1
Sėdėdamas kaltinamųjų suole, Nelsonas Stiuartas stebėjo, kaip dvylika prisiekusiųjų — šeši vyrai ir šešios moterys — grįžta į teismo salę. Jų skirtingo aukščio kulnai nevienodais intervalais kaukšėjo į medines grindis, kurdami grėsmingą žingsnių maršą, aidintį per visą salę it himnas. Nors nė vienas iš prisiekusiųjų į Nelsoną net nežvilgtelėjo, jiems vėl įsitaisant savo vietose ložėje, jis mėgino iš jų bejausmių veidų išskaityti savo likimą. Pastarąsias šešias dienas šie dvylika prisiekusiųjų klausėsi liudijimų... kiekvieno žodžio... kiekvienos detalės, jiems pateiktų kaltintojo, gynėjo ir visų trylikos duoti parodymus iškviestų liudytojų. Pastarąsias šešias dienas, teismo procesui pamažu stumiantis į priekį, Nelsonas stebėjo, kaip tie dvylika prisiekusiųjų retkarčiais vis žvilgteli jo pusėn, tyrinėja veido išraiškas ir kūno kalbą ieškodami kaltę išduodančių ženklų: nejaukaus muistymosi ant kėdės, sukinėjimosi, nervingo rankų krapštymo, seilių rijimo išdžiūvusia burna, perdėto mirksėjimo... bet ko, kas galėtų ką nors išduoti. Tačiau Nelsonas kruopščiai paisė Tenoro Brajanto, savo advokato, nurodymų.
— Nelsonai, — prieš septynias dienas per paskutinį susitikimą prieš teismo posėdį kalbėjo Brajantas, — turi manęs paklausyti labai įdėmiai, nes tai itin svarbu. Rytoj, visam šiam reikalui prasidėjus, privalai neatskleisti jokių emocijų... jokių. Užsiimu šituo ganėtinai ilgai, kad žinočiau, jog kiekviena tavo išraiška,