Iš anglų kalbos vertė UAB „KNYGŲ MINISTERIJA“
Versta iš: L. R. Salgado The Black Sun Rises
Ši knyga yra negrožinės literatūros kūrinys, paremtas išsamiais istoriniais ir moksliniais tyrimais, pagrįstais viešai prieinamais duomenimis, mokslinėmis publikacijomis ir interpretacine analize. Nors buvo dedamos visos pastangos užtikrinti tikslumą ir patikimumą, kai kurie aspektai pateikiami kaip spekuliatyvios interpretacijos, atspindinčios autoriaus asmeninę archeologinių, kultūrinių ir simbolinių perspektyvų sintezę. Leidėjas ir autorius neprisiima jokios atsakomybės už klaidas, praleistus faktus ar bet kokias pasekmes, kylančias dėl šioje knygoje pateiktos informacijos naudojimo. Skaitytojai raginami, siekiant tolesnio patikrinimo ir studijų, remtis pirminiais šaltiniais bei moksliniais darbais. Visi šioje knygoje minimi vardai, istorinės asmenybės ir įvykiai paimti iš dokumentuotų šaltinių, nebent nurodyta kitaip. Bet koks panašumas į asmenis, gyvus ar mirusius, nepriklausančius istoriniams įrašams, yra visiškai atsitiktinis.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt ISBN 978-609-502-005-5 © 2026 L. R. Salgado First published in English by Declassified Press Published by arrangement with Memorabilia Authors Agency © Vertimas į lietuvių kalbą, UAB „Knygų ministerija“, 2026 © Viršelio dizainas, Andrius Morkeliūnas, 2026 © UAB LECTIO DIVINA, 2026 Šį leidinį (ar kurią nors jo dalį) draudžiama atgaminti bet kokia forma, būdu ar priemonėmis (elektroninėmis, skaitmeninėmis, optinėmis, mechaninėmis, kopijavimo, įrašymo ar kt.) be išankstinio leidėjo sutikimo raštu. Draudžiama viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą internete, išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas, parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip parduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Asmuo, kuris imasi neteisėtų veiksmų šio leidinio atžvilgiu, bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir jam bus pareikštas ieškinys patirtai žalai atlyginti.
SALGADO ARCHYVAI Faktai patikrinti remiantis moksliniais šaltiniais; žr. dokumentų sąrašus kiekvieno skyriaus pabaigoje
5
ĮVADAS
TAMSOS SIMBOLIS
Pirmas dalykas, kurį turėtumėte žinoti apie Juodąją Saulę, yra tai, kad ją sukūrę vyrai niekada jos taip nevadino. Antras dalykas, kurį turėtumėte žinoti, – jūs vis tiek ją esate matę. Vėliavose per mitingus, kuriuos stebėjote ekrane. Vaizdo žaidimuose. Išsiuvinėtą ant antsiuvų, ištatuiruotą ant pečių, švytinčią interneto svetainėse, kurios antradienį uždaromos, o penktadienį vėl atsiranda. Dvylika dantytų stipinų, sklindančių iš tamsaus centro, – saulė, kuri neskleidžia šviesos. Tai bene sėkmingiausias šių laikų okultinis simbolis. Ir beveik viskas, ką žmonės apie jį mano, yra klaidinga. Į Vevelsburgą nukeliavau vėlyvą rudenį, kai turistinių autobusų sumažėja. Pilis stūkso ant kalkakmenio atbrailos virš ramaus Vestfalijos kaimelio; trys apvalūs bokštai juosia trikampį kiemą – pati jos forma primena tam tikram tikslui skirtą instrumentą. 1934 m. Heinrichas Himmleris išsinuomojo ją už vieną reichsmarkę per metus ir pradėjo rekonstrukciją, siekdamas paversti pilį dvasiniais SS namais. Architektai braižė planus, 7
L. R. SALGADO
kurie nuo šiaurinio bokšto driekėsi į išorę tol, kol visas kaimas būtų tapęs naujosios tvarkos tvirtovės dalimi. Sienas mūrijo koncentracijos stovyklos kaliniai. Tai darydami žuvo mažiausiai 1 285 žmonės. Šiaurinis bokštas yra ta vieta, kur traukia visi. Pirmajame aukšte yra salė, projektuotojų pavadinta obergrupenfiurerių sale (Obergruppenführersaal), o jos marmurinėse grindyse įrėžtas ratas: dvylika runų, išsidėsčiusių aplink tamsiai žalio akmens ašį. Šiandien ant jo stovėti draudžiama. Muziejus centre paklojo pagalvėles – tyčia, kad piligrimai negalėtų pasidaryti nuotraukos, dėl kurios čia ir atvyksta. O piligrimai išties atvyksta. Darbuotojai išmoko juos atpažinti: tai jauni vyrai, kurie praeina pro stovyklos aukoms skirtas ekspozicijas jų net nestabtelėję apžiūrėti ir skuba tiesiai prie grindų.
Vevelsburgo pilis Vestfalijoje. Trikampio plano renesansinę pilį Heinrichas Himmleris ketino paversti pagrindine SS vadovybės susirinkimų vieta. Commons.Wikimedia / CC BY-SA 4.0. 8
N A C I A I I R O K U LT I Z M A S
Ilgai stovėjau ant rato krašto. Archyvai sako, kad ši patalpa matė štai ką: nieko. Čia niekada nebuvo užfiksuotas joks ritualas. Jokių ceremonijų, jokių įšventinimų, jokių žvakių šviesoje po skliautais giedančių SS karininkų būrių. Karui pasisukus priešinga linkme, salė buvo vos baigta įrengti; projektuotojų numatyti didieji šventinimai taip ir neįvyko. Po ja esanti kripta – Gruft – su amžinosios ugnies niša ir dvylika pjedestalų apskritai niekam nebuvo naudojama. Jos numatyta paskirtis nebuvo užrašyta arba popierius neišliko, tad į šią tylą trys pasakotojų kartos supylė viską, ką būtų norėję ten įvykus. Net pats pavadinimas yra pasiskolintas iš ateities. Išlikusiuose dokumentuose grindų ornamentas įvardijamas kaip puošmena, vienas iš daugelio saulės ratų; jokiame SS dokumente jis nevadinamas Juodąja Saule. Šis pavadinimas jam buvo priklijuotas po kelių dešimtmečių žmonių, kuriems reikėjo, kad mirusieji būtų buvę magikai, – romanų autoriais tapusių karo veteranų, ezoterinių leidyklų, sąmokslo teorijų kūrėjų, kurie suprato, kad tiesa, neturinti pavadinimo, priims bet kokią jai suteiktą etiketę. Simbolis be šviesos taip pat yra simbolis be gimimo liudijimo. Būtent dėl to jis taip paplito: niekam nepriklausančią emblemą gali savintis bet kas. Taigi ši knyga yra pasakojimas apie du nusikaltimus, ir prieš pradedant noriu su jumis apie abu atvirai pasikalbėti. Pirmasis nusikaltimas priklauso mistikams. Trečiojo reicho viduje iš tiesų egzistavo okultinė srovė, ir tai nebuvo tik šalutinis 9
L. R. SALGADO
reiškinys. Moderni pramoninė valstybė finansavo ekspedicijas į Tibetą, kad išmatuotų vienuolių kaukoles. SS reichsfiureris konsultavosi su asmeniniu astrologu, svajojo apie karaliaus Artūro apskritąjį stalą ir tikėjo – jei galima pasitikėti jo patikėtiniais – kad jame įsikūnijusi viduramžių karaliaus siela. Pseudomokslininkai archeologai su daktaro laipsniais perrašinėjo Europos priešistorę pagal užsakymą. Visa tai – ne legenda. Įrodymai egzistuoja, ir aš juos jums atskleisiu. Antrasis nusikaltimas priklauso pasakotojams. Po 1945 m. ėmė darbuotis kita industrija: industrija, pavertusi nacius magiškais. Ji priskyrė Hitleriui demoniškus įšventinimus, kurių jis niekada nepatyrė, primetė Vevelsburgui ritualus, kurių joks liudininkas niekada nematė, suteikė saulės ratui naują, tamsų jo vardą. Ši industrija tebeveikia ir ji tarnauja patogiam tikslui. Jei tai padarę vyrai buvo magikai, vadinasi, jie nebuvo visiškai žmonės – o jei jie nebuvo visiškai žmonės, vadinasi, mes galime jaustis saugūs, nes mes esame žmonės. Okultinis reichas – tai pasaka prieš miegą, kurią sekame patys sau, kad mums nereikėtų matyti, kokios paprastos buvo tos rankos, kurios žudė. Esu čia ne tam, kad pasakyčiau jums, jog naciai buvo magikai. Esu čia tam, kad papasakočiau kažką keistesnio: kaip didi tauta atviromis akimis įtikėjo mitu, kaip sumanūs vyrai iš klastočių ir nuoskaudų sukūrė kultą ir kaip tas kultas juos pergyveno – ir vėl verbuoja naujus narius mūsų kišenėse esančiuose ekranuose. 10
N A C I A I I R O K U LT I Z M A S
Grindų ratas neskleidžia šviesos. Pakankamai ilgai pastovėję ant jo krašto suprantate: jis niekada ir neturėjo jos skleisti. Jis turėjo traukti. Pradėkime ten, kur prasidėjo ši trauka, – Miunchene, žiemą pralaimėjus karą.
11
PROLOGAS
NAKTIS PRIEŠ „BARBAROSĄ“
1941-ųjų birželio antrąją savaitę jau užtemdytoje rytinėje Vestfalijoje šalia pilies kalvos įsikūręs kaimas sutemus išgirdo variklių gausmą – daugybę sunkiųjų automobilių, kylančių serpantinu su uždengtais žibintais. Kaimo gyventojai buvo išmokę tokių dalykų per daug atvirai nestebėti. Virš jų stogų, už pastolių, kurie stovėjo taip ilgai, kad jau atrodė kaip konstrukcijos dalis, trikampė pilis pro vartus įsileido koloną, ir vartai užsidarė. Vyrai, išlipę iš automobilių žengiantys pro sargybinių atiduodamą pagarbą, vilkėjo juodą ir sidabrinę ordino aprangą, o keli iš jų savo portfeliuose ir paskyrimuose nešėsi ateinančius tūkstantį metų. Jie atvyko iš Berlyno ir iš štabų, kurie jau buvo tyliai perkeliami į rytus. Šeimininkas rūpestingai parengė pusiau užbaigtą šventovę: išvėdinti mirusių karalių vardais pavadinti svečių kambariai, padengti ilgi stalai, burzgė generatoriai – tai buvo viena iš nedaugelio progų, kai šiam pastatui išvis teko pasitarnauti. Tris dienas čia tarėsi SS vadovybė – tai vienintelis tokio pobūdžio susirinkimas, kada nors vykęs šioje pilyje, – o paskui jie išsiskirstė į rytus. 12
N A C I A I I R O K U LT I Z M A S
Tai, ką jie aptarė, išliko daugiausia tylos, turinčios aiškius kontūrus, pavidalu. Jokia darbotvarkė nebuvo rasta; protokolų knygos, jei protokolai apskritai buvo rašomi, karo neišgyveno. Tačiau šios tylos mastą vis tiek galima išmatuoti: praėjus savaitei po to, kai už jų užsidarė vartai, trys milijonai vyrų peržengė Sovietų Sąjungos sieną vykdydami didžiausią invaziją istorijoje, o sritys už judančių armijų buvo priskirtos keliems iš vyrų, kurie vakarieniavo po naujomis ąžuolinėmis sijomis. Vienas iš tų vyrų, po penkerių metų teismo salėje derėdamasis dėl savo gyvybės, paliudys tai, ką šeimininkas jiems pasakė tuose kambariuose: kad būsima kampanija turi trisdešimčia milijonų praretinti Rytų gyventojų skaičių. Tas skaičius remiasi vien tik jo žodžiais, ir ši knyga įvertins juos ten, kur dera. Tačiau paskyrimai ir tai, kas juos vykdant buvo padaryta, nesiremia niekieno žodžiais. Tai – aritmetika devynių šalių archyvuose. Naktį pilis saugojo savo svečius taip, kaip relikvijorius saugo kaulus. Žemiau, slėnyje, už spygliuotų vielų, vyrai, pastatę svečių korpusus, miegojo jiems atmatuotą miegą. Viršuje, šiauriniame bokšte, didžioji salė stovėjo užrakinta ir nebaigta, jos grindų ratas su dvylika tamsių stipinų žvelgė į lubas, su kuriomis jam niekada neteks susieiti jokioje ceremonijoje. Niekas ten lankytojų nevedė. Nebuvo ką rodyti: patalpa, kaip ir pats kultas, buvo pažadas – o pažadas tą birželį persikėlė kitur: į degalų skyrimo planus, traukinių tvarkaraščius ir policijos batalionus, besiburiančius palei dviejų tūkstančių kilometrų ilgio liniją. 13
L. R. SALGADO
Vevelsburgo šiaurinio bokšto Obergruppenführersaal. Grindų saulės rato ornamentas SS dokumentuose nebuvo vadinamas „Juodąja Saule“, o pati salė nacių valdymo metais nebuvo naudojama. Dirk Vorderstraße / CC BY 2.0.
Paskutinį rytą automobiliai vėl nuvažiavo per kaimą žemyn, į rytus, pasitikti ilgiausios metų dienos. Prasidėjo senasis karas – tas, kurį visada žadėjo pranašystės: armija iš Rytų ir ją palaušiantis bastionas, tik tiek, kad mistikai to karo dabar nebelaukė. Jie jį siuntė.
Aukščiausiųjų SS vadų susitikimas Vevelsburge 1941 m. birželį, likus savaitei iki Vokietijos puolimo prieš Sovietų Sąjungą. 14
N A C I A I I R O K U LT I Z M A S
Norint suprasti, kaip suaugę vyrai pusiau pastatytoje pilyje ėmė laikyti tokią aritmetiką likimu – kas jiems pardavė pranašystę, kas jiems pastatė šventovę, kas patvirtino jų kraują, – tenka grįžti dvidešimt dvejus metus atgal, į pralaimėto karo draskomą miestą ir viešbutį, kuriame buvo per daug aksomo.
Nyderhageno koncentracijos stovyklos kaliniai dirba akmens skaldykloje po Vevelsburgo pilimi, 1940–1941 m. SS architektūrines vizijas įgyvendino priverstinis kalinių darbas.
Pastaba dėl šio prologo: 1941 m. birželio 12–15 d. konferencija, jos vieta ir dalyviai yra dokumentuoti (žr. IV skyrių ir jo dokumentų skiltį); liudijimas apie trisdešimt milijonų yra vienintelis po karo pateiktas pareiškimas, ten jis ir įvertintas. Naktiniai varikliai, išvėdinti kambariai ir užrakinta salė yra rekonstrukcija. Išskyrus vieną šioje knygoje pažymėtą intarpą, tai yra vieninteliai išgalvoti elementai – ir ši pastaba pateikiama tam, kad net ir šios detalės būtų fiksuotos. 15
I SKYRIUS
MIUNCHENAS, 1919 M.: TULĖS DRAUGIJA, KRAUJAS IR JUDĖJIMO ATSIRADIMAS
Viešbutis „Keturi sezonai“. Miunchenas, 1918 m. lapkričio 9 d. Viešbutis „Keturi sezonai“ (Vierjahreszeiten) buvo tokia vieta, kurioje revoliucijos turėjo nutikti kitiems žmonėms. Krištolas, žalvaris, kilimai, pakankamai stori, kad nutildytų pulką. Tą dieną, kai Bavarijos karalius pabėgo iš savo sostinės, o socialistas žurnalistas nuo parlamento rūmų laiptų paskelbė respubliką, grupė vyrų susirinko išsinuomotuose apartamentuose viršutiniame aukšte, po prie sienos pritvirtinta emblema: ilgu durklu, nukreiptu smailigaliu žemyn, paguldytu ant saulės rato lenktais spinduliais. Lauke Miunchenas priklausė raudonoms vėliavoms. Viduje kalboms pakilo stambus vyras apkirptais ūsais, savo laikysena primenantis scenos hipnotizuotoją. Jis sakė savo klausytojams, kad vakar žlugo ne tik sostas, bet ir kraujo tvarka; kad vietoj jų 17
L. R. SALGADO
Miuncheno viešbutis „Vier Jahreszeiten“, kuriame 1918 m. lapkritį rinkosi Tulės draugijos nariai. Atvirukas, apie 1890–1910 m.
princų dabar valdo mirtinas priešas; kad ložė atsakys vokiška ugnimi. Jis šaukėsi erelio. Jis šaukėsi mirusiųjų. Jis sakė jiems, kad jų draugijos simbolis yra ne puošmena, o ginklas būsimame kare ir kad jis ketina juos į tą karą vesti. Draugija vadinosi Tulės vardu, pagal ledų sukaustytą tėvynę, kurią graikų jūreiviai apgyvendino pasaulio pakraštyje ir kurią XIX a. mistikai pavertė prarastos šiaurės superrasės lopšiu. Miuncheno policijoje ji buvo įregistruota kaip germanų senovės studijų grupė. Ši priedanga buvo menka, tokia ji ir turėjo būti. Iš tikrųjų viešbučio „Keturi sezonai“ kambariuose glaudėsi Bavarijos slaptas antisemitinis ordinas, turintis patikros anketas, kuriose pretendentai prisiekdavo savo kraujo grynumą per tris kartas – ir, jei tikėtume pačios draugijos padavimais, kilus abejonėms, būdavo prašoma pateikti pėdos 18
N A C I A I I R O K U LT I Z M A S
atspaudą, vadovaujantis teorija, kad žydų pėda išduoda tai, ką dokumentai gali nuslėpti. Maždaug du šimtai penkiasdešimt narių Miunchene; galbūt pusantro tūkstančio visoje Bavarijoje. Teisininkai, karininkai, profesoriai, grafienė, princas, policijos viršininkas. Žmonės, turintys lėšų ir nuoskaudų. Kambario priekyje stovintis vyras – baronas Rudolfas Freiherris fon Sebottendorffas, pasaulio keliautojas, Rytų paslapčių įšventintasis – žadėjo jiems, kad jų pažeminimas laikinas, jų kraujas senovinis, o jų priešų vardai žinomi. Beveik niekas, ką jis jiems pasakojo apie save, nebuvo tiesa.
Žmogus, kuris pats save sukūrė Jis gimė kaip Adamas Alfredas Rudolfas Glaueris, Saksonijos miesto Hojersverdos lokomotyvo mašinisto sūnus. Jokių pilių, jokių titulų, jokios senovinės giminės linijos – technikos mokyklos nebaigęs jaunuolis, kuris išplaukė į jūrą, atsidūrė Osmanų im-
Rudolfas von Sebottendorffas (Adamas Glaueris), Tulės draugijos vadovas ir vienas svarbiausių jos politinio tinklo kūrėjų, 1914 m.
perijoje ir ten atliko tokią savęs transformaciją, kokią anas 19
L. R. SALGADO
laikmetis leido turintiems drąsos. Jis prisiglaudė prie emigrantų fon Sebottendorffų šeimos ir, ginčytinai teisėtai įvaikinus, pasirodė kaip baronas. Jis įstojo į masonų ložę Bursoje, domėjosi sufijų mistika bei astrologija ir skaitė vokiečius, kurie uoliai kūrė rasių kultą: Guido’ą fon Listą, kuris runose rasdavo slaptas protėvių žinutes, ir Lanzą Tulės draugijos emblema, apie 1919 m. Draugijos simbolikoje svastika buvo naudojama dar iki NSDAP susikūrimo.
fon Liebenfelsą – iš kunigų luomo išmestą vienuolį, kurio žurnalas mokė, kad istorija yra karas tarp
šviesiaplaukių dievų-žmonių ir žemiau už juos esančių žmogbeždžionių padermės. Šią akimirką stabtelėkite, nes tai viso šimtmečio pamate glūdintis pokštas, ir jis visai nejuokingas. Tulės draugija iš kiekvieno pretendento reikalavo dokumentais patvirtinto kraujo grynumo. Jos įkūrėjo bajorystė buvo tik popieriai, jo įšventinimas – kostiumas, o jo biografija – dar tebekuriama klastotė. Autentiško senovinio kraujo broliją subūrė žmogus, susikūręs save iš pasiskolintų vardų – ir tai suveikė, nes nariai iš tikrųjų pirko ne kilmę. Jie pirko leidimą: tikėti, kad jų pralaimėjimą suplanavo priešų rasė ir kad tos rasės sunaikinimas buvo ne nusikaltimas, o teisybės atkūrimas. Mitui nereikia tikėjimo jo kūrėju. Jam reikia tik pirkėjų. 20
N A C I A I I R O K U LT I Z M A S
Laikraštis Revoliucijos daromos pasitelkiant laikraščius, ir Sebottendorffas tai suprato geriau nei runas. 1918 m. vasarą, dar tebevykstant karui, draugija nusipirko sunkiai besiverčiantį Miuncheno savaitraštį, kuris, be kitų dalykų, aprašydavo vietos sportą. Jis vadinosi „Münchener Beobachter“. Tapęs Tulės draugijos nuosavybe, tarp imtynių rezultatų jis pradėjo spausdinti apie išpuolius prieš žydus ir naująją respubliką. Įsidėmėkite šį pavadinimą. 1919 m. vasarą pervadintas į „Völkischer Beobachter“, po dvejų metų šis laikraštis taps oficialiu Nacionalsocialistų vokiečių darbininkų partijos organu. Partija jo nepaveldėjo burtų keliu. Ji nusipirko jį – už pinigus, surinktus per tą patį völkisch (tautišką rasinį) tinklą, sandoriu, kuris buvo toks pat okultinis kaip ir būsto paskola. Kai žmonės jums sakys, kad Tulos draugija buvo slapta reicho ranka, šis laikraštis yra tai, kas lieka iš šio teiginio jį išgryninus: viena perleista spaustuvės operacija, parduota toliau.
Įkaitai. 1919 m. balandis Pavasarį Miunchenas iš proto kraustėsi du kartus. Pirmajai tarybų respublikai vadovavo kavinėse besibūriuojantys anarchistai ir ji gyvavo šešias dienas; užsienio reikalų ministru dirbo poetas, kuris paskelbė karą Šveicarijai, esą dėl to, kad ši atsisakė 21
L. R. SALGADO
paskolinti lokomotyvų. Antrajai vadovavo griežtosios linijos komunistai, ir tai visai nebuvo juokinga. Miestas badavo už barikadų, kol už jo ribų rinkosi „baltoji“ armija. Balandžio 26 d. raudonoji gvardija šturmavo kambarius viešbutyje „Keturi sezonai“. Draugijos narių sąrašai, kuriuos Sebottendorffas tvarkė kaip nerūpestingas žmogus, dramą mėgęs labiau už saugumą, pasakė naujajam režimui tiksliai, kas yra jo priešai. Septyni Tulės draugijos nariai buvo paimti įkaitais, tarp jų – jaunoji draugijos sekretorė grafienė Heila fon Westarp ir princas Gustavas fon Thurnas ir Taxis. Balandžio 30 d. Luitpoldo gimnazijos kieme jie buvo pastatyti prie sienos ir sušaudyti kartu su kitais įkaitais. Tai buvo paskutinės tarybų gyvavimo dienos rytas, priemiesčiuose jau aidint Freikorpso artilerijos šūviams. Įsakymas buvo perduotas per grandinę, kurios dalimi vėliau niekas nenorėjo prisipažinti buvęs; sargybiniai surinko įkaitus mokyklos kieme, prie galinio pastato sienos, ir sušaudė juos grupėmis – dešimt žmonių, tarp jų septynis iš ložės. Kūnai gulėjo ten, kur kritę, kol miestas perėjo į kitas rankas. Savaitės pabaigoje ėmė plisti nuotraukos, ir Luitpoldo kiemo mirusieji pradėjo savo antrąją karjerą – tą, kuri rūpi šiai knygai: kaip įrodymas kiekvienoje Bavarijos svetainėje, kad kraujo karas, kurį pranašavo pamfletai, nebėra vien tik pamfletas. Pats reidas truko vos kelias minutes, o jį išgyvenę vyrai paliko pakankamai detalių, kad būtų galima viską įsivaizduoti. 22
N A C I A I I R O K U LT I Z M A S
Vėlyvas rytas; viešbučio koridoriai pilni šautuvų ir raudonų raiščių; ložės kambariai – emblema, bylos, narystės kortelės stalčiuje – kruopščiai išversti vyrų, kuriems buvo tiksliai nurodyta, kur ieškoti. Draugijos sekretorė, grafienė Heila fon Westarp, sėdėjo prie savo stalo; jai buvo kiek virš dvidešimt, ji buvo energinga ir aukščiausia pagal rangą Tulės draugijos pareigūnė tose patalpose, todėl buvo suimta kartu su visais kitais, kuriuos tą rytą pavyko rasti, įskaitant princą iš Thurnų ir Taxių giminės, jam šią nelaimę lėmė jo pavardė. Jie buvo nuvežti į Luitpoldo gimnaziją – rekvizuotą mokyklą, tarnavusią tarybai kaip kareivinės, ir laikomi kartu su kitais žlungančio režimo įkaitais, tarp jų buvo ir žydas tapytojas, sučiuptas vyrų, kurie nė akimirkai nesusimąstė apie šią ironiją. Po dviejų dienų Freikorpsas užėmė miestą ir į žiaurumus atsakė žudynėmis, nužudydami šimtus žmonių, kurių daugelio vienintelė „kaltė“ buvo ta, kad juos buvo lengva surasti. Miunchenas po to mėnesio liko su apokalipsės skoniu burnoje, kurio niekada iki galo neatsikratė. Tulės draugijai šios mirties bausmės tapo persikeitimu. Sebottendorffas stovėdamas prie karstų pareiškė, kad jie mirė už bendrą reikalą; laidotuvės virto völkisch (tautišku rasiniu) teatru; grafienė ir princas tapo rasių karo, kurį draugija pranašavo, kankiniais. Tai pats seniausias politinis mechanizmas: niekas geriau nepatvirtina persekiojimo manijos kaip tikras persekiojimas, kad ir kaip jis būtų nutikęs. 23