Ju li e Ca plin
Iš anglų kalbos vert ė
Almantė Rimav ičienė
Julie CAPLIN
THE FRENCH CHATEAU DREAM
One More Chapter, a division of HarperCollinsPublishers Ltd, London, 2023
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Originally published in the English language by HarperCollinsPublishers Ltd. under the title
The French Chateau Dream
© 2023 Julie Caplin
© Almantė Rimavičienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026
© „Tyto alba“, 2026
ISBN 978-609-466-934-7
SKYRIUS
Juokas ištrūko Hetei iš krūtinės, kai išjungusi variklį akimirką nužvelgė pastatą priešais. Jis viršijo visus lūkesčius, ankstyvos popietės saulėkaitoje apakinęs ryškia šviesa, atsispindinčia nuo blyškių akmeninių sienų ir baltos apdailos taip, kad teko prisimerkti net ir po akiniais nuo saulės. Tiesą sakant, ji nežinojo, ko tikėtis, bet įsivaizdavo veikiau kokius griuvėsius, o ne įspūdingą Sen Marteno pilies fasadą. Tik ne nuostabią, didingą, pasakišką pilį, kitus du mėnesius būsiančią jos namais.
Stebuklas, kad šįryt ji išvyko iš labai pilko ir apniukusio Sario ir vos po šešių valandų atsidūrė skaisčioje saulėje tarp aplink gyvybe trykštančių žiedų. Tarsi pati būtų pabudusi po žiemos miego, ir ką tik nuskambėjęs juokas būtų geras ženklas. Pastaraisiais mėnesiais juokdavosi nedažnai. Ją per daug slėgė gyvenimiški sunkumai.
Nekantraudama išlipti ir pasimėgauti akimirka, ji atidarė automobilio dureles ir pajuto šiltą, kvapnų orą. Visi pojūčiai sakė, kad ji jau nebe Anglijoje. Palei įvažą augančios vyšnios tryško rausvais žiedais, lėtai, lyg konfeti krito pavieniai žiedlapiai tarsi sakytų: čia tobula vieta vestuvėms. Net panoro įsižnybti ir įsitikinti, kad nesapnuoja. Pastaroji
savaitė buvo siaubinga ir ji vis dar nebuvo tikra, kad teisingai pasielgė palikdama tiek Krisą, tiek savo darbą, bet vos traukinys išvyko iš Folkstono ir pralėkė tuneliu po Lamanšu, ji pasijuto fiziškai palikusi savo ankstesnį gyvenimą.
Turėjo susitelkti į dabartį, nors kitas kelias savaites teks labai sunkiai dirbti. Reikės velniškai daug ką įrodyti. Negalėjo sau leisti nė pagalvoti apie nesėkmę. Gal pusseserė
Gabė vestuvių planuotoja ją pasirinko ne iš karto, bet vis dėlto pasamdė. Triumfuos, net jei galą gautų. Privalo. Pastaruosius keletą metų tebuvo padėjėja ir mokėsi vestuvių planavimo meno subtilybių – gal kiek ir perdėjo pasakodama dėdei apie savo patirtį, bet atsiliepdama į skambučius, planuodama susitikimus ir apmokėdama sąskaitas išties daug išmoko.
Giliai įkvėpė ir užuodė gaivų vazonuose vešančių rozmarinų ir mairūnų kvapą. Nauja pradžia, Hete. Nauja pradžia. Kilstelėjo smakrą ir vėl pažvelgė į pilį.
Jei ir viduje taip įspūdinga, kaip išorėje, Gabės laukia nuostabios vestuvės. Aplinka labai graži, kaip ir tas nuostabus kraštovaizdis, kuriuo gėrėjosi važiuodama iš Reimso į Sen Marteną. Aplinkines kalvas vienodomis eilėmis dengė ryškiai žali vynmedžiai, vilnijantys žemės paviršiumi. Begalinės eilės per kalvas ir laukus driekėsi į tolį, įvairinamos gumbuotų kamienų, prilaikančių vešlią lapiją.
Hetė niekaip negalėjo atsižavėti. Vynmedžiai pasirodė esantys daug žemesni, nei įsivaizdavo, bet ką ji išvis išmano apie vyną, išskyrus tai, kad jis gaminamas iš vynuogių ir jai patinka? Gal būdama čia kiek daugiau apie jį sužinos, nors, tiesą sakant, vynas ją visada kiek baugino. Jos dėdei Aleksandrui priklausė pusė vienos Londono vyno bendro-
vės akcijų ir jis visada labai dosniai pas jos tėvus atsinešdavo prašmatnaus vyno.
Bet pamačiusi, kiek pinigų jis pervedė į jos banko sąskaitą, ji vos neišspjovė arbatos, kurią kaip tik tada gėrė. Nulių buvo tiek, kad vienu metu ir supykino, ir apėmė euforija. Atrodo, dukros vestuvėms jis neketino gailėti pinigų.
Aleksandras jai pasakė, kad ceremonijos dieną pilyje galės daryti ką panorėjusi, nors svečiams ir pamergėms užsakė visą viešbutį. Taip pat jai buvo pranešta, kad pilyje dirba ūkvedė, bet galima bus pasisamdyti ar pasikviesti tiek papildomų darbuotojų, kiek manys esant reikalinga. Hetė gyvenime dar nebuvo nieko samdžiusi ir nors ši mintis jai nekėlė nerimo – žinojo esanti itin kompetentinga tą padaryti, – šiuo metu visai nenorėjo būti atsakinga už ką nors kitą. Jau gerokai per ilgai tą darė.
Kol stovėjo grožėdamasi pastatu, atsidarė durys ir tarpduryje pasirodė aukštas vyras.
– Ar ketini pasibelsti, ar taip ir stovėsi čia visą dieną tikėdamasi, kad durys pačios prasivers? – prabilo angliškai nepriekaištingai, bet su aiškiu prancūzišku akcentu, o iš linksmo veido buvo lengva suprasti, kad jos netaktiškas žavėjimasis namo didybe atrodė labai juokingas.
Hetė išraudo, bet netrukus išdidžiai kilstelėjo galvą. Daugiau nesileis niekieno bauginama. Ji, Hetė Karter Džouns, ir čia atvažiavo dirbti.
Bet tada dar labiau išraudo, o širdis kone įstrigo gerklėje. Dieve mano, kas gi čia dabar? Šis vyras turėjo nuostabiausias mėlynas akis ir pačias tamsiausias, tankiausias blakstienas, kiek tik jai teko matyti, aukštyn sušukuotus juodus garbanotus plaukus. Mūvėjo rausvos dūminės spal-
vos šortus, kurie pabrėžė ilgas ir raumeningas kojas. Ji prasižiojo, bet nepajėgė nieko ištarti.
– Gal galiu padėti? Ar pasiklydai?
Jis kilstelėjo antakį, ir ji aiškiai suvokė jį suprantant, kokį poveikį jai daro. Taip stovėdama ir spoksodama turėjo atrodyti kaip paskutinė idiotė.
– Labas, – ištarė Hetė. Stengėsi suvaldyti balsą, bet jis vis tiek nuskambėjo oktava žemiau nei įprastai. – Bonjour. Aš Hetė.
– Etė? – tardamas vardą be H nusišypsojo, todėl jis nuskambėjo taip nuostabiai ir seksualiai, kad ji net suvirpėjo. – Miela.
Ar jis kalbėjo apie jos vardą, ar apie ją? Ji dar labiau išraudo.
– Tiesą sakant, mano vardas Harieta, bet dauguma žmonių mane vadina Hete, man taip labiau patinka, nes... Nė nežinau, nemanai, kad Harieta tiktų senmergei tetulei ar skamba perdėtai manieringai? Aš tai manau, – tarškėjo ji, o jis nė nemėgino slėpti, kaip juokinga klausytis besiliejančių žodžių. Paskui ji susivokė, kad tikriausiai kalba per greitai ir jos tirada nelabai suprantama.
Žengė į priekį ir ištiesė ranką.
Jis suėmė ją, o ji tvirtai ir dalykiškai paspaudė, stengdamasi susigrąžinti bent kiek orumo, nors atrodė kiek beviltiška, nes plaštaka visiškai paskendo jo delne. Toji velniška jo šypsena tapo dar platesnė, lyg jis būtų aiškiai supratęs, ko ji siekia. Hetė pasijuto lyg bluselė, ką tik pritvota laikraščiu.
– Lukas Bremonas.
Viešpatie, vien nuo balso, tariančio vardą su tuo dievišku akcentu, visa apsalo.
Ji ir vėl įsispoksojo kaip kokia avigalvė. Dabar jau tikrai derėjo susiimti. Tarsi po ilgų metų nelaisvėje mėgintų prisitaikyti realiame pasaulyje. Iš tikrųjų neblogas palyginimas.
– Gal galėčiau padėti? – vėl pasiteiravo jis.
– Aš čia dirbu... Esu vestuvių planuotoja.
– Vestuvių planuotoja! – suglumęs įsispoksojo jis.
Ar Prancūzijoje tokių nesama?
– L’organisateur de mariage?
– Aš žinau, kas yra vestuvių planuotoja, – atsakė ir dėbtelėjo, aiškiai leisdamas suprasti, kad nėra pusgalvis. – Tik tikėjausi, kad būsiu perspėtas apie tavo atvykimą.
– Aš skambinau.
– Kada?
O koks skirtumas, kada? Ar jis ja netiki? Ji kilstelėjo smakrą.
– Prieš dvi dienas.
Jis kilstelėjo antakį.
– Su kažkuo kalbėjausi. Su moterimi, – kiek prisiminė, toji moteris elgėsi kiek atžariai, nors Hetė susidrovėjusi lemeno gūglo išverstą tekstą: Je suis l’organisateur de mariage. J’arriverai dans deux jours. – Pasakiau, kad atvyksiu. Prancūziškai, – pasipiktinusi pridūrė, nenorėjo, kad jis pagalvotų, jog ji viena iš tų pasipūtėlių, kurie tikisi, kad visi kalba angliškai.
– Hm, – sumykė Lukas ir gražus jo veidas trumpam apniuko, lyg jis dar nebūtų įtikintas.
– Iš tiesų paskambinau. Juk nebūčiau tiesiog čia išdygusi, – paskubėjo patikinti, kad nebūtų taip pasielgusi.
– Iki vestuvių dar liko du mėnesiai.
– Taip, tiesa, bet reikia šį tą suplanuoti, – griežtai atsa-
kė ji, nenorėdama prisipažinti gal kiek skubotai pasielgusi.
Kai Krisas pateikė ultimatumą rinktis arba jį, arba Prancūziją, ji abiem rankomis stvėrė pasitaikiusią galimybę.
Nusišypsojo Lukui, vildamasi, kad pergalingai. – Tikiuosi, dėl to nekils problemų, bet suprantu, kad pilis rezervuota visiems ateinantiems dviem mėnesiams.
Nė už ką neketino prisipažinti, kad nusipirko bilietą į artimiausią eurotuneliu vykstantį traukinį. Vestuvių planavimo agentūroje „Laimė“ darbų buvo nedaug ir ji teisingai spėjo, kad darbdaviai tik apsidžiaugs galėdami ją paleisti.
– Turite graž... – ar šią pilį galėtų pavadinti namais? Ar žmonės iš tiesų čia gyvena? – ...gražų būstą. – Argi jai nepasisekė, kad kelis kitus mėnesius galės čia gyventi?
– Taip, vieta labai graži, – sutiko jis, o tos nuostabios akys patamsėjo, – tik nesu tikras, ar tau pranešė, kad... –patylėjo, – čia auginamas vynuogynas. Ir mūsų šeimos namai. Mano tėvas sutiko išnuomoti pilį tik todėl, kad mesjė Karteris Džounsas yra jo senas ir patikimas draugas.
Ši labai mandagi pastaba privertė Hetę suklusti. Kai reikia dirbti, namuose besisukiojanti svečių minia turbūt neatrodo labai viliojančiai, bet iš tiesų vestuvių šventė čia vyks tik dieną, o savaitei atvykstantys svečiai bus apgyvendinti viešbutyje. Jos dėdė netgi rezervavo kelis traukinio „Eurostar“ vagonus, kad kai kurie svečiai galėtų atvykti tik dienai. „Neribotos išlaidos“ galėtų puikiai apibūdinti jo požiūrį į vestuves. Ji pakėlė prie kojų stovintį kelioninį krepšį.
– Ar atvykote tik savaitgaliui? – paklausė jis ir viltingai žvilgtelėjo į rankose spaudžiamą kelioninį krepšį.
– Ne, – užgniaužė šypseną ji.
– Jūsų nešulys lengvas.
Hetė nusijuokė – jai palengvėjo, kad gali pagalvoti ir apie ką kita.
– Norėčiau, – dirstelėjo į automobilį, kurio bagažinėje pūpsojo lagaminas.
– O, – iškart susiprato jis. – Ar reikėtų pagalbos?
– Ne. Ne, viskas gerai, – atsakė Hetė vildamasi, jog jis nepamanys, kad ji tikisi jį suvaidinsiant durininką, mat buvo pernelyg savarankiška. – Apgailestauju, kad manęs nelaukėte. Bet manęs nereikės aptarnauti ar panašiai.
– Ir aš apgailestauju, – sausai atsakė jis.
Ji susiraukė staiga pasibjaurėjusi, kad ir vėl tenka tupinėti apie tokį trapų vyrišką ego. Ankstesniame gyvenime per dažnai taip elgdavosi.
– Tai, – su stipriu kartėliu balse tarė ji, – turėjo būti lyg alyvos šakelė. Atsiprašau, kad nebuvote tinkamai informuoti apie mano atvykimą, bet aš jau čia. – Ir jam teks su tuo susitaikyti.
Jis patylėjo ir nustebino ją žavia, net akinančia šypsena, nuo kurios užsižiebė visos nervų galūnėlės. Nužingsniavo iki jos automobilio ir atidaręs bagažinę lengvai iškėlė lagaminą, lyg šis svertų ne daugiau nei pūkinė pagalvė. Išryškėjo tvirtų rankų raumenys, ir ji pajuto keistą įtampą pilvo apačioje.
– Ne bėda, – per petį dar kartą šyptelėjo. – Aš irgi turėčiau atsiprašyti. Dar niekada nedarėm nieko panašaus. Todėl spėju, kad mums visiems neįprasta. Kodėl tau neužėjus į vidų?
Ji nusekė iš paskos į platų erdvų holą, tokį pilną saulės ir šviesos, kad gelsvos sienos švytėjo auksu. Ant elegantiško stalelio stovėjo didžiulė vaza su skintomis gėlėmis, kurios
visą koridorių pripildė vasaros aromato ir, kaip jai pasirodė, laimės. Akimirką stabtelėjo, kvapui staiga pažadinus džiugesį. Priešais išvydo didingus gryno balto marmuro laiptus, kuriuos iš vienos pusės rėmino auksuotos juodos geležies ažūro turėklai, o suapvalintos ir nugludintos pakopos apačioje leidosi platėdamos lyg vestuvinės suknelės šleifas. Baldų buvo nedaug, bet visi tik aukščiausios kokybės, tarp jų ir palei sienas sustatyti laibakojai mediniai stalai paauksuotais raižiniais ir elegantiškos art deco bronzinės statulėlės, vaizduojančios lieknas ilgakojes moteris, sustatytos taip, kad subtiliu grožiu trauktų akį.
– Tai... – pritrūkusi žodžių ji tiesiog žvalgėsi. Tikriausiai net ant kaktos iššokusiomis akimis. Tikrai didingi rūmai. Buvo sunku įsivaizduoti, kad juose iš tiesų gyvena žmonės.
– Gražu, tiesa? – mirktelėjo Lukas ir lengvai patraukė gilyn į namą. Jai teko paskubėti, kad spėtų iš paskos, žavėdamasi, kaip puikiai šortų audinys apgula jo užpakalį, ir, nors tai visiškai nederama, bet tikrai – jis toks karštutis. Žinoma, visiškai ne jos lygos. Ji susimąstė apie savo buvusį vaikiną Krisą, nutrintus sunkiojo metalo grupės koncerte pirktus marškinėlius ir amžinas sportines kelnes. Apgailestaudama patyliukais atsiduso. Ne visada buvo šitaip prisirišęs prie tų drabužių. Kai abu dar mokėsi universitete, jis dievino marškinius. Argi ji negalėjo labiau stengtis ir raginti jį būti stilingesniam? Smukę aprangos standartai tiesiogiai atspindėjo ir gerokai sumenkusį gyvenimo džiaugsmą. Jai beliko tik priekaištauti. Tad visą laiką jausdavosi zirzeklė. Skyrybos tebeatrodė skaudžios ir neišbaigtos. Nors pati jų norėjo, kaltės jausmo atsikratyti nepajėgė.
Lukas pasuko į ilgą koridorių, atrodė, besitęsiantį per visą pastatą, lygiagrečiai fasadui. Nusivedė ją į didžiulę virtuvę, ir iškart tapo aišku, kad tai namų širdis. Nuo lubų, kurias laikė kelios sukryžiuotos skoningai apdirbtos sijos, kabojo trys dideli senoviniai stikliniai šviestuvai. Visa kita, taip pat ir dvi indaujos, ilgas pusryčių baras ir dvylikos vietų pietų stalas, buvo dailiai suderintų baltų ir pilkų atspalvių, išskyrus ryškiai šviečiančius varinius prikaistuvius, sukabintus ant vagių virš grafito spalvos nerūdijančio plieno. Kad ir kokia toji virtuvė buvo skoningai stilinga, būtent namų šiluma kvietė prisėsti ir šiek tiek pabūti. Stovėdama apšviesta saulės, kurios spinduliai plūdo pro dvivėres stiklines duris į gražų vidinį kiemelį, Hetė nesusilaikiusi plačiai nusišypsojo.
– Čia nuostabu, – tarė ji.
– Gerai, nusivilčiau, jei tau čia nepatiktų, juk ketini gan ilgai užsibūti.
Viešpatie, ar visi prancūzai tokie tiesmuki? Nors jo žodžius sušvelnino pašaipi šypsenėlė.
– Gal norėtum kavos, ar geri tik arbatą?
– Žinai, ne visi Britanijoje nuolat siurbčioja arbatą, –atšovė ji, juto, kad pamažu atgauna įprastą kandumą. Ją nebūdavo taip lengva įbauginti ar priversti rausti. Gal taip nutiko todėl, nes jautėsi visiškai išstumta iš savo jaukios aplinkos lyg ant kranto išmesta žuvis.
– Kurį laiką gyvenau Londone. Visi studentai, su kuriais dalijausi butą, gerdavo tą siaubingą tirpią kavą, – nusipurtė jis vis dar šypsodamasis. – Tikra kankynė.
– Kai kurie iš mūsų mėgsta tikrą kavą, – nušvitusi paaiškino ji. – Nė neprisiliečiu prie arbatos dideliam savo šei-
mos siaubui, nors jie, atrodo, tik ja gyvi. Bet kuriuo metu renkuosi geros kavos puodelį.
– Tu man jau patinki.
Nors ji žinojo, kad šie žodžiai lengvabūdiški ir nieko nereiškia, širdis vis tiek keistai suspurdėjo.
– Ją laikom čia. Gali vaišintis kada panorėjusi, – atidaręs spintelę parodė didelį stiklinį indą su kavos pupelėmis. – Kavos malūnėlis štai ten. Prancūziškas kavinukas čia. Pienas šaldytuve, o visi puodeliai štai toje indaujoje.
– Nuostabu, – nerūpestingai nusišypsojo Hetė. Jis labai aiškiai leido suprasti, kad apie ją nešokinės. Priėjo pasiimti stiklainio. Nuo pat Kalė nebuvo niekur sustojusi, todėl dėl kavos puodelio jau būtų galėjusi nužudyti. Deja, neperprato jo, nes ir jis tuo pačiu metu žengė į priekį kavos stiklainio, todėl ji nosimi atsimušė tiesiai jam į smakrą.
– Oi, – aiktelėjo iš skausmo net apsiašarojusi. Ir kodėl nosys visada tokios skausmingos?
– Labai atsiprašau, – pasakė jis, sutrikęs iškėlė rankas, o jo prancūziškas akcentas staiga tapo dar ryškesnis.
– Ne, tai mano kaltė, – šiaip taip išlemeno ji, švelniai spausdama nosį, tarsi taip sugrąžintų skausmą ten, iš kur jis kilo.
– Štai, sėskis, – suėmė ją už rankos ir nuvedė prie vienos iš kėdžių su medine atkalte.
– Man vifkas gerai, – vis dar laikydama nosį pabrėžė ji, bet staiga pajuto iš vienos šnervės varvant karštus lašus. Supanikavusi išsivadavo iš jo glėbio ir pasukusi kriauklės link, smarkiai numynė jam koją. Mažiausiai troško virtuvėje pritaškyti kraujo.
– Tsiprašau, – tarė ji, pasibaisėjusi jausdama, kad plūs-
teli kraujas. Nevikriai prasibrovusi pro jį kaip tik laiku palinko virš didelės baltos kriauklės.
Ryškiai raudoni lašai nuvarvėjo ant balto fajanso, ant šlapio paviršiaus pražysdami lyg kokie distopiniai žiedai.
Supykino, bet įtempusi pilvo raumenis ji stengėsi pasipriešinti staiga užklupusiai panikai.
– Štai, – jis jai po nosimi pakišo popierinio rankšluosčio skiautę. Skubėdama sučiupo ją, bet kartu prispaudė jo ranką sau prie veido ir dar alkūne bakstelėjo į šonkaulius.
– Tsiprašau, – vėl pakartojo ji. Dieve, ar begali būti blogiau? Žvilgtelėjo žemyn ir iškart suprato, kad tą daryti buvo klaida. Išgirdo, kaip galvoje suspengė. Skaisčiai raudoni lašai krito ir skleidėsi lyg kokie bijūnai. Ne ne ne, kad tik nenualptų.
Ojoj. Galva susvaigo, tarsi būtų nebe vietoje, o tada viskas ėmė nykti ir...
Atsipeikėti sūpuojamai gražuolio prancūzo glėbyje galėtų būti didžiausia iš dešimties jos svajonių, tik ne visai išsikruvinusiai ir dar gerokai apsikvailinusiai. Ji tik kiek mieguistai suklapsėjo akimis ir nusišypsojo, nes argi galėjo kitaip? Juk jis žavingas. Šitoks būdamas tikriausiai susitikinėjo su supermodeliais arba su supersėkmės lydimomis moterimis, kurios pelną kraudavosi nuo pat ryto dar nė nespėjusios pasidažyti.
– Tu vėl su mumis? – paklausė jis labai sunerimęs. Gal vertėtų dažniau alpti? Buvo malonu, kad ir ja kažkas rūpinasi dėl įvairovės.
– Manau, taip, – gailiu balseliu atsakė ji, o tada pamėgino išsikepurnėti iš jo glėbio, nes, jei atvirai, nemėgo, kad
aplink ją šokinėtų. Bet iškart suprato suklydusi, nes galva, atrodė, dar tinkamai nevaldo kūno, ir ji vėl suglebo.
– Nesimuistyk. Laikau tave.
Tai jau tikrai. Balsas ir tas dieviškas prancūziškas akcentas buvo tokie raminantys, tik ar galėjo būti kas gėdingiau – ji gulėjo ant grindų, galva ir pečiais atsirėmusi
į jo kelius, o Lukas jai prie nosies laikė pluoštą servetėlių.
Laimei, po pirmojo kraujoplūdžio iš nosies, regis, nebekraujavo. Oi, Dieve, susiraukė ji. Taip gulėdama tegalėjo
žiūrėti tik viršun į jį. Viskas buvo kiek per daug arti ir asmeniška, tad jai atrodė, jog pilve prisiveisė kiek apspangusių drugelių, kurie suplazdėdavo kaskart, kai tik jis tomis ryškiai mėlynomis akimis sunerimęs pažvelgdavo į ją.
– Kaip manai, ar pajėgsi atsistoti?
– Gal galėtum duoti dar minutėlę? – ji jautėsi lyg įmesta
į skalbyklę, gerokai pavėlėta ir išspjauta, lyg nesiorientuojantis vabalas aukštyn kojelėmis. – Labai gerai kalbi angliškai, – pagyrė. Ar jau tą sakė?
– Ačiū.
– Labai, labai gerai, – pabrėžė ji, suvokdama, kalbanti, kad kalbėtų ir neleptelėtų kokios kvailystės.
– Gyvenau Londone. Baigiau universitetą, o tada dirbau tėčio įmonėje Londone. Ar jau geriau jautiesi?
– Mm. Taip. Atsiprašau. – Tikriausiai jis turi įdomesnių užsiėmimų, nei su kažkokia vargšele panelyte sėdėti virtuvėje ant grindų.
– Nagi, pakelkime tave, – paragino jis ir padėjo atsisėsti prieš pastatydamas ją ant kojų. Ji akimirką susvyravo vėl apsvaigusi, tada Lukas čiupo ją ant rankų ir nunešęs prie
vienos iš virtuvės kėdžių labai atsargiai pasodino. Nejau blogai mėgautis, kai tave kas nors nešioja?
– Paruošiu kavos, o paskui verčiau pranešiu Solanž, mūsų ūkvedei, kad tu jau čia. Ji persigąs, kad neturėjo progos tau paruošti kambario.
– O. Atsiprašau, – Hetė pasijuto privalanti dar kartą atsiprašyti.
– Dažnai tą kartoji, – pasakė jis, o ji suvokė besižavinti jo kreiva šypsena.
– Atsi... – nusišypsojo sužibus jo akims ir vėl pajuto krūtinėje keistai suspurdėjus.
– Ar norėtum, kad išsikraustyčiau?
– Ee... Aš... – ji nė nenutuokė. Tokia mintis ir į galvą nešovė. – Nemanau. Iki pačios vestuvių dienos gal ne. Kol kas dar taip toli neplanavau. Nenoriu išspirti iš savų namų.
Nė nenumanau, dėl ko buvo susitarta. Tikriausia nebuvo sudaryta kokia sutartis, tiesa? – paklausė ji, suvokdama galbūt kiek skubotai stačia galva nėrusi į šią avantiūrą.
Išgirdusi, kad pusseserės Gabės vestuvių planuotoja įpusėjusi darbą pasitraukė, nusprendė griebtis šiaudo ir pasiteiravo dėdės Aleksandro, ar galėtų perimti šias pareigas. Ją apėmusi neviltis buvo gilesnė ir už Marianų lovį, ji troško ištrūkti iš šios būsenos.
Lukas kreivai šyptelėjo.
– Kiek žinau, nebuvo. Tai tik Aleksandro ir mano tėvo susitarimas. Pasak tėvo, pastaruosius dvidešimt metų jie dirbo drauge, tad kodėl turėtų kilti problemų? Ilgainiui viską sužinosim. O aš nenorėčiau savo namų palikti.
– Žinoma, – atsakė ji. Pastatas didžiulis, čia daugybė kambarių. Stebėjosi, kad čia nevyks mergvakaris, bet dėdė
užsiminė, jog pirmajai vestuvių planuotojai pačiai neaplankius šios vietos būtų per sudėtinga jį čia suorganizuoti iš Anglijos. Hetei susidarė įspūdis, jog ankstesnė planuotoja labai neapsidžiaugė, kai vestuvių vieta iš Sario persikėlė į Prancūzijos pilį.
– O kaip ūkvedė? Ar ji irgi čia gyvena?
– Solanž. Ji turi atskirą būstą. Renovuotame senųjų arklidžių priestate. Tėvas nemanė, kad jai reikia pranešti apie šiuos susitarimus ar pasakyti, ko iš jos tikimasi. Aš jai taip pat dar nepranešiau apie vestuves, – suspaudė lūpas, akivaizdžiai nesidžiaugdamas tokiu sumanymu. – Ir patarčiau iš jos per daug nesitikėti. Ji ir taip užimta, nes viena prižiūri šiuos namus.
– Gerai, – atsakė Hetė ir tuoj įsivaizdavo ją kaip ponią Danvers, kuri paprašyta padaryti dar ką nors, iškart išspirtų lauk.
– Tik bijau... nežinau, kaip toliau derėtų elgtis. Galiu tau duoti raktą, – apsisukęs jis pasikuitė didelės, baltai dažytos indaujos stalčiuje ir padavė jai ilgą, juodą geležinį raktą. Tikrai ne tokį, koks tilptų į rankinę. Vieną akimirką ji tiesiog spoksojo. Jis tikrai netilps į užpakalinę džinsų kišenę.
Lukas teisingai perprato jos išraišką.
– Viskas gerai, mes retai kada rakinam laukujes duris, nebent išvykstam ilgesniam laikui. Tai veikiau simbolis. Leidimas naudotis namu ir asmeninės erdvės suteikimas.
– Neatrodo, kad čia trūktų kambarių. Nemanau, kad maišysimės vienas kitam po kojomis.
– Tikrai? – paklausė jis, staiga pašaipiai kilstelėjęs antakį ir susiėmęs pėdą raukydamasis patrynė.
– Atleisk, paprastai nesu tokia nerangi. Tiesiog tu... tu... m-m... mane išblaškei, – pati apstulbo suvokusi, kiek nedaug trūko, kad būtų prisipažinusi jo apžavėta.
– Dažniausiai moterys nekrinta man po kojomis, Ete. –
Jai būtų patikę, kad jis netartų jos vardo ir dar šitaip seksualiai. Kaskart, kai jis „nukąsdavo“ H, jai būdavo sunku blaiviai mąstyti.
– Nejaugi? – pasitikslino ji ir suvokė, kad nereikėjo to garsiai sakyti.
– Ne, dažniausiai ne. Ar jau geriau jautiesi? Tiesiog ėjau į vynuogyną, – žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo. – Jau prieš pusvalandį turėjau ten būti.
Ji linktelėjo. Neketino dar kartą atsiprašyti. Nuolatinis atsiprašinėjimas ėmė erzinti ir ją, atrodė kaip visiška verksnė, nors paprastai būdavo priešingai.
– Neturiu laiko viską aprodyti. Gal galėtum pati išsirinkti kambarį ir... – gūžtelėjo pečiais. – Mano kambarys viršutiniame aukšte, pastogėje. Jei manęs prireiktų.
Hetė prisimerkė, bet jo atvira, draugiška šypsena nieko neišdavė. Ar jis suvokė, ką dabar pasakė, o gal čia tik anglų ir prancūzų kalbų subtilybės? Ji nežinojo. Šis žavus prancūzas ją visiškai sutrikdė.
Giliai įkvėpė ir užuodė gaivų vazonuose vešančių rozmarinų ir mairūnų kvapą. Nauja pradžia, Hete. Nauja pradžia.
JULIE CAPLIN (Džuli Keplin) – anglų rašytoja, apkeliavusi ne vieną žemyną su žinomais maisto kritikais ir žurnalistais, išgarsėjo kulinariniais kelionių romanais – pasaulyje jų parduota daugiau nei du milijonai egzempliorių. Lietuvių kalba išleistos jos knygos jau leido paklajoti po Kopenhagą, Niujorką, Paryžių, Tokiją ir Prahą. „Pilis Šampanėje“ – šeštoji į lietuvių kalbą išversta šios autorės knyga.
Hetė Karter Džouns nebesidžiaugia nei savo darbu, nei santykiais. Gavusi progą trumpam viską mesti ir išvykti į Prancūziją, ilgai negalvoja ir nusprendžia tuo pasinaudoti. Prieš Hetės akis – Šampanės kalvos, žaliuojantys vynmedžiai ir didinga pilis, kuri dviem mėnesiams taps jos namais.
Būtent tiek laiko jai duota, kad pilyje suorganizuotų pusseserės vestuves, ir niekas jos neišblaškys – net Lukas Bremonas, žavus pilies savininko sūnus, prižiūrintis šeimos vynuogyną. Hetė neturi laiko naujiems santykiams, bet pamažu aiškėja, kad tai nesuderinama su prancūzišku gyvenimo būdu.
Kvepiančios pievos, šilti kruasanai ir vyndarystės paslaptys –Šampanė kviečia sulėtinti tempą ir pradėti gardžiuotis gyvenimu.
Tik kaip reikės atsisveikinti su naujais jo skoniais?
Ohoho, kokia puiki knyga!
Nuostabus pabėgimas į Prancūzijos provinciją. – Rašytoja Erin Green
ISBN 978-609-466-934-7
9 786094 669347