PRO L O GA S
Lauke vėjas lyg perspėdamas tilindžiavo medinius varpus.
Tolumoje bangos dužo į krantą, klaikus vandens šnabždesys vis garsėjo, lyg jūra būtų smurto besišaukiantis žynys. Šią dieną – jau beveik dešimtmetį – audra užklupdavo lygiai taip pat. Netrukus pralenkdamas potvynio bangą sudundės griaustinis, o niekam neatleidžiančiame danguje plykstelės elektriniai žaibų botagai. Velnias pareikalaus atlygio. Kruvinos aukos už pavogtą galią. Tai buvo ne pirmas kartas, kai jį prakeikė raganos, bet ir ne paskutinis. Iš supamosios kėdės palei židinį nona* Marija stebėjo dvynes, kurios kartojo močiutės išmokytus apsaugoti turinčius kerus ir mažuose kumštukuose kiekviena iš jų spaudė cornicello**. Iš galvos išvijusi lyg vėjo gūsiai siaučiančias mintis ji atidžiai klausėsi Vitorijos ir Emilijos tariamų žodžių, kuriuos šnabždėjo tos dvi tamsios galvelės, vienodai palinkusios prie rago formos amuletų. * Itališkas kreipinys į močiutę. ** Itališkas rago formos amuletas, atnešantis sėkmę ir saugantis nuo blogos akies.