TURINYS PRATARMĖ
6
22. ermitažas - sankt peterburgas, rusija
80
23. kremlius - maskva, rusija
84
EUROPA
4
1. vestminsterio abatija londonas, jungtinė karalystė
8
2. sen mišelio kalnas - prancūzija
12
3. šventosios šeimos bazilika barselona, ispanija
14
4. dievo motinos katedra paryžius, prancūzija
AFRIKA 24. karalių rūmai su mečete - fesas, marokas
90
25. sacharos dykuma - libija
94
26. leptis magna - libija
98
27. abu simbelis - egiptas
102
18
28. al gizos piramidės - kairas, egiptas
108
5. eifelio bokštas - paryžius, prancūzija
24
29. karnako šventykla - luksoras, egiptas
112
6. versalis - prancūzija
26
30. griaučių krantas - namibija
116
7. šamboro pilis - prancūzija
30
31. okavango delta - botsvana
118
8. monblanas - italija ir prancūzija
34
32. viktorijos krioklys - zimbabvė ir zambija
122
9. portofinas - italija
38
33. ngorongoras - tanzanija
124
10. pizos bokštas - italija
40
34. kilimandžaras - kenija ir tanzanija
128
11. koliziejus - roma, italija
42
35. muchamado kyšulys - egiptas
130
12. siksto koplyčia - vatikanas
44
13. šv. pranciškaus bazilika - asyžius, italija
48
AZIJA
14. šv. morkaus bazilika - venecija, italija
52
36. šv. sofijos soboras - stambulas, turkija
134
15. noišvanšteinas - vokietija
58
37. nemruto kalnas - turkija
136
16. unter den linden gatvė - berlynas, vokietija 62
38. kapadokija - turkija
138
17. senamiesčio aikštė - praha, čekija
66
39. uolos kupolo šventykla - jeruzalė, izraelis
142
18. karalių rūmai - budapeštas, vengrija
68
40. petra - jordanija
146
19. krokuvos senamiestis - lenkija
70
41. isfahanas - iranas
150
20. partenonas - atėnai, graikija
74
42. kadžurahas - indija
152
21. santorinas - graikija
76
43. tadž mahalis - agra, indija
156
TEKSTO AUTORĖS
GRAFIKOS DIZAINERĖS
carla serra silvia bombelli
patrizia balocco lovisetti paola piacco
44. k2 - kinija ir pakistanas
160
64. paminklų slėnis - juta ir arizona, jav
238
45. everestas - nepalas ir kinija
162
46. potala - lhasa, kinija
166
65. jeloustouno nacionalinio parko geizeriai vajomingas, jav
242
47. paganas - mianmaras
170
48. vat prakeo - bankokas, tailandas
174
66. banfo ir džasperio nacionaliniai parkai kanada
248
49. angkor vatas - kambodža
178
67. kanados arktis - kanada
252
50. borobudūras - java, indonezija
182
68. kvebekas - kanada
256
51. terakotinė armija - sianas, kinija
186
52. uždraustasis miestas - pekinas, kinija
192
69. niagaros krioklys - jav ir kanada
260
53. didžioji kinų siena - kinija
198
70. manhatanas - niujorkas, jav
262
54. gindzos kvartalas - tokijas, japonija
200
71. laisvės statula - niujorkas, jav
268
72. čičen ica - meksika
270
73. galapagų salos - ekvadoras
274
74. maču pikču - peru
278
75. velykų sala - čilė
280
76. fic rojus - argentina
282
77. igvasu krioklys - argentina ir brazilija
284
78. amazonės baseinas - brazilija
288
OKEANIJA 55. erso uola ir olgos kalvos australija
204
56. didysis barjerinis rifas - australija
208
57. kuko kalnas - naujoji zelandija
212
58. bora bora - prancūzijos polinezija
214
AMERIKA 59. kilauėja - havajai, jav
218
60. aukso vartų tiltas - san fransiskas, kalifornija, jav
222
61. žemutinė kalifornija - meksika
226
62. las vegasas - nevada, jav
230
63. didysis kanjonas - arizona, jav
234
4 psl. iš kairės į dešinę: sutemus legendinės Sen Mišelio kalno abatijos bokšto smailė atsispindi Normandijos pakrantės atoslūgio bangose. Sfinksas buvo iškaltas al Gizos plynaukštėje valdant Cheopsui arba Chefrenui (IV dinastija, 2575–2476 m. pr. Kr.), o pirmą kartą jį atstatė Ramzio II sūnus Merenptahas (1213–1203 m. pr. Kr.).
EUROPA 79. vatnajokudlio ledynas - islandija
292
80. alhambra - granada, ispanija
294
RODYKLĖ
300
NUOTRAUKŲ ŠALTINIAI
302
Mianmare esančiame Pagano slėnyje stūkso didingos budistų šventyklos (stupos), statytos 847–1298 m., iki mongolų įsiveržimo į šalį. Australijos šiaurinėje teritorijoje esančios suapvalintos Olgos kalvos yra natūrali šventovė aborigenams, kurie jas laiko įvairių mitinių figūrų žemiškomis apraiškomis. 1930 m. baigtas statyti Niujorko „Chrysler Building“ buvo
aukščiausias pastatas pasaulyje (391 m), tačiau netrukus jį pranoko „Empire State Building“. Didžiausias Islandijos ledynas Vatnajokudlis (8,1 tūkst. kv. km ledo), matomas per Šiaurės Atlanto rūką. Ledynas susijęs su Kvanadalsnukuru (2119 m). Tai aukščiausia Islandijos viršukalnė.
5
e u r o p a 14 objektas
ŠV. MORKAUS BAZILIKA VENECIJA, ITALIJA
Ši bazilika – tikra Rytų šventykla Vakarų pasaulio širdyje. Tiesą sakant, Venecijos respublika visada tvirtino esanti teisėta Bizantijos imperijos įpėdinė. O Šv. Morkaus bazilika įkūnija bei išaukština ramiausios respublikos pasididžiavimą. Tai tarsi savotiška akinamai skaisti vitrina, sukurta siekiant priblokšti Venecijos lankytojus. Iš tikrųjų čia vyko svarbiausios ir formaliausios viešosios ceremonijos: būtent čia piliečiams buvo pristatomi naujai išrinkti dožai, priimami popiežiai, kunigaikščiai bei ambasadoriai. Be to, jūrininkai, prieš leisdamiesi į ilgas keliones, eidavo į baziliką prašyti dieviškosios apsaugos. Ir tik 1807 m. ji užėmė Šv. Petro Kasteliečio bazilikos vietą, tapdama Venecijos katedra. O iki tol Šv. Morkaus bazilika buvo nuolat pertvarkoma ir gražinama. Ši įspūdinga graikiškojo kryžiaus plano bazilika su penkiais didžiuliais kupolais buvo trečioji bažnyčia, išdygusi šalia Dožų rūmų. Pirmoji pastatyta IX a., o joje turėjo būti saugomos evangelisto šv. Morkaus relikvijos,
52
tačiau ją sunaikino gaisras. Antroji bažnyčia buvo nugriauta, kad atsirastų daugiau vietos pastatui, kuris labiau atitiktų suklestėjusią Venecijos politinę ir jūrinę galią. 1094 m. pašventinta naujoji bažnyčia, tačiau kasmet ji buvo papildoma ekstravagantiška Rytų ir Vakarų įtakos prabanga. Plečiantis respublikos galiai, sparčiai augo ir dekoracijų sudėtingumas bei prašmatnumas. Pirmosios Šv. Morkaus bazilikos mozaikos datuojamos XI a. – jos yra abiejose pagrindinio įėjimo pusėse ir vaizduoja šventuosius. Tai buvo Bizantijos menininkų darbai, kurių techniką venecijie-
čiai ir paveldėjo. Netrukus jie pademonstravo didžiulį meistriškumą ir tikrą aistrą, kurdami pasakiškas paauksuotas mozaikas. Taip mozaikomis buvo padengti bazilikos kupolai, sienos ir grindys: meno kūriniai užėmė net 4 tūkst. kv. m plotą. XVI a. ten buvo galima rasti net tokių didžių menininkų kaip Tizianas Vecellis, Paolas Veronesė ir Tintorettas darbų mozaikinių reprodukcijų. Tarp bene gražiausių mozaikų – navoje esančios XII a. mozaikos, vaizduojančios Sekmines. Praėjus šimtmečiui, centriniame kupole buvo pavaizduotas žengimas į dangų, o atrijaus liunetės ir skliautai papuošti įvykiais iš Senojo Testamento (Pradžios knygos kupolas su koncentrinių apskritimų pavidalu pateiktu sukūrimu išties nuostabus). Aistrą mozaikos menui galima įžvelgti ir grindyse iš marmuro, porfyro bei stiklo fragmentų. Jos sudėliotos taip, kad atsirastų geometriniai raštai ir alegorinės scenos su gyvūnais. Meno lobiai, kuriuos kaip karo grobį venecijiečiai 1204 m. pasisavino iš Konstantinopolio, taip pat atsidūrė
52 psl.: Rytų įtaka išsiskiriantis architektūros stilius ir šv. Morkaus liūtas, po letena laikantis evangelijas, yra Venecijos respublikos, Viduržemio regiono rytų karalienės, simboliai.
52–53 psl.: Šv. Morkaus bazilika, suprojektuota pagal graikiškojo kryžiaus planą ir turinti penkis įspūdingus kupolus, buvo trečioji bažnyčia, pastatyta šalia Dožų rūmų. Kuo labiau augo Venecijos respublikos galia, tuo labiau didėjo bei gražėjo ir ši bazilika.
53 psl. apačioje kairėje: ant pagrindinės arkados timpano pavaizduotas sparnuotas šv. Morkaus liūtas. XV a. pradžioje ant smaigo pendentyvo buvo pastatyta šio šventojo statula, apsupta daugybės angelų.
53 psl. apačioje dešinėje: šioje porfyro skulptūrų, pagamintų IV a., grupėje pavaizduotas Dioklecianas ir dar trys imperatoriai. Šis ketvertukas, žinomas tetrarchų pavadinimu, turėjo darbuotis kartu, kad užtikrintų tinkamą Romos imperijos valdymą.
53
e u r o p a
54 psl.: nava su didžiuoju altoriumi buvo svarbiausių Venecijos respublikos ceremonijų vieta. Čia piliečiams buvo pristatomi naujai išrinkti dožai, priimami popiežiai, kunigaikščiai ir ambasadoriai.
55 psl. viršuje: bazilikos interjerą šimtmečiais puošė ryškios mozaikos, marmuro grindiniai, porfyro bei stiklo inkrustacijos, statulos ir kitos brangenybės. Dauguma jų kaip karo grobis buvo atgabentos iš Konstantinopolio.
bazilikoje. Tarp jų buvo ir garsieji paauksuoti bronziniai žirgai, dėl kurių kilmės vis dar diskutuojama. Jie galėjo būti pagaminti Konstantino laikais (IV a. pr. Kr.), o galbūt yra ankstyvieji romėnų ar net helenizmo kūriniai. Aišku tik tai, kad šie nuostabūs žirgai buvo nuvežti į Veneciją po Konstantinopolio užkariavimo per ketvirtąjį kryžiaus žygį. 1798 m. Napoleonas nugabeno juos į Paryžių, o 1815 m. jie buvo grąžinti venecijiečiams. Neseniai šie žirgai buvo restauruoti ir dabar yra Šv. Morkaus muziejuje, o jų kopijas galima rasti fasadinėje terasoje. Susidaryti įspūdį apie Šv. Morkaus bazilikos meno kūrinių asortimento gausą galima apsi-
55 psl. apačioje: nors po respublikos žlugimo iždas buvo išgrobstytas, jame tebėra retų Bizantijos ikonų, įskaitant ir garsiąją „Pala d’Oro“, sukurtą X amžiuje. Ją sudaro 250 brangakmeniais nusagstytų plokščių.
56–57 psl.: penki kupolai papuošti mozaikomis, iliustruojančiomis įvykius iš Biblijos. Šiuose darbuose panaudota technika ir ikonografinė programa atskleidžia glaudžius respublikos ryšius su Bizantijos tradicijomis.
lankius ižde, kuris, nors ir buvo išgrobstytas po Venecijos respublikos žlugimo, vis dar gali pasigirti brangia Bizantijos šedevrų kolekcija, įskaitant ikonas, paauksuotus relikvijorius bei kitus išskirtinės vertės daiktus. Panašus likimas laukė ir garsiojo „Pala d’Oro“ – už didžiojo altoriaus esančios ikonos, stulbinamo X–XII a. rinkinio, kurį sudaro 250 Bizantijos emaliuotų plokščių, nusagstytų vertingiausiais brangakmeniais. Napoleonas dalį brangakmenių parsivežė atgal į Prancūziją, bet daugybė akinamų perlų, rubinų, safyrų ir ametistų visgi liko Venecijoje, todėl niekas nė nepastebi, kad šio bei to trūksta.
55
58 psl.: ši pasakų pilis buvo pastatyta Bavarijos karaliaus Liudviko II užsakymu, o statybų darbai baigti 1869 metais. Susižavėjęs vokiečių mitologija ir Richardo Wagnerio muzika, karalius buvo tikras Lohengrino sagos žinovas.
e u r o p a 15 objektas
59 psl.: nors išsiskiria neįprastu architektūros stilių deriniu nuo gotikos iki baroko, ši pilis, nuotraukoje matoma iš priekio, savo laikais galėjo pasipuikuoti labai modernia šildymo ir vandentiekio sistema.
NOIŠVANŠTEINAS VOKIETIJA
Jis atrodo kaip pasakų pilis, o tam tikra prasme toks ir yra, nes pats Waltas Disney’us panaudojo N o i š va n š t e i n ą kaip modelį savo „Miegančiosios gražuolės“ scenografijai. Bet tai pirmiausia yra vienas iš universalių romantizmo laikotarpio Vokietijos simbolių. Pilis iškilusi Pietų Bavarijoje, beveik prie Austrijos sienos, ir nustelbia aplinkines kaimavietes, įsitaisiusi 965 m virš jūros lygio. Remdamasis scenografo Christiano Janko projektu, 1869 m. ją čia pastatė Bavarijos karalius Liudvikas II, pasirinkęs vietą ant aukšto uolėto šlaito virš srauniosios Piolato upės. Karalius atskleidė savo draugui Richardui Wagneriui, kad tai jo vaikystės svajonės išsipildymas: pilis, panaši į Šventojo Gralio riterio Lohengrino tvirtovę, kuri vaizduojama daugelyje freskų. Nors Noišvanšteinas ir įkūnija įvairių architektūros stilių derinį, jis iš esmės tiesiog panašus į užburtą pilį. Penkių aukštų pastato išorė nusagstyta nedideliais bokšteliais ir smailėmis, kurios išsidėsčiusios arba greta, arba viena virš kitos. O interjerą puošia brangūs audiniai, freskos, raižyta mediena bei marmuras. Tačiau atrodo, kad tai visų pirma yra duoklė riteriškoms Wagnerio sakmėms ir operoms – juk
58
įkvėpimo savo kompozicijoms jis kaip tik ir sėmėsi iš epinių vokiečių eilėraščių. Pavyzdžiui, bizantinio stiliaus sosto salė su mozaikinėmis grindimis, pagamintomis iš daugiau nei 2 mln. plytelių, ir beveik visiškai išmarginta marmuru, buvo iškilmingai pavadinta Parsifalio Šventojo Gralio sale. Čia yra šv. Jurgio ir drakono paveikslas su fone stūksančia Falkenšteino pilimi (ketvirtąja pilimi, kurią karalius planavo statyti, bet taip to ir nepadarė). Perėjus nedidelį žiemos sodą, patenkama į karališkuosius apartamentus, kur kolonos atskiria pagrindinę salę nuo mažesnės, vadinamos „Gulbių kampeliu“. Motyvas ant sienų – iš legendos apie Lohengriną ir Šventojo Gralio stebuklą, o bibliotekos duris puošia freskos, iliustruojančios Tristano ir Izoldos bei Zigfrido istoriją. Kantorių salėje esantys paveikslai dar kartą primena legendą apie Parsifalį. Tačiau tikroji karaliaus Liudviko manija – tai miegamieji kambariai, kurie privalėjo būti netgi perdėtai puošnūs. Taigi jis pasam-
dė 14 medžio drožėjų, kurie trejus metus iš ąžuolo drožė baldakimą, centrinę koloną, praustuvę (su tekančiu vandeniu) bei kėdę, kurią valdovas naudojo skaitydamas. Be to, prie lovos kojų esančiame ornamente vaizduojamas Kristaus prisikėlimas – aliuzija į simbolinį miego ir mirties ryšį. Lovos užtiesalai, gobelenai bei užuolaidos išsiuvinėti Bavarijos herbu su Vitelsbachų, Liudviko dinastijos, gulbe ir liūtu. Nepaisant tokios prabangos, visa pilis dvelkia neužbaigtumu (iki šių dienų išlikę netinkuotų plytų kambariai, kurie nėra prieinami paprastiems lankytojams). Taip yra todėl, kad po Liudviko II arešto ir įkalinimo pilies įrengimo darbai nutrūko. Šis monarchas, romantiškas svajotojas, turėjęs nedaug politinės kompetencijos, visus savo turtus išleido statydamas pilis – vieną po kitos, o kai kuriais atvejais ir kelias vienu metu. Paskelbtas pamišusiu vizionieriumi, netinkamu Bavarijai valdyti, jis buvo ištremtas į savo pilį prie Štarnbergo ežero, kurioje ir mirė.
60–61 psl.: šioje Noišvanšteino pilies priėmimo salėje suderinamos maurų dekoracijos, Renesanso laikų raižytos medinės dailylentės, viduramžių sietynai ir apie klasikinį stilių bylojantys paveikslai.
60
60 psl. apačioje: ši rūmų galerija kairėje buvo skirta priėmimams, o dešinėje matoma sosto salė, kurioje paauksuotus frizus ir dekoruotą dvigubą kolonadą dar labiau išskiria iš didžiulės rytietiškų formų žvakidės sklindanti šviesa.
61 psl. viršuje: šiuos du paveikslus Christianas Jankas nutapė karaliui Liudvikui. Juose vaizduojama scena Šventojo Gralio pilyje ir Parsifalio susitikimas su Kamberlando karaliumi. Jie kaba Kantorių salėje, įrengtoje taip, kad čia būtų galima groti Wagnerio muziką.
61 psl. apačioje: šioje sosto kambario nuotraukoje išsiskiria elegantiškos bizantinio stiliaus mozaikinės grindys. Vis dėlto karaliui Liudvikui ilgai mėgautis visa šia prabanga neteko – jis buvo paskelbtas bepročiu ir mirė dar nebaigus statyti pilies.
e u r o p a
61
62 psl. viršuje: šiame Unter den Linden alėjos vaizde matoma Frydricho Didžiojo statula, universitetas, Vokietijos nacionalinis muziejus, katedra bei didžiulė radijo ir televizijos antena su apžvalgos bokštu, iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas į miestą.
62
62 psl. centre: Humboldtų universitetas atidarytas 1810 metais. Jame dėstė tokie garsūs profesoriai kaip Albertas Einsteinas ir Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis. 62 psl. apačioje kairėje: Brandenburgo vartai jungia Unter den Linden ir
17 Juni gatves. Ši didžiulė teritorija buvo svarbių renginių, politinių mitingų ir karinių paradų vieta. 62 psl. apačioje dešinėje: Berlyno katedra – didelis neobarokinis statinys, stovintis Muziejų salos viduryje. Tai buvo karališkoji
Hohencolernų šeimos bažnyčia, kurioje iki šiol saugomi Frydricho I ir jo žmonos sarkofagai. 63 psl.: Naująjį Vokietijos nacionalinio muziejaus sparną suprojektavo Ieoh Ming Pei’us.
e u r o p a 16 objektas
UNTER DEN LINDEN GATVĖ BERLYNAS, VOKIETIJA
Miestų planavimo specialistai, sukūrę Eliziejaus laukus Paryžiuje ir Nacionalinę alėją Vašingtone, įkvėpimo sėmėsi būtent iš šios gatvės. Unter den Linden tokį pavadinimą gavo dėl aukštų liepų (vok. Linden), kurias pačioje Berlyno širdyje 1647 m. susodino Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II, norėjęs, kad kurfiurstų rūmus su Berlyno vartais jungtų didžiulė, elegantiška ir jauki alėja, pilna žirgų bei karietų. Ji iškart sulaukė tokio pasisekimo, kad vos po 50 metų Frydrichas Didysis (1740–1786 m.) nusprendė šią gatvę dar labiau išplėsti ir pagražinti, paversdamas ją pagrindine miesto arterija, nusidriekusia iš rytų į vakarus, lyg būtų ideali jungtis tarp Maskvos ir Paryžiaus, tiksliau, karališkosios pilies su buvusia Tyrgarteno medžioklės zona. Šios didingos alėjos simbolis – Brandenburgo vartai, dabar vieninteliai beišlikę iš keturiolikos,
kuriais kadaise būdavo galima patekti į miestą. Juos sudaro šešios 26 m aukščio dorėniškos kolonos, sukurtos remiantis Atėnų Akropolio propilėjos pavyzdžiu. Jos laiko didingą bronzinę statulą, vaizduojančią keturių žirgų traukiamą ir sparnuotosios pergalės deivės vairuojamą vežimą. Napoleonas šį meno kūrinį pasisavino kaip karo grobį ir eksponavo Paryžiuje iki 1814 m., kuomet prancūzus įveikė prūsai. Nuo tų laikų Brandenburgo vartai tapo istorine vieta, kur vyko daugybė įsimintinų įvykių: garsiausi diplomatiniai vizitai į Berlyną, įskaitant caro Nikolajaus I ir Benito Mussolinio apsilankymus, liūdnai pagarsėjęs 1933 m. gaisras Bebelio aikštėje, kai naciai degino Karlo Marxo, Friedricho Engelso, Vladimiro Lenino, Bertolto Brechto, Heinricho Heinės, Thomo Manno ir Maksimo Gorkio bei kitų autorių
knygas, istoriniai paradai, tokie kaip Raudonosios armijos, kuri 1945 m. virš vartų iškėlė sovietų vėliavą, bei Vokietijos vyriausybės renginiai. Po 1989 m. įvykusio miesto suvienijimo vartai, kuriuos suprojektavo neoklasikinio stiliaus architektas Karlas Friedrichas Schinkelis, tapo išskirtiniu Vokietijos simboliu su Prūsijos ereliu bei Geležiniu kryžiumi ant stulpo, kurį laiko sparnuotoji pergalės deivė. Visgi, nekalbant apie istorinius įvykius, Unter den Linden gatvė per šimtmečius daug kartų pasikeitė, pradedant pačių medžių išdėstymu: iš pradžių jie buvo susodinti šešiomis eilėmis, vėliau keturiomis, o galiausiai 1935 m. išvis išrauti, kad atsirastų daugiau vietos kariams ir paradams. Šiais laikais tai elegantiška gatvė, kurioje pavėsį sudaro naujos, daug mažesnės liepos. Ji atgauna savo ankstesnį žavesį, nes pradėti vykdyti per 63