MEIL , D IAzAS IR VELNIAS Tragiška komedija
Vei k ė ja i
ANDRIUS JULIUS LUKAS BEATRIČĖ (Beta) ANDRIAUS TĖVAS JULIAUS TĖVAS DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA ZINA PSICHIATRIJOS LIGONINĖS GYDYTOJAS KALBĖTOJAS BEPROTIS (Milžinas sanitaras) PIRMAS ANTRAS TREČIAS CHULIGANAS SUDAUŽYTU VEIDU VAIKAS JAUNIMAS
PIRMAS VEIKSMAS
Patalpa, kurios paskirtį sunku iš karto nustatyti. Tai kažkoks pusapvalis kambarys, kurio sienos kreivai sudėstytos iš trikampių, kvadratų. Pora trikampių perlūžę. Bet šviesu, ryškios spalvos. Išpiešti muzikos instrumentai A n d r i u s, L u k a s, J u l i u s ir B e a t r i č ė groja. J a u n i m a s šoka tvistą ANDRIUS (nustojęs groti). Nemokate šokti, šunsnukiai! PIRMAS VAIKINAS. Mes ne šunsnukiai! ANTRAS VAIKINAS. Valdyk liežuvį! Tamsta! ANDRIUS. Beta! Parodyk tiems šunsnosiams, kaip šokti
tvistą. Beatričė pažiūri į Andrių ir staiga ima skambinti Mocarto sonatą. Jaunimas nustebęs suklūsta Beta! Šok! (Griežtai) Beta! 7
BEATRIČĖ (pakyla nuo pianino). Trenkite!
Andrius, Julius ir Lukas groja. Beatričė šoka. Šoka gerai, temperamentingai PIRMAS VAIKINAS. Bravo! Bravo, mergaičiuke! ANTRAS VAIKINAS. Leiskite man pašokti su ta pasiutėle. PIRMA MERGINA. Yra čia ko!..
(meta gitarą). Kad tave perkūnas trenktų! Beta! Tu – velnio vaikas! Tu – kekšė! Tu – kekšė! Kekšių princesė! Žvaigždė būsi! (Pakelia Beatričę ant rankų, bučiuoja jai kojas) BEATRIČĖ. Andriau! Andriau!.. ANDRIUS. Kai tu taip šoki – pasiutimas! Gyvent negaliu!.. (Nori išsinešti Beatričę) BEATRIČĖ (piktai). Andriau! Paleisk! Paleisk! ANDRIUS
Lukas prišokęs išplėšia iš Andriaus Beatričę ANDRIUS. Pinkvarta! LUKAS. Kiaulė! (Paleidęs Beatričę, puola Andrių) ANDRIUS. Benkartas! LUKAS. Pakartok!! ANDRIUS. Štai kaip!!
Andrius trenkia Lukui į veidą, Lukas duoda atgal. Prasideda muštynės JULIUS. Beatriče,
toliau, toliau nuo čia... Mes tą niekšą... (Taip pat puola Andrių) PIRMAS VAIKINAS (šaukia). Proto netekote! Piemenys! 8
PIRMA MERGINA. Susimušė! Susimušė! ANTRAS VAIKINAS. Ne, draugai! Taip neišeina! TREČIAS VAIKINAS. Atėjome pasišokti! Kaip pas žmones...
Vaikinai išskiria Andrių, Julių ir Luką ANDRIUS (šluostydamasis veidą). Pinkvarta! Benkartas! ANTROJI MERGINA. Kodėl jis jį vadina ir taip, ir kitaip? PIRMAS VAIKINAS. Na, užtenka! Susitaikykite, vyrai! TREČIAS VAIKINAS. Argi
galima kas minutę imti ir siautėti?! Nei iš šio, nei iš to pradėti visuotinį... sukrėtimą! Mergina – tai mergina... ANTRAS VAIKINAS. Pagrokite dar. Geriau pagrokite... ANDRIUS. Gal pasamdėte?! Prašau išeiti! Girdite?! Išeikite!! LUKAS. Nereikia maišytis ne į savo reikalus. PIRMA MERGINA. Eime iš čia. TREČIAS VAIKINAS. Ateisim, kai truputį prasiblaivys... atmosfera. J a u n i m a s išeina JULIUS. Baltapūkiai... žąsinai. ANDRIUS (Lukui).
Susitarėme nepavyduliauti? Susita-
rėme ar ne? LUKAS. Susitarėme. ANDRIUS. Na ir tvarka. JULIUS. Bet tu liaukis, Andriau. ANDRIUS. Ką? JULIUS. Pats žinai ką. Ji tavo ar ne tavo, bet kiaule nereikia būti. 9
ANDRIUS. Kvailiai! Aš iš meilės. BEATRIČĖ. Susitaikykite, berniukai. ANDRIUS. Sakiau: tvarka! JULIUS IR LUKAS. Tvarka. ANDRIUS. Ir žinokite: turime būti vieningi! Tada pagy-
vensime! Kitaip – nė velnio! LUKAS. Nebevadinsi manęs Pinkvarta? ANDRIUS. Broliu vadinsiu. Gerai? BEATRIČĖ. Gerai. ANDRIUS. Ne tave klausiu, stirna. JULIUS. Ir jų daugiau nebereikia. Tų baltapūkių! ANDRIUS. Užsirakinsime duris ir nieko daugiau neįsilei-
sim. Užtenka. Čia mūsų katilas. Jie turi savo. JULIUS. O lenda į mūsų. Uostinėti! ANDRIUS (pakilojęs tuščią butelį). Lukai! Atnešk dar! Vieną! Du! Lukai! Broli! Santarvei sustiprinti... LUKAS (išsiverčia kišenes). Tuščia! ANDRIUS. O dėdė? LUKAS. Dėdė? JULIUS. Ne dėdė, o dėdienė. Jos vardas – idėja fiks. LUKAS. Dėdė miega. ANDRIUS. Juliau! O tu?! JULIUS (išsiverčia kišenes). Tuščia! ANDRIUS. Pasiutimas! Eime į gatvę, užmušime... JULIUS. Ką? ANDRIUS. Šunį! LUKAS. Kvailys. Kur jį dėsi? ANDRIUS. Išprievartausime pirmą sutiktą moterį. JULIUS. Iš pykčio? 10
ANDRIUS. Iš pykčio! Iš pykčio! Šunsnukiai, šitaip nega-
lima, reikia pasiutusio smūgio. Palaukite, aš tuoj grįšiu. BEATRIČĖ (sulaikydama). Andriau! Ką tu sugalvojai? ANDRIUS (suduoda pirštu jai per nosį). Ne tavo reikalas, pumpurėli. BEATRIČĖ. Aš einu kartu su tavim. ANDRIUS. Niekur tu neisi! Būsi čia! BEATRIČĖ (atkakliai). Andriau! Aš seksiu paskui tave. ANDRIUS (draugams). Sulaikykite tą kekšę. Julius ir Lukas sulaiko Beatričę. A n d r i u s greitai išeina BEATRIČĖ. Jis neturi pinigų. JULIUS. Jis išėjo nuotykių ieškoti. Geram nuotykiui pi-
nigų nereikia. BEATRIČĖ. Suprantu, kokių nuotykių. JULIUS. O kas yra geras nuotykis, vaikuti? Tu nieko ne-
žinai. BEATRIČĖ. Žinau. Aš viską žinau. JULIUS. Tu paklausyk: nuotykis yra gyvenimo druska...
Na, na! Nemėgink bėgti. Lukai, stok prie durų. Lukas atsistoja prie durų BEATRIČĖ. Andrius ką nors padarys, įklius. JULIUS. Pro
kaminą jis išlįs. Nebus nei juodesnis, nei baltesnis. O „papuniukas“ iš paties pragaro jį ištrauks... Taip, nuotykis – gyvenimo druska. Su Andrium susipažinom taip pat per nuotykį. Prieš metus. Kaune yra tokia „Medžiotojų užeiga“. 11
BEATRIČĖ. Žinau. Aš viską žinau. JULIUS. Tokie ilgi ilgi stalai. Šautuvas ant sienos... BEATRIČĖ. O kam šautuvas?
Nusišauti. Sėdžiu, gurkšnoju. Kaimynai vis keičiasi. Ir iš kairės, ir iš dešinės. Žiūriu, vyrukas. Gerai apsirengęs. Išgersim, sako. Išgersim, sakau. Dar? Dar. Na ir taip toliau. Pagaliau sako: važiuojam namo. Važiuojam. Autobusų stotis. Mašinų daug. Mes – į pirmą pasitaikiusią. Iš karto ir užmigome. Iš karto! Būna taip. Pusiau apokalipsinė būklė. Ir niekas nežadino. Net kontrolierius. Vyrukai gerai apsirengę, negi be bilietų važiuos. Ir štai tu paklausyk: mašina pasitaikė kaip tik ta, kurios mums reikėjo. Ir nuvažiavome ten, kur mums reikėjo. Likimas? Nuotykis? Apvaizda? Kaip nori vadink, bet neniekink paslaptingų dalykų. Vėliau pasirodė, kad abu mėgstame džiazą, abu grojame, abu studijavome, metėme... ar kaip ten kitaip... Dabar abu jaučiame panieką mokyklai. BEATRIČĖ. Andrius pasakojo. Tik truputį ne taip. JULIUS. Andriui trūksta filosofinės minties. Jo protas praktiškas. Jis mėgsta kitus valdyti. Tai blogas ženklas! Amerikoje būtų milijonierius. Ispanijoj – Franko adjutantas! O čia archyvo dulkes uosto. Kažką racionalizavo. Dėl to dvigubai padaugėjo darbo. BEATRIČĖ. Jis sakė, kad sumažėjo. JULIUS. Melavo. Dar klausyk: likimo ironija! Andriaus tėvas kulto laikais – saugumo tardytojas. Mano – filosofijos daktaras. Idealistinės filosofijos atstovas. JULIUS.
12
Jo tėvas tada taip „paglostė“ mano tėvą, kad šis ir šiandieną neprigirdi. BEATRIČĖ. Bet už ką gi jį „glostė“? JULIUS. Už objektyvizmą. BEATRIČĖ. A! JULIUS. Reikalinga tai buvo ar ne – atsakyk?! Buvo tokia gyvenimo logika, ir viskas? O mudu, jų sūnūs, draugai! Ir dar kokie! Štai kaip pasaulis keičiasi, mano vaikuti! BEATRIČĖ. Norėčiau viską suprasti. Bet aš daug ko nesuprantu. JULIUS. Nereikia visko suprasti. Tikėjimas mažėja. BEATRIČĖ. Koks tikėjimas? JULIUS. Luką paklausk. Jis vienas dar tiki. BEATRIČĖ. Dievą? JULIUS. Velnią. BEATRIČĖ. A-a! JULIUS. Lukas turi kompleksą. Nevisavertiškumo. Todėl ir tiki... LUKAS. Aš? JULIUS. Tu! LUKAS. Taip. Aš su kompleksu. Galiu prisipažinti. JULIUS. Lukas – be tėvų. Gimė per kažkokią gamtos neteisybę. Per aklą nuotykį. Būna taip. Ir čia nieko nepadarysi... Lukas turi turtingą ir išmintingą dėdę. Bet tai greičiausiai tik fantazija. BEATRIČĖ. Fantazija? Kaip fantazija? JULIUS. Dykumų miražas, dėl kurio galima apsilieti ašaromis. 13