I skyrius
Gervė Paprastai likimas švaistosi smūgiais. Retai kada apkabina. Taip, kaip dabar. Žilaplaukė moteris rūpesčio raukšlių išvagotu veidu raudodama glaudė Kati prie savęs taip stipriai, lyg nenorėdama jos niekada paleisti. Kati juto jos ašaras, lašas po lašo srūvančias kaklo linkiu. Toji moteris buvo Gudruna Lupenau, o Kati buvo ką tik perskaičiusi jai laišką. Trisdešimt pirmąjį. Beliks šeši. Kai tos spalio septintosios rytą leidosi į Zenthofo gatvę, Kati tikėjosi, kad Gudruna Lupenau ją apšauks, galbūt net rėš antausį, bet tikrai ne apkabins. Kai susiruošdavo įteikti laišką, ji eidavo pėsčiomis. Užtrukdavo, tiesa, kiek ilgiau, bet tai ramino labiau nei sėdėjimas automobilyje, kai negalėdavo pajudėti. Vis dėlto širdis kaskart daužėsi. Eidama pro kapines, Kati išvydo medinį kryžių ant motinos kapo ir nejučia prisiminė pirmąjį laišką. Anuomet dar nežinojo, kad teks parašyti tiek daug kitų. Tą laišką parašė po laidotuvių dėl prie kapo pasakytos kalbos. Ši buvo lyg drabužis, kabantis pigių tekstilės gaminių krautuvėje. Visiems tinkamo dydžio. Pakeitus vardą ir pavardę, gimimo 9