susan hill
R omana s
Iš anglų kalbos vertė Linas Ruzgys
Kūčių vakaras
Laikrodis rodė pusę dešimtos. Buvo Kūčių vakaras. Eidamas ilgu Vienuolio dvaro prieš kambariu tiesiai iš valgomojo, kuriame neseniai mėgavomės vienu iš daugybės puikių šventinių patiekalų, į svetainę su židiniu, aplink kurį dabar spietėsi mano šeima, stabtelėjau ir tada, kaip daž nai elgiuosi vakaro metu, pasukau laukujų durų link, atidariau jas ir žengiau per slenkstį. Man visada patiko įkvėpti vakaro vėsos, už uosti orą, nesvarbu, ar saldžiai kvapnų ir švelnų nuo vidurvasario gėlių, svaiginamai aitrų nuo lau 5
susan hill
žo dūmų ir pūvančių rudens lapų ar stingdomai šaltą nuo speigo ir sniego. Man patinka žiūrėti į dangų virš galvos, nesvarbu, ar ten šviečia mėnu lis, spingsi žvaigždės, ar tvyro visiška juoduma, ir į tamsą priešais save. Patinka klausytis naktinių bū tybių šūksmų ir tai slopstančios, tai vėl stiprėjan čios vėjo aimanos ar į sodo medžius tekšenančio lietaus. Patinka aukštyn kalva iš upės slėnio gany klų į mane atskriejantis gūsis. Šįvakar iškart užuodžiau, kad keičiasi oras. Man labai palengvėjo. Visą praėjusią savaitę lijo. Žvarbus lietus pliaupė be perstojo, rūkas apgau bė namą ir visą kaimą. Pro langus buvo matyti tik koks jardas ar du sodo takelio. Oras tikrai bjaurus ir atrodė, jog niekada neišsigiedrys, o lietus nesi liaus. Jokio malonumo vaikštinėti, matomumas pernelyg prastas šaudyti, o šunys nuolat nusiminę ir purvini. Namuose šviestuvai degė kiaurą dieną. Persisunkusios drėgme sandėliuko, flygelio ir rū sio sienos skleidė rūgštų kvapą, ugnis spragsėjo ir rūko, degė siaubingai silpna liepsna. 6
moteris juodais drabužiais
Mano dvasią daugelį metų pernelyg veikė oro permainos, tad turiu pripažinti, jog jeigu ne ta vi same name tvyranti giedra nuotaika ir šventinis šurmulys, aš būčiau niūrus ir abejingas, negalįs mėgautis gyvenimo skoniu, kaip galbūt derėtų, ir suirzęs dėl savojo jautrumo. Ismę atšiaurus oras skatino griebtis dvasinio nepaklusnumo, todėl šiais metais pasirengimas Kalėdų šventėms buvo itin ilgas ir intensyvus. Žengiau žingsnį ar du iš namo šešėlio, kad mėnesienoje galėčiau matyti aplink save. Vienuo lio dvaras stovi aukščiausioje vietoje, iškilusioje keturis šimtus pėdų virš žemės nuo ten, kur ne didukė Nei upė vingiuoja iš šiaurės į pietus per derlingą ir nuo vėjo apsaugotą šalies dalį. Žemiau plyti ganyklos pramaišiui su mišraus, plačialapių miško salelėmis. Mums už nugaros keletą kvadra tinių mylių driekiasi visiškai kitoks dygių krū mynų ir šilynų plotas, tikras tyrų lopinėlis gerai dirbamoje žemėje. Mes įsikūrę maždaug už dviejų mylių nuo kaimo ir už septynių mylių nuo svar 7
susan hill
biausio miestelio su turgumi, tačiau atokumo ir vienatvės, kurie verčia mus jaustis daug toliau nuo civilizacijos, tikrai pakanka. Pirmą kartą Vienuolio dvarą pamačiau vi durvasarį, kai važinėjome su ponu Bentliu. Ponas Bentlis anksčiau buvo mano darbdavys, tačiau vėliau mane paaukštino, tad tapau visaverčiu partneriu advokatų kontoroje, kurioje pradėjau dirbti dar būdamas jaunuolis (tiesą pasakius, toje įstaigoje likau dirbti visą gyvenimą). Tuo metu ponas Bentlis artėjo prie tokio amžiaus, kai po truputį ėmė justi norą perduoti dalį atsakomybės iš savo rankų į manąsias. Tiesa, jis bent kartą per savaitę keliaudavo į mūsų biurą Londone tol, kol pasimirė sulaukęs aštuoniasdešimt dvejų. Kuo toliau, tuo labiau ponas Bentlis žavėjosi gyveni mu kaime. Jis visiškai nepanėšėjo į medžiotoją ar žvejį, bet ėmėsi kaimo teisėjo ir bažnyčios seniū no vaidmenų, tapo visų reikalų valdytoju kitoje grafystėje, parapijos taryboje, savivaldybėje ir ko mitete. Man buvo malonu ir net palengvėjo, kad 8
moteris juodais drabužiais
po šitiek metų tapau visaverčiu Bentlio partneriu, kartu buvau tikras, jog padėtį pelniau vien savo dėka, nes tikrai dirbau kaip jautis ir užsikroviau ant pečių didžiąją atsakomybės dėl bendrovės sėkmės dalį, tad jaučiausi netinkamai įvertintas – bent jau dėl einamų pareigų. Taigi taip jau nutiko, kad sekmadienio vaka rą sėdėjau greta pono Bentlio, kartu grožėjomės aukštomis gudobelių gyvatvorėmis, mieguistu priemiesčiu, o jis paleido arkliuką, kad šis lėtu žingsniu grįžtų į bjauroką ir pernelyg ištaigingą dvarą. Tai buvo itin retas atvejis, kai galėjau tie siog sėdėti ir nieko neveikti. Londone, galima sa kyti, gyvenau tik dėl darbo, išskyrus tas akimirkas, kai pasinerdavau į tyrinėjimus ir akvarelių kolek cionavimą. Tuomet jau buvau trisdešimt penke rių ir paskutinius dvylika metų našlavau. Visiškai neturėjau polinkio į visuomeninį gyvenimą, nors sveikata nesiskundžiau, dažnai kamavo nerviniai negalavimai, ilgainiui tapę neatsiejamais palydo vais. Tiesą pasakius, buvau pasenęs anksčiau lai 9
susan hill
ko, liūdnas, blyškaus veido vyras su nenatūralia išraiška – visai kaip apsnūdęs šuo. Tarstelėjau kažką ponui Bentliui apie ramią ir žavią dieną, o jis žvilgtelėjo į mane pasisukęs šonu ir tarė: – Manau, tau derėtų ką nors įsigyti šioje vie tovėje... Kodėl gi ne? Kad ir mažą kotedžą... Gal būt štai ten? Laikydamas rankose rimbą, jis parodė į jaukų kaimelį palei upės vingį. Baltos namų sienos ra miai šildėsi vakaro saulėje. – Dažniau išvažiuok iš miesto, ypač kai da bar tokie saulėti penktadieniai, pasivaikščiok, pasisemk geros nuotaikos, puikaus oro, skanauk kaimiškų kiaušinių ir grietinės. Ši mintis turėjo savotiško žavesio, tačiau ji atrodė tolima, lyg ne man skirta, todėl tiesiog nu sišypsojau, dar kartą įkvėpiau žolės ir laukų gėlių kvapų, žiūrėjau į ponio kanopų keliamas dulkes ir daugiau apie tai nebegalvojau. Bent jau kol pasie kėme kelio ruožą greta ilgo, tobulai proporcingo 10
moteris juodais drabužiais
akmeninio namo, nuo kurio atsivėrė stulbinamas vaizdas, apimantis visą upės slėnį ir už kelių mylių tolumoje plytinčią violetinio mėlio kalnų gran dinę. Tą akimirką mane tarytum kas būtų už valdęs, net sunku nusakyti, kas tai buvo... Jau dulys... Troškimas... Ne, tai buvo kur kas dau giau – žinojimas, tiesiog paprastas tikrumas, kuris mane sugriebė ir viskas pasidarė taip aišku, ryšku, kad nevalingai šūktelėjau ponui Bentliui sustoti. Jam dar nespėjus to padaryti iššokau iš vežimaičio ir atsistojau ant žole apaugusios kal velės. Pirmiausia apžvelgiau namą, tokį grakštų, nors drauge ir kuklų, tvirtai stovintį idealioje vietoje, vėliau apžiūrėjau ir visą jį supančią te ritoriją. Tikrai anksčiau čia nesilankiau, tačiau buvau visiškai tikras, kad dar sugrįšiu, tikėjau, jog namas jau mano, susijęs su manimi nemato mais saitais. Vienoje jo pusėje pievos link sruveno upelis, o iš ten vingiais skynėsi kelią iki upės. 11
susan hill
Ponas Bentlis smalsiai žiūrėjo į mane iš veži mo, kol galop tarė: – Nebloga vieta. Linktelėjau, tačiau nesugebėdamas perteikti užplūdusių jausmų atsukau jam nugarą ir nuė jau kelis jardus iki atšlaitės, nuo kurios atsivėrė vaizdas į seną, apleistą sodą, plytintį už namo, tolumoje užsibaigiantį aukšta žole ir brūzgynų tankme. Už sodo ribos išvydau atvirus grublė tos ir nedirbamos žemės plotus. Tikrumo jaus mas, kurio nesugebėjau nupasakoti, vis dar valdė mane. Pamenu, kad jis išgąsdino, nes niekuomet nebuvau linkęs fantazuoti, neturėjau lakios vaiz duotės, juolab nepasiduodavau ateities vizijoms. Tiesą pasakius, po ankstesnių išgyvenimų sąmo ningai vengiau pamąstymų apie bent kiek nema terialius dalykus, buvau ištikimas kasdieniams, aiškiai matomiems ir apčiuopiamiems reiški niams. Vis dėlto nepajėgiau atsispirti įsitikinimui – teisingiau, žinojimui, – kad šis namas kada nors 12
moteris juodais drabužiais
bus mano ir kad anksčiau ar vėliau, dar tiksliai nenumaniau kada, tapsiu jo savininku. Kai galų gale visa tai sau pripažinau ir su tuo susitaikiau, akimirksnį pajutau nesuprantamą ramybės ir pa sitenkinimo jausmą, kurio nejutau jau daugybę metų, todėl lengva širdimi sugrįžau prie vežimo, kur ponas Bentlis manęs laukė itin susidomėjęs. Nenusakomas jausmas, kurį patyriau Vienuo lio dvare, niekur nedingo, nors ir nebuvo užgožęs minčių, kai tą popietę išvykau atgal į Londoną. Pasakiau ponui Bentliui, kad jei kada nugirs, jog namas parduodamas, tegul man praneša. Praėjus keleriems metams, jis taip ir padarė. Tą pačią dieną susisiekiau su agentais dėl namo pirkimo ir po kelių valandų, netgi nenuvykęs dar kartą jo apžiūrėti, pasiūliau pinigus. Jie kaipmat sutiko. Prieš kelis mėnesius susipažinau su Isme Einli. Ryšys tarp mūsų nuolat stiprėjo, tačiau, savo nelaimei, vis dar buvau neryžtingas asme niniuose ir emociniuose dalykuose, todėl nieko nekalbėjau apie tolimesnę ateitį. Vis dėlto nau 13
susan hill
jienas apie Vienuolio dvarą priėmiau kaip itin gerą ženklą ir jau po savaitės oficialiai tapau jo šeimininku. Nuvykau į kaimą kartu su Isme ir ten tarp seno sodo medžių jai pasipiršau. Ji suti ko, tad netrukus išsikraustėme į Vienuolio dvarą. Tą dieną buvau visiškai įsitikinęs, kad pagaliau atsikračiau praeities metamo juodo šešėlio, ir jau čiau, jog ponas Bentlis irgi tuo tiki. Jo veidas ir šiltas rankos paspaudimas tarsi bylojo, kad nusi metė nuo pečių sunkią naštą. Jis nuolat save bent jau iš dalies kaltino dėl to, kas man nutiko. Juk tai jis mane išsiuntė pirmojon kelionėn į Kritin Gi fordą, Ungurių pelkės dvarą ir į ponios Drablou laidotuves. Visa tai man atrodė tarsi tolimo griaustino ai das, kai tą Kūčių vakarą stovėjau prie savo namų laiptų lauke ir mėgavausi grynu nakties oru. Jau bemaž keturiolika metų Vienuolio dvaras buvo patys laimingiausi namai – Ismei ir man, taip pat jos keturiems vaikams iš pirmosios santuokos su kapitonu Einliu. Iš pradžių namuose lankiausi tik 14
moteris juodais drabužiais
savaitgaliais ir per šventes, o gyvenimas ir darbas Londone ėmė vis labiau įkyrėti nuo tos akimirkos, kai nusipirkau būstą, todėl džiaugiausi kiekviena pasitaikiusia proga bent trumpam grįžti į kaimą. Dabar būtent į šiuos laimingus namus visa mano šeima vėl susirinko švęsti Kalėdų. Po aki mirkos atidarysiu laukujes duris ir išgirsiu iš sve tainės sklindančius jų balsus, nebent staiga mane pašauktų žmona, besijaudinanti, kad galiu persi šaldyti. Tiesą sakant, lauke buvo itin vaisku ir šal ta. Dangus žibėjo žvaigždėmis, o pilnatis rymojo pasidabinusi šalčio aureole. Praėjusios savaitės drėgmė ir rūkas it vagys tyliai išslinko į naktį, takeliai ir akmeninės namo sienos blyškiai švytė jo, o mano iškvėptas oras garo kamuoliais raitėsi aukštyn. Viršuje, palėpės kambariuose, miegojo trys Izobelės sūnūs, Ismės vaikaičiai. Prie kiekvienos lovos kojų kabojo po kojinę. Ryt berniukai tikrai nepamatys sniego, tačiau Kalėdos vis tiek bus šviesios ir linksmos. 15
susan hill
Kažkas tą naktį tvyrojo ore, kažkas, kas pri minė man vaikystę. Nuotaika, kuria užkrėtė ber niukai, jaudino netgi mane, senį. Savaime supran tama, net nenutuokiau, jog toji dvasios ramybė tuoj bus sudrumsta, o prisiminimai, kuriuos seniai palaidojau, netrukus pabus. Tą akimirką atrodė neįmanoma, kad vėl teks pažinti, tebūnie tik ryškiuose prisiminimuose ir sapnuose, mirties baimę ir dvasios siaubą. Paskutinį kartą pažvelgiau į žvarbią tamsą, atsidusau, pakviečiau šunis ir įėjau vidun, min tydamas apie pypkę ir stiklinę gero viskio prie spragsinčio židinio laimingų namiškių apsuptyje. Kai perėjau prieškambarį ir įžengiau į svetainę, jaučiau tikrą pakylėjimą, jausmą, kurį nuolat pa tirdavau gyvendamas Vienuolio dvare. Jis visada sukeldavo kitą – nuoširdų dėkingumą. Ir mintyse tikrai padėkojau šeimai, patogiai įsitaisiusiai prie didžiulio židinio, kurį Oliveris tuo metu kurstė. Malkų krūva buvo pasiekusi pavojingą aukštį, o didžiulės liepsnos kaip tik taikėsi pasiglemžti se 16
moteris juodais drabužiais
nosios obels, kurią aną rudenį nukirtome sode, šaką. Oliveris, vyriausias mano žmonos sūnus, buvo ir tebėra labai panašus tiek į seserį Izobelę, sėdinčią greta savo vyro, barzdotojo Obrio Pirso, tiek į jaunesnį brolį Vilą. Visi trys vaikai turi ma lonius, nuoširdžius angliško tipo veido bruožus, apvalius skruostus, rausvus plaukus, antakius ir blakstienas – tokios pat spalvos, kaip ir jų moti nos prieš jai pražilstant. Tuo metu Izobelė buvo tik dvidešimt ketve rių, bet jau trijų sūnų motina, užsidegusi susilauk ti dar daugiau. Kiek apkūni, prisiėmusi šeimos sergėtojos vaidmenį, ji prižiūrėjo vyrą, brolius ir savo vaikus. Buvo pati protingiausia, atsakin giausia iš visų dukrų, mylinti ir žavinga. Atrodė, kad ramus ir išsilavinęs Obris Pirsas yra jai tinka miausias partneris. Vis dėlto kartais užklupdavau Ismę ilgesingai žiūrinčią į dukterį. Ne kartą buvo man atsargiai prasitarusi trokštanti, kad Izobelė atsikratytų rimties, taptų energingesnė, netgi len gvabūdiškesnė. 17
įsigykite
knygą dabar