R omana s Iš anglų kalbos vertė Aistis Kelertas
Vilnius, 2020
1 skyrius
įrašas žurnale: 6 solas* Atsidūriau visiškoj šiknoj. Tokia mano tvirta nuomonė. Šiknoj. Praėjo viso labo pirmosios šešios dienos, ir mėnuo, turėjęs tapti nuostabiausiu mano gyvenime, virto tikru košmaru. Nė nežinau, kas šitai perskaitys. Manyčiau, anksčiau ar vėliau kas nors suras šį žurnalą. Galbūt po kokių šimto metų. Iškart norėčiau patikslinti, kad... aš nenumiriau 6-ąjį solą. Žinoma, kiti įgulos nariai nusprendė, kad žuvau, ir neturiu dėl ko jiems priekaištauti. Galimas daiktas, mano garbei bus paskelbta valstybinė gedulo diena, o man skirtame „Vikipedijos“ puslapyje atsiras toks įrašas: „Markas Votnis – vienintelis Marse žuvęs žmogus.“ Ir tai greičiausiai bus panašu į tiesą, nes tikrai čia numirsiu. Tik ne 6-ąjį solą, kaip kad visi mano. Nagi, pažiūrėkim... Nuo ko čia pradėjus? „Arėjo“ programa. Žmonija užkariauja Marsą, pirmą sykį pasiųsdama žmones į kitą planetą, išplėsdama gyvenamo pasaulio horizontus ir taip toliau, ir panašiai. „Arėjo 1“ įgula įvykdė savo misiją, ir didvyriai grįžo namo. Jų garbei surengti paradai, jie pelnė šlovę ir visuotinę meilę. * Solas – Marso para, trunkanti 24 valandas 39 minutes ir 35 sekundes. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.)
10
Andy Weir
„Arėjas 2“ atliko tuos pačius darbus kitoje Marso vietoje. Kai įgula grįžo namo, jos nariams pasitikusieji tik stipriai paspaudė rankas ir pasiūlė po puodelį garuojančios kavos. „Arėjas 3“ – mano misija. Na, gerai, iš esmės ne mano. Viskam vadovavo vadė Luis, o aš tebuvau jos įgulos narys. Tiesą sakant, žemiausio rango įgulos narys. „Vadovauti“ misijai galėčiau tik tuo atveju, jei nebeliktų nė vieno kito įgulos nario. Ir kas galėjo pamanyti?! Dabar aš – vadas. Įdomu, ar šis mano žurnalas bus rastas anksčiau, nei likusieji įgulos nariai išmirs nuo senatvės? Drįstu manyti, kad į Žemę jie grįžo sėkmingai. Bičiuliai, jeigu šitai skaitote, žinokite, kad jūs niekuo dėti. Padarėte tai, ką turėjote padaryti. Jumis dėtas būčiau lygiai taip pat pasielgęs. Jūsų nekaltinu ir džiaugiuosi, kad išgyvenote.
Spėju, derėtų paaiškinti, koks Marso misijų darbo principas, jeigu ši mano rašliava pakliūtų į rankas nespecialistui. Žemės orbitoje atsidūrėme įprastu būdu: eiliniu erdvėlaiviu nuskridome į „Hermį“. Visos „Arėjo“ misijos naudoja „Hermį“, kad pasiektų Marsą ir grįžtų atgal. Tai itin didelis ir brangus erdvėlaivis, todėl NASA sukonstravo tik vieną tokį. Kai atsidūrėme „Hermyje“, keturi nepilotuojami erdvėlaiviai atgabeno kurą ir kitas atsargas, mes tuo tarpu rengėmės kelionei. Viskas buvo paruošta, ir išskridome į Marsą. Tik nelabai greitai. Seniai praėjo sunkų cheminį kurą deginančių raketų, įskriejančių į Marso orbitą vienu galingu impulsu, laikai. „Hermyje“ sumontuoti joniniai varikliai. Iš galinės laivo dalies jie dideliu greičiu išstumia argoną nežymiam greitėjimui pasiekti. Visa gudrybė, kad čia nereikalinga didžiulė reakcijos masė, todėl nedidelis kiekis argono (drauge su energiją tiekiančiu branduoliniu
Marsietis
11
reaktoriumi) įgalina visos kelionės metu išlaikyti tolydų greitėjimą. Nustebtumėt sužinoję, kaip sparčiai judama ilgą laiką naudojant nežymų greičio didinimą. Galėčiau sekti pasakas apie džiugias kelionės akimirkas, bet kažkaip ūpas prapuolė. Nebesinori vėl viską prisiminti. Užteks pasakyti, kad po 124 dienų nepasmaugę vieni kitų pasiekėme Marsą. Tuomet persėdome į NMM (nusileidimo į Marsą modulį), kad nusileistume ant planetos paviršiaus. Iš esmės tas NMM tėra didžiulė skardinė su keliais nedidelės varomosios galios varikliais ir parašiutais. Jos vienintelė paskirtis – šešis žmones iš Marso orbitos nugabenti ant jo paviršiaus ir nė vieno neužmušti. Dabar priėjome prie Marso tyrinėjimų pagrindinio triuko: tuoj paaiškinsiu, kaip čia iš anksto atsirado visa mūsų manta. Net keturiolika automatinių zondų atgabeno viską, ko mums galėtų prireikti vykdant operacijas paviršiuje. Konteinerius su ištek liais stengtasi numesti bemaž viename rajone, ir tai iš esmės pavyko. Ištekliai ne tokie trapūs kaip žmonės, tad juos nesibaiminant galima paleisti iš didelio aukščio. Tik bėda, kad nuo smūgio konteineriai atšoka į visas puses. Savaime suprantama, į Marsą buvome pasiųsti tik įsitikinus, kad atsargos pasiekė planetos paviršių, o konteineriai nepažeisti. Nuo pradžios iki pabaigos, įskaitant išteklių gabenimą, viena misija į Marsą trunka trejus metus. Tiesą sakant, „Arėjo 3“ misijos atsargos jau buvo pakeliui į Marsą, kai „Arėjo 2“ įgula skriejo namo. Žinoma, vienas svarbiausių tų iš anksto atgabentų išteklių elementų buvo PMM – pakilimo iš Marso modulis. Būtent juo po visų atliktų darbų turėjome grįžti į „Hermį“. PMM nutupdytas atsargiai (priešingai nei kiti atsargų konteineriai, kurie gerokai pašokčiojo). Žinoma, modulis nuolat palaikė ryšį su Hjustonu, tad jei būtų kilusios kokios nors bėdos, būtume tiesiog praskrieję Marsą nė nemėginę nutūpti ir grįžę namo.
12
Andy Weir
PMM – tikrai nuostabus aparatas. Pasirodo, pasinaudojus Marso atmosferoje vykstančių cheminių reakcijų grandine, iš kiekvieno į planetą atgabento kilogramo vandenilio galima pagaminti trylika kilogramų kuro. Tačiau šis procesas itin lėtas: bakas užpildomas per dvidešimt keturis mėnesius. Štai kodėl modulį nugabeno gerokai anksčiau nei mus. Įsivaizduokit mano nusivylimą paaiškėjus, kad PMM išskrido.
Dėl absurdiškos įvykių sekos vos nenumiriau, o dėl dar kvailesnės – vis dėlto likau gyvas. Misija pajėgi atlaikyti smėlio audras, kurių greitis siekia 150 km/val. Todėl Hjustonas pagrįstai sunerimo, kai mus ėmė pliekti 175 km/val. vėtros gūsiai. Kad apsisaugotume nuo galimo išsihermetizavimo, visi apsivilkome skafandrus ir susispietėme gyvenamojo modulio, šiaip jau visų vadinamo Būstu, vidury. Tačiau bėda tykojo visai kitur. PMM – erdvėlaivis. Jame daugybė trapių detalių. Iki tam tikro laipsnio jis atsparus audroms, tačiau nepajėgus atlaikyti nesilpstančios smėlio srovės. Po pusantros valandos nepertraukiamos vėtros NASA įsakė nutraukti misiją. Niekas nenorėjo užbaigti mėnesio trukmės ekspedicijos praėjus vos šešioms dienoms nuo jos pradžios, tačiau dar šiek tiek – ir galiausiai visi būtume ten pasilikę amžiams. Kad iš Būsto nusigautume į PMM, buvome priversti išeiti į audrą. Rizikingas žingsnis, tačiau neturėjome iš ko rinktis. Visiems pavyko, išskyrus mane. Mūsų pagrindinė palydovinė ryšio antena, iš Būsto perduodanti signalus į „Hermį“, atsiplėšė nuo pagrindo ir nuskriejo tolyn it milžiniškas parašiutas. Pakeliui ji rėžėsi į priėmimo antenų kompleksą,
Marsietis
13
ir viena iš jų – ilgas plonas strypas – mane pervėrė. Perrėžė skafandrą it peilis sviestą, o kai sulindo į šoną, pajutau turbūt siaubingiausią skausmą gyvenime. Miglotai teprisimenu, kaip man užėmė kvapą (teisingiau sakant, išsiurbė), o skafandrui išsihermetizavus ausyse ėmė skausmingai pulsuoti. Paskutinis dalykas, kurį pamenu, – kaip Johansen beviltiškai mėgina mane pasiekti.
Atsipeikėjau nuo skafandre įsijungusios deguonies signalizacijos. Pastovus įkyrus pypsėjimas galiausiai išbudino mane iš gilaus, visa apimančio troškimo tiesiog imti ir, po galais, nudvėsti. Audra nurimo. Gulėjau kniūbsčias, beveik visiškai užpustytas smėlio. Šiaip ne taip atsigavęs nusistebėjau, kodėl dar nepakračiau kojų. Antena perdūrė skafandrą ir šoną, tačiau ją sustabdė dubens kaulas. Todėl skafandre tebuvo viena skylė (manyje, žinoma, irgi). Buvau tolokai nublokštas atgal, tad nusiritau nuo stataus kalvos šlaito. Kažkaip sugebėjau nusileisti veidu žemyn, antena sulinko, ją apsivijo skafandro kiaurymės kraštai. Šitaip skylė tapo daugmaž nepralaidi. Tuomet tos kiaurymės link iš žaizdos ėmė gausiai plūsti kraujas. Jam pasiekus prorėžos vietą, dalis vandens dėl oro srauto ir žemo slėgio kaipmat išgaruodavo, likdavo tik lipni masė. Plūdo vis daugiau kraujo, kuris irgi virsdavo lipalu. Galiausiai kraujas užsandarino plyšelius aplink skylės kraštus ir tiek sumažino deguonies nuotėkį, kad skafandras įstengė atsilaikyti. Su užduotimi jis susidorojo puikiai. Kritus slėgiui, iš azoto baliono vidun pripumpavo oro. Kai nuotėkis gerokai sumažėjo, ir toliau iš lėto pumpavo šviežią orą jo nuostoliui kompensuoti.
14
Andy Weir
Po kurio laiko skafandro CO2 (anglies dvideginio) sugėrikliai išeikvojo savo resursus. Tai ir yra ribojantis gyvybės palaikymo sistemos veiksnys. Ne deguonies, kurį galima pasiimti, o CO2 kiekis, kurį galima pašalinti. Būste stovi deguonies regeneratorius, milžiniškas įrenginys, skaidantis CO2 deguoniui išlaisvinti. Tačiau skafandrai turi būti kilnojamieji, tad juose naudojama paprasta cheminio absorbavimo sistema su keičiamais filtrais. Ganėtinai ilgai išbuvau be sąmonės, todėl filtrų galimybės pasiekė ribą. Skafandras užfiksavo šią bėdą ir persijungė į avarinį režimą, kurį inžinieriai vadina kraujolaida. Neįstengdamas pašalinti CO2, skafandras ėmė į Marso atmosferą leisti orą, nuotėkį kompensuodamas azotu. Vis dėlto kraujolaidos procedūra ilgai netruko – greitai baigėsi azoto atsargos, ir skafandras liko vien su deguonies balionu. Todėl jis griebėsi vienintelės priemonės, padėsiančios palaikyti mano gyvybę, – pradėjo vidun pumpuoti gryną deguonį. Dabar galėjau mirti nuo apsinuodijimo, nes pernelyg didelis kiekis deguonies grasinosi išdeginti nervų sistemą, plaučius ir akis. Juokinga mirtis žmogui su prakiurdytu skafandru: mirė nuo deguonies pertekliaus. Kiekvieną skafandro veiksmą lydėjo įvairiausi pavojaus signalai ar įspėjamieji pyptelėjimai. Atsipeikėjau būtent nuo signalo, įspėjančio apie deguonies perteklių.
Ruošiantis kosminėms misijoms tenka daug treniruotis. Žemėje mokymams, susijusiems su avarinėmis situacijomis išsihermetizavus skafandrui, skyriau visą savaitę, todėl žinojau, kaip elgtis. Atsargiai ištiesęs ranką prie šalmo šono, išsitraukiau remonto rinkinį. Tai viso labo piltuvėlis su vožtuvu ant siaurojo galo ir neįtikėtinai lipnia derva ant plačiojo. Mintis paprasta: atidaryti vožtuvą, o plačiąją piltuvėlio dalį priklijuoti virš skylės. Oras veršis pro vožtuvą
Marsietis
15
ir nesutrukdys dervai patikimai sulipti. Tuomet uždarote vožtuvą, ir skylė susandarinta. Sudėtingiausia buvo pašalinti anteną. Kaip įmanydamas greičiau ją ištraukiau ir susiraukiau, kai slėgis staigiai nukrito, ėmė svaigti galva, o žaizdą šone nusmelkė kraupus skausmas. Tuomet piltuvėlį uždėjau virš skylės ir priklijavau. Šis patikimai laikėsi. Skafandras deguonimi kompensavo prarastą orą. Patikrinęs rodmenų ekranėlį ant rankovės, pamačiau, kad skafandro viduje deguonies koncentracija siekia 85 procentus. Primenu, jog Žemės atmosferoje deguonies tėra apie 21 procentą. Nieko nenutiks, jei tik tokiomis sąlygomis per ilgai neužsibūsiu. Klupinėdamas patraukiau Būsto link ir pirmiausia vargais negalais užsikepurnėjau ant kalvos. Įveikęs gūbrį, vienu metu pajutau didžiulį džiaugsmą ir neišmatuojamą liūdesį: Būstas stovėjo kaip stovėjęs (valio!), o PMM neliko nė pėdsako (kad tave kur!). Kaip tik tą akimirką supratau, kad man šakės. Tačiau tikrai netroškau nusibaigti Marso paviršiuje. Nuklibikščiavau prie Būsto, įgriuvau į pereinamąjį šliuzą, o slėgiui susivienodinus nusiplėšiau šalmą. Atsidūręs gyvenamojo modulio viduje nusivilkau skafandrą ir atidžiai apžiūrėjau žaizdą. Reikės susiūti. Laimei, visi buvome apmokyti suteikti būtiniausią medicininę pagalbą, o Būste turėjome puikias medicininių priemonių atsargas. Susišvirkščiau vietinę nejautrą sukeliančio preparato, praploviau žaizdą, padariau devynis dygsnius – ir baigta. Porą savaičių teks vartoti antibiotikus, o šiaip viskas turėtų būti gerai. Žinojau, kad tai beviltiška, bet vis tiek pamėginau įjungti ryšio įrangą. Žinoma, jokio signalo – juk pamenat, kad nulėkė pagrindinė palydovinė antena, tiesa? Nuskriedama ji su savimi pasičiupo ir signalą priimančias antenas. Būste liko dvi atsarginės ryšio sistemos, tačiau abi skirtos susisiekti su PMM, kuris per daug galingesnes sistemas perduodavo signalą į „Hermį“. Kitaip tariant, atsarginės sistemos praverstų tik tuo atveju, jei PMM vis dar būtų kur nors netoliese.
16
Andy Weir
Neturėjau, kaip susisiekti su „Hermiu“. Galbūt laikui bėgant pavyks Marso paviršiuje aptikti palydovinę anteną, tačiau remontas užtruks bent keletą savaičių, ir bus tiesiog per vėlu. Atšaukus misiją, „Hermis“ privalo Marso orbitą palikti per dvidešimt keturias valandas. Remiantis orbitine dinamika, kuo anksčiau išskrisite, tuo trumpesnė ir saugesnė bus kelionė atgal. Tai kurių galų laukti? Apžiūrėjęs skafandrą, pastebėjau, kad antena pradūrė gyvybinių funkcijų stebėjimo kompiuterį. Išeinant darbuotis į planetos paviršių visi įgulos narių skafandrai sujungiami į bendrą tinklą, kad galėtume sekti vieni kitų būklę. Kiti įgulos nariai pastebėjo, kad slėgis mano skafandre nukrito bemaž iki nulio, o tada mano gyvybinių funkcijų rodmenys iškart išsijungė. Jei dar pridėtume neužmirštamą reginį: pervertas ieties rituosi nuo kalvos pačiame smėlio audros įkarštyje... Jie nusprendė, kad žuvau. O ką jūs pagalvotumėt? Galimas daiktas, jie netgi pasvarstė, ar verta ieškoti mano kūno, tačiau tokiu atveju instrukcijos labai aiškios: jei įgulos narys miršta Marse, ten ir pasilieka. Palikus kūną planetos paviršiuje, sumažėja krūvis PMM keliaujant atgal, o tai reiškia didesnes kuro atsargas ir platesnę paklaidos ribą. Kokia prasmė pasiduoti sentimentams?
Tad padėtis tokia: aš įstrigau Marse. Negaliu susisiekti nei su „Hermiu“, nei su Žeme. Visi mane laiko mirusiu. Sėdžiu gyvenamajame modulyje, kuris pritaikytas veikti trisdešimt vieną dieną. Jei suges deguonies regeneratorius, aš uždusiu. Jei nebeveiks vandens grynintuvas – mirsiu nuo troškulio. Jei Būstas prakiurs, tiesiog sprogsiu. Jei nieko panašaus nenutiks, galų gale baigsis maisto atsargos, ir aš numirsiu iš bado. Tad tikrai taip! Aš visiškoj šiknoj.
2 skyrius
įrašas žurnale: 7 solas Neblogai išsimiegojau, tad dabar padėtis neatrodo tokia beviltiška kaip vakar. Šiandien apžiūrėjau maisto atsargas ir trumpam išėjau į paviršių patikrinti išorės įrangos. Štai mano ataskaita. Manyta, kad misija Marso paviršiuje truks trisdešimt vieną dieną. Tačiau dėl visa pikta zondai atgabeno tiek maisto atsargų, kad jo pakaktų visai įgulai išgyventi penkiasdešimt šešias dienas. Net jei vienas ar kitas zondas būtų sugedęs, produktų vis tiek užtektų iki misijos pabaigos. Išbuvome čia viso labo šešias dienas, kai atsivėrė pragaro vartai, vadinasi, likusių maisto atsargų užteks šešiems žmonėms penkiasdešimt dienų. Aš čia vienas, tad man to maisto pakaks tris šimtus dienų. Ir tai su sąlyga, kad jo nenormuosiu. Trumpiau tariant, iš bado tikrai nemirsiu. Be to, turiu krūvą VBE skafandrų. Kiekvienam įgulos nariui priklauso po du: skrydžio skafandras, dėvimas leidžiantis ir kylant, ir kur kas griozdiškesnis bei patvaresnis skafandras, skirtas darbams planetos paviršiuje (arba veiklos beorėje erdvėje, tai yra VBE, skafandras). Manajame skrydžio skafandre šviečia skylė, o kitus penkis vilkėjo į „Hermį“ grįžtantys įgulos nariai. Tačiau visi šeši VBE skafandrai tebėra čia ir jie puikios būklės. Būstas atlaikė vakarykštę audrą be pasekmių, tačiau išorėje ne viskas taip džiugu. Neįstengiu surasti palydovinės antenos. Tikriausiai vėtra ją nunešė už kelių kilometrų.
18
Andy Weir
PMM, savaime suprantama, išskrido. Mano įgulos nariai juo iškeliavo į „Hermį“. Nors apatinė dalis (nusileidimo pakopa) liko. Kokia prasmė tempti ją su savimi, kai papildomas svoris – tavo priešas. Toje pakopoje įtaisyti nusileidimo mechanizmas, kuro gamybos įranga ir visa kita, kas, NASA nuomone, nereikalinga grįžtant į orbitą. NMM guli ant šono, o jo korpuse žioji skylė. Matyt, audra nuplėšė atsarginio parašiuto (kurio leidžiantis mums neprireikė) dangtį. Pačiupusi už to parašiuto vėtra tąsė NMM po visą apylinkę, daužydama į akmenis. Nepasakyčiau, kad tas modulis man būtų reikalingas. Jo varikliai nepajėgūs pakelti net paties aparato svorio. Tačiau atsarginės dalys visai praverstų. Gal dar prisireiks. Abu marsaeigiai iki pusės užpustyti smėlio, tačiau šiaip jų būklė puiki, sandarumas nepažeistas. Ir nieko nuostabaus. Instrukcija skelbia: kilus audrai būtina nedelsiant sustoti ir palaukti, kol ji nurims. Šie roveriai sukonstruoti taip, kad atlaikytų bet kokią darganą. Per porą dienų juos atkasiu. Praradau ryšį su meteorologijos stotimis, išdėstytomis visomis keturiomis kryptimis už kilometro nuo Būsto. Spėju, jos sėkmingai tebeveikia. Šiuo metu Būsto ryšio sistema tokia silpna, kad vargu ar siekia net kilometrą. Saulės baterijas irgi užpustė smėlis, tad jos tapo visiškai nenaudingos (paaiškinimas: kad gamintų elektrą, saulės baterijoms reikalinga saulės šviesa). Tačiau vos nuvaliau smėlį, jos iškart ėmė veikti visu pajėgumu. Kad ir ką sumanyčiau, man vis tiek prireiks elektros energijos, o jos turiu apsčiai. Du šimtai kvadratinių metrų baterijų ir vandenilio kuro elementai, kad būtų galima kaupti energijos atsargas. Tereikia sykį per keletą dienų nuo baterijų nuvalyti smėlį. Patvari statinio konstrukcija lėmė, kad Būsto viduje viskas tiesiog puiku. Atlikau išsamią deguonies regeneratoriaus diagnostiką. Dukart. Jis veikia nepriekaištingai. Jeigu jam kas nutiks, turiu laikinąjį
Marsietis
19
atsarginį. Tačiau jis naudojamas tik avarijos atvejais, kol remontuojamas pagrindinis įrenginys. Atsarginis regeneratorius neskaido CO2 ir neišskiria deguonies. Jis lygiai kaip skafandrai tiesiog absorbuoja CO2. Po penkių dienų filtrai prisisodrina (mano atveju – po trisdešimties, nes kvėpuoja tik vienas žmogus, o ne šeši). Vadinasi, šiokia tokia apsauga vis dėlto yra. Vandens grynintuvas irgi veikia puikiai. Blogai, kad atsarginio grynintuvo tiesiog nėra. Jei šis suges, teks gerti atsarginį vandenį ir sumeistrauti primityvų distiliatorių šlapimui garinti. Be to, kvėpuodamas kasdien prarasiu puslitrį vandens, drėgmės koncentracija Būste pamažu pasieks aukščiausią ribą ir vanduo ims kondensuotis ant visų paviršių. Tuomet galėsiu laižyti sienas. Pasaka! Tiek to, kol kas vandens grynintuvas veikia be trikčių. Taigi, turiu maisto, vandens ir stogą virš galvos. Nedelsdamas pradėsiu normuoti valgį. Porcijos ir taip nedidelės, bet, manyčiau, nieko nenutiks, jei jos suvalgysiu tik tris ketvirtadalius. Tuomet trijų šimtų dienų atsargos virs keturių šimtų dienų atsargomis. Pasirausęs tarp medicinos priemonių, aptikau didžiulę pakuotę multivitaminų. Tokio kiekio turėtų pakakti ilgus metus. Vadinasi, man negresia maisto medžiagų trūkumas (tačiau vis tiek numirsiu iš bado pasibaigus maistui, nesvarbu, kiek vitaminų vartočiau). Tarp daugybės vaistų radau ir morfijaus. Jo užteks mirtinai dozei. Kaip Dievą myliu, nesiruošiu lėtai dvėsti iš bado. Jeigu jau taip nutiks, pasirinksiu paprastesnę išeitį. Kiekvienas misijos dalyvis gali pasigirti dviem specialybėmis. Aš – botanikas ir inžinierius mechanikas; iš esmės, misijos remontininkas, žaidžiantis su augalais. Jei kas sugestų, inžinieriaus mechaniko įgūdžiai gali man išgelbėti gyvybę. Svarsčiau, kaip išgyventi. Padėtis ne visai beviltiška. Po kokių ket verių metų žmonės vėl atskris į Marsą – tai bus „Arėjo 4“ misijos įgula (žinoma, jei tik dėl mano „žūties“ NASA nenutrauks programos).
20
Andy Weir
„Arėjas 4“ nusileis Skjaparelio krateryje, esančiame maždaug už 3200 kilometrų nuo mano gyvenamojo modulio Acidalijos lygumoje. Savo jėgomis ten niekaip nenusigausiu, tačiau jei pavyks atgaivinti ryšį, visai galimas dalykas, kad būsiu išgelbėtas. Nė nenutuokiu, kaip jie tai padarys be būtinų išteklių, tačiau NASA darbuojasi daugybė sumanių žmonių. Dabar mano užduotis aiški: rasti būdą susisiekti su Žeme. Jei nepavyks, sugalvoti, kaip užmegzti ryšį su „Hermiu“, kai šis po ket verių metų grįš su „Arėjo 4“ įgula. Žinoma, nenumanau, kaip išgyventi ketverius metus su vienų metų maisto atsargomis. Betgi ne viskas iškart. Šiandien aš sotus ir turiu tikslą: sutaisyti prakeiktą radiją!
įrašas žurnale: 10 solas Triskart buvau išvykęs pasižvalgyti po Marso paviršių, tačiau neaptikau nė menkiausių palydovinės antenos pėdsakų. Atkasiau vieną marsaeigį ir kelias dienas važinėjau po apylinkes, bet dabar, manyčiau, atėjo metas atsisakyti šios užmačios. Tikriausiai audra nunešė anteną per toli ir užpustė bet kokius pėdsakus, galėjusius padėti ją aptikti. Visai įmanoma, kad ji palaidota po sluoksniu smėlio. Didžiąją šios dienos dalį praleidau lauke, krapštydamasis prie ryšio sistemos likučių. Išties liūdnas reginys. Galėčiau lygiai taip pat sėkmingai šūkauti, atsigręžęs Žemės pusėn. Iš bazėje esančio metalo išeitų sumeistrauti kokią nors elementarią palydovinę anteną, bet čia jums ne nešiojamoji radijo stotelė. Užmegzti ryšį tarp Marso ir Žemės – gana sudėtingas dalykas, todėl tam reikalinga speciali įranga. Iš folijos ir kramtomosios gumos nieko panašaus nesukurpsi.
Marsietis
21
Beje, teks normuoti ne tik maistą, bet ir išvykas į paviršių. CO2 filtrai – vienkartiniai, prisisotina, ir viskas. Remiantis skaičiavimais, kiekvienam misijos nariui paviršiuje leidžiama išbūti keturias valandas per dieną. Laimei, CO2 filtrai nedideli ir lengvi, todėl NASA jų atgabeno daugiau, nei reikia. Trumpai kalbant, CO2 filtrų turėtų pakakti 1500 valandų, paskui bet kokios išvykos į paviršių metu turėsiu naudotis kraujolaida. Atrodytų, tos pusantro tūkstančio valandų – labai daug, tačiau man teks praleisti čia ketverius metus, kol atsiras bent menka viltis išsigelbėti, ir keletą valandų per savaitę skirti saulės baterijoms valyti. Todėl jokių beprasmiškų išvykų į paviršių.
Tai dar ne viskas – galvoje ėmė suktis mintis apie maistą. Gal vis dėlto botanikos žinios pravers? Kurių galų į Marsą skraidinti botaniką? Juk šioje planetoje niekas neauga. Ką gi, sumanymas buvo patikrinti, kaip augalai jausis Marso gravitacijoje, ir išsiaiškinti, ar įmanoma ką nors naudinga nuveikti su Marso dirvožemiu. Trumpas atsakymas: daug ką galima nuveikti, tačiau... tikrai ne viską. Marso dirvožemyje aptinkamos pagrindinės medžiagos, būtinos augalams augti, tačiau Žemės dirvožemyje vyksta daugybė procesų, kurių nenustatyta Marso grunte, net jeigu jį perkeltume į Žemės atmosferą ir gausiai sudrėkintume. Bakterijų veikla, tam tikros maisto medžiagos, kuriomis aprūpina gyvūnai, ir kita. Nieko panašaus Marse neaptiksite. Viena iš mano užduočių šioje misijoje ir buvo tyrinėti augalų vystymąsi, naudojant įvairiausius Marso ir Žemės dirvožemių bei atmosferos derinius. Štai kodėl atsigabenau šiek tiek Žemės dirvožemio ir augalų sėklų. Tačiau per daug džiūgauti irgi nėra ko. Dirvožemio tepakaktų palangės gėlių loveliui užpildyti, o turimos sėklos – kelių rūšių žolių
22
Andy Weir
ir paparčių. Tai atspariausi ir lengviausiai augantys Žemės augalai, todėl NASA juos pasirinko kaip bandymo objektus. Taigi, turiu dvi bėdas: trūksta žemės ir ko nors valgomo į ją pasodinti. Bet, velniai griebtų, aš juk botanikas! Privalau rasti tinkamą sprendimą. Antraip jau po metų čia klajos labai alkanas botanikas.
įrašas žurnale: 11 solas Įdomu, kaip sekasi „Kabzams“?*
įrašas žurnale: 14 solas Magistro laipsnį įgijau Čikagos universitete. Pusė botaniką studijavusių studentų buvo hipiai, manantys, kad visame pasaulyje įmanoma grįžti prie natūrinio ūkio ir pasitelkus primityvų rankiojimą pamaitinti septynis milijardus gyventojų. Didžiąją dalį laiko jie skyrė tinkamiausių būdų kanapėms auginti paieškoms. Jie man nepatiko. Mane visuomet labiau traukė tikras mokslas, o ne sapalionės apie kažkokią „naująją pasaulio tvarką“. Kai jie pildavo komposto krūvas ir mėgindavo išsaugoti net menkiausias biomasės dalelytes, neištverdavau nenusišaipęs: „Tik pažvelkit į šituos dundukus! Pažvelkit į jų niekingas pastangas nuosavam kieme atkurti globalinę ekosistemą!“ Savaime aišku, kad kaip tik tuo dabar pats užsiimu. Stengiuosi išsaugoti visus biomasės likučius, kuriuos randu. Pavalgęs maisto atliekas sumetu į komposto kibirą. O štai kalbant apie kitą biologinę medžiagą... * Čikagos „Cubs“ (angl. Chicago Cubs) – JAV profesionalų beisbolo klubas.
Marsietis
23
Gyvenamajame modulyje sumontuoti gana įmantrūs tualetai. Paprastai šūdai išdžiovinami vakuume, o tada kaupiami sandariuose maišeliuose, juos išnešame į planetos paviršių. Gana švaistyti! Tiesą sakant, netgi išėjau į lauką surinkti tų maišelių, kuriuos įgula išmetė dar iki išskrisdama. Šios visiškai išdžiovintos išmatos jau nebeturi gyvų bakterijų, tačiau jose vis dar išliko sudėtingų baltymų, tad tikrai taps vertinga trąša. O įpylus vandens ir pridėjus aktyvių bakterijų, pastarosios kaipmat ten apsigyvens, pakeisdamos savo sėbrus, žuvusius Paskutinės Teismo Dienos Išvietėje. Suradau didžiulį konteinerį, į jį įpyliau šiek tiek vandens ir įbėriau džiovinto šūdo. Dabar ten kraunu savo išmatas. Kuo stipresnis kvapelis, tuo geriau viskas einasi. Bakterijos darbuojasi! Kai tik turėsiu Marso grunto, įmaišysiu į jį išmatų ir paskleisiu vienodu sluoksniu, tada ant viršaus užbersiu Žemės dirvožemio. Gal kam nors pasirodys, kad šis žingsnis visiškai nesvarbus, bet anaiptol. Žemės dirvožemyje gyvena daugybė įvairių rūšių bakterijų, kurios būtinos augalams augti. Jos ims daugintis ir išplis kaip... na, kaip bakterinė infekcija. Ištisus šimtmečius žmonės gyvybinės veiklos atliekas naudojo kaip trąšas. Jos net turi malonų pavadinimą: fekalijų trąšos. Tiesą sakant, tai ne geriausias būdas užauginti derlių, nes per tokias „trąšas“ plinta ligos: žmonių išmatose yra ligų sukėlėjų, kurie, kaip jau nuspėjote, užkrečia žmones. Tačiau mano atveju tai ne bėda. Į fekalijų trąšas pateks tik tie ligų sukėlėjai, kurių jau turiu. Po savaitės Marso dirvožemis bus paruoštas sėkloms sodinti, tačiau aš luktelsiu. Iš lauko atgabensiu negyvos Marso žemės, o ant viršaus užbarstysiu gyvos. Gyvoji „užkrės“ negyvąją, ir dirvožemio kiekis padvigubės. Praėjus savaitei, vėl jį padvigubinsiu, ir taip toliau. Žinoma, kartkartėmis vis pridėsiu naują porciją ekskrementų.
24
Andy Weir
Kad išlikčiau gyvas, mano šikinė padeda lygiai taip pat kaip ir smegenys. Tik nemanykit, kad tai mano sukurpta koncepcija. Žmonės dešimtmečius ginčijosi, kaip Marso gruntą paversti derlingu dirvožemiu. Aš tik pirmąkart praktiškai patikrinsiu tas spėliones. Pasirausęs po maisto atsargas suradau visokiausių sodinti tinkamų dalykų. Pavyzdžiui, žirnių. Didelį kiekį pupelių. Taip pat keletą bulvių. Jeigu po visų jiems tekusių išbandymų nors vienas sudygs, bus nuostabu. Kadangi turiu beveik neišsenkamas vitaminų atsargas, kad išgyvenčiau, man tik reikalingos bet kokios kalorijos. Bendrasis Būsto plotas sudaro apie 92 kvadratinius metrus. Ketinu jį visą panaudoti. Didelio čia daikto, kad teks vaikščioti po purvyną! Darbo bus tikrai nemažai, tačiau visas grindis ruošiuosi užberti dešimties centimetrų storio dirvožemio sluoksniu. Vadinasi, teks į gyvenamąjį modulį atgabenti 9,2 kubinio metro Marso grunto. Vienu kartu pro šliuzą įstengsiu įvilkti maždaug vieną dešimtąją kubinio metro, ir gruntui surinkti prireiks nemažai jėgų. Galiausiai, jei viskas klostysis kaip sumanyta, turėsiu 92 kvadratinius metrus derlingo dirvožemio. O taip, velniai griebtų, aš botanikas! Saugokitės mano botaninės galios!
įrašas žurnale: 15 solas Brr! Darbelis tikrai ne iš lengvųjų! Šiandien į gyvenamąjį modulį tempdamas gruntą Marso paviršiuje praleidau dvylika valandų. Galiausiai man pavyko užpildyti tik nedidelį, maždaug penkių kvadratinių metrų Būsto kampelį. Darbuojantis tokiu greičiu prireiks kelių savaičių, kol vidun sunešiu visą reikiamą kiekį. Betgi laiko turiu marias.
Marsietis
25
Pirmosios išvykos į paviršių buvo neproduktyvios: tiesiog nedidelius konteinerius pripildydavau grunto ir įnešdavau juos pro šliuzą. Tuomet susiprotėjau, šliuzo kameroje pastačiau vieną didelį konteinerį ir ėmiau į jį berti gruntą iš mažesniųjų, kol pripildžiau iki viršaus. Darbas paspartėjo, nes kaskart naudodamasis šliuzu sugaišdavau maždaug dešimt minučių. Man visur skauda. Kastuvai, kuriuos naudoju, skirti mėginiams rinkti, o ne rimtai kasinėti. Nugarą diegia taip, kad staugt norisi! Pasirausęs vaistų atsargose radau vikodino*. Prarijau piliulę prieš dešimt minučių. Netrukus turėtų suveikti. Šiaip ar taip, malonu stebėti bent kažkokią pažangą. Metas duoti bakterijoms padirbėti su šiais mineralais. Bet tik po sočių pietų. Šiandien jokių trijų ketvirtadalių – nusipelniau visos porcijos!
įrašas žurnale: 16 solas Vieną dalyką pražiopsojau: nepagalvojau apie vandenį. Per kelis milijonus metų Marso dirvožemyje nebeliko vandens. O remiantis manosiomis botanikos magistro laipsnį atitinkančiomis žiniomis, augalams reikalinga drėgna žemė. Ką ir kalbėti apie bakterijas, kurios pirmosios turės ten pagyventi. Laimei, vandens turiu. Tik mažiau, nei norėtųsi. Kad dirvožemis taptų gyvybingas, jis į vieną kubinį metrą privalo gauti 40 litrų vandens. Mano sumanymas – paruošti 9,2 kubinio metro dirvos. Vadinasi, prireiks 368 litrų vandens. Būste įrengtas tiesiog nuostabus vandens grynintuvas. Paskutinis Žemės technologijų klyksmas. Tad NASA nusprendė: „Kam ten * Vikodinas (angl. Vicodin) – stiprus narkotinis analgetikas ir kosulį malšinantis vaistas, kurio sudėtyje yra hidrokodono ir paracetamolio. Itin populiarus JAV. Kitose šalyse uždraustas.
26
Andy Weir
siųsti didelį kiekį vandens? Nugabensim tik tiek, kad užtektų įvykus avarijai.“ Kad gerai jaustųsi, žmogus per dieną privalo suvartoti tris litrus vandens. NASA kiekvienam įgulos nariui skyrė po 50 litrų. Vadinasi, gyvenamajame modulyje jo iš viso yra 300 litrų. Aš pasiryžęs paaukoti visą vandenį, išskyrus neliečiamas 50 litrų atsargas. Vadinasi, išlaikant 10 centimetrų storio sluoksnį pavyks sudrėkinti 62,5 kvadratinio metro dirvožemio. Beveik du trečdalius viso Būsto ploto. Turėtų pakakti, toks ilgalaikis planas. Šios dienos tikslas – penki kvadratiniai metrai. Panaudojau iškeliavusių komandos draugų antklodes bei uniformas plantacijos užtvaroms viename krašte sumeistrauti. Iš kitų pusių ją užtvers lenktos Būsto sienos. Stengiausi iš paskutiniųjų, kad plotas būtų apie penkis kvadratinius metrus. Tuomet į gautąją dėžę pribėriau smėlio, paskirsčiau taip, kad susidarytų dešimties centimetrų storio sluoksnis, ir žemdirbystės dievams paaukojau dvidešimt litrų brangaus vandens. Tuomet teko imtis šlykštaus darbo. Į dėžę išverčiau didžiulį konteinerį išmatų, ir nuo baisios smarvės vos neapsivėmiau. Kastuvu sumaišiau Marso smėlį su šūdu ir vėl viską išlyginau. Tada ant viršaus užbėriau Žemės dirvožemio: nagi, bakterijos, prie darbo! Jumis pasikliauju. Ir nuo smarvės kol kas niekur nepasislėpsi. Juk lango negaliu atidaryti. Galiausiai prie visko priprantama. Šiandien – Padėkos diena. Manyčiau, tradiciškai mano šeima susirinko švęsti tėvų namuose Čikagoje. Tik vargu ar jiems ten labai linksma, juk žuvau vos prieš dešimt dienų. Velnias, galbūt jie ką tik mane palaidojo. Įdomu, ar jie kada nors sužinos, kas iš tiesų nutiko? Visą savo laiką skyriau kovai už išlikimą, tad visai pamiršau tėvus. Dabar jie kenčia baisiausią skausmą, kokį įmanoma įsivaizduoti. Viską atiduočiau, kad tik kaip nors galėčiau pranešti, jog tebesu gyvas. Matyt, teks išgyventi, kad ištaisyčiau padėtį.
Marsietis
27
įrašas žurnale: 22 solas Nieko sau! Reikalai išties pajudėjo! Sutempiau vidun visą smėlį ir esu pasirengęs veikti. Dabar dirva užima du trečdalius modulio ploto. Šiandien pirmąsyk atlikau dirvožemio padvigubinimo procedūrą. Praėjo savaitė, ir Marso dirvožemis tapo derlingas ir sodrus. Dar du tokie padvigubinimai, ir laukas bus gatavas. Visas tas sunkus darbas teigiamai veikė mano dvasinę būseną ir nuotaiką – turėjau, kuo užsiimti. Tačiau kai viskas daugmaž susigulėjo ir papietavau skambant „Bitlų“ muzikai iš Johansen kolekcijos, mane vėl apėmė liūdesys. Juk gerai paskaičiavus, visa šitai manęs nuo bado neišgelbės. Didžiausia viltis – bulvės. Jos gausiai dera ir turi pakankamai kalorijų (viename kilograme jų yra 770). Nė neabejoju, kad mano pasodintos bulvės išaugs. Bėda ta, kad nepajėgsiu užauginti pakankamo kiekio. Tikėtina, kad 62 kvadratinių metrų plote per 400 dienų (tiek laiko man pakaks maisto atsargų) pavyks užauginti apie 150 kilogramų bulvių. Iš viso bus 115 500 kalorijų, arba 288 kalorijos per dieną. Atsižvelgiant į ūgį ir svorį, per dieną man reikia 1500 kalorijų. Nė iš tolo nepanašu. Vadinasi, iš žemdirbystės gyventi nepavyks. Tačiau pratęsti gyvenimą sugebėsiu. Bulvių užteks 76 dienoms. Bulvės auga be perstojo, vadinasi, per tas 76 dienas įstengsiu užauginti dar 22 000 bulvių kalorijų, kurių pakaks dar 15 dienų. O toliau kaip ir nebelieka prasmės... Iš viso gausiu 90 papildomų gyvenimo dienų. Tad išeina, kad mirti iš bado pradėsiu 490-ąjį, o ne 400-ąjį solą. Tai jau pažanga, tačiau gyvas išliksiu tik tuomet, jei sugebėsiu sulaukti 1412-ojo solo, kai nusileis „Arėjas 4“. Kitaip tariant, man reikia maisto maždaug tūkstančiui dienų. Tačiau tokių atsargų tikrai neturiu ir nė nenutuokiu, kur jų paimti. Tai šūdas.
3 skyrius
įrašas žurnale: 25 solas Pamenate užduotis algebros pamokose? Tas, kuriose vanduo įteka į indą vienokiu greičiu, o išteka kitokiu, ir reikia apskaičiuoti, kada indas ištuštės? Ši koncepcija tapo lemiamai svarbi projektui „Markas Votnis vis dar gyvas“, prie kurio įtemptai darbuojuosi. Privalau kur nors gauti kalorijų. Ir tiek, kad ištverčiau 1387 solus, kol atvyks „Arėjas 4“. Jei „Arėjas 4“ neišgelbės, man galas. Solas 39 minutėmis ilgesnis už Žemės parą, todėl išeina 1425 Žemės dienos. Štai mano užduotis: 1425 dienos su maisto atsargomis. Turiu didžiulį kiekį multivitaminų – dvigubai daugiau nei būtina. O kiekvienoje valgio pakuotėje baltymų kiekis penkiskart viršija mažiausią būtiną kiekį, todėl kruopščiai paskirstęs porcijas, mažiausiai ketverius metus aprūpinsiu organizmą baltymais. Maistingumo klausimas išspręstas. Dabar tereikia gauti kalorijų. Per dieną būtina suvartoti 1500 kalorijų. Turimo maisto užteks 400 dienų. Tad kiek kalorijų per visą laikotarpį turėčiau gauti su maistu, kad išgyvenčiau 1425 dienas? Išgelbėsiu jus nuo matematikos. Teisingas atsakymas: apie 1100 kalorijų. Privalau ūkininkauti taip, kad kasdien suvartočiau 1100 kalorijų, kol „Arėjas 4“ pasieks Marsą. Tiksliau sakant, prireiks šiek tiek daugiau, nes jau 25-as solas, o aš kol kas ničnieko nepasodinau. Iš 62 kvadratinių metrų dirbamosios žemės įstengčiau gauti 288 kalorijas per dieną. Tad jei noriu išgyventi, turiu keturiskart padidinti dabartinį planą.
Marsietis
29
Vadinasi, man reikia didesnio ploto dirvai ir daugiau vandens jai drėkinti. Betgi viską spręskime paeiliui. Kokio dydžio lauką įstengčiau paruošti? Būsto plotas – 92 kvadratiniai metrai. Tarkime, man pavyks jį visą išnaudoti. Be to, yra penki tušti gultai. Sakykime, užbersiu juos dirvožemiu. Kiekvieno gulto plotas – 2 kvadratiniai metrai, vadinasi, gausiu papildomus 10 kvadratinių metrų. Iš viso bus 102. Būste stovi 3 laboratoriniai stalai, kiekvienas po 2 kvadratinius metrus. Vieną stalą pasiliksiu darbo reikmėms, o ant kitų dviejų įrengsiu lysves. Bus dar 4 kvadratiniai metrai, taigi viso labo 106. Dar turiu du marsaeigius. Juose įrengti slėgio sandarikliai, todėl ir vairuotojas, ir keleiviai gali ilgą laiką be skafandrų važinėtis planetos paviršiumi. Tačiau augalams viduje per mažai vietos, be to, roveriai man reikalingi judėti po apylinkes. Tačiau abiejose transporto priemonėse įtaisytos avarinės pripučiamos palapinės. Naudoti pripučiamas palapines kaip šiltnamius ganėtinai sudėtinga, tačiau kiekvienos plotas – 10 kvadratinių metrų. Jei tartume, kad sėkmingai įveiksiu visus sunkumus, pridėčiau dar 20 kvadratinių metrų. Tuomet susidarytų 126. Šimtas dvidešimt šeši kvadratiniai metrai derlingos žemės. Jau yra, ką veikti. Žinoma, kol kas trūksta vandens dirvožemiui drėkinti, tačiau, kaip jau sakiau, viską spręsime paeiliui. Dabar reikia įvertinti, kiek našiai sugebėsiu auginti bulves. Mano prielaidos pagrįstos Žemės bulvių augintojų patirtimi. Tačiau tenykščiai ūkininkai nedalyvauja beviltiškose lenktynėse dėl išlikimo. Galbūt pavyks pasiekti geresnį rezultatą? Pirmiausia galėsiu skirti dėmesio kiekvienam augalui: juos apkarpyti, saugoti nuo ligų ir prižiūrėti, kad vienas kitam netrukdytų. Kai daigai išlįs į paviršių, įkasiu juos gilyn, o virš jų pasodinsiu jaunesnius augalus. Paprastas bulvių augintojas nė neužsiimtų tokiais dalykais, nes laukuose tenka prižiūrėti milijonus kerų.
30
Andy Weir
Be to, tokio pobūdžio žemdirbystė nualina dirvą. Maždaug po dešimties metų laukai virsta dykynėmis, o aplinkai padaroma nepataisoma žala. Bet koks kieno reikalas? Aš tik noriu išgyventi ketverius metus. Manyčiau, pasinaudojęs šia taktika, sugebėsiu 50 procentų padidinti derlingumą. O dirbdamas 126 kvadratinius metrus dirvos (daugmaž dvigubai daugiau nei dabar turimi 62 kvadratiniai metrai), įstengsiu gauti 850 kalorijų per dieną. Tai jau tikra pažanga. Man vis tiek gresia badas, bet atsiranda menkutė viltis išgyventi. Visai įmanoma, kad pasieksiu kraštutinę išsekimo ribą, tačiau nemirsiu. Galiu vartoti mažiau kalorijų bemaž atsisakęs fizinio darbo. Galiu Būsto viduje nustatyti didesnę nei įprasta temperatūrą, kad organizmas eikvotų mažiau energijos šilumai palaikyti. Galiu nusipjauti ranką ir ją suvalgyti, kad gaučiau vertingų kalorijų, – juk taip sumažinčiau jų poreikį... Nors vargu bau. Vis dėlto tarkime, kad man pavyks padidinti dirbamosios žemės plotą. Bet kur paimsiu vandens? Kad nuo 62 kvadratinių metrų ploto pereičiau prie 126 kvadratinių metrų išlaikydamas tokį patį 10-ies centimetrų storio dirvožemio sluoksnį, prireiks 6,4 kubinio metro grunto (teks kaip reikiant pamojuoti kastuvu!) ir daugiau nei 250 litrų vandens! Tie atsarginiai 50 litrų skirti tam, kad turėčiau, ką gerti, jei sugestų vandens grynintuvas. Išeina, kad man trūksta viso lobo 250 litrų! Blemba. Tiek to, eisiu miegoti.
įrašas žurnale: 26 solas Diena pasitaikė itin sunki, bet produktyvi. Pavargau nuo beprasmių svarstymų, tad užuot laužęs galvą, kur gauti 250 litrų vandens, griebiausi paprasto fizinio darbo. Į Būstą dar reikia prinešti velniškai daug grunto, net jei kol kas jis – sausas ir bevertis.
Marsietis
31
Atnešęs vieną kubinį metrą, kaip reikiant išvargau. Tuomet užklupo nedidelė smėlio audra, kuri siautėjo apie valandą ir bemaž užpustė saulės baterijas. Todėl teko vėl rengtis skafandrą ir dar kartą išeiti laukan. Kol valiau saulės baterijas, mano nuotaika buvo niekam tikusi: nušluoti dulkes nuo tokio milžiniško ploto – siaubingai varginantis ir nuobodus darbas. Galiausiai jį užbaigiau ir grįžau į savo jaukų „namelį prerijose“*. Atėjo metas dar kartą padvigubinti dirvožemio kiekį, tad nusprendžiau neatidėlioti. Sugaišau valandą. Dar vienas toks pat sluoksnis – ir žemę bus galima naudoti plantacijai. Be to, laikas daiginti sėklas. Paruošiau užtektinai dirvos, tad nedidelį lopinėlį skirsiu dvylikai bulvių. Man velniškai pasisekė, kad tos bulvės nebuvo liofilizuotos ar smulkintos. Kodėl NASA atsiuntė dvylika sveikų, atvėsintų, bet neužšaldytų bulvių? Ir kodėl jas išskraidino drauge su mumis, o ne konteineryje su kitomis atsargomis? Ogi todėl, kad besidarbuodami planetos paviršiuje turėjome sulaukti Padėkos dienos – NASA psichiatrai nusprendė, kad bendras šventinės puotos ruošimas mums išeis į naudą. Tas bulves turėjome ne šiaip suvalgyti, o savo rankomis paruošti. Tikriausiai psichiatrai buvo teisūs, bet koks dabar skirtumas? Kiekvieną bulvę supjausčiau į keturias dalis taip, kad visose būtų mažiausiai po dvi akutes. Iš akučių ir išdygs daigai. Kelias valandas luktelėjęs, kad gabalėliai apdžiūtų, pasodinau juos kampe, palikdamas plačius tarpus. Geros kloties, mažylės! Nuo jūsų priklauso mano gyvybė. Įprastomis sąlygomis nuo sodinimo iki tinkamo derliaus nuėmimo turėtų praeiti bent jau 90 dienų. Tačiau šitiek ilgai laukti negaliu. Man teks supjaustyti pirmojo derliaus bulves ir jomis apsodinti visą lauką. * Užuomina į L. I. Wilder (1867–1957) romaną „Namelis prerijose“ (vėliau virtusį populiariu TV serialu).
32
Andy Weir
Būste nustatęs malonią 25,5 laipsnio temperatūrą, galiu paskatinti bulves greičiau augti. Be to, vidaus apšvietimas užtikrins reikiamą „saulės šviesos“ kiekį, o aš pasirūpinsiu, kad netrūktų vandens (kai tik sugalvosiu, kaip jo gauti). Mano augalams negresia prastos oro sąlygos ir parazitai, juolab piktžolės, su kuriomis tektų kovoti dėl dirvos ir maisto medžiagų. Tokiomis šiltnamio sąlygomis po keturiasdešimties dienų turėtų užaugti sveiki ir gyvybingi stiebagumbiai. Manyčiau, pirmą dieną ūkininkui Markui jau pakaks. Visa porcija vakarienei – aš jos nusipelniau. Be to, sudeginau gausybę kalorijų, tad noriu jas susigrąžinti.
Rausiausi vadės Luis daiktuose, kol radau asmeninį atmintuką. Kiekvienam leido su savimi pasiimti kokių tik pageidaujame skait meninių pramogų, o man jau įgriso klausytis Johansen „Bitlų“ albumų. Pažiūrėsim, kuo Luis pradžiugins. Niekam tikusių televizijos serialų, štai ko ji atsivežė. Nesuskaičiuojamą galybę prieštvaninių kvailų serialų. Ką gi, elgetai nedera būti išrankiam. Tebūnie „Trys – jau kompanija“*.
įrašas žurnale: 29 solas Per kelias praėjusias dienas prinešiau vidun užtektinai grunto. Paruošiau stalus ir gultus, kad atlaikytų jo svorį, ir netgi supyliau ant jų žemę. Vis dar neturiu vandens, kad ji taptų derlinga, bet užtat kelios mintys galvoje jau sukasi. Gal ir neypatingos, bet vis šis tas. * „Trys – jau kompanija“ (angl. Three’s Company) – amerikiečių situacijų komedija, nuo 1977 iki 1984 m. transliuota ABC kanalu. Sukurta pagal 1973–1976 m. britų televizijos serialą, ši komedija pasakoja apie tris tame pačiame bute gyvenančius jaunus žmones.