Issuu

Prezidentas Valdas Adamkus

Kartais, kai pagalvoji, jautiesi kaip benamis. Namai Čikagoj, tie, kuriuos patys statėm, tai jie kažkaip giliausiai į širdį įsmigę. Bet dabar namai čia, dabar jau tikrai žinau, kad mūsų namai – čia. *

Norėjau, kad tie vaikai iš mažesnių miestelių ir kaimų pamatytų pasaulį ir suprastų, kad visada yra galimybių: jei stengsiesi, jei laikysiesi, jei mokysiesi, jei nepridarysi blogų dalykų, nenusikalsi, pasaulis tau atviras. Alma Adamkienė

Šios knygos žanrą būtų galima pavadinti „Iš pokalbių su Alma Adamkiene“. Tyli, santūri ir net nekalbi ponia Alma buvo puiki pasakotoja, išsaugojusi atmintyje daugybę unikalių gyvenimo faktų. Tiesa, sunkiai prisileidžianti ir prašymus papasakoti atmušanti klausimu – kam tai įdomu? Įdomu buvo knygos autoriui. Tikriausiai bus įdomu ir skaitytojams atsiversti šią knygą ir pamatyti, kokia gyvenime buvo, atrodytų, tokia mums visiems pažįstama Alma Adamkienė. Arnas Ališauskas

ISBN 978-609-466-964-4

9 786094 669644

Arnas Ališauskas

Tai ir buvo Almos sėkmės raktas: pažint žmogų, mylėt žmogų, gerbt žmogų.

Arnas Ališauskas

ARNAS ALIŠAUSKAS

GYVENIMAS PO MEILĖS ŽENKLU Iš pokalbių su Alma Adamkiene

VILNIUS 2026

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

„Žinoma, aš būčiau kitoks ir mano gyvenimas būtų kitoks, jeigu ne žmogus, kuris manimi tikėjo ir tiki visose gyvenimo situacijose, kuris, esant reikalui, pirmasis išsako man kritikos žodžius, bet jau šešiasdešimt penkerius metus yra mano atrama, mano stiprybė ir mano meilė. Alma, Ačiū Tau!“ Iš Prezidento Valdo Adamkaus kalbos, pasakytos 2016 metų lapkričio 5 dieną Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, minint Jo Ekscelencijos 90-mečio jubiliejų

Tokių laiškų Alma Adamkienė ir jos vadovaujamas labdaros ir paramos fondas gaudavo dešimtis ir šimtus. Grįžtamasis ryšys buvo tvirtas: vaikai ir suaugusieji, kartą sulaukę ponios Almos dėmesio ir paramos, likdavo ištikimi jai savo vertybėmis, savo tyliai gyjančiomis širdimis, gyjančiais likimais. Viename pokalbyje Alma Adamkienė minėjo jaunystėje svajojusi būti vaikų gydytoja. Pediatre ji netapo, bet niekas nepaneigs, kad ji buvo gydytoja. Ji gydė mūsų

posovietinę visuomenę nuo susvetimėjimo, nepasitikėjimo, įtarumo, susiskaldymo. Gydė žmones, ypač vaikus, jaunuomenę, nuo baimių ir nevilties. Gydė mus visus nuo baimės būti visuomene, tauta, valstybe. Savo pavyzdžiu rodė, kad empatija, meilė, pagarba, dėmesys – tai paprasta ir pasiekiama. Almos Adamkienės globoti vaikai šiandien, kaip sakoma, pačioje brandoje. Ir ne vienas iš jų su dėkingumu prisimena nemokamus pietus mokykloje, geltonąjį autobusiuką, pirmąją sporto salę, pirmą smuiką ar pirmą kompiuterį. Ne vienas iš jų ne atsimena, bet žino, kad jo ar jos gyvybė išgelbėta aparatūra, kurią ligoninei parūpino Almos Adamkienės fondas. Ši knyga – apie meilę. Bet Almos Adamkienės gyvenime didžiųjų meilių buvo ne viena. Buvo meilė šeimai – mamai, tėvui, seseriai. Buvo pavyzdinė meilė ir ištikimybė vyrui, Prezidentui Valdui Adamkui, oi kaip nelengvai einant žmonos pareigas. Buvo meilė Lietuvos žmonėms, Lietuvos vaikams. Ir buvo visavertis, pilnas spalvų, darbų ir juoko, gyvenimas. Jeigu ši knyga leis pažvelgti į didžios asmenybės – Almos Adamkienės – gyvenimą iš arčiau, jei ji primins mums didį žmogų ir leis jį išgirsti, kartu pasijuokti ar kartu paliūdėti, autoriaus siekis bus įvykdytas. Sakoma, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas vertas romano. Bet ne kiekvieno pažymėtas tokiu skaidriu ir ryškiu meilės ženklu. Kalbėtasi 2011–2019 metais, laisvai ir atsitiktinai, kai ponios Almos savijauta leisdavo tai daryti. Kaip skaitytojai

pamatys, kartais į pokalbį įsiterpdavo Prezidentas Valdas Adamkus. Kai kurie pokalbiai vyko tiesiog vartant senas fotografijas. Knyga, nepasiduodanti chronologijai, kaip nepasidavė chronologijai ir patys pokalbiai su Alma Adamkiene. Pokalbių temos šakojosi, tolo ir artėjo, pratęsdavo ir pakartodavo viena kitą. Nedisciplinuoti pokalbiai – jie visada gyvesni ir įdomesni už griežtą struktūrą. Bet čia – tik autoriaus nuomonė. Kaip ir noras padėkoti kiekvienam, kuris prisidėjo prie šios knygos gimimo. Ačiū Jums! Arnas Ališauskas

Ona ir Stasys Nutautai su pirmagime Alma

Labas, prezidente Septonai! 1927 metų vasario 10-ąją Šiauliuose Onos ir Stasio Nutautų šeimoje gimė dukra Alma – būsimoji Adamkienė. Po poros metų gimė antroji dukra – Dana. Šeima vėliau persikėlė į Telšius, nes Stasiui Nutautui buvo pasiūlytos solidžios pareigos – tapti „Telefunken“ ir „Siemens“ atstovu Vakarų Lietuvoje. Iš pradžių ketinta kompanijų atstovybę steigti Klaipėdoje, bet vėliau pasirinkti Telšiai. Ten Nutautai ir gyveno iki pat pasitraukimo iš Lietuvos 1944 metais. 1940-aisiais, pirmą kartą užėjus sovietams, Nutautai buvo išvežtinųjų sąrašuose, bet išvežti nebuvo – padėjo geri santykiai su buvusiu darbininku ir pažįstamos restorano darbuotojos, išgirdusios enkavėdistų pokalbį, perspėjimas. Ponia Alma, sakoma, kad žmogaus žemė, namai yra ten, kur palaidoti jo artimieji. Kas Jums yra namai, gimtinė?

Jei kalbam apie artimųjų kapus, tai – Šiauliai. Ten beveik visa mamos giminė atgulusi. Tuo metu, kai močiutę laidojom, kapinės prie Katedros naujiems palaidojimams jau buvo uždarytos, bet ten buvo giminių kapai, ten ir Sigutės [Sigutės Kačinskienės – pusseserės, ilgametės Almos Adamkienės fondo vadovės – aut.]

broliukas, miręs keturių metų, palaidotas šalia mano promočiutės. O paskui jau – Telšiai. Ir štai koks sutapimas – 1944-ųjų vasario 16-ąją miršta močiutė, o 1944-ųjų liepą paliekam namus. Aš nežinau, kaip būtų buvę, jei močiutė nebūtų išėjusi. Būtų tragedija: jėga žmogaus kaip daikto neišveši, ji jau buvo sunkus ligonis, o palikti vieną mama taip pat nebūtų pasiryžus... Sigutės šeimyna jau buvo išvežta į Sibirą... Žodžiu, likimas pats patvarko ir viską sudėlioja savaip. O Jūsų paauglystės ir jaunystės namai – Telšiuose?

Taip, bet dabar Telšiuose nieko iš savų nėra. Viena pusseserė, prieš mums išbėgant, iš Plungės atsikraustė į Telšius, tai, kai mirė, ją ten palaidojo – tai vienintelės giminaitės kapas Telšiuose. Kaip supratau iš tėvų, jie, važiuodami į Telšius, ten net jokių pažįstamų neturėjo. Bet kompanija, kuri tėvelį pasirinko savo atstovu regionui, norėjo, kad jos kontora būtų Žemaitijoje, ir kažkodėl pagalvojo, kad Telšiuose būtų geriausia, nes ten – pats centras, Žemaitijos sostinė. Tai taip Telšiuose ir atsidūrėm. Nebuvo sunku susikalbėti su žemaičiais?

Mama turėjo problemų, o mums, vaikams, tai nebuvo svarbu. Aš, atvirai pasakius, to net neprisimenu. Bet kai mama pirmą kartą nuėjo į turgų, parėjo verkdama. Nesusikalbėjo. Sako, sėdi moteriškė vežime, ten prikrauta maišų su bulvėm, morkom, burokais, kopūstais, o mamai reikėjo bulvių, prašo parduoti, o pardavėja žiūri į mamą ir sako: neturiu. Mama prieina prie kito,

klausia, kiek kainuoja bulvės, jai atsako: neturiu bulvių, tik roputės. Mama nusiminė: kas čia do žmonės, kas čia do kraštas – sėdi ant bulvių maišo ir nenori parduoti, aš gi pinigų turiu, užmokėsiu, o man sako – ne. Bet paskui ir mama priprato. Kai pagalvoji, nėra čia jau tokio didelio skirtumo, bent aš kažkaip jo neatsimenu, neįsidėmėjau ir niekad neišmokau žemaičiuoti. Gimnazijoj lietuvių kalbos mokytojas Barzdukas labai geras buvo, Jono Jablonskio mokinys. Per egzaminą reikia traukti bilietus, aš ištraukiu apie Žemaitiją. O, sako, čia tau bus labai lengva, ir pirmas klausimas: kaip žemaitiškai „varna“? Varna, – sakau. Ne, sako, pagalvok gerai. Galvoju: Jėzau, negi varna dabar

Alma Nutautaitė – ant ekonomisto, žurnalisto, Nepriklausomybės kovų dalyvio Jono Karecko kelių. Ona Nutautienė – su policininko kepure. Pakruojis, 1929 m.

man sugadins pažymį? „Kranklys“ – pasirodo. Atsimenu kaip šiandien, jis man sako: kranklys. Valdas tai vis juokdavosi iš manęs: na, tai pasakyk, kaip žemaitiškai „varna“? O šiandien, girdėdama žemaičių kalbą, suprantat?

Na, kai žmonės kalba bendrine kalba ir žemaičiuoja, tai gali suprasti, bet kai pradeda berti vien tarmiškai – baigta, tada jau reikia vertėjo, nes suprantu tik vieną kitą žodį. Aš gi daug ko negirdėjau – namie nežemaičiavom, o mokykloj buvo dėstoma bendrine kalba. Dar pamenu, lietuvių kalbos mokytojas toks

Nutautų šeima grįžta nuo Germanto ežero

Kudirka buvo – labai griežtas, irgi Jablonskio mokinys, per jo pamokas man labai sunku su kirčiavimu buvo. Ir dabar girdžiu, kad Lietuvoje visai kitaip kirčiuoja. Viską suprantu, na bet neišeina man pasakyti, pavyzdžiui, váistinė arba váistai. Man tiesiog kliūna žodis, norisi kirčiuoti taip, kaip kirčiavau ir girdėjau visą laiką. Man labai gražiai dzūkai kalba – taip pusiau dainuodami. Atsimenu, ir Žemaitijoj dainuodavo. Eidavom vasarą prie ežero, tik ne prie Masčio, o prie Germanto, nes Mastis buvo užterštas, mama sakydavo, kad jame maudytis negalima. O kartais mus tėvas nuveždavo mašina ir palikdavo prie Germanto, kur buvo labai gražu ir labai švarus vanduo. Mes kartais pėsti pareidavom – su tėvais, su draugėmis, kokie penki šeši kilometrai būdavo, per laukus, per mišką, labai patikdavo eiti. Kartais, būdavo, eini ir girdi: kažkur žmonės laukuose dirba ir dainuoja. O koks Telšiuose buvo Jūsų bendravimo ratas – sesuo Dana, klasės draugės, kiemas?

Kaip ir visi vaikai, turėjau draugų mokykloje. Kai atvažiavom į Telšius, aš jau buvau pradėjus lankyti mokyklą Šiauliuose. Mama, kaip pasakojau, Telšių turguj nesusikalbėjo, susinervino ir susirgo – sloga, gripas ar dar kažkas, nežinau, bet susirgo ir atgulė. O aš nusprendžiau, kad man reikia eiti į mokyklą. Kadangi mes apsigyvenom tokiam naujam name, šalia kurio veikė Eimučio kepykla, aš nuėjau tenai ir paklausiau, kur yra mokykla. Man parodė: ant kalno stovi Katedra, o šalia – mūrinis namas, tai ten ir yra mokykla. Nuėjau pati viena, užsiregistravau

ir grįžusi namo mamai sakau: aš jau užsiregistravau į mokyklą. Mama, kiek atsimenu, blogai jautėsi ir nesureagavo. O tėvas grįžęs man sako: pasikalbėjau su kuo reikia ir sutariau, kad eisi į vienuolių mokyklą. Telšiuose buvo dvi katalikiškos mokyklos – vienuolių seselių ir kazimieriečių, ir aš nuėjau į vienuolių. Tai vakare vyksta toks pokalbis: tėvas man sako, kad jau susitarė, o aš atsakau, kad jau pati užsiregistravau. Tėvas klausia: kur? Aš parodau: ten. Tėvas sako: ne į tą mokyklą užsirašei, eisi į kitą. Aš jokiu būdu nenoriu eiti į kitą, man ne fasonas, aš jau užsiregistravau. Tai buvo kalbų, buvo ir truputis ašarų, bet tėvas manęs nevertė, nuėjau, kur norėjau. Ten susipažinau su kaimynystėje

Draugo gimtadienis. Alma Nutautaitė – centre, šalia – pusseserė Sigutė. Telšiai, 1937 m.

Seserys Dana ir Alma Nutautaitės. 1937 m.

gyvenančia miesto komendanto dukra – susitikom kieme ir pradėjom žaisti, tik paskui aš jos vardo paklausiau... Buvo pas mus atvažiavusi, gyvena Los Andžele, turėjo keturis vaikus, vienas sūnus mirė... O mano seserį vėliau nuvedė į kitą mokyklą – kazimieriečių, ten buvo labai gera priežiūra, stiprūs mokytojai. Tai mano sesuo ėjo į vieną mokyklą, o aš į kitą. Tai Jūs, dar visiškai maža mergaičiukė, sugalvojot ir susitvarkėt mokyklos reikalus viena pati?

Na tai ką daryt: mama serga, tėvas dirba... Bet mokykla dar ne viskas. Aš ir tarnaitę mamai pati pasamdžiau. Nuėjau pas tą patį Eimutį į kepyklos cechą – labai gera kepykla buvo, tarp kitko. Jis klausia: tai kaip sekasi mokykloje? Mokykloje, sakau, viskas gerai, bet mano mama labai serga, nėra kam padėti, mums reikia šeimininkės, dėl pinigų nieko negaliu pasakyti, bet šeimininkės mums reikia dabar. Tėvas mus į valgyklą vesdavo, bet mums su seseria nepatiko valgyti valgykloje. Na, ir atėjo moteris – Julė – labai miela, išbuvo pas mus gal šešis metus. Aš kartais pavydžiu tiems, kurie grįžta į Lietuvą ir žino, kuriam kraštui priklauso. Ar iš Telšių, ar iš Alytaus, bet žino, kad ten gyveno, ten – šaknys. Aš tokio jausmo neturiu. Man atrodė, kad visada ir gyvenom Telšiuose. Tėvas labai greit namą pastatė, nes gauti gerą butą buvo labai sunku, ir aš žinojau: čia mūsų namai. Bet dabar, po tiek metų, aš nežinau, aš neturiu to jausmo, kad Telšiai yra mano miestas. Man vis atrodo, kad labiau Šiauliai, nors iš ten išvažiavom, kai pirmam skyriuj buvau, bet Šiauliuose dažnai būdavom, ten visi mūsų giminės, tiek mieste,

tiek šalia kaimuose... Man kažkaip trupučiuką net gaila, kad visi turi tėviškę, o aš nežinau, kur ta mūsų namų, mūsų giminės paslaptis. Kai pirmą kartą po pasitraukimo atvažiavau į Telšius su profesorium Česlovu Kudaba, ir Valdas kartu buvo, nuvažiavom prie tėvų namų. Žiūriu: viskas truputį apleista, ir sodas kitaip sutvarkytas, ir namas apšepęs... Kudaba sako: einam į vidų, gal leis pažiūrėti, ar viduje yra taip, kaip prisimeni. O ten gyveno, atrodo, kažkoks partijos sekretorius, labai nesimpatingas žmogus. Kudaba pasakė, kad aš norėčiau pamatyti, kad čia buvo mano namai, bet mūsų neįsileido. Nieko nenorėjau... Galimas daiktas, dėl to man ir paliko toks slogus įspūdis, ir atrodė, kad žmonės nedraugiški. Daugiau nieko ir nesuStasys Nutautas tikau: mano draugės seniai kitur, absoliučiai nieko nebuvo, kas rištų mane su Telšiais. Dar porą kartų buvom ten nuvažiavę, tai vienintelis dalykas, kurį gerai prisimenu, – Katedra. Daugiau nieko. Nieko nepadarysi, nedidelė žala, tik liko nuoskauda, kad nejaučiu Telšių kaip savo miesto, savo namų.

Nuotrauka daryta laive, plaukiant į Ameriką 1949 metais, – sesuo Dana, aš ir draugė.

Prezidento Valdo Adamkaus inauguracija. 1998 m. vasario 26 d.

189

Prezidentas Valdas Adamkus

ISBN 978-609-466-964-4

9 786094 669644

Arnas Ališauskas

Tai ir buvo Almos sėkmės raktas: pažint žmogų, mylėt žmogų, gerbt žmogų.

Arnas Ališauskas