R omana s Iliustravo TIM STEVENS Iš anglų kalbos vertė jurgita jėrinaitė
Pirmas skyrius Sofija kalba su skrybėlėmis
I
ngarijos šalyje, kur tokie daiktai kaip septynlygiai* batai ir nematomi apsiaustai iš tiesų egzistuoja, labai negerai gimti vyriausiam iš trijų. Kiekvienas žino, kad
* Lyga – ilgio matas, apie tris mylias, arba 4,8 km. (Čia ir toliau – vert. past.) 5
diana wynne jones
tau pirmajam nepasiseks ir teks blogiausia, jeigu visi trys sugalvosite ieškoti savo laimės. Sofija Hater gimė vyriausia iš trijų seserų. Ji netgi nebuvo vargšo medkirčio dukra, kas dar būtų palikę menkiausią kibirkštėlę vilties, kad pasiseks. Jos tėvai buvo pasiturintys ir turėjo moteriškų skrybėlaičių krautuvę klestinčiame Market Čipingo mieste. Tiesa, tikroji mama mirė, kai Sofijai buvo dveji, o seseriai Letei – vieni, ir tėtis vedė jauniausią pardavėją, dailią šviesiaplaukę merginą vardu Fani. Fani netrukus pagimdė trečią mergaitę Martą. Sofija ir Letė turėjo virsti bjauriosiomis seserimis, bet iš tiesų visos trys mergaitės augo labai gražios, nors visi tvirtino, kad antroji, Letė, pati dailiausia. Fani visas mergaites auklėjo švelniai ir nė kiek Martos neišskirdavo. Ponas Hateris didžiavosi trimis dukromis ir išsiuntė jas mokytis į geriausią miesto mokyklą. Sofija mokėsi geriausiai. Ji daug skaitė ir netrukus suprato, kokia maža tikimybė sulaukti įdomios ateities. Nors ir nusivylusi, jautėsi gana laiminga prižiūrėdama sesutes ir viliodama Martą ieškoti savo laimės, kai ateis laikas. Kadangi Fani nuolat būdavo užsiėmusi krautuvėje, mažėlėmis rūpinosi Sofija. Pasitaikydavo riksmų ir kasų tampymo. Letė tikrai nebuvo nusiteikusi tapti antra po Sofijos, kuriai nepasisekė. 6
keliaujanti haulo pilis
– Tai neteisinga! – šaukdavo Letė. – Kodėl Martai turėtų atitekti geriausia tik todėl, kad gimė paskutinė? Aš turiu ištekėti už princo, štai kaip! Į tai Marta visad atkirsdavo, kad ji tapsianti nepadoriai turtinga ir neištekėjusi. Sofijai tekdavo išskirti jas ir sutvarkyti drabužius. Adata ji darbavosi nagingai. Vėliau net drabužių seserims pasiūdavo. Gegužės šventei prieš tikrąją šios istorijos pradžią Letei ji pasiuvo sodriai rožinę suknią, kuri, anot Fani, atrodė kaip iš prašmatniausios Kingsberio parduotuvės. Maždaug tuo metu visi vėl ėmė kalbėti apie Tyrlaukių Raganą. Kalbėta, kad Ragana pagrasino mirtimi paties karaliaus dukteriai ir šis išsiuntęs į Tyrlaukius savo asmeninį burtininką Salimaną atsiskaityti su Ragana. Paaiškėjo, kad šiam ne tik nepavyko to padaryti – jis pats buvo nužudytas. Taigi kai po kelių mėnesių kalnuose virš Market Čipingo pasirodė aukšta juoda keturių aukštų pilis, iš plonų bokštelių rūkstanti juodų dūmų debesimis, niekas neabejojo, kad Ragana vėl atsikraustė iš Tyrlaukių terorizuoti krašto kaip prieš penkiasdešimt metų. Žmonės labai nusigando. Niekas nedrįsdavo kur nors išeiti vienas, ypač naktį. Baisiausia, kad pilis nestovėjo vietoje. Kartais juodavo durpynuose šiaurės vakaruose, kartais 7
diana wynne jones
kėpsojo viršum uolų rytuose, o sykiais nusileisdavo patupėti šilojuje tiesiog už paties šiauriausio ūkio. Pasitaikydavo ją pamatyti išties judančią, leidžiančią tamsiai pilkus dūmų tumulus iš bokštelių. Neilgai trukus niekas neabejojo, kad vieną dieną pilis atrioglins tiesiai į slėnį, ir meras sutiko prašytis karaliaus pagalbos. Pilis ir toliau šlaistėsi po kalnus. Netrukus išsiaiškinta, kad ji priklauso ne Raganai, o žyniui Haului. Tai nežadėjo nieko gera. Nors jis, regis, neketino palikti kalnų, tačiau garsėjo pomėgiu grobti jaunas merginas ir ištraukti iš jų sielas. Ar suvalgyti jų širdis, kalbėjo kiti. Tas žynys –šaltakraujis ir negailestingas, bet kuri mergaitė pražuvusi, jeigu užklups ją vieną. Sofija, Letė ir Marta, kaip ir kitos Market Čipingo mergaitės, buvo prigrasintos niekur nevaikščioti po vieną, o tai joms nepatiko. Jos svarstė, kokia žyniui Haului nauda iš visų tų surinktų sielų. Netrukus jas užklupo kiti rūpesčiai, nes Sofijai baigus mokyklą ponas Hateris netikėtai mirė. Tada paaiškėjo, kad jis pernelyg didžiavosi savo dukterimis. Kai sumokėjo už mokslus, krautuvė liko su didelėmis skolomis. Po laidotuvių Fani atsisėdo šalia krautuvėlės stovinčio namo svetainėje ir paaiškino situaciją. – Bijau, kad visoms teks atsisveikinti su mokykla, – pradėjo ji. – Sukuosi kaip išmanau, bet jau dabar matyti, kad sugebėsiu išsaugoti krautuvę ir pasirūpinti jumis tik 8
keliaujanti haulo pilis
pas ką nors įtaisiusi pameistrėmis. Nepraktiška pasilikti jus visas krautuvėje. Negaliu sau to leisti. Tai štai ką nusprendžiau. Pirma Letė... Letė pakėlė veidą, švytintį sveikata ir grožiu, kurio nepajėgė nustelbti sielvartas ir juodi drabužiai. – Aš noriu toliau mokytis, – atsakė ji. – Ir mokysies, brangioji, – pažadėjo Fani. – Susitariau, kad tave priims mokine Turgaus aikštės Cezarių kepykla. Jie garsėja tuo, kad elgiasi su savo mokiniais kaip su karaliais ir karalienėmis, turėtum būti ten laiminga ir išmoksi naudingo amato. Ponia Cezar yra gera mano klientė ir draugė, ji sutiko padaryti paslaugą ir tave priimti. Letė nusijuokė taip, kad neatrodė itin patenkinta. – Ką gi, ačiū. Argi man nepasisekė, kad mėgstu gaminti? Fani, regis, palengvėjo. Letė galėjo būti labai užsispyrusi. – Dabar Martos eilė, – tęsė Fani. – Žinau, kad esi per jauna dirbti, todėl pamaniau, surasiu ramią mokinės vietelę, kuri pravers tada, kai apsispręsi, ką veikti. Prisimeni seną mano mokyklos draugę Anabelą Fierfaks? Marta, lieknesnė ir šviesiaplaukė, įsmeigė dideles pilkas akis į mamą beveik taip pat griežtai, kaip Letė. – Turi galvoje tą, kuri daug tarška, – atsakė. – Ar ji ne ragana? 9
diana wynne jones
– Taip, be to, turi didelį namą ir klientų visame Foldingo slėnyje, – suskubo patvirtinti Fani. – Ji gera moteris, Marta. Išmokys tave visko, ką žino, galbūt netgi pristatys Kingsberio aukštuomenei. Užimsi gerą padėtį, kai paliksi jos namus. – Ji miela ponia, – sutiko Marta. – Tinka. Beklausydama Sofija pagalvojo, kad Fani patvarkė viską, kaip reikia. Letė, kaip vidurinėlė, niekada daug nepasieks, todėl Fani įtaisė ją ten, kur galėtų susipažinti su gražiu pameistriu ir laimingai gyventi. Martai, kuriai lemta iškeliauti ir pačiai rasti savo laimę, numatyta išmokti kerų ir pažadėta turtingų draugų pagalba. O dėl savo ateities Sofija neturėjo abejonių, tad nė kiek nenustebo, kai Fani pasakė: – Dabar tu, mieloji Sofija. Kad jau esi vyriausia, atrodo teisinga ir protinga krautuvę palikti tau, kai pasensiu. Būsi mano mokinė, kad galėtum išmokti šio amato. Ką manai? Sofija vargu ar galėjo prisipažinti, kad jaučiasi tiesiog susitaikiusi su skrybėlių amatu. Ji nuoširdžiai padėkojo pamotei. – Vadinasi, viskas sutarta! – baigė Fani. Kitą dieną Sofija padėjo Martai susikrauti į dėžę drabužius ir ankstų rytą jos visos išlydėjo ją, tokią mažą, įsitempusią ir nervingą, pašto karieta. Ponia Fierfaks 10
keliaujanti haulo pilis
gyveno Aukštutiniame Foldinge ir kelias į jį vedė per kalnus pro keliaujančią žynio Haulo pilį. Suprantama, Marta vyko išsigandusi. – Viskas bus gerai, – žadėjo Letė. Ji pati atsisakė bet kokios pagalbos, kai krovėsi daiktus. Pašto vežimui dingus iš akių, Letė susibruko visą savo turtą į pagalvės užvalkalą ir sumokėjo kaimynų pasiuntinukui šešiapensį, kad nuvežtų karučiu iki Cezarių Turgaus aikštėje. Letė žingsniavo paskui karutį kur kas linksmesnė, nei tikėjosi Sofija. Ji, atrodė, tikrai džiaugėsi nusipurčiusi skrybėlių krautuvėlės dulkes nuo kojų. Berniokas parnešė Letės ranka brūkštelėtą raštelį, kad ji susidėjo visus daiktus merginų kambaryje ir pas Cezarius labai smagu. Po savaitės paštininkas atvežė ir Martos laiškelį, kad ji nuvažiavo saugiai, o ponia Fierfaks „labai miela ir visur naudoja medų, nes laiko bičių“. Tai ir viskas, ką Sofija žinojo apie savo seseris, nes pati ėmė mokytis pameistre, vos tik Marta ir Letė išvyko. Sofija, aišku, ir taip labai gerai išmanė skrybėlių verslą. Dar maža mergaitė lakstydavo po didele stogine kieme, kur ant formų buvo veliamos sušlapintos skrybėlės, kur iš vaško ir šilko buvo gaminamos gėlės bei vaisiai. Ji pažinojo darbuotojus. Dauguma žmonių jau dirbo ten, kai jos tėtis buvo mažas. Pažinojo Besę, vienintelę likusią krautuvės pardavėją. Pažinojo pirkėjus, kurie pirkda11
diana wynne jones
vo skrybėles, ir vyriškį, iš visos šalies suvežantį šiaudines skrybėles į stoginę, kad čia jas suformuotų. Pažinojo tiekėjus ir mokėjo velti veltinį žieminėms skrybėlėms. Fani nelabai turėjo ko ją mokyti, nebent kaip geriausiai įtikinti pirkėją įsigyti naują skrybėlę. – Palydi prie tinkamos skrybėlės, mieloji, – aiškino Fani. – Parodai kelias, kurios ne visai tiks, kad pajustų skirtumą, vos tik užsidės tinkamą. Teisybę pasakius, Sofijai daug pardavinėti neteko. Po dienos kitos stoginėje ir apsilankymo pas audinių ir šilko pirklius su Fani ši pristatė ją puošti skrybėlaičių. Sofija įsitaisė nedidelėje nišoje krautuvėlės gale ir sėdo siūti rožių prie po kaklu rišamų kepuraičių, vualių prie veliūro skrybėlių, įsiūti šilkinio pamušalo, skoningai puošti vaisiais ir kaspinais. Jai sekėsi. Ir visai patiko. Tik jautėsi labai vieniša ir buvo nuobodu. Dirbtuvės žmonės buvo per seni, o ir skirdavo ją kaip vieną dieną paveldėsiančią verslą. Besė irgi taip į ją žiūrėjo. Nors šiaip neturėjo kitos kalbos, kaip tik apie savo ūkininką, už kurio ištekėsianti praėjus savaitei po Gegužės šventės. Sofija net pavydėjo pamotei, kad toji gali kada panorėjusi išsmukti pasiderėti su šilko pirkliu. Įdomiausia buvo klausytis pirkėjų. Niekas neįsigydavo skrybėlės nepaliežuvavęs. Daigstydama savo nišoje Sofija išgirdo, kad meras niekada nevalgo žalių daržo12
keliaujanti haulo pilis
vių, kad žynio Haulo pilis vėl pajudėjo uolomis, o tas žmogus tikrai šiu šiu šiu... Balsai visuomet pritildavo kalbai pasisukus apie žynį Haulą, bet Sofija nuklausė, kad jis praėjusį mėnesį pagavęs merginą slėnyje. – Mėlynbarzdis! – pašnibždomis piktinosi klientės, paskui vėl ėmė garsiai aptarinėti gėdingą Džeinės Farijė šukuoseną. Toji tai jau tikrai nepatrauktų žynio Haulo dėmesio, ką jau ten padoraus vyro. Paskui buvo girdėti nerimastingas šnabždesys apie Tyrlaukių Raganą. Sofijai pasirodė, kad žynys Haulas ir Tyrlaukių Ragana neblogai tiktų į porą. – Jie atrodo sutverti vienas kitam. Kas nors turėtų juos suvesti, – tarstelėjo ji skrybėlaitei, kurią puošė tuo metu. Mėnesiui baigiantis visos paskalos krautuvėje staiga pasisuko apie Letę. Pas Cezarius, pasirodo, džentelmenų knibžda nuo ryto iki vakaro, kiekvienas perka kalną pyragėlių ir reikalauja, kad aptarnautų Letė. Ji jau gavusi dešimt pasiūlymų tuoktis, nuo mero sūnaus iki gatves šluojančio bernioko, bet visiems atsakiusi, kad dar per jauna apsispręsti. – Sakyčiau, protingai pasielgė, – tarė Sofija kepuraitei, į kurią siuvo šilkinį pamušalą. Fani liko patenkinta šia naujiena. – Žinojau, kad ji nepražus! – džiugiai tarė ji. Sofijai pasirodė, kad pamotė džiaugiasi, jog Letės šalia nėra. 13
diana wynne jones
– Letė kenkia verslui, – ištarė Sofija, klostydama grybų spalvos šilką. – Netgi tu, nemadinga seniena, atrodytum ant jos žavingai. Matant Letę kitas damas ima neviltis. Savaitėms bėgant Sofija vis daugiau šnekėdavosi su skrybėlaitėmis. Daugiau nelabai buvo su kuo. Fani dažniausiai išeidavo derėtis ar paskubinti muitinės, Besė šokinėjo apie pirkėjas ir visoms, kas klausė, pasakojo vestuvių planus. Sofija įprato baigusi užmaukšlinti kiekvieną skrybėlę ant stovo ir ten ji, tarsi galva be kūno, išklausydavo, kokiam kūnui tiktų. Mergina šiek tiek pataikavo skrybėlėms, nes klientams reikia pataikauti. – Paslaptingai trauki, – tarė ji vienai su vualiu, puoštu nematomomis akutėmis. Plačiai kreminei rusvai skrybėlei su rožėmis po bryliumi pažadėjo: – Tu sutiksi turtingą šeimininkę! O salotinei šiaudinukei su garbanota žalia plunksna pasakė: – Esi jauna kaip pavasarinis lapelis. Rausvas surišamas kepuraites pagyrė, kad turi tyro žavesio, o griežtoms skrybėlėms, apkraštuotoms aksomu, – kad yra šmaikščios. Grybų spalvos klostėmis puoštam kykui patikėjo: – Turi auksinę širdį, koks nors aukštą padėtį užimantis asmuo pastebės ją ir tave pamils, – pasakė taip, nes šiek tiek gailėjosi jo. Atrodė perdėm išpuoštas ir prastas. 14
keliaujanti haulo pilis
Kitą dieną į krautuvėlę užsukusi Džeinė Farijė kyką nusipirko. Džeinės šukuosena išties atrodo keistokai, – pagalvojo Sofija, dirstelėjusi iš nišos, – lyg būtų apvijusi ją apie žarsteklių eilę. Net gailestis suėmė, kad ji pasirinko tą kyką. Atrodė, kad visoms vienu metu prireikė skrybėlių ir kepuraičių. Gal Fani kalbos priviliojo, o gal dėl artėjančio pavasario, bet verslas tikrai įsisuko. Fani pradėjo kalbėti lyg apgailestaudama: – Gal man nereikėjo taip skubėti išsiųsti Martos ir Letės? Kai toks tempas, jos praverstų. Balandžiui ėmus ristis gegužės link, net ir Sofijai teko padėti krautuvėje apsivilkus kuklią pilką suknelę. Paklausa buvo tokia, kad tarp klienčių ji dar sėsdavo puošti skrybėlaičių ir kas vakarą parsinešdavo namo padirbėti prie lempos iki nakties, kad kitą dieną būtų ką pardavinėti. Salotinės skrybėlės, kokią pirko mero žmona, turėjo didelę paklausą, taip pat rausvosios kepuraitės. Likus savaitei iki šventės, kažkas atėjęs paprašė kepuraitės su grybų spalvos klostėmis, kokią nešiojo Džeinė Farijė, kai pabėgo su Katerako grafu. Tą vakarą siūdama Sofija pripažino sau, kad gyvenimas nuobodokas. Užuot kalbėjusi su skrybėlėmis, baigusi kiekvieną pasimatavo ir apžiūrėjo save veidrodyje. Tai buvo klaida. Santūri pilka suknelė netiko Sofijai, ypač prie paraudusių nuo siuvimo akių, o kadangi plau15
diana wynne jones
kai buvo raustelėjusios šiaudų spalvos, netiko nei salotinė, nei rožinė skrybėlaitė. Su grybų spalvos klostėmis puošta kepuraite ji atrodė niūriai. – Kaip senmergė! – tarstelėjo Sofija. Ne todėl, kad norėjo pasprukti su grafais kaip Džeinė Farijė ar kad svajojo sulaukti pusės miestelio pasiūlymų tekėti kaip Letė, tačiau norėjo nuveikti ką nors, nežinia ką, kas būtų bent kiek įdomiau už skrybėlių dailinimą. Sugalvojo kitą dieną rasti laiko ir nueiti pasikalbėti su seserimi Lete. Vis dėlto nenuėjo. Ar nerado laisvos minutės, ar energijos pritrūko, ar iki Turgaus aikštės pasirodė toloka, o gal pati prisiminė, kad reikia sergėtis žynio Haulo, – kiekvieną dieną atrodė vis sunkiau išsiruošti pas seserį. Sofija visada laikė save ne mažiau tvirtavale už Letę. Dabar ji suprato, kad kai ką įstengia padaryti tik tada, kai nebėra kaip išsisukti. – Kokia nesąmonė! – pasipiktino Sofija. – Turgaus aikštė yra vos už dviejų gatvių. Jeigu bėgčiau... Prisiekė sau aplankyti Cezarius, kai skrybėlių krautuvėlė bus uždaryta Gegužės šventei. Tuo metu krautuvėlę pasiekė naujas gandas. Karalius susikirto su savo broliu Džastinu, kalbėjo žmonės, ir princas išvyko iš šalies. Niekas nežinojo ginčo priežasties, tik kad karaliaus brolis prieš porą mėnesių pravažiavo pro Market Čipingą pakeitęs išvaizdą ir niekas apie 16
keliaujanti haulo pilis
tai nesuuodė. Grafas Katerakas karaliaus buvo pasiųstas ieškoti princo, bet lyg tyčia susipažino su Džeine Farijė. Atrodo, vyksta įdomūs dalykai, tik kitiems. Vis vien būtų smagu aplankyti Letę. Atėjo Gegužės šventė. Švenčianti minia suplūdo į gatves. Fani išėjo anksti, o Sofija nusprendė pirma baigti porą skrybėlaičių. Dirbdama uždainavo. Juk, šiaip ar taip, Letė taip pat dirba. Cezarių kepykla bus atvira iki vidurnakčio. Reikia nusipirkti jų pyragą su kremu, – nutarė Sofija. – Nesu valgiusi jau šimtą metų. Ji stebėjo, kaip pro vitriną plaukia spalvingais drabužiais vilkintys žmonės, kaip prekiaujama suvenyrais, kaip žirglioja žmonės ant kojūkų, ir jautėsi tikrai susijaudinusi. Kai pagaliau ant pilkosios suknelės užsimetė pilką skarą ir išėjo į gatvę, Sofija nebesidžiaugė. Pajuto, kad visko per daug. Per daug žmonių skuba pro šalį juokaudami ir šūkaudami, per daug triukšmo ir grumdymosi. Sofijai atrodė, kad keli mėnesiai, praėję sėdint ir siuvinėjant, pavertė ją senute ar pusiau įgalia. Tvirčiau susisupusi į šalį slinko prisispaudusi prie namų, kad nemindžiotų žmonės su geriausiais batais ir nebaksnotų alkūnės ilgomis šilko rankovėmis. Kai virš galvų pasigirdo salvė, Sofija išsigando, kad nualps. Pakėlusi akis išvydo, kad Haulo pilis stovi tiesiog ant kalvų virš miestelio, taip arti, lyg tupėtų ant kaminų. Iš visų keturių pilies bokštelių ver17
diana wynne jones
žėsi mėlynos ugnies kamuoliai, kurie šiurpiai sproginėjo aukštai danguje. Regis, Gegužės šventė įžeidė žynį Haulą. O gal taip saviškai jis bandė įsitraukti į linksmybes? Sofija per daug išsigando, kad toliau svarstytų. Ji mielai būtų grįžusi namo. Tik bėda, kad jau buvo pusiaukelėje pas Cezarius, todėl pasileido bėgti. Kaip galėjau pagalvoti, kad man reikia įdomesnio gyvenimo? – svarstė bėgdama. – Pernelyg baisu. Štai ką reiškia būti vyriausia iš trijų. Kai pasiekė Turgaus aikštę, pasidarė dar blogiau, jei tik taip dar galėjo būti. Dauguma užeigų spietėsi aplink aikštę. Minios alaus prisiragavusių jaunuolių zujo pirmyn ir atgal švytuodami apsiaustais, ilgomis rankovėmis ir kaukšėdami batais su sagtimis, kurių nė už ką neavėtų darbo dieną, šūkavo ir užkabinėjo merginas. Šios žingsniavo dailiomis poromis, pasiruošusios būti kalbinamos. Tai buvo visiškai įprasta per Gegužės šventę, bet Sofiją ir tai baugino. Kai jaunas vyras fantastišku mėlynu ir sidabriniu kostiumu pastebėjo ir nutarė užkalbinti Sofiją, mergina susigūžė krautuvės tarpduryje. Jaunuolis pažvelgė į ją nustebęs. – Viskas gerai, pelyte, – kandžiai nusijuokė jis. – Aš tik norėjau tave pavaišinti gėrimu. Nebūk tokia išsigandusi. Gailestingas žvilgsnis galutinai sugėdino Sofiją. Vyras buvo iš tų šauniųjų, kaulėtu, rafinuotu veidu, gana 18
keliaujanti haulo pilis
senas, na, jau gerokai perkopęs per dvidešimt, prašmatniai sušukuotais šviesiais plaukais. Jo rankogaliai buvo ilgesni nei kitų aikštėje, dantyti, su sidabro įsiuvais. – O, ne, pone, jeigu man atleisite, – išlemeno Sofija. – Aš... aš tik skubu aplankyti sesers. – Tai ir skubėk, – nusijuokė tas puikus jaunas vyras. – Kas aš toks, kad sulaikyčiau dailią panelę nuo sesers? Atrodai tokia išsigandusi, gal nori, kad palydėčiau? Jis pasiūlė geranoriškai, o Sofija susigėdo dar labiau. – Ne. Dėkui, pone! – išspaudė ji ir purptelėjo pro jį. Jaunikaitis buvo išsikvėpinęs. Hiacintų kvapas persekiojo bėgančią merginą. Kokia kilni asmenybė! – mąstė Sofija, braudamasi tarp mažų staliukų priešais Cezarių kepyklą. Staliukai buvo sausakimšai apsėsti. Viduje – ankšta ir triukšminga kaip aikštėje. Padėjėjų eilėje už prekystalio Sofija išskyrė Letę iš grupės ūkininkų sūnelių, kurie parimę ant alkūnių veržėsi jai ką nors pasakyti. Letė, graži kaip visada ir šiek tiek sulysusi, kaip įmanydama greičiau krovė pyragėlius į maišelius, mitriai kiekvieną užsukdavo, pasuktą maišelį atiduodavo su šypsena ir atsakydavo. Kepykloje skardeno juokas. Sofijai teko pavargti, kol prasmuko iki prekystalio. Letė ją pastebėjo. Iš pradžių atrodė sutrikusi, bet paskui šypsena ir akys išsiplėtė ir Letė sušuko: – Sofija! 19
įsigykite
knygą dabar