Perspėjimas
Mieloji Evangelina, ankscˇiau ar ve ˙ liau su juo vis tiek susitiksi ir, kai tai nutiks, nebesileisk mulkinama. Nesileisk užliuliuojama žavingu˛ duobucˇiu˛ skruostuose, nežemiškai žydru˛ akiu˛ ar širdies virptele ˙ jimo, kai busi pavadinta Laputaite, nes šis švelnus kreipinys – tik dar vienas budas tavimi pasinaudoti.
Džekso širdis gal ir plaka, bet nieko nejaucˇia. Jei kils pagunda juo ve ˙ l patike ˙ ti, prisimink, kiek visko jis pridare ˙
Neužmiršk, jog tai jis apnuodijo Apolona˛, kad tave pavertus i˛tariama˛ja de ˙ l jo žmogžudyste ˙ s išsipildytu˛ seniai pamiršta pranašyste ˙ , o tu taptum raktu, galincˇiu atverti Valoru˛ arka˛, nes tai –viskas, ko jam reikia. Ateityje jis tikriausiai ve ˙ l taps labai lipšnus, kad tave i˛tikintu˛ ja˛ atrakinti. Nesileisk i˛kalbama.
Prisimink, ka˛ ana˛dien jis pasake ˙ karietoje –
kad jis te ˙ ra lemtis, o tu – tik priemone ˙ tikslui pasiekti. Nepamiršk, kas Džeksas per vienas ir jo nesigaile ˙ k.
Jei ieškai patikimo žmogaus, pasikliauk Apolonu, kai jis ve ˙ l nubus. Nes tai tikrai i˛vyks.
Rasi buda˛ ji˛ atgaivinti, ir kai taip nutiks, buk rami – gyvensite ilgai ir laimingai, o Džeksas gaus, ko nusipelne˛s.
Se ˙ kme ˙ s, Evangelina
Giliai atsidususi, ji baigė rašyti laišką sau. Lapą užantspaudavusi storu auksinio vaško sluoksniu, brūkštelėjo: Jei kartais pamirštum, ką pridarė širdžių princas, ir vėl kiltų pagunda juo pasitikėti.
Apie paskutinę Džekso niekšybę – jos vyru ką tik tapusio Apolono apnuodijimą vestuvių naktį – ji sužinojo vos prieš dieną. Toks dviveidiškumas vis dar skaudino taip, kad Evangelina būtų galėjusi prisiekti – Džeksu nebepasitikės niekada. Bet žinojo, kad jos širdis viliasi geriausio, tiki, kad žmonės gali pasikeisti, kad gyvenimas – tai pasakojimas, kurio pabaiga dar nesukurta, todėl ateitis kiekvienam gali atverti begalę galimybių.
Bet Evangelina negalėjo puoselėti vilčių dėl Džekso ar atleisti už tai, kaip pasielgė su ja ir Apolonu.
Ir Valorų arkos Džeksui nepadės atverti niekada.
Valorų – pirmosios Didingosios Šiaurės valdovų šeimos – pastatyta arka buvo kelias į Valorį. Kas jame yra, nežinojo niekas, nes šiaurietiškomis istorijomis, paženklintomis pasakojimų kerų, pasitikėti
negalėjai. Vieni pasakojimai užrašomi užsiliepsnodavo, kiti negalėdavo ištrūkti už Šiaurės ribų, o daugelis, kaskart perpasakojami skirtingai, tapdavo vis mažiau patikimi.
Apie Valorį sklandė du prieštaringi pasakojimai. Vienas tvirtino, kad Valoris – tai lobių skrynia, kurioje sukrautos didžiausios Valorų magiškos dovanos, kitas – kad Valoris yra užburtas kalėjimas, kuriame uždaryti patys įvairiausi magiški sutvėrimai, tarp jų – ir Valorų sukurtas siaubūnas.
Kuria versija tikėti, Evangelina nežinojo, bet šaltiems Džekso pirštams neketino leisti prisiliesti nei prie magiškų dovanų, nei prie magiškų siaubūnų.
Širdžių princas ir taip jau užtektinai grėsmingas, o Evangelinos
įniršis liejosi per kraštus. Vakar, kilus įtarimui, kad Apoloną nunuodijo Džeksas, mintyse sudėliojo tris žodžius: Žinau, ką padarei.
Netrukus sargybinių išprašytas iš Vilko menės, jis, jos nuostabai, dingo nesipriešindamas ir neatsikalbinėdamas. Vis dėlto ji žinojo –Džeksas grįš, nes dar turėjo nebaigtų reikalų, bet ji buvo galutinai
padėjusi tašką.
Evangelina paėmė sau ką tik parašytą laišką ir, nuėjusi į kitą karališkų apartamentų galą, lapą padėjo ant židinio atbrailos, vaškinį įspaudą atsukdama į save – norėjo būti tikra, kad prireikus perspėjimas iškart kris į akis.
I DALIS Žiaurūs užkeikimai
Vilko menės karališkos bibliotekos gilumoje stūkso ištisus šimtmečius nepravertos durys. Net tuomet, kai jas bandė padegti, iškapoti kirviu, spyną įveikti magiškais raktais, ant šių nepalaužiamų durų liko vos vienas kitas įbrėžimas. Kai kurie tvirtina, kad durys tik tyčiojasi. Dievagojamasi, kad medinių durų centre pavaizduota karūnuota vilko galva vaiposi iš tokių bergždžių pastangų arba šiepia aštrius dantis, jei kam nors tik ima atrodyti, kad šias neįveikiamas duris vis dėlto pasiseks praverti.
Kartą jas atidaryti bandė ir Evangelina Foks. Traukė, stūmė ir sukiojo geležinį rankenos bumbulą, bet durys nė nekrustelėjo. Nei tada, nei anksčiau. Bet ji vylėsi, kad dabar bus kitaip.
Kurstyti viltis Evangelina mokėjo puikiai. Ir neblogai atidarinėjo duris. Prireikdavo tik panorėti, išspausti kraujo lašą, ir joks užraktas neatsilaikydavo.
Pirma, ji turėjo įsitikinti, kad nestebi, neseka ar ant kulnų nemina tas apgavikas obuolius šlamščiantis niekšas, kurio vardą ji stengėsi išmesti iš galvos.
Evangelina žvilgtelėjo per petį. Gelsvai rusva jos laikomo žibinto šviesa išvaikė aplinkinius šešėlius, bet dauguma Vilko menės karališkosios bibliotekos lentynų skendėjo ūkanotoje naktyje.
Jai nervingai virptelėjus, žibinto šviesa sumirguliavo. Anksčiau
Evangelina niekada nesibaimino tamsos – žvaigždžių, svajonių ir magijos meto, vieną dieną atskirdavusio nuo kitos. Kol dar turėjo abu tėvus, naktimis su tėvu danguje dairydavosi žvaigždynų, o motinos
pasakojimų klausydavosi žvakių šviesoje. Ir niekada nebijodavo.
Dabar ji gąsdinosi ne tamsos ir ne nakties, o menko lyg voratinklio siūlas, neramaus dilgsėjimo nugaroje, kurį pajuto tą akimirką, kai uždariusi savo apartamentų duris ėmėsi šios misijos, vildamasi, kad atvėrusi bibliotekos duris už jų ras būdą išgelbėti savo vyrą
Apoloną.
Iš pradžių apėmęs nerimas buvo toks silpnas, kad ji manė, jog tai –tik baimė būti užkluptai.
Bet jos niekas nesekė.
Neaidėjo jokie žingsniai.
Tik staiga...
Žvilgtelėjusi į bibliotekos tamsą, Evangelina išvydo į save įsmeigtas dvi nežemiškas akis. Spindinčias sidabro melsvumu, žioruojančias lyg sprogusios žvaigždės. Įsivaizdavo, kad jos žiba vien tam, kad ją paerzintų. Evangelina žinojo, kad net jei tos akys dabar pliekstų ir išsklaidžiusios tamsą viliotų nuleisti žibintą, jomis pasitikėti nevalia. Juo taip pat.
Džeksas. Veltui stengėsi šį vardą išmesti iš galvos – iš prieblandos jis išniro tingiai, bet spinduliuodamas pasitikėjimu savimi ir, kaip visada, stulbinamai gražus. Judėjo taip, lyg būtų nusiteikęs įbauginti ir naktį.
Dilgsėjimas nugaroje nuvilnijo per rankas, įtampos kupinas virpulys pasiekė vienintelį likusį sudaužytos širdies formos randą, kuris ėmė perštėti, tvinksėti, tarsi Džeksas vėl būtų suleidęs dantis.
Evangelina žibintą atkišo lyg kardą.
– Keliauk iš čia, Džeksai, – sargybiniams jį išmesti iš rūmų buvo paliepusi vos prieš dvi dienas ir tikėjosi, kad jis negrįš ilgiau, – geriausia,
jei nebepasirodytų apskritai. – Žinau, ką padarei, ir nenoriu tavęs matyti.
Džeksas susibruko rankas į kelnių kišenes. Dūmų pilkšvumo marškiniai išsipašę, rankovės atsmauktos ant liaunų rankų, sagos ties kaklu ištrūkusios. Dabar, kai ištaršyti plaukai vėl buvo aukso, o ne kerinčios tamsiai mėlynos spalvos, jis labiau priminė nutrūktgalvį arklidžių vaikį, o ne viską kruopščiai apskaičiuojančią lemtį, bet Evangelina žinojo nė akimirką negalinti užmiršti, kas jis toks iš tikrųjų. Vedamas fanatiško apsėdimo, jis nepaisė nei moralės principų, nei sąžinės balso.
Pasakojimai teigė, kad jo pabučiavimas mirtinas visoms, išskyrus vienintelę tikrą meilę, kurios ieškodamas, paskui save jis paliekąs krūvas lavonų. Kadaise Evangelina naiviai tikėjo, kad širdžių princas supranta, kas yra širdies skausmas, – juk ieškant meilės jo širdis kaskart duždavo į šipulius – bet dabar buvo aišku kaip dieną – jausmus į šipulius daužydavo jis vienas, nes mylėti nemokėjo.
– Suprantu, jei pyksti... – švelniai tarstelėjo jis.
– Jei... – pertarė jį Evangelina. – Nunuodijai mano vyrą!
Džeksas atsainiai truktelėjo pečiais.
– Juk nenužudžiau.
– Tai – ne pasiteisinimas, – ji iš paskutiniųjų stengėsi, kad balsas nevirptelėtų.
Evangelina ir pati nesuvokė, kad iki tos akimirkos širdyje teberuseno menkutė viltis, jog Džeksas nekaltas, bet jis nė nemėgino teisintis. Jam nerūpėjo, kad Apolonas – gyvas lavonas, visai kaip nerūpėjo ir tada, kai Evangelina virto statula.
– Turi nustoti mane vertini žmogiškos moralės standartais, – nutęsė Džeksas. – Aš – lemtis.
– Būtent todėl ir nenoriu tavęs matyti. Susipažinus su tavimi, mano pirmoji meilė, o paskui ir aš virtome statulomis, vėliau turėjau sprukti, mane daugybę kartų bandė nužudyti, apnuodijai mano vyrą...
– Tai jau minėjai...
Evangelina tūžmingai dėbtelėjo į jį.
Džeksas atsiduso ir atsišliejęs į gretimą knygų lentyną visa povyza rodė, kad jos jausmai – tarsi eilinis nusičiaudėjimas, kuris netrukus bus pamirštas ar kurio geriau apskritai saugotis, paprasčiausiai pasitraukiant toliau.
– Nesirengiu atsiprašinėti dėl to, kas esu. O tau labai patogu neprisiminti, kad iki mudviejų pažinties tebuvai nelaiminga našlaitėlė sudaužyta širdimi ir turėjai tik klastingą įseserę. Man įsikišus virtai Valendos mielaširdingąja gelbėtoja, ištekėjai už princo ir tapai princese.
– Viskas įvyko tik todėl, kad tai buvo palanku tavo klastingiems siekiams, – niršo Evangelina. Jis stengėsi tik tam, kad pasinaudojęs jos galiomis atvertų Valorų arką. – Vaikai, ir tie geriau elgiasi su žaislais nei tu su manimi.
Džeksas prisimerkė.
– Tai kodėl gi nesuvarei man durklo, Laputaite? Tą naktį kriptoje tau jį sviedžiau ir stovėjau prie pat, todėl lengvai galėjai mane persmeigti, – jo žvilgsnis, nukrypęs jai į kaklą, vėl pralinksmėjo. Ir smigo tiksliai ten, kur prieš tris naktis lietėsi jo lūpos.
Nenorom prisiminusi jo dantis ir liežuvį sau ant odos, ji išraudo. Jo veiksmus valdė vampyrų nuodai, o jos – kvailumas.
Tą naktį su juo Evangelina liko dėl to, kad nukreiptų jo mintis, neleistų gurkštelėti žmogaus kraujo ir virsti vampyru. Kraujo jis negavo ir vampyru netapo, už tai sulaukė jos užuojautos, papasakojęs apie merginą, vėl privertusią plakti jo širdį – princesę Donatelą. Ši, užuot, kaip pridera, buvusi vienintele tikra jo meile, pasirinko kitą, Džeksui į krūtinę suvarydama durklą.
Išgirdusi tą istoriją, Evangelina nutarė, kad Džeksas – atjautus
širdžių princas, kaip ir manė iš pradžių nutarusi kreiptis pagalbos. Bet Džeksas buvo sukiužusi beširdė būtybė. Pats laikas nustoti viltis, kad jis taps kitoks.
– Tą naktį kriptoje pasielgiau nepagalvotai, – nuslopinusi skruostus išmušusį raudonį, Evangelina pažvelgė tiesiai į nežemiškas
Džekso akis, – bet, turėdama dar vieną progą, durklą susmeigčiau nedvejodama.
Jam pašaipiai vyptelėjus, skruostuose žybtelėjo duobutės, kurių jis nebuvo vertas.
– Beveik norėtųsi įsitikinti, ar tikrai. Bet kad manimi atsikratytum, vien sužeisti nepakaks, – iš kišenės išsitraukęs spindintį baltutėlį obuolį Džeksas jį ėmė švysčioti į orą. – Jei išties nori, kad amžiams dingčiau iš tavo gyvenimo, padėk rasti dingusius akmenis ir atverti Valorų arką. Pažadu, kad po to manęs nebematysi.
– Kad ir kaip to norėčiau, dėl tavęs tos arkos neatversiu niekada.
– O dėl Apolono?
Prisiminusi princą, Evangelina pajuto dar vieną skausmingą smigtelėjimą, o Džeksui – dar vieną pykčio proveržį.
– Nedrįsk tarti jo vardo.
Džeksas išsišiepė dar plačiau ir atrodė keistai pamalonintas jos pykčio.
– Jei sutiksi man pagelbėti, išvaduosiu jį iš sąstingio.
– Jei tikrai manai, kad padėsiu, visiškai pamišai, – visa suirutė prasidėjo nuo pirmojo sandėrio su Džeksu. Daugiau su juo nesileis į jokius susitarimus, jokias partnerystes – nesusidės išvis. – Man nereikia, kad atgaivintum Apoloną. Kaip tai padaryti, žinau ir pati, – Evangelina kilstelėjo smakrą link aklinai uždarytų bibliotekos durų, pusiau tebeskendinčių šešėlyje, ir būtų galėjusi prisiekti, kad karūnuoto vilko galva išsišiepė, tarsi būtų žinojusi, kad užraktą ji pagaliau įveiks.
Džeksas žvilgtelėjo į duris ir tyliai, pašaipiai sukikeno.
– Manai, kad ten rasi tai, kas padės Apolonui?
– Neabejoju.
Džeksas vėl nusijuokė, tik šį kartą grėsmingiau, ir žvaliai krimstelėjo obuolio.
– Pranešk, kai jau persigalvosi, Laputaite.
– Nepersi...
Jis dingo per pusę žodžio. Ore sklaidėsi tik jo nirtaus juoko aidas. Bet Evangelina nesiruošė nuleisti rankų. Senasis bibliotekininkas buvo minėjęs, kad už šių durų slypi visos knygos ir pasakojimai apie Valorus. Nors pirmoji Šiaurę valdžiusi karališkoji šeima buvo žmonės, visi sutartinai tvirtino, kad jie pasižymėjo stebuklingomis galiomis. Pirmoji Šiaurės karalienė Honora Valor buvo laikoma garsiausia visų laikų gydūne. Todėl Evangelina pagrįstai tikėjosi, kad tarp anapus durų tūnančių pasakojimų ras ir istorijų apie jos gydymo būdus, kuriose, kaip vylėsi, bus paaiškinta, kaip atgaivinti į sąstingį panirusį žmogų.
Evangelina išsitraukė durklą su brangakmeniais puošta rankena, kurioje trūko kelių akmenėlių. Tai buvo tas pats Džekso durklas, tą naktį kriptoje sviestas jai po kojomis. Ryte, kai Džeksas jį paliko numestą ant žemės, ji, pati nesuprasdama kodėl, nutarė pasiimti. Vėliau jo nešiotis jau nebenorėjo, bet kito ginklo nebuvo spėjusi įsigyti, o dabar nieko aštresnio neturėjo.
Nuo vieno brūkštelėjimo geležtės smaigaliu ištryško raudonas kraujas. Kraujuotą pirštą prispaudusi prie durų, ji sušnibždėjo: – Prašau atsidaryti.
Užraktas akimirksniu trakštelėjo. Durų rankena lengvai pasisuko.
Pirmą kartą per kelis pastaruosius šimtmečius durys prasivėrė.
Tada Evangelina ir suprato, kodėl Džeksas juokėsi.
