Rachel Abbot t • BE T KOKIA K AINA
3
1
Tu miręs, taip? Turėtum būti. Tai vienintelis logiškas paaiškinimas. Jeigu būtum gyvas, sugalvotum, kaip grįžti pas mane. Nebūtum manęs savo noru palikęs, suprasdamas, kad sunyksiu laukdama dieną po dienos, naktį po nakties bent kokio žodelio. Bet atėjo vienintelė žinutė — šeši žodžiai, kurių nesupratau, — ir stojo tyla. Niekada nemaniau, jog taip atsisveikinsime. Pirmą vakarą, kai negrįžai namo, įtikinėjau save, esą vakarieniauji su klientu, vienu iš verteivų, kurie, patikėję tau savo turtus, kad padidintum juos savo įgūdžiais, spaudė verstis per galvą ir įrodyti, jog esi vertas jų verslo. Arba galbūt palikai telefoną kabinete ir išsikrovė jo baterija. Kūriau pateisinimus, nors juk visada man paskambindavai, jei vėluodavai grįžti. Sėdėjau spoksodama į sieną, krūtinėje nerimastingai plazdėjo peteliškių spiečius, laukdamas džiaugsmo kibirkšties — visada ją pajusdavau, kai šypsodamasis įžengdavai pro duris. Bet tu taip ir negrįžai. Ir niekas nežinojo, kur pradingai. Daug savaičių mano širdis tankiai suplakdavo nuo menkiausio krebždesio lauke. Melsdavausi, kad išgirsčiau, kaip kiši savo raktą į spyną. Dieną versdavau butą ieškodama, ką slėpei nuo manęs: kokią nors dingimo priežastį ar pateisinimą. Turėjau tik vieną tavo žinutę, atėjusią prieš telefonui išsijungiant visam laikui: Maniau, kad sugebėsiu pabėgti. Klydau.