R omana s
Iš anglų kalbos vertė Jūratė Žeimantienė
Vilnius, 2021
Autorės žodis
Kai 1938 metų kovą Vokietija aneksavo nepriklausomą Austriją, o lapkritį surengė Krištolinę naktį*, įsibėgėjo daug pastangų pareikalavusi žydų vaikų gelbėjimo operacija: net dešimt tūkstančių jų buvo išvežta į Didžiąją Britaniją. Šis grožinės literatūros kūrinys remiasi tikrais operacijos „Kindertransport“ faktais. Jai vadovavusi Amsterdamo gyventoja Gertrūda Veismiuler-Mejer pradėjo vežti vaikų grupeles dar 1933 metais. Mažyliai vadino ją teta Trude.
* Žydų namų, parduotuvių, sinagogų siaubimas, po kurio liko labai daug stiklo šukių. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 9
Pirma dalis
Laikas prieš tai
1936 metų gruodis
Pasienyje
Didžiuliais dribsniais krintančios snaigės švelnino vaizdą pro traukinio langą: sūkuringame ore vaiduokliškai subolavo balta pilis ant apsnigtos kalvos, ir konduktorius sušuko: – Bad Bentheimas! Traukinys atvyksta į Bad Bentheimo stotį Vokietijoje! Keleivius, kurie toliau važiuos į Olandiją, prašome paruošti asmens dokumentus! Olandė Gertrūda Veismiuler, valingo smakro plačiaburnė aristokratiška nosimi, ryškiais antakiais ir kašmyro švelnumo pilkomis akimis, pabučiavo kūdikį, kurį laikė ant kelių, kartą kitą priglaudė lūpas prie glotnios kaktelės. Tada ištiesė mažylį jo sesei, nuėmė šlikę nuo dar vieno broliuko galvos ir kreipėsi į vaikus jų gimtąja kalba: – Est ist in Ordnung. Es wird nicht lange dauern. Dein Gott wird dir dieses eine Mal vergeben. Viskas gerai. Tai ilgai netruks. Jūsų Dievas atleis mums. Kai traukinys pratisai suūkęs sustojo, berniukas prišoko prie lango ir pašaukė: – Mama! Trudė suglostė plaukučius, pasekė vaiko žvilgsnį ir pro sniegu apneštą langą išvydo perone nepaisant pūgos tvarkingai į eiles išsirikiavusius vokiečius, nešiką, stumiantį bagažo vežimėlį, pakumpusį vyrą, prie krūtinės ir nugaros prisitvirtinusį skydelius, reklamuojančius siuvėjo paslaugas. Ir mažylio pastebėtą liekną moterį tamsiu paltu ir šaliku, stovinčią prie dešrelių pardavėjos vežimėlio nugara į traukinį. – Maaa-maaa! – dar kartą sušuko berniukas. Moteris pasisuko, tingiai atsikando riebios dešrelės ir pakėlė akis į traukinių tvarkaraštį. Berniukas susigūžė. Aišku, tai ne jo mama. Trudė priglaudė vaiką ir, neįstengdama dalyti pažadų, sukuždėjo: 13
Meg Waite Clayton
– Ša, ša, ša. Trankiai žvangėdamos ir cypdamos atsivėrė vagono durys. Nacis pasienietis padėjo išlipti besilaukiančiai vokietei, kuri pasirėmė į jį pirštinėta ranka. Trudė atsisagstė perlamutrines geltonų ilgų odinių pirštinių sagutes ir atlaisvino plačius rankogalius, papuoštus skoningais juodais raštais. Šiaip ne taip nusitraukusi pirštinę, nes pamušalas užsikabino už žiedo su didžiuliu rubinu, įsispraudusio tarp dviejų kitų žiedų, strazdanomis ir pigmentinėmis dėmelėmis nusėtomis rankomis pradėjo šluostyti berniukui ašaras. Tvarkydama vaikų plaukus ir drabužius ji šnekino juos, kreipdamasi į kiekvieną vardu, ir tuo pat metu akylai stebėjo trumpėjančią eilę prie vagono durų. – Na štai, – pasakė, nuvaliusi vyresniajam berniukui burnelę kaip tik tada, kai išlipo paskutinis keleivis. – O dabar eikite visi plauti rankų, kaip mokėmės. Pasienietis jau kopė laiptais į vagoną. – Plaukite švariai, neskubėkite, – ramiai paliepė Trudė ir, pasisukusi į mergaitę, pridūrė: – Užlaikyk broliukus kuo ilgiau, mažute. – Užlaikysiu, kol vėl užsimausi pirštines, teta Trude. Gertrūda nenorėjo sukelti įtarimų, kad slepia vaikus, kita vertus, geriau buvo vesti derybas be jų. „Ką gi, mėginsime sutelkti dėmesį ne į tai, kas krinta į akis, o į tai, kas paslėpta“, – pasakė ji sau ir nesąmoningai kilstelėjo rubiną prie lūpų. Tada pravėrė pernelyg dailią, lyg kokios poniutės rankinę. Jeigu būtų žinojusi, kad teks grįžti į Amsterdamą su šia trijule, būtų pasirūpinusi solidesne. Nusimovusi visus žiedus, Gertrūda sudėjo juos į rankinę, klausydamasi, kaip už nugaros vaikai šlepsi į tualetą. Pasienietis jau sustojo ties ja. Iš pažiūros jaunas, bet ne tiek, kad negalėtų būti vedęs ar net turėti vaikų. – Jūsų vizos? Ar turite vizas, suteikiančias teisę išvykti iš Vokietijos? – griežtai pasiteiravo jis Gertrūdos, vienintelio vagone likusio suaugusio žmogaus, neįskaitant jo paties. 14
Paskutinis traukinys į Londoną
Ji tebesirausė rankinėje, tarsi ieškodama reikiamų popierių. – O jau tie mažyliai, su jais neliūdėsi, – geraširdiškai pasiguodė jaunam pasieniečiui, užčiuopusi ir suspaudusi rankinėje savo vienintelį dokumentą – Olandijos pasą. – O ar jūs turite vaikų, pareigūne? Užmiršęs, kad yra tarnyboje, pasienietis šyptelėjo. – Žmona laukiasi pirmagimio. Turėtų gimti per Kalėdas. – Jūs tikras laimės kūdikis! – šūktelėjo Gertrūda ir plačiai nusišypsojo, nudžiuginta tokios sėkmės, o pasienietis nukreipė dėmesį į vagono galą, kur į plautuvę almėjo vanduo ir tarsi kikiliai čiauškėjo vaikai. Ji nutilo, netrukdydama jaunam vyrui susigyventi su mintimi, kad netrukus ir jam gims mažylis, kuris iš pradžių bus toks pat bejėgis kaip kruopa Aleksas, paskui paaugs ir taps vikrus kaip Izraelis, o galiausiai ir sumanus kaip šaunuolė Sara. Gertrūda tiesiog sėdėjo ir glostė rubiną – šiltą ir žaižaruojantį, nes dabar mūvėjo tik vieną žiedą. – Jūs tikriausiai jau nupirkote žmonai dovaną? Ypatingą, vertą tokios progos. – Ypatingą? – išsiblaškęs pakartojo nacis, vėl pasisukęs į ją. – Na taip, kokį nors nuostabų papuošalą, su kuriuo jūsų žmona nesiskirtų nė dienai ir kuris nuolat primintų jai apie pirmagimio atėjimą į pasaulį. – Gertrūda nusimovė žiedą ir pridūrė: – Pavyzdžiui, tokį kaip šis. Tėtis padovanojo jį mamai, kai gimiau aš. Blyškūs pirštai nė nesuvirpėjo, kai ji ištiesė pasieniečiui žiedą ir pasą. Nacis nepatikliai dirstelėjo į žiedą, tada paėmė pasą, pasklaidė ir vėl nukreipė žvilgsnį į vagono galą. – Ar čia jūsų vaikai? Paprastai į olandų tėvų pasus vaikai įrašomi, bet jos pase nebuvo jokių žymų. Ji pasuko žiedą taip, kad rubino akis sužėrėtų saulės spinduliuose, ir mąsliai ištarė: – Vaikai... Juk pasaulyje nėra nieko brangesnio už juos.
15
Vaikinukas sutinka mergaitę
Stefanas išpuolė pro duris, nusileido sniegu apneštais laiptais ir nukūrė link Burgtheater*, net kuprinė šokčiojo ant pečių ir trynė mokyklinį švarką. Bet prie raštinės prekių parduotuvės stabtelėjo: rašomoji mašinėlė vis dar tebestovėjo vitrinoje. Jis pasitaisė akinius, priglaudė pirštus prie stiklo ir apsimetė, kad spausdina. Tada vėl nubėgo tolyn, skindamasis kelią per šurmuliuojančią kalėdinės mugės minią, uosdamas saldžius karšto vyno ir imbierinių meduolių kvapus, nuolat kartodamas kairėn dešinėn: – Atsiprašau. Atsiprašau! Atsiprašau! Kepurę užsismaukė beveik ant akių, kad niekas neatpažintų. Juk priklausė garbingai šeimai, kuri prasigyveno iš šokolado gamybos: įkūrė verslą savo pinigais ir niekada neviršijo kredito Rotšildo banke. Jeigu tėvą pasiektų gandas, kad Stefanas vėl parbloškė senutę gatvėje, rašomoji mašinėlė taip ir liktų šios lempelėmis žibančios Rathausplatz** eglės kaimynystėje, bet neatsidurtų po žaliaskare jų namų žiemos galerijoje. Jis pamojavo garbaus amžiaus laikraščių kiosko pardavėjui. – Laba diena, pone Kliainai! – Kur jūsų paltas, ponaiti Stefanai?! – šūktelėjo pardavėjas jam įkandin. Stefanas nužvelgė save (vėl pamiršo paltą mokykloje), bet sulėtino tempą tik Ringstrasse***, kai kelią nelauktai užtvėrė nacių demonstracija. Jis mikliai nėrė į afišomis apklijuotą paviljoną ir nudundėjo metalinėmis pakopomis į apačią, į Vienos požemių tamsą, o išniro jau kitoje bulvaro * Vok. Nacionalinis teatras. ** Vok. Rotušės aikštė. *** Vok. Žiedo bulvaras. 16
Paskutinis traukinys į Londoną
pusėje, ties Burgtheater durimis. Nekantriai trūktelėjo jas ir kurnėdamas per du laiptus nusileido į kirpyklėlę pusrūsyje. – O, ponaiti Noimanai, koks netikėtumas! – pasilabino kirpėjas Pergeris ir kilstelėjo baltus antakius virš visai tokių pat kaip Stefano apvalių juodų akinių rėmelių, tik ne šlapių nuo sniego, o tada vėl palinko šluoti į semtuvėlį ankstesnio kliento plaukų. – Bet argi aš ne... – Reikėtų truputį palyginti galiukus. Juk jau praėjo kelios savaitės. Kirpėjas atsitiesė, į šiukšlių kibirą nupurtė sušluotus plaukus ir pastatė semtuvėlį su šluota į kampą, prie atremtos į sieną violončelės. – Ką gi, matyt, senos smegenys mena prasčiau nei jaunos, – geraširdiškai pajuokavo jis ir kryptelėjo į krėslą. – O galbūt atmintis šiuokart pavedė jaunikaitį, kuriam nestinga kišenpinigių? Stefanas numetė kuprinę ir keletas rašomos pjesės puslapių pažiro ant grindų, bet nieko tokio, juk meistras Pergeris žinojo, kad jis kuria. Nusivilkęs mokyklinį švarką vaikinukas įsitaisė kirpėjo krėsle, nusiėmė akinius ir pasaulis išsyk tapo pasklidas ir stebuklingas: šluota, regis, sukosi valso ritmu su violončele kertėje, o savas veidas virš kaklaraiščio veidrodyje atrodė kažkoks nepažįstamas. Kai meistro Pergerio uždėta pelerina prigludo prie pečių, vaikinukas krūptelėjo, nes baisiai nemėgo kirptis. – Girdėjau, teatre pradėjo repetuoti naują pjesę. Gal Cveigo? – pasiteiravo jis. – Ak taip, juk jūs didelis pono Cveigo gerbėjas. Kaipgi galėjau užmiršti? – geraširdiškai pasišaipė Otas Pergeris, kuris žinojo viską, o viską ir apie teatrui rašančius dramaturgus, ir apie pagrindinius aktorius. O štai Stefano Noimano draugai suko galvas, iš kurgi jis semiasi žinių, ir linko manyti, kad galbūt pažįsta kokią nors teatro žvaigždę. – Pono Cveigo motina vis dar gyvena Vienoje, – pabandė pratęsti temą Stefanas. – Bet jis pats po persikraustymo į Londoną negarsina savo apsilankymų čia. Deja, teks jus nuvilti, ponaiti Stefanai, ši nauja pjesė – 17
Meg Waite Clayton
Franco Čokoro „1918 metų lapkričio 3-ioji“. Apie Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimą. Tik sklinda gandai, kad dėl intrigų jos gal išvis nepastatys. Bijau, kad ponas Čokoras priverstas gyventi ant lagaminų. Kita vertus, kiek girdėjau, reikalai juda, nors į pjesės reklamą teko įtraukti pareiškimą, esą veikale nėra jokių įžeidimų nė vienai iš valstybių, kurios įėjo į buvusios Vokietijos imperijos sudėtį. Žodžiu, gyvenimas po truputį tęsiasi. Stefano tėvas, aišku, būtų paprieštaravęs, kad čia ne Vokietija, o Austrija, į kurią nacių invazija kadų kadaise sustabdyta. Bet Stefanui nerūpėjo politika. Jam labiausiai knietėjo sužinoti, kas gi gaus pagrindinį vaidmenį naujai statomoje pjesėje. – Gal norėtumėte spėti? – pasiūlė meistras Pergeris, pasukęs Stefaną su visu krėslu į save. – Kiek pamenu, jums labai neblogai sekasi. Stefanas tebesėdėjo kietai užmerkęs akis ir vėl nevalingai krūptelėjo, nors nukirpti plaukai, laimei, nepažiro ant veido. – Verneris Krausas? – padarė prielaidą jis. – Tik pažiūrėkite! – stebėtinai karštai šūktelėjo Otas Pergeris. Tada vėl atsuko krėslą į veidrodį ir Stefanas krūptelėjęs pamatė jame (nors be akinių ir nelabai aiškiai), kad kirpėjo nuostabą sukėlė visai ne jo spėjimas, o mergaitė, kurios galva, primenanti saulėgrąžą siurrealistinėje drobėje, netikėtai išniro iš plačios ventiliacijos angos sienoje. Dar po kelių mirksnių nepažįstamoji jau nušoko ant grindų ir Stefanas išvydo apdulkėjusius akinius, šviesias kasas ir krūtų kauburėlius. – O, Sofija Helena, tavo mamai vėl teks visą vakarą skalbti šią suknelę, – papriekaištavo meistras Pergeris. – Tavo siūlymas spėti, seneli Otai, nelabai sąžiningas, juk pjesėje du pagrindiniai vyrų vaidmenys, – linksmai pareiškė mergaitė. Aukštas ir skaidrus balsas suvirpino Stefano sielos stygas lyg si bemolis pirmame Franco Šuberto giesmės „Ave Maria“ takte. Ir balsas, ir lyriškas dvigubas vardas Sofija Helena, ir kauburėlių artumas. 18
Paskutinis traukinys į Londoną
– Čia Bernulio lemniskatė*, – išbėrė mergaitė, palietusi apverstos aštuoniukės formos auksinį pakabuką ant krūtinės. – Analitiškai (x2+y2)2 – 2a2(x2–y2) = 0. – Aš... – sumikčiojo Stefanas ir išraudo lyg virtas vėžys, kad buvo pričiuptas, nors ji ir neteisingai išsiaiškino jo žvilgsnį. – Tėčio dovana, – pridūrė mergaitė. – Jis irgi matematikos gerbėjas. Ponas Pergeris atlaisvino peleriną, padavė Stefanui akinius ir nepanoro paimti ištiesto varioko, pasiteisinęs, kad neturi grąžos. Vaikinukas paskubomis surankiojo popieriaus lapus nuo grindų ir subruko į kuprinę. Visiškai nebūtina šiai mergaitei žinoti apie jo rašliavą, dar pamanys, neva tariasi galįs sukurti ką nors verto skaityti. Jis atsitiesė ir pasvarstė: „Kažin, ar grindys švarios?“ – Susipažinkite, ponaiti Stefanai, čia mano anūkė, – pristatė Otas Pergeris, vis dar tebelaikydamas žirkles rankoje, ir neskubėdamas imti šluotos su semtuvėliu iš kertės prie violončelės. – Šis jaunuolis, Sofija, žavisi teatru ne mažiau nei tu, bet gerokai labiau už tave rūpinasi tvarkinga šukuosena. – Malonu susipažinti, Stefanai, tik nesuprantu, kam tau išvis reikėjo kirptis, – išpyškino mergaitė. – Sofija Helena, – iškalbingai suniurzgė meistras Pergeris. – Aš viską mačiau pro angos groteles, – nepasidavė Sofija. – Senelis Otas tik apsimetė, kad kerpa. Palauk, nieko nesakyk! Leisk man pačiai atspėti. – Ji nužvelgė patalpą: violončelę kertėje, kabyklą prie durų, senelį ir vėl pasisuko į Stefaną. – Esi aktorius! O senelis viską žino apie šį teatrą. – Na, man regis, netrukus išgirsi, kad Stefanas – rašytojas, Engelchen**, – patikslino Pergeris. – Juk pati žinai, kokių keistenybių griebiasi didūs plunksnos meistrai vien tik siekdami pažinti gyvenimą. * 1694 m. pirmą kartą ištirta plokščioji kreivė, pavadinta tai atlikusio matematiko Jakobo Bernulio vardu. Begalybės simbolis. ** Vok. Angeliukas. 19
Meg Waite Clayton
Sofija Helena įsmeigė akis į Stefaną, dabar jau akivaizdžiai susidomėjusi. – Rimtai? – Aš... aš gausiu rašomąją mašinėlę Kalėdoms, – neištvėręs pasigyrė Stefanas. – Na, tikiuosi, kad gausiu. – Pritaikytą specialiai tau? – Kaip tai? – Juk, matyt, nelengva būti kairiarankiu? Kai Stefanas sutrikęs nudelbė žvilgsnį į savo rankas, mergaitė atitraukė groteles ir keturiomis nuropojo į ventiliacijos angą sienoje. Bet netrukus grįžtelėjo. – Eikš, Stefanai, repeticija tuoj baigsis, – pakvietė ji. – Tikiuosi, per daug nesikrimsi, kad apdulkės tavo rašalu ištepta švarko rankovė, ką? Juk gyvenimo pažinimas to vertas?
20
Rubinai ar stikliukai
Perlamutrinė sagutė ištrūko iš pirštinės rankogalio, kai Trudė, viena ranka spausdama prie krūtinės kūdikį, kita sugriebė vyresnįjį berniuką, mat jį taip pakerėjo masyvus metalinis Amsterdamo traukinių stoties kupolas, kad jis vos neišpuolė iš traukinio. – Trude! – šūktelėjo jos vyras, pačiupo mažylį į glėbį ir pastatė ant perono. Tada padėjo išlipti mergaitei ir žmonai su kūdikiu. Atsidūrusi perone Trudė leidosi vyro apkabinama, nors taip retai nutikdavo viešumoje. – Gertrūda, nejaugi ponia Frajer negalėjo... – Prašau, nepriekaištauk po laiko, Jupai. Kas padaryta, padaryta, ir esu tikra, kad malonaus jauno pasieniečio, kuris padėjo mums kirsti sieną, žmonai labiau nei man pravers mano mamos žiedas su rubinu. Kurgi tavo kalėdinė nuotaika? – Dieve mano, tik nesakyk, kad išdrįsai papirkti nacį netikru blizgučiu?! Trudė pakštelėjo vyrui į skruostą. – Jeigu nė tu pats negali atskirti tikro brangakmenio nuo padirbto, branguti, nemanau, kad apgaulė greitai paaiškės. Jupas neištvėręs nusijuokė, negrabiai paėmė kūdikį iš žmonos rankų ir pradėjo meiliai šnekinti, nes mylėjo vaikus, nors savų, nepaisant visų pastangų, juodu taip ir nesusilaukė. Trudė susikišo į palto kišenes rankas, nes jų daugiau nebešildė mažylis, ir netikėtai užčiuopė vienoje degtukų dėžutę, kurią spėjo visiškai pamiršti. Gavo ją traukinio vagone iš keistoko daktaro. „Jūs tikra Dievo pasiuntinė“, – pareiškė jis, šiltai nužvelgęs vaikus. Tada paaiškino, kad dėžutėje visada vežiojasi laimingą akmenėlį, kurį dabar nori perduoti jai. „Kad jūs ir vaikai 21
Meg Waite Clayton
būtumėte saugūs“, – karštai patikino ir atidaręs dėžutę parodė jį, glotnų ir papilkėjusį nuo senumo, išties įsidėmėtiną tik tuo, kad neva nešąs laimę. „Per žydų laidotuves ant kapo dedamos ne gėlės, o akmenėliai“, – pridūrė nepažįstamasis ir Trudė nebedrįso atsisakyti neįprastos dovanos. Dar jis pasakė, kad atsiims akmenėlį, kai jam pačiam prireiks sėkmės. Daktaras išlipo Bad Bentheime, traukinys kirto Vokietijos ir Olandijos sieną, Trudė su vaikais pasiekė Amsterdamą ir dabar mąstė, kad galbūt keistuolis vis dėlto sakė tiesą ir neišvaizdus akmenėlis išties pasižymi stebuklingomis galiomis. – Taigi, vyruti, turėsi užaugti didelis didelis, – pareiškė Jupas kūdikiui. – Ir šlovingais darbais įrodyti, kad mano paika žmonelė ne veltui rizikavo gyvybe. Nors ši neplanuota gelbėjimo operacija privertė jį labai sunerimti, jis to neparodė, lygiai kaip neprieštaraudavo ir tada, kai Trudė pasisakydavo ketinanti keletą žydų vaikų išvežti iš Vokietijos. Tik pabučiavo kūdikį ir kreipėsi į ją: – Mūsų laukia taksi. – Taksi? Gal gavai paaukštinimą banke, kol buvau išvykusi? – subtiliai pajuokavo Trudė. Mat Jupas išties buvo bankininkų bankininkas ir taupus kaip reta, nors, kita vertus, ganėtinai romantiškas, kad po dvidešimties santuokos metų vis dar švelniai vadintų sutuoktinę žmonele. – Nuo tramvajaus stotelės iki jų globėjo namų nelengva nukulniuoti net ir nesningant, – pasiteisino jis. – Be to, daktaras Grunveldas tikrai nenorėtų, kad jo bičiulio dukterėčia ir sūnėnai nušaltų noseles. „Daktaro Grunveldo bičiulio giminaičiai. Tai viską paaiškina, – mąstė Trudė, kai išėjusius iš geležinkelio stoties juos pasitiko apšerkšniję medžiai, girgždantis sniegas po kojomis ir žilpinantis užšalusio kanalo baltumas. – Taip ir dirba Žydų reikalų komitetas: olandai išsikviečia neva savo dukterėčias ir sūnėnus, o iš tikrųjų draugų pažįstamų vaikus ar verslo partnerių bičiulių atžalas. Ir kaip dažnai šie atsitiktiniai ryšiai nulemia likimą.“ 22
Paskutinis traukinys į Londoną
Nepriklausomas Vienos laikraštis
Namas, kuriame gimė Hitleris, tapo muziejumi Nepaisant vasarą pasirašytos sutarties, Austrijos ir Vokietijos santykiai tebelieka įtempti Keitė Perger
Braunau prie Ino, Austrija, 1936 metų gruodžio 20 diena. Savininkas namo, kuriame gimė Adolfas Hitleris, perdavė du kambarius muziejui. Austrijos valdžios atstovai Lince davė leidimą muziejui atverti duris su sąlyga, kad į jį bus įleidžiami tik lankytojai iš Vokietijos. Austrijos piliečiams jame lankytis draudžiama. Jeigu ši tvarka bus pažeidinėjama ir namas virs reguliaria nacių demonstracijų vieta, muziejų uždarys. Leidimas jį atidaryti duotas Vokietijai ir Austrijai pasirašius liepos
11 dienos sutartį, kurios tikslas – atnaujinti „normalius ir draugiškus“ abiejų šalių santykius. Remdamasi šia sutartimi, Vokietija pripažįsta visišką Austrijos nepriklausomybę ir sutinka laikyti mūsų šalies politinę tvarką tarptautiniu reikalu, kuriam nedarys jokios įtakos. Tai Hitlerio nuolaida, turint galvoje jo protestą prieš mūsų vyriausybės sprendimą suimti Austrijos nacistų partijos narius.
23
Žvakutės, uždegtos saulei tekant
Sofija Helena baimingai prisiartino prie apšerkšnijusios gyvatvorės ir aukštų geležinių vartų, už kurių dunksojo prabangi Ringstrasse vila. Ji sutrikusi paglostė grandmѐre* dovanotą rausvą languotą šaliką, minkštą tarsi mamos prisilietimas. Ši vila pasirodė didesnė už daugiabutį namą, kuriame gyveno jos šeima, ir nepalyginamai puošnesnė. Keturis fasado aukštus puošė lieknos kolonos, apatinis puikavosi arkinėmis durimis ir langais, likusieji – didžiuliais langais nuo lubų iki grindų, atsiveriančiais į kaltinius balkonus, o penktas aukštas, nors kuklesnio dydžio, buvo dekoruotas statulomis, regis, ramstančiomis skalūno čerpėmis dengtą stogą, o gal budriai sekančiomis tarnus, kuriems akivaizdžiai ir buvo skirtas šis paskutinis aukštas. Sofija negalėjo patikėti, kad toks prabangus pastatas galėtų priklausyti vienai šeimai, juolab kad jame galėtų gyventi Stefanas. Bet jai dar nespėjus apsisukti, iš sarginės pasirodė šveicorius, vilkintis surdutą, su katiliuku ant galvos, ir paslaugiai pravėrė vartus, o tada atsilapojo laukujės durys ir Stefanas bėgte nusileido laiptais, nė truputėlio neapsnigtais, tarsi būtų viduvasaris. – Pažiūrėk! Aš parašiau naują pjesę! – šūktelėjo jis, mosikuodamas rankraščiu. – Tiksliau, atspausdinau rašomąja mašinėle, kurią gavau dovanų Kalėdoms! Šveicorius atlaidžiai šyptelėjo ir pasiteiravo: – Ponaiti Stefanai, gal pakviesite savo viešnią į vidų? Viduje vila tviskėjo dar įspūdingesne prabanga, stulbino didžiuliai sietynai, įmantrūs geometriniai marmurinių grindų raštai, platūs laiptai ir gyva galybė neįprastų paveikslų: rudeniniai beržai, trikdantys kažkokia iškreipta perspektyva; neįtikėtinai linksmas pajūrio kaimelis, * Pranc. Močiutė. 24
Paskutinis traukinys į Londoną
plačiai aptūpęs kalvą; įmantrus jaunos moters portretas, kurios bruožuose Sofija išsyk atpažino Stefaną: tokios pat švytinčios aistringos akys, ilga tiesi nosis, ryškiai raudonos lūpos ir vos pastebima smakro duobutė. Moters plaukai buvo aukštai sukelti, gerai matomame veide traukė žvilgsnį kažkodėl subraižyti skruostai. Baugokas rafinuotumas, regis, turėjo labiau atskleisti grožį ir jaunatvišką drovumą nei gėlą, bet Sofija kažkodėl įžvelgė būtent ją. Iš erdvaus salono liejosi Bacho pirmoji siuita violončelei. O svečiai gyvai šurmuliavo, susibūrę aplink fortepijoną; jo dangtis, papuoštas subtilia auksinių lapų pyne, buvo pakeltas, ant vidinės pusės pavaizduota veržli balta paukštė sklendė naguose nešdama paauksuotą trimitą. – Jos dar niekas neskaitė, – sukuždėjo Stefanas. – Nė vieno žodelio. Sofija dėbtelėjo į ištiestą rankraštį. Ar jis išties nori, kad ji nieko nelaukusi pultų skaityti? Šveicorius, kurį Stefanas vadino Rolfu, ir vėl atėjo Sofijai į pagalbą. – Tikiuosi, jūsų draugė smagiai praleido Kalėdas, ponaiti Stefanai? Bet Stefanas, nesupratęs užuominos, karštai išbėrė: – Vos įstengiau sulaukti, kada grįši. – Taip, Stefanai, dėkui, mano grandmѐre gyvuoja puikiai, aš nuostabiai praleidau laiką Čekoslovakijoje, – atsakė Sofi ir pelnė pritariamą Rolfo šypseną, kai jis paėmė iš jos paltą ir naująjį šaliką. Ji perbėgo akimis pirmą puslapį ir pagyrė: – Pradžia puiki, Stefanai. – Tau išties taip atrodo? – Pažadu perskaityti viską nuo pradžios iki pabaigos dar šį vakarą, bet jeigu tikrai nori, kad susipažinčiau su tavo šeima, negaliu pasirodyti jai su pluoštu popierių po pažastimi. Stefanas dėbtelėjo į muzikos saloną, pačiupo iš Sofijos rankraštį ir palikęs ją pasileido laiptais į viršų. Antrame aukšte nelėtindamas tempo posūkyje griebėsi iš pradžių už vienos skulptūros, paskui už kitos ir galiausiai atlėkė iki atvirų bibliotekos durų, už kurių Sofija pamatė tiesiog neįsivaizduojamą daugybę knygų. 25
Meg Waite Clayton
O iš muzikos salono atsklido moters (pagal madą plokščia krūtine) balsas: – ... Hitleris degina knygas, beje, turiu pabrėžti, pačias įdomiausias. Ji nustebino Sofiją panašumu į Stefaną ir jauną moterį subraižytais skruostais iš portreto, tik tamsūs garbanoti plaukai buvo perskirti per vidurį ir laisvai krito ant pečių. – Tas bjaurus niekšelis vadina Pikasą ir van Gogą nemokšomis ir apsišaukėliais. – Moteris palietė perlų vėrinį ties kaklu (visai kaip Sofijos mama). Vėrinį sudarė dvi eilės, ir antroji leidosi iki pat liemens, o perlai buvo tokie stambūs ir apvalūs, kad, atrodė, siūlas tuoj tuoj neatlaikęs svorio sutruks ir jie pažirs į visas puses. – „Meno misija – ne voliotis purve dėl purvo“, – postringauja jis. Iš kur jam žinoti, kokia yra meno misija? Negi pasakysite, kad esu isterikė? – Niekas ir nesako, kad isterikė, – atsiliepė vyriškas balsas. – Nebent tu pati, Lisle. Lislė. Vadinasi, čia Stefano teta. Jis dievino ją ir jos vyrą Michaelį. – O Froidas vis tik širdukas, – šelmiškai tarstelėjo Lislė. – Ypatingą Hitlerio neapykantą pelnė modernistai, – pakomentavo Michaelis. – Tokie kaip Oskaras Kokoška... – Hitlerio įsitikinimu, Kokoška neva užėmė jo vietą Vienos dailės akademijoje, – įsiterpė Lislė. Anot jos, Hitlerio piešiniai ten gavo tokį prastą įvertinimą, kad jo net neprileido prie stojamųjų egzaminų. Taigi jam teliko glaustis nak vynės namuose, srėbti benamiams veltui dalijamą sriubą ir už grašius pardavinėti savo tepliones krautuvėlėms, neturinčioms kuo užpildyti tuščių rėmų. Tuo pat metu, kai svečių būrelis suklego, pralinksmintas Lislės pasakojimo, tolimajame vestibiulio gale slystelėjusios į šoną prasivėrė durys. Nieko sau, liftas! Kokių penkerių metų berniukas nusiropštė nuo dailaus krėslo su ratukais (žinoma, skirto ne jam) su įmantriai lenktais ranktūriais, pinta sėdyne ir atkalte, beje, aptakūs ranktūriai stebėtinai derėjo prie ratukų. Tada patraukė per vestibiulį, vilkdamas grindimis pliušinį triušį. 26
Paskutinis traukinys į Londoną
– Sveikas. Tu tikriausiai Valteris? – paklausė Sofija. – O kuo vardu tavo draugas? – Pėteris. Triušis Pėteris. Sofija pasigailėjo, kad išleido visus Kalėdoms skirtus pinigus. Nupirktų tokį pat puikų Pėterį mėlynu švarkeliu jaunesniajai sesei Johanai, kurią meiliai vadino Jojo. – Ten tėtis, prie mano fortepijono, – pasakė berniukas. – Prie tavo fortepijono? – nustebo Sofija. – Argi tu skambini? – Nebaisiai gerai, – atsakė jis. – Šituo instrumentu? Mažylis dėbtelėjo į fortepijoną. – Na taip, o ką? Stefanas nudundėjo laiptais (jau tuščiomis rankomis) kaip tik tada, kai Sofija pastebėjo salone gimtadienio tortą su ilgomis plonomis žvakutėmis. Kaip įprasta Austrijoje, jas, aišku, uždegė vos išaušus ir jos žibėjo visą dieną, tirpdamos po colį per valandą. Greta torto puikavosi neįtikėtinai prabangus padėklas įvairiausių formų tamsių bei pieniškų šokoladukų ir ant kiekvieno buvo išvedžiotas Stefano vardas. – Šiandien tavo gimtadienis, Stefanai?! – aiktelėjo Sofija, suskaičiavusi žvakutes: šešiolika ir dar viena sėkmei. – Kodėl gi man nepasakei? Stefanas pataršė Valteriui plaukus, nuskambėjo paskutiniai siuitos violončelei akordai. – Aš! Leiskite man! – sušuko berniukas ir pasileido prie tėčio, kuris pakėlė gramofono „Victrola“ dangtį. – ... Ir štai Cveigas paspruko į Angliją, o Štrausas kuria muziką fiureriui, – tuo metu pasakė Lislė ir išsyk pelnė Stefano dėmesį. Nors Sofija Helena netikėjo didvyriais, leidosi Stefano įvedama į saloną, kad jis geriau girdėtų, kas kalbama apie jo idealą. – Juk tu – Sofija Helena! – pareiškė Stefano teta Lislė. – Kodėl nuslėpei, kad tavo mažoji draugė tikra gražuolė, Stefanai? Ji vikriai ištraukė keletą segtukų iš Sofijos plaukų ir jie nuvilnijo iki pat liemens. 27
Meg Waite Clayton
– Na va, taip geriau. Jeigu turėčiau tokius plaukus kaip tavo, irgi numočiau ranka į madą ir nesikirpčiau. Atleisk, kad Stefano mama negalėjo prisijungti prie mūsų, tačiau pažadėjau jai viską iškloti apie tave, taigi pasakok. – Labai malonu susipažinti, ponia Virt, – pasakė Sofi. – Bet gal geriau pratęskite mintį apie poną Cveigą, kitaip Stefanas niekada man neatleis. Lislė Virt skambiai ir užkrečiamai nusikvatojo, kilstelėjusi smakrą link neįtikėtinai aukštų lubų. – Ponai, čia Keitės Perger, Vienos nepriklausomo laikraščio redaktorės, dukra, – paaiškino ji savo svečiams ir pasisuko į Sofiją. – Susipažink, Sofija Helena, o čia Berta Cukerkandl, žurnalistė, kaip ir tavo mama, – tada pareiškė visiems: – Turiu pabrėžti, kad šios mergaitės mama drąsesnė nei Cveigas ir Štrausas kartu paimti. – Tavęs pasiklausius, galima pamanyti, kad Hitleris jau mūsų pasienyje, Lisle, o Cveigas tremtyje, nors kaip tik šiuo metu jis yra Vienoje, – paprieštaravo jos vyras. – Stefanas Cveigas čia?! – perklausė Stefanas. – Bent jau prieš pusvalandį gražbyliavo kavinėje „Central“, – patvirtino jo dėdė Michaelis. Lislė stebėjo, kaip sūnėnas su savo mažąja drauge nusiskubino prie laukujų durų, o jos vyras kaip tik iškėlė klausimą, kodėl Cveigas išvis paliko Austriją. – Juk jis net ne žydas, – svarstė Michaelis. – Bent jau ne tikras. – Pasakė mano ne žydas sutuoktinis, – šelmiškai pakomentavo Lislė. – Vedęs nuostabiausią Vienos žydaitę, – neliko skolingas Michaelis. Vestibiulyje Rolfas sustabdė Stefaną ir padavė jam padėvėtą mergaitės paltą, o Lislė vos sutramdė juoką pamačiusi, kaip apstulbo Sofija, kai Stefanas žingtelėjo artyn su paltu rankose, pasišovęs patarnauti. Atsidūręs mergaitei už nugaros, jis vogčiomis įkvėpė nuo jos plaukų sklindančio aromato, o Lislė nejučia paklausė savęs, ar Michaelis darė 28
Paskutinis traukinys į Londoną
ką nors panašaus, kai ją mergino. Juk ji tuokart tebuvo vos metais vyresnė už Stefaną. – Pirmoji meilė tokia nuostabi, ar ne? – pasakė Lislė vyrui. – Šita mergaitė įsimylėjusi tavo sūnėną? – pasitikslino Michaelis. – Nežinau, ar verta skatinti draugystę su skandalingos žurnalistės dukra. – Kodėl kalbi tik apie jos motiną, branguti? – paklausė Lislė. – O kaipgi tėvas, kuris, kaip teigiama, nusižudė viename Berlyno viešbutyje 1934 metų birželį ir nutiko tai (aišku, visiškai atsitiktinai) kaip tik tą pačią naktį, kai atsisveikino su gyvenimu tiek daug Hitlerio politinių priešininkų? Juk būtent po jo mirties mergaitės mama, kuri tuo metu laukėsi, ryžosi tęsti jo pradėtą darbą. Lislė žiūrėjo, kaip Stefanas su Sofija išpuolė pro duris, o vargšas Rolfas išsiskubino paskui juos, mosuodamas mergaitės pamirštu šaliku, labai dailiu, rausvu ir languotu. – Na nežinau, ar ši mergaitė įsimylėjusi Stefaną, – pasakė ji. – Bet kad jis pametęs galvą dėl jos, aišku kaip dieną.
29
Stefano Cveigo paieškos
– O, štai ir mano Engelchen su dviem gerbėjais: vienas rašo pje ses, o kitas kvailelis, – Otas Pergeris pareiškė klientui. Jis nematė anūkės nuo pat Kalėdų išvakarių, o dabar išgirdo, kad Sofija artinasi prie laiptų iš tolimojo koridoriaus galo, plepėdama su Stefanu Noimanu ir antruoju vaikinu. – Tikiuosi, kad ji pasirinks kvailelį, – pasakė klientas, kaip visada atseikėjęs Otui dosnius arbatpinigius. – Meilėje iš mūsų, rašytojų, menka nauda. – Deja, jai mielesnis rašytojas, nors, man regis, pati dar to nesuvokia, – padarė prielaidą Otas ir nutilo mintydamas, kokia dingstimi galėtų užlaikyti klientą, kad pristatytų jam Stefaną, bet kliento juk laukė automobilis su vairuotoju, o vaikai kažko delsė pasirodyti, tokie jau tie vaikai. – Ką gi, džiaugiuosi, kad jūsų apsilankymas pas mamą pasirodė toks sėkmingas. Klientas išsiskubo ir prasilenkė su jaunuoliais ant laiptų. Įveikęs pusę kelio į viršų atsisuko ir pasiteiravo: – Kuris iš jūsų rašote? Stefanas tuo metu juokėsi iš Sofijos pastabos ir nė nenugirdo klausimo, bet kitas vaikinukas iškart bedė į jį. – Sėkmės, sūnau. Mums reikia talentingų rašytojų, ypač dabar. Vyras išėjo, o jaunimėlis suvirto į ankštą kirpyklėlę. Sofija nieko nelaukusi apskelbė, kad Stefanas švenčia gimtadienį. – Linkiu jums viso ko geriausio, ponaiti Noimanai! – pasveikino jį Otas, spausdamas glėbyje anūkę. Ji tokia panaši į savo tėvą, jo velionį sūnų, jis girdėjo sūnaus intonacijas jos balse, jos akiniai irgi amžinai rasojo ir ji visiškai kaip 30
Paskutinis traukinys į Londoną
Kristofas nekreipė į tai dėmesio. Sofija netgi kvepėjo taip pat: migdolais, pienu ir saule. – Ten buvo ponas Cveigas, – pasakė antrasis vaikinukas. – Kur, Diteri? – gyvai pasiteiravo Stefanas. Otas pamėgino nukreipti jo dėmesį klausimu: – Ką jūs veikėte, kol Sofija buvo išvažiavusi, ponaiti Stefanai? Bet Diteris nesileido nutildomas. – O prieš Stefanui pasirodant dar mačiau jį prie gretimo staliuko kavinėje „Central“ su Paula Veseli* ir Liana Haid**, kuri, beje, labai paseno. Otas nejaukiai pasijuto, nes kažkodėl nenorėjo patvirtinti, kad šis aukštas nerangus vaikinas teisus. – Deja, ponas Cveigas skubėjo į lėktuvą, ponaiti Stefanai. – Tai čia buvo jis?! Tamsios Stefano akys išdavė baisų nusivylimą, o ant viršugalvio styrantis neklusnių plaukų kuokštas, nepaisant visų Oto pastangų, darė jį dar labiau panašų į nuskriaustą vaiką. Senasis kirpėjas būtų mielai paguodęs nelaimėlį, kad dar bus galimybė susitikti su savo idealu, bet suprato – vargiai. Juk juodu su Cveigu visai neseniai svarstė (tiksliau, Cveigas svarstė, Otas tik klausėsi), ar Londonas pakankamai toli, kad nepasiektų Hitlerio ranka. Juk ponas Cveigas žinojo, kaip mirė Oto sūnus Kristofas, o ir tai, kad Otas puikiai supranta, kokia nepatikima apsauga yra kitos valstybės siena.
* Garsi austrų teatro ir kino aktorė. ** Pirmąja austrų kino žvaigžde tituluojama aktorė. 31
Vyras šešėlyje
Aprodęs naujajam viršininkui storuliui oberšturmfiureriui* Diteriui Visliceniui Saugumo tarnybos Žydų skyrių, Adolfas Eichmanas sustojo prie savo darbo stalo, prie kurio laukė gražiausias visame Berlyne vokiečių aviganis vardu Žvėris. – Dieve, jis net nesijudina, tupi lyg iškamša, – nusistebėjo Vislicenis. – Žvėris puikiai dresuotas, – paaiškino Eichmanas. – Jeigu visi Vokietijoje būtų tokie disciplinuoti, žydų klausimo seniai nebeturėtume ir galėtume imtis svarbesnių reikalų. – O kas jį dresavo? – pasidomėjo Vislicenis, užėmęs Eichmano kėdę, kad pademonstruotų savo viršenybę. Eichmanas prisėdo ant lankytojams skirtos kėdės ir spragtelėjęs pirštais pasikvietė Žvėrį. Paskui patikino viršininką, kad Saugumo tarnybos II/112 skyriaus pozicijos labai tvirtos, nors žinojo, kad iš tiesų jos kabo ant plauko arba, vaizdžiai tariant, ant Žvėries gerokai apgraužto pasaito. Skyrius glaudėsi trijuose nedideliuose Hohencolernų pilies kambariuose, kai toks pat gestapo padalinys turėjo nepalyginamai daugiau išteklių ir nuolat kaišiojo šiam skyriui koją. Bet Eichmanas niekam nesiskundė. Mat spėjo puikiai įsisavinti pamoką: labiausiai ir nukenčia tas, kuris skundžiasi. – Jūsų straipsnis „Žydų problema“ gana įdomus, Eichmanai, – maloningai pripažino Vislicenis. – Ypač mintis, kad priversime žydus palikti Reichą tik pakirtę jų ekonominę galią. Bet kam rūpintis, kad jie emigruotų ne į kitas Europos šalis, o net į Afriką ar Pietų Ameriką? Koks mums skirtumas, kur jie prisiglaus, kai jais atsikratysime? – Neturėtume leisti, kad kitos stiprios ekonomikos šalys pasinaudotų jų patirtimi mūsų nenaudai, – mandagiai paaiškino Eichmanas. * Vok. Vyresnysis leitenantas. 32
Paskutinis traukinys į Londoną
Viršininkas dėbtelėjo į jį, dar labiau primerkęs ir taip siauras prūsiškas akeles. – Norite pasakyti, kad mes, vokiečiai, neįstengsime pranokti užsieniečių, jeigu jiems talkins žydai, kuriais norime atsikratyti? – Ne, ne, – skubiai patikino Eichmanas, paglostęs Žvėries galvą. – Visiškai ne tai turėjau omenyje. – O Palestina, kurią laikote „atsilikusia“, priklauso Didžiajai Britanijai, – pareiškė Vislicenis. Eichmanas puikiai suprato, kad beprasmiška ginti savo nuomonę, todėl pasiteiravo oberšturmfiurerio, kaip jis pats supranta šią prob lemą, ir ilgai klausėsi visiškai nekompetentingo pilstymo iš tuščio į kiaurą. Klausėsi, kaip visada, atidžiai, kad įsimintų, ir pasitaikius palankiai progai pasinaudotų, o savo nuomonę pasilaikė sau. Toks jau buvo jo darbas: klausytis ir linksėti, tai jis mokėjo nepriekaištingai. Juk kas vakarą pasikeisdavo uniformą į civilius drabužius ir vaikštinėdavo Berlyno gatvėmis, kad nekrisdamas į akis prisigretintų prie sionistų ir nugirstų jų kalbas. Jis susikūrė informatorių tinklą. Sėmėsi žinių iš žydų periodinių leidinių. Paruošė pranešimą apie organizacijos „Agudath Israel“ veiklą. Tyliai kaupė įskundimus. Vykdė areštus. Dalyvaudavo gestapo atliekamose kvotose. Netgi pasišovė išmokti heb rajų kalbą tikėdamasis, kad tai pravers darbe, bet tik apsikvailino ir dabar visas Berlynas šaipėsi iš jo žioplystės: kam siūlyti rabinui po tris markes už pamoką, kai gali paprasčiausiai jį suimti ir gauti norimas žinias veltui? Eichmano žmona Vera nė neabejojo, kad kaip tik dėl šios apmaudžios nesėkmės Žydų skyriaus vadovo vieta atiteko žioplam prūsui, o jos sutuoktinis pelnė tik formalų paaukštinimą tarnyboje: jam kliuvo seržanto laipsnis ir visas ankstesnis darbo krūvis, kurį po partinių gretų valymo turėjo atlikti su mažiau darbuotojų. Bet pats Eichmanas puikiai žinojo, kad vadovo pareigų negavo dėl kitos priežasties. Toli gražu ne todėl, jog jo, neįkainojamo sionistų klausimo eksperto, nusprendė neapkrauti nedėkingu popierizmu. Tiesiog kad 33
Meg Waite Clayton
prasisiektum nacių partijoje, privalėjai būti prūsu mopso nosimi, turinčiu teologijos mokslų laipsnį, atgrasiai kikenančiu ir nieko neišmanančiu nė vienu klausimu. Tik Visliceniui išėjus Eichmanas leido Žvėriui pajudėti, prieš tai dar sutvarkęs darbo stalą. – Geras berniukas, – pagyrė ir pradėjo glostyti stačias šuns ausis, braukdamas pirštais per minkštą it aksomas rausvą vidinę jų pusę. – Gal dabar truputį pasismaginkime, ką? Juk nusipelnėme paskatinimo už dalyvavimą šioje šaradoje. Žvėris krestelėjo galvą ir kilstelėjo smailų snukį, toks pat nekantrus kaip Vera prieš mylėjimąsi. Šiandien antros juodviejų vestuvių metinės. Ji laukia jo kukliame butelyje Onkel-Herse-Strasse* su sūneliu, apie kurio gimimą Eichmanas turėjo pranešti SS Vyriausiajai rasių valdybai, kaip ir anksčiau apie santuoką, prieš kurią buvo atliktas patikrinimas, ar Vera tikrai priskirtina grynakraujams arijams. Taigi jam reikėtų skubėti namo pas ją, apskritaveidę ir didžiaakę išraiškingais antakių lankais, galinčią pasigirti daug labiau gundančiu kūnu nei perkarusios žmogystos, aklai besivaikančios madų. Bet Eichmanas patraukė ne pas žmoną, o visai į kitą vietą. Žvėris klusniai sekė iš paskos. Jo šeimininkas perėjo į kitą upės pusę ir iš lėto nužingsniavo į žydų geto gilumą, klaidžiojo siauromis gatvelėmis ir negalėjo atsigėrėti, kaip, nepaisant nepriekaištingo Žvėries elgesio, vos užmatę jį, vaikiščiai kūrė šalin, kiek tik kojos nešė.
* Vok. Dėdės Herso gatvė. 34