Pirmas skyrius
Erė
Rytų jūra
M
ane jau pykina sėdėti laive – nuo supimo, nuo uždaros erdvės, nuo to, kad visi nori mane nudėti. Tai sekina. Vis dėlto mano savaitė Rytų jūroje toli gražu nebuvo to kia prasta kaip Uino. Jo kajutė iškart dešinėje nuo maniškės, ir dieną naktį girdžiu jį žiaukčiojant. Manau, jį kankina jūros liga, bet nesu tikra. Gal būčiau užsukusi patikrinti, bet šiek tiek nerimauju, kad peršaus mane savo arbaletu. Sakydama „šiek tiek“ turiu omeny, kad rimtai dėl to bijau. Matyt, to ir galima tikėtis visiems sužinojus, kad esi kara liaus dukra – ir nuo pat pradžių ketinai juos išduoti. Už durų pasigirsta žingsniai, sustingstu spausdama knygą. Kažkas ateina. Žvilgteliu į baldus, kuriais užrėmiau duris. Jos turi spyną, bet abejoju, ar mažytis skląstis labai padėtų žudikų pilname laive. Tad vos mes įsilaipinome, užsibarikadavau visais laisvais baldais. Išsmukdavau tik užkąsti ir išpilti naktipuodžio. Garsas nutyla, lėtai atsikvepiu. Jau noriu grįžti prie knygos, kai pasigirsta beldimas į duris.