Issuu

Gyvenimo taisyklės

1. Jokių taisyklių nėra.

Prologas

Sveiki, aš esu Nelė, džiaugiuosi, kad prisijungėte prie „Susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių“ – tinklalaidės, skirtos kiekvienai moteriai, kuri stebisi, kaip, po velnių, ji atsidūrė ten, kur atsidūrė, ir kodėl gyvenimas ne visai toks, kokį ji įsivaizdavo.

Ši tinklalaidė skirta kiekvienai, kuri žvelgdama į savo gyvenimą yra pagalvojusi, jog tai niekada nebuvo Didžiojo Plano dalis. Kiekvienai, kuri bent kartą jautėsi pražiopsojusi progą ar pavėlavusi į traukinį ir iki šiol desperatiškai bando susivokti, ką daryti toliau, kai visi aplinkui tik ir kepa braunius be glitimo.

Bet pirmiausia noriu iš anksto įspėti: aš anaiptol nepretenduoju į visų galų ekspertės statusą. Nesu gyvenimo būdo guru ar nuomonės formuotoja, kad ir ką tai reikštų, ir čia esu tikrai ne tam, kad pardavinėčiau kokio nors prekių ženklo produktus. Arba juos reklamuočiau.

Aš tik žmogus, kuriam sunku pripažinti, koks chaotiškas yra jo gyvenimas šitame tobulų instagraminių gyvenimų pasaulyje, ir kuris jaučiasi visiškai susimovęs. Maža to, esu susimovusi keturiasdešimtmetė. Tokia, kuri perskaičiusi neva motyvuojančią citatą apie gyvenimą pasijunta veikiau išsekusi, o ne įkvėpta. Kuri nesistengia siekti naujų tikslų ar kelti sau kokių nors iššūkių, nes gyvenimas savaime yra iššūkis.

Aš toji, kuri jaučiasi ne #palaiminta ar #pačiupusilaimeuzuodegos, o klausinėja savęs: #kapogalaisasdarau ir #argaliupaguglinti.

Todėl ir pradėjau šią tinklalaidę... kad papasakočiau, kaip yra iš tikrųjų, bent jau man. Nes „Išpažintys“ – tai laida apie kasdienius išbandymus ir sunkumus, apie tai, ką reiškia įžengti į tą etapą, kai

Dar daugiau susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių

gyvenimas jau turėjo būti sutvarkytas, ir suvokti, kad viskas yra anaiptol ne taip. Apie tai, kas nutinka, kai viskas nueina velniop, ir apie gebėjimą juoktis net ir įmynus į šūdą. Apie nuoširdumą ir tiesos sakymą. Apie draugystę, meilę ir nusivylimą. Apie kėlimą svarbių klausimų, į kuriuos negauni atsakymų. Ir apie naują pradžią tada, kai, tavo manymu, viskas jau turėjo būti nuveikta.

Šiose laidose taip pat kalbėsiuosi su paprastomis moterimis, kurios tyliai dirba savo darbą ir vis tiek yra neeilinės asmenybės. Nuoširdžiuose, širdinguose pokalbiuose dalysimės su jumis istorijomis apie liūdnas ir juokingas akimirkas. Kalbėsimės apie tai, kokios netobulos, sutrikusios, vienišos ir išsigandusios jaučiamės, apie tai, kad viltį ir džiaugsmą galima rasti netikėčiausiose vietose ir kad jokios garsenybių sukurtos kvapiosios žvakės ar trinti avokadai tavęs neišgelbės.

Nes noriu aiškiai pasakyti: net jei jautiesi susimovusi, tai dar nereiškia, kad esi vaikščiojanti nesėkmė, tu tiesiog esi verčiama taip jaustis. Turiu galvoje tą spaudimą ir paniką, kai reikia atitikti sėkmingos moters standartus ir pasiekti visus tikslus... ir kas nutinka, kai tai nepavyksta. Nes, nesvarbu, kiek tau metų – dvidešimt, keturiasdešimt ar aštuoniasdešimt, – labai lengva tam tikru gyvenimo momentu kokiu nors aspektu pasijusti nevykėle, kai, atrodytų, visiems kitiems sekasi.

Taigi, jei tu mane girdi ir jautiesi panašiai, tikiuosi, ši tinklalaidė padės pasijusti ne tokiai vienišai ir primins, kad visos sėdime toje pačioje valtyje, drauge.

O drauge visada geriau.

Liepos 1-oji

Negaliu patikėti.

Gūglas tvirtina, kad šiandien 182-oji metų diena. Tai reiškia, kad metai jau įpusėjo. Jau! Laikas atsigręžti atgal ir peržvelgti

Naujųjų Metų pažadus sau, kurių neužsirašėte, ir tikslus, kurių nepasiekėte (ar taip nutiko tik man?). Dar svarbiau, kad sukanka lygiai aštuoniolika mėnesių nuo tada, kai Naujųjų Metų išvakarėse pabučiavau Edvardą ir pamilau ne tik tą vyrą, bet ir savo gyvenimą. Savo chaotišką, sujauktą, tobulai netobulą gyvenimą. Ir trumpą akimirką atrodė, kad viskas stojo į savo vietas.

Kokias dvi sekundes.

Nes jei būna pamokų, kad gyvenimas nesiklosto taip, kaip planuoji, aš tokią pamoką gavau: vos tik man pagaliau pavyko pakeisti savąjį, pasaulį užklupo pandemija ir viskas per vieną naktį apsivertė aukštyn kojom. Tai buvo nerealu ir baisu. Kiekvienas netekome ko nors iš artimųjų, pasiilgome draugų ir šeimos, mokėme vaikus namuose, kepėme bananų duoną ir plojome medikams. Visą tą laiką kentėme nesibaigiantį karantiną, zūmo viktorinas bei socialinių tinklų srautą užplūdusias Holivudo įžymybes, dainuojančias „Imagine“ ir vykdančias #issukiusnamie. Tarsi kiurksoti namie nebūtų pakankamas iššūkis.

Lyg to būtų maža, mums dar ir baigėsi tualetinis popierius.

#sekmytesjeimanotkadliktibetualetinionebaisu.

Per tuos aštuoniolika mėnesių pasaulyje TIEK DAUG visko įvyko. O mano gyvenime, atvirkščiai, visi įvykiai buvo atšaukti.

Dar daugiau susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių

Normalaus gyvenimo viltys žlugo, nes Mončio pjesės, kurią redagavau, pastatymas Vest Ende buvo atšauktas, toks pat likimas ištiko ir mano naują laikraščio skiltį. „Atleisk, Stivens, bet dabar ne pats tinkamiausias laikas paleisti naują skiltį, – niūriai aiškino telefonu mano redaktorius Sadikas. – Man reikia, kad dirbtum labai konkretų darbą, kaip ir anksčiau, nes juk kas nors turi rašyti ir nekrologus.“ Taip pat netekau rimtos sutarties dėl paramos savo tinklalaidei, o kartu ir taip reikalingų pajamų.

Daugeliu atžvilgių jaučiausi atsidūrusi ten, kur ir prieš daugybę mėnesių, kai mano gyvenimas sugriuvo ir aš grįžau iš Amerikos į Londoną. Mano socialinis gyvenimas baigėsi, aš negalėjau aplankyti tėvų (nors šį kartą tai neturėjo nieko bendra su mano senojo kambario nuoma per „Airbnb“), o kalbant apie širdies reikalus... Ką gi, sakykime taip, sunku puoselėti meilės santykius, kai turi laikytis socialinio atstumo.

Ir ne, patikėkite manimi, neįmanoma visko padaryti per zūmą.

Tačiau, nepaisydama visų nesėkmių, turiu už ką būti dėkinga.

Tiesą sakant, per pastaruosius aštuoniolika mėnesių mano kasdieniai dėkingumo sąrašai vis ilgėjo ir ilgėjo. Kai būdavo sunku, skaičiuodavau kiekvieną džiaugsmą. Ir ne tik tuos svarbius dalykus, nuo kurių priklauso gyvybė ar mirtis, tarkim, mūsų nuostabiosios Nacionalinės sveikatos tarnybos, asmeninė sveikata ar artimųjų saugumas. Skaičiuodavau kiekvieną smulkmeną, pavyzdžiui:

1. Savo klausytojus.

Visa išraudusi iškišu galvą iš po antklodės, karančios ant džiovyklės, plačiai atveriu seną išklerusį Viktorijos stiliaus langą ir įkvepiu taip reikalingo oro.

Penktadienio vakaras, aš ką tik įrašiau naujausią savo tinklalaidės epizodą savadarbėje garsui nepralaidžioje palapinėje, kurią pasistačiau savo mažutės svetainės kampe. Nors praradau tą pa-

ramos sutartį, klausytojų skaičius toliau auga ir aš esu labai dėkinga, kad mano tinklalaidę atsisiunčia daugiau žmonių nei bet kada anksčiau.

Kai prieš porą metų pradėjau savo tinklalaidę, maniau, aš vienintelė graužiuosi dėl to, kad gyvenimas klostosi ne pagal planą, bet paaiškėjo, kad šiais neramiais laikais daugybė žmonių, klausydamiesi susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių, atpažįsta save. Nes, žinoma, vis dar jaučiuosi susimovusi. Tai vienintelis dalykas, kuris nepasikeitė. Ko gero, aš vienintelė per pandemiją taip ir nesugebėjau išmokti naujos kalbos, parašyti romano ar nušluostyti nosies „Bake Off“ dalyviams su savo bananų ar naminio raugo duona.

Bet rimtai. Ne, aš kalbu visiškai rimtai.

Nes, atvirai sakant, didumą laiko tiesiog klupinėju per gyvenimą ir visus klausimus sprendžiu ekspromtu. Atrodo, kuo vyresnė tampu, tuo mažiau žinau. Mano gyvenimas vis dar neprimena tokio, koks, visuomenės nuomone, turėtų būti. Niekada nebuvau ištekėjusi. Neturiu vaikų. Nė velnio nesidomiu joga ir keramika. Socialiniuose tinkluose – nė vienos pribloškiančios mano su bikiniu nuotraukos. Vis dar keliu svarbius klausimus ir sunkiai randu atsakymus, ir kiekvieną mano pergalę lydi abejonės, sunkumai ir demonai, tik ir besitaikantys kibti man į pakinklius.

Tiesą sakant, kai buvo draudžiama kviestis svečius į namus, Baimė tapo nuolatine mano viešnia. Neprasitariau apie tai jokiai gyvai dvasiai, bet supratau, kad ji pažeidžia karantino taisykles.

Štai taip. Bet argi per paskutinius aštuoniolika mėnesių kas nors jautėsi kitaip?

Stengdamasi per daug nepersisverti – vis dėlto esu antrame aukšte, giliai įkvepiu sumišusių kvapų: vazonėliuose žydinčių pelargonijų, išmetamųjų dujų ir tailandietiškų patiekalų, gaminamų ką tik vėl atsidariusioje kavinėje kitoje gatvės pusėje. Jau atėjo va-

daugiau susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių

sara, apribojimai panaikinti ir viskas pagaliau grįžta į normalybės vėžes.*

2. Galimybę su niekuo nesidalyti vonia.

Na, grįžkime prie esmės.

Nusisuku nuo lango ir užmetu akį į laikrodį. Nieko sau, jau tiek daug valandų? Reikia ruoštis. Maunu į vonios kambarį ir nusirengusi puolu po dušu. Kabiną greitai užpildo garai. Mėgstu ilgai stovėti po karštu vandeniu. Kuo ilgiau ir karščiau, tuo geriau.

Tai tik viena iš priežasčių, kodėl man taip patinka turėti nuosavą vonios kambarį.

Grįžusi į Londoną negalėjau sau leisti mokėti kosminių pinigų už buto nuomą, nors tėtis ir paskolino pinigų, tad internete susiradau nuomojamą kambarį. Taip susipažinau su Edvardu, kuris nuomojo laisvą kambarį savo bute. Tačiau laisvos vonios ten nebuvo, taigi gyvendama viename bute su Edvardu turėjau su juo dalytis ir vonios kambariu, o tai visada sukeldavo konfliktų. Man būdavo amžinai priekaištaujama, kad išnaudoju visą karštą vandenį ir per ilgai lindžiu po dušu. Be to, kartą Edvardas vos nenusisuko sprando, nes po puikių, atpalaiduojančių maudynių vonioje su eteriniais aliejais aš jos neišploviau ir jis paslydo prausdamasis po dušu.

Ir nenorėkite, kad pradėčiau pasakoti apie Didįjį tualetinio popieriaus karą.

Trinkdama plaukus šampūnu net nusipurtau. Ačiū Dievui, kad nebegyvenome kartu tualetinio popieriaus deficito laikais, kai staiga visi, apimti Baimės Likti Paskutiniai, puolė paniškai pirkti tualetinį popierių ir prekybos centrai ėmė riboti parduodamų ritinėlių skaičių. Dabar baisu ir prisiminti. Kiek pažįstu Edvardą,

* Tačiau kas dabar yra „normalu“? Ir, dar svarbiau, ar kas nors iš mūsų nori į tas vėžes grįžti?

jis tikriausiai būtų liepęs man prisikarpyti laikraščio vietoje tualetinio popieriaus. Ką gi, jis dievina žiedinę ekonomiką.

Išskalavusi plaukus, dar penkias minutes mėgaujuosi karšto vandens srove ir faktu, kad niekas neskaitys man moralų dėl plaukų vandens išleidimo angoje*, po to užsuku vandenį ir paimu rankšluostį. Pasitepusi kūno losjonu paskubom apsirengiu. Medvilninė suknelė. Šlepetės. Truputis lūpų blizgio. Po šitiek mėnesių, praleistų su sportinėmis kelnėmis ir išsitaršiusiu kuodu, pamiršau, kaip reikia ruoštis į pasimatymą.

Vis dar drėgnais plaukais nušlepsiu į kambarį ir imu ieškoti telefono. Man patinka ne tik nuosavas vonios kambarys. Man patinka turėti savo viską. Pakėlusi pagalvėlę dirsteliu po ja, tada greitosiomis ją papurenu. Kas galėjo pagalvoti, kad pagalvių purenimas gali teikti tiek džiaugsmo? Kiekvieną kartą tą darydama šypsausi kaip nevisprotė. Čiumpu dar vieną. Nes tai ne šiaip sau sofos pagalvėlės iš IKEA, tai mano sofos pagalvėlės iš IKEA. Aš jas išsirinkau kartu su sofa, ant kurios dabar stilingai dėlioju taip, kaip mačiau tuose blizgiuose interjero žurnaluose.

Na, reikia pripažinti, kad neturiu didelio prabangaus namo, dvivėrių durų į sodą (netgi paties sodo, kad jau prakalbome apie tai) ar tuščio didžiulio virtuvinio stalviršio (nors, būkime sąžiningi, kiekvienas žino, kad prieš fotografuojant viskas sukišama į spinteles, o iš tikrųjų paprastai ant tų stalviršių tvyro chaosas), o tik mažytį, pašto ženklo dydžio butuką, bet vis tiek trykštu pasididžiavimu, kad esu namų savininkė.

Po tiek metų, praleistų nuomojantis kambarius, dalijantis vonia, glaudžiantis pas draugus, kraustantis pas vaikinus, tai išskleidžiant, tai suskleidžiant sofą-lovą ir ginčijantis su savininkais dėl užstato (nors, turiu pripažinti, Edvardas buvo labai supratingas šiuo atžvilgiu), pagaliau turiu savo namus. Jie visut visutėliai

* Ei, ar ne tam Dievas sukūrė kanalizacijos vamzdžių valiklį?

Dar daugiau susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių

mano. Na, mano, banko ir namų bendrijos, nes butas įsigytas pasinaudojant bendrosios nuosavybės schema.

Ir, kaip mėgsta pabrėžti kiekvienas vyras, svarbiausia ne dydis.

3. Savo aifoną.

Po kelių minučių paieškų galiausiai randu jį palto kišenėje. Pajuntu palengvėjimą. Taip, suprantu, jausti dėkingumą už elektroninį prietaisą, nuo kurio, atvirai sakant, visi esame priklausomi, šiek tiek materialistiška, bet jis buvo mano gelbėjimo ratas, kai negalėjau susitikti su šeima ir draugais.

Pastebiu, kad yra kelios neperskaitytos žinutės. Turiu vatsapo grupę su savo draugėmis Fiona, Hole ir Mišele. Bandome susitarti, kur susitiksime atšvęsti ilgai lauktos Laisvės dienos*. Negaliu patikėti, kad nuo pastarojo mūsų susitikimo praėjo daugiau nei metai. Jos visos ištekėjusios, turi vaikų ir net prieš pandemiją mums būdavo sudėtinga susitikti, nes vis trukdydavo tai auklės užimtumas, tai popiečio miegelis, tai vaikų būreliai. Laimė, telefonas padėjo palaikyti ryšį.

Pagriebusi namų raktus, išbėgu iš buto.

Kartais tas ryšys tapdavo per daug glaudus.

– Tai pasimatome devintą per zūmą, – nurodė mama, kai kiek anksčiau susiskambinome per „FaceTime“. – Lygiai devintą. Nevėluok. Tėtis šią savaitę įtraukė naują raundą. Reikia parašyti aktoriaus amžių, bet romėniškais skaitmenimis.

Mintyse sudejavau. Mama vis dar neįsisąmonino, kad niekas jau neberengia zūmo viktorinų. Panaikinus karantino ribojimus, visi lengviau atsikvėpė, kad dabar galės ištrūkti iš savo svetainių ir išvengti kassavaitinių protmūšių su giminaičiais, kuriuos paprastai mato kartą per metus, per Kalėdas. Kitaip nei aš, nes teta Veritė,

* 2021 m. liepos 19 d., kai Didžiojoje Britanijoje nustojo galioti karantino taisyklės, buvo pavadinta Laisvės diena (vert. past.).

gyvenanti Ispanijoje ir varanti tėtį iš proto, bei mamos pusbrolis

Fredas, atsisakantis nešioti dantų protezus, iki šiol kiekvieną sekmadienį lankosi mano svetainėje.

– Gal jau turėtume baigti tas viktorinas...

– Baigti?

Mama atrodė priblokšta. Ji vilkėjo žvyneliais puoštą palaidinę, šukuosena buvo suformuota plaukų džiovintuvu.

– Na, tik pagalvojau, kad dabar viskas grįžta į vėžes.

– Bet mes jas rengiame kiekvieną savaitę. Kaip šeima.

Dabar ji atrodė įskaudinta. Ir aš pasijutau kalta.

– Filipai! Eikš, pasikalbėk su dukra. Ji sako, kad išeina...

O Dieve. Mamai vėl sustiprėjo ištuštėjusio lizdo sindromas.

– Aš to nesakiau... – ėmiau teisintis, bet buvau nutraukta, kai ekrane pasirodė tėčio veidas.

– Labas, brangute.

– Labas, tėti.

Mes nusišypsojome vienas kitam. Abu žinojome, ką galvoja kitas. Vienas iš daugelio dalykų, dėl kurių taip myliu savo tėtį, –gebėjimas kalbėtis neištariant nė žodžio.

– Gerai atrodai.

– Mama sako, kad man reikia numesti svorio, – pasiskundė tėtis.

– Mums visiems reikia, – užjaučiamai atsidusau, nejučiomis nuleisdama ranką prie liemens.

Reikalas tas, kad viskas prasidėjo nuo gerų ketinimų. Per pirmąjį karantiną, kaip ir kiti šalies gyventojai, sportavau savo svetainėje kartu su Džo Viksu. Jaučiau įkvėpimą. Ryžtą. Motyvaciją. Švietė saulė, socialiniai tinklai buvo pilni vaizdo įrašų, kuriuose įžymybės treniruojasi, šoka ar laikosi sveikos mitybos, ir aš visa širdimi į tai įsitraukiau.

Vieną minutę mankštindavau tricepsus su Davina, kitą – šokdavau diskotekoje savo virtuvėje su Sofi Elis Bekstor. Ir visur dėdavau bolivinių balandų.

Dar daugiau susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių

Tačiau pamažu naujasis gyvenimo būdas neteko žavesio. Karantinas užsitęsė. Vasarą pakeitė žiema. Nikstelėjau koją. Nebegalėjau susikaupti. Jaučiausi išsekusi, bet negalėjau miegoti. Slegiama nerimo ir ieškodama paguodos pradėjau valgyti nesveiką maistą. Tačiau paguodos neradau. Kol visi aplink mane #megavosikarantininiugyvenimu, aš drybsojau ant sofos kimšdama sūrio rutuliukus ir skaitydama blogas naujienas.

Pamirškite treniruočių planą „Nuo sofos iki 5 km“, aš treniravausi bėgiodama nuo sofos iki virtuvės ir atgal.

Turbūt tai paaiškina, kodėl, kai pasaulis vėl atsiveria, negaliu puikuotis iš kojų verčiančia jogos pratimų suformuota figūra, kaip mano draugė Liza iš Los Andželo. Vietoj to dabar markstausi prieš šviesą dvejais metais vyresnė, penkiolika svarų sunkesnė, mūvėdama kelnes su guma ir galvodama: „Kokio velnio?“

– Ji vėl verčia mane laikytis vienos tų savo dietų.

– Aš tavęs neverčiu laikytis dietos! – fone pasigirdo mamos balsas. – Tai sveikos mitybos planas, kurio pagrindas – augalinės kilmės produktai.

– Augalinės kilmės. – Tėtis su pasibjaurėjimu papurtė galvą. –

Dievaži, kas, jos manymu, aš esu? Prakeiktas veganas?

Tramdydama šypseną, užjaučiamai palingavau galva.

– Tavo žiniai, jame gausu supermaisto! – Mama vėl pasirodė ekrane – jos laku supurkštų plaukų kupeta šmėstelėjo už tėčio galvos ir juodu mažumėlę pasistumdė dėl planšetinio kompiuterio. – Jeigu netiki, paklausk Aleksos!

Per karantiną mano tėvai įsigijo išmaniąją kolonėlę „Amazon Echo“, ir ji tarsi tapo naujuoju šeimos nariu. Būdavo, kalbu su mama telefonu, o ji staiga mane pertraukia ir klausia Aleksos nuomonės arba liepia jai ką nors padaryti. Kartą išgirdau, kaip tėtis, išeidamas į daržą, stabtelėjo paklausti, ar jam reikėtų apsivilkti paltą.

– Labas, Kerole, kuo galėčiau padėti? – suskambo linksmas Aleksos balsas.

– Nepainiok čia Aleksos, – piktai iškošė tėtis.

Regis, Aleksa pasitelkiama ir ginčams spręsti.

– Aš tiesiog nerimauju dėl tavo sveikatos, štai ir viskas. Nenoriu, kad tau kas nors atsitiktų, ypač po ano karto...

Prieš kurį laiką tėtis pateko į avariją, ir mes vos jo nepraradome. Nors retai apie tai kalbame, tokių dalykų niekada nepamiršti. Jie pakeičia tave. Mamos balsas užlūžo, ir aš pastebėjau, kad tėčio veidas sušvelnėjo.

– Vadinasi, viskas dėl to? – Jis prisitraukė mamą arčiau ir meiliai ją pabučiavo. – Tada aš valgysiu tiek supermaisto, kiek tik norėsi, brangioji.

Mano tėvai vedę jau beveik penkiasdešimt metų, ir, atrodo, ilgų santykių paslaptis yra didelė meilė ir susierzinimas – lygiomis dalimis.

– Tai pasimatysime devintą valandą, – pareiškė mama, atsisukusi į mane.

Prieštarauti buvo beprasmiška.

– Lygiai devintą, – linktelėjau ir nusiteikiau tam, kas neišvengiama.

– Ar Edvardas irgi prisijungs?

Mama klausdavo šito kiekvieną savaitę, ir aš kiekvieną kartą turėdavau sugalvoti pasiteisinimą.

– Ne, jis užsiėmęs.

– Vėl? – Ji susiraukė priešais telefono kamerą. – Jis visada užsiėmęs.

– Jis dirba.

– Sekmadienį?

O Dieve, tai absurdiška. Teks pasakyti jai tiesą.

Tik ne dabar.

– Atsiprašau, ryšys trūkinėja...

Dar vienas nuostabus aifonų privalumas – gali apsimesti, kad belaidis ryšys prastas ir tu pašnekovo negirdi.

– Nebegirdžiu tavęs, jau bėgsiu...

Bet, žinoma, mama nesileis sustabdoma tokio nereikšmingo dalyko kaip prastas ryšys, nesvarbu, tikras jis ar išgalvotas, ir pradeda tarškėti apie kažkokį žmogų, kurio aš nepažįstu ir kuris pasimirė dėl to, kad dirbo sekmadieniais. Laimė, tėtis suprato užuominą.

– Gerai, iki, brangute.

– Iki, tėti, iki, mama.

– Atleiskite, negalėsiu padėti, – vėl nuskambėjo elektroninis balsas.

– Iki, Aleksa.

4. Pasimatymo vakarą. Šiandien nuostabus vakaras, gatvės pilnos žmonių. Toldama nuo upės kopiu gatvele aukštyn, pro lauko kavines, išsibarsčiusias ant šaligatvio, restoranų terasas ir barus, sausakimšus žmonių, besimėgaujančių ką tik atgauta laisve. Gera matyti, kad miestas vėl atgyja.

Po kelių minučių pasiekiu Ričmondo kalvos viršūnę, nuo kurios atsiveria pribloškiantis vaizdas. Prisiekiu, nė nepagalvotum, kad esi Londone. Po manimi kartu su Temze, vingiuojančia horizonto link, banguoja medžiai ir pievos. Kartą skaičiau, kad tai vienintelis vaizdas Londone, saugomas Parlamento akto. Džiaugiuosi, nes tai mano mėgstamiausias vaizdas. Todėl ir susitarėme čia susitikti.

Priešais driekiasi platus žvyruotas takas su šalia įrengtais suoliukais, visi iki vieno nusėsti žmonių, besimėgaujančių panorama ir gėrimais iš vietinės užeigos. Žingsniuodama palei suoliukus nužiūrinėju žmones ieškodama jo. Viduje plazda laukimo ir jaudulio drugeliai. Jis turi būti kažkur čia.

Ir tada pamatau jį. Pamatau vos ne tą pačią akimirką, kai jis pastebi mane ir šokinėdamas iš džiaugsmo puola laižyti man veidą, apipildamas seilėtais bučiniais.

– Artūrai! Sveikas, mažiuk!

Artūras gal ir šuo, bet dydžio sulig mažu poniu ir taip entuziastingai sveikindamasis vos manęs nepargriauna.

– Kai kas džiaugiasi tave matydamas.

Nors Artūras uodega daužosi man į kojas, aš pažvelgiu žemyn ir pamatau Edvardą, sėdintį ant suoliuko ir besišypsantį man, jo tamsūs banguoti plaukai užkritę ant akinių. Atsistojęs jis mane pabučiuoja.

– Ir jis ne vienas toks.

– Labas, – išsišiepusi atsakau į bučinį. – Skaniai kvepi.

– Tai mano nauja ekologiška dušo želė. Citrusiniai vaisiai ir imbieras.

– Mmm, – pritariamai linkteliu galva.

– Pobrangis, bet nusprendžiau, kad pasimatymo proga galima ir pasilepinti.

Edvardas tą pasako kuo rimčiausiu veidu ir aš vos susilaikau jo nepaerzinusi. Jis labai rimtai žiūri į mūsų pasimatymus. Vietoj to apsiveju rankomis jį per juosmenį, kai mane apkabina. Niekada daugiau nežiūrėsiu į apkabinimus kaip į savaime suprantamą dalyką.

Pasimatymų vakarai buvo Edvardo mintis. Kadangi mes negyvename kartu, išsaugoti romantiką per karantiną* buvo nelengva, todėl kartą per savaitę išlįsdavome iš savo butų bei naminių drabužių ir susitikdavome pasivažinėti dviračiais, pasivaikščioti palei upę arba surengti iškylą parke.

Leisti laiką kartu tapo lengviau, kai valdžia sugalvojo psichologinės paramos burbulus ir aš galėjau prisijungti prie Edvardo burbulo. Nors, atvirai kalbant, dėl to sulaukiau daug burbulia-

* Kad jau prakalbome apie romantiką, sprendžiant iš pranešimų apie padidėjusį skyrybų skaičių, kurių priežastis – tupėjimas namie su partneriu dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę, turbūt būtų buvę sunkiau ją išsaugoti, jeigu būtume gyvenę kartu.

Dar daugiau susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių

vimo, skundų ir nepasitenkinimo iš mamos, norėjusios, kad prisijungčiau prie jos burbulo, ir Fionos, tvirtinusios, jog mano krikšto dukrai mirtinai reikia mane pamatyti, nors man kirba įtarimas, kad tai Fionai mirtinai reikėjo mano pagalbos prižiūrint vaikus, nes jos auklė grįžo į Braziliją. Kaip sakė mano draugė Kroketė, vienišos bevaikės moterys dar niekada nebuvo tokios populiarios.

– Išgersime ko nors?

– Ar esu kada pasakiusi „ne“? – nusijuokiu, kai atsiplėšiame vienas nuo kito, ir žvilgteliu į kitą gatvės pusę, kur prie vietinės užeigos durų nusidriekusi ilga eilė. – Po velnių, matei, kokia eilė?

– Ką manai apie džiną su toniku?

– Edvardai, rimtai, eilė iki pusės gatvės. Pražilsim belaukdami, kol mus aptarnaus.

Atsigręžiu į Edvardą, bet neatrodo, kad jis klausosi. Jis vėl atsisėdo ant suoliuko ir ėmė kuistis po savo kuprinę. Pajuntu augantį susierzinimą. Edvardas turi siaubingą įprotį ne laiku „išsijungti“, kaip ir mano sugedęs virdulys.

– Nereikės, jeigu atsinešei savo, – ramiai atsako jis ir ištraukia du butelius, vieną džino ir vieną toniko, dvi stiklines ir citriną.

Susierzinimą akimirksniu nuplauna meilės banga. Mintys apie mamą ir tėtį buvo teisingos. Susierzinimas ir meilė. Manau, tai kertinis bet kokių santykių akmuo.

– Kodėl tu visada apie viską pagalvoji?

Atsisėdu šalimais ant suolo.

– Visada būk pasiruošęs, – labai rimtai atsako Edvardas, raikydamas citriną šveicarišku peiliuku.

– Ką?

– Skautai, – paaiškina Edvardas, ir aš pastebiu, kad jis atsinešė net ledo. Na, žinoma.

– Mane išmetė iš skautų, – prisipažįstu.

– Kodėl manęs tai nestebina?

– Buvo mano pirmoji skautavimo diena ir aš taip susijaudi-

nau, kad prišlapinau į kelnes tiesiogine to žodžio prasme. Visos skautės, sėdėjusios šalia manęs sukryžiuotomis kojomis, pradėjo rėkti. Tai bent vaizdelis buvo.

Edvardas nusijuokia ir į abi stiklines negailėdamas šliūkšteli džino. Jis visada pilsto alkoholį negailėdamas. Tai viena iš daugybės priežasčių, kodėl jį myliu.

– Nakvosi šįvakar pas mane? – pasidomi jis, kai paglostau Artūrą, sfinkso poza gulintį ant žemės ir stebintį voverę. – Šį savaitgalį vaikai neatvažiuos.

Po skyrybų, įvykusių prieš porą metų, Edvardo paaugliai sūnūs darbo dienomis ir toliau gyveno su jo buvusia žmona kaime –logiška, nes jie ten lankė mokyklą, – bet savaitgalius dažniausiai praleisdavo su tėvu Londone.

– Deja, negaliu. Devintą vakaro manęs laukia zūmo viktorina. Edvardas garsiai suvaitoja.

– Nesijaudink, sugalvojau tau dar vieną pasiteisinimą. Nebent nori prisijungti prie mūsų šią savaitę... – nutylu, nors atsakymą numanau.

– Pati žinai, kaip nekenčiu protmūšių. Visos tos nuobodžios anagramos ir namų apyvokos daiktai stambiu planu. Gyvenime daugiau nevalgysiu kukurūzų dribsnių.

– Tu ir nevalgai kukurūzų dribsnių, valgai ekologišką košę, –primenu Edvardui, bet jis, apsimetęs, kad negirdi, paduoda man stiklinę.

– Už ką gersime? – paklausia pakeldamas savąją tostui.

– Gal už Laisvės dieną? – pasiūlau. – Ji bus po poros savaičių.

– O gal už galimybę išvengti kassavaitinių tavo motinos viktorinų? – pajuokauja Edvardas, tik kad jis niekada nejuokauja, ir mane pralinksmina rimta jo veido išraiška. – Žinau, išgerkime už mus, – pasiūlo paprastai, nenuleisdamas nuo manęs akių. – Ir už ateitį.

Akimirką mintys nuneša mane į tuos laikus, kai prieš keletą

Dar daugiau susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių

metų grįžau į Londoną – vieniša keturiasdešimtmetė sudaužyta širdimi, – ir man dingteli, kad niekada nemaniau taip būsiant. Netikėtai sukirba nerimas. Noriu, kad tai tęstųsi amžinai, būtent ši akimirka. Kad būtume tiesiog pora su šunimi, sėdinti ant suoliuko ir besimėgaujanti paprastais šilto vasaros vakaro malonumais, nuostabiu vaizdu, stipriaisiais gėrimais ir vienas kito draugija. Bet gyvenimas jau ir taip ilgai stovėjo vietoje. Laikas pradėti gyventi iš naujo.

– Už mus ir ateitį, – pakartoju šypsodamasi. Nes ateitis visada šviesi. Tiesa?

Dar daugiau dalykų, už kuriuos esu dėkinga:

1. Už nuostabų šio vakaro saulėlydį, nes nors man patinka, kad per pandemiją jaučiau mažesnį spaudimą siekti tobulybės, kai socialiniuose tinkluose nukrito filtrai ir įrašai tapo autentiški, vis dėlto visai pasiilgstu visų tų saulėlydžio nuotraukų ir galimybės pamatyti, ką kiti valgė per vakarienę.

2. Už terminius apatinius, kurie šią žiemą išgelbėjo mane ir mano aštuoniasdešimtmetę draugę Kroketę nuo hipotermijos, nes susitikti galėdavome tik lauke.

3. Už garso išjungimo mygtuką (deja, mano dėdė Fredas jo vis dar nerado – kaip ir savo dantų protezų). Na, teoriškai jis man nėra tikras dėdė, tik vieno iš mano tėvų pirmos eilės pusbrolis, bet tai šiek tiek sudėtinga ištarti, ypač Fredui (pabandykite tą pasakyti be dantų).

4. Už kelnes su guma (žr. pirmiau).

5. Už džiną su toniku ir sūrio rutuliukus – kitaip tariant, Nelės Stivens receptą „Kaip išgyventi pasaulinę pandemiją“.

6. Už gamtą, kuri primena, kad gyvenimas tęsiasi net tada, kai pasidaro tikrai baisu.

7. Už slaptą palengvėjimą, kai žlugo sutartis su tinklalaidės rėmėju. Kad ir kaip man reikėjo pinigų, man nepatiko mintis, jog tam turiu sudaryti apmokamos partnerystės sutartį su stambiu grožio produktų prekių ženklu, kuris pelnosi iš moterų teigdamas, kad senti yra blogai. Nes, kaip sako Kroketė, vienintelis vaistas nuo senatvės yra mirtis.

8. Už visas tas garsenybes, kurios per karantiną skelbė savo nuotraukas su bikiniais ir ragino –#likitesaugus. Nes aš, matydama asmenukes su bikiniais, iškart pasijusdavau daug saugesnė.

9. Už savo humoro jausmą.

Rimti dalykai

Sekmadienį atsikeliu anksti, nes susitariau su Krokete pasivaikščioti Haid Parke. Pasivaikščiojimą pradedame apsiavusios sportbačiais ir kupinos gerų ketinimų, bet saulė žeme ritinėjasi, o ant tos žemės dar ir sulankstomosios kėdės, todėl netrukus jau drybsome ant dryžuotų gultų, basas kojas ilsindamos žolėje.

– Žinai, tas šaršalas dėl dešimties tūkstančių žingsnių per dieną buvo tik rinkodaros triukas, – girdžiu Kroketės balsą. Sėdžiu užsimerkusi, veidą atgręžusi į dangų. – Viskas vien tam, kad būtų išreklamuoti žingsniamačiai „Manpo-Kei“ pasinaudojant sėkmingomis 1964 metų Tokijo olimpinėmis žaidynėmis. Japonų kalboje manpo-kei tiesiog reiškia dešimt tūkstančių žingsnių.

– Oho, tikrai? Nerealu, kad tu tai prisimeni.

– Žinoma, neprisimenu. Tai buvo septintajame dešimtmetyje, – prunkšteli ji. – Niekas, gyvenęs septintajame dešimtmetyje, beveik nieko neprisimena. Tam ir turime gūglą.

Praplėšusi akis žvilgteliu Kroketės pusėn – ji prisimerkusi žiūri į savo aifoną. Ant veido – leopardo raštais išmarginta veido kaukė, kurią ji atkakliai tebenešioja.

– Taigi, visa tai nesąmonė.

– Mums pasisekė, – nusišypsau. – Kad tiek žingsnių vidutiniškai per dieną nueinu. Daugiausia laiko praleidžiu savo bute.

– Čia parašyta, jei namie keturiasdešimt du kartus užlipsi ir nulipsi laiptais, bus daugiau nei tūkstantis žingsnių, – skaito ji.

– Ir galėsi pirkti naują laiptų kilimą, – įsiterpiu, o Kroketė pakelia akis nuo aifono ir nusikvatoja net atsilošdama.

Gera vėl matyti Kroketę besišypsančią, net jei ji vis dar dėvi kaukę.

Nors pastarieji aštuoniolika mėnesių visiems buvo sunkūs, Kroketė patyrė daug iššūkių – jos amžius ją darė itin pažeidžiamą.

Vis dėlto iš šalies to niekas nebūtų pasakęs. „Aš! Pažeidžiama! –sušuko ji, kai pirmą kartą gavo laišką, raginantį saugotis ir likti namuose. – Aš tikrai nesu itin pažeidžiama! Kaip jie drįsta!“ Kroketė buvo įtūžusi ir pasipiktinusi. Jai buvo per aštuoniasdešimt, nors man ji neatrodė nei sena, nei pažeidžiama – madingai nukirptais žilais plaukais, blizgučiais papuoštais sportbačiais ir per kraštus trykštančiu gyvenimo džiaugsmu. Vis dėlto griežta statistika rodė, kad ji priklauso didelės rizikos grupei.

Kai pirmą kartą sutikau Kroketę, abi jautėmės sutrikusios ir vienišos. Ji buvo neseniai palaidojusi vyrą, o aš – ką tik išsiskyrusi su sužadėtiniu ir grįžusi į Londoną. Nuvažiavau pas Kroketę dėl interviu nekrologui, kurį rašiau apie jos velionį vyrą Montį Viljamsoną, garsų dramaturgą. Abi bandėme iš naujo sulipdyti sudužusį gyvenimą ir tarp mūsų užsimezgė neįtikėtina draugystė.

Kroketės draugės jau buvo mirusios dėl ligų ar senatvės ir ji nepaprastai jų ilgėjosi, mano draugės nebuvo mirusios – tiesiog ištekėjusios, prisigimdžiusios vaikų, bet aš jų ilgėjausi.

Mes nuolat susitikdavome. Padėjau Kroketei įgyvendinti bendruomenės nemokamos bibliotekėlės projektą – įkurti nedidelį knygų mainų tarp kaimynų tinklą, jos velionio vyro garbei pavadintą „Mončio bibliotekėlė“. Ji taip pat pasamdė mane užbaigti vieną iš savo vyro pjesių. Net kartu vykome atostogauti į Ispaniją, kur išbarstėme Mončio pelenus. Nors tarp mūsų buvo didelis amžiaus skirtumas, turėjome daug bendra, o kiekvienas mūsų susitikimas man tapdavo savaitės įvykiu. Kroketė tryško

Dar daugiau susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių

nepaprastu gyvenimo džiaugsmu. Tikrasis jos vardas buvo Katerina, bet vaikystėje ją praminė Krokete, nes nuolat čirškėjo kaip aliejuje verdamas bulvių kukulis, ir pravardė prilipo. Ji mėgo naujoves ir visada rasdavo, kuo užsiimti – lankė įvairius užsiėmimus, dirbo prie projektų, vaikščiojo į meno galerijas ir muziejus. Vis dėlto tai buvo būdas įveikti sielvartą.

– Labai svarbu visada turėti kokių nors planų, – pasakė ji man kartą. – Reikia turėti priežastį atsikelti iš lovos. Reikia laikytis rutinos.

Bet tada visi planai buvo ištrinti iš jos kalendoriaus, ir gyvenimas virto tuščiais puslapiais. Viena tuščia diena keitė kitą. Be savo kasdienės rutinos Kroketė netrukus ėmė kentėti. Rutina –keistas dalykas. Ji turi prastą reputaciją. Manome, kad ji nuobodi ir nuspėjama, svajojame nuo jos pabėgti. Tačiau rutina yra tarsi drabužių pakabas, ant kurio sukabiname savo dienas ir kuris suteikia joms formą. Be jos gyvenimas praranda struktūrą; neatsargiai elgiantis, viskas virs beforme krūva ant grindų.

Dar prieš pandemiją Kroketė išsikraustė iš savo didžiulio senojo namo Noting Hilo rajone. Iš pradžių ji džiaugėsi nedideliu butuku, esančiu vos už kampo, tačiau priversta nuolat būti namuose tarsi pradėjo dusti. Mes nuolat kalbėdavomės. Laimė, Kroketė turėjo išmanųjį telefoną ir mokėjo juo naudotis. Vis dėlto pokalbiai „FaceTime“ negalėjo pakeisti gyvo bendravimo, ir izoliacija netrukus ėmė daryti savo.

– Mane pražudys ne šitas prakeiktas virusas, o vienatvė, –skundėsi ji.

Kroketė stengėsi nenukabinti nosies, bet gyventi žiūrint į tas pačias keturias sienas, kai draugiją palaiko tik televizorius, labai sunku. Jai kaip niekad trūko Mončio. Be to, kiekvieną savaitę ją pasiekdavo niūrios žinios apie bendraamžius slaugos namuose.

– Nebijau mirties, – sakė ji man po dar vienų laidotuvių, ku-

riose dalyvavo per zūmą. – Vis dėlto nenorėčiau, kad ji ateitų man stovint ant slenksčio su žibintuvėliu rankose ir plojant*.

Kai buvo uždrausta per Kalėdas išeiti iš namų, ji numetė svorio ir nustojo dažytis savo pamėgtais raudonais lūpų dažais. Niekada nebūčiau pasakiusi, kad Kroketė trapi – jos gyvybingumas tryško per kraštus, – bet ji atrodė palūžusi dvasia. Tarsi kaip augalas būtų priklausoma nuo deguonies, gaunamo iš išorinio pasaulio, o dabar, jo netekusi, badautų.

Matydama per „FaceTime“, kaip Kroketė nykte nyksta, supratau, kad turiu kažką daryti.

Taigi mes nusipirkome terminius drabužius.

Žmonės dažnai sako, kad jų gyvenimą išgelbėjo tas ar kitas dalykas; dažniausiai tai būna kažkas dvasinga arba prasminga, pavyzdžiui, blaivybė ar piligriminė kelionė Šv. Jokūbo keliu. Kroketę išgelbėjo terminiai apatiniai iš „Marks & Spencer“. Aš tuo įsitikinusi. Pokytis buvo nepaprastas.

– Kaip manai, gal man atsisiųsti tiktoką? – kartą paklausė ji, mums susėdus lauke ant priešingų suoliuko galų, kaip reikalavo dviejų metrų atstumo taisyklė.

Buvo pats viduržiemis, bet vilkėdamos terminius drabužius galėjome vėl matytis. Šiek tiek sudėtingiau buvo rasti vietą, kur galėtume susitikti. Abi gyvenome butuose ir nė viena neturėjome nuosavo kiemo. Kroketės butas turėjo nedidelį balkoną, bet į jį buvo galima patekti tik iš vidaus. Per karantiną sėdinėti parke ant suoliukų buvo griežtai uždrausta, galėjai nebent pritūpti penkioms minutėms, kad padarytum treniruotės pertraukėlę. To nelabai užtenka, kai tau keturiasdešimt keleri, o ką jau kalbėti, jei tau per aštuoniasdešimt.

* Kampanija, organizuota Didžiojoje Britanijoje COVID-19 pandemijos metu, kai sutartu laiku žmonės išeidavo į lauką paploti medicinos darbuotojams (vert. past.).

daugiau susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių

Tačiau Kroketė turėjo raktą nuo vieno iš privačių bendruomenės sodų, kuriais garsėja Noting Hilas. Tai reiškė, kad mes galėjome nueiti, pasėdėti ir pasikalbėti nesijaudindamos, jog mus sulaikys policija arba mes mirtinai sušalsime.

– Tiktoką?

– Na, jei Britanijos imperijos ordino riterė gali tai padaryti...

Kalbėdama Kroketė pasitempė. Akivaizdu, kad ji ir viena garsi anglų aktorė, kuriai buvo suteiktas šis titulas, jaunystėje vaidino teatre „The Old Vic“.

– Tikrai?

– Taip, skaičiau laikraščiuose. Regis, ji nuolat skelbia savo ir anūko šokių vaizdo įrašus tiktoke. Mačiau kelis, ji atrodo labai gerai. Akivaizdu.

– Akivaizdu, – palinksėjau pritardama.

Kroketei buvo nesvetima, kaip čia geriau pasakius, „sveika konkurencija“.

– Juk žinai, kaip man patinka šokti.

Linktelėjau prisiminusi tą kartą, kai nusivedžiau ją į devintojo dešimtmečio muzikos koncertą ir ji visą vakarą šoko, tuo labai džiugindama mane ir erzindama už jos sėdėjusią paniurėlę. Gaila, kad Kroketė tada netyčia ant jos išliejo raudonojo vyno taurę.

– Na, tada kodėl gi ne? – padrąsinau draugę. Buvau nusiteikusi entuziastingai ją palaikyti. Kartą Kroketė man pasakė, kad reikia jaudintis ne dėl senėjimo, o dėl to, kad gali tapti nuoboda.

Ji tikrai niekada tokia nebuvo. – Skamba puikiai. Su kuo ketini šokti?

Ji dirstelėjo į mane.

Pala...

– Ne, nė nesvajok, – ryžtingai papurčiau galvą. – Nejau niekada nematei manęs šokančios?

– Nesąmonė, mano brangioji, tu būsi nuostabi. – Plati Kroketės šypsena nušvito po violetine skrybėle. – Čia kaip zumba.

– Maniau, tu nekenti zumbos.

– Ne, tai buvo fotelių joga.

– Kodėl tau nepatiko fotelių joga?

– O Dieve, turėjai tai pamatyti. – Ji išraiškingai užvertė akis. –Ten buvo vieni senukai!

Laimė, „mūsų nepasitenkinimo žiema“, kaip ją pavadino Kroketė, liko toli praeityje kartu su visais terminiais drabužiais. Užmetėme juos atšilus orams ir pailgėjus vakarams, o sušvelninus apribojimus pradėjome reguliariai susitikti parke pasivaikščioti arba tiesiog pasėdėti ir praleisti dieną, kaip štai dabar.

– Gal kitą kartą, kai susitiksime, nueikime į parodą? – pasiūlau. – Muziejams ir galerijoms jau leista atsidaryti.

Tikėjausi, kad Kroketė net pašoks iš džiaugsmo išgirdusi mano pasiūlymą, bet ji tik gūžteli pečiais.

– Gerai, gal ir reikėtų, – šaltai atsako ji.

– Turbūt miršti, kaip nori viską apžiūrėti.

– Hmmm.

Žvilgteliu į Kroketę, sėdinčią sulankstomojoje kėdėje, bet ji atkakliai vengia mano akių ir apsimeta, kad labai susidomėjusi bėgiku, užsiėmusiu šlaunų apšilimo pratimais.

– Išeitume pasižmonėti po tiek laiko, praleisto užsidarius namuose, – atkakliai spaudžiu ją.

– Norėčiau, bet... – Kroketė kiek padvejoja, tada sunkiai atsidūsta ir nepatenkinta cakteli liežuviu. – Man tiesiog gėda prisipažinti.

– Ką prisipažinti?

Pauzė.

– Kad bijau, jog gyvenimas vėl grįš į vėžes, – išrėžia ji. – Štai! Pasakiau.

Kroketė gūžteli ir pakėlusi akinius nuo saulės ant kaktos pažvelgia į mane, mūsų žvilgsniai susitinka. Jos akys paraudusios ir blizgančios.

Dar daugiau susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių

– Tai juk ne kvaila, – supratingai atsakau. – Manau, visiškai natūralu šiek tiek nerimauti.

Prisimenu mūsų su Edvardu tostą už ateitį ir tą netikrumo jausmą.

– Na, aš tiesiog siuntu ant savęs, – priduria ji, šniurkštelėdama nosimi. – Po galais, ką pamanytų Montis?

– Manau, jis suprastų, – atsakau ramiai.

Kroketė susijuokia.

– Tu nepažinojai Mončio. Jis irgi būtų pykęs ant manęs. Gyvenimas skirtas gyventi, pasakytų jis man. Eik pirmyn, mergyt. Čiupk jautį už ragų. Mes visi to laukėme.

– Nemanau, kad Haid Parke rasi daug jaučių, – atsakau ir stebiu, kaip jos akių kampučiuose susimeta raukšlelės. – Gerai, manau, kad šypsaisi, nors nesu visiškai tikra.

Galiausiai Kroketė nusiima kaukę ir parodo besislepiančią šypseną.

– Niekada nemaniau, kad priprasiu prie šito prakeikto daikto, o dabar pažiūrėk į mane! Nervinuosi, jeigu tenka ją nusiimti.

– Na, šita tikrai stilinga, – pripažįstu.

– Nusipirkau, kad derėtų prie mano dviratininko šalmo, –sako Kroketė patenkinta savimi, bet tuoj pat atsidūsta. – Nors seniai nesėdėjau ant dviračio. Per daug žmonių.

– Žingsnelis po žingsnelio, – atsakau jai švelniai.

Kroketė akimirką susimąsto.

– Žinai, kai Montis išvykdavo gastrolių su savo pjesėmis, iš pradžių labai jo ilgėdavausi, bet po kurio laiko pripratau. Tai tapo norma. Kad jo nėra namie. Todėl, kai jis grįždavo, mane ištikdavo šioks toks šokas. Staiga namai prisipildydavo jo muzikos, cigarečių dūmų ir netvarkos. Rasdavau paliktas šviesas, atidarytas duris, raudonojo vyno žymes ant virtuvinio stalo...

Kroketė nutyla ir nusikvatoja.

– Atsiprašau, tikriausiai kuriu ne patį geriausią savo vyro

įvaizdį, tiesa? Bet aš dievinau visas jo savybes. Tiesiog prireikdavo šiek tiek laiko vėl prisitaikyti, be to, visada būdavo sunku, kol iš naujo apsitrindavome. Tarsi būtume ką tik susitikę svetimi žmonės, ir tikrai ne gerąja to žodžio prasme.

Klausydamasi Kroketės suprantu, kad mintimis ji toli toli.

– Mes susiginčydavome ir aš supykdavau. Taip nutikdavo kiekvieno gastrolių turo pabaigoje, todėl ėmiau baimintis jo sugrįžimų.

Taigi Montis sugalvojo tam pavadinimą. Jis tai vadino mūsų grįžimu į Žemę, kaip erdvėlaivis grįžta iš kosmoso į Žemės atmosferą.

Ir vien tai pripažinus viskas ėmė kelti mažiau nerimo... – Kroketė nutyla, panirusi į prisiminimus. – Kai būdavo sunku, mes sakydavome: „Na, to ir reikėjo tikėtis, juk tai mūsų grįžimas į Žemę.“

Tada nusijuokdavome – ir vėl viskas būdavo gerai.

Kroketė šypsosi, prisiminusi praeitį, ir jos veidas nušvinta.

– Manau, dabar visi grįžtame į Žemę, – sakau šypsodamasi. –

Visas pasaulis grįžta į Žemę.

– Taip, – Kroketė pritariamai linkteli, o aš stebiu, kaip jos mintys nenoriai grįžta iš praeities į dabartį. – Taip, manau, taip ir yra.

Aš esu dėkinga:

1. Už tai, kad niekas niekada nepamatė tų tiktoko vaizdo įrašų, nes Kroketė nežinojo, kaip juos įkelti. Ji šoko labai natūraliai, bet man siaubingai nesisekė. Rimtai, niekada nedalyvausiu „Strictly“.

2. Už galimybę nuraminti Kroketę dėl jos baimių, nors truputį.*

3. Už tai, kad Montis davė pavadinimą šiam nerimui ir padarė jį ne tokį baisų, nes grįžimas į Žemę visiems juk skirtingas.

* Pamirškite FOMO (baimę praleisti), dabar tai FOGO (baimė išeiti).

„Išpažintys“ – tai pasakojimai apie kasdienius išbandymus ir sunkumus, apie tai, ką reiškia atsidurti ne toje keturiasdešimtmečio pusėje ir suvokti, kad viskas susiklostė ne taip, kaip tikėjaisi...

Mano žinutė labai aiški: jausmas, jog susimovei, nereiškia, kad esi vaikščiojanti nesėkmė, tu tiesiog verčiama taip jaustis.

ALEXANDRA POTTER (Aleksandra Poter, g. 1970 m.) – garsi britų rašytoja. Baigusi anglų literatūros studijas, ji dirbo Australijos Vogue redakcijoje, paskui grįžo į Angliją ir pradėjo rašyti romanus. A. Potter knygos išverstos į 25 kalbas, pasaulyje jų parduota daugiau nei milijonas egzempliorių. Populiariausias jos romanas „Susimovusios keturiasdešimtmetės išpažintys“ („Tyto alba“, 2025) įkvėpė TV serialą Not Dead Yet. „Dar daugiau susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių“ – skaitytojų pamėgtos knygos tęsinys.

Atrodė, pagaliau Nelės Stivens gyvenime viskas stojo į savo vietas. Ji dirba mėgstamą darbą, mėgaujasi laiku su draugais ir turi ištikimą vaikiną. Tačiau jau visai netrukus Nelei teks atsakyti į klausimus: kodėl

įsimylėti taip paprasta, o mylėti – taip sunku? Kaip elgtis, kai tvirčiausios draugystės ima kelti abejonių? Ar įmanoma pabėgti nuo praeities vaiduoklių? Ir ką daryti, kai gyvenimas sprūsta iš rankų, o visi aplinkui šypsosi ir kepa braunius be glitimo?

Instagraminių gyvenimų pasaulyje sunku suprasti tikruosius savo norus. Ir šioje vingiuotoje Nelės kelionėje bus visko: pastangų atitikti sėkmingos

moters standartus, skaudžių klaidų ir svarbių atradimų.

„Dar daugiau susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių“ –tai įkvepiantis pasakojimas, kuris primena: net sudėtingiausiuose etapuose netrūksta naujų galimybių ir progų pasijuokti.

Istorija apie Nelę Stivens, besiiriančią per savo netobulą, chaotišką gyvenimą, – ne šiaip puiki literatūra, tai tikra kultūrinė revoliucija!

Rašytojas Matthew Joseph Cain

Juokingas, bet daugiasluoksnis, šviesus, bet stebėtinai gilus romanas.

Dar daugiau susimovusios keturiasdešimtmetės išpažinčių

ALEXANDRA PO T TER

susi movusios keturiasdešimtmetes išpaži nciu

Gyvenimo taisyklės

Prologas

Liepos 1-oji

Rimti dalykai