Detektyvas
Iš anglų kalbos vertė KAROLINA MASAITYTĖ
Vilnius, 2026
Birželio 1-oji, Karnos šventė
Namas laukia. Jis viską supranta. Kai vakar aukojau auką, viduriai buvo juodi. Viskas pavirto nakties šešėliu.
Lauke pavasaris, bet namuose šalta, viską dengia nevilties šydas.
Mes esame prakeikti. Tai nebe namai, o kapas. Paukščiai nutilo sode, net saulė nedrįsta įžengti pro langus. Niekas nežino, kaip panaikinti prakeiksmą. Visi pasidavė ir guli tarsi lauktų mirties. Bet aš žinau, ir namas žino.
Dabar mus gali išgelbėti tik kraujas.
1 SKYRIUS
Lengvas vėjas perbėgo per aukštą žolę kalvos viršūnėje. Iš arti viskas atrodė įprastai: viržiai ir dygios ganyklos, tik kai kur tarsi ženklai bolavo akmenys. Tačiau jei pakiltumėte virš įprastų kalvų, tarp žalumos ir smėlio pastebėtumėte stūksančius apskritus pylimus ir tamsius kvadratus, rodančius, kad šioje žemėje prieš daugelį metų gyveno žmonės.
Lėtai į kalvą kylančiai Rutai Golvėj nereikėjo dairytis į apylinkes iš paukščio skrydžio – ji ir taip žinojo, kad vieta kaip medus traukia archeologus. Kolegos iš universiteto jau kelios dienos kasinėjo kalvą ir atrado ne tik romėnų vilos liekanas, bet ir ankstesnių bronzos ir geležies amžių gyvenviečių pėdsakus.
Ji jau seniai norėjo apsilankyti kasinėjimuose, bet buvo užsiėmusi – vertino studentų darbus ir ruošėsi semestro pabaigai. Šilta gegužės diena net saldi, dvelkia žiedadulkėmis ir lietumi. Ji sustojo ir giliai įkvėpė, džiaugdamasi pavasario popiete gryname ore. Visi praėję metai buvo niūrūs, nors ir atnešė netikėtų dovanų, ir dabar Ruta džiaugėsi galėdama tiesiog atgręžti veidą saulei ir pastovėti.
– Ruta!
Ji atsisuko – vyras, vilkintis džinsais ir senais darbiniais marškiniais, keliais dideliais žingsniais įveikė kalvą. Aukštas ir lieknas, garbanoti
Elly Griffiths
tamsūs plaukai ties smilkiniais jau pradeda žilti. Ruta jį atpažino, kaip ir jis ją. Daktaras Maksas Grėjus iš Sasekso universiteto, archeologas ir Romos laikų Britanijos žinovas, prieš kelis mėnesius skaitęs paskaitą jos universitete.
– Kaip malonu, kad atėjai! – Jis nuoširdžiai apsidžiaugė, nors dauguma archeologų negali pakęsti kasinėjimuose kitų žinovų.
O Ruta – pripažinta kaulų, irstančių palaikų ir mirties specialistė, Šiaurės Norfolko universiteto Teismo archeologijos skyriaus vadovė.
– Ar jau pasiekėte pamatą? – Ruta palydėjo Maksą į kalvos viršūnę. Čia buvo vėsiau, kažkur aukštai danguje suokė lakštingala.
– Sakyčiau, taip. – Maksas mostelėjo į tvarkingą griovį priešais.
Kiek toliau driekėsi pilka akmenų linija. – Mūsų radinys turėtų pačią sudominti.
Rutai nereikėjo kartoti.
– Kaulai.
Detektyvas vyresnysis inspektorius Haris Nelsonas šaukė. Jis garsėjo ūmiu būdu (nors namuose su žmona ir dukromis buvo nuolankus kaip avinėlis), tačiau retai kada keldavo balsą. Dažniausiai tiesiog riktelėdavo trumpus įsakymus ir skubėdavo imtis kitos bylos. Jis greitai priimdavo sprendimus ir nepasižymėjo kantrybe. Jam patiko veikti: gaudyti nusikaltėlius, apklausti įtariamuosius, važiuoti per greitai, per daug valgyti. Jis nemėgo susirinkimų, beprasmių ginčų ar patarimų. Juolab negalėjo pakęsti sėdėjimo kabinete gražią pavasario dieną stengiantis įtikinti naują kompiuterį bendrauti. Todėl ir šaukė.
– Lija!
Lija – Nelsono biuro padėjėja (sekretorė, kaip jis mėgo vadinti) –atsargiai įsmuko į kambarį. Jaunesni pareigūnai dievino lieknutę
tamsiaplaukę. Jai dvidešimt penkeri. Tačiau Nelsonui ji tebuvo kavos virėja ir vertėja, padedanti suprasti vis naujesnių ir įnoringesnių technologijų kalbą.
– Lija, ekranas vėl išsijungė, – pasiskundė.
– Galbūt netyčia pats išjungėte? – ji iškart pasitikslino. Visi žino, kad susinervinęs Nelsonas mėgsta ištraukti kištukus, o kartą paliko be elektros visą trečią aukštą.
– Ne... Tik kelis kartus perkroviau.
Lija pasilenkė po stalu patikrinti jungčių.
– Atrodo, viskas gerai. Paspauskite klavišą.
– Kurį?
– Bet kurį.
Nelsonas bakstelėjo intervalą, ir stebuklingai atgijęs kompiuteris iš aukšto pasisveikino: „Laba diena, vyresnysis inspektoriau Nelsonai.“
– Eik tu šikt, – Nelsonas sugraibė pelę.
– Ką jūs sakote? – Lija kilstelėjo antakį.
– Aš ne tau. Šitam daiktui. Kai norėsiu paplepėti, pasakysiu.
– Jis taip suprogramuotas – pasisveikinti, – kantriai paaiškino padėjėja. – Maniškis groja melodiją.
– Velniai juos griebtų!
– Vyriausiojo inspektoriaus Vitklifo nurodymu visi turi susipažinti su naujais kompiuteriais. Šiandien ketvirtą mokymai.
– Aš užsiėmęs, – atkirto vyresnysis inspektorius nepakeldamas galvos. – Laukia svarbus susitikimas Svofamo rajone.
– Ar tik ne ten kasinėjama romėnų vila? Mačiau per „Laiko patrulį“.
Lija nusisukusi tvarkė dokumentus lentynose, todėl nepastebėjo staigaus susidomėjimo jo veide.
– Archeologijos kasinėjimai?
Elly Griffiths
– Tikrai taip, – sulig šiais žodžiais Lija atsigręžė. – Kaip suprantu, ten atrado visą romėnų miestą.
Nelsonas palenkė galvą prie kompiuterio ekrano.
– Ar daug ten archeologų?
– Daug. Mano dėdė turi užeigą „Phoenix“, jie ten renkasi kiekvieną vakarą. Net teko padvigubinti sidro užsakymą.
– Kurgi ne, – burbtelėjo vyresnysis inspektorius. Kaip tie archeologai gali gerti sidrą, kai visi žino, kad vyriškas gėrimas yra kartus alus. Archeologės – kas kita.
– Grįždamas užsuksiu pažiūrėti, – tarstelėjo jis.
– Domitės istorija? – negalėjo patikėti Lija.
– Aš? Tiesiog dievinu. Nepraleidžiu nė vienos „Šarpo šaulių“ serijos.
– Tada jums reikėtų prisidėti prie mūsų protmūšio komandos.
– Aš pernelyg nervingas, – vyresnysis inspektorius vienu pirštu įvedė savo slaptažodį „Nelsonas1“. Jis nemėgo dviprasmybių ir neaiškumų. – Paklausyk, širdele, išvirk man kavos, būk gera.
Svofamas – žavingas miestelis su turgaus aikšte, kurį Nelsonas kaskart pravažiuodavo nesidairydamas. Keli kilometrai už ribos – ir atsiduri visiškame kaime: žolė laukuose banguoja iki juosmens, ženklai rodo į abi puses, kelią kerta karvės, jas gena abejingas vaikis su keturračiu. Nelsonas kone akimirksniu pasiklydo ir beveik pasidavė, tačiau dingtelėjo mintis paklausti abejingojo vaikio, kaip nuvažiuoti iki „Phoenix“ užeigos. Norfolke, jei nesi tikras, teiraukis kelio iki užeigos. Pasirodo, ji visai netoli, tad Nelsonas apsisuko purve, išriedėjo į kelią, veikiau – taką, ir netrukus atsidūrė priešais žemą šiaudais dengtą pastatą, už kurio stūksojo aukštas žole apaugęs pylimas. Nelsonas sustojo užeigos aikštelėje, ir nors nenorėjo
prisipažinti, širdis suspurdėjo jam pastebėjus kitoje kelio pusėje, kalvos papėdėje raudoną viso ko mačiusį reno. „Aš jos tiesiog seniai nemačiau. Bus smagu pasikalbėti“, – sakė jis sau.
Nelsonas neįsivaizdavo, nei kur rasti kasinėjimus, nei kaip jie atrodo, bet nusprendė, kad nuo kalvos viršaus geriau matyti. Vakaras buvo gražus, žole driekėsi ilgi šešėliai, oras švelnus ir šiltas.
Bet vyresnysis inspektorius nieko nepastebėjo – prisiminė atšiaurią pakrantę ir kūnus, išplautus audringo potvynio. Tada jis ir susipažino su Ruta Golvėj. Druskopelkėje, Dievo užmirštam kampelyje Šiaurės Norfolko pakrantėje, buvo rasti žmogaus palaikai, ir ją pakvietė kaip teismo archeologijos ekspertę. Kaulams buvo per du tūkstančius metų, tačiau Ruta vėliau padėjo tirti kur kas naujesnę bylą – buvo pagrobta ir, kaip įtariama, nužudyta penkiametė. Bylą išnarpliojo prieš tris mėnesius, ir nuo to laiko juodu nesimatė.
Nuo viršūnės atsivėrė tik daugiau kalvų. Nelsono dėmesį patraukė žemės įtvirtinimai tolumoje ir dvi figūros, einančios palei vingiuotą pylimą. Rudaplaukė moteris vilkėjo laisvus tamsius drabužius, aukštas vyras – purvinus džinsus. Sidro mėgėja, ne kitaip.
– Ruta! – šūktelėjo Nelsonas. Ji šypsojosi taip žaviai ir mielai, nors vyresnysis inspektorius neketino jai to sakyti.
– Nelsonai! – Ji atrodė gerai. Akys spinduliavo, skruostai išraudę nuo greito ėjimo. Nė kiek nesulysusi, ir Nelsonas būtų labai nusivylęs, jei būtų kitaip.
– Kas tave čia atvedė? – paklausė ji.
Jie nepasibučiavo, net nepaspaudė rankų, bet abu švytėjo iš džiaugsmo.
– Netoliese turėjau svarbų susitikimą. Ir išgirdau apie kasinėjimus.
– Negi pradėjai žiūrėti „Laiko patrulį“?
– Mano mėgstamiausia laida.
Elly Griffiths
Ruta nepatikliai šyptelėjo ir pristatė draugą:
– Daktaras Maksas Grėjus iš Sasekso universiteto vadovauja kasinėjimams. Maksai, susipažink, čia inspektorius Nelsonas.
Maksas nustebęs pakėlė akis. Nelsonas pats suprato, kaip keistai skamba jo pareigos šioje nuostabioje vietoje. Nusikaltimai įvyksta net čia. Mokslininkai nemėgsta policijos. Bet daktaras Grėjus išspaudė šypseną.
– Ar jūs domitės archeologija, inspektoriau Nelsonai?
– Šiek tiek, – atsargiai atsakė tas. – Ruta... daktarė Golvėj... ir aš neseniai tyrėme vieną bylą.
– Tą nutikimą Druskopelkėje? – Maksas išpūtė akis.
– Taip, – įsiterpė Ruta. – Vyresnysis inspektorius iškvietė mane, kai pelkėje buvo aptikti kaulai.
– Pasirodė, kad jie dar iš akmens amžiaus, – burbtelėjo Nelsonas.
– Geležies, – savaime pataisė Ruta. – Maksas šiandien irgi aptiko palaikus.
– Irgi iš geležies amžiaus?
– Spėjame – romėnų laikų. Iš visko sprendžiant, jie buvo palaidoti po namo siena. Eime, parodysiu.
Ruta nuvedė juos nuo šlaito įtvirtinimų link. Iš arti buvo matyti, kad dirva išraižyta keistų kauburių ir kalvų – vienos driekėsi puslankiu, kitos stūksojo atskirai kaip milžiniški kurmiarausiai.
– Kas čia per gumbai? – paklausė Nelsonas Makso Grėjaus.
– Mūsų nuomone – sienos. – Makso veidas nušvito, kaip visų archeologų, pasirengusių užlieti tave informacijos srautu. – Kaip spėjame, čia buvo visa gyvenvietė. Netoliese driekėsi senasis romėnų kelias, tačiau iš viršaus matomos tik kelios rudos linijos – riboženkliai.
Nelsonas grįžtelėjo į lygiai išlenktą pakrantės šlaitą. Sunku įsivaizduoti, kad tai siena, o visa kita atrodė tiesiog žolė.
– Tai, anot jūsų, po siena buvo kūnas?
– Taip. Tik iškasėme bandomąjį griovį ir iškart aptikome palaikus. Greičiausiai čia stovėjo vila, iš visko sprendžiant, gana didelė.
– Keista vieta – palaikai po siena, – pastebėjo policininkas.
– Ko gero, auka statyboms, – paaiškino archeologas.
– Kam kam?
– Keltai, o kartais ir romėnai laidodavo palaikus po sienomis ir durimis kaip auką dievams Janui ir Terminui.
– Terminui?
– Sienų, ribų dievui.
– Meldžiuosi šitam kaskart, kai važiuoju į Hitrou. O tas kitas?
– Janas. Durų ir įėjimų dievas.
– Mielas paprotys – žudyti žmones ir užkasti kūnus prie namų.
– Mes nežinome, ar jie buvo nužudyti, ar patys mirė. Galiu tik pasakyti, kad dažniausiai randame vaikų kūnus, – ramiai paaiškino Maksas.
– Nieko sau.
Jie priėjo prie griovio, uždengto mėlynu brezentu. Ruta atitraukė dangą ir atsiklaupė ant krašto. Nelsonas pritūpė šalia. Tvarkinga keturkampė duobė (kaip gaila, kad jo pavaldiniai dirba nusikaltimo vietoje ne taip tvarkingai kaip archeologai), kraštai tiesūs, kaip nukirsti. Maždaug metro gylio – aiškiai matyti dirvožemio pjūvis: pirmiausia molio sluoksnis, tada kreida. Po ja – pilkų akmenų linija. Šalia – gili iškasa. Jos dugne kažkas boluoja.
– Tai jūs neiškasėte jų? – paklausė Nelsonas.
– Ne, – atsakė Ruta. – Pirmiausia reikia viską aprašyti, pažymėti kapavietę ir griaučius plane, kad suprastume, ką visa tai reiškia. Labai svarbu susivokti, kaip tiksliai guli kaulai. Pavyzdžiui, svarbu, ar jie atgręžti į rytus.
Elly Griffiths
– Broliai vienuoliai mokydavo mus gultis į lovą kojomis į rytus, – staiga prisiminė Nelsonas. – Jei mirtume miegodami, iškart patektume į dangų.
– Įdomu, kaip tokie prietarai išliko iki mūsų dienų, – ramiai atsakė abejinga tikėjimui Ruta. – Beveik visos bažnyčios statytos iš rytų į vakarus. Ir niekada – iš šiaurės į pietus.
– Turėsiu galvoje.
– Kartais vyrai buvo laidojami veidu į vakarus, o moterys – į rytus, – įsiterpė Maksas.
– Skamba kaip lyčių nelygybė, – Nelsonas išsitiesė.
– O tu visada jos paisai? – šyptelėjo Ruta.
– Visada. Ką tik išklausiau paskaitą apie lyčių vaidmenų perskirstymą policijoje.
– Ir kaip sekėsi?
– Niekaip. Išėjau prieš pietus. Ruta nusijuokė. Iki šiol susiraukęs Maksas taip pat šyptelėjo, žvilgčiodamas tai į Rutą, tai į policininką. Turbūt jis kažko dar nesuprato.
– Mes einame pasėdėti į „Phoenix“. Gal nori prisidėti? – pasiūlė Ruta.
– Negaliu, – Nelsono balse suskambo apgailestavimas. – Turiu dalyvauti viename renginyje.
– Renginyje?
– Festivalio labdaros vakaras pilyje. Teks rengtis smokingą ir visa kita. Mišelė nori eiti.
– Gražiai gyventi neuždrausi, – tarstelėjo Ruta. Nelsonas sumurmėjo. Kas gali būti baisiau, nei įsispraudus į juokingą kostiumą stumdytis tarp manieringų tipų. Tačiau ne tik žmona, bet ir bosas Džeris Vitklifas reikalavo, kad jis eitų. „Policijai reikia palankių viešųjų ryšių“, – aiškino viršininkas, nutylėdamas,
kad būtent dėl Nelsono Druskopelkės tyrimo vietos policijai prireikė tokios reklamos. Velniai griebtų visus jų viešuosius ryšius! – Gaila, – sulig šiais žodžiais Maksas apglėbė Rutą per pečius. –
Galbūt kitą kartą.
Nelsonas žvelgė įkandin. Į „Phoenix“ rinkosi pirmieji vakaro svečiai, buvo girdėti juokas ir bokalų skambesys. „Reikia tikėtis, kad
Lijos dėdei pritrūks sidro“, – dingtelėjo neprašyta mintis.
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
