TURINYS
Pratarmė Lietuvos skaitytojui
I skyrius. KARTUVIŲ VIRVĖ
1946 m. spalis. Alfredo Rosenbergo egzekucija Niurnberge 25
II skyrius. „KĄ TURĖTUME DARYTI?“
1938 m. rugsėjis. MI6 siūlo naują politiką, kaip pasipriešinti Hitleriui
III skyrius. KAS TAS BARONAS DE ROPPAS?
1954 m. lapkritis. Šnipo paieškos Anglijos kaime
IV skyrius. MEISTRIŠKO ŠNIPO ANATOMIJA
1886–1914 m. Dresdenas, Lietuva, Australija ir Londonas 49
V skyrius. ŽAIDIMAS KAULIUKAIS SU MIRTIMI
1914–1918 m. Aviacija ir belaisvių apklausos
VI skyrius. VISOS PASIPIKTINIMO FORMOS
1919 m. Billas de Roppas Berlyne
VII skyrius. TARP BOŠŲ IR BOLŠEVIKŲ
1919 m. rugpjūtis. Ardomoji veikla ir gudrybės Lietuvoje
VIII skyrius. „MASKVOS NURODYMAI MŪSŲ RAUDONIESIEMS“
1924 m. spalis. Billas de Roppas ir Zinovjevo laiškas
IX skyrius. IŠSIPLĖTUSI MISIJA
1924 m. balandžio–spalio mėn.
Nuo žvalgybos operacijos iki politinio sąmokslo 99
X skyrius. „PRIMITYVUMAS MUMYSE“
1925–1930 m. Spaudimas šnipinėti
XI skyrius. STEBINANTYS ATRADIMAI
1925–1930 m. Šnipinėjantis žurnalistas Berlyne 119
XII skyrius. DŽENTELMENIŠKAS DVIEJŲ FRONTO
VETERANŲ SUSITARIMAS
1931 m. Billas de Roppas „sutaria“ su Rosenbergu ir Hitleriu 127
XIII skyrius. GYVAS
RASINĖS NEAPYKANTOS ĮSIKŪNIJIMAS
1931–1933 m. Rosenbergo triumfas ir žlugimas Londone 137
XIV skyrius. GANGSTERIŲ GRUPUOTĖ
1934–1937 m. Paslapčių išgavimas nacių Berlyne 152
XV skyrius. ILGŲJŲ PEILIŲ NAKTIS
1934 m. Žaibo karas ir kraujo vonios
XVI skyrius. NACIAI „LABAI NUOŠIRDŪS“
1934–1936 m. Britanijos žmonių ir karališkosios šeimos mintys 177
XVII skyrius. „JŪSŲ NUOSTABUSIS FIURERIS“
1930–1938 m. Diplomatai, žurnalistai, šnipai Londone ir Berlyne
XVIII skyrius. PAMIŠĖLIO SVAJONĖS
1932–1939 m. Nacių planai dėl Sovietų Sąjungos
XIX skyrius. NOKAUTUOJANTIS SMŪGIS
1934–1938 m. Lenktynės su Liuftvafe
XX skyrius.
RAUDONA ASMENINIO PERSPĖJIMO ŠVIESA
1938–1939 m. Seksas ir įtarinėjimai karo išvakarėse
XXI skyrius. „SIŪLAU JUMS IŠVYKTI IŠ VOKIETIJOS“
1938–1939 m. Atgalinis skaičiavimas iki pasaulinio karo
XXII skyrius. NAUJAS SUNKUS SNIEGAS
1939–1940 m. Billo de Roppo taikdariškos pastangos iš Šveicarijos
XXIII skyrius. PAVEIKTAS BRITŲ SLAPTOSIOS TARNYBOS AGENTŲ
1941 m. gegužė. Hesso misija Škotijoje
XXIV skyrius. ŠNIPŲ ASO SAULĖLYDIS
1939–1945 m. Billas de Roppas karo metų Šveicarijoje
XXV skyrius. ŽLUGIMAS
1945–1946 m. Nacistinės Vokietijos pralaimėjimas
XXVI skyrius. PRIE OLIMPO DIEVŲ KELIŲ
1945–1973 m. Paskutiniai
XXVII skyrius. VERDIKTAS
svarbi buvo Billo de Roppo veikla?
Pratarmė Lietuvos skaitytojui
Žvalgybos tarnybų veiklos istorija – tema, kurioje visada liks paslapčių ir baltų puslapių. Tik retas slaptasis agentas tampa pasaulinio garso žvaigžde, tik retas kuris, net ir baigęs žvalgybininko karjerą, prabyla apie savo veiklą. Pagrindinis šios knygos herojus Billas de Roppas gali būti pelnytai vadinamas ir žmogumi legenda, ir žmogumi paslaptimi. Iš Šiaurės Lietuvos žemvaldžių, baronų von der Roppų giminės kilusiam Britanijos žvalgybos agentui pavyko prasiskverbti į Adolfui Hitleriui artimų žmonių ratą. Ne tik asmeniškai užmegzti bičiuliškus ryšius su Alfredu Rosenbergu (vienu iš pagrindinių nacių teoretikų, karo metais paskirtu Rytuose okupuotų teritorijų reichsministru), bet ir įgyti fiurerio pasitikėjimą. Manoma, kad būtent Billo de Roppo pateikta informacija Britanijos vyriausybei galiausiai padėjo tinkamai vertinti Hitlerį bei tikruosius jo planus, nors tuo metu pačioje šalyje buvo daugybė nacių simpatikų. XX a. 4-ajame dešimtmetyje de Roppo žvalgybinė informacija sudarė daugiau nei 70 procentų MI6 pranešimų apie nacistinę Vokietiją. Billas de Roppas buvo žmogus, daugybę metų veikęs pilkojoje zonoje. Ten, kur menkiausia klaida galėjo reikšti įkalinimą ar net mirtį.
Lietuvos skaitytoją tikrai sudomins iš senos Baltijos vokiečių giminės kilusio Billo de Roppo ir jo šeimos sąsajos su mūsų kraštu, apie kurias anglų autoriaus knygoje užsimenama nedaug. Vokiečių kėlimasis į rytinį Baltijos pajūrį, pirmiausia į dabartinės Latvijos teritoriją, prasidėjo dar XII amžiuje. Iš pradžių čia kėlėsi katalikų tikėjimą tarp pagonių skleidžiantys vienuoliai, paskui pirkliai, amatininkai, Kalavijuočių ordino sudėtyje atvykę kovoti kilmingi riteriai bei jiems pavaldus žemesnio rango karinis personalas. Ordino valdoms plečiantis šiaurės ir pietų kryptimis, atvykę vokiečiai miestuose pradėjo sudaryti daugumą. Kilmingų giminių atstovai gaudavo valdyti žemes ir tapo vadinamaisiais baronais – privilegijuotu
Britų šnipas Hitlerio guolyje
sluoksniu nukariautoje ir po truputį kolonizuojamoje Livonijoje
Viena iš Baltijos vokiečių giminių buvo baronai von der Roppai. Šios knygos pagrindinio herojaus Billo de Roppo (tikrasis vardas – Wilhelmas Sylvesteris von der Roppas, 1886–1973) sūnus Robertas (1913–1987) apie savo giminę rašo, kad „ji savo pavardę gavo nuo upės, esančios Livonijoje ir vadinamos Ropu arba Raupa“, taip pat mini tolimą protėvį vardu Teodorikas. XIII a. pradžios istoriniuose šaltiniuose iš tiesų sutinkamas
Livonijoje gyvenęs tikėtinas giminės pradininkas Teodorikas de Raupena (lot. Theodoricus de Raupena), o Ropu (arba Raupa) lyviai vadino Braslos upę. Prie upės esantis Straupės kaimelis, vėliau išaugęs į miestelį, vokiškai vadintas Ropu. Pasak pagrindinio herojaus sūnaus, jų giminėje būta ir dvasininkų, ir „teutonų riterių“. Pirmieji von der Roppai valdė Straupės apylinkes, o jų palikuonys įsikūrė Kurše. Plintant reformacijai, jie iš katalikybės perėjo į liuteronybę. Ilgainiui giminė taip išsikerojo, kad, anot Billo de Roppo sūnaus, „tapo daugiau klanu nei gimine“.
Per ilgus šimtmečius Livonijos šeimininkai keitėsi, tačiau visais laikotarpiais Baltijos vokiečių baronai išsaugodavo privilegijuotą padėtį, mokėdami sugyventi su visomis valdžiomis: nuo švedų iki rusų. Dalis vokiečių kilmės Livonijos dvarininkų dar Abiejų Tautų Respublikos laikais pirkosi dvarus Lietuvoje. Jau XVIII a. pabaigoje viena iš von der Roppų atšakų valdė didžiulį Pakruojo dvarą, kuriam priklausė daugiau nei 30 tūkstančių hektarų žemės.
Mums rūpimos von der Roppų atšakos istoriją galima skaičiuoti nuo 1767 m., kai Raudonpamūšės dvaro (dab. Pasvalio r., netoli Raubonių) valdytojas Wilhelmas Theodoras von der Roppas susilaukė sūnaus Alexanderio. Suaugęs Alexanderis mėgo lošti kortomis, tad, svečiuodamasis pas tuometį Daudžgirių dvaro (apie 10 km į vakarus nuo Biržų) valdytoją Aleksandrą Bistromą, tą dvarą neva išlošė. Nesusitaikęs su nuosavybės praradimu, Bistromas esą nusišovė. Sunku patvirtinti įvykių autentiškumą, bet 1845 m. dokumentuose Daudžgirių dvaras minimas kaip von der Roppų nuosavybė.
Šis dvaras buvo didesnis už šeimai taip pat priklausiusius Ąžuolpamūšės ir Gulbinų dvarus. Iš nedaugelio išlikusių nuotraukų galima susidaryti įspūdį, kaip jis atrodė. Prie pagrindinio pastato durų iš dviejų pusių vedė laiptai, o virš erdvios terasos frontone puikavosi vokiškas užrašas An Gottes Segen ist Alles Gelegen (liet. „Nuo Dievo palaiminimo viskas priklauso“). Pirmajame aukšte esančiose patalpose tilpo 50 svečių. Dvarvietėje
Daudžgirių dvaras XX a. pradžioje. (© James de Ropp)
buvo parkas, senų liepų supama alėja, tvenkinys su sala, įvairūs ūkinės paskirties pastatai. Didelėse oranžerijose prižiūrėti egzotiniai augalai. Klestėjimo laikais Daudžgirių dvarui priklausė beveik 450 hektarų žemės, čia darbavosi apie 200 žmonių. 1886 m. Daudžgiriuose (pagal kitą versiją, Dresdene) gimęs Billas de Roppas buvo dvarą tariamai kortomis išlošusio Alexanderio von der Roppo anūkas. 1902 m. mirus tėvui Wilhelmui Edmundui (jis palaidotas dvarvietės kieme ant kalvelės), šeimos turtas buvo padalintas. Ąžuolpamūšės dvarą paveldėjo Billo brolis Paulas (Paulius), o Daudžgirius – Friedrichas. Pastarasis – ne ką mažiau įdomi asmenybė už pagrindinį šios knygos herojų. Būdamas vokiečių baronu, Friedrichas turėjo puikių ryšių Vokietijos politiniuose sluoksniuose ir dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo susijęs su vokiečių žvalgyba. Jis tarpininkavo tarp Lietuvos Tarybos ir Vokietijos vyriausybės, 1916 m. kartu su visuomenininku Juozu Gabriu-Paršaičiu įkūrė Rusijos imperijos pavergtų tautų lygą, o 1917 m. pradėjo leisti laikraštį „Das Neue Litauen“ (liet. „Naujoji Lietuva“), propaguojantį savarankiškos Lietuvos, nors ir kažkiek priklausomos nuo Vokietijos, idėją. Kita vertus, 1919 m. nepritardamas Lietuvos Tarybos politikai, Friedrichas von der Roppas, J. Gabrys bei kiti Baltijos baronai Lietuvoje su buvusių vokiečių pajėgų, o paskui ir bermontininkų pagalba planavo surengti valstybės perversmą, tačiau planų atsisakyta, nes neturėta pakankamai jėgų. 1921 m. Friedrichas įkūrė slaptą „Baltijos ordiną“, vėliau dirbo Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje, tapo evangelikų jaunimo grupės vadovu. Parašė keliolika knygų religine tema.
Gulbinų dvaras galėjo atitekti Wilhelmui (Billui), bet pats jis apie tai nieko nepasakojo. Didžiąją dalį vaikystės ir jaunystės Billas praleido Vokietijoje su motina, Lietuvą aplankydamas tik retkarčiais, o paskui įsikūrė
Britų šnipas Hitlerio guolyje
Anglijoje. Susidomėjimo šeimos paveldu jis niekada nerodė: „Nenorėjau gyventi šeimos dvaruose. Norėjau keliauti.“
Pasak Billo de Roppo sūnaus Roberto, „per Pirmąjį pasaulinį karą Daudžgiriai labai nukentėjo. Nuolatiniai apšaudymai suniokojo sienas ir apgadino stogą. Plėšikaujantys būriai – vokiečių, baltųjų rusų, Raudonosios armijos – slapstėsi pastate, ir visa tai paliko savo žymes. Ant supelijusių, išblukusių tapetų keliomis kalbomis išraižytos nešvankybės. Didelės koklių krosnys, kadaise papuoštos žmones vaizduojančiomis figūrėlėmis, buvo apgriautos. Iš kadaise puikių baldų neliko nė šapelio.“
1922 m. nepriklausomoje Lietuvoje buvo priimtas Žemės reformos įstatymas, apribojantis dvarininkų valdas iki 80 hektarų. Tokiu būdu von der Roppai, kaip ir daugelis kitų stambių žemvaldžių, neteko dalies turto.
Robertas savo akimis matė kadaise ištaigingos dvarvietės nykimą. Po motinos mirties kitą moterį vedęs tėvas veikiausiai nežinojo, ką daryti su dvylikamečiu sūnumi iš pirmosios santuokos. 1925 m. berniukas atvežtas iš Anglijos į Lietuvą ir nuo vienų iki dvejų metų gyveno Daudžgiriuose. Nors dvaras priklausė tėvo broliui Friedrichui, jį prižiūrėjo Ąžuolpamūšėje gyvenęs kitas brolis Paulas. Be Roberto, ištuštėjusioje dvarvietėje tuo metu gyveno kelios von der Roppų tarnų ir valstiečių šeimos.
Vėliau šį laikotarpį Robertas prisiminė kaip niūrų gyvenimą griuvėsiuose, kenčiant šaltį ir baimę, visur šmirinėjant žiurkėms. Kita vertus, priverstinė viešnagė Lietuvoje jaunuolį supažindino su vietos žmonių gyvenimu. Jis pramoko daugelį žemės ūkio darbų: kinkyti arklį prie plūgo, arti, šienauti, rišti pėdus. Taip pat užsimena apie lietuvių liaudies dainas: „O dainos! Niekada negirdėjau tokio dainavimo. Lietuviai yra labai sena tauta, o jų kalba gimininga sanskritui. Jie turi dainas, kurios turėtų būti taip pat labai senos. Nors lietuvių šokiai labai gyvi, dainos melancholiškos. Valstiečiai dainuodavo eidami į darbą ir grįždami iš jo, dainuodavo tobuloje harmonijoje. Moterys atlikdavo vieną dalį, vyrai – kitą. Virš plačių pievų sklido šios liūdnos harmonijos, išraiška tautos, kurios likimas tarp dviejų milžinų – germanų ir slavų – visada buvo sunkus. Šie žmonės gyveno skurdžioje žemėje su skurdžiu dirvožemiu ir žiauriu klimatu.“ 1927 m. Billas de Roppas pagaliau nusprendė sūnų Robertą išsiųsti į Australiją dirbti pas ūkininkus. Daugiau jaunuolis į Lietuvą negrįžo. Paulas von der Roppas Lietuvoje ūkininkavo iki pat sovietų okupacijos 1940 metais. Nacionalizavus dvarus, jis persikėlė į nacių okupuotą Lenkiją, o 1944 m. nuo artėjančios Raudonosios armijos bėgo į Vokietiją.
Sovietų valdžios perimta dvarvietė toliau nyko, nors čia kurį laiką veikė vaikų namai. XX a. 7-ojo dešimtmečio nuotraukose pagrindinis dvaro pastatas žvelgia išdaužytais langais, nors dar palyginti sveikas, o XXI a. pradžioje buvo likusios tik sienos. Visa tai nepaisant, kad dar nepriklausomybės pradžioje dvarvietė įtraukta į nekilnojamojo paveldo registrą.
Daudžgirių dvaro liekanos 2025 m.
2025 m. vasarą apsilankius ten, kur kadaise stūksojo Daudžgirių dvaras, jau niekas nepriminė apie stambių žemvaldžių von der Roppų klestėjimo laikus. Vietoj kadaise prižiūrėtų alėjų ir gėlynų į viršų kilo susiraizgę krūmai ir aukšta žolė. Iš kadaise ištaigingo pagrindinio dvaro pastato telikęs pro tankumyną vos įžvelgiamas vienišas raudono mūro fragmentas.
Iš Lietuvos kilusio paslaptingo barono asmenybė iki šiol kelia ne tik istorikų, bet ir visuomenės susidomėjimą. Nors britų žvalgybos istorijoje Billas de Roppas laikomas gana reikšmingu agentu, stebėtina, kad informacijos apie jį mažai. Iki pat gyvenimo pabaigos senasis baronas nenoriai kalbėjo apie savo veiklą, pokariu gyveno gana atsiskyręs ir net artimiausi kaimynai nežinojo jo praeities.
Šios informacijos trūkumą ryžosi užpildyti Timas Willasey-Wilsey –Londono karališkojo koledžo karo studijų profesorius, geopolitikos ekspertas, istorikas, buvęs diplomatas. Šiame jo darbe pirmą kartą detaliai išnagrinėta bene labiausiai neįvertinto ir kartu labiausiai užmiršto britų MI6 žvalgybos agento biografija bei žvalgybinė veikla.
Kviečiame naujoje šviesoje susipažinti su baronų von der Roppų Biržų atšakos išskirtiniu atstovu Billu de Roppu.
Leidėjas
Von der Roppų giminei priklausantys dvarai Biržų ir Pasvalio apylinkėse.
0 1 2 3 km
Von der Roppų giminei priklausantys dvarai Biržų ir Pasvalio apylinkėse. (Karte des westlichen Russlands, M 1:100 000, 1917 m.)
Viršuje: Alfredas Rosenbergas (dešinėje), Billas de Roppas, SS karininkas pavarde Riemeris ir vienas iš Rosenbergo personalo narių krečia pokštus prieš kamerą per savo kelionę į Austriją 1938 metais. (© James de Ropp)
Apačioje: Billas de Roppas 1938 metais Austrijoje kalbasi su slaptu nacių spaustuvininku, stebint Rosenbergui (antras iš kairės) ir dviem SS karininkams. (© James de Ropp)
Viršuje: Alfredas Rosenbergas ilsisi savo oficialiame „Mercedes Tourenwagen“ automobilyje per pažintinę kelionę po Austriją kartu su Billu de Roppu 1938 metais. (© James de Ropp)
Apačioje: Billas de Roppas 1938 metais Austrijoje. Originalus vokiškas nuotraukos užrašas skelbia: „Susimąstęs žvilgsnis į Gracą“. (© James de Ropp)
