Skiriu sau – tai, kuri sėdėjo tamsoje ir spoksodama į šviečiantį ekraną svajojo apie šią akimirką. Rinkis drąsą, o ne tobulumą.
Ir dar Jamesui Acasteriui iš „Didžiosios Britanijos kepėjų kovų“, viename epizodų ištarusiam žodžius, artimus kiekvienai
kuriančiai sielai:
„Pradėjau daryti, palūžo nervai. Bon appétit!“
Brangus skaitytojau, nors ši istorija kupina šilumos, meilės ir humoro, joje paliečiamos ir sudėtingesnės, jautresnės temos. Rašydama siekiu priminti, kad kartais gyvenimas visai nepaiso mūsų planų ir sumaišo juos savaip. Net ir pasiekus kruopščiausiai užsibrėžtus tikslus, sėkmė gali privesti prie perdegimo – su kiekvienu laimėjimu spaudimas vis didėja ir pamirštame pasidžiaugti gerais dalykais. Šios knygos turinys kai kuriems skaitytojams gali būti jautrus dėl šių temų:
– sielvartas,
– mylimo žmogaus mirtis (aprašoma netiesiogiai),
– perdegimas darbe,
– kūno sužalojimas (aprašomas netiesiogiai).
Tikiuosi, kad šias patirtis man pavyko gvildenti taikliai, pagarbiai ir atsargiai. Viliuosi, jog, skaitydami apie Fišerio ir Seidžės kelionę, atrasite ir dalelę savęs.
„Word to the Trees“, whatever mike
„Backwards Directions“, Abby Sage
„I Wanna Get Better“, Bleachers
„Call It Dreaming“, Iron & Wine
„Wide Open Spaces“, The Chicks
„Cool About It“, boygenius
„Butterflies“, Kacey Musgraves
„Love You for a Long Time“, Maggie Rogers
„Northern Sky“, Nick Drake
„Judy You Hung the Moon“, HARBOUR
„Eat Your Young“, Hozier
„Girl Like You“, bestfriend
„Wildest Dreams“, Taylor Swift
„Dog Days Are Over“, Florence + The Machine
„Walk“, Griff
„My My My!“ (akustinė versija), Troye Sivan
„peace“, Taylor Swift
„Wildflowers“, Tom Petty
„Heart of Gold“ (su Bon Iver), Ilsey Juber
„State of Grace“ (akustinė versija, Taylor versija), Taylor Swift
„Missing You“, Stephen Sanchez, Ashe „Stupid Cupid“ (akustinė versija), Jenna Raine
„Boom Clap“, Lennon & Maisy
„I Believe in a Thing Called Love“, Branches „Lover (First Dance Remix)“, Taylor Swift
„Vienna“, Billy Joel
„The Book of Love“, The Magnetic Fields
“Well, it’s certainly . . . unexpected,” I say.
– Na... šito tai tikrai nesitikėjau, – ištariu.
Prieš akis stūkso maždaug šešiolikos metrų aukščio falo formos statinys. Kupolo formos viršūnė išdidžiai kyšo virš stogo, ryškiai išsiskirdama ankstyvos vasaros dangaus fone.
It is also decidedly phallic, and it is at least fifty feet tall. The dome-shaped tip juts up above the roofline at its back, proudly silhouetted against the early-summer sky.
Wren, my very best friend (and favorite person in the world aside from her equally mature son), barely contains a snicker beside me.
Renė – mano geriausia draugė (ir mėgstamiausias žmogus pasaulyje, neminint jos ne ką mažiau „brandaus“ sūnaus) – vos susilaiko neprunkštelėjusi.
“How’d they get it up so fast?” she asks, a full- out guffaw chasing the words. “Oh god, the jokes are already writing themselves.”
– Kaip jis taip greit iškilo? – paklausia ji garsiai nusikvatodama. – Dievuliau, juokeliai gimsta savaime.
“Didn’t you have Sam at sixteen? Fairly certain you know how they work,” I tease. Her eyes round for a millisecond before we collapse in laughter, curling into each other with our shoulders bumping.
– Argi ne šešiolikos susilaukei Semo? Turėtum puikiai žinoti, kaip veikia tie daikčiukai, – paerzinu. Ji akimirką nustemba, o tada abi susikibusios prapliumpame juoku.
– Matau, kad jūs, damos, jau pastebėjote naująjį iškilimą , – prabyla Atėnė Sirilo, suspaudusi lūpas taip, kad nuslėptų savąjį šypsnį. – Vakar pagaliau nuėmė pastolius.
“I see you ladies have taken notice of our new elevation,” Athena Cirillo says, lips rolled together to hide her own amusement. “Scaffolding for this new bit finally came down yesterday.” She
Vėjui veliant sniego baltumo plaukus, ji parko takeliu nužengia žemyn ir prisijungia paspoksoti.
– Labas rytas, Sprautai, – pasilabinu su Briuselio grifono veislės šunyčiu, kybančiu jai po pažastimi. Vandeningos, apvalios akutės man mirkteli.
– Žinai, kas tai? – paklausia Renė, galva mostelėdama pastato pusėn.
Jeigu reikia vidinės informacijos, visada gali kliautis knygyno savininke – Atėnė tarsi mūsų nuosava mažo miestelio naujienų deivė. Ši pasisuka į buvusį sandėlį ir papurto galvą.
– Tik tiek, kad erdvė numatyta maitinimui arba mažmeninei prekybai, – tarsteli.
Mudvi su Rene pritariamai sumurmame ir toliau smalsiai nagrinėjame vaizdą priešais. Senas mūrinis pastatas, stovintis priešais pakrantės parką, apleistas jau daugybę metų. Na, bent jau visą mano gyvenimą tai tikrai. Jis tapo Spūno Oregone dalimi ir veikė tik kaip neoficialus bendruomenės centras. Dengtas kiemelis priekyje suteikdavo puikų pavėsį dukart per savaitę vykstančiam ūkininkų turgeliui, o viduje buvo saugomas įvairus miestelio turtas: reklaminės juostos ar šventinės dekoracijos.
Tačiau staiga viskas pasikeitė. Prieš kelis mėnesius pastatas buvo visiškai ištuštintas, o žalią veją nuklojo tvarkingos daiktų krūvos. Dar po kelių savaičių prasidėjo statybos.
– Spėju, maitinimui, – priduria Atėnė. – Prekybininkai turbūt norėtų, kad aplink būtų kitų parduotuvių. Kadangi
šis pastatas vienišas, manyčiau, labiau tikėtinas restoranas. Kad ir kaip būtų, Marta įsiutusi. Reikalų tai tikrai nepalengvins.
Pamojusi ranka pastato pusėn ji sunkiai atsidūsta.
– Tai tiek. Man jau metas atidaryti knygyną. Geros jums dienos, damos. Neįsivelkit į bėdą.
Atsisveikinusios grįžtelime atgal, vis dar tyliai apmąstydamos naujovę.
– Hm, – numykiu. Mintis apie naują restoraną sukelia lengvą jaudulį. Prisimenu savo maisto žurnalų kolekciją namuose, mąstau apie visus tuos įmantrius patiekalus, kuriuos norėčiau atkurti, nors greičiausiai niekada to nepadarysiu. Vis dėlto pirštai knieti pabandyti ką nors nauja.
Į galvą ateina vienintelis konkretus patiekalas – itališkas baklažanų ir sūrio apkepas.
Mudviejų galvos tuo pat metu krypteli į šoną.
– Tikrai „hm“, – pritaria Renė.
Neatsilaikiusi imu prunkšti, kol galiausiai abi vėl isteriškai pratrūkstame kvatoti.
– Ne, bet rimtai, – braukdama išsprūdusią ašarą tarsteli Renė, kai pagaliau aprimstame. – Kas, po velnių , šitiems falo rūmams, – ji mosteli į iškilusią struktūrą, – davė leidimą? Juk O’Doil tikrai to nedarytų.
– Tikrai nedaryčiau ko?
Abi staigiai įkvepiame ir iškart ištiesiname nugaras. Ponia Marta O’Doil iš „O’Doilių pašaro ir reikmenų“ –vienintelės vietos Spūne, kur gali rasti viską nuo lesalo vištoms iki sporto prekių, – lėtai įžengia į mūsų akiratį.
Griebiu šalia stovinčią Renę už riešo, nors draugė jau išdidžiai kilsteli smakrą.
– Meridian, – pabrėžtinai, įsmeigusi primerktas akis į Renę, ištaria miestelio diktatorė paveldosaugininkė, pati save pasiskyrusi į tokias pareigas. Kreipinys nuskamba labiau kaip keiksmas nei pasisveikinimas. Jos viena kitos nekenčia nuo tada, kai prieš dvejus metus O’Doil pateikė skundą dėl kepyklėlės kalėdinių lauko dekoracijų – vien todėl, kad elfų įkvėpta kompozicija neatitiko jos klasikinio skonio.
– O’Doil, – papūgiškai toną atkartoja Renė.
Tetrūksta spagečių vesterno okarinos garso takelio. Turiu įsiterpti dar nė vienai jų nespėjus mesti iššūkio dvikovai vidurdienį.
– Mes turėjome galvoje, kad jūs niekada neleistumėte Spūno pastatams būti tokiems... – prieš rinkdamasi kitą žodį turiu įsikąsti žandą, – monstriškiems.
Dabar verčiau netampyti liūto už ūsų – visi žinome, kad šis pastatas O’Doil labai skaudi tema. Jokia paslaptis, jog ji kovojo prieš pardavimą, vis siuntinėjo skundus apygardos valdžiai, bet tai buvo mįslė, kurios O’Doil nesugebėjo įminti.
O’Doil lūpas vagojančios gilios raukšlės dar labiau susitraukia.
– Apie ką jūs čia kalbate?
Tačiau tada ji lėtai pasisuka naujos iškilusios viršūnės link, o aš stumteliu Renę, skatindama sprukti. Nesižvalgome atgal tol, kol atsitraukiame saugiu atstumu.
Vėl žvilgtelėjusi pastebiu O’Doil akis, įsmeigtas į išdygusį cilindrišką kupolą, galva juda aukštyn žemyn, o burna žiopčioja iš siaubo.
– O Viešpatie, man rodos, jai apopleksija, – sakau vos sulaikydama juoką.
Renė staiga mane trukteli ir sustabdo.
– Vakar klausei Semo, ar jam kas „į širdį įkando“, dabar – šitas žodis . Prašyčiau nustoti skleisti Viktorijos laikų šmėklos nuotaikas ir imti spinduliuoti šiuolaikinės, dar trisdešimties nesulaukusios, pačiame jėgų žydėjime esančios moters energiją. Mūsų šiame miestelyje ir taip mažai.
– Tau trisdešimt vieneri, bičiule.
Iš tikrųjų tai trisdešimt dveji, bet ji vaidina pamiršusi, o aš – ištikima šios avantiūros bendrininkė. Suraukiu nosį, apsimesdama, kad atsiprašau – draugė nuleidžia smakrą ir sužaibuoja akimis.
– Tebūnie, prisipažinsiu – ruošdamasi festivalio protmūšiui kiek įsijaučiau. Kadangi neprisijungei prie manęs, esu pasiryžusi tuos naujus atrastus žodžius vis kur nors pavartoti, – gūžteliu pečiais.
Tyliai nusijuokusi, ji papurto galvą.
– Tikrai nemanau, kad ten bus klausinėjama apie epochos slengą.
– Papasakok tai bobutei! Niekada nežinai! Klausimai visada susiję su įkūrimo laikmečiu, tik kiekvienais metais vis kitokie.
Renė tolerantiškai atsidūsta.
– Esi tikra, kad tavo broliai neprisijungtų? Klausei visų trijų?
– Ne, neprisijungtų, be to, aš ir nenoriu dalyvauti su broliais. Būtų dar nejaukiau. – Gudriai į ją pažvelgiu. – Tu įsitikinusi, kad nenori?
Ji susiraukia.
– Aš alergiška konkurencijai. Be to, reikės padėti mamai kepykloje. Kalbant apie mamą...
Renės veide pasirodo liūdna, neužtikrinta išraiška. Ji ima kandžioti apatinę lūpą. Mane staiga apima panika, širdis pradeda mušti smarkiau.
– Kas nutiko? Ar jai viskas gerai? – klausiu.
– Taip, Seidže, dievulėliau, atsiprašau. Taip, mama laikosi puikiai. Aš... ne tai norėjau pasakyti.
Renė raminamai suspaudžia mano alkūnę. Lėtai iškvepiu, leisdama išgąsčio bangai nuslūgti.
Netekus tėvų taip anksti, kaip nutiko man ir mano broliams, kažkur giliai visad rusena baimė. Atrodo, kad geriau visada būti pasiruošusiai dar vienai netekčiai.
– Vakar užsuko Ijenas su Keside, – paaiškina Renė.
Nutaisau abejingą šypsenėlę, nenuleisdama akių nuo draugės.
– O ko tikėjaisi? Miestelyje tik viena kepyklėlė, Rene. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau jie ateis, – lengvai gūžteliu pečiais, nors gestas pasirodo kiek dirbtinis. – Net jei būtų ir dvylika kepyklų, Savės vis tiek pati geriausia.
– Mama jau išspyrė juos lauk, – atsako Renė.
– Rene, ne... – atsidūstu. – Juk tu nerimtai?!
– Na, ne tiesiogine tų žodžių prasme. Ji atsiprašė ir pasišalino, kad sandėliuke, niekam negirdint, galėtų išvadinti Kesidę bjauria, išdavikiška kale. Grįžusi paklausė Ijeno, ar jis tik nepradėjęs plikti, ir ėmė vardyti visus įmanomus gydymo būdus, kuriais vertėtų pasidomėti – matėsi, kaip baisiai jis susierzino. Tada ramiai pareiškė nebepriimąs užsakymų.
Nervingai sukikenu.
– Netikiu nė vienu tavo žodžiu. Savana Meridian yra šventoji. – Nesu girdėjusi jos tariant netgi „po galais“.
– Būtent! Todėl ji nuomonės tikrai nepakeis, – džiaugsmingai pareiškia draugė.
– Rene, nuo mūsų išsiskyrimo praėjo jau metai. Kaip jaustumeisi, jei pasakyčiau, kad nusprendžiau daugiau nebekalbėti su Elisu?
Patempusi lūpą ji pakreipia galvą, krestelėdama karamelinėmis garbanomis.
– Manau, tai kas kita. Elisas juk tavo brolis. – Renės išraiška surimtėja. – Jis nepaliko manęs po penkerių metų beveik nieko nepaaiškinęs, nepradėjo iškart susitikinėti su viena iš mano draugių ir nepasipiršo jai po mažiau nei metų. – Ji nusuka žvilgsnį. – Mudu abu buvome kalti dėl iširusios santuokos.
Prunkšteliu. Noriu pasakyti: „Tai galbūt ją gelbėti irgi galėtumėte abu“, bet susilaikau ir grįžtu prie nesėkmingų savo meilės reikalų.
– Tu man esi pati brangiausia draugė, – ištariu, nutaisydama miną. – Iš tikrųjų turbūt vienintelė. Todėl šioje
analogijoje man tektų „kitos moters“ vaidmuo, o toks scenarijus, akivaizdu, buvo pasmerktas nuo pat pradžių. –Pakeliu numestą ledų popierėlį ir sviedžiu jį į artimiausią
šiukšlinę. – Man tikrai viskas gerai, Rene. Mažiausia, ko noriu, – kad dėl manęs judvi prarastumėte klientus. – Prieš tęsdama įsitikinu, kad ji žvelgia man į akis. – Tu geriau nei bet kas kitas žinai, kad medalis turi dvi puses. Gyvename per daug mažame miestelyje, kad visi palaikytų mane... ypač turint omeny, jog Ijenas tikrai niekur nedings. Jo tėtis – meras.
Klestelime ant mūsų mėgstamiausio suoliuko parko pakraštyje – to paties, prie kurio susitikdavome, kai Semas buvo dar kūdikis. Jam gimus, man tebuvo dvylika, bet kartais padėdavau jį prižiūrėti: vežiodavau vežimėlyje savaitgaliais arba po pamokų, kai Renei reikėdavo dirbti „Savės kepyklėlėje“. Tik aš galėjau jiems padėti, nes mano įkainis – nulis dolerių ir nulis centų; kitokio jie nebūtų galėję sau leisti. Tuo metu, nepaisant mus skiriančių ketverių metų ir visiškai skirtingų gyvenimo etapų, mudvi su Rene tapome geriausiomis draugėmis. Tai draugystė, kurios negalėjo sugadinti net skyrybos.
Tiesą sakant, Renei ir Elisui padėjo visi, kas tik galėjo. Būtent tada suvokiau, kad jei sakoma, jog užauginti vaikui ar dar kam reikia viso kaimo, tai Spūno žmonės tikrai tokiu kaimu ir bus.
Kurį laiką sėdime draugiškai tylėdamos ir stebime tolumoje tyvuliuojančias bangas, klausomės vėją perrėkti bandančių kirų. Rankomis suimu plaukus ir susuku juos į
kuoduką, mėgaudamasi odą šildančia saulės šiluma, nors kone galiu justi ryškėjančias naujas strazdanas. Kelios smėlio spalvos sruogos išsprūsta iš pirštų ir pasiplaiksto priešais veidą. Subraukiu jas atgal ir užmerkusi akis laimingai atsidūstu.
Ankstyva vasara Ramiojo vandenyno pakrantės šiaurės
vakaruose yra mano mėgstamiausias metų laikas, ypač čia, šiame sename miestelyje ant skardžių, kur oras sūrus ir vėsus. Saulė paprastai išsklaido debesis dar iki popietės, bet nuo vandens dažniausiai atsklinda gaivi vėsa, tad karštis pernelyg nevargina. Atsimerkus žvilgsnis nejučia nuseka parką juosiančias tvoras, suręstas iš storų, jūros išplautų pagalių, paskui keliauja takais, kiek tik užmatau, kol šie galiausiai dingsta sekvojų tankumyne, skiriančiame Pagrindinę gatvę nuo namų ant gretimų skardžių.
Staiga stabteliu iš nuostabos – Renė vėl liūdnai žvelgia į mane.
– Ką? – nusijuokiu.
Ji tyrinėja mano veidą.
– Tiesiog... taip nesąžininga, – taria.
Ak, vadinasi, pokalbis vis dar sukasi apie mano buvusįjį.
Vis dar šypsodamasi atsidūstu ir kilsteliu smakrą.
– Man patinka manyti kitaip. Be to, dėl jo buvau gerokai nuleidusi kartelę, – tariu. Akies kampučiu pastebiu, kaip
Renė didžiuodamasi išsišiepia. – Padarykit jam tą suknistą vestuvinį tortą. Šis įvykis tikrai susilauks daug dėmesio –Karveriai tuo pasirūpins.
– Pamatysim, – užsispyrusiai atsako ji. – Šiaip ar taip, kaži, ar pritrūksim klientų – juk vyks festivalis. – Išspaudusi kuklią šypseną Renė žvilgteli į telefoną. – Metas eiti atidaryti kepyklėlę. Nori prisijungti? Turiu baltojo šokolado ir kokosų torto gabalėlį, kuris tik ir prašosi suvalgomas.
– Negaliu. Turiu nusipirkti pašaro O’Doilių krautuvėje, o tada aptvarkyti Andersenų namą. Šiandien turėtų pasirodyti nuomotojai.
Renė pavarto akis.
– Andersenai turėtų samdyti nuosavybės valdymo įmonę, kaip ir visi kiti poilsio namelių savininkai.
– Jų nebūna tik pusmetį, o visos tos valdymo įmonės nori sudaryti sutartis visiems metams, – paaiškinu. – Be to, jų namas nuo manojo nutolęs tik per futbolo aikštę.
Kartą, vasarą po septintos klasės, net išmatavau pievą tarp mūsų namų. Tie metai buvo itin neturiningi.
– Tai man irgi nepatinka, – burbteli Renė bakstelėdama
į mane pirštu. – O kas, jei ten visą vasarą gyvens koks keistuolis? Būsit visiškai vieni miestelio pakraštyje. Be to, kodėl jie nuomojasi namą visai vasarai? Festivalis tik rugpjūtį. Nesuprantu.
Kiti gretimų apygardų miesteliai turistų lankomi ištisus metus. Jus Bėjaus* paplūdimiuose šilčiau, o nuvykęs gilyn
į žemyną rasi didesnių ir žavingesnių pastatų, aplink
* Knygoje minimi realių miestelių (Kus Bėjus, Bandonas ir pan.) pavadinimai autorės sprendimu yra pakoreguoti (pakeista pirmoji raidė) siekiant meninės raiškos (red. past.).
kuriuos daugybė Kalėdų eglučių miškelių ir vyno daryklų. Gandono apygardos miestelyje pasivaikščioti kur kas įdomiau ir maloniau.
O didžioji Spūno dalis stūkso ant stataus šlaito, kuris greitai virsta aukštomis uolomis virš vandens, todėl net trumpas pasivaikščiojimas čia primena žygį. Mūsų pagrindinis uostas per mažas didesniems žvejybiniams laivams, nors mažų laivelių telpa daugybė. Negalime prilygti didžiulei Liepos ketvirtosios šventei kitoje apygardoje, o birželį čia dar laikosi tas nykus, debesuotas, tipiškas Oregono oras. Vadinasi, mums lieka tik rugpjūtis – vienintelis mėnuo, kai ši vieta, pastatyta ant nesėkmių, nepaisant visų kliūčių būna maloniai sausa, kai daugelis miestelio įmonių susižeria didžiąją dalį kasmetinio pelno.
– Kaip jau diskutavome ad nauseam , drauge, net neįsivaizduoju, – tariu Renei. – Man tikrai nesunku tą vietą prižiūrėti ar kelis kartus per mėnesį išvalyti – gi vasarą atostogauju. – Pakilusi nuo suoliuko akimirkai suspaudžiu ją glėbyje, kad pamokslas baigtųsi. – Nevėluok.
– Taip, taip. Iki rytojaus, – pamojuoja ji.
Nusiunčiu jai oro bučinį ir patraukiu priešinga kryptimi, cimpindama pro pernelyg pažįstamas parduotuves, mojuodama dar geriau pažįstamiems žmonėms. Pagrindinėje gatvėje kabo juosta su užrašu: „Spūno festivalis –150 metų jubiliejus“.
Kiekvienas laisvas paviršius padengtas skrajutėmis ir plakatais su nuotraukomis iš praėjusių vasarų. Jose – Įkūrėjo kyšulys, nusėtas kanojų, parke besigrūdantys pardavėjai ir
dalyviai. O’Doiliai visą sieną paskyrė paplūdimyje raižytiems labirintams, kuriuos kiekvienais metais sukuria atvykusios mažos grupelės, smėlyje išbraižančios sudėtingas formas, kad kiti, sekdami jų takais, galėtų leistis į meditatyvius pasivaikščiojimus. Didžiojoje dalyje nuotraukų užfiksuotas festivalio veiksmas: kanojų lenktynės, karnavalai, gaminimo konkursai... Ir, žinoma, kaip man kaskart primenama vos įėjus į vidų, dalis sienos skirta kiekvienų metų festivalio laimėtojams. Šios nuotraukos – pačios didžiausios, netgi įrėmintos. Jų tiesiog neįmanoma nepastebėti.
Man dedant lesalo maišą ant kasos stalo, iš praeitų metų nugalėtojų nuotraukos į mane žvelgia Ijenas ir Kesidė, pergalingai šypsodamiesi. Fotografijose šalia – Ijenas su mano viduriniu broliu Sailu (jie laimėjo dvejus metus iš eilės, kai dar buvo neišskiriami), dar senesnėse – Ijenas greta savo tėvo, mero Ijeno Karverio vyresniojo. Komanda jie buvo net šešerius metus. Ijenas festivalyje laimi kasmet nuo pat aštuoniolikos, tad šiais metais taps nugalėtoju dešimtą kartą iš eilės.
Kaip visada, pabučiuoju pirštų galiukus ir priliečiu juos prie daugiau nei dešimties metų senumo nuotraukos, kurioje mama ir tėtis įamžinti po pergalės festivalyje.
Susigrūdusi gautą grąžą į kišenę atsisveikinu ir nudrebiu lesalą – ir save pačią – į pikapą. Esu pasiruošusi keliauti namo, nors mintys nerimsta jau ne vieną mėnesį.
Kad ir kaip iš pradžių mane tai stebino, nepavydžiu Kesidei santykių su Ijenu. Tegu jį turisi. Ji jam tinkamesnė, nei kada nors buvau aš.
Vis dėlto mane vis dar graužia tai, kad, nors ir esu įsitikinusi, jog Kesidė jam tinkamesnė, kažkur giliai tikiu ir tuo, kad apskritai geresnė už mane. Kesidė – gydytoja, jos šeimą sudaro gydytojai, teisininkai ir ištisos kartos žmonių, kurie arba išvyksta iš Spūno ir užsiima puikiais, svarbiais dalykais, arba išvažiuoja, susižeria krūvą diplomų bei apdovanojimų, o tada sugrįžta iš pareigos arba priėmę kokį nors keistą kompromisą. „Na, man reikia gyventi arčiau mamytės, o mokyklų sistema tokioje ir tokioje apygardoje (visada vienoje iš gretimų) vertinama nuostabiai!“ Tarsi vien pasilikdamas darytum kam nors paslaugą.
Mano šeimai tai negalioja. O juo labiau – man.
Tad nei Ijenas, nei Kesidė manęs iš tiesų per daug netrikdo. Tai jau ne tas pavydas, priverčiantis kažin ką nemaloniai suktis viduriuose. Šis miestelis man priklauso ne mažiau nei Ijenui. Prie komiteto, pradėjusio planuoti
šių metų festivalį, prisijungiau prieš dvejus metus. Dar iki tol ne vienus metus siuntinėjau straipsnius visiems didesniems apylinkių laikraščiams, stengdamasi kuo plačiau viešinti renginius. Rūpinausi rinkodara, kūriau socialinių tinklų paskyras. Mokiau kitus – žmones, kurie iki mano pagalbos su naujosiomis technologijomis visiškai nesutarė – kaip jas panaudoti savo verslui. Aš esu viena iš tų, dėl kurių šis festivalis per pastarąjį dešimtmetį tapo didesniu turistų traukos objektu.
Po galais, aš netgi savo devintokams daviau papildomų taškų dar nesibaigus mokslo metams, kad tik jie užsiregistruotų savanoriauti! Pasiklioviau jų sąžine ir visus
papildomus taškus daviau iš anksto – neįsivaizduoju, ar bent vienas pažado savanoriauti laikysis.
Atrodo, tik norėčiau vienos nedidelės asmeninės pergalės. Net jei negaliu nugalėti Ijeno, norėčiau bent akimirką būti įvertinta. Noriu būti verta įvertinimo.
Taip pat imu suvokti, kad man jau darosi bloga nuo kitų elgesio su manim, tarsi būčiau trapi it stiklas. Tai mane vargino net tada, kai dar buvau su Ijenu. Pavargusi nuo jausmo, kad man nusisekė ir kad visi tai žino. Lyg būtų taip nuostabu, jog Ijenas Karveris apskritai teikėsi su manimi draugauti – tragiška, nerangia našlaite. Eiline, neišvaizdžia mergaite, kuri užaugusi tapo patogiai savo kailyje besijaučiančia, save mylinčia moterimi. Tikra laimės istorija.
Tiesą sakant, dėl to jaučiuosi suknista nevykėlė, ir jau pavargau . Pavargau nuo užjaučiančių žvilgsnių, jei išvis kas nors teikiasi mane pastebėti. Tiesiog norėčiau... žinoti, koks jausmas laimėti – ir nemanau, kad trokštu per daug.
Gyvenime niekada neturėjau milžiniškų tikslų. Pasitaikė svajonių, tačiau bėgant laikui jos tapo pačiais paprasčiausiais troškimais. Manyčiau, dabar jie yra išsipildę. Noriu būti laiminga. Žvelgiant iš platesnės perspektyvos – ir esu. Man patinka mokyti ir dirbti su vaikais. Pasisekė turėti nedideles klases, o dar labiau – tai, kad kiekvieną vaiką, kaip ir didžiąją dalį jų šeimos, pažįstu visą gyvenimą. Nereikia mokėti paskolos, nes galėjome nusipirkti namą už tėvų gyvybės draudimo išmoką, o brolių dalis išpirkau, kai man suėjo aštuoniolika. Žinoma, dešimties tūkstančių dolerių premija būtų puiki finansinė pagalvė, tačiau mokesčius
susimokėti galiu. Vasarą atostogauju. Myliu savo gyvūnus ir sodą. Myliu namus, miestelį, žmones.
Ir taip – norėčiau rasti savo žmogų, tačiau neketinu nesidžiaugti gyvenimu tik dėl to, kad neturiu partnerio. Būtų malonu kasdienybe pasidalinti su kuo nors, kas mane mylėtų ir vertintų tokią, kokia esu.
Parvažiavusi lėtai užvairuoju pikapą žvyruotu kiemo įvažiavimu ir nusišypsau, išvydusi namus. Mano namas dviaukštis, nors ir nedidelis, su mažu prieangiu ir numylėta įstiklinta veranda gale. Pernai ūkininkų turgelyje uždirbau tiek, kad galėčiau ją visą nudažyti baltai, tad dabar veranda išsiskiria tolėliau augančių medžių fone.
Šypsena išnyksta, kai pievoje pastebiu savo vilkšunę, atlekiančią nuo Andersenų namo. Ji be vargo peršoka mūsų nuosavybes skiriančią tvorą.
– SABALE! – sudrausminu, stengdamasi trimis skiemenimis kiek įmanoma labiau ją pabarti.
Ji slystelėjusi sustoja ir pasisuka į mano pusę nuleidusi ausis. Tada trumpam nunarina galvą ir vėl skuta per pievą, bandydama kuo nepastebimiau grįžti į mano prieangį.
– Sabale, aš MATAU tave! – veltui šūkteliu. Nina Andersen jau ir taip jos bijo. Jeigu sužinos, kad Sabalė geba peršokti tvorą, tikrai norės ją perstatyti.
Kai pastatau automobilį ir iškraunu lesalą, ponio dydžio mišrūnė jau išsitiesusi ant prieangio, padėjusi galvą ant viršutinio laiptelio – tikras nekaltumo įsikūnijimas.
Kilstelėjusi antakį apmaudžiai atsidūstu. Sabalė atkartoja mano atodūsį.
– Ak taip. Tai aš tave užknisu, – subambu, tačiau nesusilaikau nenusijuokusi.
Likusi dienos dalis pralekia lyg pro miglą. Įsitikinusi, kad Andersenų vieta sutvarkyta, kaip jie ir prašė, įdedu raktą į kodinę dėžutę. Nepaisant Renės nerimavimo, man patinka mintis, kad visą vasarą šalia manęs gyvens tie patys žmonės ir kad namas nestovės tuščias visą birželį ir liepą. Be to, nereikės keliskart aiškintis dėl savęs ar savo gyvūnų skirtingiems žmonėms. Nebus jokių keistų susidūrimų prie tvarto, stovinčio ant mūsų nuosavybių ribos.
Užsivelku viršutinę bikinio dalį ir šortais paverstus džinsus, norėdama pasinaudoti šviečiančia saule. Ant pečių užsimetu ir kimono chalatą – nenoriu elgtis pernelyg neatsargiai ir nudegti. Iš vištų surenku kiaušinius, Klaidesdeilo arkliui Badui paglostau galvą ir paduodu grūdų. Sabalė nejučia terorizuoja žąsis, o aš pasididinu ausinukų garsą iki maksimumo ir imuosi sodo bei visų kitų darbų.
Užverčiu darbais kūną ir mintis, kol nebelieka vietos niekam – tik mažiems dabarties malonumams. Jų randu žvelgdama į savo dičkę Sabalę, strykčiojančią šalia, ir į niurgzlų trikojį katiną, parsėlinantį iš pievos. Legolesas * dėl visa ko letena užtvoja Sabalei per snukį, o tada užsiima saulės spindulių užlietą vietelę prieangyje.
To pakanka, kad vėl pasijusčiau laiminga. Tai gražus gyvenimas. Nors ir esu viena, turiu mylimų žmonių ir augintinių, kurių vis daugėja, tad vienatvė mane aplanko retai.
* Žodžių žaismas. Legolas (veikėjas iš J. R. R. Tolkieno romano „Žiedų valdovas“) ir legless (angl.) – bekojis. (Čia ir toliau – vert. past.)
CHAPTER1 SAGE
Tamsai nugulus ant mažos mūsų kalvelės, jaučiu malonų nuovargį. Po vakarienės atsipalaiduodama verandoje lakuojuosi nagus, o netrukus krentu į lovą ir užmiegu patenkinta.
“Well, it’s certainly . . .unexpected,” I say.
Kad po kurio laiko atvyksta nuomotojai, sužinau tik todėl, kad vidury nakties suinkščia Sabalė. Tada išgirstu kaukiančias sirenas ir išvystu pralekiantį policijos automobilį mirksinčiomis šviesomis bei gaisrinės automobilį, įkandin keliančius paskui save dulkių debesis.
It is also decidedly phallic, and it is at least fifty feet tall. The dome-shaped tip juts up above the roofline at its back, proudly silhouetted against the early-summer sky.
Wren, my very best friend (and favorite person in the world aside from her equally mature son), barely contains a snicker beside me.
“How’d they get it up so fast?” she asks, a full-out guffaw chasing the words. “Oh god, the jokes are already writing themselves.”
“Didn’t you have Sam at sixteen? Fairly certain you know how they work,” I tease. Her eyes round for a millisecond before we collapse in laughter, curling into each other with our shoulders bumping.
“I see you ladies have taken notice of our new elevation,” Athena Cirillo says, lips rolled together to hide her own amusement. “Scaffolding for this new bit finally came down yesterday.” She
053-120334_ch01_4P.indd 1 13/02/24 11:32 PM
