1 SKYRIUS
LIUSĖ Vienas tinklalaidės vedėjas nusprendė sugriauti man gyveni
mą, todėl aš pirksiu vištą. Sėdėdama savo mažyčiame kabinete stiklo sienomis Volte rio Dž. Brauno investicinių paslaugų bendrovėje ir laukdama, kada būsiu atleista, galvoju, ką darysiu su šia višta. Nustojau apsimetinėti dirbanti prieš dvi valandas. Dabar tik spoksau į receptus savo telefone ir svajoju, kaip kimšiu citrinas vištai į pasturgalį. Šia višta atsiprašysiu savo vaikino. Ji panaši į sužadėtuvių vištą. Tą, kurią moterys kepa no rėdamos įtikinti savo vaikinus joms pasipiršti. Skirtumas tik tas, kad ši višta turės byloti: „Atleisk, nepasakiau tau, kad esu pagrindinė savo draugės žmogžudystės įtariamoji.“ Trumpai tariant, tai atsiprašymo višta. – Liuse? Pakeliu akis nuo telefono ir pamatau viršininką, stovintį prie savo kabineto durų. Jis pasitaiso kaklaraištį, atsikrenkščia. – Ar galėtum užeiti minutei? – klausia. Pagaliau. Jie akivaizdžiai nusprendė šįryt mane atleisti. Ka binetas stiklinėmis sienomis visada būna keistas pasirinkimas, bet ypač kai susitinki su trimis kitais vadovais, ir nė vienas jų