OAHU
„Daugelis
ją vadina nuostabiausia iš visų salų, tad praleisti nevalia.“
– Iš skyrelio „Oahu, šauniausias gyvenimo nuotykis“
DRIU
MSausio 21-oji
eilės istorija primena kelionę autobusu. Galima vykti ekspresu – kelionė ilgai netruks, viskas bus aišku, jaudulio nepatirsite, bet tikslą pasieksite.
Arba galite paversti kelionę tik ra ekskursija. Daug kartų stabtelėsite, persėsite, aklos vilties vedini ieškosite ko nors stebuk lingo.
Man nereikia stebuklo, nesu linkusi ir į aklą viltį, tačiau trylikos valandų skrydžio pasimatyti su buvusiu vaikinu nepavadinsi ir ekspresu.
Pro lėktuvo langą atsiveria Honolulu vaizdai – dešinėje dunkso dantytos Dajamond Hedo uolos, driekiasi balto smėlio plotai, teliūškuoja mėlyniausias kada nors regėtas vanduo.
Atvažiuok į Havajus, Siksas paragino po to nutikimo, iš šlovės viršūnės nubloškusio mane į gėdos liūną. Tegu agentai visą tą reikalą pateikia kaip nuovargį.
Jis, tas mano buvusysis, moka įtikinėti. Geriausia draugė
Talė jį veikiau pavadintų oportunistu. Tiesą pasakius, panaudojo būtent šį žodį. Kita vertus, jos lūkesčiai vyrams gerokai
viršija manuosius.
Tad štai aš, kenčianti nuo miego trūkumo, svirduliuoju iš lėktuvo į ryškią saulėkaitą ir tvankų orą pasirengusi suteikti Siksui dar vieną šansą. Mėginu nepaisyti šio pasiūlymo kabliuko, atskleisto tik tada, kai trauktis nebegalėjau: atostogauti kartu vyksta ir jo šeima.
– Štai ir ji! – pasigirsta šūksmas ir Sikso mama Betė kaipmat spraudžiasi pro žmones skubėdama manęs apkabinti –galėtum pamanyti, esu jos seniai prarasta duktė, o ne vos vieną kartą sutikta buvusi sūnaus mergina.
Sutiktuvės tik rai malonios, bet man būtinai reikia nusitraukti gobtuvą. Šiame oro uoste neveikia oro kondicionierius, o gal manoma, kad dvidešimt devyni laipsniai yra maloni temperatūra.
– Mes atskridome kiek anksčiau, – pasakoja vis dar mane apkabinusi Betė. – Pamanėme: gal palaukti Driu?
– Juokinga, – netikėtai pasigirsta niūrus balsas, surakinantis man skrandį, – galėtum pamanyti, kad jį nežinia kas susiuvo, tad susitraukė. – Nepamenu, kad viskas būtų klostęsi šitaip.
Keliu akis aukštyn, tada dar aukščiau, kol galiausiai išvystu Džošuos Beilio, Sikso brolio, veidą. Iškilęs virš savo motinos it Mirties šešėlis. Metro devyniasdešimt penkių centimet rų piktai dėbsantis vyras. Mudviejų žvilgsniams susitikus abu sutartinai susiraukiame. Džošuos akyse matyti pasibjaurėjimas ir sykiu vertinimas. Taip į žmogų žiūri puoselėdamas viltį, kad nužudžius pavyks inscenizuoti nelaimingą atsitikimą.
– Prakaituoji, – meta Džošua, ranka persibraukdamas šviesiai rudus plaukus.
Žmonių gebėjimą perkaitus atsivėsinti jis sugeba pateikti kaip asmeninę ydą.
– O tu atrodai it pasiruošęs dalyvauti finansų patarėjų suvažiavime, – atkertu, leisdama žvilgsniui kilti nuo rusvai žalsvų kelnių iki tvarkingai išlygintų marškinių.
Dievulėliau, koks moksliukas. Tačiau karštas moksliukas.
Jei karma egzistuotų, Džošas atrodytų bjauriai, tačiau realybėje naivesnes moteris jo žvilgsnis pavergia – švelniai žyd ros akys taip dailiai dera prie tamsių blakstienų, kad nė neatrodo tik ros. Vyro veido forma tobula, o apatinė lūpa vilioja savo putlumu. Žinoma, jei tokie dalykėliai tave domina. Be to,
Džošua yra neįtikėtinai aukštas, plačiapetis ir raumeningas –tokio vyruko nepraleisi pro akis.
Vėlgi… Jei tave tokios savybės traukia.
Džošua pasisuka į tartum iš marmuro išskaptuotą šviesiaplau kę už savęs.
– Sloun, juk prisimeni Driu , – mane pristato it merginą, užnuodijusią vandenį miestelio šulinyje… ar pasikėsinusią pavogti šeimos sidabrą. Regis, nuoširdžiai tuo tiki.
Kaip įmanoma, kad jiedu iki šiol kartu? Drauge dirbo Somalyje, bet pernai vasarą Sloun grįžo į Atlantą. Ji pernelyg santūri seksui telefonu. Veikiausiai vietoje sek sua lių nuogo kūno nuotraukų siunčia iliust racijas, kaip atrodo kiaušintakiai. Ji ištiesia man ranką su nepriekaištingu manikiūru, dirbtinai šypteli. Atkreipiu dėmesį, kad jos palaidinė nesusiglamžiusi ir net po tokio pat ilgo, kaip manasis, skrydžio, yra kuo sausiausia. Įsivaizduoju, kad tai vienas privalumų esant iš dalies gyvate – kūno temperatūra laikosi žema.
–
Užjaučiu dėl Džoelio, – taria mergina.
Sumirksiu. Visų pirma, buvau pamiršusi, jog Sikso šeima iki šiol vadina jį nekenčiamu tikruoju vardu. Antra, kur, po paraliais, tas vyrukas, prieš kelias dienas man paskambinęs ir prisiekinėjęs, kad pasikeitė?
Mėginu apsidairyti pašnekovams už nugarų. Esu met ro šešiasdešimt septynių centimet rų ūgio, bet jie visi tokie sumautai aukšti, kad nieko nematau.
– Ką?
Džošas su Sloun susižvalgo, bendrauja be žodžių. Širdis ritasi į kulnus.
– Rašiau tau žinutę, – įsiterpia Betė. – Gal neišsisiuntė. Ak, velniava. Išties, neišsisiuntė. Oro uostuose ryšys visada prastas.
Betė raukosi, pradeda keisti nustatymus telefone, regis, vis dar viliasi išsiųsti žinutę. Abejoju, ar dabar tai būtų itin naudinga.
– Jis areštinėje, – kuo abejingiausiu balsu paaiškina Džošua.
Išgąstingai nusijuokiu. Atsigrūdau į kitą pasau lio pusę atostogauti su Sikso šeima, bet ne pačiu Siksu. Padėtis pernelyg absurdiškai siaubinga, kad galėtų būti tik ra.
– Ką?
– Tai tik didžiulis nesusipratimas, – užtik rina Betė, kol Džošua varto akis. – Tokijo oro uoste grupės narius patik rino.
Vienas iš jų krepšyje turėjo šiek tiek marihuanos, tad suimti visi. Advokatas tvirtina, kad rytoj Džoelis jau bus paleistas už už statą, o visą reikalą pavyks sutvarkyti per tris dienas.
Dėbsau į Betę. Negali būti, kad man sako būtent tai – jog užstrigau atostogose su pensinio amžiaus pora, sutikta tik kartą , ir dviem nekenčiamais žmonėmis. Vienas jų, manydamas, kad negirdžiu, mamai pasiūlė mano viešnagės metu paslėpti sidabrinius stalo įrankius.
Vis dėlto niekas nesijuokia, o Betė gūžiasi. Jei pokštautų, vargu, ar atrodytų tokia sunerimusi.
Žvilgteliu už savęs, tartum egzistuotų būdas sugrįžti į lėktuvą, kol Beiliai dar manęs nepamatė. Tam reikėtų persikelti į praeitį, o kelionių laiku kol kas dar nesu įvaldžiusi.
Žybteli fotoapa rato blykstė, Džošo žvilgsnis šauna ta kryptimi. Sukasi galvos, renkasi minia. Kalti nelemti plaukai. Mano veidas rytų europietėms būdingų bruožų, Niujorke matomų, kur bepasisuktum, – aukšti skruostikauliai, pūstos lūpos – bet ilgi platinos atspalvio plaukai mane nuolatos išduoda. Vėl užsimaukšlinu gobtuvą, bet jau per vėlu… Jei tik žmonės sužino, jog esi oro uoste, kova pralaimėta.
– Verčiau eikime, – žvilgsniu narstydamas patalpą paragina Džošas. – Kas nors palaikykite Driu už rankutės, kad jos nesutryptų normalaus ūgio žmonės.
– Nustatyta koreliacija tarp itin aukšto ūgio ir ankstyvos mirties, – atšaunu, atkragindama galvą, kad galėčiau pažvelgti jam į akis.
Džošua kilsteli antakį.
– Kalbi apie Marfano sindromą. O tavo balsas skamba viltingai.
– Jei tik toks sindromas galėtų pasireikšti nesugadindamas kelionės.
Matau, kaip virpteli vyro lūpos, bet nepasijuntu pergalingai. Man regis, jis nudžiunga kaskart žmonėms paminėjus mirtį.
C
Pro minią prasiskiname kelią iki bagažo atidavimo skyriaus, kur laukia Džimas Beilis, Sikso tėvas. Priešingai nei žmona, jis nekalbus ir, ačiū Dievui, nelinkęs glėbesčiuotis. Uždeda ranką man ant peties, linkteli ir prieš apsupant miniai dar spėja pasiteirauti, kaip atrodo mano lagaminas.
Įtikinėjau save, kad čia apsaugininkų neprireiks. Vos penkios minutės atostogų, ir jau abejoju šiuo sprendimu. Telefonai iškelti į orą, esu filmuojama. Man priešais akis mosuojama įvairiausiais objektais, kuriuos turėčiau pasirašyti – kelionės bilietu, atversta knyga, picerijos „Sbarro“ kvitu, ranka. Jaučiu pirmuosius atslenkančios panikos ženk lus – nugara teka prakaitas, krūtinėje daužosi širdis, atrodo, kad tuoj uždusiu.
– Ar Amsterdame buvai labai apgirtusi? – iš minios nuskamba šauksmas, kitas žmogus teiraujasi, ar čia atskridau gydytis reabilitacijos klinikoje.
Dabar jau beveik visi pasau lyje yra matę vaizdelį, kaip nusiritu nuo scenos. „Įspūdingas Driu šuolis!“ – tokia buvo The Daily Mail ant raštė. Kaip sumanu. Per kelias valandas buvo prikurta gifų, memų, vaizdo įrašų tiktoke. Negali tvirtinti pasiekęs tik rą ją šlovę, kol nesuvieniji pasau lio pasijuokti iš tavo asmeninės krizės.
Miniai vis augant žengteliu atatupsta, bet žmonės braunasi artyn. Darosi pernelyg tvanku kvėpuoti. Jau manau pasiduosianti panikai, kai mano žastą suima ranka. Džošua tempia mane iš minios it traukdamas iš galingos vandenyno bangos.
Neabejoju vėliau vėl pajusianti jam neapykantą, bet šią akimirką, kai gena mane iki laukiančio autobusiuko, atrodo, kad niekada nieko šitaip nemylėjau.
Automobilio durims atsilapojus neriu vidun. Mus vėl apsupa žmonės, dabar filmuoja automobilį. Na… Kas norėtų žiūrėti tokį vaizdo įrašą? Ar rodžiau tau taksi, kuriame sėdėjo Driu Vilson? – vėliau teirausis draugų. Tie draugai, jei turi bent lašelį sveiko proto, atkirs: Kodėl, po velnių, tai turėtų sudominti?
Kam filmavai taksi išorę?
Sėdžiu pačiame autobusiuko gale, o tai toli gražu nėra ideali vieta – mane leng vai užsupa, – bet nėra laiko visus persodinti.
Automobilis truktelėjęs atsiplėšia nuo ša ligat vio. Stambi rusvai žalsvomis kelnėmis aptraukta Džošuos šlaunis spaudžiasi prie manosios. Jis erzinančiai maloniai kvepia. Aromatas primena muilą ir viliojančiai vyrišką odą. Akivaizdu, kad pernelyg ilgai gyvenau be sekso, jei tokioje situacijoje paveikė Džošo odos kvapas. Jis atskrido čia visą kelią iš Somalio. Ar neturėtų atsiduoti lėktuvu ir prakaitu, kaip aš?
Betė pradeda iš savo kelionių knygos skaityti apie Oahu. Ar nuo žmogaus balso gali supykinti? Rodosi, kad nuo jos kalbėjimo būtent taip ir nutinka. Pro netoliese esančias ventiliacijos groteles plūstančio oro nejuntu. It šuo prispaudžiu veidą prie lango.
– Teigiama, kad sveikatos apsaugos sritis čia puikiai išvystyta, – praneša Betė. – Viena geriausių visoje šalyje.
Nenutuokiu, kodėl šitai sumanė perskaityti balsu. Suprantama, automobilyje sėdi trys gydytojai – Džimas, Sloun ir Džošas, – bet šis faktas įdomumu galėtų varžytis su štai tas taksi automobilis, kuriame sėdėjo Driu Vilson. – Ar tuoj apsivemsi? – pasiteirauja Džošas.
Kaip tariamo gydytojo, balsas pernelyg pasibaisėjęs. Neapleidžia įtarimai: jis veikiau primena vyruką, pasamdytą dronu nušluoti nuo žemės paviršiaus grupelę civilių.
Paviršutiniškai kvėpuoju pro nosį.
– Tikiuosi, kad ne. – Mano akys sminga į jo nešiojamojo kompiuterio krepšį. – Dėl viso pikto prasek kiek plačiau.
Džošua sugeba spinduliuoti dar stipresnį pasibjaurėjimą. Nemaniau, kad tai įmanoma.
– Automobilyje tave pykina, – pakomentuoja abejingu balsu. – Kodėl nieko nesakei?
– Nežinau, – atremiu. – Gal tai kaip nors susiję su mane besivaikiusių paauglių mergaičių būriu.
– Visai kaip tu, Džošai, – pakomentuoja Betė ir išsišiepusi atsigręžia į sūnų. Galėtum pamanyti, kad kuriam iš mūsų tai nuskambės kaip komplimentas. – Ji daro tai, kas tuo metu būtina.
Džošo akys narsto mane su pasišlykštėjimu.
– Esame kone dvyniai, – meta suraukdamas lūpas. Patyliukais dar priduria: – Tik aš gyvenimui užsidirbu ne užpakalį kraipydamas.
–
O aš su ką tik sutiktais žmonėmis nesielgiu kaip šunsnukė, – sušnypščiu.
– Rodos, – kužda jis, – vargiai prisimeni mūsų pažinties dieną.
Sukandu dantis. Tąkart išties pasiteiravau, ar yra baigęs vidurinę mokyk lą. Tačiau ne aš savo mamai užsiminiau, kad jis galėtų pavogti sidabrinius stalo įrankius.
– Kišk galvą tarp kelių, – paragina Džošas. – Ir neapvemk mano kelnių.
Susilenkusi nukariu galvą žemyn, kaip paliepė daktaras Mandagusis.
Kol kas Havajai vargina labiau nei kasdienis gyvenimas.
