Sally Hepworth
Psicho lo g in is trileris
Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė
Vilnius, 2019
Anytai Annei, kurią nužudyti niekada nekilo mintis. Ir Peteriui, šešurui, kurį sykį tam tikromis aplinkybėmis norėjau nudėti.
Liusė
Lankstau skalbinius ant valgomojo stalo, kai privažiuoja po licijos automobilis. Fanfarų nėra – nei sirenos, nei žybčiojančių švyturėlių, bet vis dėlto paširdžiuose sukirba nerimas, motulės gamtos perspėjimas, kad kažkas negerai. Lauke jau temsta, anks tyvas vakaras, kaimynų priebučiuose žiebiasi šviesos. Vakarienės metas. Policija neišdygsta ant slenksčio per vakarienę neturėdama rimtos priežasties. Dirsteliu pro arkines duris į svetainę, čia tįso aptingę mano vaikai, kiekvienas palinkęs prie savo įrenginio. Gyvi. Nepatekę į jokią bėdą. Kuo sveikiausi, išskyrus šiokią tokią priklausomybę nuo ekranų. Septynmetis Arčis įnikęs į didelę planšetę – Wii kon solės žaidimus, skirtus šeimai; ketverių Harieta mažoje planšetėje stebi mergaites laidoje „Amerika išvynioja žaislus“. Net dvejų Edė išsižiojusi spokso į televizorių. Mano šeima – po šiuo stogu, ir šis 11
Sally Hepworth
žinojimas guodžia. Bent didžioji šeimos dalis. Tėtis, dingteli stai ga. Ak, meldžiu, tik ne tėtis. Dar kartą grįžteliu į policijos automobilį. Priekinių žibintų šviesoje ribuliuoja smulkaus lietaus migla. Bent ne vaikai, galvoje sušnibžda kaltas balselis. Bent ne Olis. Olis kieme už namo kepa maltinius. Saugus. Šiandien anksti grįžo iš darbo, matyt, nekaip jautėsi, nors iš pažiūros nepanašus į rimtą ligonį. Šiaip ar taip, gyvas, ir aš iš visos širdies už tai dėkinga. Lietus smarkėja, migla virsta aiškiais lašais. Policininkai išjun gia variklį, bet išlipti neskuba. Susuku į kamuoliuką Olio kojines, padedu ant jo drabužių krūvos ir imu kitą porą. Turėčiau pakilti ir eiti link durų, bet rankos automatiškai lanksto toliau, tarsi, jei elgsiuosi lyg niekur nieko, policijos automobilis išgaruos ir pasau lyje vėl įsiviešpataus ramybė. Gudrybė nesuveikia. Uniformuotas pareigūnas pakyla nuo vairuotojo sėdynės. – Maaaaama! – šūkteli Harieta. – Edė žiūri televizorių! Prieš dvi savaites garsi žinių žurnalistė viešai išreiškė „pasi piktinimą“, kad net mažesni nei trejų vaikai paliekami kiurkso ti priešais televizorių ir per daug nesismulkindama pavadino tai „žiauriu elgesiu su vaikais“. Aš, kaip ir dauguma Australijos moti nų, įtūžusi prapliupau nuspėjama tulžinga tirada: „Ką ji išmano? Tikriausiai turi pulką auklių ir nė dienos gyvenime nesėdėjusi su vaikais!“. Kaipmat įvedžiau draudimą Edei spoksoti į ekraną, bet jis buvo sulaužytas prieš dvidešimt minučių, kai paskambi no iš energijos tiekimo kompanijos, o Edė, sumaniusi išmėginti seną triuką, tol klykė „mama, maaaama, MAAAAAMA...“, kol 12
anyta
nusileidau, įjungiau „Straksių“* seriją ir užsidariau miegamajame baigti pokalbio. – Nieko tokio, Harieta, – atsakau nenuleisdama akių nuo lango. Piktas Harietos veidelis, apgaubtas kadaruojančių rudų plaukų ir tankių kirpčiukų kupetos, išdygsta priešais mane. – Bet tu SAKEI... – Nesvarbu, ką sakiau. Kelios minutės nepakenks. Policininkas kokių dvidešimt kelerių, daugiausiai trisdešim ties. Rankoje nešamą uniforminę kepurę pasikišęs po pažastimi, trukteli ankštokas kelnes. Panašaus amžiaus nedidukė apvalaina policininkė pakyla nuo keleivio sėdynės, jos kepurė tvirtai užtup dyta ant galvos. Pareigūnai apeina mašiną ir koja kojon patraukia takeliu. Neabejotinai žingsniuoja į mūsų namus. Netė, ūmai pa galvoju. Jie atvyko dėl Netės. Gali būti. Olio sesuo pastaruoju metu iš tiesų turėjo sveikatos problemų. O gal Patrikas? Arba kas nors visai kitas? Iš tiesų kažkuri mano dalis žino, kad policija atvyko ne dėl Ne tės, ne dėl Patriko ir ne dėl tėčio. Keista, bet kartais tiesiog žinai. – Maltinukai iškepė. Tinklinės durys nuo vabzdžių atsidaro ir iš kiemo pusės įeina Olis, nešinas keptos mėsos lėkšte. Mergaitės pripuola prie tėčio ir, jam spragsint mėsos žnyplėmis, strykčioja spiegdamos taip, kad beveik nustelbia beldimą į duris. Beveik. * The Wiggles – Australijoje populiari vaikų muzikos grupė. (Čia ir kitur – vertėjos pastabos.) 13
Sally Hepworth
– Kas ten? – kilsteli antakį Olis, veikiau smalsiai, nei susirū pinęs. Tiesą sakant, jis net pagyvėja. Netikėtas svečias šiokiadienio vakarą! Kas ten galėtų būti? Iš mudviejų būtent Olis yra linkęs bendrauti, pats siūlosi į tėvų bei draugų komitetus vaikų mokykloje, nes tai „puikus būdas susi pažinti su žmonėmis“, persisvėręs per tvorą labinasi su kaimynais, išgirdęs juos šnekučiuojantis sode, užkalbina iš pažiūros lyg maty tus žmones ir bando išsiaiškinti, ar jie nėra pažįstami. Draugijos siela. Oliui netikėtas beldimas į duris šiokiadienį sužadina malo nų jaudulį, o ne nelaimės nuojautą. Kita vertus, jis juk nematė policijos automobilio. Edė galvotrūkčiais pasileidžia koridoriumi. – Aš atidarysiu, aš atidarysiu. – Ede, skruzdėliuk, lukterėk, – stabdo ją Olis dairydamasis, kur padėti maltinukų padėklą, bet sukasi per lėtai, nes, kol suran da laisvą plotelį ant stalo, Edė jau atlapoja duris. – Puolycija! – baimingai susižavi mažoji. Žinoma, turėčiau pulti prie jos, pasitikti policininkus ir at siprašyti, bet mano pėdos įaugusios į grindis. Laimė, Olis jau atrisnoja prie Edės ir žaismingai sutaršo jai plaukus. – Labą dieną, – pasveikina pareigūnus, grįžčiodamas per petį ir žvalgydamasis po namus. Jo mintys vis dar užimtos tuo, ką darė prieš kelias sekundes, tikriausiai svarsto, ar nebus užmiršęs užsukti dujų balionėlio, žiūri, ar saugiai padėjo ant stalo maltinių lėkštę, ar ji nenukris. Tipiškas žmogaus, kuriam tuoj bus pranešta bloga žinia, elge sys. Jaučiuosi taip, tarsi stebėčiau mus visus televizijos laidoje – ža vus nenuovokus tėtis, miela mažylė. Eilinė priemiestyje įsikūrusi 14
anyta
šeima, kurios gyvenimas tuoj apvirs aukštyn kojomis... sugrius amžiams. – Kuo galiu padėti? – galiausiai teiraujasi Olis, sutelkęs dėmesį į policininkus. – Esu vyresnioji konsteblė Artur, – girdžiu prisistatant moterį, nors iš savo stebėjimo punkto jos nematau, – o čia – konsteblis Perkinsas. Ar jūs esate Oliveris Gudvinas? – Taip, aš, – Olis šypteli Edei ir net mirkteli jai. To pakanka mane įtikinti, kad pernelyg dramatizuoju padėtį. Net jei žinios prastos, galbūt ne tokios baisios. Gal jos ne mūsų prastos naujienos. Galbūt buvo įsilaužta pas ką nors iš kaimynų? Juk policija, nutikus kam nors panašaus, visuomet apklausia visus aplinkinius? Ūmai imu nekantriai laukti akimirkos, ateisiančios po kelių minučių, kai jau žinosiu, kad viskas gerai. Pagalvoju, kaip mudu su Oliu skaniai pasijuoksime iš mano paranojos. Nepatikėsi, ko prisigalvojau, prisipažinsiu, jis užvers akis į lubas ir nusišypsos. Amžinai nerimauji, pasakys. Ir kaip tau apskritai pavyksta ką nors nuveikti taip nerimaujant? Vis dėlto žengtelėjusi kelis žingsnius į priekį suprantu neri maujanti ne be reikalo. Suprantu iš rūškano pareigūno veido, že myn nusvirusių lūpų kampučių. Policininkė dirsteli į Edę, paskui vėl į Olį. – Ar galėtume kur nors pasikalbėti... netrukdomi? Olio veide pirmąkart šmėsteli dvejonės šešėlis. Pečiai įsitem pia, jis šiek tiek labiau atsitiesia. Ko gero, nesąmoningai nustumia Edę nuo durų sau už nugaros, užstodamas nuo kažko. 15
Sally Hepworth
– Ede, skruzdėlyte, nori, įjungsiu „Straksius“? – paklausiu galų gale pasirodžiusi. Edė ryžtingai papurto galvą neatplėšdama žvilgsnio nuo po licininkų. Švelnus apskritas veidelis spinduliuoja susidomėjimą; putlios, kartais dar virpančios kojytės įremtos neįtikėtinai tvirtai. – Eikš, mieloji, – mėginu dar kartą, braukdama ranka per balkšvai auksinius plaukus. – O ką pasakysi apie ledus? Šįkart Edei apsispręsti sunkiau. Ji atsisuka ir ilgokai žiūri vertindama, ar galima manimi pasitikėti. Galiausiai šūkteliu Ar čiui, kad išimtų Paddle Pop ledų, ir mažoji nudulka koridoriumi. – Užeikite, – pakviečia policininkus Olis, ir šie įeina, skubiai, mandagiai šyptelėję man. Šypsenos apgailestaujančios. Jos perveria man širdį, sugriauna iliuzijas. Kaimynai čia niekuo dėti, byloja šios šypsenos. Bloga žinia yra jūsų. Mūsų namuose ne itin daug bendrų erdvių, kur galima netruk domiems kalbėtis, tad Olis vedasi juos į valgomąjį, atitraukia porą kėdžių. Atsekusi iš paskos, subruku į krepšį ką tik sulankstytus švarius skalbinius. Krūvelės sukrinta viena ant kitos tarsi griūvan tys pastatai. Policininkai įsitaiso ant kėdžių, Olis atsišlieja į sofos ranktūrį, aš lieku stovėti įsitempusi kaip styga. Drąsindama save. – Pirmiausia noriu įsitikinti, ar jūs tikrai esate Dajanos Gudvin artimieji... – Taip, – patvirtina Olis, – ji – mano motina. – Tuomet apgailestaudama turiu jums pranešti, – pradeda po licininkė, ir aš užsimerkiu, nes žinau, ką pasakys. Mano anyta negyva.
Liusė
Prieš 10 metų... Kažkas pasakė, kad gyvenime turime dvi šeimas – tą, kurioje gimstame, ir tą, kurią pasirenkame. Bet juk tai ne visai tiesa? Taip, partnerį gal ir renkamės, bet nesirenkame, pavyzdžiui, vaikų. Ne sirenkame svainių, brolienių, netekėjusios partnerio tetos, turin čios bėdų dėl gėrimo, pusbrolio, nuolat keičiančio nekalbančias angliškai merginas. O dar svarbiau, kad negalite pasirinkti anytos. Visa tai lemia pašaipiai kleketuojanti lemties kariauna. – Sveiki! – šūkteli Olis. – Ar kas nors namie? Stoviu milžiniškame Gudvinų vestibiulyje ir išsižiojusi dai rausi į visur išklotą marmurą. Iš rūsio į pirmą aukštą po didingais krištolo sietynais kyla sraigtiniai laiptai. Jaučiuosi tarsi nužengusi į žurnalo Hello! puslapius, tuos pačius, kur kvailose nuotraukose 17
Sally Hepworth
įžymybės drybso ant puošnių baldų arba žolėtų kalvų, apsiavusios jojimo batais, su auksaspalviais retriveriais prie kojų. Visada maž daug taip įsivaizdavau Bakingamo rūmų vidų, na, jei ne Bakinga mo, tai kokių mažesnių – Sent Džeimso arba Vindzoro. Bandau sugauti Olio žvilgsnį ir... Perspėti jį? Padrąsinti? Tie są sakant, pati nežinau, bet jau nebesvarbu, nes jis drožia vidun, skelbdamas apie mudviejų atvykimą. Sakyti, kad aš tam nepasi rengusi, – tai nepasakyti nieko. Kai Olis pasiūlė ateiti pas jo tėvus vakarienės, įsivaizdavau, kad valgysime lazaniją žaviame šviesių plytų vienaukščiame namelyje – tokiame užaugau pati. Vaizduo tėje regėjau sūnumi besižavinčią motiną, tvirtai spaudžiančią rusvą vaikystės nuotraukų albumą, ir stačiokišką, išdidų, ne itin linkusį bendrauti tėvą, laikantį rankoje skardinę alaus ir nedrą siai besišypsantį. Ir štai išvystu iš apačios apšviestus tviskančius paveikslus bei skulptūras, o tėvų, nei linkusių bendrauti, nei ne linkusių, niekur nematyti. – Oli! – sugriebiu savo vaikiną už alkūnės ir jau ketinu pra trūkti įnirtingai šnabždėti, kai iš kitos pusės pro milžiniškas ar kines duris įpuola apskritas rausvaskruostis vyras su raudonojo vyno taure rankoje. – Tėti! – surinka Olis. – Štai kur tu! – Nagi, nagi. Tik pažiūrėkit, ką vėjai atpūtė. Tomas Gudvinas – tikra aukšto tamsiaplaukio sūnaus priešin gybė. Nedidukas, apkūnus, neelegantiškas – raudonai languoti marškiniai sukišti į rusvai žalsvas kelnes, suveržtas diržu po gero kai atsikišusiu pilvu. Jis apkabina sūnų, o šis patapšnoja tėvui per nugarą. 18
anyta
– O tu – tikriausiai Liusė, – paleidęs Olį, kreipiasi į mane. Su ima mano ranką ir širdingai pakrato, garsiai švilptelėdamas. – Tik pamanykit. Tau pasisekė, sūnau. – Malonu susipažinti, pone Gudvinai, – nusišypsau. – Tomas! Vadink mane Tomu, – jis šypsosi man, lyg laimėjęs velykinę loteriją, paskui tarytum atitoksta. – Dajana! Dajana, kur tu? Jie jau čia! Po kelių akimirkų iš namo gilumos pasirodo Olio motina. Vilki baltus marškinius, tamsiai mėlynas kelnes ir braukia neeg zistuojančius trupinius nuo drabužių. Netikėtai suabejoju savo aprangos pasirinkimu – šeštojo dešimtmečio taškuota suknute plačiu sijonu, priklausiusia mano mamai. Pamaniau atrodysianti žaviai, bet dabar greta santūriai ir paprastai apsitaisiusios Olio mamos jaučiuosi groteskiškai ir kvailai. – Atsiprašau, – taria ji, kai iki mūsų lieka keli žingsniai. – Ne girdėjau skambučio. – Čia Liusė, – pristato Tomas. Dajana ištiesia ranką. Suėmusi ją pastebiu, kad, nors avi žema kulnius batelius, yra beveik visa galva aukštesnė už vyrą ir liekna kaip kartis, išskyrus šiokį tokį pusamžiui būdingą suapvalėjimą ties juosmeniu. Elegantiškai pakirpti sidabriniai plaukai siekia smakrą, nosis tiesi, romėniška ir, kitaip nei Tomas, labai panaši į sūnų. Dar pastebiu, kad jos rankos paspaudimas oficialus. – Malonu su jumis susipažinti, ponia Gudvin, – ištariu palei dusi Dajanos ranką ir ištiesiu atsineštą puokštę gėlių. Primygtinai reikalavau pakeliui užsukti į floristikos parduotu vę, nors Olis sakė, kad „gėlės jai nelabai“. 19
Sally Hepworth
– Visoms moterims gėlės yra labai, – atkirtau vartydama akis. Vis dėlto atkreipusi dėmesį, kad ji nenešioja papuošalų, ne lakuoja nagų ir avi patogius žemakulnius batelius, imu nujausti suklydusi. – Labas, mama, – pasisveikina Olis ir tvirtai suspaudžia moti ną glėbyje. Ji nesipriešina, nors ir neatsako tuo pačiu. Iš daugybės pokalbių su Oliu žinau, kad jis dievina motiną. Visas net švyti iš pasididžiavimo, kai ima kalbėti apie labdaros or ganizaciją, padedančią pabėgėliams, daugiausiai nėščiosioms arba mažylius auginančioms moterims, kuriai vadovaujanti pati viena. Ūmai suvokiu: suprantama, kad gėles ji laiko banalia smulkmena. Kokia aš kvaiša. Gal geriau reikėjo atnešti kūdikių drabužių ar ko kių naudingų daiktų motinoms? – Pakaks, Oli, – sako ji po keleto akimirkų, kai sūnus vis dar nepaleidžia, ir atsitiesia. – Nė neturėjau progos deramai pasi sveikinti su Liuse! – Kodėl mums neįsitaisius hole ir ko nors neišgėrus? Turėtu me progą susipažinti artimiau, – pasiūlo Tomas, pasisukame eiti tolyn į vidų, ir tik tada pastebiu veidą, dirsčiojantį iš už kampo. – Nete! – sušunka Olis. Jeigu Olis ir Tomas ne itin panašūs, tai Antuanetė – neabejo tinai tėvo dukra. Tokie pat rausvi skruostai, tokia pat kresna, nors ir kerinčiai daili. Stilinga, pilka vilnone suknele ir juodais zomšos batais. Pasak Olio, jaunėlė jo sesuo ištekėjusi, neturi vaikų, eina at sakingas pareigas rinkodaros kompanijoje ir dažnai kviečiama pa kalbėti apie moteris bei stiklines lubas. Trisdešimt dvejų, vos porą metų vyresnė už mane. Įspūdinga, tenka pripažinti, man net šiek tiek baugu, bet nerimas kaipmat išgaruoja, kai pasisveikindama 20
anyta
iš visų jėgų mane apkabina. Pasirodo, Gudvinai – apsikabinimų mėgėjai. Visi, išskyrus galbūt Dajaną. – Labai daug apie tave girdėjau, – sako Netė, imdama už pa rankės, ir mane apgaubia brangių kvepalų debesis. – Eikš, susi pažink su mano vyru Patriku. Netė tempia mane pro arkines duris ir kažką, primenantį lif tą – liftą! Žingsniuojame pro įrėmintus meno kūrinius, floristines kompozicijas, šeimos atostogų nuotraukas kalnuose, prie slidinė jimo trasų, ir paplūdimyje. Vienoje Tomas, Dajana, Netė ir Olis dykumoje ant kupranugarių, fone matyti piramidė, visi susikibę ir iškėlę rankas į viršų. Kai augau, vykdavome atostogauti prie jūros, į Portarlingtoną, vos už valandos kelio nuo mūsų namų. Sustojame kambaryje, dydžiu daugmaž prilygstančiame mano butui, pilname sofų, krėslų, didžiulių brangiai atrodančių kilimų ir sunkių staliukų. Nuo vieno krėslo pakyla milžinas. – Patrikas, – prisistato. Ranka lipni, bet žvilgsnis atsiprašantis, tad deduosi nepaste bėjusi. – Liusė. Malonu susipažinti. Nė nežinau, kokį tikėjausi išvysti Netės vyrą, galbūt nedidu ką, judrų, paslaugų, panašų į ją. Jau metro devyniasdešimties Olis man atrodė aukštas, bet Patrikas – tikras kalnas, mažų mažiau siai dviejų metrų. Išskyrus ūgį, šiek tiek primena Tomą, mat vilki languotus marškinius, rusvai žalsvas kelnes, iš apskrito veido ne dingsta šypsena. Ant pečių užmestas studentiško stiliaus nertinis. 21
Sally Hepworth
Visiems pasisveikinus Olis, Tomas ir Patrikas įsitaiso ant dide lės sofos, o Dajana su Nete patraukia prie gėrimų bufeto. Sekun dėlę padelsusi žengteliu paskui moteris. – Tu prisėsk, Liuse, – paliepia Dajana. – Aš mielai padėsiu... Bet Dajana iškelia ranką tarsi eismą stabdantis reguliuotojas. – Prašau, – tarsteli. – Tiesiog pasėdėk. Dajana akivaizdžiai stengiasi būti mandagi, bet jaučiuosi at stumta ir nieko negaliu padaryti. Aišku, ji nežino, kaip įsivaizda vau mudvi besitrinančias šonais virtuvėje, galbūt net kartu ištiktas salotų katastrofos, kurią aš įveikiu suplakdama improvizuoto pa dažo (mano kulinariniai gebėjimai ir baigiasi maždaug ties salo tų katastrofa). Ji nenutuokia, kad fantazavau įsitaisysianti šalia, kai ji ims sklaidyti nuotraukų albumą, rodyti šeimos medžius ir pasakoti ilgas nuobodžias istorijas, kaip Olis augo. Ji nenumano, kaip planavau visą vakarą praleisti jos pašonėje, o išeidama namo maniau būsianti spėjusi pamilti ją taip pat, kaip ir ji mane. Deja, tikrovė kitokia, tad atsisėdau. – Taigi judu su Oliu kartu dirbate? – teiraujasi Tomas man klestelėjus ant sofos šalia Olio. – Taip, – patvirtinu. – Jau trejus metus. – Trejus metus? – Tomas dedasi apstulbęs. – Nesiskubinai, drauguži. – Liepsna įsiplieskė palengva, – paaiškina Olis. Olis buvo tipiškas solidus bendradarbis. Jis visuomet išklausy davo išpažinčių apie klaikius mano pasimatymus ir pasiūlydavo petį išsiverkti. Kitaip nei galingi valdingi mulkiai, su kuriais bu vau linkusi susitikinėti, buvo linksmas, kuklus ir visada malonus 22
anyta
vyrukas. O svarbiausia, jis manimi žavėjosi. Ne iš karto supratau, kad daug maloniau, kai tavimi žavimasi, nei trainiotis su chariz matiškais niekšais. – Juk jis nėra tavo viršininkas? – mirkteli Tomas. Pastaba siaubingai seksistinė, bet ant Tomo neįmanoma pykti. – Tomai! – subara Dajana, bet akivaizdu, kad irgi nemoka ant jo pykti. Ji grįžta nešina gėrimais, suspaudusi lūpas kaip motina, draus minanti mielą neklaužadą mažylį. Būsima anyta įteikia man taurę raudonojo vyno ir atsisėda Oliui iš kitos pusės. – Mudu – lygūs kolegos, – paaiškinu Tomui. – Aš įdarbinu techninių specialybių atstovus, Olis teikia visokeriopą paramą klientams. Mudu darbuojamės petys petin. Pastaruoju metu net labai suglaudę pečius. Pradžia buvo gana savotiška, lyg sapnas. Keistas, pakrikas sapnas, prasidėjęs mano se nelės sesers Gvenos kepsnių vakarėlyje ir pasibaigęs name, kur gy veno geriausia draugė iš pradinės mokyklos, tik ji nebebuvo maža mergaitė – panėšėjo į senyvą damą. Per patį linksmybių įkarštį pasirodė Olis. Jis, kaip ir geriausia draugė iš pradinės, irgi buvo kitoks. Seksualesnis. Kitą dieną darbe nusiunčiau jam elektroninį laišką – prisipažinau tą naktį jį sapnavusi. Kaip ir reikėjo tikėtis, sulaukiau geraširdiškai erzinančio klausimo, turinčio potekstę: „Ką aš tavo sapne veikiau?“ Olio kabinetas buvo visai šalia ma nojo, bet mes nuolat susirašinėdavome elektroniniais laiškais – liežuvaudavome apie bendro viršininko šukuoseną, primenančią Donaldo Trampo, įtartiną jo elgesį per Kalėdų vakarėlį ir pagei davimą pietums užsakyti sušių. Bet tą dieną viskas buvo kitaip. 23
Sally Hepworth
Vakarop mano širdis trumpam sustodavo išvydus jo vardą gautų laiškų skyrelyje. Kurį laiką stengiausi nepamesti galvos. Tai tebuvo pasimaty mas, pramoga... o ne santykiai ir tikrai ne tie vieninteliai santykiai. Bet paskui pastebėjau jį kas rytą duodant pinigų girtuokliui trau kinių stotyje (net po to, kai girtuoklis jį užsipuolęs apkaltino pa vogus gėralą); išvydau, kaip pamatęs prekybos centre pasimetusį berniuką, akimoju užsikėlė jį ant pečių ir paklausė, ar šis kur nors matantis mamytę; ilgainiui jis pradėjo užimti vis daugiau vietos mano mintyse ir pamažu suvokiau: čia jis. Jis yra tas vienintelis. Pasakoju Olio šeimai visą istoriją (praleidusi sapną), energingai mosikuodama rankomis ir tarškėdama it užsukta, kaip esu linkusi elgtis, kai imu nervintis. Tomas klausosi akivaizdžiai susižavėjęs ir man bekalbant kartkartėmis vis patapšnoja sūnui per nugarą. – Na, tai papasakokite man apie save... visi, – paprašau išsikvė pusi. – Netė yra MartinHoldsworth finansų direktorė, – nesitverda mas išdidumu pareiškia Tomas. – Vadovauja visam skyriui. – O kuo užsiimti tu, Patrikai? – pasiteirauju. – Turiu apskaitos įmonę, – atsako Patrikas. – Kol kas nedidelę, bet ilgainiui plėsimės. – Papasakok apie savo tėvus, Liuse, – įsiterpia Dajana. – Ką veikia jie? – Tėtis buvo universiteto profesorius. Dabar pensininkas. Mama mirusi. Nuo krūties vėžio. Praėjo septyniolika metų, tad kalbėti apie tai veikiau nesmagu nei liūdna. Ypač nejauku dėl kitų žmonių – jiems, išgirdus tokią žinią, tenka sugalvoti, ką pasakyti. 24
anyta
– Liūdna girdėti, – taria Tomas ir griausmingas jo balsas nea bejotinai grąžina pusiausvyrą kambaryje. – Aš irgi netekau mamos prieš kelerius metus, – prabyla Patri kas. – Su tokia netektimi neįmanoma susitaikyti. – Tikrai, – pritariu netikėtai pajutusi bendrystę su Patriku. – Grįžtant prie jūsų, Dajana, klausimo, mano mama buvo namų šeimininkė, augino mane. O prieš tai dirbo pradinių klasių mo kytoja. Visad didžiuojuosi pasakodama, kad ji buvo mokytoja. Po ma mos mirties daugybė žmonių man kartojo, kokia puiki ji buvusi mokytoja, dėl mokinių pasiryžusi padaryti bet ką. Apmaudu, kad taip ir negrįžo į darbą, net tada, kai aš pati pradėjau lankyti mo kyklą. „Kurių galų susilaukti vaiko, jei neketini būti šalia ir džiaug tis?“ – sakydavo ji, ir tai skamba šiek tiek absurdiškai, mat ji ne galėjo būti šalia ir manimi džiaugtis, kadangi mirė, kai buvau trylikos. – Ji buvo vardu... – pradedu, bet tuo pat metu Dajana atsistoja. Mes liaujamės kalbėjęsi ir sekame ją akimis. Pirmą kartą suvo kiu žodžio matriarchė reikšmę ir tokio asmens galią. – Ką gi, – taria ji. – Jei visi sutiks pereiti prie stalo, vakarienė tuoj bus patiekta. Susidaro įspūdis, kad pokalbis apie mano mamą baigtas.
Vakarienei gauname keptos ėrienos. Dajana gamina ir patiekia maistą pati. Turint omenyje namo dydį, bemaž tikėjausi išvysti maisto tiekėjus, bet bent ši vakaro dalis jauki ir šeimyniška. 25
Sally Hepworth
– Man padarė didelį įspūdį jūsų labdaringa veikla, – sakau, kai Dajana pagaliau atsisėda baigusi dėlioti. – Olis nepaprastai jumis didžiuojasi ir pasakoja visiems, kas tik klausosi. Dajana nežymiai šypteli mano pusėn ir ištiesia ranką link žie dinių kopūstų, užkeptų su sūriu. – Tikrai? – Patikėkit. Norėčiau daugiau apie tai išgirsti. Dajana įsikrečia į lėkštę žiedinių kopūstų taip susitelkusi į šį veiksmą, tarsi darytų chirurginę operaciją. – O! Ką norėtum išgirsti? – Na... – ūmai pasijuntu dėmesio centre. – Turbūt... apie tai, kas jus paskatino šito imtis. Kaip viskas prasidėjo? Dajana gūžteli pečiais. – Tiesiog mačiau, kad esama poreikio. Rinkti kūdikių daikte lius didelio mokslo nereikia. – Ji kuklinasi, – Tomas užstumia ant šakutės naują gabalą ėrie nos, nors tebečiaumoja ankstesnįjį. Įsimeta kąsnį į burną ir kalba toliau. – Katalikiškas auklėjimas. – Kaip judu susipažinote? – klausiu suvokusi, kad Oliveris nie kada man to nepasakojo. – Jie susitiko kine, – atskleidžia Netė. – Tėtis kitoje fojė pusėje pastebėjo mamą ir pažiro kibirkštys. Tomas su Dajana susižvalgo. Žvilgsniai sklidini švelnumo, bet yra ir dar kažko, ko man nepavyksta atpažinti. – Ką galiu pridurti? Iškart supratau, kad ji – man skirtoji. Da jana nepanėšėjo į jokią kitą pažįstamą. Ji buvo... protingesnė. Įdo mesnė. Ji – ne mano nosiai, pamaniau tada. 26
anyta
– Mama kilusi iš pasiturinčios šeimos, – paaiškina Netė. – Pri klausančios vidurinei klasei, katalikiškos. Tėtis buvo kaimo berne lis, be ryšių, be pinigų. Plikas basas. Ne iškart suvokiu turinti atsisakyti klaidingos išvados, kurią nesąmoningai padariau vos įžengusi į namus – kad Dajana ištekė jo už Tomo dėl pinigų. Mintis seksistinė, bet tikrai nėra absurdiš ka matant, kaip skiriasi jų išvaizda. Faktas, kad ištekėjo iš meilės, kilsteli mano nuomonę apie Dajaną per kelis punktus. – O jūs, Dajana, – teiraujuosi, – irgi iškart žinojote? – Aišku, žinojo! – šūkteli Tomas, rankomis įrėmindamas skruostus. – Kaip galėjo nežinoti išvydusi šį veidą? Visi nusijuokia. – Tiesą sakant, jau trisdešimt penkerius metus bandau pasaky ti, kad manęs nedomina, bet jis neklauso ir varo savo, – nusišaipo Dajana. Juodu su Tomu nusišypso vienas kitam. Malonu pamatyti ją tokią po ankstesnio oficialumo. Leidžiu sau puoselėti viltį, kad, praleidus daugiau laiko kartu, ji mane pri ims ir laikys sava. Galbūt vieną dieną net pradėsiu talkinti jai lab daringoje veikloje? Dajana – kietas riešutėlis, bet aš ją perkąsiu. Neilgai trukus, tapsime ir geriausiomis draugėmis.
Man buvo trylika, kai mirė mama Džoja*. Vardas jai labai ti ko – ji nuolat linksminosi, niekada nežiūrėjo į save pernelyg rim tai. Ryšėdavo skareles, įsisegdavo kybančius auskarus ir garsiai * Angl. Joy – džiaugsmas. 27
Sally Hepworth
dainuodavo automobilyje, kai per radiją užgrodavo jos mėgstamą dainą. Per mano gimtadienius pasirodydavo pasipuošusi prašmat nia suknele, nors daugiau niekas iš suaugusiųjų neišsipustydavo, ir dar turėjo stepo batelių porą, juos mėgo kartkartėmis avėti, nors niekada nesimokė šokti stepo. Štai tokia buvo mano mama. Tik tada, kai vykdavo su tėčiu į konferenciją arba vakarienės, matydavau ją apsitaisiusią juodai – net be plaukų raiščio, šinjono ir papuošalų. Tėtis yra tikra mamos priešingybė – konservatyvus, rimtas, romus. Mama savo charakterį pažabodavo tik dėl tėčio. Kai jis vidury akademinės karjeros sumanė keisti darbą – žengti karjerai ir mūsų išgyvenimui pavojingą žingsnį – ji besąlygiškai palaikė. – Tėčio pareiga rūpintis mumis, mūsų pareiga rūpintis juo. Tėtis taip ir neatsigavo po jos mirties. Statistiškai dauguma vy rų, pasibaigus ankstesniems santykiams, per trejus metus veda dar kartą, bet praėjo beveik dvidešimt metų, o tėtis vis dar laimingai vienišas. Tavo mama buvo mano gyvenimo partnerė, visad sako jis, o gyvenimo partneris pasirenkamas visam gyvenimui. Po mamos mirties tėtis pasamdė namų tvarkytoją, kad gamin tų mums maistą, tvarkytų namus ir apipirktų. Marija buvo kokių penkiasdešimties, nors tamsiais žilstelėjusiais į kuodą susuktais plaukais galėjo būti ir šimto. Ji dėvėjo sijonus, pėdkelnes, laivelius žema pakulne, ryšėjo pačios siūtas gėlėtas prijuostes. Vaikai buvo užaugę, o anūkų dar neturėjo. Kasdien ateidavo dvyliktą ir išeida vo šeštą vakare. Nežinau, koks buvo oficialus Marijos vaidmuo, nelabai gilinausi, bet ji visuomet būdavo namuose, kai pareidavau iš mokyklos ir, atrodo, ši dienos dalis jai būdavo pati maloniausia. 28
anyta
Man šis metas irgi buvo maloniausias. Ji iškraustydavo mano kup rinę, išskalaudavo pietų dėžutes, papjausčiusi vaisių bei sūrio, sudėdavo į lėkštę man pavakariams – mama taip skrupulingai ne tūpčiodavo. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, Marijos rūpestis gali pasirodyti dusinantis. O aš tiesiog jaučiausi motiniškai globojama. Sykį, kai susirgau gripu, Marija liko visą dieną. Šokinėjo aplink mane, vis tikrino, kaip jaučiuosi, nešiojo vandens, arbatos, šal tų kompresų kaktai. Porą kartų, kai snūduriuodama išgirdau ją įeinančią į kambarį, tyliai suvaitojau, kad išgirsčiau, kaip Marija puola bruzdėti aplink. Ji bučiavo man kaktą ir nešė atsigerti. Net šaukštu maitino sriubą. Pridėjusi ranką prie širdies sakau, kad tai buvo viena geriausių mano gyvenimo dienų. Kai man sukako aštuoniolika, Marija mus paliko. Tuo metu jai gimė pirmas anūkas, o nusenusį šunį ėmė kamuoti glaukoma, be to, buvau beveik suaugusi, tad jai nelabai buvo ką veikti. Tuo met tėtis surado paprastą valytoją ir ėmė pirkti maisto produktus pakeliui iš darbo. Marija palaikė ryšį, įteikdavo man gimtadienio dovaną ir atsiųsdavo atviruką Kalėdų proga, bet ilgainiui paniro į savo šeimos gyvenimą. Ir tuomet kai ką supratau. Supratau, kad man reikalinga sava šeima. Vyras, keli vaikai ir senas aklas šuo. O svarbiausia, man buvo reikalinga Marija. Žmogus, kuris dalytųsi receptais, perteiktų išmintį ir užlietų motiniška meile. Moteris, kuri neišeitų atgal pas saviškius, nes aš būčiau jos šeima. Mamos nebeturėjau. Bet galbūt, pamaniau, vieną dieną turėsiu anytą. 29
įsigykite
knygą dabar