Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
I ! RINKINIO „AGUONA IR ATMINTIS“
( MOHN UND GEDÄCHTNIS, 1952)
Nurudo naktyje...
Nurudo naktyje nuo Dievo kar!čio kūnas tau: !vytuoja mano lūpų fakelai vir! tavo skruostų.
Nesupkit lop!io tam, kam jų daina !irdies neglosto. Su pilna sauja sniego atėjau prie tavo sosto, ir valandų apskritime a! mėlstant nematau tavų akių. (Kadais ir mėnuo apvalesnis rodės.)
Padangčių tu!tumoj stebuklas liovėsi verk!noti, sapnų ąsotis apledėjęs – ar jis yra svarbus?
Atmink: !eivamed)io lapelis kabo jau pajuodęs –jis pats dailiausias )enklas, skirtas kraujo taurei, bus.
Veltui pie!i tu !irdis ant lango: tylos kunigaik!tis )emai, pilies kieme rikiuoja kareivius. Jis i!kelia medyje savąją vėliavą(– lapą, kuris jam pamėlsta * ruden*; sielvarto stambus dalija jis savo kariaunai ir laiko gėles; su pauk!čiais plaukuos jis eina skandint kalavijų.
Veltui pie!i tu !irdis ant lango: Dievas yra tarp galybės pulkų, susisupęs * skraistę, kuri nuo pečių tau nuslydo kadaise ant laiptų nakty, kadaise, kai skendo pilis liepsnose, kai tu kalbėjai kaip )monės: Mieloji... Jis skraistės nepa)*sta ir )vaig)dės nesi!aukia ir seka tą lapą, kuris plėvesuoja.
„O stambe“, jam rodos, kad girdi, „o laiko pra)ydusi gėle“.
Mariana
Be alyvų tavieji plaukai, tavo veidas – i! veidrod)io stiklo.
Nuo akies prie akies slenka debesys, kaip Sodoma link Babelio: nelyg lapija jie sugurina bok!tą ir !ėlsta aplink sieros krūmą.
Prie lūpų tau !vysteli )aibas – tarpeklis su nuolau)om smuiko.
Baltasniegiais dantim vienas stryką ved)ioja: O, nendrės !lamėjo gra)iau!
Mieloji, ir tu esi nendrė, o mes visi esam lietus; tavo kūnas tarsi neprilygstamas vynas, ir mes de!imtiese j* geriam; eldija javuose – tai tavo !irdis, mes ją plukdom * nakt*; )ydrumo ąsoti, lengvai !okinėji per mus, ir mes miegam...
Prie!ais !ėtrą sustoja !imtinė, ir mes puotaudami ne!am * kapą tave.
Mes girdim nūnai, kaip * akmenis )emės skambėdamas dzingsi svajonių skatikas.
Rankų vėrin* tau dovanojo giria, tad mirusi lynu )engi
Dulsvas )ydrumas teko taviesiems plaukams, ir a! apie meilę kalbu.
Kriaukles a! tariu ir dar debes* lengvą, ir valtis pra)ysta lietuj.
Er)iliukas prabėga vir! knygą sklaidančių pir!tų(–
Veriasi vartai juodi, a! giedu:
Kaip mes gyvenome !ičia?
Sauja, pilna valandų, atėjai pas mane – a! tariau.
– Tavo plaukai ne rudi.
Taip lengvai juos u)kėlei ant skausmo svarstyklių, ir jie nusvėrė mane...
Jie plaukia laivais pas tave, juos pakrauna, jais prekiauja mugėj linksmybių.
Tu !ypsais man i! gelmės, a! raudu tau i! svarstyklių lėk!tės, kuri palengvėja.
A! raudu: tavo plaukai ne rudi, jie siūlo tau jūros vandens, o tu atiduodi jiems garbanas...
Tu !nib)di: jie u)pildo pasaul* manim, o tau a! teliksiu tarpeklio kelias !irdy!
Tu sakai: pakloki sau metų lapus – tau laikas ateit pabučiuoti mane!
Metų lapai rudi, tavieji plaukai – tikrai ne.
Tavo plaukai vir*um jūros
Plevena jau tavo plaukai vir!um jūros su kadagiu aukso.
Su juo jie pra)ils, tuomet juos da)ysiu akmens )ydruma:
tai miesto spalva, kol galop jie nuvilko mane * pietus...
Jie virvėm apvijo mane ir priri!o prie virvių po burę, ir spjaudė * veidą man rū!kanais snukiais, ir giesmę giedojo:
„O perplauk per jūrą!“
Bet a! vis pie!iau tartum valt* sparnus sau i! purpuro ir brizą sau pačiam i!!vok!tęs a! i!plaukiau, jiems dar bemiegant, jūron.
A! turėčiau nūnai tavo sruogas rausvai nuda)yti, bet akmens )ydrumos a! jas myliu:
O didmiesčio akys, kur a! parkritau ir kur vilko mane * pietus!
Su kadagiu aukso plevena ir tavo plaukai vir!um jūros.
Epu*ė
Epu!e, baltuoja tavo lapai tamsoje. Niekados nebuvo motinos plaukai balti.
Kiaulpiene, kokia )alia yra Ukraina.
Mano motina !viesi negr*)o * namus.
Debesie lietaus, ar tu delsi vir! !ulinių?
Mano motina tylioji verkia u) visus.
Apvalioji )vaig)de, aukso juostą tu ry!i.
Švino su)alota mano motinos !irdis.
Uosio durys, kas nukėlė jus nuo vyrių?
Mano motina romioji gr*)t negali.
Smėlis i* urn,
Lyg pelėsiai )alsvi !ie namai u)mar!ties.
Prie visų vėjuotų vartų tau )ydruoja muzikantas nukirsta galva.
Jis mu!a tau būgną i! samanų ir karčiųjų paslėpsnio plaukų; pūliuojančiu kojos pir!tu jis tau antak* pie!ia smėly.
Ilgesn* antak* pie!ia, nei buvo, ir tavąj* lūpų raudon*.
Tu urnas pripildai ir čia maitini savo !ird*.
Paskutinė vėliava
Vandenspalvis )vėris bus pagautas tamsėjančiuos plotuos. Tad u)sidėki tu kaukę ir blakstienas )aliai nuda)yk.
Bus patiektas dubuo su snaud)iančiais !ratais ant juodmed)io stalo: nuo pavasario ligi pavasario putoja čia vynas, tokie jau čia metai trumpi, tokia ugninga !aulių dovana – svetimos )emės ro)ė: klejojanti tavo barzda, med)io stuobrio beprasmi!ka vėliava.
Debesys ir lojimas! Jie varo kliedes* * papartyną!
Jie meta tinklus kaip )vejai * )altvykslę ir dvelksmą!
Jie apveja lyną apie karūnas ir pakviečia !okiui!
Ir plauna ragus versmėje – taip jie mokos vilionės.
Ar skraistė tanki, kuria prisidengti norėjai, ar u)stoja !vytėjimą?
Jie vejasi apie kamienus kaip miegas, tarytumei siūlytų sapną.
Jie svaido auk!tyn savo !irdis, tuos samanotus kliedesio kamuolius, o vandenų spalvos vilna, mūsų vėliava bok!te!
Jo skyde boluoja tavo !ypsena, prikalta prie plieninės prie!o drobulės.
Jam buvo )adėtas svajotojų sodas, jis laiko ietis paruo!ęs, kad ro)ė jas apvytų...
Bet oru ateina basas tas, kuris * tave pana!iausias: prisiri!ęs dir)ais gele)inius batus prie gle)nų rankų, jis pramiega mū!* ir vasarą. Vy!nia kraujuoja u) j*.
