Issuu

Turinys Įžanga..........................................................................9 1 skyrius. Blogų vaikų tiesiog nėra.

Drausminti mažylius ne gėda..................13

2 skyrius. Kodėl mažyliai peržengia ribas..............19

3 skyrius. Bendravimas su mažyliais ......................27 4 skyrius. Kūdikių drausmė: glaudus kontaktas......31 5 skyrius. Mažylių poreikis turėti

nustatytas ribas......................................39

6 skyrius. Svarbiausia bendradarbiavimo sąlyga...45 7 skyrius. 5 priežastys neblaškyti vaikų dėmesio

(ir ką daryti vietoj to).............................51

8 skyrius. Kodėl vaikai mūsų neklauso....................57

9 skyrius. Ko vaikai negali rinktis...........................63

10 skyrius. „Ne“ galia...............................................69

11 skyrius. Jokių laikmačių.......................................73 12 skyrius. Kaip neprarasti savitvardos ................77 13 skyrius. Mano paslaptis, kaip išlikti ramiems,

kai vaikai tokie nėra..............................83

14 skyrius. Kodėl vaikai verkšlena..........................87 15 skyrius. Kandžiojimas, mušimas, spardymas......91

16 skyrius. Ginčai dėl maisto ..................................97

17 skyrius. Įžūlus ir valdingas atsikalbinėjimas.... 103

18 skyrius. Nesijauskite gąsdinami ...................... 109 19 skyrius. Nekovokite su jausmais ...................... 113 20 skyrius. Pykčio priepuolių gydomoji galia....... 117

21 skyrius. Vaiko liūdesys gimus kitam kūdikiui.... 121 22 skyrius. Dažnai pasitaikančios

disciplinos klaidos............................... 127

23 skyrius. Ribas nustatykite ramiai.................... 131

24 skyrius. Visa tiesa apie pasekmes .................. 137

25 skyrius. Paleiskite vaiką nuo kabliuko ............ 143 26 skyrius. Kaip būti švelniu vedliu....................... 147

27 skyrius. Jeigu švelni drausmė nepadeda ........ 155 28 skyrius. Jeigu jūsų vaikas valdingas ............... 161

29 skyrius. Kai pagarba virsta nuolaidžiavimu.... 165 30 skyrius. Drausmė nejaučiant kaltės

(sėkmės istorija).................................. 171

31 skyrius. Pagarbus auklėjimas ≠ pasyvus

auklėjimas............................................ 175

32 skyrius. Švelni drausmė.................................... 181

Padėkos .................................................................... 185 Rekomenduojami skaitiniai........................................ 187

7 skyrius

5 priežastys neblaškyti vaikų dėmesio (ir ką daryti vietoj to) Išblaškymas yra populiari dėmesio nukreipimo taktika, kai kūdikis ar mažylis netinkamai elgiasi. To patrauklumas suprantamas, nes stengiamės vaiko dėmesį nukreipti kitur, užuot tiesiogiai sprendę problemą. Šitaip galime išvengti savo vaiko pasipriešinimo kulkos: pykčio, ašarų ar visiško išskydimo (ir mes visi norime to išvengti, ypač jei esame viešoje vietoje). Taigi dėmesio išblaškymas dažnai padeda – bent jau trumpam – ir aš puikiai suvokiu, kad tokiu atveju mama, tėtis ar kitas globėjas išlieka geras. Man patinka būti gerąja! Užuot sakius: „Aš tau neleisiu piešti ant sofos. Štai imk popierių ir piešk ant jo“ (arba dar geriau, nepalikti vaikų su pieštukais be priežiūros), kur kas lengviau bandyti išvengti trinties, entuziastingai pakeičiant pokalbio temą: „Ar galėtum nupiešti man linksmą veidą ant šio popieriaus lapo?“

Janet Lansbury Tokiu būdu mano sofa bus išgelbėta, bet vaikas nesupras, kad piešti ant jos nėra gerai, ir, tikėtina, po kurio laiko vėl bandys. Na, bent išvengiame ašarų ir aš vis dar esu gera!

Štai keletas problemų, su kuriomis tenka susidurti. 1. Netikrumas. Man nepatinka vaidinti žvalią ir linksmą, kai iš tikrųjų esu susierzinusi. Todėl nemanau, kad tai geras pavyzdys, padedantis kurti sveikus santykius su vaikais. Nors ir kaip tai gali būti nepatogu, tikiu, kad vaikai nusipelno ir jiems reikia sąžiningo atsakymo. Ne, tai nereiškia, kad turime reaguoti piktai, tačiau nereikia ir vaidinti ar apsimesti. Išlikti ramiems, paprastai pataisyti vaikus ir duoti jiems pasirinkimo galimybę yra viskas, ko reikia (pavyzdžiui: „Tu gali piešti ant popieriaus arba veikti ką nors kita.“). Taip, vaikas gali nusiminti – jis turi teisę turėti priešingą nuomonę ir atitinkamus jausmus. Vaikui naudinga nuleisti garą, o mums pripažinti jo emocijas: „Tu tikrai norėjai piešti ant sofos, o aš tau neleidau.“ Vaikai tikrai gali išgyventi tokias saugias, jiems pagal amžių tinkamas konfliktines situacijas. Ir tai yra susiję su mano antruoju prieštaravimu... 2. Prarandama galimybė mokytis iš konﬂiktų. Vaikams reikia praktikos, kaip saugiai spręsti nesutarimus su mumis ir bendraamžiais. Jeigu kūdikis ar mažylis susiginčijo su bendraamžiu dėl žaislo, o mes iškart puolame

Blogų vaikų nebūna siūlyti: „O, pažiūrėk į šį šaunų žaislą...“, taip atimame iš jo puikią galimybę išmokti pačiam spręsti konfliktus. Parodymas kito identiško žaislo, jeigu tokį turime, tikrai gali pagelbėti, jei vaikai patys niekaip nesugeba išspręsti kilusio konflikto. Tačiau net ir tokiu atveju kūdikis ar mažylis paprastai norės kito vaiko rankose laikomo žaislo. Dažnai vaikai yra labiau susidomėję pačiu konfliktu ir jo sprendimu, o ne žaislu. Šiaip ar taip, mažiems vaikams reikia laiko ir mūsų pasitikėjimo, kad išmoktų tinkamai spręsti ginčus, o ne jų vengti. 3. Jokių nurodymų. Ko mes išmokome vaiką, kai staiga paprašome jo nupiešti linksmą veidą, užuot pasakę, kad negalima piešti ant sofos? Kūdikiai ir mažyliai turi suprasti namų taisykles ir taip įsisąmoninti mūsų lūkesčius bei vertybes. Išblaškydami vaikų dėmesį, prarandame galimybę to išmokyti. 4. Nuvertinamas ir neskatinamas dėmesys bei sąmoningumas. Kai norime išblaškyti vaiką, iš tikrųjų prašome jo perjungti pavarą ir pamiršti viską, kas vyko iki tol. Ar reikia skatinti šį sąmoningumo trūkumą? Neseniai viename straipsnyje (universiteto spaudoje) skaičiau: „Kadangi mažų vaikų dėmesys yra toks trumpalaikis, jų išblaškymas paprastai yra efektyvi priemonė.“ Net jeigu ir sutikčiau su tokia nuomone apie trumpą vaikų dėmesio sutelkimą (nors iš tikrųjų nesutinku), jų dėmesio išblaškymas, kai jie yra itin kuo nors užsiėmę, dar labiau sutrumpins dėmesio sutelkimą. O vaikai, kurie nėra prie to pripratę, paprasčiausiai į tai nereaguos. Jų taip paprastai neapkvailinsi, neįtikinsi ar nenuviliosi nuo 53

Janet Lansbury piešimo ant sofos (deja). Kai drąsinate vaikus būti čia ir dabar bei būti sąmoningus, jiems reikia tiesaus atsakymo ar nurodymo ir jie tikrai to nusipelno. Su sąmoningu vaiku mums nebus visą laiką patogu (nes negalėsime jo apgauti vienu rankos mostu: „Oi, mobilusis telefonas dingo, štai įdomus barškutis vietoj jo!“), tačiau sąmoningumas ir dėmesingumas yra būtina sąlyga vaikui mokytis ir pravers jam visą likusį gyvenimą. 5. Pagarba. Dėmesio išblaškymas yra apgaulė, kuria nuvertinamas vaiko protas – jo sugebėjimas mokytis ir suprasti. Mažyliai nusipelno, kad mes su jais elgtumės kaip su suaugusiaisiais, o ne taip, kaip patariama vienoje interneto svetainėje apie tėvystę. Atitraukite ir nukreipkite. Pati geriausia mažylių drausmės forma yra nukreipimas. Iš pradžių jūs turite atitraukti jų dėmesį nuo pirminio susidomėjimo objekto ir tada juos greitai nukreipti į saugią alternatyvą. Duokite jiems veikti ką nors kita, pavyzdžiui, padėti tvarkyti namus, ir jie greitai tuo mėgausis, užuot investavę visą savo energiją pirminiam sumanymui. Aš tikrai nesuvokiu, kaip dėmesio išblaškymas gali veikti drausminamai. Ir dar – ar jūs vidury konflikto bandytumėte išblaškyti kitą suaugusįjį ir pasiūlyti jam išplauti grindis? Tai kodėl norite taip elgtis su mažu vaiku, tarsi jis būtų kvailys? Aš tvirtai tikiu, kad galime leisti kūdikiams patiems pasirinkti, kur investuoti savo emocinę energiją. Tiktai kūdikiai žino, kuo jie dabar užsiima ir ką bando išmokti.

Blogų vaikų nebūna

Štai keletas alternatyvių atsakymų, kurie ne tik veikia, bet kartu yra pagarbūs ir autentiški. Pirmiausia įkvėpkite. Sustokite ir stebėkite... Na, nebent šiuo metu vaikas flomasteriu piešia ant baltos sofos ar kumščiuoja savo draugą. Tokiu atveju greitai suimkite jo rankas ir (arba) kuo švelniau atimkite flomasterį. O tada vėl įkvėpkite. Išlikite ramūs, geranoriški, empatiški, bet tvirti. Jeigu jūsų vaikas pradėjo konfliktuoti su savo bendraamžiu, nupasakokite situaciją objektyviai, nieko nekaltindami. Magda Gerber tai vadino sporto varžybų transliacijos metodu: „Jake’as ir Johnas įsikibę rankytėmis laiko sunkvežimį. Sunku, kai abu norite naudotis tuo pačiu daiktu... Jums tikrai nelengva...“ Leiskite grumtynes, tačiau svarbu, kad vaikai vienas kito neskaudintų: „Matau, esi nusivylęs, bet aš tau neleisiu jo mušti.“ Pripažinkite jausmus ir požiūrį. Kai viskas baigsis, pripažinkite: „Dabar sunkvežimį turi Jake’as. Johnai, tu jo taip pat norėjai ir esi nusiminęs.“ Jeigu vaikas pageidauja, būkite itin supratingi ir nuraminkite jį. Atitinkamai reaguodami į piešimą ant sofos ir leisdami vaikui verkti, ginčytis ar kitaip elgtis, ramiai ir su empatija pripažįstame jo požiūrį: „Tau atrodė, kad reikia papuošti sofą. Aš pasakiau „ne“ ir tau tai nepatiko.“

Janet Lansbury Pabrėžkite pasiekimus ir skatinkite smalsumą. Išblaškymo metodo taikymas siekiant vaiko dėmesį nukreipti kitur yra mūsų natūralus siekis iš karto sustabdyti nepageidaujamą vaiko elgesį. Skubant šioje situacijoje labai lengva nepastebėti ir nepaskatinti pozityvių dalykų, tokių kaip išradingumas, pasiekimai, smalsumas. Jeigu tai nėra skubus atvejis, stabtelėkite ir pripažinkite: „Oho, tu pats vienas užlipai ant stalviršio ir paėmei mano akinius nuo saulės!“ Tada leiskite vaikui apžiūrėti tuos akinius, laikydami juos rankoje. Jeigu vaikas bando paimti akinius, galima sakyti: „Tu gali žiūrėti į juos ir paliesti, tačiau aš neleisiu tau jų imti į rankas.“ Jeigu tai jau virsta kova, tiesiog pasakykite: „Tu labai nori palaikyti šiuos akinius, bet aš negaliu tau leisti. Padėsiu juos ant stalo.“ Tokiose situacijose elgdamiesi kantriai, empatiškai ir sąžiningai – susidurdami su vaiko ašaromis ir laikinai tapdami „blogiuku“, tiesiate kelią į meile, pasitikėjimu ir pagarba grįstus santykius. Tai, tikite ar ne, yra itin kokybiškai praleistas laikas.

8 skyrius

Kodėl vaikai mūsų neklauso Tėvai manęs dažnai klausia: „Kodėl mano vaikai neklauso?“ Iš tikrųjų jie nori paklausti: „Kodėl vaikai nevykdo mano nurodymų?“ Vaikai visada yra pasirengę klausytis, nuo pat gimimo bando iššifruoti mūsų žodžius ir intuityviai pajusti neišsakytas žinutes. Jie taip pat yra unikalios asmenybės, formuojančios asmenines idėjas, nuomones ir valią. Kūdikiai ir mažyliai paprastai supranta, ko mes norime, tačiau pasirenka elgtis priešingai. Tad kodėl mūsų vaikai nedaro to, ko mes prašome?

Toliau pateikiamos dažniausios priežastys. 1. Prarastas ryšys. Vaikai jaučiasi atitrūkę dėl daugybės priežasčių. Galbūt mes pernelyg dažnai juos baudėme 57

Janet Lansbury ar jais manipuliavome (kartais net patys to nesuvokdami), užuot elgęsi pagarbiai ir tinkamai jiems perdavę nurodymus dėl savo lūkesčių. Galbūt darėme itin dažną klaidą ir netinkamą vaiko elgesį priėmėme asmeniškai. Kodėl šis vaikas, dėl kurio mes viską darome ir iš tikrųjų aukojame savo gyvenimą, tyčia mūsų neklauso ir mus nuvilia (pavyzdžiui, mušdamas jaunesnę sesutę), nors mes tai kartojome šimtą kartų? Ar jis mūsų nemyli? Vaikai dažnai elgiasi priešingai ir mūsų neklauso, kai nejaučia mūsų meilės. Jie suvokia, kad prarado mūsų malonę, nes mes jų nesuprantame ir kaltiname, kai jiems iš tikrųjų reikia pagalbos. Mūsų elgesio kontrolės taktika (dažnai taikoma su nemaža pykčio ar nusivylimo doze) gali priversti vaikus jaustis nemaloniai, sutrikti ar net įsibaiminti, o tai ypač atsispindi jų nepastoviame elgesyje. Toks impulsyvus elgesys paprastai tęsiasi tol, kol suprantame, kokią žinutę vaikai nori mums pasiųsti: „Būk mano švelnus vedlys ir padėk man vėl pasijusti saugiai.“ 2. Vien žodžių nepakanka. Tėvai dažniausiai itin nustemba, kai jų žavingas 11 mėnesių kūdikis staiga trenkia jiems per veidą, nusijuokia ir vėl tai padaro, o tėvai tuo metu šaukia: „O, ne, mes nesimušame!“ arba „Tu skaudini mane!“. Ar staiga šis kūdikis tapo blogas, ar nustojo mus mylėti? Aišku, ne. Kūdikis tiesiog veiksmais parodo tai, ko dar nesugeba įgarsinti žodžiais. Tai lemiama akimirka parodyti, kad tokio elgesio netoleruosime. Mes švelniai laikome kūdikio rankytes ir ramiai sakome: „Aš tau neleisiu manęs mušti. Tu mane skaudini.“ Ir jeigu mūsų nuostabusis kūdikis toliau bando mums 58

Blogų vaikų nebūna pliaukštelėti, galime pridurti: „Tau dabar nelengva. Pastatysiu tave ant žemės.“ Kai tai padarysite, vaikas, tikėtina, pradės verkti. Ir kadangi jau ėmėmės visų būtinų veiksmų, dabar turime daugiau laiko pagalvoti ir prisiminti: „Aha. Josie šiąnakt blogai miegojo ir, nors dar ne laikas eiti pietų miego, ji jau pavargusi. Tai jos žinutė ir nieko keista, kad ji nesiliovė muštis.“ Suvokę, kad vien tik žodžių dažnai nepakanka (ir kaip vaikams sunku mus suprasti bei išreikšti savo poreikius), pamatome, kaip juokingai elgiamės asmeniškai priimdami vaikų atsisakymą vykdyti mūsų žodinius nurodymus. Mūsų pareiga yra savo lūkesčius išreikšti tvirtais, bet švelniais veiksmais. 3. Mūsų santūrumas sukelia kaltę. Kartais, kai tėvai mano, kad pakaks vien tik žodžių, arba nenori imtis jokių fizinių veiksmų, jie prašo vaiko ką nors daryti (ar nustoti darius) iš gailesčio. Pavyzdžiui, tėvai sako dukrelei, kad ji „juos įskaudino“, kai nesutvarko savo kambario, arba jie tampa pažeidžiami ir pradeda verkti kilus konfliktui dėl galios (kuris dažniausiai kyla tada, kai tėvai nėra linkę nustatyti aiškių ribų). Toks atsakas yra ne tik neefektyvus, bet ir gali priversti vaikus jaustis kaltus bei sukelti nesveiką atsakomybės už kitų žmonių pažeidžiamus jausmus pojūtį (ir kartu stresą).

Janet Lansbury 4. Elgiamės neįtikinamai arba nesitvardome. „Jeigu tėvai ne itin tiki konkrečia taisykle arba bijo, kad vaikas jos nesilaikys, labai tikėtina, kad vaikas taip ir elgsis.“ Magda Gerber Nuo to, kaip duodame nurodymus, priklauso, ar mūsų vaikas jų laikysis. Kai kuriems tėvams reikia šiek tiek pagalbos didinant pasitikėjimą savimi, kad gebėtų pristatyti taisykles pasitikinčiai, ramiai ir nepamirštų sakinio pabaigoje dalykiškai padėti tašką, o ne klaustuką (padėti tašką, o ne klausti „ar gerai?“). Tėvams taip pat dažnai reikia išmokti lėtai pėdinti, užuot rėkus „Ne!“ ir puolus prie kūdikio, kuris tuoj palies šuns dubenėlį, arba pasileidus prie mažylio, bėgančio šalin, nes jau laikas iš parko eiti namo (žinoma, tokie skubūs atvejai kaip vaiko išbėgimas į gatvę yra kita istorija). Kai puolame prie vaiko skubiai, užuot ramiai priėję pasitikėdami, tokiu elgesiu galime sukelti nepageidaujamo vaiko elgesio pasikartojimus, kurie jau gali tapti jaudinančiu žaidimu. Ramus atsakas taip pat yra naudingas, kai vaikai verkšlena, rėkia ar bando kartoti nešvankų žodelį, išmoktą vaikų darželyje. Tikėtina, kad vaikai pamirš tą žodį ir liausis verkšlenę ar rėkę, jeigu mes užkirsime tam kelią, ignoruodami tokį elgesį (tai nėra tas pats, kas tyčia ignoruoti savo vaiką) ar abejingai duodami ramų nurodymą: „Šiek tiek per garsiai.“ Arba: „Tai bjaurus žodis. Prašau jo nebekartoti.“

Blogų vaikų nebūna 5. Pernelyg stipriai reaguojame. Niekas nemėgsta, kai jiems per daug vadovaujama, ypač mažyliai ir paaugliai. Kai tik įmanoma, suteikite vaikams, įskaitant ir kūdikius, pasirinkimo galimybę ir autonomiją. Vaikai nuo pat gimimo nori būti aktyvūs veikėjai. Įtraukite juos į sprendimų priėmimo procesą ir paprašykite padėti išspręsti problemas (svetainėje www.RegardingBaby.org paskelbtame straipsnyje „Pakalbėkime“ (angl. „Let’s Talk“) Lisa Sunbury pateikia apgalvotus pasiūlymus). Kai savo nurodymus deriname kartu su galimybe vaikams laisvai žaisti, jie būna labiau linkę mūsų klausyti. Taip pat itin naudinga nepamiršti pripažinti vaiko požiūrį, pavyzdžiui: „Mes taip smagiai žaidėme lauke ir aš puikiai suprantu, kad tu nenori eiti namo, tačiau turime tai padaryti.“ 6. Mūsų vaikas turi svarbesnių reikalų. Kartais nurodymų neklausymas yra visai geras dalykas. Vaikas tiesiog vadovaujasi sveiku ir žavingu instinktu mokytis pačiu geriausiu būdu – žaidžiant, tyrinėjant ir laikantis savo vidinių norų. Mano dukrai yra 2,5 metų. Mums vykstant į užsiėmimus (reglamentuotas žaidimų grupes, mamos ir mažylio grupę), ji neklauso mano nurodymų (arba tai daro labai retai). Retkarčiais ji iš dalies paklūsta, bet dažniausiai būna tikra laukinukė, kuri vartosi aplinkui, bėgioja, šoka didelėje patalpoje, o kiti vaikai ramiai sėdi šalia mamų... Ar man tai turėtų kelti nerimą, ar leisti jai laisvai tyrinėti viską aplinkui (dabar žiema, tad ne taip lengva