Trečioji Agatos Reizin
AgatosbylaTrečiojiReizin byla
Detektyvas
KAROLINA MASAITYTĖ
Vilnius, 2026
PIRMAS SKYRIUS
Švelni ir drėgna žiema ėjo į pabaigą. Po ilgų atostogų lėtai grįždama į Karselį, Agata Reizin jautė artėjantį pavasarį ir sakė sau, kad puikiai praleido laiką toli nuo mieguisto kaimelio, kurį vadino kapu. Buvo Niujorke, keliavo į Bermudus, tada – į Monrealį, iš ten skrido į Paryžių, paskui – į
Italiją, Graikiją ir Turkiją. Ir nors buvo turtinga, ją kankino tyli sąžinės graužatis, nes nemėgo švaistyti tokių sumų savo malonumui. Anksčiau ji dažniausiai rinkdavosi brangesnes organizuotas išvykas su grupe. Šį kartą keliavo viena. Karselis įtikino ją, kad galės susirasti draugų. Bent jau taip ji įsivaizdavo – tačiau ištisas savaites praleido viešbučio kambariuose arba vienatvėje klaidžiodama po lankytinas vietas. Žinoma, ji nė už ką nebūtų pripažinusi, kad jautėsi vieniša. Juolab neatskleidusi, kad į kelionę ją išginė kaimynas
Džeimsas Leisis.
Baigdama narplioti naujausią savo bylą – pačios žodžiais – ji su viena kaimyne padaugino vietos užeigoje.
O grįždama namo parodė nepadorų gestą savo kieme stovinčiam Džeimsui.
Kitą dieną blaivi ir susigėdusi ji atgailavo, o išvaizdusis kaimynas mandagiai priėmė atsiprašymą. Tačiau nuo to laiko draugystė išblėso ir virto veikiau pažintimi. Jis šnektelėdavo su ja, atsitiktinai susitikęs parduotuvėje ar užeigoje, tačiau nebeužsukdavo kavos, o dirbdamas sode, vos ją pastebėjęs, iškart dingdavo viduje. Taigi Agata išvyko į užsienį gydyti skaudančios širdies. Toli nuo raminančio Karselio sugrįžo ir senosios savybės: ji vėl tapo dirgli, kovinga ir priekabi. Katės keliavo nešyklėje ant galinės sėdynės. Ji ką tik pasiėmė jas iš gyvūnų viešbučio. Nors buvo ištekėjusi (beveik pamiršo vyrą, kurio nematė jau daug metų), Agata su visomis katėmis jautėsi tikra kaimo senmergė.
Nutviekstas švelnios saulės, prieš akis driekėsi Karselis, iš kaminų kilo dūmai. Agata įsuko į pagrindinę gatvę, vienintelę kaimelio arteriją, be kelių vingiuotų šoninių gatvelių ir savivaldybės gyvenvietės pakraštyje. Netrukus ji pasiekė Alyvų skersgatvį, kur stovėjo jos namelis šiaudiniu stogu. Gretimame buvo įsikūręs Džeimsas Leisis, iš jo kamino rūko dūmai. Agata atsiduso. Kaip norėjosi sustoti priešais jo vartus ir sušukti: „Aš grįžau!“, tačiau beveik įsivaizdavo atsargos pulkininko reakciją. Jis išeis, nužvelgs ją nuo slenksčio, sumurmės ką nors mandagaus, pavyzdžiui, „Malonu vėl tave matyti“, ir grįš į vidų.
Taigi ji sustojo prie savo namelio ir paėmusi nešyklę su Bozveliu ir Hodžu nužingsniavo prie durų. Viduje dvelkė valikliais ir dezinfekavimo priemonėmis. Kol šeimininkės
nebuvo, kruopščioji valytoja Dorisė Simpson prižiūrėjo tvarką. Agata pašėrė ir išleido į sodą kates, atvilko iš bagažinės lagaminus, sukrovė atostogų drabužius į skalbinių krepšį. Galiausiai iškraustė šūsnį lauktuvių Karselio moterims.
Vikaro žmonai poniai Bloksbi ji parvežė nuostabų šilkinį šaliką iš Stambulo. Pasiilgusi gyvos draugijos, Agata nusprendė tuoj pat keliauti į kleboniją ir įteikti dovaną.
Saulė jau buvo nusileidusi ir nuščiuvusi klebonija skendėjo tamsoje. Agata sunerimo – kad ir kaip slėgė Karselis, ji negalėjo įsivaizduoti kaimo be švelniosios vikaro žmonos. Galbūt, kol buvo užsienyje, dvasininką perkėlė į kitą parapiją.
Tvirta pusamžė Agata išsiskyrė apvaliu griežtu veidu ir dygiomis rudomis akutėmis. Išpuoselėti rudi tiesūs plaukai trumpai kirpti – ji taip ir liko ištikima šukuosenai, kurią kadaise nusižiūrėjo iš septintojo dešimtmečio dizainerės Me
rės Kvant. Pati galėjo didžiuotis dailiomis kojomis, mėgo brangius drabužius ir, išvydęs ją mindžikuojančią ant klebonijos slenksčio, niekas nebūtų pagalvojęs, kaip šiai moteriai trūksta draugijos – drovus noras buvo gerai paslėptas už storų šarvų, užsiaugintų per ilgus metus.
Ji pasibeldė ir apsidžiaugė išgirdusi artėjančius žingsnius. Duris atidariusi ponia Bloksbi sutiko viešnią su džiaugsmu. Vikaro žmona buvo apdovanota švelniais bruožais, rudus plaukus su keliomis žilomis sruogomis segė į žemą senamadį kuodą.
– Prašom, prašom, – paragino ji viešnią ir jos veidą nušvietė šilta šypsena. – Kaip tik ketinau išgerti arbatos.
Per kelias savaites beveik pamiršusi, kaip gera būti mylimai, Agata atkišo jai ryšelį ir dusliai tarstelėjo:
– Tai pačiai.
– Kaip miela, kaip miela! Tik prašom įeiti, – vikaro žmona palydėjo ją į svetainę ir įjungė lempas. Pasijutusi kaip namie Agata įsipatogino ant plunksninių sofos pagalvėlių. Šeiminin
kė įmetė pliauską į rusenantį židinį ir su žarstekliu pakurstė ugnį. Tada išvyniojo ryšelį ir pasigrožėjo šilkiniu šaliku, besimainančiu raudona bei mėlyna spalvomis ir auksu.
– Koks nematytas! – aikčiojo. – Sekmadienį apsigaubsiu juo į bažnyčią, visa parapija pavydės... Tuoj atnešiu bandelių ir arbatos. – Išėjusi ji iš virtuvės pašaukė vyrą: „Brangusis, parkeliavo mūsų mieloji Reizin.“ Vikaras tik kažką sumurmėjo.
Po kokių dešimties minučių šeimininkė grįžo su padėklu arbatos ir naminių kepinių.
– Deja, Alfas negali prie mūsų prisidėti – rengiasi pamokslui, – paaiškino.
Agata su kartėliu atsiduso – vikaras kaskart rasdavo pasiteisinimą, kai ji užsukdavo į svečius.
– Taigi papasakok apie savo keliones, – paragino ponia Bloksbi.
Girdamasi aplankytomis vietomis Agata tikėjosi pasirodyti kaip patyrusi keliautoja po pasaulį. Tada didingai mostelėjo arbatine bandele su sviestu.
– Kaip matau, čia niekas per daug nepasikeitė.
– O, mes nenuobodžiaujame, – atsakė vikaro žmona. –
Atsikraustė nauja gyventoja, tikras lobis mūsų kaimui, ponia Merė Fortūna. Ji nusipirko vargšės Džozefos namą ir gražiai jį atnaujino. Beje, ji puiki sodininkė.
– Džozefos sodas ne toks jau didelis, – prisiminė Agata.
– Priešais namą yra šiek tiek erdvės. Fortūna jį apželdino, o gale prie virtuvės pristatė oranžeriją, kur augina atogrąžų augalus. Ji taip pat labai gerai kepa. Mano kepiniai nė iš tolo neprilygsta.
– O ką veikia jos vyras?
– Ji išsiskyrusi.
– Ir kiek poniai Fortūnai metų?
– Sunku pasakyti. Ji tokia dailutė ir labai padeda mūsų sodininkų draugijos susirinkimuose. Juodu su ponu Leisiu aistringi sodininkai.
Agata net nusivylė – juk slapta tikėjosi, kad Džeimsas jos pasiilgo. Deja, matyt, jį guodė vieniša gražuolė, kuri dalijasi bendra aistra.
Švelnus Bloksbi balselis toliau dėstė parapijos naujienas, bet, mintydama apie išgirstą žinią, Agata nebesiklausė. Prie Džeimso ją traukė ne tik širdies balsas, bet ir varžybų aistra. Blaivus protas skatino susitaikyti su mintimi, kad atsargos pulkininkas jai abejingas, tačiau vien išgirdus apie atvykėlę pabudo kovinga dvasia.
– Ar mes šiandien vakarieniausime? – vikaro balsas iš namo galo išblaškė jos mintis.
– Tuoj, – taip pat šūktelėjo ponia Bloksbi. – Gal prisidėsi prie mūsų?
– Ne, dėkui. Nepastebėjau, kad jau taip vėlu.
Agata grįžo namo ir įleido iš sodo kates. Vakarėjant tamsoje mažai ką galėjo įžiūrėti. Pernai pati pasodino keletą krūmų ir gėlių, kuriuos nusipirko iš medelyno jau paaugusius,
nes neturėjo kantrybės laukti. Deja, taip ir netapo pripažinta sodininke – tikri žinovai turi šiltnamius ir augina sodinukus iš sėklų. Taigi ji nusprendė kuo greičiau įstoti į sodininkų draugiją.
Jau kitą rytą Agata pasiryžo susitikti su varžove. Taigi nuvykusi į Maršo Mortoną nusipirko pyragą, o grįžusi į Karselį nužingsniavo aplankyti naujakurės. Fortūna gyveno neišvaizdžiame Viktorijos laikų name kaimo pakraštyje. Stumtelėjusi sodo vartelius Agata suvirpėjo – aną kartą, kai pro juos įėjo, viduje rado nužudytą bibliotekininkę Džozefą. Dabar prie
šais namą stūksojo įstiklinta veranda su pintais baldais, čia tarpo augalai ir gėlės.
Viena ranka spausdama pyragą ji paskambino į duris. Agatos viltys greitai išblėso: ją pasitiko labai patraukli šviesiaplaukė ryškiai mėlynomis akimis ir be menkiausios raukšlelės veide.
– Esu Agata Reizin. Pono Leisio kaimynė iš Alyvų skersgatvio, – prisistatė ji. – Grįžusi iš atostogų išgirdau, kad apsigyvenote mūsų kaime, tad atnešiau pyragą.
– Kaip malonu! – nušvito Merė Fortūna. – Prašom užeiti. Žinoma, teko apie jus girdėti. Jūs – mūsų ponia Marpl. Ir balso tonas, ir skvarbus žvilgsnis sakyte sakė, kad su garsiąja senyva sekle Agatą palygino ne dėl sugebėjimų, o dėl amžiaus.
Merė palydėjo ją į jaukią svetainę. Palei sienas rikiavosi knygų lentynos. Vazonuose žaliavo vešlūs augalai, židinyje spragsėjo ugnis. Gardžiai kvepėjo naminiais kepiniais. Agata
lengvai įsivaizdavo Džeimsą, besiilsintį čia, patogiai ištiesusį ilgas kojas.
– Norėčiau užsirašyti pačios telefono numerį, – sulig šiais
žodžiais Agata iš talpios rankinės išsitraukė užrašų knygelę, ra
šiklį ir akinius. Jai nerūpėjo kaimynės telefonas, tačiau reikėjo dingsties užsidėti akinius ir pasitikrinti, ar atvykėlės veidas tikrai toks lygus, kaip pasirodė.
Užsirašiusi padiktuotus skaičius, Agata pakėlė akis, kad geriau įsižiūrėtų. „Velniai mane griebtų!“ – mintyse aiktelėjo.
Gerai ištempta oda aiškiai rodė, kad be plastinės operacijos neapsieita. Plaukus šviesino patyręs kirpėjas – spalva tobulai atkartojo tikrą blondinę.
– Girdėjau, esate sodininkų draugijos narė, – ji vėl įsidėjo akinius į dėklą.
– Taip, ir didžiuojuosi, kad savo kukliu indėliu prisidedu prie bendruomenės labo. Ponas Leisis, kurį, be abejonės, pažįstate, man labai padeda. Jis jūsų kaimynas.
– O taip. Mes artimi draugai, – burbtelėjo Agata.
– Ką jūs sakote... Turime paragauti jūsų atnešto pyrago, –Merė atsistojo. Žalias megztinis ir tokios pat kelnės pabrėžė tobulą figūrą. Tą akimirką pasigirdo durų skambutis.
– Vilką mini, vilkas čia. Ko gero, Džeimsas – jis dažnai užsuka.
Agata išlygino sijoną. Ji nepasivargino pasidažyti. Kai kurios moterys gražios ir be makiažo, bet ji – ne iš tų laimingųjų.
Išvydus kaimynę svečio akyse šmėstelėjo nusivylimas.
Džeimsas Leisis – aukštas penkiasdešimtmetis tankiais tamsiais plaukais, nubarstytais sidabro dulkėmis, ir ryškiomis
mėlynomis akimis, primenančiomis Merę... Pabučiavęs šeimininkei skruostą, jis atsigręžė į Agatą.
– Sveika sugrįžusi. Ar gerai pailsėjai?
– Ponia Reizin atnešė pyrago, – įsiterpė Merė. – Jūs šnek
telėkite, o aš užplikysiu arbatos.
Džeimsas šyptelėjo, bet drovėdamasis lyg berniukas taip ir nedrįso pažvelgti į Merę. „Be menkiausios abejonės – jis įsimylėjęs“, – atsikvošėjo Agata, užvis labiau trokšdama pakilti ir tuoj pat išeiti.
Vis dėlto ji pamėgino džiugiai papasakoti apie savo keliones, bet nepavyko prisiminti nieko smagaus, per tas savaites ji beveik su niekuo nebendravo.
Merė grįžo į kambarį su padėklu.
– Šokoladinis pyragas. Tuoj pro duris netilpsime.
– Tik ne tu. Tau nėra ko jaudintis dėl figūros, – žaismingai atsakė Džeimsas.
Į jos juoką Džeimsas atsakė nedrąsia šypsena ir palinko prie šokoladinio pyrago.
– Svarstau – gal įstoti į sodininkų draugiją, – įsiterpė Agata. – Kada ji renkasi?
– Mudu su Džeimsu einame šįvakar, jei norėtum prisidėti, – atsakė Merė. – Susirinkimas pusę aštuonių mokyklos salėje.
– Nežinojau, kad pati domiesi sodininkyste, – kilstelėjo antakį atsargos pulkininkas.
– Kam tas mandagumas? – Agata stebeilijo į Džeimsą rudomis skvarbiomis akutėmis. – Juk anksčiau mane vadinai vardu.
ĮSIGYKITE KNYGĄ DABAR
