PROLOGAS Planavimas užknisa. Tai tiek iš to spontaniškumo. Jei gamta pasidabino baltutėliu sniegu, tai ir žiemos šokiai neliks be pagrindinės dekoracijos – mažų snaigių, užklojusių žolę. Mudu su Kilijanu dėl šios žiemos netgi susilažinome. Žinoma, dabar likau jam skolingas dvidešimtinę. Giliai įtraukęs, išleidau dūmus pro abi šnerves. Sėdėjau su trumparankoviais marškiniais, nors plaukeliai ant rankų net šiaušėsi dėl žemos temperatūros. Ilgai spoksojau į savo tatuiruotę – trumpą, vidutinio storio kamieną, išsikerojusiomis tiek viršuje, tiek apačioje šakomis, sudarančiomis veidrodinį atvaizdą. Apatinės iš tiesų – šaknys, ant kurių matomi nedideli akmenukai. Šakos viršuje turėjo neišsprogusių žiedų taškelius. Tatuiruotę pasidariau dar aną savaitę. Internete pamačiau šį piešinį ir nuo to laiko niekaip negalėjau išmesti iš galvos. Prisiminęs, kiek pylos gavau iš tėvų, nusišypsojau. Įtraukiau dar kartelį ir išpūčiau. Suvibravo telefonas, pranešdamas apie atėjusią žinutę. Kilijanas greitai bus čia. Paskubomis baigęs rūkyti ir sutrypęs nuorūką, spardžiau viską, kas pasitaikė kelyje po žemių pilnu vazonu. Buvau beveik tikras, kad mama jau užuodžia mane net virtuvėje. Nors jau rūkiau trejus metus, tėvai ligi šiol moralizavo dėl sveikatos. Toks vaizdas, kad šie savo laiku buvo tokie šventi, jog net pats Dievas nužengė į žemę jų pasveikinti. Būkime šlykštūs. Tik vienuolės tiki, kad planetoje egzistuoja geriečiai. Ko gero, tai labai nuobodžios paieškos. Grįžau iš balkono į vidų. Iš šalčio į šilumą. Apsivilkau baltus marškinius, užsirišau juodą varlytę su baltais krašteliais, užsegiau visas sagas. Kol buvau namuose, reikėjo išeiti kaip pridera.Greičiausiai mama norės įamžinti šį momentą. Kitaip negalėjo būti. Net koridorių sienose buvo įmontuotos lentynos, skirtos rėmeliams pastatyti. Pagriebęs juodą kostiumo švarką, nužvelgiau save veidrodyje. Gerai, paslėpsime tą tatuiruotę. Tą vieną sekundę pasistengsiu pabūti auksiniu sūneliu. – Malijau, Kilijanas jau čia, – pasigirdo sesers balsas iš laiptinės. Susirinkęs likusius daiktus – piniginę, telefoną ir cigarečių pakelį, viską susidėjau į kišenes. Tuomet nusileidau žemyn, kur manęs jau laukė Mikeila (dažniau ją vadinome tiesiog Keila), tėvas ir mama su fotoaparatu rankose. Kaip nuspėjama. Sesuo – mano dvynė. Netyčiukas. Ką padarysi. Tėvas kažkada minėjo, kad planavo tik mane, o gavosi dvynukai. Štai kodėl planavimas yra paskutinis šūdas. Geriau, kai nieko neplanuoji. Mudu su Kilijanu tvirtai paspaudėme vienas kitam rankas. – Gerai, sustokite. Būtina nuotrauka, – sukomandavo mama. Susilaikiau nuo komentarų, nors tikrai labai ne daug trūko. – Keila, stok tarp vaikinų, – paliepė ji. Tėvas laikėsi atokiau. Jį taip pat erzino vadinamasis Stabdis. Šiuo atveju, tai buvo mūsų mama. – Ar kada nors sakiau, kad tavo sesuo gerai atrodo? – sušnabždėjo Kilijanas. Mielai nusišypsojau paantrindamas. – Ar kada nors sakiau, kad mes jai kaip du vyresni broliai? Kilijanas pašaipiai kilstelėjo antakį.
Issuu converts static files into: and more. Sign up and create your flipbook.