D etekt y va s
Iš italų kalbos vertė Endas Deinoravičius
Vilnius, 2021
I
Jūra. Jūra ore. Jūra gatvėse. Jūra danguje, iki pat užšautų langų viršutiniuose aukštuose. Jūra ausyse, užslopinanti vėjo gaudesį. Jūra ant uolų, riaumojanti, ištaškanti save. Jūra skriejančių lašelių pavidalu. Jūra, besisukanti verpetais. Žinai, ji panaši į tavo prakeiktą sniegą. Sūkuriuojantį, įklampinantį ir akimirkai paslepiantį reginį, o paskui tykiai nugulantį ant dugno. Nors ne visada ant dugno, kai pagalvoji. Kartais ant šono. Kaip tąsyk. Stovėjau žiūrėdamas, kol jis lėtai nugulė. Ant kito šono. Gatvėje tik vienas žmogus. Aš. Kita vertus, tokiu metu ir tokiu oru, kas dar galėtų čia tūnoti. Rizikuodamas būti vėjo nuneštas į kokią nors tolimą salą. Gerai būtų... Negaliu patikėti, kad aš tai padariau. Bet taip yra. Aš to nenorėjau, neturėjau nė tokios minties. Galvojau, kad mudu tik pasikalbėsim, kad man pavyks tave įtikinti. Kad pasakysi: „Gerai, supratau tave.“ Kad pasakysi: „Sutinku, tu teisus, tavo viršus.“ Viską išspręsime ir aš keliausiu sau. Maniau, gal net visai nesunkiai pavyks tave įkalbėti. Tačiau nieko neišėjo, ničnieko. Tu esi tokia užsispyrusi. 7
Maurizio de Giovanni
Buvai užsispyrusi. Dieve, kiek jūros ore. Ir koks triukšmas. Jis mane kurtina. Pribloškia. Tu supranti, kad turėjau taip pasielgti, tiesa? Tai buvo neišvengiama. Nes tokia yra meilė. Gali ilgai laikyti ją paslėptą kūno kalba ir žvilgsniais. Leisti jai tarpti tyloje, puoselėti lyg želmenį. Tačiau nuo tos akimirkos, kai išneši ją į dienos šviesą, jos suvaldyti nebegalėsi. Nuo tada ji, meilė, ims valdyti tave. Ji bus tavo vedle, suvešėjusiu nuostabiu augalu, užpildančiu visą tavo erdvę. Bet ne tau. Tu nenorėjai leisti jai išsikeroti. Nenorėjai jos įsileisti. Juo blogiau tau... Privalėjai viską perskaityti mano akyse. Privalėjai suprasti. Turėjai daug laiko susivokti, kad nepriimsiu tavojo „ne“. Kad aš visiškai pametęs galvą. Tai galėjai lengvai perskaityti mano akyse. Sniegas. Tavo prakeiktas plastikinis sniegas... Atrodo, lyg ta jūra pliauptų liūtimi, mano galvą užpildydama vėju ir vandeniu. Neįžiūriu tavo užtrenktų langų, per daug ore vėjo, per daug jūros. Kaip to sniego, į kurį mėgdavai žiūrėti: sūkuriuojančio stiklo burbule ir užstojančio reginį. Nė nebūtum įsivaizdavusi, kad paskutinis tavo matytas sniegas bus toks, ar ne? Ir tos snaigės pakilo, iš tikrųjų. Paskutinį kartą prieš nusėsdamos kitame šone nuo sukruvintojo. Sniegui nugulus iš tavęs tebuvo likęs prisiminimas.
8
II
Policijos automobilyje Džuzepė Lojakonas sėdėjo keleivio pusė je, tiesia nugara, susidėjęs rankas prie šonų. Atrodė išties panašus į kiną, taip jį pravardžiuodavo kolegos – už akių, žinoma, nes buvo ne iš tų, kurie pakenčia perdėtą familiarumą. Išsišovę skruostikau liai, įkypos akys, kurios įtemptai mąstant susiaurėdavo iki plyšelių, juodi, tiesūs, truputį susitaršę plaukai, sausai sudėtas, atrodantis lyg įtempta spyruoklė, pasirengusi spriegti bet kurią akimirką. Kelios aplink burną susimetusios raukšlės, išduodančios jau įkopus į penk tą dešimtį, tegu ir neseniai. Mąstė. Apie tai, kaip lengvai buvo prarasta visa, kas su didžiausiu vargu ir atkaklumu buvo sukurta. Pagalvojo, kad šiuo metu, kovo pabaigoje, prie jo namų jau išsiskleidė migdolų žiedai, saulės šiluma viliojo ilgiau pabūti paplūdimyje ir žvelgiant į jūrą prablaškyti susi kaupusias mintis. O šiame krašte priešingai – dar pats viduržiemis, audringas, šlapias, su vėjus mainančiais lietumis, šaligatviais pas kui išverstus skėčius bėgančiomis moterimis ir beviltiškai spūstyse įstrigusiais automobiliais, liejančiais irzulį nesibaigiančiais, šaižiais klaksonų garsais. Tačiau namai buvo toli – ir laike, ir erdvėje. Galbūt nebepa siekiami. Pagaliau jo ten niekas ir nebelaukė. Nes jis tapo proble ma kaip draugas, kaip šeimos narys ir kaip kolega. Prisiminė atvirą 9
Maurizio de Giovanni
pokalbį su komisaru Di Vinčencu. Jie niekad vienas kitam nepati ko, tačiau po Krokodilo bylos santykiai galutinai pašlijo. Krokodilas. Vienišas, nusivylęs senis, nužudęs keturis jaunuo lius. Jį Lojakonas išaiškino vienas pats – be įgaliojimo atliko tyrimą ir nustatė nusikaltėlio tapatybę bei motyvą. Tuo metu visa miesto policija nevaisingai plėšė įprastus dirvonus: kamora, nusikaltėlių klanai, narkotikai. Ši istorija jam truputį padėjo atkurti reputaciją, tačiau populia rumas tarp kolegų dar labiau sumenko. Kažkoks veikėjas, nei mies tą pažįstantis, nei savų informatorių turintis, pasitelkęs vien logiką, sugeba išaiškinti mįslingą serijinę žmogžudystę. Padeda išsigelbėti kvestūrai, slegiamai žiniasklaidos ir visuomenės opinijos. Tokiomis aplinkybėmis su juo reikėjo ką nors daryti. Nebuvo galima jo tiesiog palikti dirbti skundų skyriuje, nes komisaria to teritorijoje tiesiog kirbėjo daugybė nusikaltėlių. Dabar jie buvo priversti skirti jam padorią darbo vietą su atskiru rašomuoju stalu: ar maža koks dienraštis, neturėdamas medžiagos sensacingai ant raštei, staiga pasidomės, kaip sekasi žmogui, ištyrusiam Krokodi lo bylą. Di Vinčencas kurį laiką vengė Lojakono, tačiau galų gale ne noromis davė kelias įstrigusias, metų metais užsigulėjusias bylas. Darbus jis skirstė savo nuožiūra ir niekas neturėjo teisės dėl to piktintis. Prieš kelias dienas jis liepė pakviesti Lojakoną. Ir viską jam išklo jo apie Picofalkonės komisariatą. Tokia išeitis, mąstė Lojakonas, turbūt geriausia, kol pabėgęs nuo vilko neužšoki ant meškos. Jaunas patrulių automobilio vairuotojas porąkart bendromis fra zėmis nevykusiai mėgino užmegzti pokalbį. Paskui vairavo jau tylė damas, tik retkarčiais akies krašteliu žvilgtelėdamas į savo pakeleivį. 10
Picofalkonės šunsnukiai
Sicilietis vairuotoją vertė įsitempti. Net ir jį jau buvo pasiekusios prieštaringos žinios apie inspektorių ir apie tai, kaip jis buvo išmes tas iš Agridžento operatyvinio padalinio, nes įslaptintas liudytojas pareiškė, neva Lojakonas nutekindavo informaciją mafijai. Niekas jokių įrodymų nepateikė, tačiau, kaip dažnai tokiais atvejais nutin ka, įtariamasis buvo perkeltas į kitą vietą. Inspektorių jaunuolis buvo sutikęs daugybę kartų – dar tada, kai budėdavo prie policijos komisariato, – ir, aišku, buvo girdė jęs Krokodilo istoriją. Apie ją kalbėjo visas miestas. Susidomėji mas, net baigus bylą, dar ilgai neatslūgo, kol spaudos puslapių ir televizijos ekranų vėl neužpildė šviežias kraujas ir naujos mirtys. Kaip viskas buvo iš tiesų, jis nesiėmė spręsti. Tačiau šalia šio ne kalbaus žmogaus jautėsi truputį sutrikęs. – Inspekto’*, gal įjungsiu sireną? Spūstis – vos tik šiame mieste iškrinta keli lietaus lašai, visi bemat sulenda į automobilius, – krei pėsi vairuotojas į Lojakoną. Šis, neatitraukdamas žvilgsnio nuo tolyn besidriekiančio auto mobilių srauto, atsakė: – Nesirūpink. Niekur neskubame. Automobilių virtinė energingai trūktelėjo, bet čia pat vėl su stingo – matyt, už kokio kilometro užsižiebė raudonas šviesoforo signalas. Vėjo šuorai ant priekinio stiklo taškė sūraus lietaus lašus, atneštus tiesiai nuo jūros. Siautė sirokas. Nepakeldamas akių nuo rašomojo stalo Di Vinčencas mostelėjo Lojakonui į krėslą. – Prašau, prašau. Sėskitės. * It. sutrumpintai – inspektorius. Pietų Italijos dialektuose dažnai vartojamas sutrum pintas kreipinys, kai kirčiuojamas paskutinis balsis. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.) 11
Maurizio de Giovanni
Pasklaidė popierius. Paskui nusiėmė akinius ir atsirėmė į krėslo atkaltę. – Taigi, Lojakonai, tenka pasikapstyti popieriuose, ar ne? Gal, pasitelkę jūsų nuojautą, žiūrėk, ką nors ir atkapstysime. Aišku, rei kalai seni... Tačiau sumanus vyrukas – iš tiesų sumanus – sugebės įžvelgti tai, ko galbūt nepavyko kitiems. Inspektorius tylėjo, jo išraiška nepasikeitė. Di Vinčencas pabarbeno pirštais į stalą ir kalbėjo toliau: – Ne viskas taip paprasta. Iš šalies mūsų darbas daugeliui atrodo panašus į amerikietiškus filmus, kur šokinėjama motociklais nuo tiltų ir vidury gatvės vyksta susišaudymai su banditais. O iš tiesų viskas yra kitaip: popieriai, popieriai ir tik jie. Neskaitant, žinoma, aklos sėkmės atvejų. Ir tokių visad pasitaiko... Nevykėliai, pagalvojo Lojakonas, kitų laimėjimus visad priskiria sėkmei. Jei gautų po centą kaskart, kai tai išgirsta, jau būtų susikro vęs turtą. – Komisare, jūs norite apie kažką pasikalbėti? Aš jūsų paslaugoms. Di Vinčencas linktelėjo neslėpdamas antipatijos. – Nevyniosiu į vatą, Loja’, mano manymu, jūsų Krokodilo tyri mas buvo gražus performansas su laiminga pabaiga. Pikantiškumo jam suteikė ir keistas judviejų su gerbiama Piras konfidencialus san tykis, į kurį nenoriu gilintis. Stačiokiškai paminėjęs Piras – magistratės, įtraukusios Lojako ną į minėtą tyrimą, – pavardę Di Vinčencas siekė užgauti Lojakoną, tačiau šis praleido tai pro ausis. Galėjo nuspėti, kokios paskalos sklido apie jį ir Piras – išvaizdžią, bet nesivaikančią populiarumo moterį, kuri, beje, neslėpė prielankumo inspektoriui. – Komisare, aš jums nepatinku. Jūs man irgi. Apsiribokime gry nai dalykiniu pokalbiu. Tad dar sykį kartoju savo klausimą: kuo galiu būti naudingas? 12
Picofalkonės šunsnukiai
Di Vinčencas sukando dantis, sužaibavo akimis, tačiau susitvardė. – Teisybė, Lojakonai, jūs man nepatinkate. Ir būtent todėl džiaugiuosi, kad turiu jums kai ką pranešti. Gavau prašymą laiki nai – kol kas nežinome kuriam laikui – paskolinti specialistą kitam komisariatui. Rodos, šiuo metu pas mus esate vienintelis, neįtrauk tas į jokį tyrimą... Lojakonas gūžtelėjo pečiais. Neketino lengvai pasiduoti. – Kaip suprantu, tai turėtų būti savanoriškas sprendimas. Ir to dėl būtinas mano sutikimas. Raštiškas. Todėl jūs, norėdamas mani mi atsikratyti, turite įtikinti padaryti šį žingsnį, tiesa? Di Vinčencas vos nepašoko nuo kėdės, bet susitvardė ir liko sė dėti kietai sučiaupęs lūpas. – Nė neabejoju, kad išmanote procedūras. Veltėdžiai įprastai pui kiai pasinaudoja profsąjungų prikurtomis taisyklėmis. Tai tiesa. Ta čiau tiesa ir tai, kad jei nesutiksite, galiu paskirti jums bet kokią bylą, ir ta savotiška šlove, užgriuvusia po Krokodilo, mėgausitės neilgai. Lojakonas valandėlę pamąstė, paskui tarė: – Tada papasakokite plačiau. Gal ir susigundysiu, ką gali žinoti... Komisaras kiek atkuto nuo minties, kad gal pavyks atsikratyti tuo neperprantamo veido siciliečiu – visai nenorėjo susikirsti dėl jo su Piras. Kita vertus, jei Lojakonas nesutiktų, jis būtų priverstas de leguoti kažkurį iš patikimų savo žmonių, o darbo ir taip marios, su turimais ištekliais vos pajėgė susidoroti. Reikėjo įtikinti Lojakoną. Todėl prabilo maloniau: – Taigi, kalbame apie tam tikru atžvilgiu profesinį iššūkį. Ar teko girdėti apie Picofalkonės komisariatą? Lojakonas nieko neatsakydamas įdėmiai žiūrėjo į komisarą, tad šis tęsė: – Kalbu apie nedidelio ploto, tačiau tankiai apgyvendintą rajo ną, vienu šonu apimantį Ispanų kvartalus ir besidriekiantį žemyn 13
Maurizio de Giovanni
iki krantinės. Čia sugyvena keturi pasauliai: žemiausias – proletaria tas, kaip anksčiau buvo vadinama, vidurinis – tarnautojų sluoksnis, paskui verslininkai ir aristokratija. Tame siaurame trijų kilometrų ruože yra visko, išskyrus pramonę. Tai vienas seniausių policijos ko misariatų mieste – mažas, bet strategiškai svarbus. Di Vinčencas suraukė kaktą, jo tonas pasikeitė – prisiminė kaž ką nemalonaus. – Maždaug prieš metus čia buvo organizuotas narkotikų reidas – konfiskuota tikrai nemaža neskiesto kokaino partija, vos tik pasiro džiusi Ispanų kvartaluose. Tačiau deklaruota buvo mažiau nei pusė viso konfiskato. – Kas jie? – tyliai paklausė Lojakonas. – Nustatyta buvo daug vėliau. Keturi kolegos, visi iš tyrimų skyriaus. Buvo organizuota puiki operacija – kryžminės apklausos, sekimas ir patikrinimai kaip tik tuo metu, kai narkotikai buvo per duodami. Nebuvo nei paankstinta, kad neliktume tuščiomis, nei pavėlinta, kad nusikaltėliai spėtų pasiruošti gynybai. Švari, greita operacija be kraujo praliejimo. Žinoma, visi buvo suinteresuoti lai kytis bendros pozicijos dėl mažesnio konfiskato kiekio – ir kamo ristai, kuriems tai būtų sušvelninę bausmę, ir, deja, mūsų kolegos, kurie patys buvo pradėję prekiauti narkotikais. Inspektorius tylėjo, šįkart jis jautė tą patį, ką ir komisaras. Bjauri istorija. Tikrai bjauri. Kiekvienam doram policininkui. Di Vinčencas dėstė toliau: – Vieno iš jų sūnus sirgo vėžiu. Kitas buvo išsiskyręs ir iki pana gių nurengtas žmonos. Trečiojo bankrutavo tėvo krautuvė, ketvir tasis lošė kortomis... Pakako akimirkos jiems susižvalgyti, ir viskas pasidarė aišku. Du iš jų pažinojau, būčiau už juos davęs ranką nu kirsti... Taigi... Bet kai rinkai pasipildžius tokiu narkotikų kiekiu išauga konkurencija, tenka kreiptis į zoną kontroliuojančių klanų 14
Picofalkonės šunsnukiai
vadus ir prašyti jų leidimo. Galiausiai viskas išplaukė paviršiun. Ir tai neliko nepastebėta kolegų iš specialiųjų tyrimų padalinio. Mėnesiai įkalčių rinkimo, fotografavimo, filmuotos medžiagos. Ir pagaliau jie buvo sučiupti. Visas ketvertas. Staigus vėjo šuoras sudrebino langą. – Suprantu... Bjauri istorija, – tarė Lojakonas. Di Vinčencas atsiduso. – Per šią istoriją nukentėjo ir komisaras Ruopolas, nebejaunas vyras, kuriam pensija buvo ant nosies. Jį puikiai pažinojau, nuosta bus žmogus. Neabejotinai doras, tačiau kai kurias kontrolės funkci jas privalėjo vykdyti atidžiau. Buvo išleistas į pensiją anksčiau, nei planavo... Keletą mėnesių kvestorius svarstė idėją apskritai uždaryti Picofalkonės komisariatą ir jo sąskaita praplėsti gretimus. Bet galiau siai nusprendė kitaip. – Ir todėl apie tai kalbamės... – Būtent. Ten reikia keturių specialistų, todėl buvo kreiptasi pa galbos į keturis didžiausius komisariatus. Naujuoju vadovu paskirtas Palma, jaunas ir darantis karjerą. Persikėlė iš Vomero – gal atmenate jį iš susirinkimo, kai tyrėme Krokodilo bylą. Juo dėtas niekad nebū čiau sutikęs, beviltiška... Lojakonas vyptelėjo: – Ir jūs pasiūlėte mane. Di Vinčencas kilstelėjo antakį. – Taip ir būčiau padaręs, bet nespėjau – tokiomis progomis labai patogu atsikratyti juodų avinų. Tačiau Palma pats paprašė būtent jūsų, matyt, tame susirinkime jam padarėte įspūdį. Nujaučiau, kad jis trenk tas... Ir aš, žinoma, iškart pritariau jo prašymui. Taigi, ką manote? Inspektorius pamąstė ilgėliau. Paskui tarė: – Kuo rizikuoju sutikdamas su pasiūlymu? Kas pasikeistų, jei ne sutikčiau? 15
Maurizio de Giovanni
Di Vinčencas sukrenkštė ir nesusivaldęs trenkė kumščiu į stalą taip, kad pašoko ant jo gulintys dokumentai, rašikliai, pieštukai ir akiniai. – Tada akcija išsaugoti tą skylę žlugtų. Jos nebeliks, o jūs visi būsite pasiųsti, iš kur atėję, arba į dar blogesnes skyles – ko aš ir pa linkėčiau, o tuo metu mes padarytume viską, kad surastume jums padorią pamainą. Jūs būtinai papildysite būrį tų nepageidaujamų tipų, kuriais jų vyresnybė visaip bando atsikratyti. Tų atskilėlių, šunsnukių arba susimovėlių! Vargu ar Lojakonui ši tirada padarė didelį įspūdį. – Komisare, sutikčiau keliauti net į Patagoniją, kad tik nereikėtų čia likti. Tik norėjau kiek padelsti, kad nebūtumėte toks tikras atsi kratęs manimi. Kada galiu pradėti tarnybą naujoje vietoje?
16
III
Moteris užeina vidun ir trenkia durimis. Prieš joms užsidarant jis dar spėja pamatyti poros apstulbusių tarnautojų veidus, kuriuose tarsi kokiame hiperrealistiniame paveiksle atsispindi vien tik susižavėjimas, sumišimas ir siaubas. Vienas tarnautojų net kilstelėjo nuo kėdės, lyg bandytų sukliudyti įsiveržti. Lyg tai būtų buvę įmanoma. Vyriškis atsidūsta ir susigūžia, mėgindamas apsisaugoti nuo stipraus durų trenksmo, išmėginusio staktos tvirtumą. – Ir ką, po velniais, darysi dabar? Ar apsisprendei? Gal būtų galima sužinoti? Rankos įspręstos į šonus, kojos vos pražergtos, dantys kietai sukąsti. Raudoni plaukai žaižaruoja kaip ugnis, grasinanti apdeginti, kaip ir jos akys. Nuostabi, pagalvojo jis. Nuostabi net įširdusi. Po teisybei, tokia jos būsena pastaruoju metu itin dažna. – Apsiramink. Gal iš proto išsikraustei? Nori čia viešai išsiskalbti? Jos tonas mažumėlę sušvelnėja, tačiau tik truputį. – Turiu žinoti, ką ketini daryti? Nes man jau gana, nenoriu atrodyti kaip vargšė kvailelė, maustoma patyrusio vyro. Aš tave sužlugdysiu, ir tu žinai, kad galiu tai padaryti. Tiesiog neįtikėtina, kad per šitiek laiko dar to nepadariau... Jis žino, kad verkšlenimas nepadės, ji tik dar labiau įnirš. Paskubomis mintija, ką atsakyti. 17
Maurizio de Giovanni
– Aš nemaustau tavęs. Tiesiog reikalas labai keblus. Tai liečia visą mano ir žmonos bendrą gyvenimą. Bendras turtas, kurio dėl mokestinių priežasčių daugiausia yra jos vardu. Pagaliau ir moralės klausimas. Negaliu vieną gražią dieną tiesiog imti ir išvyti tokį žmogų... tokį, kaip ji. Be to, draugai, įvairūs ryšiai, tarp jų ir politiniai... Ne viskas taip paprasta. – Draugai? Politikai? DĖJAU ANT TŲ TAVO RYŠIŲ, supratai? Aš tave viešai sunaikinsiu! Manai, nežinau, kad viską, ką turi, gauni iš kurijos? Ir bandai nuspėti, ką pasakytų Jo Eminencija, jei sužinotų, kad... jei sužinotų apie mane ir mano padėtį? Velniop tave pasiųstų, štai ką jis padarytų! Jis pasimuisto kėdėje, stengdamasis įsitaisyti tvirčiau, sukryžiuoja delnus prieš veidą ir bando sutelkti mintis. Svarbiausia išlaikyti šaltą protą. – Šaunuolė. Šitaip mes viską prapilsime. Ar tau bus geriau? Ar geriau, kad... Apskritai, ką iš to laimėsime? Gal verčiau palaukti tinkamo momento? O gal pasitelkti ką nors, kas padėtų mums rasti išeitį. Pažadėjau tau, kad su ja pakalbėsiu, ir tai padarysiu. Vis tiek niekur nuo to nesidėsi. Be to, tu žinai – ji supratinga, tikrai ne kvaiša. Ji nemirksėdama veria vyrą žaliomis savo akimis. Nuo sutankėjusio kvėpavimo kilnojasi krūtinė. Matydamas ją tokią, negali užgniaužti pasigėrėjimo. – Verčiau tikrai taip padarytum. Antraip aš pati įsikišiu ir viską išklosiu jai į akis. Gal mes, moterys, geriau suprasime viena kitą be visų tų vingrybių. Gal jai ką nors padovanosiu ir pasakysiu, kad nedaug peš, jei stos skersai kelio tokiai kaip aš. Jis tikras, kad ji taip ir padarytų. Kad jai pakanka ryžto veikti tokiose situacijose, netgi su kaupu. – Jei nenuleisi balso, velniai rautų, niekur eiti nebereikės. Ar nutuoki, kiek „paslaugių“ ausų šiame biure mus girdi? Iš tavo įsikišimo 18
Picofalkonės šunsnukiai
naudos nebus. Tau ji niekad nepasakys „taip“. Atvirkščiai – pagalvos, kad nereikia nuleisti rankų, kad jei jau aš pats apie tai neprabilau, tai turbūt neturiu drąsos jos palikti ir kad dar galima mane susigrąžinti. Sergėk, Dieve. Mes įklimpsime nesibaigiančiuose teisminiuose ginčuose, o juk ji vis dar įtakingo eksprokuroro duktė. Aš pats privalau su ja pakalbėti. Lyg plėšrūnė, prieš puldama savo auką, moteris katinišku žingsniu prisiartina prie jo rašomojo stalo. Atsiremia į jį delnais, nukreipdama savo raudonus nagus į vyrą, ir sušnabžda: – Tai taip ir padaryk. Pakalbėk su ja, ir kuo skubiau. Antraip, prisiekiu, aplankysiu ją ir padėsiu tašką šiame reikale. Vienaip ar kitaip.
19