Issuu

Virselis

Zoja

ieną saulėtą, gaivų rugsėjo šeštadienį, kai man buvo septyne ri, staiga mirė mano tėvas ir aš tai mačiau savo akimis. Žai džiau su mylima lėle ant akmeninės tvorelės prie mūsų keliuko, o jis pjovė veją. Vieną akimirką dirbo, kitą jau gulėjo veidu į žolę, o žoliapjovė lėtai suko už namo ir kalvele riedėjo žemyn. Iš pradžių maniau, kad jis miega arba žaidžia, bet kai pritūpiau šalia, jo akys buvo atmerktos, o kuokštas ką tik nupjautos drėgnos žolės prilipęs prie kaktos. Neprisimenu, ar ėmiau šaukti mamą, bet tikriausiai – taip. Kai pagalvoju apie tą dieną, viskas man regisi it sulėtintame kine. Žemyn judanti žoliapjovė. Mama išbėga į kiemą, pieno pakelis iš krinta jai iš rankos ant asfaltuoto keliuko. Atkištos jos lūpos, kai šau kia į telefono ragelį, greitosios medikams diktuodama mūsų adresą. Mama paliko mane pas kaimynus, o pati nuvažiavo į ligoninę. Kaimynė buvo sena moteris, o jos sofa atsidavė šlapimu. Ji pasiūlė man šaltmėtinių saldainių su šokolado glajum, bet jie buvo tokie seni, kad šokoladas šonuose net pabalęs. Kai suskambėjo jos telefo nas, nuėjau į galinį kiemą ir nušliaužiau už gyvatvorės. Ten minkš tame mulčiuje užkasiau savo lėlę ir grįžau į namą. Mama taip ir nepastebėjo, kad lėlės nėra, bet tada ji, regis, ne pripažino ir kad nebėra mano tėvo. Niekada nemačiau jos verkian čios. Per laidotuves stovėjo lyg akmeninė, paskui sėdėdavo prie šais mane virtuvėje prie stalo, kurį kartais padengdavau ir trečiam asmeniui – tėvui, ir mudvi neskubėdamos valgydavome troškintą jautieną, makaronus su sūrio padažu ar parūkytas dešreles, užuo 13

jautos maistą, suneštą tėvo bendradarbių ir kaimynų, tikinčių, kad bent maistu kompensuos nežinojimą, ką sakyti. Kai energingas, sveikas keturiasdešimt dvejų vyras netikėtai miršta nuo širdies priepuolio, liūdinti šeima staiga tampa lyg užkrečiama. Prieisi ar čiau – ir pats gali užsitraukti nelaimę. Praėjus šešiems mėnesiams po tėvo mirties mama, vis dar besi laikanti ištvermingai, išėmė iš spintos visus jo kostiumus ir marš kinius ir nuvežė į labdaros organizaciją. Gėrimų parduotuvėje paprašė dėžių ir sudėjo tėvo skaitytą biografiją, kuri visą tą laiką gulėjo ant naktinio staliuko, taip pat jo pypkę ir monetų rinkinį. Nesupakavo tik Eboto ir Kostelo* vaizdajuosčių, nors tėvui sakyda vo nesuprantanti, kodėl jie jam tokie juokingi. Tada nunešė dėžes į pastogę – į saugią vietą nuo musių ir karščio. Pastogėn užlipusi trečią kartą mama ilgai negrįžo. Staiga pasigirdo kvailas šnypščiantis priedainis – tai grotuve sukosi sena plokštelė. Negalėjau suprasti visų žodžių, bet daina buvo apie raganių: jis kaž kam pasakojo, kaip užkariauti merginos širdį. Girdėjau tik: Ooo eee ooo a a, ting tang, vala vala, bing bang. Juokas ėmė kutenti gerklę, o kadangi pastaruoju metu retai kada juokdavausi, nuskubėjau į viršų. Įžengusi į pastogę radau mamą verkiančią. – Ši plokštelė, – pasakė ji, paleisdama dar kartą, – visada jį pra linksmindavo. Žinojau: kai mama kūkčioja, geriau jos neklausinėti. Todėl susi rangiau šalia ir klausiausi dainos, privertusios mamą išsiverkti. Kiekvienas gyvenimas turi savo garso takelį. Viena melodija primena man vasarą, kurią praleidau kūną tepdama kūdikiams skirtu aliejumi, kad gražiau įdegčiau saulėje. Kita – sekiojimą paskui tėvą, kai sekmadienio rytais eidavo parsi nešti laikraščio „New York Times“. Yra daina, kuri primena, kaip pasinaudojau svetima asmens tapatybės kortele, kad galėčiau pa tekti į naktinį klubą, o dar viena susijusi su mano pusseserės Izobe lės šešioliktuoju gimtadieniu – tąsyk kartu su vienu berniuku vai * Garsių komikų duetas (čia ir toliau – vert. past.).

dinau spektaklyje „Septynios minutėse danguje“ ir tam berniukui iš burnos sklido pomidorų sriubos kvapas. Jeigu paklaustumėte manęs, kas yra muzika, atsakyčiau: tai pri siminimų kalba. Vanda, slaugos namų pakaitinė slaugytoja, įteikia man svečio leidimą, nors čionai vaikščiojau ir dirbau visus praėjusius metus. – Kaip jis šiandien? – klausiu. – Kaip visada, – atsako Vanda. – Kabo ant šviestuvo ir linksmi na žmones šokdamas stepą ir rodydamas šešėlių spektaklį. Nusišypsau. Poną Dokerį kankina silpnaprotystė. Jau dvylika mėnesių esu jo muzikos terapeutė, bet su manimi jis bendravo tik du kartus. Dažniausiai sėdi ant lovos arba invalido vežimėlyje ir spokso į vieną tašką, į nieką nekreipdamas dėmesio. Kai prisistatau esanti muzikos terapeutė, daug kas mano, kad ligoniams skambinu gitara, esu atlikėja. Iš tikrųjų aš – fizinės tera pijos specialistė, bet, užuot dirbusi prie bėgimo takelio ir turėklų, gydymui taikau muziką. Kai kam nors tai paaiškinu, mano darbas dažniausiai pavadinamas naujųjų amžių nesąmone. Iš tikrųjų tai tam tikras mokslas. Nuskenavus smegenis matyti, kad muzika tarsi apšviečia galvos smegenų vidurinę prefrontalinę žievę ir sužadina atmintį. Staiga jūs prisimenate vietą, asmenį, įvy kį. Stipriausia reakcija į muziką – kai sukeliami ryškiausi prisimi nimai; tada smegenų aktyvumas būna didžiausias. Dėl šios priežas ties priepuolį turėję pacientai gali pirmiau suvokti dainos žodžius ir tik paskui pradėti kalbėti. Štai kodėl sergantieji Alcheimerio liga vis dar mena savo jaunystės dainas. Štai kodėl aš iki šiol tebegydau poną Dokerį. – Ačiū už perspėjimą, – sakau Vandai, tada paimu krepšį, gitarą ir afrikietišką būgnelį. – Pastatykit, – primygtinai pareikalauja ji. – Jums negalima neš ti sunkumų. – Geriau jau nebūtų jo, – tariu ir paliečiu sau pilvą. Dvidešimt aštuntą nėštumo savaitę atrodau siaubingai... Žino ma, meluoju. Kad susilaukčiau kūdikio, įdėjau tiek pastangų, jog nėštumą vadinti našta būtų nedovanotina. Pamojuoju Vandai ir einu į salę pravesti dar vieno gydymo kurso. 15

Paprastai mokau visą grupę slaugos namų pacientų, bet ponas Dokeris – ypatingas atvejis. Jis – vienas iš kompanijos „Fortune 500“ vadovų – dabar gyvena šiuose labai prašmatniuose slaugos namuose, o jo duktė Mim moka už tai, kad dirbčiau su juo kartą per savaitę. Jam greitai aštuoniasdešimt, ant galvos žili gaurai, o gumbuotos rankos tikriausiai pianinu grodavo džiazą. Kad suvokia, jog mudu esame toje pat fizinėje erdvėje, ponas Dokeris paskutinįsyk leido man suprasti prieš du mėnesius. Aš skambinau gitara ir jis du kartus garsiai sudavė kumščiu į invalido vežimėlio rankeną. Nesu tikra, ar tai buvo mušimas į taktą, o gal mėginimas liepti man liautis, bet jis pataikė į ritmą. Pasibeldžiu ir atidarau duris. – Pone Dokeri, – tariu. – Tai aš, Zoja. Zoja Bakster. Gal norėtu mėte, kad jums pagročiau? Slaugytoja jau pasodinusi jį į fotelį, kuriame jis visad tūno ir žiū ri pro langą. O gal tiesiog spokso priešais save, nes žvilgsnis niekur nenukreiptas. Jo rankos guli sterblėje lyg omaro žnyplės. – Gerai! – ištariu vikriai apeidama lovą, televizoriaus staliuką ir stalą, ant kurio stovi nepaliesti pusryčiai. – Ką dainuosim šian dien? – Lukteliu, nors atsakymo sulaukti nesitikiu. – „Tu mano sau lės šviesa“ ar „Tenesio valsą“? – Įsispraudusi į tarpą prie lovos, tokį siaurą, kad vos telpa mano pilvas ir muzikos instrumentas, mėginu ištraukti gitarą iš dėklo. Nerangiai uždedu ją sau ant pilvo ir išgaunu kelis akordus. Tačiau kiek pasvarsčiusi padedu instrumentą į šoną. Tada imu krepšyje ieškoti marako* – turiu įvairių nedidelių ins trumentų, tinkančių tokioms dienoms. Švelniai įspraudžiu barška lą ponui Dokeriui į delną. – Jei kartais norėtumėte man pritarti. – Paskui tyliai uždainuo ju: – Pasikviesk mane į beisbolo rungtynes, pasiimk mane... Nutylu, nes mudviem svarbu užbaigti žinomą frazę. Viliuosi, kad jis tyliai ištars paskutinį žodį „drauge“. Pažvelgiu į poną Doke rį, bet marakas jo rankoje nė nekrusteli. – Nupirk man žemės riešutų ir karamelinių kukurūzų spragėsių. Man nesvarbu, jei niekada negrįšiu. – Tyliai barškindama ir dainuo * Pietų Amerikos tautų mušamasis muzikos instrumentas (žvyro pripiltas ko koso riešuto kevalas su kotu).

dama atsistoju priešais. – Leisk man palaikyti, palaikyti, palaikyti mūsų komandą. Jei jie pralaimės, bus gėda. Nes vienas, du, trys... Staiga pono Dokerio ranka pakyla, ir marakas pataiko man į lūpą. Pajuntu kraują. Nustembu taip, kad susvirduliavusi žingteliu atatupsta, o akyse pasirodo ašaros. Prispaudžiu rankovę prie pra kirstos lūpos, stengdamasi neišsiduoti, kad mane sužeidė. – Gal aš jus nuliūdinau? Ponas Dokeris tyli. Marakas nukrito ant pagalvės. – Aš tik užeisiu jums už nugaros ir pasiimsiu instrumentą, – sa kau ramiai. Man pajudėjus, jis vėl užsimoja. Šįkart suklumpu, atsitrenkiu į stalą ir apverčiu padėklą su pusryčiais. – Kas čia vyksta? – sušunka Vanda, įsiveržusi pro duris. Ji žvilg teli į mane, į maistą ant grindų, į poną Dokerį. – Nieko, – sakau jai. – Mums viskas gerai. Vanda nužvelgia mano pilvą. – Ar tikrai? Aš linkteliu, ir ji išeina iš kambario. Atsargiai atsisėdu ant radi atoriaus prie lango. – Pone Dokeri, kas jums nepatinka? – paklausiu ramiai. Kai jis pažvelgia į mane, jo akyse blizga ašaros, o žvilgsnis pro tingas. Paskui akys pradeda klajoti po kambarį – dėbteli į valdiškas užuolaidas, į pirmosios pagalbos priemones stiklinėje spintelėje už lovos, į plastikinį vandens ąsotį ant naktinio staliuko. – Viskas, – tvirtai ištaria jis. Mąstau apie šį žmogų, apie kurį buvo rašyta „Money“ ir „Fortu ne“ žurnaluose: įpratęs vadovauti tūkstančiams darbuotojų, dienas leidęs ištaigingame kampiniame kabinete plokštėmis apmuštomis sienomis, su prabangiu kilimu ir odine supamąja kėde. Panūstu atsiprašyti jo už tai, kad ištraukiau gitarą ir muzika įsiveržė į jo aptemusį protą. Nes yra dalykų, kuriuos geriau užmiršti. Lėlė, kurią tėvo mirties dieną užkasiau prie kaimynų namo, buvo vardu Meilutė Sindė. Užsimaniau jos prieš praėjusias Kalėdas – ne galėjau atsispirti rytinėms televizijos reklamoms, rodomoms šeš 17

Aštuntą trisdešimt Maksas suleido dešimt tūkstančių mililitrų hCG*. Lygiai po trisdešimt šešių valandų kiaušinėliai buvo išimti. Tada gavau ICSI – intracitoplazminę spermatozoido injekciją, skirtą kiaušinėliui apvaisinti Makso sperma. Po trijų dienų, Mak sui laikant mane už rankos, pro makštį ir gimdos kaklelį į gimdos ertmę buvo įvestas kateteris, ir mirgančiame kompiuterio monito riuje stebėjome apvaisintą kiaušialąstę. Mano gimdos gleivinė at rodė panaši į vandenyje siūbuojančias jūrų žoles. Balta kibirkštėlė, žvaigždutė, ištryško iš švirkšto ir nukrito tarp dviejų žolelių. Galimą nėštumą atšventėme man į raumenis įšvirkšdami progesterono. O kai kuriems žmonėms, norintiems vaiko, užtenka tik pasi mylėti. Įžengusi į mamos namus randu ją sėdinčią prie kompiuterio – pil do savo anketą neseniai sukurtame socialiniame tinkle „Facebo ok“. Matau parašyta: DARA VYKS KVIEČIA SAVO DUKRĄ DRAU GAUTI.

– Neturiu kada kalbėti, – atžariai taria ji. – Bet skambino tavo vyras. – Maksas? – Negi turi dar ir antrą? – Ko jis norėjo? Motina gūžteli pečiais. Nekreipdama į ją dėmesio, virtuvėje pa keliu telefono ragelį ir surenku Makso mobiliojo numerį. – Kodėl neįsijungi telefono? – atsiliepęs paklausia Maksas. – Taip, brangusis, – atsakau. – Ir aš tave myliu. Girdžiu burzgiant žoliapjovę. Vasarą Maksas dažnai pjauna žolę, rudenį grėbsto lapus, o žiemą sniego valytuvu valo sniegą. „O ką veiki tada, kai aplinkui vien purvas?“ – paklausiau jo, kai susitiko me pirmą kartą. „Voliojuosi jame“, – atsakė šypsodamasis. – Girdėjau, tave sužeidė? – Nemalonios naujienos sklinda greitai. Beje, kas tau sakė? – Aš tik pamaniau... Turiu galvoje, mudu šitaip stengėmės... Maksas nuščiuvo, bet aš supratau, ką norėjo pasakyti. * Žmogaus chorioninio gonadotropino.

– Girdėjai apie poną Dokerį? – sakau jam. – Mes jau finišo tie siojoje. Ironiška, bet po šitiek pastangų metų aš dėl nėštumo jaučiuo si daug ramesnė negu Maksas. Buvo laikai, kai prieš išlipdama iš lovos prietaringai skaičiuodavau nuo dvidešimties iki vieno arba visą savaitę vilkėdavau ta pačia laiminga liemene, kad tik embri onas išsilaikytų. Tačiau niekada nebuvau pažengusi taip toli, kaip dabar: mano kulkšnys palaimingai patinusios, gelia sąnarius, prausdamasi po dušu negaliu pamatyti savo pėdų. Dar niekada nebuvau nėščia tiek ilgai, kad kam nors šautų į galvą planuoti kū dikio vakarėlį. – Žinau, mums reikia pinigų, Zoja, bet jei tavo pacientai prade da smurtauti... – Maksai, ponas Dokeris devyniasdešimt penkis procentus viso laiko yra katatoniškas*, o apdegusieji dažniausiai guli be sąmonės. Iš tikrųjų tai buvo laimingas atsitiktinumas. Juk susižeisti galiu ir eidama per gatvę. – Tada neik per gatvę, – sako Maksas. – Kada grįši namo? Esu tikra, jis žino apie vakarėlį, bet nutariu pameluoti. – Turiu įvertinti savo naują klientą, – pajuokauju. – Maiką Tai soną. – Labai šmaikštu. Klausyk, dabar negaliu kalbėti... – Tu skambinai man... – Tik todėl, kad maniau, jog darai kažką kvaila... – Maksai, – pertraukiu jį. – Nepradėk. Tik nepradėk. Vaikus auginančios poros man ir Maksui daugelį metų kalbėda vo, esą mudu labai laimingi: galime mėgautis vienas kitu, nereikia ginčytis, kuris gamins pietus, o kuris veš vaikus į mažosios lygos treniruotes. Tačiau romantiką naikina ir pokalbiai per vakarienę apie estradiolio koncentraciją ar vizito į kliniką laiką. Ir Maksas ne visada elgiasi gerai – pradedant mano pėdų masažu ir baigiant meiliais žodžiais (esu ne graži, o išsipūtusi). Pastaruoju metu net prie jo stipriai prisiglaudusi jaučiu: nesu taip arti, kad galėčiau jį paliesti, – tarsi jis būtų kažin kur kitur. Tariau sau, kad viską pra * Katatonija – psichikos sutrikimas, kuris reiškiasi judėjimo ir elgsenos paki timais.

simanau. Jo bėda – nervai, mano – šėlstantys hormonai. Tiesiog noriu, kad nereikėtų teisintis. Jau ne pirmą kartą užsimanau turėti draugę, kuriai galėčiau iš sipasakoti. Tokią, kuri linkčiotų, o kai skųsiuosi vyru, sakytų tai, ką noriu girdėti. Tačiau pasišventus kovai su nevaisingumu mano draugės nutolo. Su kai kuriomis santykius nutraukiau aš pati, ne norėjau klausytis istorijų apie pirmuosius jų kūdikių žodžius nei svečiuose spoksoti į buteliukus, mašinėles ir pliušinius mešku čius – gyvenimo detales, man kol kas nepasiekiamas. Taigi ilgai niui visi ryšiai nutrūko ir galų gale liko vienintelis žmogus, kuris iš tikrųjų suprato mano emocijas, susijusias su dirbtiniu apvaisi nimu, – Maksas. Mes nutolome nuo kitų todėl, kad tarp vedusių draugų buvome vienintelė bevaikė pora. Atsiskyrę jautėmės ne to kie pažeidžiami, viskas mažiau skaudino. Girdžiu, kaip jis baigia pokalbį telefonu, ir matau, kad mama įdėmiai mūsų klausėsi. – Ar viskas gerai tarp jūsų? – Maniau, pyksti ant manęs. – Pykstu. – Tai kodėl slapta klausaisi? – Tai joks klausymasis, jei virtuvė ir telefonas – mano. Kas atsi tiko Maksui? – Nieko, – papurtau galvą. – Nežinau. Mama nutaiso susirūpinusį veidą. – Sėskim ir išsiaiškinkim. Išpučiu akis. – Ar tai iš tikrųjų padeda tavo klientams? – Tikriausiai nustebsi, bet daugelis jau žino, kaip išspręsti savo problemas. Jau keturis mėnesius ji skelbiasi dirbanti agentūroje „Mama žino geriausiai“ – dalija patarimus įvairiais gyvenimo klausimais, yra tos agentūros savininkė ir vienintelė darbuotoja. Ši profesija – dar vienas iš daugybės jos persikūnijimų. Mama darbavosi reiki instruktore, estrados komike, o vieną nemalonią vasarą, kai dar buvau paauglė, vaidino prekybos agentę ir siūlė savo išradimą – ba nanams laikyti skirtus rausvus neopreno maišelius; tokiu maišeliu siūlė apgaubti vaisių, kad šis pernelyg greitai neparuduotų (deja, 23

taip bananas kartais būdavo supainiojamas su sekso žaisliuku). Pa lyginti su ana veikla, patarėja gyvenimo klausimais – gan banalus užsiėmimas. – Kai laukiausi tavęs, mudu su tavo tėvu pykdavomės taip daž nai, kad kartą neiškentusi palikau jį. Nustebusi žvelgiu į ją. Kaip čia taip? Kodėl visus keturiasdešimt metų nieko nesu apie tai girdėjusi? – Rimtai? Ji linkteli. – Susipakavau daiktus, pasakiau jam „sudie“ ir išėjau. – Ir kur nuėjai? – Iki keliuko galo, – atsako mama. – Buvau devintą mėnesį nėš čia. Tai buvo ilgiausias kelias, kurį pajėgiau nukrypuoti nejausda ma, kad tuoj iškris gimda. Susiraukiu. – Ar būtina taip vaizdingai pasakoti? – O kaip norėtum, kad vadinčiau, Zoja? Embriono namais? – Kas buvo paskui? – Saulė nusileido, ir tavo tėvas atėjo nešinas mano švarkeliu. Pasėdėjom kelias minutes ir grįžom į namus. – Ji gūžteli pečiais. – Paskui gimei tu, ir tai, dėl ko mudu ginčijomės, neteko prasmės. Aš tik noriu pasakyti, kad praeitis – tramplinas į ateitį. Sukryžiuoju rankas. – Ar vėl uostei Windex valiklio? – klausiu. – Ne, tai mano naujausias šūkis. Žiūrėk. Mamos pirštai ima greitai bėgioti klaviatūra. Geriausias jos pa tarimas, kada nors duotas man, buvo baigti mašinraščio kursus. Įnirtingai priešinausi. Vidurinėje mokykloje tai buvo profesinio la vinimo dalis. Tuos kursus lankė vaikai, kurie nesimokė papildomų dalykų kaip aš, kurie rūkydavo už mokyklos kampo, ryškiai dažėsi ir klausėsi sunkiojo metalo. Eisi tenai vertinti žmonių ar mokytis spausdinti? – paklausė mama. Taigi galiausiai tapau viena iš trijų mergaičių, gavusių apdovanojimą už gebėjimą spausdinti septy niasdešimt penkis žodžius per minutę. Žinoma, dabar dirbu ne mašinėle, o kompiuteriu, bet kaskart rašydama kliento įvertinimą mintyse padėkoju mamai, nes ji buvo teisi. 24

Motina atidaro savo „Facebook“ langą. Ten pamatau jos nuo trauką ir minėtąjį šūkį. – Jei būtum sutikusi draugauti, būtum žinojusi, kad tai naujasis mano devizas. – Gal ketini smogti man pasitelkusi socialinių tinklų etiketą? – klausiu. – Gerai žinau tik tai, kad nešiojau tave devynis mėnesius. Mai tinau, rengiau, mokėjau už mokslą koledže. Mudviejų draugystė „Facebook“ tinkle tebūtų menkutis atlygis už visa tai. – Juk esi mano motina. Tau visai nebūtina tapti mano drauge. Ji parodo į mano pilvą. – Tikiuosi, vaikas suteiks tau tiek pat sielvarto, kiek tu suteiki man. – Beje, o kam tau tas „Facebook“? – Jis man reikalingas verslui. Kiek žinau, mano motina turi tris klientus ir nė vienam, regis, neužkliuvo, kad ji – be mokslinio laipsnio, suteikiančio teisę kon sultuoti, duoti patarimų ar panašiai, kas šiaip jau derėtų patarėjai. Viena iš klienčių – namisėda motina, vėl norinti pradėti dirbti, bet neturinti jokių gebėjimų, išskyrus tai, kad ant bandelės moka už tepti žemės riešutų sviesto ir atskiria šviesias spalvas nuo tamsių. Kitas klientas – dvidešimt šešerių vaikinas, neseniai susiradęs ti krąją motiną, bet bijantis užmegzti su ja ryšį. Paskutinysis – atsi gaunantis alkoholikas, kuriam patinka ramiai pradėti savaitę. – Patarėja gyvenimo klausimais turi naudotis naujausiomis technologijomis. Dirbti naujoviškai, – sako mama. – Jei dirbtum naujoviškai, nevartotum šio žodžio. Žinai, apie ką galvoju? Apie kino filmą, kurį matėme praėjusį sekmadienį. – Man jis nepatiko. Knygoje pabaiga geresnė... – Ne, aš ne apie tai. Kai bilietų pardavėja paklausė, ar tu pensi ninkė, paskui visą vakarą nepratarei nė žodžio. Motina atsistoja. – Dėl Dievo meilės, ar aš panaši į pensininkę? Skrupulingai da žau plaukus. Turiu treniruoklį. Brajaną Viljamsą iškeičiau į Džoną Stiuartą. Turiu pripažinti – ji atrodo geriau negu dauguma mano draugių motinų. Jos lygūs plaukai vis dar rudos spalvos, žalios akys – kaip mano, o stilius – madinga eklektika, žmones priverčianti pažvelgti 25

į ją antrą kartą svarstant, ar toji moteris skrupulingai parinko dra bužius, ar ieškodama tinkamų išvertė visą savo spintą. – Mama, – sakau, – būdama šešiasdešimt penkerių tu atrodai jauna ne pagal metus. Tau nereikia jokio „Facebook“, kad tai įro dytum. Mane kartais stebina, kad žmonės pasiryžę mano motinai mo kėti pinigus už jos dalijamus patarimus gyvenimo klausimais. Aš, duktė, priešingai, stengiausi jų vengti. O mama tvirtina, esą klien tams daro įspūdį, kad ji pati patyrė skaudžių išgyvenimų. Tai neva didina pasitikėjimą ja. Anot mamos, dauguma patarėjų – tiesiog geri klausytojai, galintys paraginti veikti neryžtingą žmogų. Iš ti krųjų, kokių dar rekomendacijų reikia žmogui, kuris užaugino sa vus vaikus? Pažvelgiu jai per petį. – Nemanai, kad turėtum paminėti ir mane? – klausiu. – Kad aš esu tavo tinkamumo dirbti šį darbą įrodymas? – Būtų juokinga, jeigu tavo vardas atsirastų mano tinklapyje, o nuorodos į tavo tinklapį nebūtų. Bet... – Ji atsidūsta. – Maniškis skirtas tik žmonėms, kurie atsiliepė į kvietimą draugauti. – Dėl Dievo, mama. Pasilenkiu ir klaviatūra pradedu rinkti žodžius. Mano pirštai liečia motinos pirštus, o atsikišęs pilvas – jos nugarą. Prisijungiu prie savo tinklapio. Ekrane sušmėžuoja mintys ir informacija apie žmones, su kuriais lankiau mokyklą, apie muzikos terapeutus ar buvusius profesorius, apie koledžo kambario draugę Darsę, su kuria seniai nebendravau. Reikėtų pasikalbėti su ja, – dingteli, bet žinau, kad to nebus. Ji augina dvynukes, abi mergaitės lanko paren giamąją klasę. Matau jas nuotraukoje besišypsančias. Priimu mamos prašymą draugauti, nors man tai regisi kapitu liacija. – Štai, – sakau. – Dabar patenkinta? – Labai. Dabar bent žinau, kad prisijungusi galėsiu pamatyti savo anūkės nuotraukas. – Užuot atvažiavusi mylią iki mano namų, kad pamatytum savo akimis? – Tai tiesiog principai, Zoja, – atsako mama. – Džiaugiuosi, kad pagaliau nustojai riesti nosį. 26

– Nieko aš neriečiu, – atšaunu. – Tiesiog nenoriu susipykti iki vakarėlio. Ketindama atsikirsti mama išsižioja, bet paskui užsičiaupia. Akimirką ji mąsto, mėgindama įžvelgti nežinia kokią klastą, tačiau greitai pasiduoda. – Kas tau pasakė apie vakarėlį? – pasiteirauja. – Manau, pastojusi įgijau šeštąjį pojūtį, – atsakau. Motina minutėlę svarsto. – Tikrai? – perklausia. Patraukiu į virtuvę patyrinėti šaldytuvo. Ten randu tris inde lius avinžirnių užtepo ir maišelį morkų, taip pat įvairaus neaiškaus maisto plastikiniuose indeliuose. – Kartais ryte atsibudusi žinau: Maksas pusryčiams užsigeis „Cap’n Crunch“ dribsnių. Arba štai suskamba telefonas ir aš dar neatsiliepusi jaučiu, kad skambini tu. – Kai laukiausi tavęs, galėdavau nuspėti lietų, – atsako mama. – Mano spėjimai būdavo tikslesni negu orų pranešėjo per ABC žinias. Įkišu pirštą į avinžirnių užtepą. – Šiandien atsibudau – visas miegamasis kvepia baklažanų ap kepu. Žinai, tuo gardžiuoju, koks gaminamas italų restorane. Motina išsižioja iš nuostabos. – Vakarėlis vyks kaip tik tame restorane! Kada prasidėjo ta aiš kiaregystė? – Kai Makso švarke radau kvitą, kad sumokėjo už kvietimus į „Kinko“. Motina minutę tyli, paskui prapliumpa juoktis. – O aš jau maniau: įrašysiu tavo nurodytus skaičius, laimėsiu loterijoje ir išvyksiu į kruizą. – Atleisk, kad tave nuvyliau. Ji paglosto man pilvą. – Zoja, net jeigu labai stengtumeisi, tau vis tiek nepavyktų ma nęs nuvilti. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad reagavimas į muziką – tai įro dymas, jog žmogus – ne vien kūnas ir kraujas, o turi ir dvasią. Esą visos reakcijos į išorinius dirgiklius susijusios su evoliucija, troš kimu išgyventi. Ranką nuo ugnies atitraukiame, kad nenudegtu 27

– Esu muzikos terapeutė, – atsakiau. Ji sumirksėjo, tada pavartė savo kalendorių. – Ak taip, – ištarė. – „Kaplano“ edukacinių kursų atstovas atvyks rytoj. Dabar Vanesa nė nepažvelgia į sauskelnes. – Man panašu į „Mounds“, – sako sausai. – Tiksliau, čia du ba tonėliai. Pradedu juoktis, bet Vanesos sąmojį supratau, regis, vienintelė. Aleksa priblokšta, kad į jos sumanytus žaidimus nežiūrima rimtai. Mano mama paima sauskelnes iš Vanesos ir pasiūlo: – O gal pažaiskime „Sugalvok kūdikiui vardą“? Man sudiegia šoną. Išsiblaškiusi pamasažuoju tą vietą. Mama pradeda skaityti iš lapo, kurį Aleksa išspausdino, prieš tai pasiraususi internete. – Liūto jauniklis yra... Pusseserė kilsteli ranką. – Liūtukas, – sušunka ji. – Teisingai! Žuvies jauniklis yra... – Ikriukas? – spėja Vanesa. – Mailius, – sako Vanda. – Kažin, – ginčijasi Izobelė. – Sakau tau, pasakojo laidoj „Kaip tapti milijonierium“. Staiga šoną man nudiegia taip stipriai, kad net užima kvapą. – Zoja! – Mamos balsas atsklinda iš kažin kur toli. Pamėginu atsistoti. Dvidešimt aštuonios savaitės, – dingteli. – Per anksti. Vėl dieglys, ir dabar trenkia it elektra. Griūvu ant mamos ir pa juntu šiltą srovę tarp kojų. – Vandenys, – sušnibždu. – Atrodo, nubėgo. Tačiau pažvelgusi žemyn pamatau, kad stoviu kraujo klane. Vakar vakare pirmą kartą su Maksu kalbėjomės apie kūdikio vardą. – Džoana, – sušnibždėjau, kai jis išjungė šviesą. – Turiu tave nuvilti, – atsakė jis. – Bet čia – tik aš. Mačiau, kaip šypsosi tamsoje. Niekada nebūčiau patikėjusi, jog manimi susižavės toks vyras kaip Maksas – aukštas plačiapetis banglentininkas su kupeta šviesių plaukų ant galvos ir tokia miela 29

šypsena, kad net pardavėjos nuleisdavo kainą, o tipiškos viduri niosios klasės motinos, savo vaikus siunčiančios sportuoti, stab telėdavo prie mūsų keliuko. Mane visada vadino sumania, tačiau niekas, net ir turintis lakią vaizduotę, gražuole tikrai nepavadintų. Esu tiesiog „kaimynė“, mergina, kurios niekas nekviečia šokti, o veidą sunku prisiminti. Kai Maksas pirmą kartą mane užkalbi no (tai nutiko per jo brolio vestuves; tąsyk pavadavau pagrindinę grupės dainininkę, negalėjusią atvykti dėl akmens inkstuose), at sisukau manydama, kad kreipiasi į kažin ką kitą. Po kelerių metų jis prisipažino nemokąs bendrauti su merginoms, bet mano balsas anąkart paveikęs jį kaip narkotikas: prasiskverbė į kraujagysles ir suteikė drąsos prieiti prie manęs per penkiolikos minučių per traukėlę. Maksas manė, kad muzikologijos magistrė nenorės prasidėti su vaikinu, išmestu iš koledžo, užkietėjusiu banglentininku ir ne itin vykusiu dekoratyvinės sodininkystės specialistu. O aš niekada nemaniau patiksianti vyrui, galinčiam parsivesti namo bet kurią trokštamą merginą su dviem X chromosomomis. Vakar vakare jis švelniai uždėjo ranką man ant pilvo. – Manau, kalbos apie kūdikį gali prišaukti nelaimę. Taip ir buvo. Tai yra man taip nutinka visada. Tačiau tąkart ma niau: mums beveik pavyko pasiekti finišo liniją. Tai taip realu. Kas bloga gali atsitikti? – Gerai, – atsakiau. – Aš persigalvojau. – Tada tebūnie Elspet, – tarė Maksas. – Mano mylimos tetos garbei. – Prašau, pasakyk, kad darai tai... Jis nusijuokė. – Dar turiu tetą, vardu Ermintruda... – Hana, – atrėmiau. – Stela. Seidž*. – Juk čia prieskonis, – nustebo Maksas. – Taip, bet ne kokie nors gvazdikėliai. Tai gražus prieskonis. Maksas pasilenkė ir priglaudė ausį man prie pilvo. – Paklauskime jos pačios, kokio vardo norėtų, – pasiūlė. – Ma nau... palauk... ne, luktelėk, ji atsiliepia garsiai ir aiškiai. – Vis dar * Angl. šalavijas.

skruostu prisiglaudęs prie mūsų kūdikio jis pažvelgė į mane. – Ber ta, – paskelbė pagaliau. Lyg norėdamas pareikšti savo nuomonę kūdikis spyrė Maksui į žandikaulį. Buvau tikra, jog tai reiškė, kad mažylei viskas gerai. Kad tai – ne nelaimės ženklas. Manyje viskas verda. Jaučiuosi lyg pjaustoma. Dar niekada nesu patyrusi tokių kančių, atrodo, skausmas susikaupęs po oda ir pašė lusiai veržiasi lauk. – Viskas bus gerai, – sako Maksas, tvirtai spausdamas man ran ką, lyg ketintume eiti imtynių. Įdomu, kada jis spėjo atvažiuoti ir kodėl man meluoja? Jis išbalęs ir, nors sėdi šalia, matau jį lyg pro rūką, kaip ir mane supančius gydytojus ir slaugytojas, susigrūdusias į mažytę gimdy mo palatą. Mano pilvas apvyniotas juosta, kuri prijungta prie vai siaus širdies tonų sekimo aparato. – Kūdikiui tik dvidešimt aštuonios savaitės, – sušvokščiu. – Žinome, brangioji, – atsiliepia slaugytoja ir kreipiasi į gydyto jus: – Monitoriuje nieko nematau. – Pamėgink dar kartą. Sugriebiu slaugytoją už rankovės. – Ar ji... ji per maža? – klausiu. – Zoja, darome viską, ką galime, – atsako toji. Ji pasukinėja mo nitoriaus rankenėlę ir pataiso juostą man ant pilvo. – Vis dar negir džiu širdies plakimo. – Ką? – Pamėginu atsisėsti, bet Maksas neleidžia. – Kodėl? – Reikia ištirti ultragarsu, – piktai sako daktarė Gelman, ir po minutės aparatas įvežamas į palatą. Man ant pilvo užtepa šalto gelio. Staiga mane vėl suriečia die glys. Gydytojos akys nukreiptos į ekraną. – Štai galvutė, – sako ji ramiai. – O čia širdelė. Žiūriu it paklaikusi, bet matau tik pilkus ir juodus šešėlius. – Ką jūs matote? – Zoja, noriu, kad atsipalaiduotumėte, – paprašo daktarė Gelman. Taigi prikandu lūpą. Klausausi, kaip kraujas tvinksi smilkiniuo se. Praeina minutė, dar viena. Kambaryje tylu, tik girdėti tylus ap aratų pypsėjimas. 31

Ir tada daktarė Gelman pasako tai, ką ir numaniau. – Nematau, kad plaktų širdis, Zoja. – Ji pažvelgia man į akis. – Deja, jūsų kūdikis negyvas. Staiga tylą perskrodžia garsas, kuris priverčia mane paleisti Makso ranką ir užsikišti ausis. Tai panašu į šūvį, į vinies kalimą, į sulaužytus pažadus. To garso, tikro skausmo akordo, niekada anks čiau nebuvau girdėjusi ir prireikia akimirkos suvokti, kad jis sklin da iš manęs pačios. Ruošdamasi gimdymui į ligoninės krepšį buvau sudėjusi: naktinius marškinius, išmargintus mėlynomis gėlytėmis, nors naktinių marškinių nedėviu nuo dvylikos metų; tris poras gimdyvės apatinių drabužių; viršutinių drabužių pamainą; dovanų paketėlį – kakavos sviesto losjoną ir kelis muilo lapelius naujagimio mamytei; šią dovanėlę man įteikė vieno apdegusio pa ciento, neseniai išrašyto iš ligoninės, motina; minkštutėlę pliušinę kiaulę, kurią su Maksu pirkome senokai, man pirmąkart pastojus, dar prieš persileidimą, kai buvome kupini vilties. Pasiėmiau ir savo iPod grotuvą su muzikos įrašais. Kai Berklio universitete paskutiniame kurse siekiau muzikos terapijos specia listo laipsnio, dirbau kuruojama profesoriaus, kuris pirmasis į gim dymo „priemonių“ sąrašą įtraukė muzikos terapiją. Yra mokslinių darbų, kuriuose muzika siejama su kvėpavimu, o kvėpavimas – su vegetacine nervų sistema, bet oficialiai nieko nenuveikta, kad dak taro Lamazės kvėpavimo technika būtų susieta su paties žmogaus pasirinkta muzika. O juk buvo daroma prielaida, kad gimdančios moterys, tam tikru metu klausančios tam tikros muzikos, teisingiau kvėpuoja ir atsipalaiduoja, dėl to ir gimdant skausmas mažesnis. Man, devyniolikmetei, regėjosi tikras stebuklas dirbti su žmo gumi, kurio tyrimai imti plačiai taikyti praktikoje. Tada nė ne nutuokiau, kad po dvidešimt vienų metų pati gausiu progą tai išmėginti. Kadangi muzika man labai svarbi, atidžiai rinkausi kūrinius gimdymo kančioms sumažinti. Iš pradžių atsipalaiduoti turėjo padėti Bramsas. Vėliau, kai metas sutelkti dėmesį į kvėpavimą, 32