MERGINA BALTU KIMONO

R omana s

Iš anglų kalbos vertė JŪRATĖ ŽEIMANTIENĖ

Vilnius, 2022

PROLOGAS

Esu Naoko Nakamura. Pagal vyrą – Naoko Tanaka. Bet kadaise tarp šių dviejų pavardžių trumpai turėjau dar vieną – netradicinę, atitekusią man po neįprastos santuokos ceremonijos šimtamečio medžio, nusagstyto mirguliuojančiomis lempelėmis, paunksnėje. Mudviejų netuokė įšventintas dvasininkas. Ceremonija vyko ne šventykloje ir aš nepersirengiau tris kartus, kaip įprasta. Bet tikrai mylėjau. Tą vakarą tamsa apgaubė kaimelio namukus tarsi juodas apsiaustas, tačiau ties horizontu keistai švytėjo oranžinis vakaro dangus. Kai nusileidau nuo priebučio, drėgnas oras ėmė bučiuoti skruostus, o užsukusi už kampo aiktelėjau. Popieriniai žibintai nušvietė akmenų keliuką, o sviesto geltonumo lempelės žvilgėjo auksu medžiuose lyg hotaru, jonvabalių, spiečius po liepos liūčių. Jų buvo tiek daug, kad žingsniuodama po šakomis ir žvelgdama į viršų tariausi atsidūrusi po milžiniškais skėčiais, saugančiais mane nuo šimtų krintančių žvaigždžių. 9

An a Joh n s

Šypsodamasi paglosčiau pirštų galiukais prabangų šventinio kimono audinį. Jaučiausi kaip niekada graži ir pakylėta. Jaudulys tiesiog kibirkščiavo tvilkydamas nuo kojų iki galvos. Priekyje, nedidelio būrelio viduryje, stovėjo mano būsimas vyras. Žibintų šviesos atsispindėjo jo akyse (balti gniužulėliai per patį vidurį plazdėjo tarsi burės mėlyniausiame vandenyne) ir aš panirau į jas. Į jį. Į tą akimirką. Sulig kiekvienu žingsniu artėjau prie ateities ir tolau nuo šeimos. Man kažkaip pavyko rasti savo vietą tarp šių visiškų kraštutinumų. Tai, ką Buda įvardijo kaip vidurinį kelią. Teisingą gyvenimo pusiausvyrą. Vadinau tai laime. Gyvenimas yra laimingas, kai myli. Gyvenimas dėl meilės – paikas. Gyvenimas, kad gyventum, – nepakeliamas. Sulaukiau septyniasdešimt aštuonerių, taigi spėjau išmėginti visus tris. Močiutė dažnai sakydavo: „Ir širdgėla, ir laimė – viskas praeis.“ Bet, net ir sulaukusi senatvės, vis dar regiu tą tolimą nesuskaičiuojamos daugybės lempelių švytėjimą.

10

PIRMAS SKYRIUS

Amerika mūsų dienomis Net naktį, telikus pusei personalo, Tausigo vėžio centras susidorojo su darbu puikiai, kaip kadaise to paties pavadinimo karo laivas.* Meldžiausi, kad šiame centre, prie kurio vairo stovėjo gydytojas Amonas, mano tėvui kaip nors pavyktų atsilaikyti prieš gyvenimo audrą, bet jo savijauta tolydžio prastėjo, tad sėdėjau prie lovos baimingai stebėdama simptomus. Nors pritemdžiau šviesas ir beveik visiškai nutildžiau televizorių, tėvas miegojo neramiai. Mat aplink dūzgė aparatai, pypsėjo monitoriai, o iš vestibiulio vis atsirisdavo pokalbių nuotrupos tarsi bangos. Kažkas švilpavo. „Švilpauti vėjyje pavojinga, – sakydavo tėtukas prisimindamas jūroje praleistas dienas. – Gali prisišaukti didžiulę audrą ir stiprų * Centras pavadintas verslininko Danielio Taussigo (1929–1996), o laivas – kontradmirolo Edwardo Taussigo (1847–1921) garbei. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 11

An a Joh n s

bangavimą.“ Ligoninė – ne jo karo laivas iš praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio, bet dėl baugaus pavadinimų sutapimo nenumojau ranka į jūreivių prietarus. Tad atsistojau ir uždariau palatos duris. – Kas čia?.. – sukuždėjo tėtukas kilstelėjęs rankas. Lašelinių vamzdeliai sukosi aplink jas kaip laivavirvės aplink stiebą. – Tori? – Aš čia, tėtuk, – nuraminau atsiskubinusi ir paliečiau jam ranką. – Esi ligoninėje, atsimeni? Praėjusią savaitę jis keletą kartų prabudęs nebesusivokė, kur esąs, o vis trumpėjantis laikas tarp pakirdimų tapo nauja mūsų gyvenimo norma. Tėtukas mėgino atsisėsti, bet kaipmat susiraukė iš skausmo. Padėjau jam šiek tiek pasikelti, kad pakiščiau po pečiais pagalvę. Prilaikydama abiem rankomis, kol bandė įsitaisyti patogiau, nusistebėjau, kad tapo toks lengvas. Vis juokavo, esą iš jo teliko pusė žmogaus, tačiau man nebuvo juokinga. Mat tikrovė pasirodė visiškai nelinksma, o aplinkybė, iš kurios šaipėsi, neatitiko tiesos, nes jis vis dar tebebuvo mano neįtikėtinai didelis tėvas – be jo tiesiog neįsivaizdavau savo gyvenimo. Padaviau jam plastikinę stiklinėlę su ledukais. Jie barkštelėjo, kai krestelėjęs nugėrė truputį vandens. Vieno gurkšnio pakako refleksui sužadinti, tad pratrūko kosėti. Paėmiau puodelį, padaviau servetėlių ir laukiau, kol kosulio priepuolis praeis. Galiausiai, dar kartą atsikosėjęs, tėtukas atvirto ant pagalvės ir užmerkė akis. – Gerai jautiesi? – uždaviau beprasmišką klausimą, nes ir taip supratau, kad blogai, tačiau jis ramindamas linktelėjo. Paskui giliai ir kimiai atsidusęs prašneko: – Ar pasakojau tau kada nors apie garsiąją mėlynąją gatvę? Ją pirmiausia pamačiau, nusileidęs nuo laivo denio Japonijoje. – O tada mergaitę. Ją sužavėjo tavo akys, tiesa? 12

M E RG I N A B A LT U K I M O N O

Nušvitau iš džiaugsmo, kad tėtukas sąmoningas ir galbūt netgi įstengs dar sykį išguldyti man tą istoriją. – Na, anuomet atrodžiau mažumėlę geriau. – Dabar irgi atrodai visai gerai. Ir išties skruostai raustelėjo, žvilgsnis vėl tapo skvarbus ir sutelktas. Judesiai tvirtesni. Tai buvo nuostabu, bet sykiu kėlė baimę. Mat gydytojas Amonas įspėjo, kad prieš pačią baigtį sulauksime „tariamo pagerėjimo“. Taigi mano tėvo laukė paskutinis žygdarbis, o manęs – paskutinis jo pasakojimas. Vėl įsitaisiusi ant kėdės prie lovos, palinkau į priekį ir pasirėmiau smakrą delnu. – Tu žengei žingsnį, pasilenkei paliesti blizgančių krantinės akmenėlių ir... – Atsitiesęs pamačiau ją. – Ji žvelgė į tave. – Taip. O aš – į ją. Tą akimirką išvydau savo ateitį ir pamilau. Tėtukas pakreipė galvą ir švelniai nusišypsojo. Tai buvo labai glaustas daug sykių girdėtos istorijos variantas, bet ir vėl mane nuginklavo, nes būtent nuo šios istorijos prasidėjo visos kitos. – Kaskart, kai tik atplaukdavau į uostą, ji sutikdavo mane ten, – toliau pasakojo tėtukas. – Bet kaskart vėl išplaukdavau. Tada kitaip negalėjau. Mudu buvome tarsi laivai, prasilenkiantys naktyje, iš Henrio Longfelou eilėraščio*. Tėtuko krūtinė sunkiai kilnojosi, girdėjau, kaip ji gergždžia, kiek­vienas įkvėpimas reikalavo didelių pastangų. Suėmiau strazdanomis nusėtą ranką ir spūstelėjau. * Turimas galvoje šio XIX a. amerikiečių poeto eilėraštis „Teologinė pasaka“. 13

An a Joh n s

– Po karinės tarnybos laivyne vėl atsidūriau Detroite, iš visų pusių apsuptas sausumos, ir skandinau neviltį alkoholyje. Bet paskui sutikau tavo mamą ir ji išgelbėjo mane, – tėtukas pažvelgė man į akis. – Atmink tai. Ar klausaisi? – Taip, – patvirtinau dėdamasi į galvą kiekvieną žodį. – Tavo mama tapo mano gyvenimo meile, tačiau prieš šį gyvenimą turėjau kitą. Štai ką bandžiau tau paaiškinti. Tėtuko lūpos sudrebėjo. Kada? Kada bandė paaiškinti? Pradėjau karštligiškai raustis atmintyje mėgindama atkurti kiekvieną kelių paskutinių savaičių dieną, kad aptikčiau, ką būsiu praleidusi. Visiškai nesupratau, ką galėtų reikšti „kitas gyvenimas“, ir nebuvau tikra, ar išvis norėčiau suprasti. – Būtų paprasčiau, jeigu tiesiog perskaitytum mano laišką. Noriu, kad padarytum tai dabar pat, gerai, Tori? Atėjo laikas. „Atėjo laikas?“ Krūtinę akimirksniu surakino it replėmis. Širdį pervėrė skausmas. Stengiausi kvėpuoti kuo lygiau, kad suvaldyčiau užplūdusius jausmus ir nepratrūkčiau raudoti. Neįstengiau nė pasijudinti. Tėtukas palinko į priekį ir paplekšnojo man per ranką. – Laiškas tarp mano daiktų. Eik, atnešk. Radau tėtuko krepšį prie tualeto durų, pastačiau ant spintelės ir atsegiau užtrauktuką. Ėmiau drebančiomis rankomis rausti drabužius ir apmiriau užčiuopusi popierių. Ištraukiau laišką ir dar kurį laiką pastovėjau tyrinėdama jį. Raudonas rašalas. Kandži hieroglifai*. Vokas sulamdytas, aplankstytais kraštais. Kai grįžau prie tėtuko lovos, mudviejų akys susitiko. * Japonų rašto ženklai. 14

M E RG I N A B A LT U K I M O N O

Mirštančiojo ir iš širdgėlos paklaikusios jo dukros akys. – Eikš čia, sėskis, – pakvietė jis. – Viskas gerai. Nieko panašaus. Skirtis ne taip paprasta. Nepajėgiau priimti jo atsisveikinimo žodžių ir pati nebuvau pasiruošusi atsisveikinti su juo. Tiesiog neįstengiau to padaryti. Pamėginau prabilti, tačiau skausmas gniaužė gerklę. – Aš... hmm... – išspaudžiau, žengtelėjusi link tėtuko, ir sustojau stengdamasi bent kiek aprimti ir atgauti žadą. Paskutiniai mėnesiai buvo nepakeliamai sunkūs, mačiau, kaip tėtukas palengva gęsta nuo nepagydomo vėžio, o dabar... Pajutau dar sprangesnį gniužulą gerklėje, akis graužė ašaros. Tad neapsikentusi skubiai pasukau prie durų. Tėtukas kažką sakė, bet aš jau išpuoliau į koridorių, kur nebesiekė jo žvilgsnis. Prisidengusi rankomis burną stengiausi kvėpuoti giliai ir lygiai, kad bent truputį nusiraminčiau. Kaipgi taip nutiko? Juk mudu išstudijavome visus įmanomus gydymo metodus, išbandėme visas rekomendacijas, netgi radome netradicinės medicinos atstovą, bet niekas negelbėjo. Mano pečius sunkiu akmeniu užgulė kaltė ir bejėgiškumas. Pažvelgiau į voką. Ir po laiko supratau, kad turėjau pati jį atplėšti tą pačią dieną, kai tik atėjo.

Tuokart tėvas žiūrėjo rungtynes savo namo svetainėje. – Tai tu, Tori? – Taip, aš, – patvirtinau, numetusi ant staliuko raktus ir korespondenciją, ką tik išimtą iš pašto dėžutės. Nusistebėjau, kad, nepaisant visu garsu riaumojančio televizoriaus, jis išgirdo, kaip įėjau. – Tau laiškas, – pasakiau, sustojusi svetainės tarpduryje, ir pamojavau voku. 15

An a Joh n s

Bet tėtukas toliau rijo akimis vaizdą ekrane, o mano žvilgsnį patraukė tuščias krepšys prie jo krėslo. Tėtukas vis dar nesusidėjo daiktų, nors kitą rytą mudu turėjome važiuoti į ligoninę. Tiesiog stebuklas, kad gydytojui pavyko išrūpinti jam vietą, tačiau supratau, kodėl tėtukas nedega entuziazmu. Neapkenčiau vėžio. Jis ne tik ėdė tėtuko kūną, bet ir naikino valią, o tai savo ruožtu žudė mane. Sulaukusi trisdešimt aštuonerių pasijutau našlaite ir neradau sau vietos iš nevilties. Palikau tėtuką žiūrėti rungtynių, nes tai buvo vienas iš nedaugelio užsiėmimų, vis dar teikiančių jam malonumo, įsipyliau kavos ir prisėdau rūšiuoti gana gausios korespondencijos. Vokai buvo persmaukti stora gumele ir sukišti į pašto dėžutę taip, tarsi adresatas būtų išvykęs atostogauti visam mėnesiui ir pamiršęs įspėti apie tai paštininką. Tik kad tėtukas neatostogavo, tiesiog nepriminė man, kad tikrinčiau pašto dėžutę. Gurkštelėjau dar kavos ir vėl nukreipiau akis į voką, išmargintą raudonais hieroglifais. Mačiau, kad adresas riebiai perbrauktas kryžmai raudonu rašalu, o viršuje angliškai išvedžiota: „PARTIJA.“ Partija? Pavarčiau voką. Jis buvo gerokai suglamžytas, o apspuręs kraštas piršo mintį, kad buvo perleistas per automatinę rūšiavimo mašiną. Nusistebėjau, kad išvis mus pasiekė. Žurnalistės smalsumas kurstė nieko nelaukus atplėšti laišką. Pakėlusi voką prieš šviesą, įžiūrėjau viduje perlenktą popieriaus lapelį ir kažkokių siūlų giją. Papurčiau voką, jis buvo lengvas it plunksnelė. Išlyginusi sulamdytą kraštą, išskaičiau žodį „Japonija“. Raidė „J“ buvo išskydusi, paliečiau rašalo dėmę pirštu. Su kuo tėtukas galėjo palaikyti ryšius Japonijoje? Jo karo laivas buvo dislokuotas šioje šalyje ir jis pasakodavo man neįtikėtinas istorijas apie laiką, praleistą už jūrų marių, bet nuo tada praėjo net penkiasdešimt metų. 16

M E RG I N A B A LT U K I M O N O

Ant voko nebuvo jokių emblemų ar regalijų, taigi tai ne oficialus pranešimas apie veteranų susitikimą. O galbūt laiškas asmeninio pobūdžio? Pamenu, tėvas minėjo, kad netgi tarnaudamas Japonijoje žaidė beisbolą. Kartą JAV karinio laivyno Septintosios flotilės komanda išbandė jėgas su Jokosukos lygos komanda „Shonan Searex“. Draugiškos rungtynės vyko tiesiog sausakimšame stadione. Kaskart, pasakodamas apie jas, tėtukas priglausdavo delnus prie akių, tarsi mėgintų įžvelgti tolumoje tas aistruolių minias. „Visame stadione nebuvo nė vienos laisvos vietelės. Įsivaizduoji, Tori?“ – sakydavo ir mano vaizduotėje kaipmat iškildavo tobulai lygi stadiono žolės danga ir tėtukas. Jaunas, įsiaudrinęs, mankštinantis raumenis ties smėliu pabarstytu padavimų ratu. „Triukšmas tvyrojo tiesiog neįtikėtinas“, – porindavo jis. Pasirodo, užuot ploję, žiūrovai tvatijo plastikinėmis kuokomis į sėdynių nugarėles: „Ra-ta-ta-tam.“ Sirgalių komandų kapitonai zujo tarp eilių, mušdami būgnus ir skanduodami šūkius. Organizuotos aistruolių grupės stadiono sektoriuose plyšojo dainas ir šaukė į ruporus. Anot tėtuko, praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Japonijoje beisbolas suteikė galimybę labai santūrios kultūros atstovams išlieti savo stiprias aistras. Nepaisant to, kad rungtynės buvo draugiškos, sportinė akistata su JAV atstovais įgijo priešišką poskonį. Tėtuko žodžiais, Tekančios Saulės šalies žaidėjai troško nugalėti žvaigždėtos ir dryžuotos vėliavos gynėjus labiau už viską pasaulyje. Jis visada tvirtindavo, kad beveik linkėjo jiems pergalės. „Žinojau, kad mano merginos šeimos narių irgi yra stadione, nenorėjau įžeisti jų jausmų, ypač dar prieš susipažinimą.“ Pasakodamas šias istorijas, tėtukas visada minėdavo „savo merginą“. Bet nė karto neatskleidė jos vardo ir niekada nesidalijo 17

An a Joh n s

prisiminimais, kai mama būdavo netoliese. O jeigu klausinėdavau apie tą merginą, tik pakinkuodavo galvą, giliai atsidusdavo ir ištardavo: „Ji buvo ypatinga. Štai taip.“ Jis irgi buvo ypatingas ir aš dievinau jį. Vyrą, nevengiantį išlenkti stikliuko slivovicos savo tėvo slovako pavyzdžiu, eisena primenantį aktorių Džoną Veiną ir mokantį tobulai pinti iš spalvotų siūlų gijų. Tik man sunkiai sekėsi suprasti, kur didumoje jo istorijų tiesa, o kur prasimanymas. „O kas gi yra tiesa, jeigu ne istorija, kuria įtikime?“ – sykį paklausė tėtukas, pamerkė man akį, palietė nosies galiuką ir paliko pačiai skirti faktus nuo fantazijų. Kažką panašaus dariau iki šiol. Tačiau šis laiškas iš Japonijos buvo tikrų tikriausias. – „Tigrai“ prakišo, – pranešė tėtukas ir išgąsdino mane. Tada prisiartino prie šaldytuvo ir pradėjo apžiūrinėti jo turinį. – Gal norėtum ko nors pietums? – pasiteiravau. Jam verkiant reikėjo valgyti, nes lyso tiesiog akyse. Iš pradžių dėl sulieknėjusios figūros pelnė daugybę komplimentų, bet pagyrų srautas palengva išseko, o svoris ir toliau krito. Netgi tos pačios rankos, kuriomis kadaise smūgiavo beisbolo kamuolį sausakimšame stadione, išdžiūvo lyg šakaliai. Tėtukas uždarė šaldytuvą taip nieko ir nepasiėmęs, pasitaisė mėlyno chalato diržą ir pasikasė neskustą smakrą. – Kad ne, nenoriu, ačiū. O kas čia? – paklausė mostelėjęs į voką. – Juk sakiau. Gavai laišką, – priminiau ir ištiesiau voką. – Iš Japonijos. Tėtukas žaibiškai pačiupo jį man iš rankos ir dirstelėjo į rašmenis. Akimirką veidas dar labiau apsiniaukė. Prispaudęs laišką prie krūtinės, pasisuko ir, neprataręs nė žodžio, nuslinko į savo kambarį. 18

M E RG I N A B A LT U K I M O N O

Kiek luktelėjusi, nusekiau iš paskos. Tėtukas nuščiuvęs stovėjo tamsaus kambario viduryje ir vis dar gręžė žvilgsniu voką. Užtrauktos užuolaidos nepajėgė sulaikyti smalsių saulės spindulių, mano akys irgi smalsavo. Vos girdimai pravėriau duris, pro plyšį plūstelėjusi šviesa nuslydo tėtuko petimi ir paskatino atsigręžti. Jis pažvelgė į mane ir nevykusiai mėgino prisidengti delnu veidą, kad nuslėptų išraišką, kurios iki tol nebuvau mačiusi. Tėtuko skruostais riedėjo ašaros.

19

ANTRAS SKYRIUS

Japonija, 1957 metai Močiutė dažnai kartoja: „Nerimas suteikia mažiems dalykams didelius šešėlius.“ O jeigu dalykas ne mažas, o reikšmingas? Jeigu jo šešėlis niūkso virš manęs, grėslus, milžiniškas ir beveik materia­lus? Atsikėliau prieš aušrą, kad padėčiau okaasan, mamai, paruošti pusryčiams baltųjų ryžių, keptos žuvies ir miso sriubos*. Bet pati nenoriu nė žiūrėti į maistą. Per daug nerimauju, kad jausčiau alkį. Man jau beveik aštuoniolika, tad rytoj prasidės omiai, susitikimai su kandidatais į vyrus. Gerai, kad dabar, kai ilgaamžėms mūsų šalies tradicijoms pradėjo daryti įtaką amerikiečių pažiūros, vedybos pagal susitarimą tik iš dalies priklauso nuo tėvų valios. Taigi pati galėsiu spręsti, už ko tekėti. Bet turėti galimybę, žinoma, dar nereiškia ja pasinaudoti. Žodžiu, manęs laukia išbandymas. Vienas iš daugelio, kuriuos dar teks atlaikyti. * Tradicinis japonų virtuvės patiekalas su fermentuotų sojų pupelių pasta. 20

M E RG I N A B A LT U K I M O N O

Paėmusi lėkštę iš okaasan rankų, nusilenkiu tėvui ir broliui, jie ką tik įėjo į kambarį šnekučiuodamiesi apie politiką. Šie pokalbiai įprastai sukasi apie Jungtinių Tautų Organizaciją, Japonijos nepriklausomybę ir Amerikos jungo nusimetimą. Tėvas nepriekaištingai nusiskutęs ir trumpai apsikirpęs (šis įprotis likęs nuo tarnybos kariuomenėje laikų). Vilki vakarietišką kostiumą, kad padarytų gerą įspūdį verslo partneriams iš užsienio. Oniisan, mano vyresnysis brolis Taro, dirba su tėvu, todėl ir rengiasi, ir elgiasi kaip jis. Jau beveik spėjo tapti tėvo kopija, tik aštraus liežuvio dar neišmoko laikyti už dantų, kaip derėtų sumaniam įpėdiniui. – Netrukus tu ištekėsi už Satoši, Naoko, ir šia santuoka užtikrinsi mūsų šeimai ateities pajamas, – pareiškia Taro didžiai patenkintas savimi. – Ši santuoka paties likimo lemta, – paantrina močiutė, tyliai išdygusi tėvui ir broliui už nugarų. Šykšti šypsena plonose lūpose šiek tiek papuošia suvytusius skruostus. Pažįstu Satoši nuo vaikystės, tad jeigu mūsų santuoka būtų paties likimo lemta, tikrai apie tai žinočiau. Deja, ji veikiau primesta. O kaipgi mano laimė? Kaipgi meilė? Pastatau puodelį priešais močiutę ir susikaupusi imu pilti jai arbatos. – Bet pirmiausia sutikote pamatyti mano išsirinktą vyrą, – sakau su tokia pat šykščia šypsena. Santuoka su Satoši – primygtinis mano šeimos pasiūlymas. Santuoka su Hadžime – didžiausia mano viltis. – Vaikydamasi du zuikius, nepagausi nė vieno, – pareiškia močiutė. Tai tik viena didaktinė parabolė iš gausaus jos arsenalo. Ji laido jas lyg strėles, bet vienai taikliai tenka dešimt, skriejančių pro šalį. 21

An a Joh n s

Įsitempiu ruošdamasi naujam puolimui, tačiau tarp mūsų tarsi skydas įsiterpia mama. – Man regis, rytojaus susitikimui su tavuoju Hadžime geriausiai tiks arbatos gėrimo ceremonija ir prisistatymas sode, tiesa? Kad išvengtų klausiamo mano tėvo žvilgsnio, mama pasitaiso iš kuodo išsprūdusią neklusnią plaukų sruogą. Okaasan nepriekaištingai grakšti ir graži. Tobulo sudėjimo, ilgais plaukais. Jų spalva tokia pat kaip suodžių, iš kurių gaminamas sumi tušas*. Ji susuka juos į kuodą ant sprando ir sutvirtina ilgais žalsvais smeigtukais. Nežymiai linkteliu, dėkinga už įsikišimą. Prieš karui sužlugdant mano tėvo importo ir eksporto verslą, jis buvo didžiulės prekybos imperijos valdovas, mūsų namuose nestigo tarnų, įskaitant sodininkus. Dabar išsiverčiame be jų pagalbos. Vargstame kaip ir visi. Tad susitikimas sode pareikalaus daug pasiruošimo ir triūso. Bet mamos siūlymas panaudoti sodą nepageidaujamam Hadžime prisistatymui tam kartui apramina diskusijas. Okaasan žino, kas pastatyta ant kortos. Galbūt viskas. Satoši tėvas, įtakingas „Toshiba“ bendrovės atstovas, – svarbiausias tėvo klientas. Tai daro mane vertingu masalu. Jeigu Satoši užkibs ant kabliuko, mūsų šeima užsitikrins pastovias pinigines įplaukas, gerokai palengvinsiančias mūsų buitį. Jeigu atsisakysiu tekėti ir užtrauksiu gėdą Satoši šeimai, gali nukentėti mano tėvo verslas ir padvigubėti mums tenkanti našta. Tad man belieka viena išeitis. Hadžime turi nepriekaištingai pasirodyti per rytojaus prisistatymą, kad būtų pripažintas perspektyviu kandidatu, o Satoši – nuspręsti, * Šis tirštas juodas tušas naudojamas tradicinei japonų tapybai ant šilko arba ryžių popieriaus – sumijė. 22

M E RG I N A B A LT U K I M O N O

kad esu netinkama partija, ir pasirinkti kitą merginą. Tada jo šeima nepatirs gėdos, o maniškė nenukentės dėl atsisakymo pasekmių. Mano šeimos gerovė ir toliau priklausys tik nuo jos pačios pastangų, o aš galėsiu ištekėti už mylimo žmogaus. Toks yra mano planas. Akmens ir vandens kovoje galiausiai laimi vanduo. O kad jau mano šeimos nuostata prilygsta akmeniui, turiu veikti atkakliai kaip vanduo, kad ją pakeisčiau. – Šiandien pareisiu vėliau, okaasan, – sakau mamai gindama šalin nesmagumą. – Kelias ateinančias dienas teks praleisti tradicinių šokių būrelio užsiėmimus, tad po pamokų repetuosiu su Kiko. Iš tiesų ne taip ir labai nusižengiu tiesai dėl repeticijos. Tiesiog, užuot šokusi su Kiko, ruošiu Hadžime rytdienai. Jaunėlis broliukas Kendži įpuola į vidų ir taip triukšmingai klesteli ant grindų pagalvėlės, kad net subarška indai, o močiutė krūpteli. Jam devyneri ir jis per daug sumanus savo amžiui. Dėl švytinčių akių ir ilgų tamsių blakstienų jam atleidžiama viskas, netgi prastos manieros. Nutaisau griežtą žvilgsnį. Kendži kyšteli liežuvį. Kad jau susirinkome visi, sukalbame itadakimasu, padėkos maldą prieš valgį, bet aš lieku nuleidusi galvą, nes prašau papildomo palaiminimo: „Padėk, kad rytojaus susitikimas pasisektų, kad ta aplinkybė, jog Hadžime šeima nėra prasisiekusi, nepadarytų gėdos mūsiškei ir nepridėtų reikšmingumo Satoši tėvams.“ Taip, esu tikras nervų kamuoliukas, bet mano širdis kupina vilties.

Diena mokykloje slenka vėžlio žingsniu, lėtai ir sunkiai. Netgi dabar, kol laukiu Hadžime Tauros stotyje, minutės baisiai prailgsta. Kai išeinu iš perono, mane apakina popietės saulė, atsimušanti nuo 23

An a Joh n s

plieno stogų. Prisimerkusi ieškau Hadžime veido tarp daugybės praeivių. „Kur jis pasidėjo?“ Nekantrauju ruošti jį rytdienos susitikimui. Uniformuoti amerikiečių kariai, su kuriais prasilenkiu, valgo eidami. Hadžime niekada neleistų sau tokios elementarios klaidos. Mudu daug dirbome, kad jo manieros padarytų gerą įspūdį mano šeimai. Niekada nevalia valgyti einant. Reikia atsisėsti parodant pagarbą laikui, paaukotam sodinant augalus, nuimant derlių ir ruošiant valgį. O amerikiečiai, regis, nė nepastebi arba nepaiso, kad visi aplinkui suka akis į šalį dėl tokio etiketo nepaisymo. Visi, išskyrus Hadžime. Jis skinasi kelią pro juos. Vilki baltus marškinėlius ir gelsvai rudas kelnes. Dėl vešlių tamsių plaukų, sušukuotų atgal bei atidengiančių kaktą, ir ryškios duobutės smakre Hadžime panašus į Elvį Preslį ar kino žvaigždę. Galbūt Džeimsą Diną. Mudu abu einame iš proto dėl šiuolaikiškų dalykų. Apmaudu, kad negalėjau persirengti mokyklinės uniformos. Na, bent jau plaukai sukelti į uodegą aukštai ant viršugalvio populiariu vakarietišku stiliumi. Pamojuoju Hadžime, kol artinasi. Šypsausi taip plačiai, kad net suskausta skruostus. Meilės ir kosulio nepaslėpsi, nors bėk, nors rėk. Metas nepalankus pulti vienas kitam į glėbį, tad tik linktelime ir vos nesusidaužiame kaktomis. Hadžime čiumpa man už rankos (nors tai socialinis tabu) ir skubiai nusitempia iš parduotuvių gatvės į siaurą skersgatvį. Nunarinu galvą baimindamasi smerkiančių kietaširdžių praeivių žvilgsnių. – Jie suka ratus aplink mudu tarsi naktiniai drugiai. Turime dingti iš čia, Hadžime. – Taip, tarsi naktiniai drugiai, pavilioti nuo tavęs sklindančios šviesos. Tad sakau, tegul sau spokso. 24

M E RG I N A B A LT U K I M O N O

Jis šypsosi, rodydamas nuskilusį priekinį dantį. Paskui žengteli į priekį ir sušunka: – Ei! Aš myliu šią mergaitę! – Šaaa! Apibėgu aplink jį, kvatodamasi prisispaudžiu prie sienos, tada pasitikslinu: – Kokios šviesos? Šypsausi, bet viena akimi stebiu skersgatvį. Hadžime pasisuka ir vėl suima mane už rankos. – Sklindančios iš tavo akių. Jis spaudžia ranką, paskui siekia kitos. – Ir sklindančios iš tavo širdies. Tada dovanoja kiekvienam delnui po greitą švelnų bučinį. Mano skruostai liepsnoja. Dabar matau vien tik Hadžime. Jis toks pokštininkas, berniūkštis, bet drauge vyras, ir ši samplaika tokia nuostabi. Hadžime palinksta į mane, priglaudžia kaktą prie manosios ir tarsteli: – Sveika, Svirpliuke. – Sveikas, Hadžime. Nusišypsau dar plačiau, sužavėta minties, kad su juo esu tokia drąsi. Priešingai visą gyvenimą kalamiems pamokymams: „Būk nuolanki, patylėk, praleisk kitus į priekį. Visa tai gerai, bet...“ Nudelbiu akis, kad išvengčiau jo žvilgsnio. Jis praris mane, jeigu nepasisaugosiu. Tačiau Hadžime jau suima delnais veidą ir kilsteli smakrą. – Ketinu pabučiuoti tave į lūpas, gerai? Bet aš pasistiebiu ant pirštų galiukų ir bučiuoju jį pirmoji. Širdis spurda iš baimės ir palaimos. „Kas toji mergina, kuria tapau?“ Kaip rytą pražydusi gėlė sveikina patekėjusią saulę, taip aš veriuosi jam. Jis toks gardus ir saldus tarsi kompeito, ledinukas, 25

An a Joh n s

tirpstantis ant liežuvio. Ir visai kaip gardžiuojantis ledinuku mane apima godi pagunda mėgautis dar labiau. Gauti tai, ko trokšta širdis? Juk tai reikštų išsilaisvinimą. Bet mudu pasižadėjome. Nedarysime to, kol nesusituoksime. Taigi atsitraukiame vienas nuo kito. Šypsausi. Hadžime irgi išsišiepia iki ausų. Plekšteliu jam per krūtinę ir juokiuosi. Taip, kas ši mergaitė? Jis apkabina mane ir aš suprantu, kad priklausau jam. Esu tokia pat, bet kartu drąsesnė, visa švytinti, laisva. Jeigu spinduliuoju iš vidaus, tai tik iš laimės, kurią jis man teikia. – Turiu tau staigmeną, – sako Hadžime ir, prieš paleisdamas iš glėbio, pakšteli man į pakaušį. – Eime. Tada ilgais žingsniais įveikia skersgatvį, grįžteli ir moja sekti įkandin. – Kur mudu einame? – kvočiu, vos spėdama paskui jį, kai pasuka iš gatvės į lauką, apaugusį aukšta žole. Hadžime atsisuka ir eina atbulas išdykėliškai šypsodamasis. Pasilenkęs nusiskina ilgą žolės stiebą, perlaužia ir įsikanda galiuką. – Kur, Hadžime? Jo akys, mėlynos tarsi dangus po lietaus, susiaurėja, paskui ir visai užsimerkia, kai jis pasisuka. – Ne, negaliu pasakyti, – pareiškia žvelgdamas pro petį. – Juk tai staigmena. Išplečiu akis. Hadžime pasileidžia tekinas. – Palauk! – prašau juokdamasi ir mėginu vytis jį, plačiai žirgliojantį ilgomis kojomis. Aukšta žolė čaižo blauzdas, stengiuosi pasiskubinti, nes jis jau toli priekyje, paskui vėl sulėtinu žingsnį, kai visiškai pradingsta iš akių. – Hadžime? 26

M E RG I N A B A LT U K I M O N O

Nužvelgiu artimiausius medžius, grįžteliu į kelią, kuriuo atėjome, tada vėl pasisuku. – Oi! – sucypiu, kai jis netikėtai mane išgąsdina, užsidengiu veidą delnais ir tvirtai prispaudžiu alkūnes prie šonų. O jis kvatodamas apkabina, sūpuoja pirmyn atgal, kužda, kad myli mane. Ir man tai patinka, jaučiuosi laiminga. Šiek tiek nuleidžiu rankas, palinkstu į priekį ir paslapčiomis žvilgčioju pro pirštų galiukus. Hadžime nusvarina galvą ir pakšteli man į kaktą. Taip, aš priklausau jam. O jis – man. Tai likimas. – Nagi, dar paėjėkime į priekį, jau netoli, – paragina ir trūkteli už rankos. Mudu žingsniuojame supynę pirštus. Hadžime kramsnoja kitą žolės stiebelį, mane slegia būgštavimai. – Privalome dar pasipraktikuoti, pameni? Ar supranti, kaip tai svarbu? – Žinoma, – patvirtina Hadžime ir šnairai dirsteli į mane. – Štai kodėl mudu praktikuojamės šimtus kartų. – Šimtai kartų – niekniekis, – atkertu, o širdis sudunksi iš nepasitenkinimo. – Norint tobulai įsisavinti arbatos gėrimo meną, tenka praktikuotis metų metus, o galbūt netgi visą gyvenimą. Kad perprastume etiketo taisykles, dabar kol kas gilinamės tik į šį dalyką, – sustoju, jis taip pat ir maldaujamai žvelgia į mane. – Rytdienos susitikimas lems viską. Turime praktikuotis, prašau. – Gerai... – Hadžime užverčia akis į dangų ieškodamas atsakymų. – Pirmiausia turiu išreikšti pasigėrėjimą puodeliu, paskui pasukti jį du kartus, atsiprašyti, kad geriu anksčiau už kitus, parodyti nuolankumą ir nusilenkti prieš gurkštelėdamas, – jis nuleidžia smak­rą. – Matai? Esame pasiruošę, o dabar eikime. Ir vėl trūkteli už rankos. 27

An a Joh n s

Bet jam nepavyksta manęs įtikinti, tad toliau muštruoju jį, kol kopiame į stačią kalvą, atokiai nuo žmonių knibždančios gatvės apačioje. Neturiu supratimo, kur traukiame, bet nesileidžiu nukreipiama nuo mudviejų tikslo. – Ką turi daryti prieš perduodamas puodelį? Jis padvejoja. Aš netenku kantrybės. – Privalai nušluostyti kraštelį servetėle, kitaip prisidarysi problemų, atsimeni? – man suspaudžia paširdžius. Tokia klaida nebus pamiršta, už ją nebus atleista. – O į kurią pusę turi perduoti arbatos puodelį, kai nušluostai kraštelį? Hadžime vėpso į mane bereikšmiu žvilgsniu. Mano akys prisipildo nerimo. – Į kairę. Į kairę! Širdis pradeda daužytis, paspartinu žingsnį ir perimu vadovavimą. – Kaip įtikinsime juos, kad esame tinkama pora, jeigu negali prisiminti tokių svarbių dalykų? – Svirpliuke... – Mudu privalome būti tobuli, – laikausi savo žingsniuodama, pamokslaudama, panikuodama. – Nevalia klysti. Negalime sau leisti nė mažiausios klaidelės, nes jie atmes mūsų prašymą ir privers mane tekėti už Satoši. – Mosikuoju rankomis karštai berdama žodžius. – Tu esi mano laimė. Mudu priklausome vienas kitam. Supranti? Mudu sujungti likimo, todėl turime pasirodyti nepriekaištingai ir įrodyti jiems! – Naoko! Atsigręžiu, išgirdusi savo tikrąjį vardą it botago kirtį. – Ar matai? – klausia Hadžime bandydamas nuslėpti šypseną, tada pajuda į priekį. – Tik pažvelk. Kaip jie galėtų mudviem atsakyti, kai jau turime savo namus? 28

M E RG I N A B A LT U K I M O N O

Pasisukusi į saulę markstausi, kol įžiūriu ant kalvos šlaito išsibarsčiusius kaimelio namukus. Jie mažučiai, šiaudiniais stogais, reikalaujančiais remonto. Vėl nukreipiu akis į Hadžime veidą. „Kai mes turime savo namus?“ Mano širdis apmiršta. – Čia? – išlemenu apstulbusi. Apsukęs mane, Hadžime padeda smakrą man ant peties ir beda pirštu. – Taip. Tas namukas ant neaukštos kalvos viršūnės nuo šiol priklauso mudviem. Hadžime šypsosi priglaudęs skruostą ir laukia, kad atsakyčiau tuo pačiu. Bet aš tik prikandu lūpą. – Suprantu, kad tai ne kažin kas. Namelis mažas ir senas, visiškai ne toks, prie kokio esi įpratusi ir kokio nusipelnai, – jis kalba pakylėtai, nekantriai. – Negaliu tau pasiūlyti nieko realaus, išskyrus pažadą mylėti ir... „Jis myli mane.“ Tokių žodžių man dar niekada nesakė nė vienas vaikinas. Netgi tėvas nesakė mamai. Kol Hadžime kalba apie planuojamą remontą, patogiai remiuosi į jį ir kvepiu nuo jo sklindantį šviežiai raugintos odos ir citrusinių vaisių aromatą. Jo losjonas po skutimosi išties egzotiško kvapo. Man patinka visa, kas jo, nes jis toks nenuspėjamas. – ... o ana ten, prie terasos, galėčiau atlaisvinti lopinėlį žemės sodui. Ar matai ją? Žinau, kad su Satoši ir jo šeima gyventum didžiuliame moderniame name, bet... – O kam reikalingas didžiulis modernus namas? – išpyškinu ir net pati nustembu dėl tokio skuboto pareiškimo. – Kas nori pataikauti anytai arba šokti pagal kitos šeimos dūdelę, paklusti jos taisyklėms? Tik jau ne aš, taigi nedidelis vienaukštis namukas būtų tobulas sprendimas. Kad tik dalyčiausi juo su tavimi. 29

An a Joh n s

Gyvenimas su Hadžime teiktų širdžiai ir protui džiaugsmą ir atgaivą, bet... Mano širdis neramiai dunksi, nudelbiu žvilgsnį. „Kodėl nepriekaištingai pasirodyti taip sunku?“ – Kas negerai? – Hadžime klausiamai žvelgia į mano prasikaltusias akis. – Tau nepatinka? Mane nuveria baimė. – Juk žinai, kad man gali sakyti viską, Svirpliuke. Niekada neslėpk savo minčių, gerai? Linkteliu dėkinga. Su Hadžime nesibaiminu reikšti savo nuomonės ar elgtis paikai, nes jam patinka mano mintys, kaip ir šypsena. „Bet kaip jam paaiškinti?“ Kaip atskleisti, kad nerimą man kelia ne varganas namelis, o bendruomenė. Kad šiame rajone gyvena eta, atstumtieji. Burakumin* yra pačioje socialinės hierarchijos apačioje. Jie neturtingi, dažnai maišyto kraujo, tad dirba nešvarius darbus, susijusius su prekyba ir mirtimi: yra mėsininkai, odadirbiai, laidojimo namų savininkai. O dėl to laikomi susitepusiais, nešvariais ir nelaimingais. Aš irgi nelaiminga. Mano šeima to nė už ką neleis. Apsigyvenusi čia pakenkčiau tėvo reputacijai ir vyriausiojo brolio Taro lūkesčiams prasisiekti. Hadžime nežino, kad mano šeima jau dabar teikia pirmenybę Satoši, tad kodėl turėčiau užversti ir ant jo pečių šią naštą? Tai būtų tik dar vienas smūgis į tuščią būgną. Pasitrinu nosį ir nudelbiu akis į savo pėdas. Šešėliai susitelkė išties didžiuliai, nes ir rūpesčiai nemaži.

* Viduramžių žemiausios kastos eta palikuonys, labiausiai diskriminuojama ir didžiausią atskirtį patirianti etninė mažuma Japonijoje. 30

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR