PIRMAS SKYRIUS
Matas Balardas patenkintas nusišypsojo ir atsisuko į partnerę. Liza Heins irgi šypsojosi.
– Mums pasisekė! Mūsų pirmasis tyrimas baigtas! Ir apmokėtas! – Liza spustelėjo jam koją. – Juk išaiškinome?
Juodu rizikavo, bet vienintelė išeitis buvo tapti privačiais sekliais. Liza buvo priversta mesti darbą policijoje, nes po pasikėsinimo į jos gyvybę nebeatitiko policininkų sveikatai keliamų reikalavimų. O Matas atidirbo nustatytą laiką, bet penkiasdešimt trejų metų dar buvo sveikas, stiprus ir anaiptol nepasiruošęs kapstytis darže ir žaisti boulingą. Įkurti seklių biurą atrodė savaime suprantama. Bylas jie galės rinktis, o Liza dirbs, atsižvelgdama į savo galimybes.
Dabar jų rankose čekis, klientas laimingas, o žmogus, kurį jie sekė, Fenflito policijos nuovados areštinėje su buvusiais jųdviejų bendradarbiais, laukia, kol jam bus pateiktas kaltinimas.
– Tiesiog pavyzdys iš vadovėlio, – tyliai nusijuokė Matas. –Nors nemanau, kad visos bylos bus tokios aiškios.
– Aš labai patenkinta, – atsiliepė Liza. – Bet iš dalies norėčiau sunkesnio tyrimo, – pridūrė beveik ilgesingai.
– Nevyk Dievo į medį, mieloji! – perspėjo ją Matas. – Mes taip sakydavom per budėjimą, ir kitas iškvietimas įmurdydavo į neįtikėtiną bjaurastį iki ausų.
– Teisybė, bet... supranti, ką turiu omeny. Juk šis tyrimas buvo nuobodokas?
Matui nespėjus atsakyti, suskambėjo jo mobilusis.
– Vilai! Kaip reikaliukai? – Jis įjungė garsiakalbį, kad ir Liza girdėtų. Jie abu dirbo drauge su detektyvu inspektoriumi Vilu Stounbridžu ir nusiminė, kai tas sunkiai susižeidė alkūnę ir buvo priverstas išeiti iš mėgstamo darbo.
Stojo ilga tyla, paskui automobilio saloną pripildė Vilo balsas.
– Būdavo ir geriau. Ar negalėčiau užsukti puodelio kavos ir pasišnekėti? Pradedu manyti, kad gyvenimas pelkyne šiek tiek sumaišė man galvą. Reikia žiupsnio Balardo ir Heins blaivaus proto, jei turit atliekamo.
Jei jis bando kalbėti nerimtai, tai jam nelabai sekasi. Matas žvilgtelėjo į Lizą. Ji paniuro.
– Dabar mes važiuojam namo. Tau tinka po pusvalandžio?
– Keitė studijoje, vadinasi, dirbs iki vėlumos, – atsakė Vilas, – taigi puiku. Netrukus pasimatysime. – Ir iškart baigė pokalbį, tarsi būgštaudamas, kad jie apsigalvos.
Matas giliai įkvėpė.
– Skamba grėsmingai.
– Viliuosi, Keitei nepablogėjo, – tyliai ištarė Liza. – Ji ir taip daug iškentė.
Metams bėgant, jie tapo artimais draugais, todėl Matas ir Liza buvo tarp tų nedaugelio žmonių, kurie žinojo tikrą Stounbridžų istoriją. Keitė Stounbridž buvo puiki vaikų knygų iliustratorė. Ji piešė paveikslėlius knygų ciklui „Fėjų svajonės“ apie fėjas, elfus ir kitas antgamtines būtybes. Iliustracijos buvo tokios populiarios, kad dabar su jomis susijusios prekės buvo perkamesnės už knygas. Viso pasaulio vaikai vilkėjo marškinėliais, naudojosi penalais ir miegojo po antklodėmis su Keitės kūriniais. Kiekvienoje naujoje knygoje ji ir autorė sumaniai prista
tydavo naują veikėją, todėl knygų ir su jomis susijusių prekių pardavimai būdavo rekordiniai. Vilas darė svaiginamą karjerą policijoje, ir atrodė, kad juodu gimę po laiminga žvaigžde. Deja, iš tikrųjų jų gyvenimas anaiptol nebuvo pasakiškas.
Vilas ir Keitė neteko kūdikio. Keitė gimdydama vos nenumirė. Gelbstint gyvybę, jai buvo pašalinta gimda ir sykiu atimta galimybė kada nors susilaukti vaikų. Be abejo, Vilas buvo priblokštas, bet guodėsi, kad tebeturi savo gražuolę žmoną. Antra vertus, Keitė buvo siaubingai sugniuždyta ir daug mėnesių lankėsi pas psichoterapeutą. Galų gale susirgo depresija, kurį laiką gydėsi psichiatrijos ligoninėje, paskui vartojo vaistus, kurių šalutinis poveikis buvo sekinanti apatija, todėl ji nebegalėjo dirbti mėgstamo darbo. Keitei pradėjus sveikti, sumažinus vartojamų vaistų ir vėl ėmus piešti, Vilą užpuolė kažkoks kokainistas ir sulaužė ranką dviejose vietose.
Kai tik jis pasveiko tiek, kad galėjo vairuoti, juodu nusprendė, kad atėjo laikas palikti senuosius namus su baisiais prisiminimais. Jie vylėsi naujoje vietoje pradėti naują gyvenimą. Negalėjo patikėti savo sėkme, radę Holandų namą, seną sodybą Kuždesių pelkėje. Jie jau gyvena ten beveik pusę metų.
– Nesu įsitikinusi, kad gyvenimas pelkėje tinkamas Vilui, o tau kaip atrodo? – mąsliai ištarė Liza. – Kai Keitė dirba, jis nuolat sėdi vienas. Gal vienatvė pradėjo jį slėgti.
– Vilas visada buvo veiklus, ir staiga netekti darbo, kurį tikėjaisi dirbti iki pensijos, labai sunku, – sutiko Matas ir pažvelgė į ją. – Juk tu tai puikiai žinai, mieloji?
– Be abejo, tai sukrečia, bet negali grįžti į praeitį pakeisti įvykių, todėl tenka gyventi toliau. – Liza jam pamerkė. – Ir kartais gyvenimas neįtikėtinai pagerėja, a, pone Balardai?
– Tu teisi, bet mums pasisekė. Nors mes pergyvenome labai sunkius laikus, nebuvome tokie gležni ar jautrūs kaip Keitė.
Ji visada buvo trapi, ir Vilas pirmas pripažintų, kad iki šiol neatsigavo po kūdikio netekties. Turbūt taip ir neatsigaus. –Matas palengva įvažiavo į keliuką, vedantį Tanerio pelkės link ir namo. – Kažin, kodėl Vilas nori su mumis taip skubiai pasikalbėti? Aš net šiek tiek susirūpinau.
– Aš irgi. – Liza žiūrėjo į mylių mylias žalių laukų, apsodintų tarpiomis daržovėmis. – Matai, ką manai apie jų naująją sodybą, Holandų namą?
Jis iškvėpė.
– Ji buvo man po akių visą gyvenimą, todėl iš tiesų niekada apie ją negalvojau. Vieta graži, nuošali ir kainavo jiems pigiau grybų. Man visada atrodė, kad ta sodyba įspūdinga. Ją reikia smarkiai atnaujinti, turbūt niekas neremontavo nuo senosios Holand jaunystės, bet...
– Ne, aš turėjau omeny ne praktinę pusę. Ar ji tau patinka?
Matas gūžtelėjo pečiais.
– Nei patinka, nei nepatinka. Man vis tiek.
– Hm. Gal tą ir turėjau omeny, – susimąstė Liza. – Mūsų namuose visada noriu šypsotis, o Holandų namas kažkoks... be gyvybės.
Matas garsiai nusijuokė.
– Tu nesišypsojai, pirmą kartą pamačiusi Balardų giminės „rūmelį“. Kiek prisimenu, pasakei, kad jis panašus į muziejų... ne, į mauzoliejų.
Liza nesėkmingai bandė apsimesti apgailestaujanti.
– Taip, bet jis man nekėlė pasibjaurėjimo. Tiesiog mačiau, ko jis prašyte prašosi. Dabar mes jau palikę jame savo žymes, jis šiltas ir jaukus.
Matas įsuko į Kanono sodybos įvažą.
– Na, Holandų sodyboje jie gyvena dar neilgai ir nespėjo jos padaryti savos. Vilą varžo suluošinta ranka, o Keitė dirba
visada, kai nemiega, bent taip atrodo. Duok jiems laiko. Vieną gražią dieną ši sodyba taps jų svajonių namu, pamatysi.
Lizos jis neįtikino.
– Man atrodo, jog prireiks kur kas daugiau nei kelių spalvų palečių ir užsakymo įmonei „Wayfair“, kad ta sodyba taptų svajonių namais. Bet tai tik mano nuomonė.
Matui vos spėjus įkišti laukujų durų raktą į spyną, už jų automobilio sustojo Vilo Stounbridžo mašina. Dirstelėjęs jam į veidą, Matas suprato, kad draugas jaučiasi nekaip. Jo šypsena buvo dirbtinė, akys nieku gyvu neatrodė linksmos.
– Eikš į vidų, užkaisiu vandenį. – Liza nuskubėjo į virtuvę, o Matas nusivedė Vilą į svetainę.
– Palauksim Lizos ir kavos. Atrodo, tau reikia išsipasakoti, Vilai, – šiek tiek susirūpinęs Matas nusišypsojo senam draugui. – Tavo mina tokia būdavo tada, kai šlykšti byla tapdavo visiškai nepakenčiama.
Vilas nelinksmai nusijuokė.
– Puikiai prisimenu tą jausmą. Dabartinis gyvenimas truputį panašus, visa bėda, kad nesu įsitikinęs, ar aš pats kaltas, nes įžiūriu, ko nėra, ar iš tiesų turiu teisę nerimauti.
– Ką gi, mudu ilgai buvome policininkai ir linkę matyti blogąją padėties pusę. O tu turėjai geriausią nuojautą iš visų detektyvų, su kuriais man teko dirbti, todėl jei įtari ką negera, turbūt taip ir yra.
– Dar neseniai būčiau su tavimi sutikęs, bet nuo tada, kai turėjau išeiti iš darbo ir mes atsikraustėme čia, jaučiuosi kaip nesavas.
– Pasikalbėk su Liza, Vilai. Juk ją irgi ištiko ta pati bėda. Ji irgi turėjo mesti mėgstamą darbą. Gal ji galės padėti, blogiausiu atveju bent išklausys.
– Oi, ne, neketinu jai užkrauti savo rūpesčių, ji turi savo bėdų dėl sveikatos. Be to, tokių laimingų aš judviejų dar
nemačiau. Nekreipk dėmesio, ko gero, tiesiog gailiuosi savęs. Šiaip ar taip, tai nesusiję su reikalu, apie kurį noriu su tavimi pasikalbėti. – Vilas pritildė balsą. – Pradedu suprasti, kad, mano nuomone, aš taip ir nesusitaikiau su Keitės liga po kūdikio netekties ir poveikiu, kurį ji patyrė. Ji be galo jautri, Matai! Ir nenuspėjama – akimirksniu pasikeičia.
Matas linktelėjo. Su tuo susidoroti lengva. Kai jau ruošėsi atsakyti, įėjo Liza, nešina padėklu su kavinuku ir šokoladiniais sausainiais.
– Pamaniau, kad reikalas, matyt, toks rimtas, jog vertėtų praplėšti „Hobnobs“ pakelį. – Ji padėjo padėklą ant kavos staliuko ir klestelėjo į krėslą.
Vilas tyliai nusijuokė, ir akimirksnį Matas atpažino ankstesnį Vilą.
Jis padavė draugui garuojantį puodelį.
– Tai pasakok, Vilai, kas tave graužia?
Vilas atsargiai pastatė puodelį ant kavos staliuko.
– Tiesą sakant, aš noriu jus pasamdyti.
Matas atsitiesė.
– Ką? Kaip privačius seklius? Kodėl?
– Kuždesių pelkėje kažkas negerai, bet aš gyvenu per arti, todėl pats šniukštinėti negaliu. Be to, Keitė dirba kiaurą parą, kad spėtų laiku atlikti užsakymą, taigi aš tvarkau namus, apsiperku, gaminu valgyti ir sykiu bandau atnaujinti namą. Aš nusivaręs nuo koto. – Jis pakėlė rankas. – O, aš nesiskundžiu, tikrai. Keitės kūryba stebuklinga, aš visiškai ją palaikau, bet neturiu nei laiko, nei noro pradėti neoficialų tyrimą.
Liza išsiblaškiusi kramsnojo sausainį, nenuleisdama nuo Vilo akių.
– Tai kas, tavo nuomone, dedasi? – paklausė ji.
Vilas iš vidinės švarko kišenės išsitraukė mažą užrašų knygelę.
– Keli nesvarbūs, iš pažiūros nesusiję įvykiai. Gali būti, kad jie nieko nereiškia, tiesiog aš viską išpūčiau, bet pasiklausykit. –Jis įsmeigė akis į užrašus. – Kuždesių pelkė yra vos už kelių mylių nuo Tanerio pelkės, o tu čia gyveni visą gyvenimą, tai gal pažįsti porą suinteresuotų asmenų. Pavyzdžiui, Emiliją Svein? Matas linktelėjo.
– Vokietė, gyvena visai arti tavęs. Vyras seniai miręs. Kiek prisimenu, miela moteriškė. Kadaise teko bendrauti su jos vyru, po įsilaužimo į jo įmonę.
– Puiku, tada galbūt eisis lengviau. Neseniai kažkas ėmėsi prieš ją piktybiškų veiksmų. Aš sužinojau tik praėjusią savaitę. Ji priskyrė juos išankstiniam nusistatymui, bet aš nė akimirką tuo nepatikėjau. – Vilas gurkštelėjo kavos. – Visa bėda, kad ji nenori niekam įkyrėti, ji tikrai nepaduos oficialaus skundo, todėl man toptelėjo, kad galėtume neva atsitiktinai susitikti su jumis, o jūs paskatintumėte ją išsikalbėti.
– Kokie tie piktybiški veiksmai? – paklausė Liza, siūlydama Vilui sausainių.
– Pirmiausia kažkas užmušė jos katę. – Jis vyptelėjo. – Bjauru. Paskui kažkas nudaužė spyną nuo jos pašiūrės ir viską viduje sulaužė, ir... – Jis nutilo ir paniuro. – Ir man atrodo, kad atsitiko dar kažkas, bet ji prikando liežuvį.
– Nėra reikalo mūsų samdyti, Vilai. – Matas pažvelgė į Lizą ir pakėlė antakį. – Pasidomėsime, ką galima sužinoti, bet kaip tavo draugai.
Liza energingai linktelėjo.
– Žinoma! Be to, mes ką tik baigėme tyrimą ir tučtuojau galime vėl imtis darbo. Papasakok, kaip ketini organizuoti „atsitiktinį“ susitikimą.
– Rytoj ji vyks į ūkininkų turgų Fenflite. Jos senas kledaras sugedo, todėl iš Kuždesių pelkės atvažiuos autobusu. Jei jūs
ją netikėtai sutiktumėte ir pasiūlytumėte parvežti namo... Aš
žinau autobusų tvarkaraštį, o ji niekada nepraleidžia turgaus dienos, todėl judu tikrai ją ten rasite. Tinka?
– Aha, – atsakė Liza. – O kadangi ji jau pažįsta Matą, turėtų pavykti. Mes jai pasakysime, kad einame pas tave.
– Sutinku, – tarė Matas. – Kas dar tau kelia nerimą?
– Vyrukas vardu Džeraldas Grouvas. Girdėjai apie tokį?
Matas suraukė kaktą.
– Vardas negirdėtas. O tau, Liza?
Ji papurtė galvą.
– Neteko.
– Aš jį esu matęs, tikrai žinau. Matyt, susijęs su darbu. –
Vilas apsiniaukė. – Ir jis man nepatinka.
– O, apie tai norėtume sužinoti daugiau, – tarė Matas.
– Neprisimenu, ką jis padarė, tiesiog jis mane šiurpina. Gyvena už ketvirčio mylios nuo mūsų nuošalioje apgriuvusioje lūšnoje pelkės pakraštyje. – Vilas pažvelgė į juos abu. – Pažįstamas jausmas? „Šituo pasitikėti negalima“.
Jausmas jiems buvo pažįstamas.
– Jis pasirodė prieš kokius pusantrų metų ir baisybę laiko vienas šlaistosi palei pylimą ir pelkių takais. O dabar prie reikalo. –Vilas paniuro. – Alkūnę ir ranką man kartais skauda taip, kad naktimis negaliu miegoti, todėl įpratau atsikelti, stengdamasis nepažadinti Keitės. Kai kuriomis naktimis einu pasivaikščioti. Pamačiau automobilį, važiuojantį raisto keliukais – pats žinai, kad niekas nevažiuoja toliau kaip pelkė, upės žiotys ar senasis malūnas, numatytas nugriauti. Ten niekas negyvena, todėl kur ir kodėl važiuoja automobilis? O dar šviesos Vošo įlankos vidury, maždaug ties Fenflito Gelmėmis, ir man darosi velniškai neramu. – Jis mąsliai žiaumojo sausainį. – Visa bėda, kad aš pasiklausinėjau, ir atrodo, jog esu vienintelis, matęs automobilį ar šviesas.
– Darosi įdomu, – sumurmėjo Matas. – Nors šie trys dalykai veikiausiai nesusiję.
– Gal ir ne... – Vilas atsilošė. – Klausykit, aš mielai jums sumokėsiu. Po mano sužeidimo gyvename pasiturimai, o Keitė tiesiog vartosi piniguose už iliustracijas ir su jomis susijusias prekes. Tiesą sakant, būčiau daug laimingesnis, tapęs jūsų klientu.
– Pirmiau apsiklausinėsime, – tarė Matas, kuriam buvo nemaloni mintis imti užmokestį iš seno draugo. – Zonduosime dirvą ir žiūrėsime, ar iš tikrųjų yra ką tirti, veiksime pagal aplinkybes. Galbūt pakaks padengti išlaidas, jei teks pakloti šiek tiek pinigų. – Šiaip ar taip, jie pradėjo naują verslą, kad būtų užsiėmę, o ne kad turėtų iš ko pragyventi.
– Sutarta. Tik judu ir galite mane nuraminti. – Vilas patogiau įsitaisė, jam aiškiai palengvėjo, ir jie ėmė šnekučiuotis apie visokius niekus. – Turite ateiti pietų. Nustebsite, koks aš, pasirodo, puikus virėjas.
– Taip, taip, mikrobangų krosnelės karalius, – nusijuokė Liza. – Jei valgių gaminimas nesibaigia dzingtelėjimu, tai, pasak tavęs, maistas netikras.
– Tai jau praeitis. – Jo šypsena prigeso. – Kai Keitė taip sunkiai susirgo, man teko gaminti valgį abiem, o jai reikėjo gero maisto, ne pašildyto mikrobangų krosnelėje. Man atsivėrė akys. Reikia pripažinti, dabar man patinka gaminti valgį. Gal ketvirtadienį, kitą dieną po turgaus? Galėsite man papasakoti, kaip sekėsi kalbinti Emiliją. Sakyčiau, užsukite, ją parvežę, bet atvyksta Keitės agentas ir knygos autorė pasiimti naujojo personažo eskizų, todėl būsime labai užsiėmę.
– Ketvirtadienis tinka. Bus malonu vėl pamatyti Keitę, –pasakė Liza.
– Klausykit, privalau jus perspėti, kad ji gali atrodyti visiškai normaliai... – Jis atsiduso. – Bet gali būti, kad pietaus tik mūsų trejetas. Jei ji įnikusi į darbą, gali nenorėti jo pertraukti.
Duodu žodį, kad ne iš nepagarbos jums. Tiesiog šiuo metu ji taip elgiasi. Skubus darbas tik didina įtampą, ir aš linkęs leisti jai daryti tą, ką ji privalo daryti.
– Žinoma. – Matas nusišypsojo draugui, slapta sunerimęs
dėl ką tik išgirstų jo žodžių. – Jei susitiksime su ja, puiku, tik nedaryk jai spaudimo, gerai?
Vilas išgėrė kavą iki dugno.
– Ko gero, man laikas grįžti. Labai džiaugiuosi, kad galit viską patikrinti. – Jis atsistojo ir nusišypsojo Lizai. – Tu teisi dėl „Hobnobs“ sausainių. Mums iš tiesų jų reikėjo. – Jis parodė į pustuštę lėkštę. – Susitiksime ketvirtadienį. Ateikit apie pirmą.
Jie išlydėjo jį, pamojavo ir grįžo į vidų.
– Ką manai? – paklausė Liza.
– Jis įsitempęs kaip skalbinių virvė, – atsakė Matas. – Ir man susidarė įspūdis, kad Holandų sodyboje ne taip jau miela ir šviesu.
– Įdomu, kaip bus su mūsų pietumis. – Liza, nešina padėklu, atbula įėjo pro virtuvės duris. – Bet pirmiau reiks susitikti su Emilija Svein. Papasakok, ką apie ją žinai.
Matas patraukė pečiais.
– Nedaug. Ji gyvena kotedže „Inkariukas“ prie kelio į Holandų sodybą. Artimiausia Vilo ir Keitės kaimynė, turi labai gražų sodą, turbūt tu jį matei.
– Žinau, kur jis, kalbėjome apie tą sodą, kai svečiavomės pas Vilą paskutinį kartą.
Matas linktelėjo.
– Jai turbūt per septyniasdešimt, bet iš pažiūros dar tvirta moteriškė. Žaviuosi jos ryžtu. Tikiuosi, galėsime jai padėti – jei ji mums išsipasakos.
– Pasinaudok savo žavesiu, mielasis. Gali vynioti moteris aplink pirštą. – Liza plačiai nusišypsojo jam, vasnodama blakstienomis. – Tau atsispirti neįmanoma. Žinau, ką sakau.
– Šalin, paleistuve!
Kaip jis ją myli! Juodu ketina kada nors susituokti, bet skubėti nėra reikalo. Jie ir taip laimingi, džiaugiasi laisve. Abu daug metų gyveno tik darbu policijoje – pamainos, viršvalandžiai, nutrauktas miegas ir atšaukti susitikimai. Aną gyvenimą lėmė nusikaltimai ir nusikaltėliai. Naujasis gyvenimas buvo atradimas. Ir vis dėlto Matas buvo įsitikinęs, kad jie pasielgė teisingai, nevisiškai atsisakydami darbo. Jis pasiryžo nepakratyti kanopų ant ką tik sukastos komposto krūvos. Ar šiaip, ar taip jis ne sodininkas. Priešingai nei Emilija Svein. Prisiminus ją, nuotaika sugedo. Sodo namelis nusiaubtas, negana to, mylimas gyvulėlis be priežasties nužudytas. Tokie įvykiai išmuštų iš vėžių bet ką, juo labiau vienišą senyvą moterį. Gal kaip tik tai jiems seksis geriausiai. Ne atskleisti nusikaltimus, o šiek tiek palengvinti žmonėms gyvenimą. Pradės nuo ponios Svein.