1 skyrius Jis taip ilgai žvelgė į naktinį dangų, kad net paskaudo sprandą. Per tuos metus, kai raižė šalį skersai išilgai, jam teko matyti dangaus skliautą iš daugybės skirtingų vietų, tačiau jis negalėjo prisiminti, kad naktis būtų buvusi tokia tyra ir skaidri kaip čia, Vajominge. Jam netgi atrodė, jog dangus jį spaudžia prie plokščios lygumos. Čia buvo lengva įsivaizduoti, kad Dievas iš tiesų kūrė pasaulį padalindamas jį į du. Nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtum, iki pat horizonto buvo taip lygu ir tuščia, kaip kad turėjo būti antrąją pasaulio kūrimo dieną. Vienintelis dalykas, darkantis tobulą horizontą, buvo nedidelis fermerio namas, stūksantis rytų pusėje. Bet šį netobulumą jis, Mozė Vilkoksas, tuoj pašalins. Vilkoksas nuleido galvą. Nors maudžiančiam sprandui reikėjo masažo, jis tai ignoravo. Jam kvėpuojant, ore sūkuriavosi garo debesėliai, o naktinis žiemos šaltis smelkėsi iki kaulų. Tačiau jis ignoravo ir tai. Gausiai susirinkę sekėjai stebėjo jį pagarbios baimės tyloje, tad buvo ne laikas rodyti savo silpnumą. Vilkoksas nužvelgė žmones, nekantriai laukiančius jo kalbos. Bet jis iš patirties tiksliai žinojo, kiek galima tęsti tylą. Reikia leisti įtampai pasiekti kone nepakeliamą lygį ir ją nutraukti, kol žmonės nespėjo sunerimti. – Ir Dievas tarė: „Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!“ – galop sugriaudėjo vėjyje Vilkokso balsas. – Tad Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos. Ir taip įvyko. Dievas pavadino tvirtumą... dangumi.* * Pr 1, 6–8. (Čia ir toliau – vert. past.)
5