Ichiro Kishimi Fumitake Koga
Išdrįsk būti nemėgstamas
Japoniškas vadovas, kaip išsivaduoti iš savo baimių ir pasiekti tikrąją laimę
Iš anglų kalbos vertė Kasparas Pocius
Tūkstantmečio miesto pašonėje gyveno filosofas, kuris mokė, kad pasaulis yra paprastas, o laimė akimirksniu pasiekiama kiekvienam žmogui. Gyvenimu nepatenkintas jaunuolis nuvyko aplankyti filosofo norėdamas perprasti tai, ką jis teigia. Šis jaunuolis pasaulyje matė aibę chaotiškų prieštaravimų ir, žvelgiant jo neramiomis akimis, bet kokios kalbos apie laimę skambėjo kaip visiškas absurdas.
Įžanga
JAUNUOLIS: Noriu dar sykį tavęs paklausti: negi tiki, jog pasaulis, kad ir kaip į jį žiūrėtum, yra nesudėtingas?
FILOSOFAS: Taip, šis pasaulis yra stebėtinai paprastas, kaip ir pats gyvenimas.
JAUNUOLIS: Nagi, ar tai tavo idealistinis argumentas, ar teorija, kurią galima išplėtoti? Tiksliau, ar sakai, kad gyvenime mes susiduriame tik su paprastomis problemomis?
FILOSOFAS: Taip, žinoma.
JAUNUOLIS: Gerai, bet leisk man paaiškinti, kodėl šiandien atėjau tavęs aplankyti. Pirmiausia norėjau svarstyti su tavimi šitą problemą, kol liksiu patenkintas, o tada, jei galima, norėsiu, kad paneigtum šią teoriją.
FILOSOFAS: Cha cha.
JAUNUOLIS: Nes apie tavo reputaciją prisiklausiau visko. Sklinda gandai, kad čia gyvena toks filosofas ekscentrikas, į kurio mokymus ir argumentus – kad žmonės gali pasikeisti, kad pasaulis yra paprastas ir kad visi gali būti laimingi – sunku nekreipti dėmesio. Tokių dalykų aš nugirdau, bet man toks
IŠDRĮSK BŪTI NEMĖGSTAMAS
požiūris visiškai nepriimtinas, taigi, norėjau viskuo įsitikinti pats. Jei pasakysi ką nors, dėl ko aš visiškai nesutiksiu, taip ir pasakysiu, o tada tave pataisysiu. Bet ar tavęs tai neerzins?
FILOSOFAS: Ne, mielai šia proga pasinaudosiu. Aš tikėjausi sulaukti atsiliepimų iš jaunuolių, tokių kaip tu, ir kuo daugiau sužinoti apie tai, ką jūs norite man papasakoti.
JAUNUOLIS: Dėkui. Neketinu tavęs atmesti galutinai. Aš apsvarstysiu tavo teiginius, o tada pažiūrėsiu, kas bus, – galimybės atsivers pačios. „Pasaulis yra paprastas, kaip ir gyvenimas“ – jei šiame teiginyje ir esama tiesos, tai nebent tai, kad į gyvenimą čia žvelgiama vaiko akimis. Vaikai neturi akivaizdžių pareigų – nemoka mokesčių, neina į darbą. Juos saugo tėvai ir visuomenė, tad jie gali nerūpestingai leisti dienas. Jie gali įsivaizduoti, kad ateitis truks visą amžinybę, ir daryti, ką panorėję. Jie neprivalo matyti niūrios realybės – jie dėvi akidangčius. Taigi, jų manymu, pasaulis turi būti paprastos formos. Tačiau vaikui subrendus ir tapus suaugusiuoju pasaulis jam atskleidžia savo tikrąją prigimtį. Trumpai tariant, greitai vaikas sužinos, kaip viskas atrodo iš tikrųjų ir ką jam iš tikrųjų leidžiama nuveikti. Jo nuomonė pasikeis ir jis matys tik neįmanomybę. Jo romantiškam požiūriui ateis galas, ir jį išstums žiauri realybė.
FILOSOFAS: Suprantu. Tai – įdomus požiūris.
JAUNUOLIS: Tai dar ne viskas. Kai suaugs, vaikas įsipainios į įvairius komplikuotus santykius su kitais žmonėmis, ir jam bus primesta visokiausių atsakomybių. Štai koks bus gyvenimas darbe, namuose ir viešajame gyvenime, kuriame jis prisiims
kokį nors vaidmenį. Savaime suprantama, jis ims suvokti įvairias visuomenėje kylančias problemas, kurių negalėjo suprasti vaikystėje, – jis supras, kas yra diskriminacija, karas, nelygybė, ir nebegalės to nepastebėti. Argi aš neteisus?
FILOSOFAS: Man tai patinka. Prašau tęsti.
JAUNUOLIS: Na, jei vis dar gyventume tokiais laikais, kai viešpatautų religija, būtų galima tikėtis išganymo – juk dieviški mokymai mums atstotų viską. Mums reikėtų tik jiems paklusti, o tuomet nebereikėtų daug galvoti. Bet religija neteko galios, dabar tikrojo tikėjimo Dievą nebesama. Niekuo nebegalima pasikliauti, visus kankina nerimas ir abejonės. Kiekvienas gyvena sau. Štai kaip šiandien atrodo visuomenė, todėl prašau pasakyti, ar, turėdamas omenyje tokią realybę, kaip aš ją apibūdinau, vis dar gali teigti, kad pasaulis yra paprastas?
FILOSOFAS: To, ką pasakiau, tai nekeičia. Pasaulis yra paprastas, gyvenimas – taip pat.
JAUNUOLIS: Kodėl? Visiems aišku kaip dieną, kad pasaulį sudaro galybė prieštaravimų.
FILOSOFAS: Taip yra ne dėl to, kad sudėtingas yra pats pasaulis, o dėl to, kad pasaulį sudėtingu paverti tu.
JAUNUOLIS: Aš?
FILOSOFAS: Niekas iš mūsų negyvena objektyviame pasaulyje, gyvename subjektyviame pasaulyje, kuriam prasmę suteikiame patys. Tu pasaulį matai kitaip, nei jį matau aš, savo pasauliu vargiai rasi su kuo pasidalinti.
IŠDRĮSK BŪTI NEMĖGSTAMAS
JAUNUOLIS: Ar gali taip būti? Tu ir aš gyvename toje pačioje šalyje, tokiu pat metu, mes matome tą patį – argi ne?
FILOSOFAS: Tu man atrodai ganėtinai jaunas, bet ar esi kada nors gėręs ką tik iš šulinio pasemto vandens?
JAUNUOLIS: Šulinio vandens? Na, tai buvo jau seniai, bet kaime, kur gyveno mano močiutė, buvo šulinys. Prisimenu, kaip mėgavausi šviežiu, šaltu vandeniu, karštą vasaros dieną pasemtu iš to šulinio.
FILOSOFAS: Gal tai jau žinai, bet šulinio vanduo visus metus išlieka beveik tos pačios temperatūros – maždaug 18 laipsnių. Tai objektyvus skaičius – jis toks visiems, kurie matuoja vandens temperatūrą. Bet jei geri tą vandenį vasarą, jis atrodo vėsus, o žiemą – šiltas. Nors tai tas pats vanduo, kurio 18 laipsnių temperatūra pamatuota termometru išlieka tokia pati, mums kylantis įspūdis priklauso nuo to, ar dabar vasara, ar žiema.
JAUNUOLIS: Taigi, šią iliuziją sudaro aplinkos pokyčiai?
FILOSOFAS: Ne, tai ne iliuzija. Matai, tau tam tikrą akimirką šulinio vandens vėsa arba šiluma atrodo esąs neginčijamas faktas. Štai ką reiškia gyventi savajame subjektyviame pasaulyje. Nuo savo paties subjektyvumo nepabėgsi. Dabar pasaulis tau atrodo sudėtingas ir paslaptingas, bet jei pasikeisi, pasaulis atrodys paprastesnis. Problemą matau ne pasaulyje, o tavyje.
JAUNUOLIS: Manyje?
FILOSOFAS: Tai tiesa. Jei į pasaulį žvelgsi pro tamsius akinius, nenuostabu, kad viskas skęs tamsoje. Bet jei problema yra tokia, užuot verkšlenęs dėl to, koks pasaulis tamsus, galėtum
tiesiog nusiimti akinius. Galbūt tada pasaulis tau pasirodys akinamai šviesus, ir tu nevalingai užsimerksi. Galbūt tau vėl prireiks akinių, bet pirmiausia ar iš viso gali juos nusiimti? Ar gali pažvelgti į patį pasaulį? Ar tau nestinga drąsos?
JAUNUOLIS: Drąsos?
FILOSOFAS: Tam reikia drąsos.
JAUNUOLIS: Na, gerai. Esama kalno prieštaravimų, kuriuos norėčiau išreikšti, bet, man regisi, geriau prieiti prie jų bus vėliau. Noriu įsitikinti, jog sakai, kad žmonės gali keistis, tiesa?
FILOSOFAS: Žinoma, kad žmonės gali keistis. Jie taip pat gali atrasti laimę.
JAUNUOLIS: Visi be išimties?
FILOSOFAS: Be jokių išimčių.
JAUNUOLIS: Cha cha! Esi įsitikinęs savo teisumu. Tuoj pradėsiu su tavimi ginčytis.
FILOSOFAS: Niekur nebėgsiu, nieko neslėpsiu. Na, šiek tiek padiskutuokime. Taigi, manai, kad žmonės negali pasikeisti?
JAUNUOLIS: Tiesa, pasikeisti jie negali. Iš tiesų aš kenčiu todėl, kad negaliu pasikeisti.
FILOSOFAS: Ir sykiu norėtum pasikeisti?
JAUNUOLIS: Žinoma. Jei galėčiau pasikeisti, pradėti gyvenimą iš naujo, laimingas pulčiau prieš tave ant kelių. Bet gali nutikti ir taip, kad prieš mane ant kelių pulsi tu.
BŪTI NEMĖGSTAMAS
FILOSOFAS: Primeni man studentiškas dienas, kai buvau karštakraujis jaunuolis, ieškojau tiesos, visur šlaisčiausi, visko teiravausi filosofų...
JAUNUOLIS: Taip, aš ieškau tiesos. Tiesos apie gyvenimą.
FILOSOFAS: Niekada nejaučiau poreikio turėti mokinių, niekada jų neturėjau. Tačiau nuo tada, kai ėmiau studijuoti graikų filosofiją, o tada priartėjau prie kitokios filosofijos, ilgai laukiau, kol mane aplankys toks jaunuolis kaip tu.
JAUNUOLIS: Kitokios filosofijos? Kas tai?
FILOSOFIJA: Štai čia mano studija. Eik vidun. Naktis bus ilga. Nueisiu išvirti karštos kavos.