Issuu

Tai buvo jo bausmė – niekada to neužmiršti. KATE ATKINSON (Keitė Atkinson, g. 1951) – viena žymiausių šiuolaikinių britų rašytojų, iš viso parašiusi 16 knygų. Triskart pelnė „Costa“ metų knygos premiją už romanus „Anapus fotografijų“, „Gyvenimas po gyvenimo“ ir „Griuvėsių dievas“. 2011 m. už nuopelnus literatūrai buvo apdovanota Britanijos imperijos ordinu. Parašė garsų detektyvinių romanų ciklą „Džeksono Brodžio bylos“, jis įkvėpė BBC TV serialą, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų. Visos ciklo knygos pasirodys lietuviškai. 2025 m. išleista pirmoji ciklo knyga „Užmirštos bylos“. „Pavojingos paslaugos“ – antras intriguojantis šio ciklo romanas.

Šviesią vasaros dieną Edinburgo festivalio publika tampa sunkiai paaiškinamo nusikaltimo liudininkais. Įniršio protrūkis kelyje vos nesibaigia žmogžudyste. Tik ar visus šio įvykio dalyvius į vieną vietą suvedė grynas atsitiktinumas? Žiūrovų minioje stovi ir Džeksonas Brodis. Privataus detektyvo darbą jis palikęs praeityje, bet ir dabar atkreipia dėmesį į kelias keistas detales, o šios jį atveda prie kaltės graužiamo rašytojo, liūdnos nekilnojamojo turto magnato žmonos ir paslaptingos moters su kryželio formos auskarais. Edinburgą gaubia tamsios paslaptys. Ir pradėjęs painioti jų tinklą Džeksonas nė neįtaria, kaip sunku bus iš jo ištrūkti. Nes kiekviena paslauga turi savo kainą. Įdomūs veikėjai, vaizdingos scenos ir prikaustantis siužetas. Times Literary Supplement

Kate ATKINSON ONE GOOD TURN Black Swan, an imprint of Transworld Publishers, London, 2007

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © Kate Atkinson 2006 © Sigitas Parulskis, vertimas į lietuvių kalbą, 2026 © „Tyto alba“, 2026 ISBN 978-609-466-958-3

Antradienis

is pasiklydo. Jis nebuvo pratęs pasiklysti. Jis buvo žmogus, kuris viską planuodavo ir paskui tuos planus efektyviai vykdydavo, bet dabar viskas klostėsi ne jo naudai taip, kad jis nusprendė, jog negalėjo to numatyti. Dvi protą bukinančias valandas jis praleido greitkelio A1 kamštyje, taigi, kai atvyko į Edinburgą, rytas jau buvo įpusėjęs. Paskui jis pateko į vienpusio eismo kelią ir vėl sustojo dėl pratrūkusio vandentiekio vamzdžio. Judant į šiaurę lijo nuolatos ir negailestingai, lietus ėmė rimti tik tuomet, kai pasiekė miesto pakraštį. Bet minioms lietus buvo nė motais – jam nė nedingtelėjo, kad Edinburge buvo pats festivalio įkarštis ir šlaistysis būriai žmonių, tarsi ką tik būtų paskelbta karo pabaiga. Anksčiau jis niekada nesidomėjo Edinburgo festivaliu, tik kartą vėlai vakare per televizorių įsijungė laidą, kurioje grupelė vidurinės klasės šunsnukių diskutavo apie kažkokį pretenzingą alternatyvaus teatro spektaklį. Galiausiai jis atsidūrė purviname miesto centre, tamsioje tarsi siauras miesto tarpeklis gatvėje, kuri kažkodėl atrodė esanti žemiau nei pats miestas. Po lietaus grindinio akmenys blizgėjo ir buvo glitūs, jis turėjo vairuoti atsargiai, nes gatvėje knibždėjo žmonių, retkarčiais jie eidavo per ją arba būreliais stoviniuodavo vidury kelio, tarsi niekas nebūtų jiems sakęs, kad keliai skirti automobiliams, o šaligatviai pėstiesiems. Gatvės pakraščiu 11

PAV O J I N G O S PAS L A U G O S

rangėsi eilė – žmonės laukė norėdami patekti į skylę sienoje, tarsi bombos sprogimo paliktą, bet prie įėjimo didelėje afišoje buvo parašyta „Alternatyvaus teatro scena 164“. Jo piniginėje esančiame vairuotojo pažymėjime buvo įrašyta „Polas Bredlis“. Polas Bredlis buvo labai lengvai užmirštami vardas ir pavardė. Dabar jam nedaug trūko, kad atsiskirtų nuo savo tikrojo vardo, nuo vardo, kuris, regis, niekada jam nė nepriklausė. Kai nedirbdavo, dažnai (bet ne visada) prisistatydavo vardu Rėjus. Miela ir paprasta. Rėjus – spindulys. Šviesos spindulys, tamsos spindulys. Rėjus linksmuolis, Rėjus paniurėlis. Jis mėgo nardyti tarp tapatybių, praslysdamas pro plyšius. Išsinuomotas pežo, kurį jis vairavo, atrodė labai tinkamas, ne prašmatni patino mašina, tik eilinio vaikino vairuojamas automobilis. Eilinio vaikino, tokio kaip Polas Bredlis. Jeigu kas paklaustų, ką jis dirba, atsakytų: „Nuobodūs reikalai. Aš tik stalo žokėjus, kilnoju popierius buhalterijos skyriuje.“ Jis vairavo ir kartu mėgino Edinburgo žemėlapyje išsiaiškinti, kaip ištrūkti iš šios pragariškos gatvės, o tuo metu kažkas žengė prieš automobilį. Tai buvo jo nemėgstamas tipas – jaunas tamsiaplaukis vaikinas, akiniai juodais rėmeliais, apžėlęs dviejų dienų šeriais ir cigaretė burnoje, tokių Londone šimtai, visi jie stengiasi atrodyti kaip prancūzų egzistencialistai iš septintojo dešimtmečio. Galėjo lažintis, kad nė vienas jų nė nebuvo atsivertęs filosofijos knygos. Jis pats daug skaitė, ir Platoną, ir Kantą, ir Hėgelį, net svarstė, gal įgyti mokslinį laipsnį. Jis staigiai sustabdė ir nekliudė akiniuoto vaikino, tas tik stryktelėjo tarsi buliaus išvengęs toreadoras. Vaikinas buvo įsiutęs, mosavo cigarete, šūkavo, rodė jam vidurinį pirštą. Negražus, prastų manierų – ar jo tėvai galėjo tokiu didžiuotis? Jis nepakentė rūkymo, tai bjaurus įprotis, nekentė vaikinų, kurie 12

Antradienis

rodo pirštą ir šaukia „Užsikrušk!“, savo nešvankiomis, nuo nikotino parudavusiomis burnomis taškydami seiles. Jis pajuto smūgį, stuktelėjimas buvo tokio pat stiprumo, tarsi tamsią naktį būtum partrenkęs barsuką ar lapę, tik smūgis buvo į galą ir automobilis šoktelėjo į priekį. Akiniuotas vaikinas jau buvo sušokęs savo trumpą pasodoblį ir pasitraukęs nuo kelio, todėl automobilis jo nepritrėškė. Jis žvilgtelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį. Mėlyna „Honda Civic“, vairuotojas ropštėsi lauk – stambus vyrukas, išpampę svorių kilnotojo raumenys, tinkamesni sporto salėje, o ne išgyventi sudėtingomis sąlygomis, jis neištvertų trijų mėnesių džiunglėse ar dykumoje, kaip galėtų Rėjus. Šitas neištemptų nė dienos. Jis mūvėjo vairavimo pirštines – bjaurios juodos odos su skylutėmis krumpliams. Ant galinės automobilio sėdynės tupėjo šuo, raumeningas rotveileris, kaip tik tokio šuns ir tikėtumeisi, pamatęs šį vaikiną. Šis vaikinas buvo vaikščiojanti klišė. Šuo blaškėsi ant galinės sėdynės, seilėmis taškė ir nagais draskė stiklą. Šuo jo pernelyg nejaudino. Jis žinojo, kaip žudyti šunis. Rėjus išlipo iš automobilio ir nuėjo prie bamperio, norėdamas apžiūrėti padarytą žalą. Hondos vairuotojas ėmė rėkti ant jo: – Tu kvailas, sumautas idiote, ar turi nors lašą smegenų? Kalbėjo angliškai. Rėjus mėgino pasakyti ką nors, kas nenuskambėtų priešiškai ir nuramintų vaikiną – akivaizdu, jis kaip greitpuodis, kuris tuoj sprogs, kuris nori sprogti, strykčioja kaip prastos formos sunkiasvoris boksininkas. Rėjus stengėsi laikytis neutraliai, nutaisęs ramią veido išraišką, bet paskui išgirdo iš minios atsklindantį negarsų kolektyvinį išgąstingą „aaa“, tada pastebėjo staiga vaikino rankose atsiradusią beisbolo lazdą ir pagalvojo: „Mėšlas.“ 13

PAV O J I N G O S PAS L A U G O S

Tokia buvo paskutinė mintis. Kai vėl atsipeikėjo, suprato gulįs gatvėje, susiėmęs ranka tą galvos vietą, kur vaikinas žiebė beisbolo lazda. Išgirdo dūžtant stiklą – dabar šunsnukis talžė jo automobilio langus. Jis nesėkmingai pabandė atsistoti, bet pavyko tik atsiklaupti, ir dabar jis atrodė, tarsi melstųsi, o vaikinas artinosi prie jo su iškelta lazda, jausdamas jos svorį rankose, pasiruošęs suduoti paskutinį smūgį į jo kaukolę tarsi į beisbolo kamuoliuką. Rėjus gindamasis kilstelėjo ranką, bet jam dar labiau apsvaigo galva, jis vėl susmuko ant grindinio ir pagalvojo: „Jėzau, nejaugi tai iš tiesų vyksta?“ Jis pasidavė, jis iš tiesų pasidavė – anksčiau taip nesielgdavo – ir tuomet kažkas iš minios žengė į priekį, metė į hondos vairuotoją kažkokį keturkampį juodą daiktą, tas daiktas trenkėsi jam į petį ir vairuotojas susverdėjo. Jis vėl atsijungė keletui sekundžių, o kai atsipeikėjo, prie jo tupėjo pora policininkių, viena ramino: „Pone, gulėkite ramiai“, o kita radijo siųstuvu kvietė greitosios pagalbos automobilį. Pirmą kartą gyvenime jis džiaugėsi matydamas policiją.

Antradienis

artinas niekada gyvenime taip nesielgė. Jis musių namuose neužmušdavo, kantriai jas persekiodavo, sugaudavo stikline ir lėkšte, o tada paleisdavo į laisvę. Romieji paveldės žemę. Jis buvo penkiasdešimties ir niekada sąmoningai nesmurtavo prieš jokią gyvą būtybę, nors kartais pagalvodavo, kad tai labiau susiję su bailumu nei su pacifizmu. Jis stovėjo eilėje ir laukė, kad kas nors įsikištų į sceną, vykstančią prieš akis, bet minia elgėsi kaip žiūrovai, tarsi dalyvautų brutaliame teatro spektaklyje, ir niekas neketino gadinti pramogos. Iš pradžių net Martinas spėliojo, kad galbūt tai dar vienas spektaklis – improvizuotas kūrinys, kuriuo siekiama šokiruoti arba demaskuoti mūsų atsparumą šokiravimui, nes gyvename globalioje medijų bendruomenėje ir tapome pasyviais smurto vujaristais (ir taip toliau). Tokia mintis sukosi intelektualiojoje jo smegenų dalyje. Kita vertus, jo primityvusis protas galvojo: „Po velnių, tai baisu, iš tiesų baisu, kad tik tas baisus vyras išsinešdintų iš čia.“ Jis nenustebo savo galvoje išgirdęs ir tėvo balsą („Susiimk, Martinai.“). Tėvas jau senokai buvo miręs, bet Martinas dažnai tebegirdėdavo tarsi pratybų aikštėje baubiantį jo balsą. Kai hondos vairuotojas iškūlė visus sidabrinio pežo langus ir pasuko prie vairuotojo mosuodamas lazda ir ruošdamasis paskutiniam pergalingam 15

PAV O J I N G O S PAS L A U G O S

smūgiui, Martinas suprato, kad vyras ant grindinio gali mirti, ko gero, gali, šis trenktas žmogus su lazda gali užmušti jį tiesiog visų akivaizdoje, nebent kas nors ką nors padarytų, ir jis instinktyviai, visiškai negalvodamas – nes jeigu būtų galvojęs, ko gero, nebūtų taip pasielgęs, – nusiėmė krepšį nuo peties ir užsimojęs, tarsi mestų kūjį, paleido bepročiui hondos vairuotojui į galvą. Martinas nepataikė vyrui į galvą ir dėl to nenustebo – jis niekada nepataikydavo ir nesugaudavo, jis buvo tas, kuris pasilenkia, kai kamuolys lekia į jo pusę, – bet jo krepšyje buvo nešiojamasis kompiuteris, jis kampu trenkėsi hondos vairuotojui į petį ir vyras susvirduliavo. Anksčiau Martinui neteko matyti nusikaltimo vietos, bet kartą jis su Autorių draugijos nariais lankėsi ekskursijoje Šv. Leonardo policijos nuovadoje. Išskyrus Martiną, grupėje buvo vien moterys. – Jūs čia atstovaujate vyrų giminei, – pratarė viena jų, ir girdėdamas mandagų kitų moterų juoką jis pajuto tam tikrą nusivylimą, tarsi turėtų bent jau pasistengti, kad atstovaudamas visiems vyrams nebūtų panašus į moterį. Jiems buvo patiekta kavos ir sausainių su šokoladiniu sviestu, vaflių su įdaru, toks asortimentas visiems padarė įspūdį, o „vyresnysis policininkas“ maloniai su jais pasikalbėjo naujoje posėdžių salėje, kuri atrodė tarsi specialiai įrengta tokioms grupėms kaip jų. Paskui juos pavedžiojo po įvairias patalpas, parodė skambučių centrą ir didžiulę salę, kurioje žmonės paprastais drabužiais (tarsi iš serialo apie Specialiąją jūrų policijos tarnybą) sėdėjo prie kompiuterių – šie tik žvilgtelėjo į „rašytojus“, pagrįstai nusprendė, kad jie nereikšmingi, ir vėl įbedė akis į ekranus. 16

Antradienis

Jie visi buvo išrikiuoti rengiantis liudytojo akistatai, paskui vienai moteriai iš grupės paėmė pirštų atspaudus, o galiausiai visi – trumpam – buvo uždaryti kameroje, ten sukiojosi ir kikeno, kad atsikratytų klaustrofobijos. Martinui dingtelėjo, kad „kikenti“ iš esmės moteriškas žodis. Moterys kikena, vyrai tiesiog juokiasi. Martinui kėlė nerimą tai, kad jis kikentojas. Baigiantis ekskursijai nutiko įvykis tarsi specialiai jiems, ir jie viską stebėjo su lengvu baimės virpuliu: būrys, apsiginklavęs riaušių malšinimo priemonėmis, turėjo išvesti iš kameros „komplikuotą“ sulaikytąjį. Ekskursija nebuvo tiesiogiai susijusi su knygomis, kurias Alekso Bleiko slapyvardžiu rašė Martinas. Tai buvo senamadiški, švelnaus pobūdžio kriminaliniai romanai su pagrindine veikėja Nina Raili – energinga mergina, iš dėdės paveldėjusia seklių agentūrą. Knygų veiksmas vyko penktajame dešimtmetyje, iš karto po karo. Tai buvo istorijos laikotarpis, kuriuo Martinas žavėjosi, pilka nepritekliaus atmosfera, po heroizmo kylanti liguista nusivylimo banga. „Trečiojo žmogaus“ Viena, Londono apylinkės „Trumpame susitikime“. Kaip jautėsi žmonės, būdami teisingo karo šalininkai, išgyvendami tiek kilnių jausmų (taip, buvo daug ir propagandos, bet esmė dėl to nesikeičia), būdami laisvi nuo individualizmo naštos? Atsidūrę ties destrukcijos ir pralaimėjimo riba ir vis dėlto tai įveikę? O tada susimąstę – kas toliau? Žinoma, Nina Raili tokių dalykų nejautė, jai buvo tik dvidešimt dveji, ir karą ji praleido Šveicarijoje, pensione, kur mergaitės rengiamos aukštuomenės gyvenimui. Negana to, ji nebuvo tikra. Nina Raili visą laiką buvo pajodžarga, nors ir neturėjo akivaizdžių lesbietės požymių ir jai nuolat asistavo įvairiausi vyrai, vis dėlto jos santykiai su jais buvo visiškai nekalti. (Kaip 17

PAV O J I N G O S PAS L A U G O S

jam rašė vienas supratingas skaitytojas, „šveicariško pensiono mergaitė suaugo ir tapo detektyve“.) Nina gyveno kiek miglotoje geografinėje Škotijos versijoje, kurioje buvo jūra, kalnai ir kalvoti viržynai, viskas greitai pasiekiama važiuojant iš visų didesnių Škotijos miestų (dažnai ir iš Anglijos, bet niekada iš Velso, nors Martinas manė, kad galbūt reiktų šį dalyką ištaisyti) jos pikantišku kabrioletu „Bristol“. Parašęs pirmąją Ninos Raili knygą jis įsivaizdavo tai kaip švelnų linktelėjimą praeičiai ir buvusioms formoms. – Stilizacija, jeigu norite, – nervingai pasakė jis, leidykloje pristatydamas knygą leidėjui. – Tam tikras ironiškas pagarbos ženklas. Būtų buvę netikėta išgirsti, kad jį leis. Jis parašė knygą savo paties pramogai ir staiga jau sėdėjo blankiame Londono biure jausdamasis taip, tarsi turėtų pateisinti savo paties sukurtą nesąmonę jaunai moteriai, kuriai, regis, buvo nelengva išlikti dėmesingai jo atžvilgiu. – Kad ir kaip būtų, – pratarė ji ir prisiversdama pažvelgė į jį, – tai, ką matau, yra knyga, kurią galiu parduoti. Tokia smagi paslaptinga žmogžudystės istorija. Žmonės ištroškę nostalgijos, praeitis kaip narkotikai. Kiek knygų numatėte šiai serijai? – Serijai? – Labas. Martinas atsisuko ir pamatė vyrą, atsirėmusį į durų staktą taip atsainiai, kad atrodė beveik absurdiškai. Jis buvo vyresnis už Martiną, bet apsirengęs šiuolaikiškiau. – Labas, – atsakė jaunoji redaktorė, sutelkusi į vyrą visą dėmesį. Atrodė, kad jų trumpas susižvalgymas reiškia kur kas daugiau, nei turėtų. – Nilas Vintersas, mūsų generalinis direk18

Antradienis

torius, – pasakė išdidžiai šypsodamasi. – O čia Martinas Kaningas, Nilai. Jis parašė nuostabią knygą. – Puiku, – pratarė Nilas Vintersas spausdamas Martinui ranką. Jo delnas buvo drėgnas ir minkštas kaip skenduolio, kurį rastum paplūdimyje. – Tikiuosi, pirmoji iš daugelio. Po keleto savaičių Nilas Vintersas buvo paaukštintas ir perkeltas į pagrindinę būstinę Europoje, Martinas jo niekada nebesutiko, vis dėlto tas rankos paspaudimas jam reiškė akimirką, kai jo gyvenimas pasikeitė. Martinas neseniai pardavė televizijai teises ekranizuoti Ninos Raili knygas. – Tarsi grimztum į šiltą vonią. Puikus kamšalas sekmadienio vakarui, – BBC prodiuserio nuomonė nuskambėjo kaip įžeidimas, žinoma, to jis ir siekė. Supaprastintame, netikroviškame pasaulyje, kuriame Nina Raili gyveno, ji jau buvo išnarpliojusi tris žmogžudystes, brangenybių vagystę, banko apiplėšimą, sugrąžinusi šeimininkams pavogtą lenktynių ristūną, užkirtusi kelią kūdikio princo Čarlzo pagrobimui iš Balmoralo pilies, o vykdydama šeštąją užduotį beveik visiškai viena suardė sąmokslą pagrobti Škotijos karūnos regalijas ir brangenybes. Septintoji knyga, „Araukarija“, buvo ką tik pasirodžiusi minkštais viršeliais, ją buvo galima įsigyti visų knygynų skyriuose „trys už dviejų kainą“. Septintoji buvo „tamsesnė“. Regis, visi su tuo sutiko (Bleikas pagaliau ėmėsi brandesnio noir stiliaus, – „Amazon“ platformoje parašė „skaitytojas“. Dabar visi kritikai.), bet vis tiek, anot agentės Melanės, jo knygų pardavimai vis dar augo. – Kol kas jokių pabaigos požymių, Martinai, – pasakė ji. Melanė buvo airė, todėl viskas, ką ji sakė, skambėjo maloniai, net jeigu taip ir nebuvo. 19

PAV O J I N G O S PAS L A U G O S

Jeigu žmonės klausdavo – o klausdavo dažnai, – kodėl jis tapo rašytoju, Martinas dažniausiai atsakydavo, kad daug laiko praleidžia savo vaizduotėje, todėl atrodė neblogas sumanymas iš to užsidirbti. Jis tai sakydavo geraširdiškai, nekikendamas, ir žmonės šypsodavosi, tarsi jis būtų pasakęs ką linksmo. Jie nesuprasdavo, kad tai tiesa – jis gyveno savo galvoje. Ne intelektine ar filosofine prasme, nes iš tiesų jo vidinis gyvenimas buvo nepaprastai banalus. Jis nežinojo, ar taip jaučiasi visi. Ar ir kiti žmonės praleidžia daugybę laiko svajodami apie geresnę kasdienybės versiją? Niekas ir nekalbėdavo apie vaizduotės pasaulį, išskyrus sąvokas, susijusias su romantiškuoju aukštuoju menu. Niekas neužsimindavo apie malonumą įsivaizduoti save sėdintį pievelėje šezlonge, vidurvasaris, virš galvos dangus be debesėlio, o jūs mėgaujatės tikra, senamadiška popietės arbata, kurią paruošė maloni moteris brandžia krūtine ir su švarutėle prijuoste, šnekanti maždaug taip: „Nagi, leskite, antytės“, nes Martino vaizduotėje taip kalba jaukios moterys brandžiomis krūtinėmis tam tikrame Dikenso stiliaus diskurse. Pasaulis jo galvoje buvo kur kas geresnis nei pasaulis išorėje. Sklindžiai, naminė juodųjų serbentų uogienė, tiršta grietinė. Virš galvos kregždės raižo žydrą žydrą dangų, vartosi ir nardo kaip lakūnai mūšyje dėl Britanijos. Tolumoje pasigirsta lazda smūgiuojamo kriketo kamuoliuko pokštelėjimas. Karštos, stiprios arbatos ir ką tik nupjautos žolės kvapas. Juk šie dalykai tikrai mielesni nei gąsdinamai piktas vyras su beisbolo lazda? Martinas turėjo nešiojamąjį kompiuterį, nes (gana vėlai) traukdamas į savo „biurą“ padarė lankstą, kad pamatytų per pietus rodomą komediją, norėdamas į ją patekti ir stovėjo eilėje. Martinas neseniai išsinuomojo „biurą“ atnaujintame dau20

Antradienis

giabutyje Marčmonte. Kadaise ten buvo parduotuvė, o dabar tik nuobodi, neišraiškinga erdvė – gipskartonio plokščių sienos, laminuotos grindys, plačiajuostis internetas ir halogeninis apšvietimas, – anksčiau čia buvo architektų įmonė, IT konsultantai, o dabar Martinas. Jis išsinuomojo „biurą“ bergždžiai tikėdamasis, kad jeigu kasdien išeis iš namų rašyti, dirbs kaip ir kiti žmonės, tai jam kažkaip padės įveikti jį apnikusį letargą kuriant knygą („Mirtis Juodojoje saloje“). Jis įtarė, jog tai blogas ženklas, nes „biurą“ jis visuomet įsivaizdavo kabutėse, kaip fiktyvią sąvoką, o ne kaip vietą, kur iš tiesų galima ką nors nuveikti. „Mirtis Juodojoje saloje“ buvo tarsi užkeikta knyga, kad ir kiek jis rašė, vis tiek atrodė, kad nė kiek nejuda į priekį. – Turėtum pakeisti pavadinimą, skamba kaip knyga iš serijos apie Tintiną, – patarė Melanė. Prieš aštuonetą metų, kai pradėjo publikuotis, Martinas dirbo religijotyros dėstytoju ir kažkodėl Melanė nuo pat jų pažinties pradžios įsikalė į galvą (ir nebesugebėjo tos minties atsikratyti), kad Martinas kitados gyveno vienuolyne. Kodėl jai taip toptelėjo, jis niekada nesuprato. Tiesa, ant pakaušio jam gana anksti ėmė ryškėti retėjančių plaukų tonzūra, bet, nepaisant to, jis nemanė, kad kuo nors primena vienuolį. Kad ir kiek stengėsi išmušti Melanei šią mintį iš galvos, šiuo aspektu jis domino ją labiausiai. Tai Melanė perdavė šį pramaną jo reklamos agentui, o tas savo ruožtu paskleidė plačiau. Tai buvo vieša informacija, cituojama spaudoje ir internete, ir nesvarbu, kiek kartų Martinas sakė žurnalistams: „Ne, iš tiesų, aš niekada nebuvau vienuolis, tai klaida“, jiems tai būdavo pokalbio ašis: Bleikas pasišiaušia, kai paminima dvasininkija. Arba Aleksas Bleikas laiko nesvarbiu savo jaunystės religinį pašauki21

PAV O J I N G O S PAS L A U G O S

mą, tačiau jo charakteryje galime įžvelgti vienuolio bruožų. Ir taip toliau. „Mirtis Juodojoje saloje“ Martinui atrodė dar labiau nuvalkiota ir šabloniška nei jo ankstesnės knygos, tokia, kuri perskaitoma lovoje, ligoninėje, traukinyje, lėktuve, paplūdimyje ir tuojau pat užmirštama. Pradėjęs seriją su Nina Raili jis kasmet parašydavo po knygą ir jau manė, kad jam baigėsi parakas. Jiedu plušėjo kartu, jis ir jo lengvabūdis kūrinys, ir abudu įstrigo šiame kelyje. Jis nerimavo, kad jiedu niekada nebeišsiskirs, kad jis visą laiką rašys apie jos beprasmiškas išdaigas. Jis bus senas vyras, o ji vis dar dvidešimt dvejų, ir jis bus išspaudęs iš jųdviejų visą gyvastį. – Ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, – paprieštaravo Melanė, – Martinai, tai vadinasi „aptikti aukso gyslą“. Išsunkti viską iki paskutinio lašo iš šios pinigų karvės – taip galėtų pasakyti kas nors kitas, kas negauna penkiolikos procentų. Martinas svarstė, gal galėtų pasikeisti vardą – arba dar geriau, naudoti savo tikrąjį – ir parašyti ką nors kito, ką nors išties prasmingo ir vertingo. Martino tėvas buvo profesionalus karininkas, kuopos seržantas majoras, bet Martinas labai užtikrintai pasirinko ne su karu susijusį gyvenimo kelią. Jiedu su broliu Kristoferiu mokėsi nedideliame Anglijos bažnyčios internate, kuriame ginkluotosiose pajėgose tarnaujančiųjų sūnums buvo sukurtos spartietiškos gyvenimo sąlygos, nedaug besiskiriančios nuo vargšų prieglaudos. Kai Martinas pagaliau įveikė gyvenimo etapą su šaltais dušais ir krosais (Mes berniukus paverčiame vyrais), įstojo į vidutinišką universitetą ir gavo lygiai tokį pat vidutinišką išsilavinimą, religijos studijų laipsnį, nes tai buvo vienintelis 22

Antradienis

dalykas, kurio egzaminus išlaikydavo gerais pažymiais – dėl negailestingų, privalomų Biblijos studijų, kuriomis internate būdavo užpildomas pavojingas paauglių berniukų laisvalaikis. Universitetą baigė įgydamas pedagogikos magistro diplomą ir kurį laiką svarstė, ką jis „iš tiesų“ norėtų daryti. Jis tikrai niekada neketino tapti mokytoju, tuo labiau ne religijos studijų mokytoju, bet vienaip ar kitaip jam tapo aišku, kad būdamas dvidešimt dvejų užbaigė tam tikrą savo gyvenimo ciklą ir jau mokytojavo Leik Distrikte, nedideliame mokamame pensione, pilname berniukų, kurie susikirto per stojamuosius į geresnes mokyklas ir kurių vienintelis domesys gyvenime buvo regbis ir masturbacija. Jis pats jautėsi esąs vidutinio amžiaus, nors iš tiesų buvo vos ketveriais metais vyresnis už vyriausius berniukus, ir atrodė juokinga, kad jis turi juos ko nors mokyti, o ypač religijos. Žinoma, mokiniai nelaikė jo jaunuoliu, jis buvo „senas perdyla“, kuris jiems visiškai nerūpėjo. Jie buvo žiaurūs, beširdžiai berniukai, kurie greičiausiai suaugę taps žiauriais, beširdžiais vyrais. Martinas matė, kad jie ugdomi užpildyti galinius konservatorių suolus Bendruomenių namuose, ir manė, kad jo pareiga supažindinti juos su moralės koncepcija, kol dar nevėlu, nors daugeliui jų, deja, jau buvo per vėlu. Pats Martinas buvo ateistas, bet niekada neatmetė galimybės, kad kada nors gali patirti atsivertimą – staiga nukris nuo akių šydas ir jo širdis atsivers, – nors ir manė, kad greičiausiai yra prakeiktas amžinai keliauti keliu į Damaską, keliu, kuriuo daugelis ir keliauja. Nepaisydamas programos Martinas buvo linkęs kiek įmanydamas ignoruoti krikščionybę ir labiau sutelkti dėmesį į etiką, lyginamąją religiją, filosofiją, socialines studijas (tiesą sakant, į viską, išskyrus krikščionybę). Jeigu sulaukdavo prie23

PAV O J I N G O S PAS L A U G O S

kaištų iš regbį žaidžiančio anglikono fašisto tėvo, tvirtindavo, kad jo pareiga „skatinti suvokimą ir dvasingumą“. Jis daug laiko skirdavo aiškinti berniukams budizmo doktrinas, nes bandydamas ir klysdamas pastebėjo, kad tai veiksmingiausias būdas sujaukti jų protus. Jis manė, užsiimsiu tuo tik kurį laiką, o paskui galbūt leisiuosi į kelionę ar įgysiu kitą kvalifikaciją, ar susirasiu įdomesnį darbą ir prasidės naujas gyvenimas, bet ankstesnis gyvenimas vis tęsėsi, jis jautėsi tarsi krentąs į tuštumą, nerimas stiprėjo ir atrodė, kad jeigu jis nesiims kokių nors veiksmų, liks čia amžinai, darysis vis vyresnis už berniukus, kol išeis į pensiją ir numirs, didumą gyvenimo praleidęs internatinėje mokykloje. Žinojo, kad turėtų imtis iniciatyvos, jis nebuvo žmogus, kuriam kas nors tiesiog nutinka. Jo gyvenimas riedėjo tarsi įjungus laisvą pavarą: jis niekada nebuvo susilaužęs galūnių, jam niekada neįgėlė bitė, niekada nebuvo pavojingai arti meilės ar mirties. Jis niekada nesiekė didybės, todėl ir jo atlygis buvo menkas gyvenimas. Jis sulaukė keturiasdešimties. Jis sėdėjo greitajame traukinyje, dardančiame mirties link, – Martinas mėgo gerokai perdėtas metaforas, – ir tada užsirašė į kūrybinio rašymo kursus, rengiamus pagal kažkokią provincijos gyventojų švietimo programą. Kursai vyko kaimo renginių salėje, juos vedė moteris vardu Dorotė, atvažiavusi iš Kendalo, o jos kvalifikacija vesti šiuos kursus buvo neaiški. Ji buvo paskelbusi keletą apsakymų šiauriniuose meno žurnaluose, surengusi skaitymų ir rašymo dirbtuvių (rašymo procesas) ir sukūrusi pasisekimo nesulaukusią pjesę apie moteris Miltono gyvenime (Miltono moterys), rodytą Edinburgo alternatyviajame teatre. Vien tik paminėjus Edinburgą kursuose, Martinui sukilo vietos, kurios jis beveik 24

Antradienis

nepažinojo, nostalgija. Jo motina buvo gimusi šiame mieste ir Martinas pirmuosius trejus savo gyvenimo metus praleido ten, kai jo tėvo kuopa buvo dislokuota pilyje. Kada nors, galvojo jis, kol Dorotė tarškėjo apie formą bei turinį ir apie būtinybę „surasti savo balsą“, kada nors jis sugrįš į Edinburgą ir gyvens ten. – Ir skaityti! – sušuko ji, plačiai išskėsdama rankas, o jos laisva aksominė skraistė atrodė kaip šikšnosparnio sparnai. – Skaityti viską, kas tik parašyta. Keletas žmonių auditorijoje nepatenkinti sumurmėjo – jie atėjo mokytis rašyti (bent jau keletas iš jų), o ne skaityti. Dorotė atrodė energinga. Ji raudonai dažėsi lūpas, dėvėjo akį rėžiančius šalikus ir skraistes, kurias susegdavo dideliais alaviniais smeigtukais ar sidabro segėmis. Ji avėjo aukštakulnius su auliukais, dėvėjo juodas kojines su rombų raštais, juokingai suspaustas aksomines skrybėles. Taip prasidėjo rudens sesija, kai Leik Distriktas buvo nuklotas įmantriomis grožybėmis, bet kai atėjo žiema ir viskas virto drėgna pilkuma, Dorotė ėmė rengtis ne taip teatrališkai, avėjo guminius batus ir vilkėjo vilnonius drabužius. Ji ir pati tapo ne tokia teatrališka. Mokymus pradėjo nuolat užsimindama apie savo partnerį, kuris buvo išvykęs ir kažkur gyveno kaip rašytojas rezidencijoje, bet artėjant Kalėdoms visai nebeužsimindavo apie jį, o jos raudonus lūpų dažus pakeitė nevykę smėlio spalvos dažai, tinkantys jai prie odos. Ir jie nuvylė ją – jos margas pensininkų, ūkininkių ir žmonių, kurie norėjo pakeisti gyvenimą, kol dar ne per vėlu, rinkinys. – Niekada nevėlu! – su evangelisto entuziazmu pareiškė ji, bet daugelis jų suprato, kad kartais būna per vėlu. 25