KRAUJAS VIRŠ SKAISČIOJO
PRIEGLOBSČIO
Gėlių pieva
Tomilis iš žvalgybos grįžo pasirinkęs ilgesnį kelią. Nepaisydamas sveiko proto, jis nusiėmė vilko kailio gobtuvą ir stūmėsi per grėsmingą tamsą vėjui lyg adatomis badant veidą. Tomilio dievai gyveno šiame šaltyje, taip pat sniege ir krokų stiebuose, snaudžiančiuose po ledu, bet saugančiuose spalvų pažadą. Jei tai tikrai paskutinis kartas, kai dievai gali jį apglėbti savo rankomis, jis norėjo juos pajusti.
Tai, kas liko iš Tomilio genties, susispietė ant Tirano ežero krašto. Tamsos glūdumoje susigrūdę kaldonai atrodė gąsdinamai mažyčiai priešais neaprėpiamas ledo platybes. Iš keleto žvalgų, atsiskyrusių nuo grupės patikrinti, ar negresia pavojus dėl didvilkių, snieginių liūtų ar priešiškų genčių, Tomilis į susirinkimo vietą grįžo paskutinis – kartu su juo bendras skaičius išaugo iki keturiasdešimties –keturiasdešimt žmonių liko iš tautos, kurią kadaise sudarė dešimtys tūkstančių.
– Persekiotojų nėra, – tarė Bejernas, kai Tomilis ėjo pro jį. Tai nebuvo klausimas. Vyriausiasis medžiotojas viską, kas jam rūpėjo, išskaitė iš Tomilio eisenos.
Kadangi bet kokia gyvybė traukėsi iš kvenų lygumų, žvalgyba labiau priminė formalumą nei būtiną atsargumą. Jau šeši mėnesiai, kai kaldonai nesutiko kitos genties, o pats Tomilis didvilkį paskutinį kartą matė prieš daugelį metų. Pavojingiausias žudikas šiose lygumose nevaikščiojo kojomis žeme, ir net geriausias kvenų žvalgas negalėjo pajusti jį artinantis.
– Prisijunk prie savo šeimos, – tarė Bejernas, linktelėdamas į tą vietą, kur tamsumoje vienas prie kito glaudėsi Maiva ir Arasas. –
Ir apsigaubk galvą, kvaily.
– Taip, dėde, – Tomilis šyptelėjo ir užsidėjo gobtuvą ant nutirpusių ausų, stengdamasis negalvoti, kad galbūt tai paskutinis kartas, kai Bejernas burbtelėjo ant jo.
Kai Tomilis pritūpė šalia, Maiva nieko nepasakė. Jis jau prieš penkmetį praaugo vyresniąją seserį, bet ji jam visada liks priebėga, židinio šviesa, kai pasaulyje nelieka kito gėrio. Ji pažvelgė jam į akis, tada atsigręžė į švytėjimą anapus ežero, kviesdama sekti jos žvilgsnį ir pasidalinti jos viltimi.
Viskas aname krante atrodė svetima – pastatai aukštesni nei bet kuris medis, bokštai, raižantys dangų lyg iltys, mašinų ūžesys ir bildesys. Tirano miestas niekada netaps namais, bet jis siūlė šansą išgyventi. Virš metalinio metropolio žėrėjo magiškas skydas, kupolas, nusitęsęs nuo saulę praryjančių kalnų vakaruose iki žemųjų pilkapynų rytuose. Šie spindintys kerai saugojo esančiuosius viduje nuo žiemos ir Blyksnio – visko, kas stūmė kaldonus prie išnykimo ribos.
– Ar pasiruošęs? – paklausė Arasas, nes mėgo uždavinėti tokius kvailus klausimus.
– Ne, – atsiduso Tomilis, stengdamasis neparodyti susierzinimo sesers vyrui, bet kiek iš tiesų galima būti pasiruošusiam beveik garantuotai mirčiai? O jei ir ne mirčiai, tai absoliučiai nežinomybei. Kvenų lygumos Tomiliui buvo vienintelė motina, kurią jam teko
pažinti, – žiaurios, bet suprantamos sugebančiam nurimti, klausytis ir taip atskleisti jų paslaptis. Jam stebint miestą anapus ežero, protas atsisakė priimti, kad saugumą galima rasti nesuvokiamame burtų pasaulyje, kitoje tos užkardos pusėje.
Maiva surado Tomilio plaštaką ir spustelėjo ją – taip pat raminamai, kaip tada, kai jie buvo maži ir jis atbėgdavo pas ją verkti po košmarų apie vilkus su daugybe nasrų. Jis norėjo nusimauti elnio odos pirštinę ir nuoširdžiai suspausti jos ranką, jei kartais tai būtų paskutinis kartas. Bet kaldonai turėjo nerašytą susitarimą neatsisveikinti. Jie privalėjo tikėti – kad ir koks nepagrįstas būtų tas tikėjimas, – jog jie visi išvys tekančią saulę.
– Tomili, – tarė Maiva su tuo švelniu pasitikėjimu, iš kurio jis visad suprasdavo, kad ji kiaurai permato už išorinės jo ramybės besislepiančias abejones, – kelias, kuriuo verta bėgti, niekada nebūna trumpas. – Tai buvo senųjų medžiotojų išmintis, paremta tuo, kad didžiausiam grobiui susekti ir nudobti dažnai prireikia ne vienos dienos, bet ją papildė abstrakti išmintis, kuria pasidalyti galėjo tik vyresnioji sesuo Maiva: – Žinai gi, mes bėgame ne nuo pražūties. Bėgame į viltį.
Maivos ir Araso dukrelė suvapėjo miegodama tėvui ant peties, o Maiva išdavė savo pačios nerimą stipriau spustelėdama Tomilio ranką.
– Ir žinai, kad su Kara viskas bus gerai, – tarė Tomilis, norėdamas atsidėkoti seseriai pats ją paguosdamas. – Arasas bent jau moka bėgti.
– Ar tai užslėpta užuomina apie mano protą? – Arasas kilstelėjo tankų raudoną antakį Tomiliui.
– O ji buvo užslėpta?
– Prisiekiu, mažasis broliuk, jei mano mergaitė dabar nemiegotų, taip tau trinktelėčiau...
– Žinau, – Tomilis šyptelėjo savo plačiapečiam svainiui. – Juk tam ir laukiau, kol ji užmigs.
Kvailas apsižodžiavimas. Bet jis prajuokino Maivą. Ir tai buvo svarbiausia: kad paskutinės jų, kaip šeimos, akimirkos šioje pakrantėje būtų šiltos.
– Beveik laikas, – tarė vyresnioji Serta, jos balsas sugirgždėjo kaip sena ąžuolo šaka virš šeimos šnabždesių. – Pramankštinkit kojas, kad nesustingtų.
– Palikit visus įrankius ir ginklus, – pridūrė Bejernas. – Jie tik našta.
Kaip palieptas, Tomilis nusikabino lanką, strėlinę ir padėjo ant sniego. Tas paprastas ginklo atsisakymo veiksmas pasirodė sunkesnis, nei jis tikėjosi. Tūkstantį metų kiekvieno kaldono savivertė buvo visiškai paremta jo medžioklės įgūdžiais. Palikdami lankus ir ietis, jie galutinai pripažino, kad nebėra patys pavojingiausi plėšrūnai, kokie kadaise buvo jų protėviai.
– Kylam, – tarė Bejernas, eidamas palei pakrantę ir keldamas ant kojų paliegusiuosius bei apsimiegojusiuosius. – Šiąnakt šalčiau jau nebus. Jei šiltosios ežero pusės ledas ir išlaikys mus, tai tik dabar.
Grįžtantys saulės spinduliai, susimokę su užkardos šiluma, jau buvo aptirpdę ledą ežere tarp lygumų ir Tirano miesto. Ilgainiui vasaros karštis ištirpdys neįveikiamas sniego pusnis kalnų papėdėje ir atvers kiek saugesnius sausumos kelius į Tiraną, bet net ir patys optimistiškiausi iš kaldonų žinojo – gentis tiek neišgyvens. Blyksnis nusinešė per daug jų medžiojamųjų gyvūnų ir vasaros derliaus, kuris jiems būtų padėjęs išgyventi Tamsiąją Naktį.
Taigi vienintelė viltis buvo dabar kirsti ežerą.
Arasui perkėlus keturmetę Karą ant kitos rankos, mergaitė prabudo.
– Tėti, – mieguista sumurmėjo ji, – ar dėdė Tomilis jau grįžo?
– Taip, meilute. Jis čia, – atsakė Arasas, o kadangi Kara vis tiek nerimavo, jis įbruko nosį tarp jos išsidraikiusių kaštoninių plaukų ir sušnabždėjo kažką, kas ją prajuokino. – O dabar – ššš, širdele. Viskas bus gerai.
Karos amžiaus ar dar mažesni vaikai nepajėgia bėgti per blauzdas siekiančius pusnynus – juos reikės nešti. Laimei, Arasas savo mamuto jėgą išsaugojo net per Tamsiosios Nakties badmečius. Jis nesunkiai nubėgs dvi mylias net su papildomu svoriu, jei likimas leis. Tačiau ši viltis buvo išties menka. Kirsti ežerą pavojingiausia buvo ne dėl šalčio, išsekimo, net ne dėl plono ledo.
Didžiausią pavojų kėlė Blyksnis, ten jis buvo dešimteriopai galingesnis.
– Jei tik pajėgsit kvėpuoti, judėkit, – pasakė Bejernas. – Nestokit dėl nieko. Neatsigręžkit atgal, kad ir kas kuriam kitam atsitiktų. Net jei jis būtų jūsų kraujo. – Žodžiai ore pabalo ir liko kyboti lyg gedulo šydas. – Mes dabar vienas kraujas, vienas vardas ir turime tik vieną tikslą: persikelti.
– Visi pasiruoškit, – ištarė vyresnioji Serta, kai paskutinieji kaldonai išsirikiavo prie uolų.
Kiekybė turėjo padėti. Nė vienam paskiram bėgikui niekada nepavyko įveikti ežero, bet didelei grupei šiokių tokių šansų buvo. Grobio mentalitetas.
– Pirmyn!
Kaldonai visi kaip vienas pasileido ant ežero.
Vos tik Tomilio batai palietė ledą, kažkas pasikeitė. Paprastai Blyksnis nepranešdavo mirtingiesiems apie savo artumą, bet šįkart Tomilis pajuto menką slėgio pokytį, savotišką blogio pažadą ore.
Balta šviesa nutvieskė tamsą priešais Tomilį – pačiupo vieną iš paauglių medžiotojų, kurie iškart išbėgo į grupės priekį. Vos šviesa
palietė jo rankovę, berniukas sustingo, o kai apšvietė jo veidą, Tomilis pažino pirmąją Blyksnio auką: Drevaną, praeitą žiemą tapusį našlaičiu, talentingą spąstų statytoją smulkiems žvėreliams, tylų berniuką... Bet dabar jis netylėjo. Niekas netylėdavo Blyksniui perskrodus kūną.
Sustiprintas viskam abejingos erdvės ir paaštrintas šalčio, Drevano klyksmas skambėjo košmariškai. Oda nusivijo nuo raumenų, raumenys – nuo kaulų lyg siūlai nuo kamuolio. Keletas kitų šalia jo bėgusių paauglių sustingo iš siaubo, net vyresniesiems už jų rėkiant: „Bėkite! Jis jau prarastas! Bėkite!“
Drevanas nuo pakrantės leidosi visu greičiu, taigi visa gentis liko už jo. Visi matė, kaip jis ỹra, kaip klykia šviesos kaspinams lupant jo lūpas nuo dantų, diriant odą nuo šonkaulių, kol galiausiai surijo plaučius. Per kelias sekundes iš mažojo spąstų statytojo liko tik skudurai, plaukai ir pliki kaulai. Ant sniego išsiliejęs kraujas atrodė kaip gėlės žiedas.
– Pirmyn, sūnūs! – Bejernas sugriebė du sustingusius jaunuolius ir pastūmėjo juos į priekį. – Nesižvalgykit atgal, kad ir kas jis būtų!
Kita auka tapo Elras – aštuonmetis berniukas, klampojęs per sniegą grupės gale. Moteris – Tomilis nepamatė, ar tai buvo jo motina, ar viena iš rūpestingų vyresniųjų seserų, – nepaleido jo rankos, tad šviesa pasigvelbė ir ją. Nepasisotinęs liesu vaiko kūnu, Blyksnis šoko prie kitos aukos taip pat greitai, kaip ugnis nuo vieno kviečio stiebo persimeta ant kito, gretimo. Berniukas ir moteris išsivyniojo vienas po kito, ežero paviršiuje palikdami vienas kitą iš dalies dengiančius gėlių žiedus.
Tomilis negalėjo kaltinti jaunųjų kaldonų, kurie apsivemdavo ir raudodavo, matydami, kaip jų gentainiai virsta kruvinomis dėmėmis. Tačiau per dvidešimt gyvenimo metų jis matė tiek artimųjų žūčių nuo Blyksnio, kad sugebėjo neprarasti savitvardos. Jis veržėsi
pirmyn kartu su seserimi ir jos vyru, bėgo ritmingai, nekreipdamas dėmesio į klyksmus, kad ir kokio žmogaus jie būtų, kad ir kaip jie draskytų jo širdį.
Jis stengėsi neatpažinti Mirako – paskutinio gyvo vaikystės draugo, vienintelio likusio jų tautos medžio dirbinių meistro – riksmo. Stengėsi nežiūrėti, kaip šviesa pasiima Rigą – moterį, kuri jį žindė mirus motinai; Tarhemą – vyrą, mokiusį jį medžioklės po tėvo mirties; Landerą, kurio tobula atmintis saugojo seniausias genties dainas.
Laimei, padaugėjus klyksmų, jie susiliejo į vientisą viską užgožiantį kauksmą, kuriame net aštriausia klausa nebebūtų atpažinusi nė vieno individualaus balso. Užuot galvojęs, kiek kaldonų dar vis bėga, Tomilis sutelkė dėmesį į Arasą, judantį per kelis šuolius priekyje, ir Maivą šalia jo. Kol jie šalia, jis galėjo bėgti. O jei, kažkurią akimirką, jų nebeliktų... na, Tomilis bandė save pasiruošti ir tam.
Kai jie priartėjo prie ežero vidurio, pradžioje į priekį šovę jaunuoliai jau neteko jėgų ir atsilikinėjo. Dabar į priekį išsiveržė užgrūdinti bėgikai kaip Tomilis, Maiva ir Arasas. Pastarasis vedė jų grupę – net ir nešdamas mažąją Karą ant rankų, jis šuoliavo greičiau už kitus. Visi kaldonai buvo pratę bėgioti žiemą, bet net puikiausiai ištreniruoti plaučiai tokioje žemoje temperatūroje nepajėgė įtraukti daug oro ir ilgainiui speigas nugalėdavo bėgiką. Tomilis pajuto, kad šaltis vis giliau skverbiasi į krūtinę. Jis atsiliko per kelis žingsnius nuo Maivos, vildamasis, kad kvėpavimas sulėtės ir šalčio žala bus mažesnė, ir kaip tik tuo metu priešais juos vėl blykstelėjo šviesa.
Tiesiai tarp Araso menčių.
Maivos „Ne!“ – labiau maldavimas negu neigimas – nesustabdė to, kas buvo neišvengiama. Arasas atsisuko į žmoną, ir Tomilis dar niekada tose plieninėse akyse nebuvo matęs tokio siaubo. Medžiotojas suriaumojo ir šiame garse vos galėjai išskirti žodžius: „Imk Karą!“
Prigimtas motiniškas instinktas suteikė Maivai daugiau jėgų ir ji neįmanomu greičiu nušuoliavo ją nuo vyro skyrusias pėdas. Ji išplėšė Karą iš stambių Araso rankų tą pačią akimirką, kai šis virto
šviesos, kraujo ir nuo kaulų atskirtų raumenų spirale.
Kara sukliko, nes viena atsitiktinė šviesos kilpa kliudė jai veidą, o paskui staiga nutilo – nualpo, Tomilis meldė dievų – Kad ji būtų tik nualpusi. Šviesa tik grybštelėjo jos veidą, jai nepavyko persimesti nuo Araso kūno ant jos.
– Arasai! – suaimanavo Maiva, kai jos vyras parvirto į sniegą ir tapo raudona gėle, neatskiriama nuo visų kitų. – Arasai, ne! Ne! –
Bet vienintelis dalykas, kurį dar galėjo dėl jo padaryti, – bėgti toliau.
Prispaudusi sau prie krūtinės bejėgę Karą, ji nuklupčiojo pirmyn springdama nuo raudos.
– Paimsiu ją! – riktelėjo Tomilis, supratęs, kad palaužta sesuo neįveiks ežero su papildomu svoriu. – Maiva, duokš ją! – Jis susilygino su seserimi ir nesustodamas ištraukė Karą iš motinos rankų. – Bėk, tiesiog bėk.
Iki tol tik deginęs ledinis oras dabar kaip peiliu varstė Tomilio plaučius, bet jis nebemąstė apie būsimą žalą. Dabar jis buvo atsakingas ir už Karą.
Bėgikai jau buvo įveikę bent tris ketvirčius ežero. Kitas krantas jau visai šalia ir keletas jų dar gyvi. Tomilis nesidairė, bet kaskart, kai klyksmai nutildavo, jis girdėjo, kaip jų batai traiško sniegą. Artėjant prie šilumą spinduliuojančios Tirano užkardos, kuri turėjo suteikti atokvėpį, jeigu Tomilio plaučiai nebūtų taip nusvilinti speigo, sniego sluoksnis vis plonėjo, darėsi drėgnesnis.
Po jo batais – per sunkiai dunksinčiais dėl Karos svorio – pasigirdo liutnios stygos zvangtelėjimą primenantis garsas. Jis beveik neatkreipė į jį dėmesio, kol gaudesys nesustiprėjo, ir kažkas toli užnugaryje sušuko: „Ledas! Jis lūžta!“
Tomilis atsisuko kaip tik tą akimirką, kai pirmas žmogus įsmuko žemyn. Tai buvo Bejernas, medžiotojas, virtęs auka ežero nasruose. Dantytas ledas susičiaupė virš jo, o nuo tos vietos įtrūkiai išsklido
į visas puses ir Tomiliui už nugaros bėgę vyrai ir moterys suklupo – visi šeši.
Dievai, negi teliko šeši?
Ne.
Ne, tai neįmanoma... Bet sniegas už skilinėjančio ledo pats parodė tiesą – už jo driekėsi raudonų gėlių pieva. Daugiau nei trisdešimt kaldonų buvo pavirtę krauju ant sniego, liko tik ši saujelė, o ledas po jų kojomis jau skyla. Visa tai nutiko siaubinga seka – ir priminė nuo vieno kūno ant kito šokinėjantį Blyksnį – ledas trūkinėjo siūlėmis ir paskutinius kaldonus sutraukė į vandenį.
Ne! – žioptelėjo Tomilis, kai abejingas ežeras prarijo jo seserį.
Kai gimdydama jį mirė Tomilio motina, ant rankų jį laikė Maiva. Kai Blyksnis surijo jų tėvą, Maiva šluostė kraują ir ašaras nuo Tomilio veido. Kai žuvo visi dėdės, tetos ir broliai, su juo liko tik Maiva. Vienintelė konstanta.
Tomilio pasaulis sueižėjo kartu su ledu. Jo kojos pasidavė. Tamsa ir šaltis apgaubė jį, nors ledas po keliais dar nebuvo įtrūkęs. Jis skendo kartu su šeima.
Tada slogią tamsą kaip ietis persmeigė „NE!“.
Maiva jau buvo vandenyje, kyšojo tik galva, mirtinas šaltis jau palietė jos lūpas, ugnies spalvos plaukai buvo prilipę prie skruostų. Ji pasikylėjo aukštyn, nagais įsikibo į pasvirusį ledo luitą – bet ne siekdama išgyventi, o surikti: „Tomili! BĖK!“
Tomilio širdį skaudžiai grybštelėjo suvokimas: Maiva visą tą laiką nešiojo jį dėl šios akimirkos. Kad dabar, šiame paskutiniame ruože, Tomilis galėtų nešti jos dukrą. Štai priežastis gyventi – stipresnė už visą jo sielvartą ir baimę.
Vanduo sužibo balta šviesa trijose – tada keturiose, penkiose, šešiose – vietose, kurios, Blyksniui pasiėmus skęstančiuosius, greitai virto raudonomis sūkurinėmis dėmėmis. Taip žuvo paskutiniai kaldonai.
Bet ne visai. Tomilis stipriai prispaudė dukterėčią prie savęs, o krūtinę slegianti jos galvytė privertė jį atsistoti. Ne visai paskutinis!
Esame vienas kraujas. Bejerno balsas aidėjo jo galvoje net šiam medžiotojui, Maivai ir visiems kitiems patekus į liepsnojančius mirties nasrus. Vienas kraujas, vienas vardas, vienas tikslas...
Turėdamas tik šį vienintelį tikslą, Tomilis atsisuko ir nušuoliavo miesto link.
Nebesirūpindamas, kad sužalos savo kūną, jis bėgo taip, kaip dar nebuvo bėgęs nė vienas žmogus. Nors Karos svoris turėjo jam kliudyti, jis tempė jį į priekį – lyg visi permainingi kvenų dievai būtų sudėję savo jėgą į šį paskutinį spurtą link tolimosios pakrantės. Židinio deivė Siernaja plaučius deginančią ugnį pavertė jėga, medžioklės dievas Mearas suteikė antžmogišką ištvermę, vandenų dievas Nenas laikė ledą tvirtą net ir tada, kai plyšiai kandžiojo Tomilio kulnus. Uolos palei ežero kraštą nuo Tirano magijos spindėjo lyg auksas. Išsigelbėjimas. Ir net pati Mirtis, regis, leido Tomiliui praslysti.
Likus paskutiniams žingsniams jo batai pramušė ledą – nuo užkardos šilumos jo sluoksnis buvo visiškai plonytis. Bet tai nesvarbu. Vanduo čia tesiekė blauzdas, jis laužėsi pirmyn, skylančio ledo kraštai pjaustė jam kojas, tačiau šaltis neleido pajusti skausmo. Jis lyg beprotis pasiekė uolas, užsikeberiojo jomis į viršų, į auksinę šviesą – į saugumą. Maginė užkarda nepasipriešino Tomilio įėjimui – tik dilgčiojančia šviesa apšvietė jo sustirusį kūną.
Ir tada peržengė į kitą pusę – į tikrą pavasarį. Jiems pavyko.
Tomilis parpuolė ant kelių ant lygiausio kada nors matyto žemės paviršiaus. Nors, kaip suprato, tai nebuvo žemė. Paviršius po jo keliais – tiraniečių išradimas. Grindinys. Jis kuo švelniau paguldė Karą ant šio nenatūraliai lygaus pagrindo. Jos veidelis buvo išblyškęs, per kairę akį Blyksnis buvo išdeginęs pusmėnulį, iš tos vietos lėtai sunkėsi kraujas. Virpančiomis rankomis Tomilis nusidrėskė kumštinę pirštinę ir priglaudė du pirštus prie jos kaklo.
– Prašau... – sumurmėjo. – Prašau, prašau... – Ir nors čia jo dievai nebegalėjo jo pasiekti, suteikė jam dar vieną malonę. Po pirštais sutvinksėjo pulsas.
Kara gyvens. Ir kai jis tai suprato, gyvuliška jėga apleido Tomilio kūną, ir jis susmuko šalia dukterėčios.
Ore Blyksnio nebeliko, bet kartu su juo pradingo ir visų jo dievų šnabždesiai – liko tik siaubinga tuštuma. Jis išsižiojo raudoti, bet nepajėgė nieko, tik dusliai sušvokšti. Ašaros iš akių ritosi į plaukus smilkiniuose, tirpdė ant odos pridžiūvusį prakaitą, ir jis nekentė savęs už tai, kad nebesugebėjo net rėkti. Kaldonų nebėra, taip pat ir visų jų įgūdžių, dainų ir tarpusavio meilės. Kodėl nedreba Žemė? Kodėl perpus neplyšta ir dėl šios netekties negriaudėja Dangus?
O jis, Tomilis, guli čia ir springsta kaip į krantą išmesta žuvis, nesugebanti išspausti nė garselio.
Jis nežinojo, kiek laiko taip pragulėjo, kai į petį jam bakstelėjo batas.
– Ei! – nekantriai tarė balsas, lyg jau būtų kartojęs tai keletą kartų. Sutelkęs žvilgsnį Tomilis išvydo svetimtaučio veidą žalsvomis akimis, riesta nosimi ir kupeta trumpų rudų plaukų virš jos. – Atbudai, blyksnieti?
Tiraniečių kalba buvo kilusi iš to paties kamieno kaip ir jam pažįstamos kalbos – žodžių šaknys buvo tokios pat kaip kaldonų kalbos, skiemenys šiek tiek kapoti lyg lapų kraštai, priminė endrastų
kalbą, – bet jo ausims prireikė minutėlės, kad priprastų prie neįprastos tarties ir skambesio. Virš rytinių kalvų kylanti saulė, rodės, buvo ne ta pati, kurią buvo pratęs matyti Tomilis. Užkarda pakeitė jos spalvą, o tiesios Tirano pastatų linijos suskaldė jos šviesą į griežtus, aštrius stačiakampius. Kadangi plaučių jau taip labai nebedegino ir Tomilis atgavo gebėjimą uosti, net oras čia atrodė kažkoks ne toks –kvepėjo dūmais, bet ne laužo ar prerijų gaisro, tie dūmai buvo rūgštūs it tulžis.
– Ei, Beni! – sušuko sargybinis per petį. – Čia kvenas!
– Šįkart tik vienas? – pasigirdo antras balsas.
– Na, du, jei skaičiuotume pyplį, bet, manau, jis miręs.
– Ne! – pabandė sušukti Tomilis, bet iš gerklės teišėjo deginantis gurguliavimas.
Šalia jo pasirodė antra figūra, nuo pirmosios besiskirianti tik strazdanomis ant nosies; Vyresnioji Serta buvo sakiusi, kad tiraniečių veidus sunku atskirti. Abu buvo vienodai apsirengę – standžios uniformos su žalvarinėmis sagomis. Ant nugarų – metaliniai ginklai, ilgesni nei kuokos, trumpesni nei ietys. Šautuvai.
– Jeigu jie per silpni dirbti, čia jiems vietos nėra, – šaltai tarė strazdanotas sargybinis.
Ar tai reiškė?..
– Nori, kad išmesčiau juos atgal?
– Ne! – pagaliau išstenėjo Tomilis ir sugriebė pirmojo sargybinio batą. Jis nepajėgė nei atsistoti, nei ką nors nešvokšdamas pasakyti, bet jo pirštų gniaužtai dėl daug metų, praleistų siuvant odas ir tempiant lankus, atrodė galingi. Tai turėjo kalbėti už jį. – Galiu dirbti.
Tai buvo vieni iš nedaugelio tiraniečių žodžių, kuriuos Tomilis išmoko prieš kirsdamas ežerą. Vyresnioji Serta buvo sakiusi – šie žodžiai išgelbės gyvybę tiems, kuriems pavyks peržengti užkardą.
– Galiu dirbti!
– Taip? – rodės, kad strazdanotas tiranietis nėra tuo tikras. – Nepanašu, kad galėtum.
– Bet batą suspaudė atsakančiai, – tarė pirmasis sargybinis, išsiviepęs žiūrėdamas į Tomilio ranką ant jo bato. – Nenusikalsime nuvedę jį į stovyklą, o ten bus matyt, ar atsigaus.
– Gerai, – nekantriai tarė strazdanius. – Atsikratysiu mergiote.
Jis pasilenkė prie Karos.
– NE! – neviltis sugrąžino Tomilio kūnui jėgų, ir jis metėsi į priekį, kad užstotų dukterėčią.
– Et, vardan Ferino! – pirmasis sargybinis įrėmė batą Tomiliui į petį, ketindamas nustumti jį šalin.
Tačiau Vyresnioji Serta apie tiraniečius buvo sakiusi dar vieną dalyką: jie negali tyčia atskirti vaikų nuo tėvų. Tai draudžia jų religiniai įstatymai. Tad nesitraukdamas nuo Karos Tomilis tiraniečių kalba išgergždė žodį, kurio kaldonams retai teprisireikdavo:
– Mano... mano duktė.
Sakyti tai, kai Maivos ir Araso kraujas dar garavo ant ežero, atrodė šlykščiai klaidinga. Bet tiraniečiai nuosavybę pagrindžiantiems žodžiams teikė keistą galią.
Batas pakilo nuo Tomilio peties.
– Tavo duktė, sakai? – tarė strazdanius. Ir, regis, tiraniečiams buvo tiek pat sunku atskirti kvenų veidus, kiek Tomiliui – jų. Nė vienam sargybiniui nesukėlė jokio įtarimo, kad Kara į jį visai neatrodė panaši. Pakako to, kad abiejų akys buvo pilkos.
– Gerai, tada abu galite vykti į stovyklą. Pažiūrėsim, kaip tau patiks.
Kai Tomilis suglumęs pažvelgė į strazdanotąjį sargybinį, tiranietis pagiežingai paaiškino:
– Sėkmės maitinant tą žiurkytę. Pats sau kapą kasi.
Jei sargybinis taip bandė įbauginti Tomilį, bandymas nepavyko. Negi šis žmogus nesupranta? Tomilis jau buvo miręs. Visa jo esybė
liko kitapus užkardos – kruvinose skiautėse, kurios pradings iškritus pirmam sniegui. Bet Kara buvo gyva. Ir kol tuščias Tomilio kiautas visų nebylių jo dievų valia kvėpuos, ji gyvens.
Širdies gilumoje jis abejojo, ar įmanoma užauginti kaldonų vaiką šiame metalo ir krumpliaračių mieste, bet nepamėginęs jis išduotų visus protėvius. Kol jiedu kartu, Tomilis galės sakyti sau, kad skerdynės kertant ežerą nebuvo beprasmės.
Kaldonai liko gyventi.
