Deksteris tai išgirdo anksčiau, nei pamatė. Dundėjo. Riaumojo. Ausis vėrė pašėlusiai cypiantys ratai, o tada...
BUM! Priekiniai žibintai tvoskė ir degino akis, ore skraidė susisukusio metalo gabalai, o jis beviltiškai tampė į riešus įsirėžusią lipniąją juostą ir spurdėjo bandydamas išsilaisvinti, kol jų dar nesutraiškė.
Deksteris sulaikė kvapą, užsimerkė...
Nežinau, ar esi girdėjęs barbarizmą „spoilinti“, bet dauguma autorių savo knygas paprastai pradeda nuo pradžių. Grįžkime šiek tiek atgal. 1
Gimus sūnui, ponas ir ponia Prokteriai iš karto suprato, kad jis ypatingas. Tai paaiškėjo jau po kokių keturių sekundžių, kai jis, atsisukęs į šalia buvusį akušerį, skambiu balsu aiškiai paklausė: „Ar galėčiau pasiskolinti šias?“, tada griebė žirkles ir persikirpo virkštelę.
Ne taip seniai! Varyk į ateitį!
2185-ieji, Žemės planetą valdo Zaaargo aštuonkojų gentis.
Dėl Dievo meilės! Grįžk!
Deksteris Prokteris buvo pasaulio viršūnėje. Neturiu omenyje tiesiogine prasme – jis nestovėjo Šiaurės ašigalyje, apsuptas baltųjų lokių ir pingvinų.
Noriu pasakyti, kad jis iš tiesų buvo labai laimingas. Ir kodėl jis buvo laimingas? Na, jei skaitysite toliau, sužinosite – taip ir kuriamos knygos.
1 PRIEŽASTIS
Vyliausi, kad kurdamas šią knygą parašysi daugiau nei 120 žodžių, kol padarysi baisią faktinę klaidą. Supainiojai Šiaurės ir Pietų ašigalius: Šiaurės ašigalyje yra tiek pat pingvinų, kiek kupranugarių.
Pirmiausia – ir svarbiausia – Deksteris vėl dirbo gydytoju ir darė tai, ką labiausiai mėgo, – sprendė medicinos mįsles
Lilideilio ligoninėje, kurią žurnalas „Sveikatėlė“ neseniai išrinko linksmiausia Britanijos ligonine. O jei jums įdomu, kaip dešimtmetis tapo gydytoju ir kodėl jis buvo
palikęs tokią nuostabią ligoninę, tuomet tikriausiai turėtumėte perskaityti pirmą mano apie jį parašytą knygą.
Jei tingite tai daryti, apibendrinsiu vienu sakiniu:
Keistai protingas vaikis tampa gydytoju, patenka į bėdą ir išsprendžia išmatų paslaptį.
Gerai, tęskime šią knygą...
Deksteris, kasydamasis smakrą, stebeilijosi į devynmetį pacientą vardu
Manau, šiek tiek neįvertini, kaip aš vienas išgelbėjau visą mokyklą.
Bilis. Jei būtų turėjęs barzdą, būtų ją paglostęs. Kartu jis būtų atrodęs šiek tiek juokingai, nes dešimtmečiai paprastai neturi barzdų. Bet, kita vertus, jie paprastai ir nedirba gydytojais.
– Taigi, kada visa tai prasidėjo? – paklausė Deksteris.
D eksteris , jeigu
būtų su barzda
tikrasis D eksteris
– Mažhdaug priešh savaitę, – su stipriu vokišku akcentu atsakė Bilis.
Na, kalbėti su vokišku akcentu nėra nieko neįprasto.
Vokietijoje gyvena daugiau nei aštuoniasdešimt milijonų žmonių, ir nė vienam iš jų nereikia kreiptis į gydytoją –nebent paslystų ant dešrelės ar ko nors panašaus. Bet Bilis buvo ne vokietis.
– Ašh niekada nebuvau čhia, – pasakė Bilis. – Ašh net nemėgstu šhnicelio!
Deksteris metė žvilgsnį į Bilio Niujorko jankių kepuraitę.
– Kai praeitą savaitę žaidei beisbolą, į kurią galvos pusę tau pataikė kamuoliukas – kairę ar dešinę?
tikrasis
B ilis
B ilis , jeigu būtų vokietis
– Kaip tu?.. – paklausė Bilis nusiimdamas kepuraitę ir atidengdamas gumbą sulig apelsinu. – Vadovėlinis užsienio akcento sindromo atvejis.
Esu tikras, kad tai išnyks šiek tiek padedant logopedui, bet pasidarykime MRT, kad pamatytume, kas ten vyksta. Bitte schön. Dar viena medicininė paslaptis, kurią išsprendė protingiausias pasaulio dešimtmetis.
MRT, arba magnetinio rezonanso tomografija, yra būdas pažvelgti
į kūno vidų nenaudojant skalpelio. Tai visiškai paprasta procedūra, tereikia magneto. Taip pat ričių, gradientų, aušinimo sistemos ir galingo kompiuterio impulsų sekai valdyti, duomenims rinkti ir vaizdams rekonstruoti. Na, gal ir nevisiškai paprasta.
2 PRIEŽASTIS
Maloniai prašau. Štai ką reiškia „bitte schön“ – bet nesi malonus. Be to, atrodo, netyčia pamiršai paminėti, kokia tiksli buvo mano diagnozė. Užsienio akcento sindromas yra toks retas, kad iki šiol nustatyta tik apie 100 atvejų. Jis kyla po smūgio į galvą ar stipraus galvos skausmo, vadinamo migrena, arba insulto, kai smegenys negauna pakankamai kraujo.
Kita priežastis, kodėl Deksteris jautėsi toks laimingas, buvo ta, kad turėjo geriausią viršininką pasaulyje. Daktarė Merigold galbūt ir nemokėjo susitvarkyti plaukų ir ištardavo tūkstantį žodžių per minutę, bet buvo didžiausia Deksterio atrama darbe. Jį drąsino, mokė ir nuolat visiems kartojo, kokia laimė ligoninei turėti tokį darbuotoją. Ir ne tik Deksteris laikė daktarę Merigold tokia nuostabia. Akivaizdu, kad ir Barbara Srubinė, vietinė PN, manė taip pat ir
Abejoju. Greičiausios kalbos rekordas priklauso vyrui vardu Šonas Šenonas, kuris per minutę gali ištarti 655 žodžius. Tai daugiau nei 10 žodžių per sekundę!
Nepaaiškinsi, kas yra PN? Papūgų naikintojas? Pyragų norėtojas? Ne, tai reiškia parlamento narį – svarbų asmenį, kuris leidžia šalies įstatymus ir sprendžia, kur keliauja pinigai.
netrukus ketino apsilankyti Lilideilio ligoninėje, – tikėkimės, tam, kad skirtų krūvą pinigų nuostabiems darbams atlikti. Geroji senoji daktarė Merigold!
3 PRIEŽASTIS
Dėl bjauraus plano atleisti Deksterį jo didžiausiam priešui – daktarui Dreikui – buvo skirtas bandomasis laikotarpis. Tai reiškė, kad daktarą Dreiką turėjo nuolat prižiūrėti kitas gydytojas. Maloniausia tai, kad daktarė Merigold paskyrė prižiūrėti daktarą Dreiką jaunuoliui vardu...
Praeitos knygos siužetą paaiškinai vienu sakiniu, tai kaip gali tikėtis, kad skaitytojas viską supras.
Deksteris Prokteris. Ir, žinoma, Deksteris buvo labai brandus ir jautrus žmogus, kuris niekada nebūtų pagalvojęs versti daktarą Dreiką daryti ką nors nemalonaus, susijusio su lipniausiomis, dvokiausiomis, gleivėčiausiomis ligoninės problemomis. Na, gerai, galbūt kartais ir pagalvodavo.
– Daktare Dreikai, – linksmai kaip televizijos laidų vedėjas sučirškė Deksteris, – gal galėtumėte užsukti į naująjį Chirurgijos skyrių?
Daktaras Dreikas įtempė žandikaulį ir sutraukė sėdimąją, svarstydamas, kokia antisanitarinė užduotis jo laukia.
– Visur pilna šlapimo. Ir vėmalų. Jei atvirai, sunku pasakyti, kurių yra daugiau. Sėkmės!
Daktaras Dreikas timptelėjo ūsą – naują veido puošmeną, kuria, regis, labai didžiavosi, nors dėl jos atrodė dar piktesnis ir šiurpesnis nei kada nors anksčiau.
– Žinoma, gydytojau Prokteri. Tuoj pat to imuosi, –sušnypštė jis, kai Deksteris kikendamas jau skuodė koridoriumi.
Štai jums trys svarbios priežastys, kodėl Deksterio gyvenimas klostėsi taip puikiai. Kiekviena diena buvo tobula – vienuolika balų iš dešimties.
Tačiau tuoj viskas pakryps visai ne taip. Kitame skyriuje, kuris prasideda tiesiog...
Net nežinau – tavo matematikos įgūdžiai tokie pat geri kaip ir rašybos?
...dabar.
Deksteris su šypsena įlėkė į Pediatrijos skyrių, galvodamas, kaip jam pasisekė, kad čia dirba. Skyriuje buvo daugybė gražių augalų, patogių baldų, dėžių su žaislais ir malonaus personalo. Viskas buvo gerai. Išskyrus pacientus – jie sirgo, – bet jie nebūtų radę geresnės ligoninės.
Per skyriaus garsiakalbius pasigirdo pažįstamas nosinis Lilideilio ligoninės radijo laidų vedėjo DJ Stereo Kevino balsas.
Nepamenu, kad pirmoje knygoje apskritai būtum paminėjęs jį ar ligoninės radijo stotį.
– Jūs klausotės „Sergu FM“ – Lilideilio ligoninės po-
puliariausios ir vienintelės radijo stoties! Jūs mums ligas – mes jums dainas! Eikite į meno kambarį, kur Keitė
iš serialo „Kaleidoskopas“ gamins vėliavėles kitą savaitę vyksiančiam didžiajam Barbaros Srubinės, PN, vizitui!
Sėkmės visiems, kurių šiandien laukia operacija, – jums „Cutting Crew“ su daina „I Just Died in Your Arms Tonight“, išvertus būtų „Aš tiesiog miriau tavo glėbyje šiąnakt“.
Kol radijo stotis šiandien, kaip ir pastaruosius dešimtmečius, tyliai burzgė fone, Deksteris stebėjo, kaip keletas vaikų skuba (arba šlubuoja)
į meno kambarį, paskui peržiūrėjo savo pacientų sąrašą. Šioje pamainoje buvo dar vienas
Manau, tai galėjo būti paminėta kokį kartą ar du per dvidešimt du pirmos knygos skyrius, kurių veiksmas vyksta ligoninėje, ką?
Astma reiškia, kad kvėpavimo takai patinsta, todėl sunku kvėpuoti. Astmos priepuolius dažnai sukelia žiedadulkės ir tarša, bet kaltininkai labai netikėtai gali būti ir fizinis krūvis ar orų pokyčiai.
pacientas – berniukas vardu Lorencas. Lorencas atrodė labai nelaimingas – jis jau savaitę gulėjo Deksterio palatoje kamuojamas astmos, ir būklė negerėjo, kad ir kaip gydytojai ir slaugytojai stengėsi. Deksteris nemėgo jausmo, kai nežinai, kaip padėti žmogui. To pakako, kad puiki diena, verta 11 balų iš 10, taptų siaubinga, lygi 10 balų iš 10.
– Kaip laikaisi, Lorencai? –paklausė Deksteris.
Nori, kad skaičiuotuvą?nupirkčiau
– Nenoriu skųstis, – sušvokštė Lorencas, o jei taip pasako mano sutuoktinis, po šios frazės eina galybė skundų, – bet labai pasiilgau namų.
Tai buvo visiškai suprantama. Galėtum atsidurti linksmiausioje galaktikos ligoninėje, bet ji niekada neatstos namų.
– Turiu dar vieną vaistą ir noriu, kad jį išbandytum, – tarė Deksteris, – kad galėtume tave iš čia ištraukti greičiau, nei bėga šakiaragis.
Šakiaragis yra gyvūnas, šiek tiek panašus į antilopę, galintis pasiekti 96 km/val. greitį, todėl yra greičiausias žinduolis Amerikoje. Nebent skaičiuotume amerikiečius lėktuvuose...
– Labai tikiuosi, kad jis padės, –tarė Lorencas. – Jei ne „Sergu FM“, manau, išprotėčiau.
Deksteris irgi labai to tikėjosi – jis pratęs padėti žmonėms ir kitaip jam netiko.
– Nejudate? Tuoj pajudėsite! –
šūktelėjo DJ Stereo Kevinas. –
O dabar kūrinys vaistinei – tai „The Verve“ su daina „The Drugs
Don’t Work“, išvertus būtų –„Vaistai neveikia“.
Lorencas pasuko garso reguliatorių prie lovos.
Lorencas nusišypsojo. Deksteris pirmą kartą per visą savaitę matė jį taip darant.
Deksteris čiupo kuprinę. Pamaina baigėsi ir jo laukė visas vakaras su močiute Bete. Ji niekuo nepriminė tų močiučių iš nuobodžių knygų. Žinote tokias – mezga
kojines, trina tavo veidą paseilėta nosine ir neleidžia kasytis užpakalio. Močiutė Betė buvo triukšminga ir linksma, o daugybėje kišenių slėpė begalę saldainių. Šį vakarą ji ketino vežtis Deksterį žaisti dažasvydžio.
Deksteris paspirtuku nuskriejo ilgu Lilideilio ligoninės koridorių labirintu iki registratūros, kur turėjo susitikti su močiute. Ši kelionė buvo ganėtinai ilga (ir šalia nebuvo mamos, kuri jį sudrausmintų), todėl Deksteris išsitraukė savo naują „Nokia 13540 FlipScreen“ telefoną ir per jutubą pradėjo žiūrėti Alberto Einšteino vaizdo įrašus.
Deksterio paspirtukas sustojo prie pagrindinio įėjimo priešais gerai pažįstamą batų porą. Blizgančią, juodą, patogią, kuri priklausė jo mamai, arba slaugytojai Prokter, kaip ji buvo vadinama Lilideilio ligoninėje. O greta jų stovėjo vaivorykštės spalvų „Doc Martens“ batai su raudonais blizgančiais raišteliais – šitie galėjo priklausyti tik močiutei Betei.
Albertas Einšteinas buvo labai garsus mokslininkas ir vienas protingiausių kada nors gyvenusių žmonių. Ir tai žinau ne iš nuogirdų, nes pats esu tame sąraše.
– Deksteri, begalę skaičių tau sakiau, kad nerašytum žinučių lėkdamas paspirtuku, – nepatenkinta burbėjo ponia Prokter. – Susižeisi arba, dar blogiau, sužeisi ką nors kitą.
– Begalė nėra skaičius, – atsakė Deksteris. – Be to, nerašiau žinučių. Žiūrėjau Einšteino paskaitas per jutubą. Jo matematiniuose skaičiavimuose pastebėjau keletą nerimą keliančių neatitikimų.
Deksteris buvo pamiršęs, kad šiandien į darbą grįžta jo mama. Ji poilsiavo – bet ne ta maloniąja prasme, pavyzdžiui, kaip per atostogas, kai guli prie baseino, o padavėjai neša aukštas gėrimų taures su mažyčiais skėtukais. Arba net kaip per tas siaubingas iškylas, kai su tėvais eini kokius aštuoniolika kilometrų, o paskui valandų valandas spoksai į unikalų vėduoklinį bažnyčios lubų skliautą. Ne, ponios Prokter buvo paprašyta kelias savaites neateiti į darbą. Ji buvo apkaltinta sunaikinusi itin brangią ligoninės laboratoriją, nors iš tikrųjų būtent Deksteris, pasinaudojęs jos kortele, įslinko vidun ir netyčia viską sudaužė.
Šiaip ar taip, vėliau ji buvo išteisinta, atmesti visi kaltinimai ir pagaliau galėjo grįžti į darbą.
Tikrai vienu trumpu sakiniu apibendrinsi devynis drausminius posėdžius, du didelius ligoninės tyrimus, vieną teismo bylą ir teisminį nagrinėjimą? Atrodo, taip ir darai. 18
Nemanau, kad kas nors nori žinoti detales. Be to, ten buvo ir Rupi bei Otas, tad gali kaltinti ir juos.
– Tikiuosi, tavo pirmoji naktinė pamaina bus sėkminga, Ele, – tarė močiutė Betė.