PIRMAS SKYRIUS
Tirnanė Keista. Vienintelis dalykas, išduodantis, kad čia gyvena vaikas, yra sūpynė — padanga ant virvės. Namuose niekada nebuvo matyti piešinių — nei ant šaldytuvo, nei ant sienų. Jokių vaikiškų knygelių lentynose. Bet kaip numestų batų prie lauko durų ar pripučiamų maudymosi reikmenų baseine. Čia poros namai, ne šeimos. Žiūriu pro langą stebėdama, kaip lengvas vėjelis sūpuoja ant ąžuolo šakos kabančią padangą; išsiblaškiusi pirštais brūžuoju raudoną kaspiną plaukuose — švelnus audinys veikia raminamai. Jis visada atrasdavo laiko ją pasupti, ar ne? Galėjo skirti laiko jai. O ji — jam. Kažkur už nugaros girdėti garsai iš radijo stotelių, ant laiptų — kažkieno žingsniai, man virš galvos trinkteli durys. Antrame aukšte darbuojasi policijos pareigūnai bei paramedikai, ir žinau, kad netrukus jie norės pasikalbėti su manimi. Nuryju seiles, bet nemirkteliu. Kai prieš dešimt metų jis pakabino sūpynę, tikrai pamaniau, kad pramogą įtaisė man. Žinoma, galėjau ir aš pasisupti, bet labiausiai ja džiaugėsi mano motina. Vėlai vakarais pro savo kambario langą stebėdavau, kaip tėvas ją supa, jų intymaus žaismo magija bei juokas žadindavo troškimą būti kartu su jais. Tačiau žinojau, kad vos tik išlįsčiau lauk, bemat visi švelnumo kerai išsisklaidytų. Taigi stovėdavau prie lango ir stebėdavau. Stebiu ligi šiol. 7