BE IŠEITIES

T a y l o r

A d a m s

Be išeities Trileris

Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Virbickienė

Vilnius, 2018

Railiui

Išsiųsta: 12-23 18.52 Kam: Storulis_Kenis1964@outlook.com Nuo: magas13@gmail.com Darom šįvakar. Paskui kelioms savaitėms reikės vietos, kur nakvoti. Turiu žinoti – tiksliai, – kad tau viskas tinka, kaip kalbėjom. Atsiųsk skaičius. Paskui ištrink šitą laišką, o aš ištrinsiu tavo. Įstrigau poilsio stotelėje kažkur Kolorade, pūga tik stiprėja, o to, ką ruošiuosi padaryti, atitaisyti bus neįmanoma. A, ir linksmų Kalėdų.

7

SUTEMOS

19:39 Gruodžio 23 d.

– Velniop tave, Bingai Krosbi. Derbė Torn buvo ties šeštąja Bakbono perėjos mylia, kai sulūžo priekinio stiklo valytuvas, o tas žemas baritonas kaip tik pradėjo traukti antrą priedainį. Jis neabejotinai sulauks savo baltų Kalėdų, todėl gali užsičiaupti. Ji pasukiojo radijo rankenėlę (vien baltasis triukšmas) žiūrėdama, kaip kairysis valytuvas karo tarsi sulaužytas riešas. Galvojo stabtelėti ir suklijuoti jį lipniąja juostele, bet asfaltuotos šalikelės nebuvo – tik purvino ledo sankaupų sienos iš kairės ir dešinės. Be to, sustoti bijojo. Kai prieš devyniasdešimt minučių važiavo per Džipsumą, snaigės buvo didelės ir drėgnos, bet kylant aukštyn darėsi smulkios ir sausos. Dabar jos hipnotizuojamai blaškėsi priekinių žibintų šviesoje, atrodė kaip žvaigždės, susiliejančios lekiant šviesos greičiu. Paskutinis matytas ženklas įspėjo, kad privalomos sniego grandinės. Derbė sniego grandinių neturėjo. Bent jau kol kas. Ji buvo Kolorado Boulderio universiteto antrakursė ir neplanavo keliauti už universiteto miestelio ribų toliau nei „Ralphie’s“ 11

Ta y l o r A d a m s

maisto prekių parduotuvė. Derbė prisiminė, kaip praėjusį mėnesį išėjo iš ten apygirtė su būreliu beveik draugių iš bendrabučio, ir viena iš jų paklausė (nors jai beveik nusispjaut), kur planuojanti praleisti Kalėdų atostogas, o ji abejingai atsakė, kad pats Dievas turėtų įsikišti, jog grįžtų namo į Jutą. Pasirodo, Jis klausėsi, nes Derbės mamą apdovanojo vėlyvos stadijos kasos vėžiu. Ji apie tai sužinojo vakar. Trumpąja žinute. BRŪKŠT BRŪKŠT. Sulūžęs valytuvas vėl tėškėsi į stiklą, bet snaigės buvo sausokos, o automobilis lėkė pakankamai dideliu greičiu, kad stiklas liktų švarus. Didžiausia problema tapo ant kelio besikaupiantis sniegas. Geltonas juostas jau dabar slėpė kelių colių storio šviežia balta masė, Derbė retkarčiais vis pajusdavo, kaip per ją brūkšteli „Honda Civic“ važiuoklė. Skambėjo kaip šlapias kosulys, kaskart vis blogiau. Paskutinį sykį net pajuto, kaip sugniaužtuose pirštuose suvibravo vairas. Dar colis šitų baltų miltelių, ir ji liks įkalinta čia, devyni tūkstančiai pėdų virš jūros lygio su ketvirčiu degalų bako, be mobiliojo ryšio, o vienintelė draugija bus jos neramios mintys. Ir, ko gero, šaižus Bingo Krosbio balsas. Derbei gurkštelint šilto „Red Bull“, jis traukė paskutinį priedainį. BRŪKŠT BRŪKŠT. Kelionė buvo vienoda – prieš paraudusias akis liejosi mylių mylios prieškalnių ir tarp jų išgrandytos lygumos. Nebuvo laiko sustoti. Šiandien ji valgė tik ibuprofeno. Bendrabučio kambaryje paliko įjungtą stalinę lempą, bet prisiminė tik išvažiuodama iš Draideno stovėjimo aikštelės, o tada apsisukti buvo jau 12

Be išeities

per vėlu. Gerklę degino skrandžio rūgštis. „iPod“ (kuris dabar išsikrovęs) sukosi piratinės dainos „Schoolyard Heroes“ ir „My Chemical Romance“. Pro šalį lėkė žali ženklai su išblukusiomis greitojo maisto užkandinių reklamomis. Apie pietus galinio vaizdo veidrodėlyje nutolo Boulderis, o paskui už krintančių snaigių šydo dingo Denveris su įkalinta lėktuvų flotile ir, galiausiai, mažasis Džipsumas. BRŪKŠT BRŪKŠT. Nutilus Bingo Krosbio „Baltoms Kalėdoms“, užgrojo kita kalėdinė daina. Viską buvo perklausiusi jau du kartus. Honda stipriai truktelėjo į kairę. Ant kelių užtiško „Red Bull“. Vairas sustingo rankose, bet skrandį gniaužiančią akimirką (suk į tą pačią pusę, į kurią slysta galas, suk į tą pačią pusę, į kurią slysta galas) su juo pakovojus, automobilis išsitiesino. Ji toliau judėjo į priekį, į kalvą, bet greitis mažėjo. Netraukė. – Ne, ne, ne. Derbė nuspaudė greičio pedalą. Universalios padangos tai kabinosi į aptirpusį sniegą, tai slydo, automobilis stipriai trukčiojo. Nuo kapoto kilo garai. – Nagi, Mėlynoji… BRŪKŠT BRŪKŠT. Automobilį vadino Mėlynąja nuo tada, kai gavo jį besimokydama vidurinėje. Dabar švelniai spustelėjo greičio pedalą mėgindama pajusti, kada vėl pradės traukti į priekį. Galinio vaizdo veidrodėlyje pašoko du gabalai sniego, ryškiai apšviesti raudonų galinių žibintų. Šaižus tarškėjimas – Mėlynosios važiuoklė vėl braukė sniegą. Automobilis sunkiai pūškavo ir slysčiojo, labiau plaukiojo po kelią, nei juo važiavo ir… 13

Ta y l o r A d a m s

BRŪKŠT. Kairysis valytuvas galutinai nulūžo ir nulėkė į šalį. Širdis nusmuko į kulnus. – Šūdas. Dabar iš priekio atskrendančios snaigės lipo prie kairės stiklo pusės ir greitai kaupėsi ant nevalomo ploto. Derbė pernelyg sumažino greitį. Per kelias sekundes septintasis valstijos greitkelis susiaurėjo ir ji trenkė per vairą. Sublerbė signalas, bet niekas jo negirdėjo. Taip žmonės ir miršta, – suprato Derbė ir nusipurtė. Per pūgas pasibaigus degalams jie lieka įkalinti atokiose vietovėse. Ir mirtinai sušąla. Derbė užsivertė „Red Bull“ skardinę – tuščia. Išjungusi radiją pasilenkė į keleivio pusę, kad matytų kelią, ir pasistengė prisiminti, kokį automobilį šiandien matė paskutinį. Prieš kiek mylių? Oranžinį sniego valytuvą su užrašu KTD* ant šono; ta mašina apžiojo dešinę kelio juostą ir spjaudė ledo šukelių debesis. Mažiausiai prieš valandą. Kai dar švietė saulė. Dabar už dantytų viršūnių buvo matyti tik pilkšvas šviesulys, dangus temo ir darėsi tamsiai purpurinis. Apšerkšniję kėniai virto dantytais siluetais. Žemumos tapo šešėlių ežerais. Anot „Shell“ degalinės, kurią pravažiavo prieš trisdešimt mylių, lauke keturi laipsniai šilumos. Dabar turbūt mažiau. * Angl. CDOT (Colorado Department of Transportation) – Kolorado transporto departamentas. (Vert. past.)

14

Be išeities

Tada ji pamatė – iš sniego pylimo dešinėje kyšojo žalias ženklas. Jis priartėjo ir sužibo nešvarių hondos žibintų šviesoje: 365 DIENOS NUO PASKUTINĖS MIRTINOS AVARIJOS. Dėl pūgos duomenys turbūt kelių dienų senumo, bet vis tiek keista. Lygiai metai. Šį vakarą buvo tarsi kažkokios niūrios metinės. Keista, bet tai atrodė asmeniška, kaip vienas iš jos pieštuku ant popieriaus užtrintų antkapių užrašų. Toliau kitas ženklas. PRIEKYJE POILSIO STOTELĖ. *** Matei vieną? Matei visas. Vienas pailgas pastatas (lankytojų centras, tualetai, galbūt būtiniausių prekių parduotuvė ar kavinė, kurioje dirba savanoriai), patupdytas tarp vėjo nutalžytų kėnių ir suskilinėjusių uolų. Plikas vėliavos stiebas. Į būgną panašus seno medžio kamieno griežinėlis. Būrelis iki liemens sniege paskendusių bronzinių statulų; meno kūrinys apmokėtas iš mokesčių mokėtojų kišenės ir skirtas vietiniam gydytojui ar pionieriui pagerbti. Šone – stovėjimo aikštelė su keliais automobiliais. Jų vairuotojai kaip ir ji įstrigo ir laukė, kol atvažiuos sniego valytuvai. Nuo Boulderio Derbė pravažiavo tuzinus poilsio stotelių. Kai kurios didesnės, dauguma geresnės ir visos ne tokios atokios. Bet panašu, kad likimas jai parinko šią. PAVARGAI? Klausė mėlynas ženklas. VIDUJE NEMOKAMA KAVA. 15

Ta y l o r A d a m s

Kitas, naujesnis, prismeigtas Bušo laikų Nacionalinio saugumo departamento ereliu, ragino: KĄ NORS PAMATEI? PASAKYK. Paskutinis ženklas lėtėjimo juostoje buvo „T“ formos – jis sunkvežimius ir automobilinius namelius nukreipė į kairę, o mažesnes transporto priemones – į dešinę. Derbė jo vos nepervažiavo. Dabar priekinį stiklą temdė sunkus sniegas – dešinysis valytuvas irgi tuoj pasiduos, – todėl ji nuleido šoninį langą ir delnu nuvalė apvalų plotą. Tai buvo tas pats, kas vairuoti žiūrint pro periskopą. Ji nė nesivargino ieškoti stovėjimo vietos – subraižytų linijų ir šaligatvių nesimatys iki kovo – ir pastatė Mėlynąją prie belangio pilko furgono. Užgesino variklį. Išjungė priekinius žibintus. Tyla. Rankos vis dar drebėjo. Po pirmojo slydimo užsilikęs adrenalinas. Ji sugniaužė kumščius. Pirma dešinę ranką, paskui kairę (įkvėpk, suskaičiuok iki penkių, iškvėpk) ir žiūrėjo, kaip ant stiklo kaupiasi snaigės. Po dešimties minučių anksčiau nuvalytas apskritimas dingo. Po trisdešimties viską uždengė tamsaus ledo siena ir teko susitaikyti, kad iki rytojaus popietės Provo Jutoje nepasieks. Optimistinis atvykimo laikas buvo apskaičiuotas su sąlyga, kad iki vidurnakčio Bakbono perėjoje įveiks pūgą ir apie trečią ryto pasieks Vernalą, kur trumpai numigs. Bet jau dabar aštunta vakaro. Net jei nestotų nei pamiegoti, nei pasiusioti, nespėtų pasikalbėti su mama iki pirmos operacijos. Tas langas UŽSIDARĖ AMŽIAMS kaip dar viena kalnų perėja Derbės mobiliojoje naujienų programėlėje. 16

Be išeities

Tada po operacijos. Tada ir pasimatys. Dabar hondoje buvo tamsu nors į akį durk. Sniegas aplipino stiklus iš visų pusių, ji jautėsi kaip ledo urve. Derbė išsitraukė „iPhone“, prisimerkusi įsistebeilijo į švytintį ekraną – ryšio nėra, baterijos devyni procentai. Vis dar atidaryta paskutinė gauta žinutė. Pirmą kartą ją perskaitė greitkelyje ties Džipsumu, važiuodama per apledėjusį pylimą, nešdama savo užpakalį aštuoniasdešimt penkių mylių per valandą greičiu ir drebančioje rankoje spausdama ekranėlį: Dabar jai viskas gerai. Dabar. Baisus apibūdinimas. Bet tai dar nebuvo baisiausia dalis. Vyresnioji Derbės sesuo Devona mąstė jausmaženkliais. Jos žinutės ir tviterio įrašai buvo alergiški skyrybai; dažniausiai tai būdavo vienu ypu nudrėbti žodžių kratiniai, kuriais mėginama išreikšti rišli mintis. Bet ne ši. Devona pasirinko parašyti gerai ir užbaigti sakinį tašku. Šios smulkmenos graužė Derbei skrandį kaip opa. Nieko apčiuopiamo, tik įrodymas, kad tai, kas vyksta Jutos slėnio ligoninėje, tikrai nėra gerai, bet klaviatūra tai neišreiškiama. Tik keturi kvaili žodžiai. Dabar jai viskas gerai. Derbė, savo gebėjimų neatskleidęs antrasis vaikas, įstrigusi atokioje poilsio stotelėje kiek žemiau Bakbono perėjos aukščiausio taško, nes mėgino įveikti Sniegomagedoną Uoliniuose kalnuose ir pralaimėjo. Mylios virš jūros lygio, apsnigta devyniasdešimt ketvirtųjų „Honda Civic“ su sulūžusiais valytuvais, mirštantis telefonas ir iš galvos neišeinanti paslaptinga žinutė. 17

Ta y l o r A d a m s

Dabar mamai viskas gerai. Kad ir ką tai reikštų. Vaikystėje Derbę labai žavėjo mirtis. Ji turėjo visus senelius, todėl mirtis vis dar buvo abstrakti sąvoka, kažkas, ką gali aplankyti ir tyrinėti kaip turistas. Ji dievino nuo antkapių nutrintus paveikslus – kai prie antkapio prilipdai ryžių popierių ir trini jį juoda kreidele arba vašku, kol gauni ryškų atspaudą. Jie labai gražūs. Jos kolekcijoje atspaudų buvo šimtai, kai kurie net įrėminti. Vieni nuo nepažįstamųjų, kiti nuo garsenybių antkapių. Pernai Denveryje net peršoko per tvorą, kad pasidarytų Bizonų Bilo* atspaudą. Ji ilgą laiką manė, kad ši nedidelė keistenybė, paaugliškas susižavėjimas mirtimi, ją paruoš susidūrimui su šiuo reikalu tikrame gyvenime. Bet neparuošė. Derbė kelias minutes sėdėjo aptemusiame automobilyje ir vis iš naujo skaitė Devonos žodžius, bet tada pagalvojo, kad jeigu liks šitoje ledainėje viena su savo mintimis, galiausiai apsiverks ir, Dievas žino, per pastarąsias dvidešimt keturias valandas prisiverkė pakankamai. Negalima prarasti pagreičio. Negalima vėl pasinerti į tą liūną. Čia kaip su Mėlynąja, užpustyta sunkaus sniego už daugybės mylių nuo žmonių pagalbos – jeigu leisiesi, būsi palaidotas. Įkvėpk. Suskaičiuok iki penkių. Iškvėpk. Judėti į priekį. Taigi, Derbė įsikišo „iPhone“ į kišenę, atsisegė saugos diržą ir ant Boulderio meno alėjos bluzono apsivilko neperpučiamą * Angl. Buffalo Bill slapyvardžiu pasivadinęs Viljamas Frederikas Koudis (1846– 1917), amerikiečių bizonų medžiotojas ir renginių vedėjas. (Vert. past.)

18

Be išeities

striukę tikėdamasi, kad šioje nutriušusioje stotelėje bus ne tik žadėtos nemokamos kavos, bet ir belaidis internetas. *** Paklausė pirmo lankytojų centre sutikto žmogaus ir jis parodė į pigiai įlaminuotą ženklą ant sienos: Belaidis internetas mūsų svečiams – Kolorado transporto departamento partnerių „RoadConnect“ dovana! Vyriškis atsistojo jai už nugaros. – Čia... parašyta, kad kainuos. – Sumokėsiu. – Brangoka. – Vis tiek sumokėsiu. – Matai? – parodė jis. – 3,95 dolerio kas dešimt minučių... – Man tik reikia paskambinti. – Kiek ilgai kalbėsi? – Nežinau. – Nes jei ilgiau nei dvidešimt minučių, verčiau pirkti „RoadConnect“ prieigą mėnesiui, kuri kainuoja tik dešimt dolerių už... – Po velnių, biče, man nesvarbu. Derbė nenorėjo jo užsipulti. Iki šiol net gerai jo neapžiūrėjo fluorescencinių lempų šviesoje. Link šešiasdešimties, geltona „Carhartt“ striukė, vienas auskaras, žila ožio barzdelė. Kaip liūdnų akių piratas. Bet tada ji priminė sau, kad jis greičiausiai irgi čia įstrigęs ir tenori padėti. Jos „iPhone“ nerado belaidžio interneto tinklo. Derbė nykščiu brūkštelėjo per ekraną laukdama, kad jis pasirodytų. 19

Ta y l o r A d a m s

Nieko. Vyriškis grįžo į savo vietą. – Turbūt karma. Derbė nekreipė į jį dėmesio. Matyt, kol šviesu, čia būdavo normali kavinė, bet dabar priminė autobusų stotį vėlų vakarą – ryškiai apšviesta ir tuščia. Kavos kioskelis („Espreso viršūnė“) buvo užrakintas už nuleidžiamų apsauginių žaliuzių. Už jų buvo matyti du pramoniniai kavos aparatai su analoginiais mygtukais ir pajuodusiais padėklais nutekėjusiam vandeniui surinkti. Apdžiūvę pyragaičiai. Ant kreidinės lentos surašyti keli brangūs įmantresni gėrimai. Lankytojų centras buvo viena patalpa – didelis stačiakampis, einantis pagal stogo kraigą, su viešaisiais tualetais viename gale. Medinės kėdės, platus stalas, prie sienos suoliukai. Šalia užkandžių automatas ir stovas su turizmo lankstinukais. Patalpa kartu atrodė ir prigrūsta, ir erdvi. Stipriai trenkė dezinfekantu. Kur žadėtoji nemokama kava? Ant iš akmenų sumūryto „Espreso viršūnės“ baro stovėjo krūva polistireno puodelių, servetėlių ir du ąsočiai ant šildytuvų, saugomų žaliuzių. Ant vieno užrašyta KABA, ant kito KAKABA. Kažkas gauna algą iš valstijos biudžeto ir net nemoka rašyti. Kulkšnių lygyje vienoje vietoje mūro skiedinys buvo patrupėjęs ir vienas akmuo atsilaisvinęs. Užtektų paspirti ir išskristų. Tai erzino mažą, bet maniakišką Derbės smegenų dalelę. Kaip noras pakrapštyti nulūžusį nagą. Pasigirdo tylus burzgimas, kaip skėrių sparnų plakimas. Įdomu, ar teritorija prijungta prie atsarginės energijos sistemos. 20

Be išeities

Galbūt dėl to atsijungė belaidžio interneto maršrutizatorius. Ji atsisuko į nepažįstamąjį su ožio barzdele. – Ar nematei taksofono? Vyriškis pakėlė į ją akis – a, tu vis dar čia? – ir papurtė galvą. – Ar tavo mobilusis pagauna ryšį? – paklausė ji. – Nebepagauna nuo Vait Bendo. Širdis nusmuko į kulnus. Anot regiono žemėlapio ant sienos, ši poilsio stotelė vadinama Vanapa (vietinės pajutų genties nuopelnas, apytikslis vertimas – Mažasis Velnias). Už dvidešimties mylių į šiaurę buvo kita stotelė panašiu pavadinimu – Vanapanis, arba Didysis Velnias, – o dar už dešimties mylių leidžiantis žemyn įsikūręs Vait Bendo miestelis. Ir šį vakarą, Sniegomagedono, Sniegopokalipsės, Sniegodzilos ar kaip tik pūgą vadino meteorologai, Vait Bendas tas pats kas mėnulis... – Pagavau ryšį lauke, – tarė kitas vyriškas balsas. Jai už nugaros. Derbė atsisuko. Vyras stovėjo pasirėmęs į laukujes duris, vieną ranką uždėjęs ant rankenos. Praėjo pro jį eidama vidun (kaip jo nepamatė?). Vaikinas buvo aukštas, plačiapetis, metais ar dviem už ją vyresnis. Galėtų būti vienas iš „Alpha Sig“ brolijos narių, su kuriais linksminosi jos kambariokė, – atgal sušukuotų plaukų kuokštas, žalia „North Face“ striukė ir drovi šypsena. – Bet tik vieną padalą ir tik porai minučių, – pridūrė. – Mano ryšio tiekėjas „T-Mobile“. – Ir mano. Kur? – Prie statulų. Ji linktelėjo tikėdamasi, kad baterijos užteks skambučiui. 21

Ta y l o r A d a m s

– Ar... ei, ar kuris nors žinote, kada atvažiuos sniego valytuvai? Abu vyrai papurtė galvas. Derbei nepatiko stovėti tarp jų; reikėjo vis sukiotis. – Panašu, kad pranešimai apie padėtį nutrūko, – tarė vyresnysis vyriškis rodydamas į dešimtojo dešimtmečio AM / FM radiją, burzgiantį ant baro. Tai jis ir skleidė tą garsą, primenantį vabzdžių sparnų plakimą. Jis irgi buvo už apsauginių žaliuzių. – Kai atvažiavau, per trisdešimt antrąją pranešinėjo apie eismą ir aplinkosaugos požiūriu pažeidžiamas vietoves, – pridūrė. – Bet dabar dingo. Gal užsnigo siųstuvą. Derbė įkišo ranką pro žaliuzes ir patiesino anteną. Pasikeitė triukšmo dažnis. – Vis geriau nei Bingas Krosbis. – Kas toks Bingas Krosbis? – paklausė jaunesnysis vyriškis. – Vienas iš „Bitlų“, – atsakė vyresnysis. – A. Kažkodėl vyresnysis jai jau patiko. Dabar gailėjosi užsipuolusi dėl interneto. – Ne ką išmanau apie muziką, – prisipažino jaunesnysis. – Akivaizdu. Ji pastebėjo ant didelio stalo gulint apsilaupiusių kortų malką. Kas geriau suvienys du nepažįstamuosius, įkalintus pūgos, nei pokeris. Pasigirdo tualetuose nuleidžiamas vanduo. Tris nepažįstamuosius, – pasitaisė. Derbė įsikišo telefoną į džinsų kišenę ir pajuto, kad abu vyrai vis dar ją stebi. Vienas iš priekio, kitas iš nugaros. – Aš Edas, – tarė vyresnysis. 22

Be išeities

– Ešlis, – prisistatė kitas. Derbė savo vardo nepasakė. Alkūne pastūmė laukujes duris, išėjo į minusinę vėsą lauke ir susikišusi rankas į striukės kišenes leido durims užsitrenkti pavymui. Dar išgirdo, kaip vyresnysis vyriškis pasakė: – Pala, tavo vardas Ešlis? Kaip mergaitės*? Šis numykė. – Gali būti ne tik mergaitės... Durys užsidarė. Lauke pasaulis skendėjo šešėliuose. Saulė dingo. Vienintelio lankytojų centro lauko žibinto, pakabinto virš durų, šviesoje leidosi oranžine šviesa apšviestos blizgančios snaigės. Bet Sniegomagedonas kelioms minutėms aprimo, temstančio vakaro dangaus fone galėjai įžiūrėti tolimų viršūnių kontūrus. Dantytos uolos iki pusės paslėptos medžių. Derbė užsisagstė neperpučiamą striukę iki kaklo ir sudrebėjo. Statulų pulkelis, kurį minėjo jaunesnysis vyrukas, Ešlis, buvo į pietus nuo poilsio stotelės, už vėliavos stiebo ir iškylų zonos. Netoli lėtėjimo juostos, kuria važiavo. Iš čia vos jas matė. Įžiūrėjo tik iki pusės užpustytas figūras. – Ei. Ji atsisuko. Ir vėl Ešlis. Jis uždarė duris ir ją pasivijo klampodamas per sniegą. *  Angl. Ashley – gali būti tiek vyriškas, tiek moteriškas vardas. Dažniau moteriškas. Kaip ir Darby – dažniau vyriškas. – Vert. past.

23

Ta y l o r A d a m s

– Yra... yra labai konkreti vieta, kur turi stovėti. Tik ten pagavau signalą ir tai tik vieną padalą. Gali būti, kad tau pavyks tik išsiųsti žinutę. – Vis tiek būtų gerai. Jis užsisegė striukę. – Parodysiu. Sekant jo senais pėdsakais, Derbė pastebėjo, kad šie jau dabar iki pusės pripustyti šviežio sniego. Pagalvojo, bet nepaklausė, kiek laiko jis čia įstrigęs. Atsitraukusi nuo pastato taip pat suprato, kad ši poilsio aikštelė įrengta ant skardžio krašto. Už pastato galinės sienos, kur buvo tualetai, dingstančios medžių viršūnės žymėjo staiga besileidžiančią uolą. Tiksliai krašto neįžiūrėjo, nes jį maskavo sniego antklodė. Vienas žingsnis ne į tą pusę galėjo būti lemtingas. Augmenija čia buvo ne mažiau atšiauri – didžiosios pocūgės stiprių vėjų suplaktos į pamėkliškas formas, šakos išsukiotos ir sustingusios. – Ačiū, – padėkojo Derbė. Ešlis neišgirdo. Jie toliau klampojo per liemenį siekiančias pusnis, ištiesę rankas į šalis, kad neprarastų pusiausvyros. Nuėjus nuo takelio, sniego buvo dar daugiau. Jos „Converse“ sportbačiai jau buvo permirkę, kojų pirštai sugrubę. – Tai vadiniesi Ešliu? – paklausė ji. – Taip. – Ne, pavyzdžiui, Ešu? – O kodėl turėčiau? – Tik klausiu. Ji vėl dirstelėjo į lankytojų centrą ir pastebėjo vienintelio pastato lango gintarinėje šviesoje juoduojančią figūrą. Ji juos 24

Be išeities

stebėjo už apšalusio stiklo. Negalėjo pasakyti, ar tai vyresnysis vyriškis (Edas), ar žmogus, kurio dar nematė. – Ešlis nėra tik mergaičių vardas, – tarė vaikinas jiems klampojant toliau. – Jis puikiai tinka ir vyrui. – Žinoma. – Kaip Ešlis Vilksas iš „Vėjo nublokšti“. – Kaip tik apie tai ir galvojau, – atsakė Derbė. Buvo gera truputį papliurpti, bet ta atsargioji smegenų kertelė, kurios ji niekaip negalėjo išjungti, svarstė: Žinai tą senių filmą, bet nežinai, kas yra „Bitlai“? – Arba Ešlis Džonsonas, – pridūrė jis. – Pasaulinio garso regbio žaidėjas. – Šitą išsigalvojai. – Tikrai ne, – atšovė ir parodė tolumą. – Žiūrėk, matyti Melanės viršukalnė. – Kas? – Melanės viršukalnė, – Ešlis atrodė susigėdęs. – Atleisk, aš čia įstrigęs jau kuris laikas, perskaičiau viską, ką radau informacijos centre. Matai tą didelį kalną štai ten? Kažkoks vyrukas pavadino jį žmonos garbei. – Miela. – Galbūt. Jeigu nevadino jos šalta ir nesvetinga. Derbė sukikeno. Jie priėjo varvekliais apkibusias skulptūras. Visą jų būrį. Turbūt kažkur po sniegu buvo lentelė su paaiškinimu, ką jos reiškia. Skulptūros atrodė kaip vaikai. Bėgiojantys, šokinėjantys, žaidžiantys, išlieti iš bronzos ir pasidengę ledu. Ešlis parodė į vieną su beisbolo lazda. 25

Ta y l o r A d a m s

– Štai, prie mažojo žaidėjo. – Čia? – Taip, čia pagavau signalą. – Ačiū. – Ar tu... – jis sudvejojo ir susikišo rankas į kišenes. – Nori, kad, eee, pabūčiau šalia? Tyla. – Na, žinai, jeigu... – Ne, – Derbė nuoširdžiai nusišypsojo. – Ačiū, bet aš pati. – Taip ir maniau. Čia velniškai šalta, – jis nerūpestingai nusišypsojo ir nuėjo atgal oranžinių šviesų link mojuodamas per petį. – Pasilinksmink su vaikučiais pabaisomis. – Būtinai. Derbė nepagalvojo, kokios kraupios šios skulptūros, kol pasiliko su jomis viena. Vaikams trūko gabalų. Tokį meninį stilių ji jau buvo mačiusi – skulptorius neapdirbtos bronzos gabalus sulydė į keistas, nuojautai prieštaraujančias figūras. Kai kur buvo likę tarpai, matyti siūlės. Bet tamsoje jos vaizduotė piešė žaizdas ir sukrešėjusį kraują. Berniukui su beisbolo lazda jai iš kairės, kurį Ešlis pavadino žaidėju, buvo atidengti šonkauliai. Kiti mojavo laibomis išsukiotomis rankelėmis, kurioms vietomis trūko raumenų. Jie atrodė kaip būrys pitbulių aukų, apkandžiotų iki kaulų. Kaip juos pavadino Ešlis? Vaikučiais pabaisomis. Jis jau buvo už dvidešimties pėdų, virtęs siluetu oranžinėje poilsio stotelės šviesoje, kai ji apsisuko ir šūktelėjo: – Ei, palauk. Vaikinas atsisuko. 26

Be išeities

– Derbė, – tarė ji. – Aš vardu Derbė. Jis nusišypsojo. Ačiū, kad padėjai, – norėjo pasakyti. – Ačiū, kad buvai mandagus, nepažįstamasis. Žodžiai sukosi jos galvoje, bet nesugebėjo jų ištarti. Akių kontaktas nutrūko, akimirka praėjo... Ačiū, Ešli... Jis patraukė tolyn. Bet pagalvojęs sustojo ir atsakė: – Juk žinai, kad Derbis vaikino vardas, ar ne? Ji nusijuokė. Derbė nulydėjo jį akimis, o tada atsirėmė į statulos beisbolo lazdą, sustingusią ore užsimojus žaidėjui, ir iškėlė „iPhone“ į dangų ir krintančias snaiges. Prisimerkusi stebėjo kairįjį ekrano kampą. Ryšio nėra. Ji viena laukė tamsoje. Dešiniajame kampe baterijos sumažėjo iki šešių procentų. Kroviklį paliko įkištą į bendrabučio elektros lizdą. Už dviejų šimtų mylių. – Prašau, – sušnabždėjo. – Prašau, Dieve... Ryšio vis tiek nėra. Traukdama orą pro tarškančius dantis Derbė dar kartą perskaitė sesers žinutę: Dabar jai viskas gerai. Gerai yra blogiausias žodis visoje anglų kalboje. Be konteksto jis visiškai nieko nereiškia. Gerai gali reikšti, kad jos mamai Majai geriau, gali reikšti, kad blogiau, gali reikšti, kad jai... tiesiog gerai. Žmonės sako, kad kasos vėžys – greitas žudikas, nes mirtis ištinka praėjus kelioms savaitėms ar netgi dienoms nuo diagnozės, bet tai netiesa. Jis žudo metų metus. Tiesiog ankstyvosiose 27

Ta y l o r A d a m s

stadijose jis besimptomis, nematomas dauginasi šeimininko kūne, o gelta ir pilvo skausmai pasireiškia tik tada, kai jau būna per vėlu. Kokia kraupi mintis, kad vėžys jau buvo motinos kūne, kai Derbė dar mokėsi vidurinėje. Jis buvo ir tada, kai ji melavo apie nuplėštas savo rankinės „Sears“ etiketes. Jis buvo, kai ji sekmadienį trečią nakties parvažiavo namo apsvaigusi nuo prasto ekstazio, su švytinčia žalia apyranke ant riešo, o mama apsiverkė verandoje ir išvadino ją sugadinta kaliūkšte. Tas nematomas gyvis visą laiką tupėjo jai ant peties ir klausėsi, o ji jau tada merdėjo, tik nė viena iš jų to nežinojo. Paskutinį kartą jos kalbėjosi per Padėkos dieną. Telefono skambutis buvo valanda ginčijimosi, bet Derbei iš galvos neišėjo pora paskutinių sekundžių. „Tai per tave tėtis mus paliko, – prisiminė, kaip sakė. – Ir jeigu būčiau galėjusi pasirinkti jį vietoje tavęs, būčiau taip ir padariusi. Akimirksniu.“ Sumautu akimirksniu, Maja. Derbė nykščiu nusivalė ašaras, šąlančias tiesiai ant odos. Iškvėpė į besikandžiojantį šaltį. Dabar Jutos slėnio ligoninėje jos mama ruošiama operacijai, o ji įstrigusi nudrengtoje poilsio stotelėje vidury Uolinių kalnų. Žinojo, kad su turimais degalais Mėlynosios variklis neilgai veiktų tuščiąja eiga. Lankytojų centre bent jau šilta ir yra elektra. Patinka jai tai ar ne, teks pasišnekučiuoti su Edu, Ešliu ir tuo, kas nuleido vandenį tualete. Derbė įsivaizdavo juos – būrelį nepažįstamųjų, per pūgą besidalijančių prieglobsčiu kaip aukso kasėjai ir naujakuriai prieš kelis amžius tuose pačiuose kalnuose, gurkšnojančius skystą kavą, pasakojančius tokias 28

Be išeities

istorijas, kokios paprastai pasakojamos prie laužo, ir besiklausančius radijo, ar išgirs kokią nuotrupą, kada atvažiuos sniego valytuvai. Galbūt susiras kelis naujus feisbuko draugus ir išmoks žaisti pokerį. O gal atsisės į savo hondą ir mirtinai sušals. Abi galimybės buvo vienodai viliojančios. Derbė žvilgtelėjo į artimiausią statulą. – Laukia ilga naktis, vaikai. Paskutinį kartą patikrino „iPhone“, nors viltį dėl stebuklingos Ešlio ryšio zonos jau buvo praradusi. Dabar tik veltui švaistė bateriją ir rizikavo sušalti. – Velniškai ilga naktis. Jausdama, kaip minčių pakraštėlius jau gnaibo migrena, Derbė patraukė atgal į Vanapos pastatą. Sniegomagedonas vėl įsisiautėjo ir kalnus paslėpė vėjo nešiojamos snaigės. Iš už nugaros girgždindamas kėnius ir plakdamas striukę prie kūno pūstelėjo stiprus vėjo gūsis. Eidama nesąmoningai suskaičiavo automobilius aikštelėje – trys ir jos honda. Pilkas furgonas, raudonas pikapas ir neidentifikuojama transporto priemonė, iki pusės paskendusi vilnijančiose pusnyse. Pakeliui nusprendė prasukti pro aikštelę su įstrigusių automobilių kompanija. Be jokios priežasties. Vėliau tą vakarą ne kartą prisimins šį neapgalvotą sprendimą ir svarstys, kaip viskas būtų pasisukę, jei būtų tiesiog grįžusi Ešlio pėdsakais. Ji ėjo pro automobilių eilę. Pirmas buvo raudonas pikapas. Krovinių skyriuje smėlio maišai, padangų grandinės. Ant jo sniego buvo mažiau nei ant kitų, vadinasi, jis čia neilgai. Derbė spėjo, kad apie pusvalandį. 29

Ta y l o r A d a m s

Antrasis automobilis buvo visiškai užpustytas ir neatpažįstamas po kalnu sniego. Net neįžiūrėjo dažų spalvos. Galėjo būti kad ir šiukšlių konteineris. Kažkas plataus ir kampuoto. Jis čia stovėjo ilgiausiai iš visų keturių. Trečia stovėjo Mėlynoji, jos patikima „Honda Civic“. Automobilis, kuriuo ji išmoko vairuoti, automobilis, kuriuo išvažiavo į koledžą, automobilis, kuriame prarado nekaltybę (tik ne viskas vienu metu). Kairysis valytuvas nulūžęs, įkritęs į pusnį už mylios greitkelyje. Derbė žinojo, kad jai pasisekė, jog pasiekė aikštelę. Paskutinis buvo pilkas furgonas. Čia Derbė nusprendė nukirsti kampą, praeiti tarp automobilių ir takeliu pasiekti pastato laukujes duris, kurios buvo už maždaug penkiasdešimties pėdų. Ji planavo žengti tarp furgono ir savo hondos pasirėmusi į savo automobilio dureles, kad neprarastų pusiausvyros. Ant furgono šono buvo priklijuotas animacinis oranžinis lapinas, kaip „Zootropolio“ Niko Vaildo klastotė. Jis laikė vinių šautuvą, nukreiptą į slaptąjį agentą su pistoletu, reklamavo kažkokias statybų ar taisymo paslaugas. Įmonės pavadinimas buvo užsnigtas, bet šūkis skelbė: BAIGIAME, KĄ PRADĖJĘ. Furgono gale du langai. Dešinysis uždengtas rankšluosčiu, bet kairysis gerai matomas. Derbei einant pro šalį jame atsispindėjo žibinto šviesos ruoželis ir toje vietoje viduje buvo matyti kažkas blyškaus. Ranka. Mažytė rankutė. Kaip lėlės. Derbė sustojo vidury žingsnio, oras sustingo plaučiuose. Už ledinio stiklo mažutė rankelė spaudė kažką panašaus į groteles – balti piršteliai atsargiai, vienas po kito atsileido, kaip 30

Be išeities

daro vaikai, dar nekoordinuojantys judesių ir neįvaldę savo nervų sistemos, – tada staiga pasitraukė į tamsą. Dingo iš akių. Viskas nutiko per tris, gal keturias sekundes. Derbė liko priblokšta tyloje. Negali būti. Viduje buvo tylu. Niekas nejudėjo. Ji prislinko arčiau, pridėjo rankas prie stiklo ir prisimerkusi pažvelgė vidun. Blakstienos atsirėmė į šaltą stiklą. Tamsoje, netoli tos vietos, kur dingo rankutė, įžiūrėjo pusmėnulį, vos matomą blausios natrio lempos atspindį. Tai buvo apvali kodinė spyna, uždėta ant grotų iš metalinių strypelių, kuriuos gniaužė vaiko ranka. Vaikas buvo tarsi narve. Tada Derbė iškvėpė – klaida – ir stiklas aprasojo nuo kvapo. Bet ji matė ir to paneigti nebegalėjo. Ji atsitraukė ant durų palikdama rankos atspaudą. Ant kakl­o tvinkčiojo pulsas. Vis greičiau ir greičiau. Ten... Vaikas užrakintas furgone.