R omana s
Eva – Trisdešimt devyni ir keturiasdešimt du centai, – vyriškis įstatė kortelę į skaitytuvą, o aš nusisukau į šalį. Žiūrėjau pro langą laukdama, kol vyras suves kodą, ir stebėjau, kaip į degalinę atvažiavo dar du automobi liai. – Jūsų čekis, – padaviau į rankas. – Gero kelio. – Ačiū, – jis nusišypsojo ir išėjo. Lauke buvo tamsu. Nekenčiau darbo visą parą vei kiančioje degalinėje. Labiausiai nekenčiau naktinės pamainos. Klientų būdavo mažai – vos keli per nak tį, o atsipalaiduoti negalėjau, nes visai neseniai įrengė kameras, kurios filmavo ne tik degalinės stoteles, bet ir kasos aparatą, prie kurio turiu būti visada. Tad ne pakenčiama kankynė tapo dar sunkesnė. Belieka, kad iš manęs atimtų kėdę ir turėčiau prastovėti visą naktį 5
AGNĖ BAUSIENĖ
kiekvieną pamainą. Ir dėl viso to turėjau būti dėkinga savo buvusiajam. Džiugino tik tai, kad šiandien – pa skutinė naktinė pamaina. Turėsiu tris išeigines, o vė liau – keturias dienines pamainas. Tos dienos būdavo pačios geriausios – galėdavau vėl pasijusti kaip papras ta mergina, o ne naktimis dirbanti varguolė. Norėjau, kad tie du vairuotojai greičiau apsipirktų ir išvažiuotų, o aš galėčiau ką nors pasižiūrėti per tele vizorių. Ir nors jis buvo vos didesnis už mano delną, vis geriau negu nieko. Pirmasis atvažiavęs automobilis buvo prabangus, bet negalėjau pasakyti, kokios markės. Atpažindavau populiarias automobilių markes, tačiau šonu stovintis automobilis atrodė nematytas. Ir egzotiškas. Vairuo tojas įsipylė kuro ir lėtu žingsniu patraukė parduotu vės link. Vos jam įžengus vidun pastebėjau, kaip tobu lai sušukuoti jo šviesoki plaukai, kaip lygiai apkirpta trumpa barzda, dengianti smakrą ir skruostus, kaip nepriekaištingai atrodo kostiumas, ant kurio nepaste bėjau nė menkiausios raukšlelės. Jis arba iš fotosesijos pabėgęs modelis, arba iš parduotuvės virtinos atgijęs manekenas. Greičiausiai pirmasis variantas. Vyras nu ėjo prie automobilių prekių lentynos ir viena ranka trindamas smakrą kažką svarstė. Net norėjau nueiti ir 6
JUODŲJŲ K AKLARAIŠČIŲ KLUBAS
paklausti, ar nereikia pagalbos, bet apie automobilių prekes mažai ką išmaniau. Jei jis būtų stovėjęs prie šo koladukų ir būtų nežinojęs, kurį išsirinkti, mielu noru būčiau patarusi, bet dabar... Į degalinę įžengė ir antrojo automobilio vairuo tojas, bet nepastebėjau, kad jis būtų pylęsis kuro. Šis patraukė tiesiai prie prekystalio ir užsimaukšlinęs ka pišoną sustojo priešais mane. – Cigarečių pakelį, – paprašė nervingai. – Kokių? – pasiteiravau stengdamasi įžiūrėti jo vei dą. – Paspaudžiamų. – Paspaudžiamų? – paklausiau nesupratusi. – Taip, na tų, kur... – Kiek jums metų? – paklausiau kiek pasilenkusi. – Dvidešimt vieneri, – pradėjo trinti rankas vieną į kitą, lyg jos staiga būtų sudrėkusios. – Prašau, parodykite dokumentą, – retai kada pra šydavau parodyti asmens dokumentą, tačiau kai jau nas vaikinukas su kapišonu, dengiančiu pusę veido, ir balsu, kuris primena mergaitės, naktį atvažiuoja pirkti cigarečių, tai šiek tiek kelia įtarimų. – Palikau automobilyje. 7
AGNĖ BAUSIENĖ
– Nieko tokio, aš palauksiu. Dirbam visą parą, ne užsidarysim, – nusišypsojau tikėdamasi, kad jis apsi suks ir išeis, supratęs, kad tabako jam neparduosiu. – Klausyk, parduok man cigaretes ir aš išeisiu. – Kai tik parodysite dokumentus ir įsitikinsiu, kad jums iš tikro dvidešimt vieneri, galėsite nusipirkti kad ir visas čia esančias cigaretes. – Nagi, juk kamera nemato mano veido, – jis kiek kilstelėjo galvą kameros link, lyg aš nežinočiau, kur ji yra. – Aš neparduosiu cigarečių, – pasakiau griežtesniu tonu, nes visas šis pokalbis pasidarė kiek juokingas. – Manau, kad parduosi, – rankas jis laikė megzti nio kišenėse ir vienoje iš jų demonstratyviai išryškėjo siluetas, panašus į pistoletą. Atsitraukiau žingsnį atgal ir akyse pradėjo mirgėti visi internete matyti vaizdeliai apie parduotuvių api plėšimus, visi matyti filmai ir dokumentika. Taip pat mačiau, kaip kasininkai arba išsitraukdavo ginklą ir nuvydavo juos šalin, arba iškeldavo rankas ir leisdavo apiplėšti parduotuvę, kad tik patys liktų sveiki. Žino jau tik tiek, kad ginklo po prekystaliu aš neturiu. Drą sos taip pat. Negalėjau pasakyti, ar mano širdis pradėjo 8
JUODŲJŲ K AKLARAIŠČIŲ KLUBAS
taip smarkiai plakti, kad nebesugebėjau pajusti jos pla kimo, ar ji tiesiog sustojo ir organizmas to dar nesupra to. Stovėjau sustingusi ir nežinia ko laukiau. – Greičiau, cigaretes, – pakartojo jis ir laisva ranka parodė, kurias turėčiau paduoti. Nenuleisdama akių nuo vaikino ranka apčiuopiau cigarečių pakelį ir pa dėjau jį priešais save ant prekystalio. Negalėjau patikė ti, kad mus apiplėš tik dėl jų. – Daugiau, – pajudino ranką kišenėje, priversdamas mane iš karto paimti ir likusius pakelius. – Nedaryk kvailystės, – išgirdau save sakant. – Tylėk, – laisva ranka vaikinukas grūdo cigarečių pakelius į tuščią megztinio kišenę, kai iš už nugaros jį sučiupo kostiumuotas vyras, apie kurį buvau visiškai pamiršusi. Vaikinukas pradėjo klykti ir rėkti nesavu balsu, nes vyras užsuko ranką jam už nugaros ir par klupdė ant kelių. – Nežemink savęs dar labiau, – pasakė šaltu ir že mu tonu, nors vaikinukas jo tikriausiai negirdėjo. – Iš kvieskite policiją, – pasakė atsisukęs į mane. Aš vis dar stovėjau lyg įbesta. Papurčiau galvą ir vėl pradėjau mąstyti. Čiupau telefoną, gulėjusį po prekys taliu prie mini televizoriaus, ir surinkau policijos nu merį. 9
AGNĖ BAUSIENĖ
Po kelių minučių raudoni ir mėlyni švyturėliai jau mirgėjo už stiklinės degalinės sienos ir itin garsi sirena kurtino ausis. Vaikinukas vis dar klykė, o vyras kartais vis pasukdavo jo ranką, kuri atrodė nenatūraliai aukš tai ir kartais užmesdavo akį į mane. Kaip paaiškėjo, vaikinukas neturėjo jokio ginklo. Jis tiesiog ranka imitavo ginklo formą kišenėje ir ban dė mane įbauginti. Bet policija vis vien tai įvardijo kaip ginkluotą apiplėšimą ir išsivežė jį į areštinę kartu su kameros įrašais, kuriuos parūpino į darbą atvažiavęs savininkas. – Ar gerai jaučiatės? – paklausė kostiumuotas did vyris, kai aš sėdėjau ant kėdės ir svarsčiau, ar prašyti savininko pasiimti laisvą naktį. – Taip, ačiū, kad mane išgelbėjote, – vis dar dre bančiu balsu atsakiau. – Pilietinė pareiga, – pasakė mandagiai. – Modestai, – kreipiausi į savininką, kuris išėjo iš savo kabineto ir ruošėsi eiti laukan, – gal būtų įmano ma, kad mane pakeistų kita mergina? – Eva, dabar pusė keturių ryto. Nė viena mergina tikrai nesutiks tavęs pakeisti dėl keturių valandų, – jis nutaisė apgailestaujančią miną, nors žinojau, kad jam nė motais. 10
JUODŲJŲ K AKLARAIŠČIŲ KLUBAS
– Tai galbūt galite uždaryti degalinę iki ryto? Visgi čia buvo bandyta įvykdyti apiplėšimą, – įsikišo didvy ris. – O kas jūs būsite? – atsisuko Modestas. – Itanas. – Tai jis išgelbėjo mane, – pridūriau, nes mačiau, kad vyro vardas savininkui nieko nereiškė. – Malonu, Itanai, bet ant durų parašyta, kad dir bame visą parą. O tai reiškia, kad negalime užsidaryti. Juk padirbsi dar kelias valandas? Tau gi nuo rytojaus laisvadieniai. – Padirbsiu, – pasakiau tyliai, suprasdama, kad ki tos išeities neturiu. – Na ir gerai. Malonu susipažinti, Itanai, ir ačiū, kad apsaugojote degalinę, – Modestas apsisuko ir iš ėjo, o aš galvoje jį išvadinau įvairiausiais žodžiais, ku riuos kada nors norėčiau pasakyti jam į akis. Svarsčiau, ko labiau nemėgau – šio darbo ar jo, ir nuoširdžiai ne galėjau apsispręsti. – Neblogas bosas, – mostelėjo nykščiu į beišvažiuo jantį vyrą. – Pats geriausias, – nusišypsojau ironiškai. – Jums viskas bus gerai? – paklausė. 11
AGNĖ BAUSIENĖ
– Taip. Ačiū dar kartą, – iš tikro jaučiausi be galo dėkinga. Nežinia, kas galėjo nutikti, jei čia nebūtų buvę Itano. Galbūt vaikinas būtų pasiėmęs cigaretes ir pabėgęs, o galbūt būtų sugalvojęs pasiimti ir kasos apa rato turinį ar dar blogiau. Nenorėjau spėlioti, kas būtų buvę. Norėjau pamiršti, kas įvyko, ir greičiau grįžti namo. – Jums praverstų kava, – vyras nuėjo prie kavos ap arato, o aš iš rankinės išsitraukiau tabletes nuo skaus mo. Tik dabar supratau, kad man siaubingai skauda galvą, ir nežinau kiek ilgai. Išgėriau tabletę ir laukiau, kada pasijus jos poveikis. – Štai, – sugrįžęs prie prekys talio priešais save pastatė du kavos puodelius, – pavai šinsiu jus kava. – Tai aš turėčiau vaišinti, – pasijutau kiek nepato giai. – Kitą kartą, – jis lengvai šyptelėjo, nors veidas vis vien atrodė rimtas ir neįskaitomas. Vyras sumokėjo už kurą, kavą ir išsirinktą automo bilio kvapą ir išėjo. Sėdo į savo prabangų tamsų auto mobilį ir išvažiavo. Vos dingo už mano matymo ribų, pasijaučiau nesaugiai. Nors Itano nepažinojau, bet jo poelgis ir buvimas čia tikrai suteikė saugumo jausmą, o jam išvykus pradėjau dairytis, ar tik vėl nepasirodys 12
JUODŲJŲ K AKLARAIŠČIŲ KLUBAS
tas pats vaikinuko automobilis. Guodžiausi tik tuo, kad jį išsivežė policija. Juk negali būti toks sutapimas, kad tą pačią naktį kas nors antrą kartą bandys padary ti tą patį nusikaltimą? Tiesa? Likusios darbo valandos buvo tokios ilgos, kad su kiekviena tiksinčia minute darėsi vis sunkiau sulauk ti darbo pabaigos. Iki ateinant Silvijai, kuri dirbs po manęs, buvo atvažiavę dar keturi automobiliai ir sulig kiekvienu krūptelėdavau. O jiems išvažiavus pajus davau palengvėjimą. Įdėmiai apžiūrėdavau kiekvieną vairuotoją, jam dar nespėjus išlipti iš automobilio, ir jei tik kuris nors pasirodydavo kiek įtartinas, iš anksto te lefone surinkdavau policijos numerį, kad prireikus ga lėčiau paspausti skambinimo mygtuką ir viskas vyktų kur kas greičiau. Drebančiomis rankomis paimdavau nuolaidų kortelę ir drebančiomis rankomis atiduoda vau grąžą. Visi lyg susitarę į mane žiūrėjo kaip į kokį vaiduoklį, nors nuėjusi į tualetą ir pažiūrėjusi į save veidrodyje panašiai ir atrodžiau. Veido oda buvo išba lusi, o akys didelės, nors ir nesistengiau jų išpūsti. Tie siog buvau išsigandusi ir nežinojau, kaip nusiraminti. Guodė tik tai, kad už lango pradėjo švisti ir netru kus pasirodys Silvija. Artėjant darbo pabaigai lyg ir sugebėjau šiek tiek nusiraminti. Be to, nuovargis taip 13
AGNĖ BAUSIENĖ
pat darė savo. Atėjus kolegei pasijutau lyg visą tą laiką ant pečių būčiau nešusi didžiulį nešulį, slėgte slėgusį mane prie žemės. Greitai papasakojau jai, kas nutiko, ir stebėjau jos veide bekylančią paniką. Paguodžiau, kad dieną tokie dalykai nevyksta, nors pati tuo dabar jau nebetikėjau, bet jai, regis, tai padėjo, ir sėdau į au tomobilį. Grįžusi namo nežinojau, ką pirmiausia norėčiau padaryti – išsimaudyti, pavalgyti ar pamiegoti. Žino jau tik tiek, kad jei prigulsiu bent minutei, nebesuge bėsiu atsikelti ir užmigsiu tuščiu skrandžiu ir nešvari. Tad dušas buvo mano pirmoji stotelė, po kurios bū čiau norėjusi pasakyti, kad jaučiuosi geriau, bet būčiau melavusi. Maistas taip pat nebuvo toks skanus, koks būna įprastai, tad suvalgiusi vos kelis kąsnius nuėjau link lovos. Ši buvo minkšta, kaip visada, tad mintyse spėjusi padėkoti, kad mano nuovargis stipresnis nei iš gąstis, užmigau. Prabudau gerokai po pietų. Greičiau jau reikėtų sakyti – beveik vakaras. Telefonas buvo tuščias. Jokių Modesto skambučių pasiteirauti, kaip laikosi jo dar buotoja, kuri patyrė traumą darbe, nieko. Vis svars čiau, kodėl neieškau kito darbo. Bet, tikriausiai, tai klausimas kitam kartui. 14
JUODŲJŲ K AKLARAIŠČIŲ KLUBAS
Tik ramiai žiūrėdama televizorių prisiminiau, kad už poros valandų turiu aklą pasimatymą, kurį man su organizavo draugė Dovilė. Nežinojau, kaip vyksta akli pasimatymai, ir apskritai nemėgau į juos eiti, bet Do vilė primygtinai reikalavo, kad pradėčiau į juos vaikš čioti. Anot jos, praėjo pernelyg daug laiko nuo mano paskutinių nelaimingų santykių ir turiu judėti toliau. Vardan savo ramybės sutikau, kad tik ji nustotų zyzti. Be to, ji griežtai uždraudė pasižiūrėti, kaip vaikinas atrodo, ir net nepasakė jo pilno vardo, kad nesugalvo čiau sukčiauti ir neieškočiau jo nuotraukos internete, nes tikrai būčiau taip padariusi. Bet dabar svarsčiau, ar nederėtų man atšaukti suplanuoto pasimatymo, tie siog ramiai pasėdėti namuose ir iki galo susitvarkyti su patirtu stresu. Po ilgų mąstymų apsisprendžiau, kad geriausias minčių prablaškymas ir bus išeiti į miestą ir susipažinti su naujais žmonėmis. Tai tikrai nukreips mano mintis kita linkme. Supratusi, jog nebeturiu daug laiko ir man jau tuoj reikia išeiti pro duris, kad nepavėluočiau nuvažiuoti į sutartą vietą, susirišau plaukus į nepaklusnų kuo dą, kelis kartus patepiau blakstienas tušu ir šiek tiek paryškinau skruostus kontūrine pudra. Apsirengiau juodą palaidinę, melsvus džinsus ir baltus sportbačius. 15
AGNĖ BAUSIENĖ
Pasiėmiau odinę striukę, rankinę ir nubėgau į automo bilį. Sutarta vieta buvo kavinė-baras kitame miesto gale. Negana to, kad kiekvienas šviesoforas buvo raudonas ir prie jų praleisdavau po geras penkias minutes, tai dar pataikiau į piką. Gatvės buvo pilnos automobilių ir net iš pačių mažiausių gatvelių, kurias šiaip laikytum ap leistomis, išvažiuodavo po kelias mašinas ir įsiliedavo į bendrą eismo troškinį. Vis žvilgčiojau į laikrodį ir su pratau, kad vėluoju, o iki vietos man dar buvo likę apie keturis kilometrus. Įprastai tokį atstumą nuvažiuo čiau per penkias – septynias minutes, bet piko metu galėjau užtrukti ir dvidešimt. Gerai, kad šiandien buvo ne toks tirštas eismas ir sutartoje vietoje buvau po dvy likos minučių, nors vėlavau jau pusvalandį. Neturėjau jokių vaikino kontaktų, tad niekaip ne galėjau jo atsiprašyti ir įspėti, kad vėluosiu, todėl įėju si į barą meldžiau, kad jis vis dar manęs lauktų. Vos įėjusi vidun ir pamačiusi, kiek čia žmonių, supratau, kad nežinau, kaip jis atrodo ir kaip man jį atpažinti. Žinojau, kad jo vardas Laurynas, bet juk negalėjau eiti prie kiekvieno ten buvusio vyro ir klausti jo vardo. Stovėjau vos žingsnis nuo įėjimo ir dairiausi aplinkui, 16
JUODŲJŲ K AKLARAIŠČIŲ KLUBAS
ieškodama nežinia ko. Tikriausiai tikėjausi, kad mane pasitiks kaip oro uoste – su didžiuliu plakatu, ant ku rio bus parašyta „Eva“. Deja, taip nebuvo. Kelis kartus apsisukau aplink save, įdėmiai nužiūrėdama kiekvieną staliuką, ir pastebėjau, kad kavinėje buvo tik trys vy rai, prie staliuko sėdėję vieni. Na, paklausti trijų vyrų vardų nėra taip jau blogai. Priėjusi prie pirmojo paklausiau, kuo jis vardu, bet šis tik gūžtelėjo pečiais ir toliau kalbėdamas telefonu mostelėjo ranka, kad eičiau šalin ir netrukdyčiau. Ant jo stalo buvo padėtas nešiojamasis kompiuteris. Su pratau, kad tai tikriausiai ne Laurynas. Beeidama prie kito vyro pamačiau kavinės kampe iškeltą ranką, kvie čiančią prieiti. Tikėjausi, kad tai Laurynas, o ne vyras, ieškantis padavėjos. – Eva? – paklausė atsistojęs. – Taip. Tu Laurynas? – nusišypsojau. – Tas pats. – Atleisk, kad vėluoju. Eismas toks beprotiškas, jog maniau, teks nakvoti prie šviesoforo, – nusirengiau striukę ir pakabinau ją ant kėdės atkaltės. – Nieko tokio, aš pats šiek tiek vėlavau, tad džiau giuosi, kad tau nereikėjo manęs laukti, – vaikinas 17
AGNĖ BAUSIENĖ
atrodė simpatiškas. Nepasakyčiau, kad kažkuo išsiski riantis, bet, gerai pagalvojus, nenorėčiau susitikinėti su labai dėmesį atkreipiančiu vyru. Atėjus padavėjai, užsisakėme kavos ir desertą. Nors ir norėjau valgyti, jausčiausi keistai, jei aš valgyčiau, o jis – ne. Tikriausiai po pasimatymo teks gamintis va karienę namuose. – Sakyk, kas tave paskatino su manimi susitikti? – netikėtai paklausė, kai padavėja mums prieš nosis pa statė puodelius garuojančios kavos. – Draugė. Ji jau seniai sakė, kad turiu nueiti į pasi matymą. O tave kas? – Ta pati draugė. Sakė, kad tu graži. Man to užte ko, – nusišypsojo, nors man toks jo požiūris ne visiškai patiko. Bet negalėjau jo teisti dėl pirmos nepatiku sios frazės. Jaudulys daro savo ir pirmojo pasimatymo metu galima prikalbėti keisčiausių dalykų, tad per daug į galvą neėmiau. – Sakyk, kuo užsiimi gyvenime? – nežinojau, ko turėčiau jo klausti. Praėjo labai daug laiko nuo mano paskutinio pasimatymo. Gerai pagalvojus, į pasima tymus ėjau, tikriausiai, dar būdama studente, o vėliau mano romantiškos paieškos nutrūko supratus, kad visi 18
JUODŲJŲ K AKLARAIŠČIŲ KLUBAS
geri vyrai seniai užimti. Tai patvirtino ir paskutinis vaikinas, kuris, švelniai tariant, buvo keistas. O santy kių pabaigoje viskas pasidarė dar keisčiau. Bet nenorė jau apie jį galvoti. – Esu draudimo agentas. Reikia draudimo? – pa klausė nenusijuokęs ir nesupratau, ar tai pokštas, ar jis iš tikro bando jį įsiūlyti. – O tu? – Dirbu degalinėje, – pasakiau kiek susigėdusi. Visada gėdijausi savo darbo ir mažai kam apie jį pasakojau. Visgi tai turėjo būti mano tarpine stotele po studijų, kol rasiu tinkamą darbą ar bent jau geriau apmokamą, bet kažkas atsitiko ir aš kito darbo tiesiog neieškojau. Nors po šios nakties įvykių pasižadėjau sau, kad bent jau pasižvalgysiu į darbo skelbimus. – Visada mėgstu pažinoti žmonių iš aptarnavimo srities, – gurkštelėjo kavos. – Kodėl? – pasmalsavau. – Na, aš pažįstu tave, tu pažįsti mane. Vienas kitam galim padaryti paslaugą ar nuolaidą. – Tu nori pigesnės kavos? – paklausiau norėdama pasitikslinti, ar tikrai gerai supratau jo „santūrią“ užuo miną. – Arba kuro, – nusijuokė. Nuoširdžiai nesupratau, ar jo toks humoro jausmas, ar šis pasimatymas – tik 19
AGNĖ BAUSIENĖ
nuolaidų medžioklė. – Tai kada paskutinį kartą turė jai vaikiną? – Prieš metus, jei gerai pamenu, – nuoširdžiai susi mąsčiau. – Aš dar aną savaitę išsiskyriau su mergina. – Kas nutiko? – Tiesiog atsibodo. Paaiškėjo, kad norim ne tokių pačių dalykų ir mums ne pakeliui. – O kiek laiko pradraugavote? – žvilgtelėjau į laik rodį ir pradėjau svarstyti, kada jau būtų mandagu atsi sveikinti. – Keturis mėnesius, – vėl gurkštelėjo kavos. – O ar ne per greitai nori šokti į kitus santykius? – O kas kalba apie santykius? Nebūtina viskam kli juoti etiketes. Galima tiesiog... smagiai leisti laiką, – ir ši jo frazė buvo paskutinė vinis į mūsų nesėkmingo pa simatymo karstą. – Žinai, aš visai pamiršau, kad turiu aplankyti draugę, – atsistojau nebaigusi gerti kavos ir net ne sulaukusi deserto. Iš rankinės išsitraukiau piniginę ir palikau grynųjų ant stalo. – Buvo labai malonu susipa žinti, bet jau turiu bėgti, – persimečiau striukę per petį ir nesulaukusi, kol Laurynas mane išlydės, sprukau iš kavinės. 20