Issuu

Pen k i a s de š i mt pilkų atspalv ių

– Ar visada mūvite džinsus? – nei iš šio, nei iš to klausia jis. – Dažniausiai. Grėjus linkteli. Grįžtame prie sankryžos, už kurios įsikūręs viešbutis. Aš įtemptai ir karštligiškai mąstau. Koks keistas klausimas... Be to, suvokiu, kad laiko, kurį praleisime kartu, liko visai nedaug. Viskas. Mūsų susitikimas baigtas, ir suprantu, kad aš jį sugadinau. Gal jis ką nors turi. – Ar turite merginą? – lepteliu. Po perkūnais – ar ką tik taip ir pasakiau? Grėjaus lūpas iškreipia šypsenėlė ir jis, palenkęs galvą, perveria mane žvilgsniu. – Ne, Anastazija. Draugauti su mergina – ne man, – tyliai sako jis. Bet... ką tai reiškia? Jis ne gėjus. O gal vis dėlto gėjus?! Matyt, duodamas interviu, man melavo. Kelias akimirkas dar tikiuosi jo paaiškinimo, kokios nors užuominos, padėsiančios suprasti šį paslaptingą teiginį, bet Grėjus neprataria nė žodžio. Turiu eiti sau. Privalau pamėginti iš naujo surikiuoti mintis. Man reikia pabėgti nuo jo. Žengiu pirmyn, klupteliu ir stačia galva griūvu ant važiuojamosios kelio dalies. – Po velnių, Ana! – rikteli Grėjus. Ir taip stipriai trūkteli mane už rankos, kurią laikė suspaudęs, kad griūvu į kitą pusę, tiesiai ant jo, ir tą pačią akimirką, vos nekliudydamas manęs, pro šalį prašvilpia dviratininkas, vienos krypties gatve lekiantis prieš eismą. Viskas įvyksta taip greitai – vieną akimirką griūvu į gatvę, o kitą atsiduriu prie krūtinės mane spaudžiančio ir tvirtai laikančio Grėjaus glėbyje. Įkvepiu švara dvelkiančio, gaivaus jo kūno aromato. Grėjus kvepia ką tik išskalbtais ir išdžiovintais baltiniais ir kažkokiu brangiu tualetiniu vandeniu. Tas kvapas svaigina. Giliai jo įkvepiu. – Ar jums nieko nenutiko? – pašnabždomis klausia jis. Viena ranka apglėbęs ir spausdamas prie savęs, kitos pirštais jis braukia man per veidą, švelniai čiuopdamas ir tyrinėdamas. Nykščiu brūkšteli per apatinę lūpą ir ima alsuoti giliau. Jis žvelgia tiesiai man į akis ir aš išlaikau jo neramų, deginantį žvilgsnį kelias akimirkas, o gal ir visą amžinybę, bet... galų gale mano dėmesį patraukia nepaprastai graži jo burna. Ir pirmą kartą per dvidešimt vienus metus užsinoriu, kad vyras mane pabučiuotų. Trokštu justi, kaip jo lūpos liečia manąsias.

Ketvirta s skyrius

„P

o velnių, pabučiuok mane!“ – mintyse jo maldauju, bet pajudėti negaliu. Aš paralyžiuota keisto, nepažįstamo troškimo ir visiškai pakerėta jo. Spoksau į Kristiano Grėjaus burną tarsi užhipnotizuota, o jis žiūri žemyn į mane griežtu, neperprantamu žvilgsniu. Alsuoja greičiau nei paprastai, o aš išvis sulaikiusi kvėpavimą. Aš tavo glėbyje. Prašau, pabučiuok mane. Jis užsimerkia, giliai įkvepia ir tarsi atsakydamas į nebylų mano prašymą vos pastebimai papurto galvą. Tada, lyg būtų nustatęs sau naują tikslą ar ryžtingai apsisprendęs, vėl atsimerkia. – Anastazija, turėtumėte vengti manęs. Aš nesu jums skirtas vyras, – tyliai sako Grėjus. Ką? Iš kur jis tai ištraukė? Tokius dalykus turėčiau spręsti tik aš. Susiraukiu – taip netikėtai atstumtai, man ima svaigti galva. – Kvėpuokite, Anastazija, kvėpuokite. Dabar jus paleisiu ir galėsite eiti, – sušnabžda jis ir švelniai stumteli mane nuo savęs. Nuo svaiginančio Kristiano artumo ir tik per plauką išvengto susidūrimo su dviratininku aš susijaudinusi ir silpna. „NE!“ – jam mane atstūmus ir palikus visiškai nusiminusią, iš sąmonės gelmių atsklinda garsus šūksnis. Jis uždėjęs rankas man ant pečių, truputį atsitraukęs laiko mane, atidžiai žiūri, kaip reaguosiu. O aš negaliu galvoti apie nieką kitą, tik kad norėjau bučinio ir, po galais, aiškiai tai parodžiau, bet jis manęs nepabučiavo. Jis manęs negeidžia. Tikrai negeidžia. Aš visiškai sumoviau šį rytinį pasimatymą prie kavos puodelio. – Supratau, – pagaliau atitokusi pralemenu. – Ačiū, – pašnabždomis priduriu slegiama baisiausio pažeminimo. Ir kaip galėjau taip skaudžiai apsirikti vertindama tarp mudviejų besiklostančius santykius? Turiu nešdintis nuo jo kuo toliau. – Už ką? – Grėjus suraukia antakius. Bet rankų nuo manęs nepatraukia. – Kad mane išgelbėjot, – burbteliu.

Pen k i a s de š i mt pilkų atspalv ių

– Tas kvailys važiavo prieš eismą. Džiaugiuosi, kad tą akimirką buvau šalia. Šiurpu net pagalvoti, kas galėjo jums nutikti. Gal norite grįžti į viešbutį, trumpai prisėsti ir nusiraminti? Grėjus patraukia ir nuleidžia rankas, o aš lieku stovėti prieš jį kaip paskutinė kvaiša. Paskui papurtau galvą ir imu mąstyti blaiviau. Tiesiog noriu eiti sau. Visos mano miglotos ir aiškiai neišreikštos viltys sužlugdytos. Jis manęs nenori. „O ką tu manei?“ – papriekaištauju sau. „Ko Kristianas Grėjus galėtų iš tavęs norėti?“ – pasišaipo iš manęs pasąmonė. Rankomis apsiglėbiu šonus, pasisuku į gatvę ir man palengvėja pamačius, kad ką tik užsidegė žalias žmogeliukas. Skubriai pereinu gatvę, nors ir žinodama, kad Grėjus seka iš paskos. Prie viešbučio grįžteliu, bet pažvelgti jam į akis nedrįstu. – Ačiū už arbatą ir už tai, kad sutikote dalyvauti fotosesijoje, – sumurmu. – Anastazija... Aš... Grėjus užsikirtęs nutyla, bet sielvartinga intonacija patraukia mano dėmesį, todėl, kad ir nenoromis, pakeliu akis ir pažvelgiu jam į veidą. Grėjus pirštais braukia sau per plaukus, o pilkos jo akys dvelkia šalčiu. Jis atrodo draskomas vidinių prieštaravimų, susinervinęs, veidas atšiaurus, o taip rūpestingai puoselėtos pozos, kad viską kontroliuoja, nelikę nė ženklo. – Ką, Kristianai? – jam daugiau nepratarus nė žodžio, piktai rėžiu. Noriu eiti savais keliais. Turiu susirinkti trapios, skaudžiai įžeistos savigarbos likučius, pasitraukti ir kaip nors atgauti orumą. – Sėkmės laikant egzaminus, – nedrąsiai palinki Grėjus. Ką? Ar dėl to jis atrodo toks nelaimingas? Ar tam kūrė tokį spektaklį ir sekė paskui mane? Kad palinkėtų sėkmingai išlaikyti egzaminus? – Dėkoju, – atsakau, negalėdama nuslėpti pašaipos. – Sudie, pone Grėjau. Apsisuku šiek tiek stebėdamasi, kad dar nepargriuvau, ir daugiau net nežvilgtelėjusi į jį šaligatviu žingsniuoju prie požeminio garažo. Tamsiame, vėsiame garaže betoninėmis sienomis, apšviestame tik blausių dienos šviesos lempų, atsiremiu į sieną ir rankomis susiimu galvą. Ir ką aš sau maniau? Nelauktai prieš mano valią akyse susitvenkia ašaros. Kodėl žliumbiu? Susmunku ant grindų pykdama ant savęs už tokią beprasmišką reakciją. Sulenkusi pritraukiu kelius prie krū-

E L James

tinės ir rankomis tvirtai apsiglėbiu šonus. Noriu būti kuo mažesnė. Galbūt, kuo mažesnė būsiu aš, tuo mažesnė bus ir ši beprasmė kančia. Padėjusi galvą ant kelių netramdau paikų ašarų ir leidžiu sau išsiverkti. Raudu dėl to, kad praradau kažką, ko niekada neturėjau. Kaip kvaila. Kaip kvaila gedėti to, ko niekada nebuvo – savo žlugusių vilčių, sutryptų svajonių ir apviltų lūkesčių. Manęs dar niekas niekada nebuvo atstūmęs. Na, gerai... renkant krepšinio ar tinklinio komandą visuomet būdavau pakviečiama viena iš paskutinių, bet pati suprasdavau: bėgioti ir kartu daryti dar ką nors, pavyzdžiui, mušti ar mesti kamuolį, man nesisekdavo. Bet kurioje sporto aikštelėje tik painiodavausi kitiems po kojomis. Tačiau meilės reikalai man klostėsi ne taip beviltiškai. Tiesa, visą gyvenimą nepasitikėjau savimi, buvau per daug išblyškusi, per liesa, per nerangi, nepakankamai koordinuotų judesių – mano trūkumų sąrašas buvo ilgas. Todėl visuomet pati atstumdavau visus galimus gerbėjus. Buvau kritusi į akį vaikinukui, su kuriuo lankėme chemijos pamokas, bet susidomėjimo kibirkštėlės man neįžiebė nei jis, nei kas nors kitas – niekas, išskyrus tą prakeiktą Kristianą Grėjų. Galbūt turėčiau meiliau elgtis su tokiais kaip Polas Kleitonas ir Chosė Rodrigesas, nors esu tikra, kad nei vieno, nei kito niekada nerasčiau pasislėpusio nuošalioje kertelėje ir liejančio dėl manęs ašaras. Gal man kartais tiesiog reikia iš širdies išsiverkti? „Liaukis! Jau gana! – griežtai mane subara įsivaizduojama pasąmonė: sukryžiavusi rankas, stovėdama ant vienos kojos, o kita piktai trepsėdama į grindis. – Sėsk į automobilį, važiuok namo ir imkis mokslų. Pamiršk jį... Tuoj pat! Liaukis savęs gailėtis ir kaip kvaiša ramstyti sienas.“ Kaupdama jėgas giliai įkvepiu ir atsistoju. Susiimk, Stil. Braukdama ašaras, nužingsniuoju prie Keitės mašinos. Daugiau apie jį negalvosiu. Tiesiog manysiu, kad šis atsitikimas padėjo man įgyti patirties, ir visą dėmesį skirsiu egzaminams. Grįžusi randu Keitę įsitaisiusią prie valgomojo stalo ir besidar-

buojančią kompiuteriu. Pamačius mane maloni jos šypsena išblėsta. – Ana, kas atsitiko? Ne... Dar ir Ketrinos Kavanag kvotos neištversiu. Papurtau galvą aiškiai leisdama jai suprasti, kad paliktų mane ramybėje, bet atrodo, tarsi turėčiau reikalą su akla kurčnebyle.

Pen k i a s de š i mt pilkų atspalv ių

– Tu verkei. – Ji iš prigimties turi gebėjimą kartais konstatuoti tai, kas ir taip lyg ant delno. – Ką tas šunsnukis tau padarė? – piktai, pro sukąstus dantis iškošia ji, o jau veidas... Jėzau, kokia ji išsigandusi! – Nieko, Keite. Tiesą sakant, tas ir blogiausia, kad nieko. Vos pagalvojusi apie tai kreivai šypteliu. – Tai ko verkei? Juk tu niekada neverki, – jau šiek tiek atlyžusi sako ji. Keitė pakyla nuo stalo, žaliose jos akyse atsispindi didžiulis rūpestis. Paskui apkabina mane ir priglaudžia. Turiu ką nors papasakoti – tik tam, kad ji pasitrauktų. – Manęs vos nepartrenkė dviratininkas. Nieko geresnio negaliu išstenėti, bet ši žinia iš karto nukreipia Keitės dėmesį nuo... jo. – Dieve mano, Ana, ar tau nieko nenutiko? Ar tu nesužeista? Ji atšlyja nuo manęs, bet nepaleidžia ir paskubomis nužvelgia tikrindama, ar aš sveika. – Ne. Kristianas mane išgelbėjo, – sušnabždu. – Tik buvau labai sukrėsta. – Nesistebiu. O kaip sekėsi gerti kavą? Žinau, kad negali pakęsti kavos. – Gėriau arbatą. Viskas buvo gerai, iš tikrųjų nelabai yra ką pasakoti. Nežinau, kodėl jis mane pakvietė. – Tu jam patinki, Ana. Keitė nuleidžia rankas. – Jau ne. Daugiau jo niekada nepamatysiu. Taip, šiuos žodžius man pavyksta ištarti labai dalykiškai. – Tikrai? Prakeikimas. Sužadinau Keitei smalsumą. Einu į virtuvę, kad ji nematytų mano veido. – Taigi... Jis man nelabai tinka į porą, Keite, – kaip įmanydama santūriau priduriu. – Kodėl taip sakai? – Oi, Keite, juk akivaizdu. Atsigręžiu į ją, sustojusią virtuvės tarpduryje. – Kam akivaizdu, o kam ir ne, – sako ji. – Gerai, jis turi daugiau pinigų nei tu, kita vertus, jis turtingesnis už daugumą amerikiečių! – Keite, jis... – Nutildyta draugės, tik gūžteliu pečiais.

E L James

– Ana! Dėl Dievo meilės, kiek kartų turiu tau kartoti? Tu – tikra gražuolė, – pertraukia ji mane. Oi, ne! Keitė vėl savo... – Keite, maldauju... Man reikia mokytis, – ryžtingai ją nutildau. Ji susiraukia. – Gal nori paskaityti straipsnį? Jau baigiau. Chosė padarė puikių nuotraukų. Ar man reikia nuotraukų, primenančių gražuoliuką Kristianą Grėjų, kuris manęs nenori? – Aišku, perskaitysiu. Šiaip taip prisiverčiu nusišypsoti ir prieinu prie nešiojamojo kompiuterio. O štai ir jis – žvelgia į mane iš nespalvotos nuotraukos, žvelgia į mane ir mano, kad esu jo neverta. Apsimetu skaitanti straipsnį, o iš tiesų nė sekundės negaliu pabėgti nuo įdėmaus pilkų jo akių žvilgsnio, tyrinėju nuotrauką, ieškau joje užuominos, kodėl Kristianas Grėjus, jo paties žodžiais tariant, nėra man skirtas vyras. Ir staiga mane apakina akivaizdi tiesa. Jis pernelyg prašmatniai atrodo. Mudu – priešingi poliai, be to, iš visiškai skirtingų pasaulių. Įsivaizduoju esanti Ikaras, priskrendantis per arti Saulės, dėl to sudegantis ir pražūvantis. Grėjus teisus. Jis nėra man skirtas vyras. Štai ką jis turėjo galvoje tardamas tuos žodžius, ir dabar man... lyg ir lengviau susitaikyti su mintimi, kad jis mane atstūmė. Kaip nors gyvensiu toliau. Suprantu jį. – Labai geras straipsnis, Keite, – šiaip taip ištariu. – O dabar eisiu rengtis egzaminams. Prisiekiu sau, kad kol kas išmesiu Kristianą Grėjų iš galvos, ir atsivertusi užrašus imu skaityti. ir mėgindama užmigti leidžiu sau prisiminti keistą šios dienos rytą. Mintyse vis grįžtu prie Grėjaus frazės „Draugauti su mergina – ne man“ ir pykstu ant savęs, jog neįsisąmoninau to anksčiau, prieš griūdama jam į glėbį ir kiekviena kūno skaidula be žodžių maldaudama, kad mane pabučiuotų. Jau tada Grėjus man tiesiai pasakė. Kad nenori, jog būčiau jo mergina. Pasiverčiu ant šono. Tingiai svarstau, gal jis yra davęs įžadą apskritai nevesti. Užsimerkiu ir imu snūduriuoti. Gal jis save tausoja? „Na, tikrai ne tau“, – prieš išlaisvindama sapnus, paskutinį kartą smogia man mieguista pasąmonė. Tik atsigulusi į lovą

Pen k i a s de š i mt pilkų atspalv ių

Tą naktį sapnuoju pilkas akis ir lapų ornamentą pieno putoje, skuodžiu per kažkokias niūrias, šiurpios blausios šviesos apšviestas vietas taip ir nesuvokdama, ar bėgu prie ko nors, ar nuo ko nors...



Padedu rašiklį. Viskas. Baigtas paskutinis egzaminas. Patenkinta plačiai išsiviepiu. Šią savaitę šypsausi turbūt pirmą kartą. Šiandien penktadienis ir vakare tikriausiai švęsime, šėlsime kaip pridera. Gal net pasigersiu! Dar niekada nebuvau pasigėrusi. Žvilgsniu susirandu kitame salės gale sėdinčią Keitę, kuri, likus penkioms minutėms iki duoto laiko pabaigos, kažką karštligiškai teberašo. Štai ir viskas, mano mokslai universitete baigti. Daugiau niekada nesėdėsiu auditorijoje su būriu nerimaujančių, pavienių studentų. Įsivaizduoju grakščiai besiverčianti kūliais, nors puikiai žinau, kad grakščius kūlversčius galiu daryti vien mintyse. Keitė liaujasi rašiusi ir padeda parkerį. Pakelia akis, žvilgteli į mane ir jos veide taip pat pamatau plačią šypseną. Nė žodžiu neužsimindamos apie paskutinį egzaminą jos mersedesu grįžtame į butą. Dabar Keitei labiau rūpi, ką vilktis šį vakarą einant į barą. Aš susikaupusi rausiuosi po rankinę raktų. – Ana, tau atėjo siuntinys. Keitė stovi ant laiptų prie buto durų, laikydama rudo popieriaus paketą. Keista. Rodos, pastaruoju metu iš internetinės „Amazon“ parduotuvės knygų neužsisakiau. Perdavusi man paketą, Keitė paima raktus ir atrakina duris. Siuntinys adresuotas panelei Anastazijai Stil. Nei siuntėjo adreso, nei pavardės nėra. Gal paketas nuo mamos ar Rėjaus? – Tikriausiai nuo namiškių. – Atplėšk! – susijaudinusi paragina mane Keitė, eidama į virtuvę paimti šampano, skirto egzaminų pabaigai trankiai atšvęsti. Atplėšiu paketą ir randu odinę dėžę atviru šonu, o joje – tris iš pirmo žvilgsnio vienodas geros būklės knygas senovine drobe aptrauktais viršeliais ir paprastą balto kartono kortelę. Vienoje jos pusėje juodu rašalu, ranka, dailiu pasvirusiu šriftu parašyta: Kodėl nepasakei, kad man gresia pavojus? Kodėl manęs neperspėjai?

Damos žino, ko saugotis, nes skaito romanus, kurie atskleidžia joms šias gudrybes...

E L James

Atpažįstu citatą iš „Tesės“. Šis sutapimas mane pribloškia – mat ką tik tris valandas rašiau baigiamojo egzamino darbą apie Tomo Hardžio romanus. O gal čia ne atsitiktinumas... Gal sąmoningas poelgis? Atidžiai apžiūriu knygas – tris „Tesės iš d’Erbervilių giminės“ tomus. Vieną iš jų atsiverčiu. Pirmame puslapyje senoviniu šriftu įspausta: Londonas: Džekas R. Osgudas, Makolveinas ir Ko., 1891. Po galais – juk čia pirmasis leidimas! Šios knygos vertos krūvos pinigų, ir aš iš karto suprantu, kas jas atsiuntė. Keitė man per petį spokso į knygas. Paskui paima kortelę. – Pirmasis leidimas... – vos atgaudama kvapą pralemenu. – Negali būti... – Keitė žiūri akis išpūtusi ir netiki. – Grėjus? Linkteliu. – Nenutuokiu, kas kitas būtų galėjęs. – Ką reiškia ta kortelė? – Neįsivaizduoju. Manau, tai perspėjimas – tikrai, jis tebemėgina mane dėl kažko perspėti. Tik neišmanau dėl ko. Nepasakyčiau, kad dieną naktį beldžiuosi į jo duris, – sakau suraukusi antakius. – Žinau, kad nenori apie jį šnekėti, Ana, bet jis rimtai tave įsižiūrėjo. Nesvarbu, ar tai perspėjimas, ar ne. Visą praeitą savaitę neleidau sau galvoti apie Kristianą Grėjų. Na, gerai, sapnuose mane vis dar persekioja pilkos jo akys ir suprantu, kad prireiks daug laiko, kol pamiršiu jo, spaudžiančio mane glėbyje, rankų prisilietimą ir nuostabų kūno aromatą. Bet kodėl jis man atsiuntė tas knygas? Juk pats sakė, kad aš jam ne pora. – Kartą Niujorke mačiau vieną pirmojo leidimo „Tesės“ egzempliorių, parduodamą už keturiolika tūkstančių dolerių. Bet tavasis daug geriau išsilaikęs. Šios knygos turėjo kainuoti daugiau. Keitė prisėda pasitarti su geru savo draugu „Google“. – Ta citata... Bjauriai apgauta Aleko d’Erbervilio, šiuos žodžius Tesė pasako savo motinai. – Žinau, – susimąsčiusi atsako Keitė. – Bet ką jis tuo nori pasakyti? – Nežinau, ir man tas pats. Negaliu iš jo priimti tokios dovanos. Išsiųsiu knygas atgal, pridėjusi ne mažiau gluminančią citatą iš kokios nors sunkiai perprantamos romano vietos. – Gal iš tos, kur Andželas Kleras liepia atsiknisti? – rodos, visai rimtai pasiūlo Keitė.

Pen k i a s de š i mt pilkų atspalv ių

– Taip, ta ištrauka bus kaip tik, – nusijuokiu. Keitė man patinka: ji ištikima draugė ir ištikus bėdai visada mėgina padėti. Vėl supakuoju knygas ir palieku ant valgomojo stalo. Keitė paduoda man taurę šampano. – Už sesijos pabaigą ir mūsų naują gyvenimą Siatle. – Ji džiugiai nusišypso. – Už sesijos pabaigą, už mūsų naują gyvenimą Siatle ir už puikius egzaminų rezultatus. Susidaužiame ir išgeriame. jį užplūdo diplomus netrukus gausiantys absolventai, ketinantys kaip reikiant prisilupti. Prie mūsų prisideda Chosė. Jis universitetą baigs tik ateinančiais metais, bet vis tiek yra nusiteikęs švęsti ir palaiko ką tik gautos mūsų laisvės dvasią nupirkdamas mums visiems ąsotį „Margaritos“. Išgėrusi penktą taurę suprantu, kad kokteilis po šampano – nieko gero. – Na, tai kas toliau, Ana? – perrėkdamas baro triukšmą klausia Chosė. – Mudvi su Keite keliamės į Siatlą. Keitės tėvai ten jai nupirko butą. – Dios mío*, kaip gerai kiti gyvena! Bet į mano parodą atvažiuosi? – Žinoma, Chosė. Tavo parodos atidarymo nė už ką nepraleisčiau. Nusišypsau, o jis apglėbia mane per liemenį ir priglaudžia. – Man labai svarbu, kad tu ten būtum, Ana, – šnabžda Chosė man į ausį. – Gal dar vieną „Margaritą“? – Chosė Luisai Rodrigesai, ar mėgini mane nugirdyti? Jei taip, tai tau, rodos, puikiai sekasi, – sukikenu. – Manau, geriau išgersiu alaus. Eisiu, atnešiu mums ąsotį. – Atnešk dar išgerti, Ana! – garsiai šūkteli Keitė. Keitė iš prigimties negreit apgirsta. Ji sėdi apkabinusi per pečius Levį – vieną iš mūsų kolegų anglų literatūros studentų ir pagrindinį studentų laikraščio fotografą. Levis jau liovėsi fotografavęs jį supančią visuotinę girtybę. Dabar jis neatitraukia akių nuo Keitės. O ji vilki puošnią trumpą liemenę, mūvi prigludusius džinsus, avi aukštakulnius, plaukus susikėlusi ir susirišusi, bet prie smilkinių kelios mielos Baras sausakimšas ir triukšmingas,

Dieve mano (isp.).

E L James

garbanėlės išsprūdusios – žodžiu, žavinga kaip visada. Aš šiaip jau esu mergina, avinti medžiaginius sportbačius guminiais padais ir vilkinti sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis, bet šiandien pasipuošiau dailiausiais savo džinsais. Išsivaduoju iš Chosė glėbio ir pakylu nuo stalelio. Oi, oi... Man sukasi galva. Tenka stvertis už kėdės atlošo. Vaišintis kokteiliais su tekila – nelabai gera mintis. Nusigavusi prie baro nusprendžiu, kad jeigu jau atsistojau nuo kėdės, tai reikėtų užsukti į tualetą. Gerai sugalvojai, Ana. Svirduliuodama prasiskinu kelią per žmonių spūstį. Prie tualeto, žinoma, eilė, tačiau koridoriuje bent jau tylu ir vėsu. Kad nepabostų laukti, išsitraukiu mobilųjį. Hm... Kam aš paskutinį kartą skambinau? Chosė? Po Chosė rinktas nepažįstamas telefono numeris. Ak, taip! Grėjus – manau, tai jo numeris. Sukrizenu. Nenutuokiu, kelinta dabar valanda; galbūt jį prižadinsiu. Galbūt jis galės man paaiškinti, kodėl atsiuntė tas knygas ir paslaptingą žinutę. Jei nori, kad nelįsčiau į akis, pats turėtų palikti mane ramybėje. Nors ir apgirtusi, šiaip taip susilaikau neišsiviepusi ir spusteliu mygtuką „Skambinti“. Jis atsiliepia po antro signalo. – Anastazija... Mano skambutis Grėjų nustebina. Atvirai sakant, ir pati stebiuosi, kad jam skambinu. Paskui, nors ir gerokai apsvaigusi, susigriebiu: iš kur jis žino, kad tai aš? – Kuriems galams atsiuntėte man knygas? – klausiu sunkiai, neaiškiai tardama žodžius. – Anastazija, ar gerai jaučiatės? Jūsų balsas keistas, – staiga susirūpinęs sako Grėjus. – Keista ne aš, o jūs. Štai – prisisriaubiau, sukaupiau drąsą ir pasakiau! – Anastazija, jūs gėrėte? – O kas jums darbo? – Man tik... smalsu. Kur esate? – Bare. – Kuriame? – Sakytum, Grėjus suirzęs. – Viename Portlando bare. – O kaip grįšite namo? – Ką nors sugalvosiu.

Pen k i a s de š i mt pilkų atspalv ių

Pokalbis klostosi visai ne taip, kaip tikėjausi. – Kokiame jūs bare? – Kodėl atsiuntėte man tas knygas, Kristianai? – Anastazija, kur jūs? Tuoj pat man pasakykite. Jo tonas toks... toks diktatoriškas, kaip tikrų tikriausio kontrolės maniako. Staiga įsivaizduoju, kad jis senovinio kino teatro direktorius, mūvintis jojimo kelnes, rankoje laikantis seną megafoną ir botkotį. Sąmonėje iškilus šiam vaizdiniui garsiai nusijuokiu. – Jūs toks... valdingas, – sakau nesitverdama juoku. – Tai padėkite man, Ana. Kur, po velnių, esat? Kristianas Grėjus mane keikia. Vėl sukikenu. – Aš Portlande... Iš Siatlo – tolimas kelias. – Kur Portlande? – Labanakt, Kristianai. – Ana! Nutraukiu pokalbį. Cha! Nors apie knygas jis man nieko taip ir nepaaiškino. Susiraukiu. Misija nebaigta. Aš tikrai apgirtusi: su visomis eilėje laukiančiomis merginomis lėtai šlepsint tualeto link nemaloniai sukasi galva. Ką gi, pratybų tikslas buvo pasigerti. Man pavyko. Štai koks tai jausmas – tokios patirties tikriausiai neverta kartoti. Laukiančiųjų dar sumažėjo ir dabar – mano eilė. Įėjusi abejingai nužvelgiu plakatą ant tualeto durų, liaupsinantį saugaus sekso pranašumus. Po perkūnais, ar aš ką tik skambinau Kristianui Grėjui? Mėšlas. Suskamba telefonas ir aš pašoku. Iš netikėtumo net kvapą užgniaužia. – Labas, – droviai atsiliepiu. Šito nesitikėjau. – Atvažiuoju jūsų paimti, – pareiškia jis ir nutraukia pokalbį. Tik Kristianas Grėjus geba kalbėti taip ramiai ir kartu taip grėsmingai. Kas per šlamštas! Pasitempiu aukštyn džinsus. Širdis daužosi kaip pašėlusi. Atvažiuoja manęs paimti? Na jau ne! Tuoj vemsiu... ne... viskas gerai. Palauk. Jis tik knisa man protą. Juk nepasakiau, kur esu. Čia Grėjus manęs neras. Be to, kol atvažiuos iš Siatlo, užtruks kelias valandas ir mes jau būsime seniai išėję iš baro. Nusiplaunu rankas, veidrodyje apsižiūriu veidą. Atrodau įraudusi ir šiek tiek išsiblaškiusi. Hm... tekila veikia... Rodos, visą amžinybę laukiu prie baro ąsočio alaus ir galų gale grįžtu prie stalelio. – Taip ilgai užtrukai, – papriekaištauja man Keitė. – Kur buvai?

E L James

– Laukiau eilėje į tualetą. Chosė ir Levis karštai diskutuoja apie mūsų miestelio beisbolo komandą. Trumpam nutilęs, Chosė mums visiems įpila alaus ir aš godžiai gurkšteliu. – Žinai, Keite, gal išeisiu į lauką įkvėpti gryno oro. – Ana, tu tiesiog nerandi sau vietos... – Užtruksiu tik penkias minutes. Vėl braunuosi per minią. Ima pykinti, nemaloniai svaigsta galva, be to, man sunku laikytis ant kojų. Sunkiau nei paprastai. Atsidūrusi automobilių aikštelėje ir kvėpdama vėsų vakaro orą staiga suvokiu, kokia esu girta. Alkoholis paveikė regėjimą ir dabar iš tiesų dvejinasi akyse kaip senuose animaciniuose filmuose apie Tomą ir Džerį. Rodos, tuoj imsiu lupti ožius. Kodėl leidau sau taip nusitašyti? – Ana, – klausia iš paskos atsekęs Chosė, – ar gerai jautiesi? – Rodos, truputį padauginau. Blausiai jam šypteliu. – Ir aš, – niūriai tarsteli jis ir atidžiai pažvelgia į mane tamsiomis akimis. – Gal padėti? – pasiteirauja ir, priėjęs arčiau, mane apkabina. – Chosė, man viskas gerai. Apsieisiu. – Gana vangiai mėginu jį atstumti. – Ana, prašau... – šnabžda jis, dabar jau apglėbęs mane ir glausdamas arčiau. – Ką darai, Chosė? – Juk žinai, kad patinki man, Ana. Prašau... Uždėjęs vieną ranką ant strėnų, jis tvirtai spaudžia mane prie savęs, o kitos pirštais suėmęs smakrą truputį atlošia galvą. Koks mėšlas... jis ketina mane pabučiuoti. – Ne, Chosė, ne, liaukis. Stumiu jį, bet Chosė kūnas – vientisa stangrių raumenų siena, tad negaliu jo net pajudinti. Jis panardina pirštus man į plaukus ir suėmęs tvirtai laiko galvą. – Prašau tavęs, Ana, cariño*, – prikišęs lūpas šnabžda Chosė. Jis alsuoja negiliai, o jam iš burnos sklinda per daug salsvas – „Margaritos“ ir alaus – kvapas. Paskui švelniais bučiniais apiberia man smakrą ir kyla aukštyn, prie lūpų kampučio. Mane apima pa *

Mieloji (isp.).

Pen k i a s de š i mt pilkų atspalv ių

nika, pasijuntu visiškai girta ir nevaldanti padėties. Nuo to pojūčio net kvapą užima. – Chosė, liaukis, – maldauju. Aš to nenoriu. Tu mano draugas, o aš, rodos, tuoj vemsiu. – Manau, dama pasakė „ne“, – tamsoje tyliai nuskamba balsas. Mėšlų mėšlas! Kristianas Grėjus jau čia. Kaip jis taip greitai atlėkė? Chosė mane paleidžia. – Grėjau... – nedraugiškai pasisveikina jis. Aš baimingai pakeliu akis į Kristianą. Jis rūsčiai žvelgia į Chosė ir atrodo įtūžęs. Mėšlas. Spazmas suspaudžia man skrandį, susiriečiu, mano organizmas tiesiog atsisako priimti alkoholį ir aš visiems matant imu vemti ant asfalto. – Fu... Dios mío, Ana! – Chosė pasibjaurėjęs atšoka. Grėjus sugriebia mano plaukus, patraukia nuo vėmalų srauto ir atsargiai nuveda mane prie aukštos gėlių klombos aikštelės kampe. Atkreipiu dėmesį, kad čia gana tamsu, ir pajuntu dėkingumą. – Jei vėl ketinate vemti, vemkite čia. Aš jus palaikysiu. Viena ranka jis apglėbęs man pečius, o kita, paskubomis susukęs į uodegą, laiko plaukus ant nugaros, kad nekristų ant veido. Nerangiai mėginu nustumti Grėjų, bet mane supykina vėl... ir vėl... Oi, koks mėšlas... Ar ilgai tai truks? Net kai skrandis jau tuščias ir nieko nebegaliu išvemti, kūną purto siaubingi, žiaukčioti verčiantys traukuliai. Giliai širdyje prisiekiu sau, kad daugiau niekada neimsiu į burną nė lašo. Tokiam šleikštuliui apsakyti trūksta žodžių. Pagaliau traukuliai liaujasi. Rankomis remiuosi į mūrinę klombą, vos išlaikančią mano kūno svorį. Toks gausus vėmimas atima daug jėgų. Grėjus patraukia rankas ir paduoda nosinę. Tik jis ir galėtų turėti ką tik išskalbtą ir išlygintą nosinę su monograma. KTG. Nė nežinojau, kad tokių vis dar galima nusipirkti. Šluostydamasi burną vangiai svarstau, ką reiškia ta T. Negaliu prisiversti į jį pažvelgti. Mane užplūdusi baisi gėda ir pasibjaurėjimas savimi. Trokštu prasmegti skradžiai šių azalijų lysvės ir būti bet kur kitur, tik ne čia. Chosė tebetrypčioja prie baro ir stebi mus. Sudejavusi rankomis susiimu galvą. Ko gero, tai pati baisiausia mano gyvenimo akimirka. Svaigstančia galva pamėginu prisiminti baisesnę ir atmintyje iškyla, kaip Grėjus mane atstūmė, – šis prisiminimas paženklintas daug tamsesnių pažeminimo atspalvių. Surizikuoju ir pakeliu į Grėjų akis. Jis

E L James

spokso į mane, o jo veidas ramus ir bejausmis. Pasisukusi pažvelgiu į Chosė, kuris, rodos, pats susigėdęs ir įbaugintas Grėjaus kaip ir aš. Perveriu jį rūsčiu žvilgsniu. Savo vadinamajam draugui norėčiau pasakyti porą šiurkščių žodelių, tik nė vieno iš jų negaliu ištarti girdint Kristianui Grėjui, generaliniam direktoriui. Ką nori apgauti, Ana? Jis ką tik matė, kaip apvėmei asfaltą ir klombą. Neįmanoma nuslėpti, kad elgiesi toli gražu ne taip, kaip dera damai. – Na, aš... palauksiu tavęs viduje, – išlemena Chosė, bet mudu nekreipiame dėmesio ir jis nukiūtina į barą. Lieku su Grėjumi viena. Visiškas šlamštas. Ką man jam sakyti? Gal atsiprašyti už skambutį? – Atleiskite, – sumurmu vėpsodama į nosinę ir nervingai ją glamžydama. Ji tokia švelni. – Už ką turėčiau atleisti, Anastazija? Prakeikimas, jis nori išgirsti sumautą pasiaiškinimą. – Pirmiausia už skambutį. Už tai, kad mane supykino. Ir dar už labai daug ką, – jausdama, kad raustu, tyliai sakau. Prašau, maldauju, ar dabar galiu numirti? – Kiekvienas iš mūsų esame patekę į panašią padėtį, tik galbūt į ne tokią dramatišką kaip jūs, – santūriai atsako Grėjus. – Reikia žinoti savo galimybių ribas, Anastazija. Tiesą sakant, aš pats mėgstu jas peržengti, bet tai – tikrai pernelyg. Ar jums dažnai taip nutinka? Nuo gėrimų ir irzulio man ūžia galvoje. Po velnių, koks jo reikalas? Aš jo čia nekviečiau. Kalba kaip pusamžis vyriškis, duodantis pylos išdykusiam vaikui. Viena mano asmenybės dalis trokšta atrėžti, kad jei noriu kas vakarą taip prisigerti, tai yra mano reikalas, ne jo, bet... nedrįstu. Juolab dabar, jo akivaizdoje vėmusi. Ir ko jis vis dar čia stypso? – Ne, – gailiai pasiaiškinu, – anksčiau nebuvau pasigėrusi ir šią akimirką nejaučiu jokio noro kada nors vėl pasigerti. Tiesiog nesuprantu, kodėl jis čia. Mane užplūsta silpnumo banga. Jis pastebi, kad man svaigsta galva, dar nespėjusią susmukti vikriai paima ant rankų ir kaip vaiką priglaudžia prie krūtinės. – Eime, parvešiu jus namo, – sako. – Turiu pasakyti Keitei, kad išeinu. Aš ir vėl jo glėbyje. – Tai gali padaryti ir mano brolis. – Ką?!

Pen k i a s de š i mt pilkų atspalv ių

– Mano brolis Eliotas kaip tik kalbasi su panele Kavanag. – Šit kaip? Nieko nesuprantu... – Kai skambinote, jis buvo su manimi. – Siatle? Visiškai susipainioju. – Ne, vis dar gyvenu „Heathman“ viešbutyje. Vis dar? Kodėl? – Kaip mane radote? – Susekiau pagal mobiliojo buvimo vietą, Anastazija. Na, žinoma, kad susekė. Bet ar tai įmanoma? Ar tai leidžia įstatymai? „Moterų persekiotojas“, – šnabžda pasąmonė pro debesį tekilos, kuria vis dar permirkusios mano smegenys, bet man tas pats, nes tas persekiotojas – jis. – Gal turite kokį apsiaustą ar rankinę? – Hm... turiu ir švarkelį, ir rankinę. Kristianai, labai prašau, man reikia pasakyti Keitei, kad išeinu. Kitaip ji rūpinsis. Jis stipriai sučiaupia lūpas ir sunkiai atsidūsta. – Na, gerai, jei jau taip reikia... Grėjus pastato mane ant žemės ir, paėmęs už rankos, nuveda atgal į barą. Jaučiuosi silpna, vis dar apgirtusi, sutrikusi, netekusi jėgų, pažeminta, bet – net keista – ir beprotiškai susijaudinusi. Jam tvirtai spaudžiant ranką mane užplūsta prieštaringi, gluminantys jausmai. Visiems jiems įsisąmoninti prireiks bent savaitės. Bare triukšminga, nėra kur nė kojos pastatyti, be to, jau groja muzika, tad šokių aikštelė pilna žmonių. Keitės prie mūsų stalelio nėra, Chosė irgi kažkur dingęs. Vienas likęs Levis atrodo sutrikęs ir nelaimingas. – Kur Keitė? – perrėkdama triukšmą kreipiuosi į Levį. Skausmas galvoje palengva ima pulsuoti muzikos ritmu. – Šoka, – rikteli Levis ir aš aiškiai pamatau, kad jis piktas. Levis įtariai nužvelgia Kristianą. Šiaip taip įsirangau į savo juodą švarkelį, o nedidukę rankinę ilgu diržu persimetu taip, kad ji kabėtų man prie klubo. Kai tik pamatysiu Keitę, galėsiu eiti. Paliečiu Kristianui ranką, pasilenkiu prie jo ir šūkteliu į ausį: „Ji šokių aikštelėje!“, nosimi brūkštelėdama jam per plaukus ir uosdama

E L James

švarų, gaivų aromatą. Visi draudžiami ir nepažįstami jausmai, kuriuos mėginau neigti, išsilaisvina ir nuvilnydami supurto sustingusį mano kūną. Nuraustu ir kažkur labai giliai maloniai įsitempia raumenys. Kristianas nepatenkintas dėbteli į mane, vėl paima už rankos ir vedasi prie baro. Jis aptarnaujamas akimirksniu – ponas kontrolės maniakas laukti nepratęs. Ar jis viską taip lengvai gauna? Ko užsako, negirdžiu. Netrukus jis paduoda man labai didelį stiklą vandens su ledu. – Gerkite, – pakeltu balsu įsako. Judantys šviesos pluoštai šokčioja ir sukasi muzikos ritmu, barą ir jo svečius nutvieksdami keistomis spalvomis ir užklodami šešėliais. Kristianas tai žalias, tai mėlynas, tai baltas, tai demoniškai raudonas. Jis atidžiai mane stebi. Nedrąsiai nuryju gurkšnelį vandens. – Visą! – per triukšmą rikteli jis. Kristianas toks valdingas. Jis pirštais perbraukia sau per neklusnius plaukus. Atrodo suirzęs, įpykęs. Kokių turi bėdų? Neskaitant, žinoma, vidury nakties skambinančios prisiplempusios kvaišos, kurią mano turįs gelbėti. O paskui pasirodo, kad ją iš tiesų tenka vaduoti nuo per daug įsijautusio įsimylėjusio draugužio. Ir dar žiūrėti į ją, lupančią baisiausius ožius tiesiog jam po kojomis. Oi, Ana... ar kada nors tai išpirksi? Pasąmonė demonstratyviai reiškia nepasitenkinimą ir rūsčiai žiūri į mane virš akinių pusmėnulio formos stiklais. Truputį susvyruoju ir Kristianas sulaiko mane uždėdamas ranką ant peties. Darau, kas man liepta – išgeriu visą stiklą vandens. Vėl pradeda pykinti. Jis paima iš manęs stiklą ir pastato ant baro. Nors vaizdas neryškus, vis dėlto atkreipiu dėmesį, kaip jis apsirengęs: duksliais baltais lininiais marškiniais, prigludusiais džinsais, juodais medžiaginiais sportiniais bateliais ir tamsiu juostuotu švarku. Marškinių apykaklė prasagstyta ir toje properšoje matau styrant kuokštelį krūtinės plaukų. Man, užsipylusiai smegenis alkoholiu, jis atrodo tikras saldainiukas. Kristianas vėl paima mane už rankos. Po galais – jis vedasi mane į šokių aikštelę. Velniava... Šokti aš nemoku. Jis jaučia, kad nenoriu ten eiti, ir iš viršaus krentančioje spalvotoje šviesoje matau linksmą ir pašaipią Kristiano šypseną. Jis stipriai trūkteli mano ranką, vėl atsiduriu jo glėbyje, o tada, nepaleisdamas manęs, jis ima siūbuoti. Kad mane kur, Kristianas geras šokėjas ir niekaip negaliu patikėti, kad judu drauge, mėgdžiodama kiekvieną jo žingsnį. Man sekasi – gal dėl to, kad girta? Jis laiko mane stipriai prispaudęs, jo kūnas prigludęs... jei taip

Pen k i a s de š i mt pilkų atspalv ių

stipriai nespaustų, neabejoju, kad nualpčiau ir susmukčiau jam prie kojų. Staiga iš pačios sąmonės gilumos ataidi dažnai mamos kartotas įspėjimas: „Niekada nepasitikėk šokti mokančiu vyru.“ Per žmonių spūstį jis nušokdina mane į kitą aikštelės pusę ir atsiduriame šalia Keitės ir Elioto, Kristiano brolio. Ir bare, ir man galvoje pulsuoja labai garsi ir tranki muzika. Oi... Keitė daro savo firminius judesius. Šokdama gundomai kraipo užpakaliuką, o taip elgiasi tik tuomet, kai vaikinas jai patinka. Tikrai patinka. Tai reiškia, kad rytoj rytą pusryčiausime trise. Keite! Kristianas pasilenkia ir kažką rikteli į ausį Eliotui. Negirdžiu, ką jis sako. Eliotas – aukštas, plačiapetis, šviesiais garbanotais plaukais, šviesiomis, valiūkiškai spindinčiomis akimis. Pulsuojančiame blyksinčių lempų karštyje negaliu pasakyti, kokios jos spalvos. Eliotas išsišiepia ir prisitraukęs suspaudžia Keitę glėbyje, o ji mielai sutinka būti spaudžiama... Keite! Nors ir apsvaigusi nuo alkoholio, aš sukrėsta. Juk ką tik su juo susipažino. Klausydamasi Elioto ji pritariamai linkteli, paskui nusišypso man ir atsisveikindama pamoja. Šį kartą mudu su Kristianu iš šokių aikštelės išeiname gerokai greičiau. Bet aš su ja taip ir nepasikalbėjau. Ar jai viskas gerai? Jau matau, kuo baigsis jųdviejų bendravimas. Turiu jai duoti saugaus sekso pamoką. Širdies gilumoje viliuosi, kad ji perskaitys, kas rašoma plakate ant tualeto durų. Šios mintys braunasi man į galvą vydamos alkoholio sukeltas ūkanas. Čia taip tvanku, taip triukšminga ir spalvinga – pernelyg šviesu. Man vėl ima suktis galva, ak, ne, ne... pamatau, kad veidu artėju prie grindų, o dar po akimirkos ir pajuntu. Prieš nualpdama Kristiano Grėjaus glėbyje, dar spėju išgirsti sodrų jo keiksmą: – Šūdas!