Detektyvinis romanas
Iš anglų kalbos vertė Skaistė Repčytė
Vilnius, 2020
1
V
iskas prasidėjo, kai pamačiau save mirusią. Tą penktadienio popietę stipriai lijo. Senojo savivaldybės pastato oro kondicionierius veikė įprastu režimu, todėl biure buvo itin vėsu. Buvau ką tik grįžusi po pietų pertraukos ir išsitraukusi iš stalčiaus seną raudoną megztinį atsisėdau į darbo vietą. Virš galvos švietė ryški šviesa, erdvei suteikianti liguistai pilką atspalvį. Norėdama pasiruošti kelių valandų darbui giliai įkvėpiau. Toks oras neabejotinai sugriaus daugelio Atminimo dienos planus, todėl Motorinių transporto priemonių departamento klientai taps dar dirglesni. – Penkiasdešimt trečias numeris, – sušukau ir įsijungiau kompiuterį. Priėjo trisdešimtmetį perkopęs netvarkingos išvaizdos vyras ir atsainiai numetė dokumentus ant krūtinę siekiančio langelio. – Noriu atnaujinti numerius, – pasakė. Jo balsas iš nekantrumo tapo šiurkštus. Traukdama prie savęs dokumentus jį nužvelgiau. Vyro veidą dengė žilstelėjusi, stipriai nuo susitaršiusių tamsiai rudų plaukų besiskirianti barzdelė. Jis žvelgė grėsmingai. Išbariau save dėl kvailumo. Penktadienio popietę visų 7
Denise Grover Swank
departamento klientų žvilgsniai atrodo grėsmingi – net mieliausių senolių. – Parodykite dokumentus, – tariau žiūrėdama į tvarkingai susegtus popierius. Ponas Krokeris. Nusegiau sąvaržėlę ir patikrinau dokumentus. Jis turėjo visus reikalingus popierius: vairuotojo pažymėjimo atnaujinimo formą, kvitą už sumokėtą nuosavybės mokestį, bet draudimas buvo pasibaigęs. Nenoriai pakėliau akis. Priėmimo salėje ponas Krokeris praleido bent pusvalandį ir atrodė pavargęs nuo laukimo. Raktelius rankoje spaudė taip, tarsi norėtų išspausti stiklinę sulčių. Jo akys, tyrinėdamos už langelio sėdinčius darbuotojus, bėgiojo po kabinetą ir sustojusios prie vieno žmogaus greit perbėgdavo prie kito. Jau norėjau paaiškinti situaciją, bet pajutau pažįstamą ateinančios vizijos kutenimą. Jergutėliau! Tarsi nuotrauką mintyse, pamačiau save nebegyvą kaip paviršiuje plūduriuojančią žuvį. Įsispoksojau į poną Krokerį ir atsidusau – mano akys tapo tokios didelės, kad pajutau, kaip ima sausėti. Žandikaulis atvipo taip žemai, kad vos neatsitrenkė į darbo stalą. Ištarusi Jūs mane nužudysit netekau sąmonės. Tik prisimenu per departamentą nuvilnijusį ūžesį, bet tai nebuvo bičių spiečiaus keliamas garsas. Aplink mane susirinko visi departamento darbuotojai ir klientai. Atmerkiau akis. Mano pakaušis, kuriuo tikriausiai trenkiausi į stalą, tvinkčiojo. 8
Dvidešimt aštuoni su puse noro
– Rouze Gardner, dėl Dievo meilės, kas tau nutiko? – ausyse suskambo mano bosės Betės balsas. Žinojau, kad tikriausiai nualpau, nes vieną akimirką vėpsojau į mane nužudyti ketinusį vyrą, o kitą, galima sakyti, laižiausi su savo darbo stalu. Aš šiaip nesilaižau. Esu gera mergaitė. Nors ir dvidešimt ketverių, manęs dar niekas nėra bučiavęs. Atsisėdusi pridėjau ranką prie galvos ir švelniai pirštų galiukais tyrinėjau augantį guzą. – Nežinau, – sumurmėjau ir prisimerkiau dėl akinančios šviesos. Kai per stalą pažiūrėjau, ar vis dar yra ponas Krokeris, kūnu perbėgo baimė. Jis, nustumtas dviejų pagyvenusių moterų, kurios tikėjosi sužinoti svarbiausias Henrietos savaitės paskalas, stovėjo šone ir atsargiai žvelgė į mane. Širdis plakė lyg pašėlusi, juk nežinojau, kiek prieš nualpdama dar spėjau išpliurpti. Gyvenime mane aplankė galybė vizijų. Aš buvau apdovanota arba prakeikta, priklauso nuo to, kurio žmogaus paklausi. Savo regėjimais pasižymėjo ir močiutė iš tėvo pusės. Žmonės ją gerbė ir pažinojo kaip orakulę iš Lafajeto apylinkės, Arkanzaso. O aš buvau tiesiog keistuolė. Dažniausiai nekreipdavau į tai dėmesio. Vizijas pasilikdavau sau ir visiems Henrietos miestelio gyventojams tai patiko. Močiutė regėdavo naudingą informaciją, tokią kaip sausros arba skėrių antplūdžiai, o aš buvau prakeikta matyti nereikšmingus ir kasdienius dalykus, tokius kaip 9
Denise Grover Swank
užsikimšęs ponios Vait tualetas arba Dženės Bakster kūdikio ausies infekcija. Dar nebūtų taip blogai, jei viską, ką matau, pasilaikyčiau sau. Bet su mano vizijomis nebuvo taip paprasta. Viską, ką pamatydavau, pati nenorėdama išpliurpdavau kitiems. Mane pažįstantys galvojo, kad esu šniukštinėtoja arba liežuvautoja. Tai vienintelis racionalus būdas mano žinojimui paaiškinti. Bet mama buvo kitokios nuomonės. Ji nusprendė, kad mane apsėdo velnias. Per savo dvidešimt ketverius metus niekada neregėjau vizijos apie save, todėl pamačius save mirusią ištiko šokas. Bandydama prisiminti, ką mačiau, suraukiau antakius. Gulėjau ant mamos sofos. Iš galvos tekėjo ryškiai raudonas kraujas ir sunkėsi į dramblio kaulo spalvos audinį. Atmerktos akys žvelgė tuščiu ir buku žvilgsniu. Galvoje sukosi vienintelė mintis – kaip mama supyks dėl krauju išteptos mėgstamiausios sofos. Nemaniau, kad visoje Arkanzaso valstijoje galima rasti tiek vandenilio peroksido, kad išvalytum tokią dėmę. – Rouze! Atmerkiau akis. Aplink susirinkusi minia stebėjo, ar vėl nenualpsiu. Supratusi, kaip galbūt supyks mama, supratau, jog tai visai tikėtina. – Aš... aš atsiprašau. Nežinau, kas nutiko, – išlemenau gaudydama orą. Pažvelgiau į atgal beslenkantį nepatenkintą poną Krokerį. – Pasakysiu, kas nutiko, – pareiškė šalia manęs dirbusi Siuzana. – Ji tvarkė vairuotojo pažymėjimo atnaujinimo 10
Dvidešimt aštuoni su puse noro
dokumentus ir sumurmėjusi Jūs mane... trenkėsi galva į stalą. – Siuzana domėjosi tik savimi, todėl nustebau, kad tiek daug pastebėjo. Bet vėlgi, ji manęs nemėgo, todėl, spėju, tik pasinaudojo proga pažeminti. Ji atsilošė kėdėje ir sukryžiavo rankas ant krūtinės taip, kad iš palaidinės gilia iškirpte beveik iššoko krūtys. Siuzana pakreipė galvą, o lūpose atsispindėjo pašiepianti šypsenėlė. – Man tiesiog apsvaigo galva. Viskas gerai, – drebančia ranka užsikišau už ausies plaukų sruogą. – Ne, ne. Jokiais būdais. Galbūt galvoji, kad tau viskas gerai, bet tu nualpai. Pasėdėk kelias minutes ir eik namo, – Betės balsas buvo toks pat galingas kaip stambus kūnas. Jos pareiškimą girdėjo visi patalpoje esantys žmonės. – Rimtai? – tarsi suirzęs vaikas paklausė Siuzana. – Aš jau keturis kartus klausiau, ar galiu anksčiau išeiti ir pradėti savaitgalį, tačiau sulaukiau neigiamo atsakymo. Keistuolė Rouzė trenkiasi galva į stalą ir gali eiti? Jokios teisybės. Betė uždėjo rankas ant klubų ir suraukė antakius. – Siuzana, – jos vardą ištarė lėtai, tarsi kalbėtų su mažu vaiku, – Rouzė niekada neserga ir beveik neima laisvų dienų. O tu nuolat skambini pranešti, kad susirgai. Be to, jau išnaudojai visas atostogų dienas. Bet kitą kartą galėsi išeiti anksčiau. Aš tave išleisiu. Jei tik trenksiesi galva į stalą. – Na, laisvų dienų ji neima dėl vienintelės priežasties – nes neturi gyvenimo, – Siuzana nužvelgė mane taip, tarsi būčiau grindimis ropojantis tarakonas. 11
Denise Grover Swank
Betė susiraukė ir akimis permetė patalpą, kurioje prie langelių rikiavosi stebėtojai. – Gerai, spektaklis baigtas. Grįžkite į savo vietas, nebent pašaukė jūsų numerį. Niurnėdama ir šnabždėdama minia išsisklaidė. Joks sveiko proto žmogus nedrįstų nepaklusti Betės įsakymams – net piktoji Siuzana. Šiaušdama peroksidinius plaukus akimis į mane šaudė liepsnojančias strėles. Siuzana pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo: – Nemanyk, kad nežinau, ką sugalvojai, panele geroji samariete. Iš nuostabos atsisukau. Nesupratau, ką turėjo omeny. Manau, kad ji pati nesuprato. Mano šaltas, drėgnas delnas gulėjo ant pono Krokerio dokumentų ir priminė, kad taip jų ir nesutvarkiau. Apsidairiau aplink ir nuskenavusi patalpą pamačiau, kad jo nebėra. Nesupratau kodėl. Kodėl jis paliko savo dokumentus? Bandydama nuraminti besidaužančią širdį atsisėdau prie stalo ir pažvelgiau į dokumentus. Jo vardas Danielius, gyvena 82-ajame greitkelyje. Žinojau, kad jei užsirašysiu, Siuzana pastebės ir išpūs burbulą, todėl pasistengiau adresą įsiminti. Sau kartojau, kad pakvaišau arba tapau paranojike. Arba ir tokia, ir tokia. Mano demoniškas apsėdimas perėjo į visai kitą lygį. Pagriebiau rankinę ir išlėkiau pro duris. Atidariau sunkias metalines duris, ieškodama pono Krokerio apsidairiau ir patraukiau į šlapią stovėjimo aikštelę. Nieko. 12
Dvidešimt aštuoni su puse noro
Dėl pernelyg aktyvios vaizduotės papurčiau galvą. Rouze, susiimk. Mano vizijos ne visada išsipildo, o ši atrodė net pernelyg absurdiška. Logiškiausia jo dingimą paaiškinti tuo, kad aš jį išgąsdinau. Kaip gąsdinu visus Henrietos gyventojus. Negana to, priėjusi prie automobilio apsidairiau bijodama, kad kas nors iššoks ir mane pagriebs. Kur eiti? Jei grįšiu namo, mama pradės klausinėti. Jau geriau storapirštėms Siuzanos pėdoms atliksiu pedikiūrą, nei turėsiu tai kentėti. Pasukau į kairę – toliau nuo miesto centro. Pamaniau, kad puiki proga aplankyti seserį. Violeta gyveno miesto pakraštyje įsikūrusiame naujame rajone – vis dar miesto teritorijoje, bet ant pačios ribos, tarsi negalėtų apsispręsti. Ji gyveno naujos statybos name – mano vyresnėlės sesers svajonė išsipildė. Sesuo nekentė namo, kuriame užaugome, – seno ir sutriušusio, kuriuo vis dar dalijausi su mama. Jam reikėjo tik šiek tiek rūpesčio, bet mama buvo įsitikinusi, kad dažydama sienas ir kabindama naujas užuolaidas tik švaistytų laiką. Be to, jos akimis, tai buvo godu. Septynių didžiųjų nuodėmių mama vengė kaip velnias kryžiaus. Violeta gyveno lygiai tokiame pačiame kaip ir visi kiti jos gatvės namai. Skirtingų pastelinių spalvų pastatai iškilo vos prieš kelerius metus. Daugelio jų kiemuose nebuvo gėlynų ir augo vos vienas kitas mažas medelis. Tačiau Violeta labai didžiavosi savo namais. Nuo įvažiavimo iki paradinių durų besidriekiantį takelį puošė raudonos begonijos, o galiniame kieme augo dar daugiau gėlių. Violeta mėgo gėles. 13
Denise Grover Swank
Prie įvažiavimo pasistačiau savo Ševrolet Nova. Tai buvo senas tėčio automobilis. Paveldėjau, kai pirmaisiais mano koledžo metais jis mirė, o mama privertė mesti mokslus, kad galėčiau ja rūpintis. Automobilis buvo senas, bet gerai išlaikytas. Nors tai nesvarbu. Aš retai juo važinėjau. Neturėjau, kur važiuoti. Arba tiksliau, mama sakydavo, kad neturiu, kur važiuoti. Krumpliais pastuksenau metalines duris. Bijojau spausti skambutį, kad nepažadinčiau dukterėčios ir sūnėno. Atsidarius durims dėl mano netikėto vizito Violeta negalėjo nuslėpti nuostabos. – Rouze. Dėl Dievo meilės, ką čia veiki tokiu dienos metu? – ji viena ranka rėmėsi į durų kraštą, o kitoje laikė virtuvės rankšluostį. Priminė vieną tų moterų iš šeštojo dešimtmečio sveikinimo atvirukų. Tiesiog jie buvo parodija, o Violeta reali. Ir aš visai nesišaipiau. Ji buvo tokia, kokia svajojau būti aš. Graži. Ištekėjusi. Mama. Laisva. – Atleisk, kad taip įsiveržiau, Violeta, – tariau atsidusdama, – bet nežinojau, kur daugiau eiti. Violeta nerimastingai išpūtė akis ir pasitraukė, kad galėčiau įeiti. – Žinoma. Užeik, – ji pirma nuėjo į mažą virtuvę, kurioje mane pasitiko gardus šokoladinių sausainių aromatas. Ant mažo virtuvės stalo stovėjo dubuo, o šalia – vėsinimo lentyna su šviežia sausainių partija. 14
Dvidešimt aštuoni su puse noro
Atsisėdau ant prie stalo stovėjusios baro kėdės ir pagriebiau tokį šviežią sausainį, kad paėmus nuo padėklo net perlinko. – Nori šaltos arbatos? – Mhmm, – sumurmėjau pilna burna. Violeta įpylė dvi stiklines ir atsisėdo ant kėdės. Gurkšnodama arbatą stebėjo mane pro stiklinės viršų ir laukė. Man patiko ši Violetos savybė. Mama nieko nelaukdama norėdavo iškvosti visą informaciją, o Violeta mokėjo laukti. Atsargiai, kad aprasojusi taurė neišslystų iš rankų, ant spintelės padėjau savo arbatą. – Violeta, ar aš kada nors turėjau blogų vizijų? Violeta suraukė nosį. – Blogų? Turi galvoje tą kartą, kai poniai Fanei pasakei, kad jos vyras miega su geriausia drauge? – Na... – Ar tą kartą, kai Badui Fentonui išpliurpei, kad jo verslo partneris klastoja buhalteriją? – Ne... – Ar... – ji iš baimės išpūtė akis. – Kai pasakei mamai, kad Ima Džin užims pirmą vietą Fentono mugės pyragų kepimo konkurse? – Violeta prisiminusi papurtė galvą. Tada linktelėjo ir kilstelėjo antakius. – Tai tikrai buvo blogai. Kūnu perbėgo šiurpas. Iki tų metų mama visada laimėdavo Fentono mugėje vykstantį pyragų kepimo konkursą. Ji man niekada už tai neatleido. – Ne, – sudvejojau ir gurkštelėjau arbatos. – Blogesnių. 15
Denise Grover Swank
Bandydama išsiaiškinti, kas gali būti blogiau nei atimti iš mamos mėlyną kaspiną, Violeta atrodė suglumusi. Ji laukė. Aš krenkštelėjau. – Šiandien regėjau viziją apie save, – nutilau ir leidau minčiai nugulti kambaryje. – Save? Bet juk tai neįmanoma. Tu niekada anksčiau vizijose savęs nematei, – Violeta pakreipė galvą. – Ar matei? Papūčiau lūpas ir papurčiau galvą. – Ne. Manau, kad mačiau kažkieno kito akimis. Ji tiesiog buvo apie mane. Violeta pasiėmė sausainį ir atsikando. – Kieno ji buvo? Ką matei? Kažkodėl nemaniau, kad turėčiau jai sakyti. Man kėlė baimę vizijos turinys ir faktas, kad žinojau mane nužudysiančio žmogaus vardą. Ištarus garsiai visa tai taptų realybe. Jei tylėsiu, tai pasiliks kitame, mistiniame, pasaulyje. Gūžtelėjau pečiais. – Kažkokio departamento kliento. Nieko ypatingo. Nerimavau, kad Violeta kapstysis giliau, bet paminėjusi departamentą atgaivinau jos atmintį. – Priminei. Kodėl sėdi pas mane ir valgai sausainius, nors turėtum būti darbe? Dar kartą gūžtelėjau pečiais ir pagriebiau dar vieną sausainį. – Nežinau. Šiandien rami diena. 16
Dvidešimt aštuoni su puse noro
Netikėdama mano žodžiais Violeta suraukė antakius. – Penktadienį? Mėnesio pabaigoje? Henrieta – mažas miestelis, todėl greit pasklis žinia, kad keistuolė Rouzė nualpo Motorinių transporto priemonių departamente. Violeta nusimintų, jei šią žinią išgirstų iš ko nors kito. – Na... nežinau, kas nutiko. Sėdėjau prie stalo, bandžiau dirbti, bet staiga nualpau ir trenkiau galvą į stalą. Violeta palinko į priekį ir apžiūrėjo mano kaktą. – Aha, matau. Gal reikia ledukų? – Ne, viskas gerai. – Kodėl nualpai? Niekada anksčiau nebuvai nualpusi. – Ne, bet buvo labai šalta. – Žmonės alpsta dėl šalčio? Suprantu, jei karšta... – Violeta prikando lūpą ir svarstydama šią mintį pažvelgė pro langą. – Nežinau, Violeta. Tiesiog nualpau, – pasigailėjau piktai ištartų žodžių. – Atleisk, Vi, tiesiog pavargau. Violetos akys pasidarė didelės kaip jos vyro Maiko keturiais ratais varomo pikapo ratlankiai. – Juk nemanai, kad laukiesi? Šis klausimas nustebino labiau nei vizijoje matytas mano mirusio kūno vaizdas. – O Dieve, ne! Ne! Kad būčiau nėščia, turėčiau... su vyru. Mano veidą nutvieskė raudonis, tad prie skruosto priglaudžiau stiklinę. – Kaip gali manęs to klausti, Violeta Mei Biuregard? 17
Denise Grover Swank
– Na... – lėtai ištarė Violeta ir ėmė ieškoti tinkamų žodžių. – Ar taip apie mane galvoji? Kaip galėčiau būti nėščia? Juk žinai, kad aš niekada... niekada... Violetos veidas išdavė pasipiktinimą ir mesdama iššūkį ji iškėlė smakrą. – Galbūt reikėtų. Rouze, ar kada apie tai pagalvojai? Dėl Dievo meilės, juk dabar dvidešimt pirmas amžius. Žmonės mylisi. Iš baimės atsitraukiau. – Kaip gali taip sakyti? Mamą ištiktų šokas. – Galbūt todėl ir reikėtų, Rouze. Mamai praverstų gera šoko terapija. Turi jai pasipriešinti. Švaistai savo gyvenimą. Vieną dieną pasigailėsi, prisimink mano žodžius. Man bandant suprasti jos žodžių prasmę sėdėjome tyloje. Negaliu neigti, kad esu apgalvojusi viską, ką pasakė Violeta. Bet tai tik mintys. Šlykščios ir bjaurios mintys. Negalėčiau jų įgyvendinti. – Mamai manęs reikia, Violeta. Tu tai žinai. Ji turi tik mane. – Ir kodėl, Rouze? Spoksojau į ją taip, tarsi būtų paprašiusi paaiškinti, kaip gaminama atominė bomba. – Pasakysiu, kodėl. Ji užgauli, sena boba, nuo kurios visi pabėgo. Net vargšas tėtis turėjo numirti, kad nuo jos paspruktų. – Violeta Mei! 18
Dvidešimt aštuoni su puse noro
Violeta pasimuistė kėdėje ir pritildžiusi balsą pasilenkė arčiau. – Juk žinai, kad tai tiesa, Rouze. Visi taip sako. Klausimas tik vienas, kodėl su tuo taikstaisi? Juk esi suaugusi moteris. Norėčiau mokėti pasipriešinti mamai, bet tos moters akyse negaliu net pakelti prakeikto balso. Kaskart, kai bandau, sustingstu kaip elektros tinklai per galingą sniego audrą. Pirštu braukdama per kraštelį pažvelgiau į arbatos stik linę. – Tai ne taip paprasta. – Žinoma, kad nebus paprasta. Ji tave uja dvidešimt ketverius metus. Bet, Rouze, pribrendo laikas. Negali leisti, kad mama tave kontroliuotų visą likusį gyvenimą. Giliai ir sunkiai atsidusau. Jei tik atodūsiai panaikintų visas mano bėdas. Bet po gilaus atodūsio jos niekur nedingo. Ir liko didelės kaip visada. – Žinau, bet ne šiandien. Gerai? Ar galiu kurį laiką pabūti su tavim ir vaikais? Negaliu grįžti namo ir su ja susitikti. Violeta ištiesė rankas ir spustelėjo mano pečius. – Žinoma. Ešlė džiaugsis tave pamačiusi. Ir nepatikėsi dėl mažojo Maikio. Jis beveik vaikšto, – Violeta net švytėjo iš pasididžiavimo. Pavydėjau Violetai. Visada pati gražiausia, apdovanota šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis. Aš paveldėjau 19
Denise Grover Swank
nuobodžius rudus plaukus ir drumzlinas rusvas akis. Violeta gyvenime tiek visko patyrė, nors buvo tik dvejais metais už mane vyresnė. Vos baigusi mokyklą ištekėjo už savo pirmosios meilės, o po kelerių metų gimė vaikai. Ji ir jos vyras Maikas atrodė laimingi. Vis pagalvodavau, ar visa tai įvyko todėl, kad ji beveik nebendrauja su mama? Netrukus iš popiečio miego pabudo keturmetė Ešlė. Mes žaidėme arbatos vakarėlį, kol atsikėlė trylikos mėnesių Maikis ir pademonstravo netvirtus žingsnius. Pažvelgiau į laikrodį ir supratau, kad jau po penkių. – Turiu bėgti, – tariau. – Ar tikrai, teta Rouze? – paklausė Ešlė. Jos didelės mėlynos akys maldavo pasilikti. Ji buvo tokia panaši į mažą Violetą, kad net užgniaužė kvapą. – Atleisk, Ešle, bet turiu. Močiutei manęs reikia. Violeta užvertė akis, bet pagyrimo verta vien todėl, kad nieko nepasakė. Pasiėmiau rankinę ir stipriai ją apkabinau. – Perduok Maikui linkėjimų. Išvažiavusi iš jos namų ir gražiojo rajono pravažiavau pro departamentą ir pasukau į senamiestį, kuriame su mama ir gyvenome. Mūsų vienuolikos tūkstančių gyventojų miestelyje beveik nebuvo kamščių, bet penktadienį šiek tiek po penkių, prieš šventinį savaitgalį, prie šviesoforų stovėjau ilgiau nei įprastai. Kai įvažiavau į senais nuosavais namais apstatytą gatvę, žinojau, kad vėluoju. Paradinių langų užuolaidų čiuženimas, 20
Dvidešimt aštuoni su puse noro
kurį išgirdau žvyruotame kieme statydama automobilį, tai tik patvirtino. Mama manęs laukė. Peraugę krūmai kerojosi ant suskilusių šaligatvio plytelių. Norėdama pasiekti namus turėjau vinguriuoti tarp krūmokšnių. Tėtis labai didžiavosi šiuo namu, todėl nusimintų, jei pamatytų, kaip dabar viskas atrodo. Gyvatvorės visada buvo tvarkingai apkarpytos, žolė kruopščiai nupjauta, o šaligatviai apsodinti įvairiausiomis gėlėmis. Tėtis mėgo gėles. Visada spėliojau, ar todėl man ir Violetai davė tokius vardus. Mama niekada nesakė. Stengiausi prižiūrėti kiemą, bet darbų buvo daug, o mama atsisakė samdyti pagalbininką. Džiaugiausi, kad bent nupjaunu žolę ir prižiūriu rožių sodą galiniame kieme. Įėjau pro šonines duris ir ant virtuvės stalo padėjau rankinę. Iš svetainės sklido televizoriaus skleidžiamas garsas. Žinojau, kad mama žiūri žinias per Sheverport kanalą, kurį anksčiau gaudė didžiulė lauko antena. Dabar žinios ateina per mažą juodą ant televizoriaus gulinčią dėžutę. Mama nenorėjo įsigyti tos dėžutės, nes, pasak jos, vyriausybė taip seka žmones, bet alternatyva buvo tik viena – jokios televizijos, nes ji atsisakė įsivesti kabelinę. Mama buvo įsitikinusi, kad kabelinė televizija rodo beveik vien pornografiją, nors Violetos ir Maiko namuose regėtose laidose nemačiau nieko blogo. Net jei įtikinčiau kitaip, ji niekada nesutiktų mokėti vien už tai, kad žiūri televiziją. – Labas, mama. Ar gerai praleidai dieną? Išgirdau, kaip garsiai atsikrenkščia. 21
Denise Grover Swank
– Tai jau tikrai, kad ne. Palikai įjungtą kondicionierių. Namai atvėso, todėl turėjau pereiti per namą ir atidaryti visus langus. – Atleisk, mama. Pranešė, kad lis, todėl bijojau, kad jei paliksiu atidarytus langus, tau reikės juos visus uždaryti. – Aš neturiu maišo pinigų, Rouze Ane. – Taip, mama, – nutylėjau, kad aš, o ne ji apmoka elektros sąskaitas. Atidariau šaldytuvą ir ištraukiau kepsnį, kurį paruošiau ryte prieš išeidama į darbą. Būčiau paprašiusi mamos, kad prieš man grįžtant įdėtų į orkaitę, bet ji tvirtino, kad nebegali pasilenkti. Jai buvo tik šešiasdešimt dveji, bet elgėsi taip, kad niekas tiek neduotų. Mūsų aštuoniasdešimt dvejų kaimynė Mildred dažnai elgdavosi taip, lyg būtų jaunesnė už mamą. – Kodėl taip vėluoji? – sušuko iš kito kambario. Ignoravau jos klausimą. Grįžau vos dešimt minučių vėliau nei visada. – Šiandien penktadienis prieš pat Karių atminimo dieną, mama. Žmonės skuba ištrūkti iš miesto ir traukia prie ežero. Senamiesčio sankryžose kamščiai. Akimirkai įsivyravo tyla. Iš spintelės išsitraukiau bulvių maišą. – Girdėjau, kad nusivožei. Atsidusau ir išsitraukiau iš stalčiaus skutiklį. Nė kiek nenustebau, kad jau girdėjo. Henrietoje gandai sklinda greičiau nei vėjaraupiai vaikų stovykloje. 22