Issuu

Psichologinis trileris

Iš anglų kalbos vertė

GABIJA KUNDROTAITĖ

Vilnius, 2026

Versta iš:

Alice Feeney,

My Husband’s Wife

Pan Books

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Visi romane aprašomi veikėjai, organizacijos ir įvykiai yra arba autorės vaizduotės vaisius, arba naudojami kaip meninė priemonė.

Bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-617-2

Danieliui, mano mylimiausiam vyrui

IDEN

Spalio 30 d.

Visi meluoja ir visi miršta. Tai vieninteliai dalykai, kuriais galima būti tikriems tokiame neaiškiame pasaulyje. Prietema – mano ramybės uostas. Ta plonytė sidabrinė laiko gija, skirianti naktį nuo dienos ir dieną nuo nakties. Prieblanda. Saulėlydis. Sutemos. Jei ką nors vadiname skirtingais vardais, lengviau apsimesti, kad tai ne tas pats. Kaip meilė ir širdgėla. Joks džiaugsmas nesitęsia amžinai. Liūdesys taip pat, o laikas pernelyg brangus, kad jį švaistytume. Taigi, nors darosi vėlu, o dangus jau rengiasi vakaro skraiste, išeinu į naktį ir bėgu. Vėsus vakaro oras žnaibo veidą ir gelia odą, priešakyje matau iškvepiamo garo debesėlius, bet šaltį mėgstu beveik taip pat kaip tamsą. Jūros kvapas užplūsta jusles, tolumoje girdžiu nepailstamą bangomūšą, vis garsėjančią man bėgant artyn. Šios šešiasdešimt minučių priklauso tik man. Artimiausią valandą nebūsiu tik žmona, mama ar vis labiau besiritančiame pasaulyje savo kelią mėginanti atrasti moteris. Artimiausią valandą aš būsiu tik aš. Drauge su telefonu užnugary palieku savo rūpesčius ir žinau, kad jie lauks manęs, kai grįšiu namo.

Bėgu nuo kalvos link miestelio, mano ilgi šviesūs į uodegą surišti plaukai švytuoja į šonus, o sportiniai bateliai dunksi į šaligatvį. Labai laukiu tokių akimirkų, kai vėl pasijuntu jauna ir laisva. Būdama trisdešimt kelerių nesu sena, tačiau po jubiliejaus panorau kai ką

pakeisti. Bėgiojimas – tik vienas iš pokyčių. Esu labai dėkinga už viską, ką turiu – vyrą, mūsų namus, sveikatą, laisvę, – bet kartais negaliu nustoti galvoti apie tai, koks būtų mano gyvenimas, jei jaunesnė

būčiau priėmusi kitokius sprendimus. Gyvenimas kupinas slankiųjų durų ir aklaviečių, esu tikra, kad visi retkarčiais susimąsto: o kas būtų, jeigu? Pradedu bėgti greičiau, tarsi galėčiau atsikratyti minčių, jei tik padidinčiau atstumą tarp jų ir savęs. Man puikiai sekasi pabėgti nuo pasaulio, kai gyvenimas tampa pernelyg triukšmingas.

Nuostabaus grožio žvejų miestelis, neseniai tapęs mūsų namais, yra tylus, žavingas ir ramus. Iš vienos pusės Houpfolą riboja Kornvalio pakrantė, iš kitos supa laukiniai viržynai. Atvykus į miestelį jautiesi taip, lyg būtum žengęs laiku atgal, o man labai patinka gyventi vietovėje su tokia turtinga istorija. Šiuolaikinės vietos retai turi įdomių istorijų, panašiai kaip šiuolaikiniai žmonės. Tinklas siaurų keliukų ir akmeninių gatvelių, tankiai apstatytų mažyčiais sudurtiniais namukais ir ekscentriškomis privačiomis parduotuvėlėmis, leidžiasi link jūros pakrantės. Šiuo metų laiku, kai turistai sugrįžta į miestus, beveik visos parduotuvės, kavinės ir restoranai uždaryti. Dauguma anksčiau žvejams priklausiusių trobelių, nudažytų gražiomis pastelinėmis spalvomis ir išsirikiavusių palei uostą, virto atostogų namais, todėl žiemą kiurkso tuščios. Kai kuriuos žmones trikdo vaiduoklių miestelio atmosfera, bet man patinka tyla ir ramybė. Atpalaiduoja.

Bėgu toliau, sulėtėju tik pribėgusi meno galeriją, bet vis tiek nesustoju.

Net išvydusi savo vardą plakate ant lango.

IDEN FOKS

Vietos menininkės paroda Šįvakar 20 val.

Mano pirmoji paroda – svajonės išsipildymas.

Svajonės, kurios laukiau labai ilgai. Per ilgai.

Taip jau nutinka, kai gyveni ne savo, o kieno nors kito svajonėmis.

Ištekėjau jauna. Daugybę metų žmonos ir mamos vaidmenys užėmė, regis, visą mano laiką, bet dabar, kai dukra su mumis nebegyvena, pagaliau turiu truputį laisvo laiko užsiimti, kuo noriu pati. Įveikus iš pradžių kilusią kaltę, kad, kitaip nei įprasta, pirmiausia rūpinuosi savimi, buvo labai gera atstatyti ambicijas, o tapyba – vienintelė mano aistra. Su amžiumi svajonės subliūkšta. Kartais visai išnyksta, tikras gyvenimas išleidžia iš jų visą orą, bet aš mėginu atgaivinti savąsias. Šį vakarą pirmą kartą viešai parodysiu savo paveikslus ir tai bus pirmas kartas, kai su vyru susipažinsime su naujaisiais kaimynais. Viliuosi, kad jie taps draugais, nes tokių daug neturiu. Skaudu prisiminti priežastis, todėl susitelkiu į kvėpavimą, randu patogų tempą ir pabėgu nuo rūpesčių.

Greitai jie vėl mane pasiveja.

Išsikrausčius dukrai ir mums persikėlus į miestelį, vyras kaip nesavas. Nesuprantu, ar tai viso labo tuščio lizdo sindromas, ar kai kas daugiau. Išsikelti iš miesto buvo mano mintis, bet atvykti į Kornvalį sugalvojo vyras, nors dirba Londone. Kartais Harisonas lieka nakvoti mūsų senajame bute mieste. Neprieštarauju; jo darbas svarbus. Tačiau prieštarauju, kad slapta matosi su dukra be manęs ir galvoja, jog to nežinau, bet jiedu visada buvo artimesni. Nors tai aš paaukojau savo gyvenimą, kad ja rūpinčiausi, nes vyras buvo per daug užsiėmęs.

Kai pasiekiu uostą, nuo kurio atsiveria panoraminis vandenyno vaizdas, jau beveik visai sutemę. Aukštos juodo granito uosto sienos saugojo miestelį daugiau nei du šimtus metų ir neabejotinai čia stūksos dar ilgai po to, kai manęs nebebus. Tvirtos. Galingos. Saugios. Norėčiau ir aš tokia būti, todėl paliečiu akmenis, kad aplankytų

sėkmė, nors žinau, jog tokio dalyko nėra. Krantinę puošia eilės besisūpuojančių žvejybinių laivelių, įvairias jų spalvas temdo šešėliai, o nakties oras – ramus, vėsus ir tylus. Man patraukus link pakrantės tako, paskutinę švieselę praryja horizontas ir jūrą teapšviečia pilnaties atspindys: tviskantis sidabrinis takas, šokantis ant juodų bangų.

Dangus – it beribė juoda antklodė, išsiuvinėta žvaigždžių formos žvyneliais, nesibaigiančių galimybių ir stebuklų visata, kuri man primena, kokie maži ir nereikšmingi esame mes ir iš pirmo žvilgsnio neįveikiami mūsų sunkumai.

Esu neapsakomai drovi. Apima baimė pagalvojus, kad šįvakar galerijoje sutiksiu tiek daug nepažįstamųjų, tyliai vertinančių ne tik mano darbus, bet ir mane. Kai kuriems patinka smagūs vakarėliai; aš pirmenybę teikiu gerai knygai. Daug metų leidau laiką namuose rūpindamasi mūsų dukra. Viskas būtų buvę kitaip, jei būtų normali, bet jai manęs reikėjo nuolat, taigi, kaip reikiant atpratau būti socialinėse situacijose. Pastaruoju metu retai išeinu iš namų, tik pabėgioti. Harisonas – visiška priešingybė. Jam visada pavyksta apžavėti nepažįstamus žmones ir priversti juos jį įsimylėti. Apžavėjo ir mane.

Niekada nebuvau komunikabili. Visą gyvenimą jaučiuosi taip, lyg nepritapčiau, bet viliuosi, kad persikrausčius viskas pasikeis.

Nauja pradžia, nauja aš.

Veidu jaučiu sūrų vėjelį, klausausi raminančio vandenyno bangų garso ir lekiu stačiausia pakrantės tako dalimi į kalvos viršūnę, kur nuo skardžio krenta ir dūžta krioklys. Neseniai su Harisonu čia surengėme romantišką iškylą ir stebėjome saulėlydį. Jis sakė, kad tai mūsų ypatingoji vietelė, bet vaizdingas taškas, nuo kurio kilo Houpfolo* pavadinimas, daugybei žmonių yra vieta, kurioje vilčių

* Angl. Hope Falls – vilties kriokliai. (Čia ir toliau – vert. past.)

nebelieka. Rūpestingai pakabintas plakatas su psichologinės pagalbos numeriu visada prigesina man nuotaiką. Ko gero, viltis kartais neatlieka savo darbo. Toliau bėgu savo ratą kokią mylią ar daugiau, paskui nusuku nuo pakrantės tako ir per viržynus leidžiuosi gilyn į sausumą. Bėgioju, norėdama nuo visko atitrūkti, bet visada grįžtu ten, nuo kur pradėjau. Suprantu, kaip tai ironiška.

Mūsų namas stovi už miestelio ribų, vienas stūkso ant aukštos kalvos, pristatytas prie pat uolų, nuo kurių matosi Houpfolas. Prieš mums jį nusiperkant buvo vadinamas Žiūronais – toks pavadinimas puikiai tinka įmantriam pastatui su didžiuliais akis primenančiais langais. Namo sienos – baltos, kreivos ir banguotos; žiūrėdama į jas labai džiaugiuosi, kad čia gyvensim visą likusį gyvenimą. Džiaugsmo nejaučiau jau kurį laiką, todėl smagu, kad šis jausmas vis dar man tinka. Tikiuosi, vintažinė juoda aksomo suknelė, kurią ketinu vilkėti vakare, taip pat tiks.

Žiūronai pastatyti šešioliktame amžiuje ir prieš mus priklausė moteriai, kuri čia pragyveno beveik šimtą metų. Kai pirmą kartą čia įžengėme, labiau priminė muziejų nei namus, labai skyrėsi nuo modernaus mūsų buto Londone, todėl mačiau, kad Harisonas dvejoja. Būsimos išlaidos jam užgožė būsimas galimybes, bet jei jau ko įsigeidžiu – privalau gauti. Renovacijos labiau mano sritis – vyras neturi tam kantrybės, – bet kartais net smulkiausias pokytis gali pakeisti vietą – ar žmogų – ir paversti beveik neatpažįstama.

Priėjusi prie paradinių vartų matau, kad prie namų stovi Harisono vidutinio amžiaus krizę įkūnijantis automobilis. Taip apsidžiaugiu, kad jis laiku grįžo namo iš Londono prieš parodą, jog pasileidžiu bėgti sodo takeliu nekantraudama jį pamatyti. Per daug metų patyrėme nemažai sunkumų ir širdgėlos, bet dabar viskas praeityje. Houpfolas – nauja pradžia ir mūsų santuokai, ne tik man;

tikiuosi, kad šį vakarą vyras manimi didžiuosis. Galbūt pažvelgs į mane taip, kaip anksčiau, kai buvome tik dviese. Ta, kokia buvau, nuolat kovoja su ta, kokia norėčiau tapti.

Vienintelis daiktas, kurį pasiimu išsiruošusi pabėgioti, yra paradinių durų raktas.

Bandau įkišti jį į durų spyną, bet, regis, netinka, todėl pabandau dar kartą.

Vis tiek netinka, nieko nesuprantu.

Lyg būtų ne tas raktas ar ne tas namas, bet tai neįmanoma. Tai vienintelis pastatas šioje ramioje gatvelėje, nuo kurios atsiveria vaizdas į miestelį.

Spoksau į raktą, paskui į duris. Prie rakto prikabintas pakabutis, kurį Harisonas padovanojo man tą dieną, kai įsigijome namą. Savo ypatingoje vietelėje prie krioklio išgėrėme butelį šampano, stebėjome, kaip leidžiasi saulė ir kyla mėnulis, ir vyras ištiesė man gražią dovanų dėžutę. Viduje buvo namų raktas su sidabriniu pakabuku, ant kurio užrašytas mano vardas – Iden – su aplink išgraviruotomis žvaigždutėmis, o kitoje pusėje žodžiai: Myliu tave iki mėnulio ir atgal. Vėl pamėginu atrakinti duris, nepavykus tris kartus pabeldžiu lapės formos belstuku. Tikriausiai viską galima paprastai paaiškinti. Haris, ko gero, paims iš manęs raktą, įkiš į spyną, o aš pasirodysiu kaip visiška kvailė. Mintis sukelia šypseną, kurią netrukus pakeičia suraukta kakta.

Duris atidaro ne mano vyras.

Kažkokia moteris.

Niekada nesu jos mačiusi, bet atrodo pažįstama.

Ji labai panaši į mane.

– Ar galėčiau kuo padėti? – klausia, o mane pribloškia, koks panašus į mano yra jos balsas.

Iš pradžių nieko nesakau. Atrodo, negaliu prabilti. Todėl tik stoviu ir stebeiliju.

Ji vilki mano juodą aksominę suknelę, kurią ketinau rengtis vakare.

– Kas jūs? – iš manęs pasigirsta tik šnibždesys.

– Aš Iden Foks. Čia gyvenu.