Geriausias pasiūlymas laimi by knygos.lt

Tr i l e r i s

Iš anglų kalbos vertė GABIJA KUNDROTAITĖ

Vilnius, 2026

Versta iš: Marisa Kashino Best Offer Wins Celadon Books

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Visi romane aprašomi veikėjai, organizacijos ir įvykiai yra arba autorės vaizduotės vaisius, arba naudojami kaip meninė priemonė.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Skiriu Nate’ui ir mūsų gaujai, kad paverčiate mūsų namą svajonių namais.

Džinė paskambina apie dešimtą, man ką tik baigus pokalbį su klientu. Jos balsas nekantrus. – Margo, gali būti, kad tai tobulas variantas. Jau esu tai girdėjusi. – Keturi miegamieji, renovuota virtuvė, puikus kiemas. Vašingtono priemiestyje ir, kol dar nespėjai paklausti, – taip, pačiame geriausiame rajone. Ir žinai ką? Daugiau niekas apie jį nė nenutuokia! Skelbimo dar nėra pardavimų portaluose. Paskutinis sakinys priverčia nustoti gurkšnojus kavą. Pakylu nuo nediduko darbo stalo, pastatyto prie vitrininio buto lango, viliojama jauko, tokio sultingo, kad pamirštu, jog jis gali būti pamautas ant aštraus skausmingo kabliuko. Ijanas sustingsta virtuvėje ir įsmeigia į mane šviesiai rudas akis. – Mano svainė lanko jogą su vienu iš pardavėjų, – tęsia Džinė sau įprastu tempu, kad nespėja nė atsikvėpti. – Jis sakė, kad įdės skelbimą mėnesio gale. Pasirodo, jo vyras gavo naują darbą kitoje šalyje, todėl viskas vyksta paskubomis. Galbūt, nenoriu nieko žadėti, bet galbūt tai reiškia, kad jie susidomės pasiūlymu dabar, prieš įdėdami viešą skelbimą. Sužibusi viltis – gerai pažįstamas nuodas – priverčia širdį virpėti. Tai – svajonė. Legenda, su kuria galų gale susiduria visi, 7

M arisa Kash in o

ieškantys namų šioje Dievo pamirštoje rinkoje. Išgirsti apie draugo draugą (mano atveju, bendradarbės pusbrolį), kuris sužinojo apie namą, dar viešai nepaskelbus jo pardavimo, ir staigiai jį nusipirko, kol kiti nespėjo nė pagalvoti. Viliesi, tikiesi ir meldiesi, kad ir tau taip nutiks. Suki ratus po rajonus, kuriuose nori gyventi, ieškai perkraustymo sunkvežimių ar parduodamo namo ženklo, bet kokios užuominos, kuri leistų įsigyti turtą prieš jam oficialiai patenkant į pardavimų portalus. Supranti, kad tikimybė maža, bet juk kažkam taip nutiko, tiesa? Tiesa? – Esi įsitikinus, kad jis Grouvmonte? – šnibžteliu Džinei, tarsi bijodama atskleisti paslaptį. Kažkas trimis aukštais žemiau mygia automobilio signalą, laiku primindamas, kaip nekenčiu šios vietos. – Šimtu procentų, vaikeli, – patvirtina. – Mano svainė buvo užėjusi vidun. Sakė, atrodo įspūdingai. Aš vairuoju, bet paprašysiu Trevio atsiųsti tau adresą, kad su Ijanu galėtumėt nuvažiuoti apžiūrėti iš lauko. Kai tik galėsi, pranešk, ką manai. Dar nesulaukusi Džinės asistento elektroninio laiško, pajuntu tai, ko prisižadėjau nebejausti: nuojautos, kad šis namas galėtų būti Tas Vienintelis. Kodėl gi dar būtent mano nekilnojamojo turto agentė – vienintelė iš visų kovingųjų Vašingtone – gavo tokią neįkainojamą slaptą informaciją? O gal privalau tikėti, kad tai mano būsimas namas? Tarsi savisauga. Antraip labai bijau, kad mums iš tikrųjų nebeliko visiškai jokių pasirinkimų. Su Ijanu esame įstrigę čia – tokiame mažame bute, kad beveik visą plotą išsiurbti galima įjungus laidą į vieną elektros lizdą, – jau aštuoniolika pragariškų mėnesių. Pirmieji šeši ar septyni praėjo tarytum rami neigimo būsena. Dulkinomės taip, lyg būtų 8

G E R I AU S I A S PA S I Ū LY M A S L A I M I

nuostabu, jei iškart pastočiau, tarsi savaime suprantama, kad gimus kūdikiui jau būsime iš čia išsinešdinę ir įsikūrę naujame būste. Galų gale, taip ir planavome, kai pardavėme savo pirmuosius namus. Privalėjome gauti pinigų, kad išgalėtume įsigyti svajonių namą priemiestyje, taigi, buvo neišvengiama, jog truputį turėsime išleisti nuomodamiesi butą. Negali sakyti, kad viską darėme aklai. Pirmąjį būstą – begriūvantį sublokuotą namą, taip nutolusį į vakarus, kad galima laikyti Logan Serklo dalimi, – pardavėme 2020-ųjų rudenį, tokiu pandemijos metu, kai visi suprato, kad jei kovidas jų neuždusins, tai tikriausiai padarys dar bent minutė, praleista tarp tų pačių keturių sienų. Vašingtone, kaip ir visur kitur, jau trūko gyvenamųjų būstų, o minios pirkėjų, beviltiškai trokštančių daugiau erdvės, situaciją tik dar pablogino. Tačiau vykstant gentrifikacijai būtent tuo ir naudojiesi. Tame name pragyvenome beveik dešimtmetį. Svarstydavom „šūviai ar fejerverkai?“ beveik taip pat dažnai, kaip „užsisakom tailandietiško ar meksikietiško maisto?“. Investuodamas į būstą „besivystančiame“ rajone su tuo susitaikai. Kita vertus, taip vargsti dėl būsimo atlygio – po kurio laiko už kelių kvartalų atsidaro geriausi restoranai mieste, pėsčiomis gali nueiti ne iki vieno, o dviejų „Whole Foods“ prekybos centrų. Taigi, žinojau, kad gali užtrukti, kol rasime amžinuosius namus, bet, akivaizdu, tai buvo tinkamas metas pasinaudoti proga ir investuoti. Ir kas galėtų dėl to pasiginčyti, kai pardavėme namą su nuolat užliejamu rūsiu ir nekokybiškai mūsų pačių per vieną savaitgalį suremontuota virtuve už dvigubai daugiau, nei mokėjome patys? Iš pradžių atrodė, kad mano planas pasiteisino. Mažiau nei po mėnesio mums atsikrausčius į butą, rinkoje pasirodė visus mūsų 9

M arisa Kash in o

reikalavimus atitinkantis būstas. Tai buvo visiškai renovuotas 1940-aisiais metais statytas kolonijinio (mano mėgstamiausio) stiliaus namas Grouvmonte (mano mėgstamiausiame rajone), gerokai pigesnis, nei leido mūsų finansai. Pamaniau, kad galbūt net nebeprireiks mokėti už antrą daiktų sandėlio nuomos mėnesį. Tačiau pardavėjai sulaukė dvidešimt dviejų pasiūlymų. Supistų dvidešimt dviejų. – Išgyvenot savo pirmą kainų varžytuvių karą, – tada gūžtelėjo Džinė, pranešusi, kad namą pardavė dvidešimt penkiais tūkstančiais dolerių brangiau, nei siūlėme mes. – Tarkim, tai iniciacijos ritualas, dabar žinosim, kad kitą kartą turim būti truputį agresyvesni. Bet tai buvo prieš dešimt „kitų kartų“. Kelios kitos varžytuvės praėjo panašiai kaip pirmosios, išskyrus vis didėjančias sumas. Pasiūlydavom 1,1 milijono dolerių ir šiek tiek pritrūkdavo. Taigi, už kitą namą jau siūlėme 1,15 milijono dolerių, o laimėjo pirkėjai, pasiūlę tą pačią sumą, tik be paskolos. Po penktojo pralaimėjimo dėl viso pikto užsišaldžiau kiaušia ląstes. Tuo metu bute gyvenome jau aštuonis mėnesius, o vaikelio susilaukti mėginome apie metus. Gydytoja Vorner tikino mus, kad nėra reikalo pradėti dirbinio apvaisinimo – ji vis dar manė, kad galiu pastoti tradiciniu būdu, kai tik nebeliks streso dėl namų medžioklės. O jei būtume ėmę paskolą keliems dirbtinio apvaisinimo bandymams, tai galėjo apsunkinti būsto paskolos patvirtinimą. Tačiau kai į nugarą kvėpuoja trisdešimt aštuonerių metų sukaktis, nėra prabangos rizikuoti. Kol nykstame šioje nekilnojamojo turto 10

G E R I AU S I A S PA S I Ū LY M A S L A I M I

skaistykloje, bent jau žinau, kad šaldymo kameroje turiu tinkamų kiaušialąsčių partiją. Tiesą sakant, šis faktas guodžia mažiau, nei tikėjausi. Kartais, kai negaliu užmigti, kankinamu nesibaigiančiu ratu sukasi mintys: nei namo, nei kūdikio; nei namo, nei kūdikio. Aišku, šeštasis (vieno aukšto namas, kurio virtuvę reikėjo visiškai atnaujinti) ir septintasis (gana žavingas Craftsman stiliaus namas, tačiau labai judrioje gatvėje) bandymai buvo bereikšmiai, tuo metu rodėsi, kad verta bandyti tik todėl, jog buvome pradėję panikuoti. Aštuntasis, devintasis ir dešimtasis rinkoje pasirodė tokiu sraigės greičiu, su kelių savaičių tarpais, kad buvau įsitikinusi, jog netrukus namų pasiūla visai išnyks. Todėl kai galiausiai pasirodė vienuoliktasis, nusprendžiau, kad privalome labiau pasistengti. Tai buvo dar vienas kolonijinio stiliaus namas pora mylių toliau nuo centro, nei norėtume, bet vis dar gerų mokyklų zonoje. Savininkai praplėtė miegamąjį, kad vonios kambaryje tilptų vonia. Prie pat buvo kūdikio kambarys. Įkalbėjau Ijaną atsiimti įmokas iš mūsų pensijų fondų, kad galėtume pasiūlyti 1,3 milijono dolerių – tai 250 tūkstančių daugiau nei pardavimo kaina. Kaip gali nepakakti tokios sumos? Kai paskambino Džinė, mano nervų sistema jau buvo tokia įkaitusi, tarsi būtų prijungta prie akumuliatoriaus užvedimo laidų. Buvome išėję vakarienės su draugais, todėl visų atsiprašiusi nuėjau atsiliepti į lauką: savininkai sulaukė septyniolikos pasiūlymų. Septyni, įskaitant laimėtoją, buvo be paskolų. O mes pralaimėjome vienuoliktą kartą. Parašiau Ijanui žinutę dar būdama lauke, o paskui palikau jį restorane aiškintis dėl mano dingimo ir sumokėti mūsų sąskaitos 11

M arisa Kash in o

dalį. Po to, kai visą savaitgalį praleidau užsidariusi miegamajame, verkdama ir be perstojo žiūrėdama realybės šou „Žemiau denio“, jis užsiminė, kad man praverstų grįžti į psichoterapiją. Įtikinau jį, kad man viskas gerai (taip ir buvo), bet tai įvyko jau prieš du mėnesius. Nuo to laiko nepasitaikė nė vieno bent kiek padoresnio pasiūlymo. – Ką sakė? – teiraujasi Ijanas, apeidamas virtuvės darbastalį, visai nepastebėdamas žymių, kurias jo kavos puodelis paliko ant balto kvarco stalviršio. Praeinu pro jį ir traukiu prie savo „Nike“ sportbačių, paliktų prie lauko durų. – Džinė sakė, kad atsirado namas, kuris tikriausiai tobulai mums tiks, ir privalome apžiūrėti jį dabar pat, nes – tik paklausyk – niekas apie jį dar nežino. Jis kilsteli antakį. – Kaip tai įmanoma? Kaip tik tą akimirką ant stalo skimbteli mano nešiojamasis kompiuteris. Pasileidžiu bėgti per visą kambarį. – Paaiškinsiu mašinoj. Tikriausiai laiškas nuo Trevio. Ijanas stovi už manęs, nusisukęs nuo lango, pro kurį matosi automobilių spūstis U gatvėje, kol suvedinėju adresą į „Google Maps“. Jis taip arti, kad užuodžiu šleikščiai saldų „Old Spice“ skutimosi losjoną. Esu tikra, kad kadaise šis aromatas man patiko – tada, kai dar nebuvome įkalinti šioje stiklinėje dėžėje, prieš tai, kai seksas nebuvo tapęs dar vienu priminimu, kad vis dar neturime vaiko. Įjungiu gatvės vaizdą ir man nusvyra rankos. Ijanas nusijuokia. – Sekasi kaip visada. 12

G E R I AU S I A S PA S I Ū LY M A S L A I M I

Priešais namą stovi medžių genėjimo sunkvežimiukas, keltuve esantis vyras geni didžiulį klevą. Namo beveik nesimato. – Tai – pliusas, – sakau, slopindama nusivylimą. – Brandūs medžiai – viena iš priežasčių, kodėl mums patinka tas rajonas, ar ne? Šioje gatvėje jau buvom, prisimeni? Žinom, kad ten gražu. Privalau palaikyti entuziazmą. Nes nesvarbu, kiek namų prarandame, Ijanas niekada nepatirs šių paieškų naštos taip stipriai kaip aš. Net po šitiek varžytuvių jis vis dar susigūžia, kai su Džine jam primename, kad siūlyti sumas su penkiais nuliais virš prašomos kainos yra normalu, nes paprasčiausiai neturim kito pasirinkimo. Ijanui, kaip vyriausybės advokatui, vengti rizikos – praktiškai pareiginis reikalavimas. Be to, jis tiek pat sutvertas sunkumams, kiek galima numanyti iš jo išvaizdos: metro aštuoniasdešimties ūgio auksinis berniukas. Jį augino tėtis, treniruodavęs jaunimo beisbolo komandas, ir mama, kuri per jo gimtadienį į mokyklą įdėdavo naminių keksiukų. Du mylintys tėvai, kurie skambina mums kartą per savaitę pasiteirauti, kaip laikomės. Tačiau mano vaikystė, kad ir kokia nepastovi, suteikė man kai ką daug vertingesnio, kai ką, ko Ijanas – jau susitaikiau – niekada neturės: alkį. Būtent todėl mečiau žurnalistiką ir perėjau į viešuosius ryšius, kad uždirbčiau trigubai daugiau. Dėl to spaudžiau pirkti tą nudrengtą mažą namą – kad galiausiai galėtume jį parduoti ir pakankamai pasipelnyti ir užsitikrintume gyvenimą, kurio mano tėvai suteikti negalėjo. – Einam, Ijanai. – Aš jau su sportbačiais. Susirišu juodus plaukus į uodegėlę, veltui mėgindama paslėpti ant smilkinių prasikalusias sidabrines gijas. 13

M arisa Kash in o

– Mažute, atleisk, bet gal galėtum važiuoti viena? Netrukus turiu grįžti į biurą, – sako jis. – Per pietus man susitikimas. – Pastebiu, kad jis apsirengęs išeiginiais drabužiais, o kupetą gelsvų plaukų suvaldęs plaukų vašku. – Tu rimtai? – Jis elgiasi taip, lyg tame darbe gelbėtų pasaulį. – Džinei atsakymo reikia dabar, Ijanai. Nejaugi tu nesidžiaugi? Šitiek mėnesių ieškojom ir dar niekada nepasitaikė tokia proga. Greit nulekiam ir po visko nuvešiu tave į biurą. Jis mindžikuoja, spręsdamas, kokio lygio konfliktą gali ištverti taip anksti ryte. – Gerai, tikriausiai tinka, – galiausiai ištaria. – Jei tik grįšiu iki pietų. Nuvalau jo paliktas kavos puodelio žymes ir išeiname pro duris. *** Mes vos trisdešimt minučių kelio nuo savo buto, bet atrodo, tarsi būtume patekę į kitą planetą. Šaligatviai Grouvmonte blizga švara. Jokių picos likučių ar kitų šiukšlių, kurias palieka nusigėrę dvidešimtmečiai, šlitinėdami gatvėmis užsidarius barams. Jokių benamių, besikabinėjančių, kai tenori įeiti į savo namus. (O gal dabar reikia sakyti neapgyvendintieji? Ar žmonės, patiriantys benamystę? Ai, koks skirtumas, noriu pasakyti, kad visi Grouvmonte patiria sušiktą rojų.) Vasarą čia tikriausiai keliais laipsniais vėsiau dėl visų tų medžių milžinų. Tokioje vietoje žmonės užsimano pradėti stebėti paukščius ir auginti pomidorus. O vienintelis kartas, kai girdisi sirenos, – per kalėdinį paradą, ugniagesiams panorus paišdykauti. 14

G E R I AU S I A S PA S I Ū LY M A S L A I M I

Praeitą mėnesį prie vidurinės mokyklos, esančios už kvartalo nuo mūsų buto Šo rajone, kažką nušovė. O vos už septynių mylių – pačiame patraukliausiame Vašingtono priemiestyje Betesdoje – mūsų vaikas lankys pačias geriausias mokyklas Merilando valstijoje, o gal ir visoje šalyje. Be abejo, žinojau, kad šis rajonas – tobulas. Jau pusantrų metų esu apsėsta minčių apie jį. Bet kai privažiuojame prie namo, vos galiu patikėti, kad jis tikras. Tarytum, jei žiūrėčiau iš šono, pamatyčiau filmo „Margo svajonių namai“ arba „Margo miršta ir patenka į rojų“ dekoracijas. Tai baltai dažytas mūrinis kolonijinio stiliaus namas su blizgiomis juodomis durimis ir žalvariniais žibintais abipus jų. Prie namo auga vešli veja, o ant palangių padėti pailgi vazonai. Juos apsodinčiau kokiomis nors gėlėmis, kurias ir reikia į tokius sodinti. Ijano mama patars. Ji dievina vazonus ant palangių. Tiesą sakant, šis namas labai primena Ijano tėvų namus. Tai tarsi ženklas. Ijanas taip pat tai pastebi. – Na, iš išorės man jis labai patinka, – sako. – Panašus į tėvukų, nemanai? – Privalau pamatyti vidinį kiemą, – pareiškiu. – Pala, ką? Negali tiesiog įeiti į vidinį kiemą. – Man rodos, galiu. Matai tuos vartelius? – parodau pirštu pro atidarytą „Prius“ langą. – Ne, turiu omeny, negalima eiti į kiemą, Margo. – Mano vardą jis taria tik tada, kai nori ką nors tvirtai pareikšti. Bet aš jau išlipau iš mašinos. – Nagi, mes čia vieni. Nieko nėra namuose. Aš labai greit. – Margo, nesielk taip. 15

M arisa Kash in o

– Tik užmesiu akį. Netrukus grįšiu. Žinau, žinau. Tai privilegija. Niekas nekvies policijos azijietei merginai, nuo galvos iki kojų apsirengusiai „Lululemon“ drabužiais, bent jau ne rajone, kuriame tiek daug parodomosios tolerancijos. Kone kas antro namo kieme įsmeigtas „Black Lives Matter“ ženklas, nors galėčiau lažintis, kad šioje gatvėje juodaodžiai negyvena. Jei mane kas pamatys, sakysiu, kad pabėgo šuo ir nulėkė į kiemą, ar ką nors tokio. Man pačiai bjauru, bet ne aš sugalvojau taisykles. Atveriu vartelius ir akmens plokščių takeliu einu palei namą iki terasos. Kai pastebiu, kas kabo ant tvirtos ąžuolo šakos dešiniajame kiemo kampe, man užima kvapą. Sūpynės iš padangos. Kiek namų apžiūrėjom? Keturiasdešimt penkis? Penkiasdešimt? Šis pirmasis, kuris tokias turi. Tai nėra tik ženklas. Šis namas – tas vienintelis. Svarstau pereiti veją ir paliesti kietą tamsią gumą. Bet tada būčiau atviroje vietoje, dar labiau pastebima visiems smalsiems kaimynams, stebintiems pro antrojo aukšto langus. Švelnus vėjelis vėsina man kaklą; padanga lengvai svyruoja. Trokštu prieiti arčiau, bet kol kas pakaks. Šiandien nuostabi diena, bet vakar vakare lijo, taigi lauko baldai uždengti. Keli laipteliai veda į terasą, ant kurios stovi valgomasis tikmedžio stalas aštuoniems asmenims ir pagal užsakymą gamintas baras, kuriame įmontuota dujinė kepsninė ir mini šaldytuvas. Regis, savininkai praplėtė galinę namo dalį, tikriausiai norėdami padidinti virtuvę. Po milijono apžiūrų žinau, kad tai įprasta 1940-aisiais metais statyto kolonijinio stiliaus namo renovacija. 16