PIRMAS SKYRIUS
Haliucinacija.
Tai buvo tik haliucinacija.
Niekaip kitaip to nepaaiškinčiau. Vizijos, kurių stengiausi vengti ištisą de šimtmetį, grįžo ir dėl to galiu kaltinti tik save.
Metų metus kasdien tvarkingai vartodavau retą medžiagą, vadinama ugniašak niais, padedančią nuvyti sunkiai suvaldo‑ mas, neįtikėtinas haliucinacijas, pradėjusias mane kamuoti, kai buvau maža mergaitė: mintis, kad galiu jausti – netgi daryti –dalykus, kurių paprastiems mirtingiesiems, tokiems kaip aš, jausti ir daryti neįma noma.
Prieš beveik septynis mėnesius be jokių ženklų pradingusi mano motina – geriausia gydovė Lumnose, šviesos ir šešėlių ka ralystėje, vienoje iš devynių Emariono karalysčių, – kone kaip apsėsta rūpinosi, kad neužmirščiau išgerti kasdienės dozės. Ne kartą perspėjo mane, kad praleidus bent dieną mane vėl imtų lankyti vizijos.
Na, aš praleidau gerokai daugiau nei dieną.
Jau prabėgo kelios savaitės, kai visas turėtas išskirtinio rau‑ dono at spalvio miltelių atsargas išmečiau į jūrą. Taip pasielgiau dėl priežasčių, kurių net ir dabar neįstengčiau įvardyti.
Galbūt viskas dėl to, kad jie slopino mano pojūčius ir vertė jaustis išsunkta bei sustingusia, o gal dėl paslaptingos juodaakės moters, pričiupusios mane tamsiame skersgat vyje ir paraginu sios jų nebevartoti, o paskui atskleidusios keletą mano šeimos paslapčių, kurių paprasčiausiai neturėjo žinoti.
Tuo metu ugniašak niai man simbolizavo viską, ko nekenčiu savo gyvenime: kiek vieną netektį, kiek vieną paslaptį ir nema‑ tomus pančius, prikausčiusius mane prie uždaros, nuobodžios kasdienybės. Visa tai išmetusi tikėjausi išsilaisvinti, nes niekada gyvenime nesijaučiau laisva.
Tačiau dabar, keturpėsčia sukniubusi svylančios, pajuodu sios žolės apskritime netoli namų, su savo jaunėliu broliu Tele riu, nustėrusiu ir spoksančiu man virš galvos, anaiptol nesijau čiau laisva. O ugniašak niai, vienintelė galimybė man išsigelbėti iš šios beprotybės, kurią pati taip neapgalvotai prisikviečiau, da‑ bar guli Šventosios jūros dugne.
Panika užgniaužė man gerk lę, o galvoje be paliovos skambė‑ jo Telerio žodžiai.
Diema… Tu dėvi Karūną. Tave pasirinko. Tu naujoji Lumnoso karalienė.
– Aš kraustausi iš proto, – sušvokščiau. – Visiškai išprotėjau ir negaliu nieko padaryti, kad tai sustabdyčiau.
– Neišprotėjai, – atsakė Teleris, tačiau iš veido toli gražu ne atrodė įsitikinęs. – Pats regiu Karūną… Ji kybo tau virš galvos.
Norėdama ją nusiplėšti, pakėliau ranką, pamėginau įsikibti, bet pajutau tik vėsų orą, nieko daugiau.
Teleriui prisiartinus, jo veidas nušvito, jį nutvieskė nežemiš ka šviesa. Mik liai žvilgsniu patyrinėjau šešėliuose skendintį mišką, ieškojau jos šaltinio, bet netrukus suvokiau: šviesa sklin‑ da nuo manęs – tiek nuo oro man virš galvos, tiek nuo sidabru spindinčios odos.
Dar viena haliucinacija.
Man nuo lūpų atitrūko beviltiška aimana.
– Pakviesiu tėvą, – tarė Teleris. – Jei ir jis tai matys, tuomet…
– Ne! – surikau.
Mūsų tėvas Andriejus jau ir taip ant manęs įširdęs. Mano sukeltas kivirčas… O dievai, kokių baisybių jam prikalbėjau…
Tu man ne tėvas!
Kur mūsų mama? Kodėl lioveisi jos ieškojęs? Kodėl jos negedėjai?
Gal neieškai, nes tau ant jos nusispjaut. Gal pats ir esi tikroji priežastis, kodėl ji dingo.
Gailėjausi dėl kiek vieno ištarto žodžio.
Nors kraujo ryšys mudviejų nesiejo, Andriejus ryžtingai
ėmėsi tėvo vaid mens. Jo meilės man ir mano motinai niekas negalėtų nuginčyti, ir nors iš tik rų jų nė kruopele netikėjau, kad jis prisidėjęs prie jos dingimo, jaučiausi tokia įširdusi dėl nesi baigiančių mūsų šeimos paslapčių, kad ugningas mano būdas nebeištvėrė.
Tikėtina, už tokį žiaurumą jis niekada man neatleis. O jeigu išsiaiškins, kad dar ir melavau apie ugniašak nius…
– Kol kas nieko jam nesakyk, – meldžiau. – Būk geras, Teleri. – Juk privalome kam nors pranešti. Jei tai tik rai Lumnoso Karūna, vadinasi, karalius mirė, o tu būsi priversta…
Jis papurtė galvą, neįstengė užbaigti sakinio.
Ne.
Tai tebuvo mano haliucinacijos. Nieko daugiau.
Gal net ir paties Telerio čia nėra. Gal kalbuosi su savimi, skęsdama gilioje beprotybėje.
Mano dėmesys nuklydo prie pelkėtos pakrantės priešais mūsų šeimos valdas – prie tos vietos, kur į jūrą sumečiau bu teliukus su ugniašak niais. Tėk mė čia itin stipri, visgi galbūt…
Šiaip taip atsistojusi nusvirduliavau prie vandens, nerangiai nusispyriau batus ir atsisegiau diržą su ginklais. Vis dar dėvėjau princo Liuterio marškinius ir šarvų plokštėmis apsiūtas Karališ‑ kosios gvardijos uniformos kelnes – taip mane aprengė jo pusse‑ serė, nes mano drabužiai sudegė ginklų sandėlyje. Audiniai tarsi kempinė greitai prisigėrė ledinio vandens, prikibo prie odos ir ėmė tempti mane žemyn, arčiau dumblino dugno.
– Kad tave kur Liepsnos, Diema! Ką čia išdirbinėji? – sudrau‑ dė Teleris. – Lipk iš vandens, ten šalta kaip pragaro ledynuose! Nieko jam neatsakiau, buvau pernelyg susitelkusi į paieškas. Nėriau po vandeniu ir pamėginau pastebėti bent kokį ženklą, kur galėjo nukristi išskirtinės formos buteliukai, tačiau vanduo
buvo labai drumstas, įmanoma įžiūrėti tik per sprindį toliau nosies.
Gaudydama orą išnėriau ir vandens paviršiuje pastebėjau savo atvaizdą. Net ir raibuliuose matėsi virš manęs pakibę pa driki šviesos taškeliai, žibantys tarsi brangak meniai.
Lumnoso Karūna.
Ne, – paneigiau pati sau. – Ne Karūna. Tiesiog vaizduotės vaisius. Mano beprotybė.
Nauja baimės banga privertė nerti dar giliau į vandenį ir pa šėlusiai maskatuoti rankomis, knaisiojantis po jūros dugną.
– Diema, plauk į krantą! – riktelėjo Teleris. – Ramiai viską aptarsim.
– Negaliu, – šūktelėjau jam. – Tiesiog negaliu. Man… Man reikia…
– Grįžk, arba einu pakviesti tėvo.
– Ne!
Atsisukusi pamačiau, kiek panikos Telerio akyse, rudose it karamelė.
– Diema, prašau tavęs, – meldė jis. – Man dėl tavęs baisu.
– Ugniašak niai… Prieš kelias savaites juos čia išmečiau. Bu vau įsiutusi, todėl… – Paplau kiau dar toliau į rašalo juodumo jūrą. – Privalau juos rasti. Jeigu vėl pradėsiu juos vartoti, visa tai sustabdysiu.
Brolio mina pasikeitė, joje atsispindėjo kažkas panašaus į užuojautą, o balsas tapo itin tylus:
– Ugniašak niai šito nesustabdys, Di. Karūna tik ra.
– Ne, – iškošiau pro dantis jausdama, kaip kak lą vis labiau veržia nematoma kilpa.
– Ar pameni, kaip vaikystėje, – švelniai prabilo Teleris, – vis bijodavai, kad ugniašak niai nesuveiks? Privertei mane prisiekti, kad pranešiu, jeigu tau pradės krikti protas, ir aš prisiekiau tai padarysiąs. Ar prisimeni?
Įstengiau linktelėti.
– Noriu, kad manimi pasikliautum. Sakau tau, prisiekiu gy‑ vybe, kad tai nėra tavo vaizduotės vaisius. Nenutuokiu, kaip, po visom devyniom karalystėm, tai nutiko, bet jokie milteliai to nesustabdys.
Jo balsas skambėjo taip nuoširdžiai, kad tik riau siai būčiau patikėjusi, jeigu tik būčiau įsiklausiusi. Tačiau mano dėmesys vėl nukrypo kitur – į tamsiaplau kę, mėlynakę ainę puošniais drabužiais, stovinčią jam už nugaros ir glėbyje laikančią baltų rožių puokštę. Atrodė, kad jų žied lapiai pamirkyti spindinčioje mėnesienoje.
Gėlės nukrito ant žemės.
– Gentainiai Švenčiausieji, tu… Tu juk…
Teleris žengtelėjo atbulas.
– Lile! Ką tu čia darai?
Jos žvilgsnis smigo tik į mane – kažkur man virš galvos.
– Diema sakė, kad galiu ateiti vakarienės, tad pamaniau… –Staiga ji delnais prisidengė burną. – Ar… Ar tai tik ra? Ar tu… Šitaip netikėtai čia pasirodžius Lilei išsivadavau iš sąstingio. Išbridau į krantą ir vis ieškojau tinkamų žodžių paaiškinti jai, kad tai negali būti tik ra, ne, negali dėl tūkstančio skirtingų priežasčių. Bet nepajėgiau rasti nė žodžio. Tą akimirką tikra atrodė pernelyg sudėtinga sąvoka.
– Vadinasi, mūsų karalius mirė… – sumurmėjo Lilė. Parpuo lusi ant kelių, prispaudė kumštį sau prie širdies. – Tegyvuoja karalienė.
– Nereikia, būk gera, – paprieštaravau, bandydama nugręžti permirkusius drabužius. – Aš nesu jūsų karalienė.
Telerio žvilgsnis šokčiojo nuo vienos prie kitos. Pamažu ir jis atsiklaupė.
– Tegyvuoja…
– Oi, gal jau liausiesi?.. – sušnypščiau ir, pačiupusi jį už ran‑ kos, pastačiau ant kojų. – Dar ir iš tavęs man šito tik rai nereikia. Lilė nulenkė galvą.
– Švenčiausioji Motina Lumna pasirinko tave.
– Vadinasi, suklydo. Aš negaliu būti… Gal jau malonėsi atsistoti?! Negaliu būti karalienė. Aš juk paprasta mirtingoji.
Augdama vargingame Mirtingųjų mieste, visą gyvenimą praleidau at skir ta nuo pra šmatnaus pa sau lio, kuriame gyvena ainiai – devynių dieviškų brolių ir seserų, vadinamųjų Gen tainių, senovėje kolonizavusių mirtingųjų gimtinę, palikuonys. Apie kilmingųjų elgsenos taisyk les beveik nieko nežinojau, ta čiau viena man buvo aišku: mirus monarchui jo sostas atiten ka galingiausiam ainiui. Karūną dėvėti gali tik asmenys, kurių gyslomis teka pačios Lumnos kraujas.
Iki šiol.
Lilė atsistojo, jos veidas vis dar švytėjo nuoširdžia pagarba.
– Galbūt ji nutarė, kad išaušo metas valdyti mirtingajam?
– Ar anksčiau taip yra buvę? – pasiteiravau.
Ji papurtė galvą.
– Nė vienos iš devynių karalysčių nevaldė mirtinga Karūna. Tačiau tvirtinama, kad Švenčiausioji Motina Lumna mato, kas slypi ateityje. Galbūt jai atrodo, kad atėjo metas pokyčiams.
– O gal tu nesi mirtingoji? – tyčia nutęsė Teleris.
Pervėriau brolį rūsčiu žvilgsniu.
– Kaip gali šitaip kalbėti? Ar aš tau panaši į ainę?
Jis delnu pasitrynė sprandą ir nu žvelgė mane nuo galvos iki kojų, lyg pirmąkart regėtų.
– Tu aukšta, kaip ir jie. Visada buvai labai stipri. Nė sykio nesu matęs, kad tau iš žaizdos bėgtų kraujas… – Jis įsitempė. –
Nuo pat tų laikų, kai ėmei regėti vizijas.
– Na, žinoma, kad esi matęs, – paprieštaravau, tačiau minty‑ se klaidžiodama po atsiminimų voratink lį niekaip nepajėgiau atgaminti nė vieno tokio atvejo.
Tik kartą – prieš kelias savaites, kai ainių sargybinis savo pei‑ liu įbrėžė man į kak lą. Tačiau jo gink las buvo pagamintas iš for‑ tosietiško plieno, bene vienintelės medžiagos, gebančios sužaloti ainių kūną. Beveik nepažeidžiama jų oda, organizmo gebėji mas greitai gyti ir galia valdyti magiją – visa tai atsiranda ainių
vaikui sulaukus pa aug lystės. Maždaug tuo metu, kai mane pra‑ dėjo kamuoti vizijos…
Galvoje ėmė suktis paskutinis mano ginčas su princu Liu‑ teriu. Jis stebėjo mane pribloškiamo žydrumo akimis, o jo oda buvo sutepta mano paliktais kruvinais pirštų atspaudais.
Žinau, kad jauti mano galią, – pašaipiai sakė jis. – O aš jaučiu tavąją. Tavyje tiek pat mirtingumo, kiek ir manyje.
Ne. Ne, ne, ne, ne.
Aš privalėjau būti mirtingoji. Mano motina juk žinotų, kad mane pradėjęs vyras buvo ainis, ir niekada šito nuo manęs ne‑ slėptų.
Ar visgi slėptų?
– O tavo akys? – paklausė Lilė prisimerkusi, ieškodama rai‑ nelėse iškalbingo žydrumo, kuris įrodytų, kad esu Lumnoso ainė, nes visi mirtingieji gimsta rudaakiai. – Anksčiau nė neat‑ kreipiau dėmesio. Ar jos…
– Jos pilkos, – atšoviau. – Ne tokios kaip mirtingųjų ir ne kaip ainių. Tačiau aš gimiau rudaakė, o jos pakeitė spalvą, kai…
Lilė aiktelėjusi mane pertraukė:
– Pilkos? Tavo akys pilkos?
– O kas negerai? Ar tai ką nors reiškia?
– Parodyk, – reikalavo ji.
Mano pečiai įsitempė. Jau seniai buvau įpratusi atsargiai rea guoti į dėmesį, kurio pritraukia neįprasta mano akių spalva. Gimdyti mišrios kilmės vaikus ainiams ir mirtingiesiems drau‑ dė įstatymai, o bet kuris mėlynakis mažylis, neturintis įrodymų, kad yra grynakraujis, visada pasmerkiamas myriop.
Gana rimta priežastis motinai meluoti apie tai, kas tu tokia , –priminė man sąmonė.
Spoksodama į šviesias it rūkas mano raineles, Lilė kone dus‑ dama aiktelėjo. Žengtelėjo atbula, paskui mik liai nusigręžė, lyg ketintų tučtuojau sprukti.
– Man reikia eiti. Privalau apie tai pranešti Liuteriui. Jis toks…
– Ne! – Puoliau į priekį ir stvėriau ją už pečių. – Lile, tu ne‑ gali apie tai sakyti savo broliui. Pažadėk man, kad nė žodeliu neprasitarsi.
– Bet tu nesupranti, Liuteris gali tau padėti. Jis matė…
– Man jo pagalbos nereikia, – atrėžiau mažumėlę per šiurkščiai.
Iškart pasigailėjau, nes pastebėjau, kaip jos veidu perbėga nuoskauda, tačiau suvokiau, kad šiuo klausimu mudvi su Lile niekada nerastume kompromiso.
Jos brolis juk buvo pagrindinis karaliaus įpėdinis, nuo mažų dienų ruoštas užimti sostą. Jo magija buvo tokia baugiai galin‑ ga, kad jokie kiti kandidatai jam nė iš tolo neprilygo. Karūnoje jau buvo kone išgraviruotas Liuterio vardas.
Be to, dar nė para neprabėgo, kai jam prie gerk lės laikiau durklą ir mudu grasinome vienas kitą pribaigti – spėję padaryti ir kitų itin stiprų nerimą keliančių dalykų, – todėl nė kiek ne‑ troškau skubėti jam pranešti, kad Karūna dabar priklauso man.
– Jis neturi apie tai sužinoti, – pabrėžiau. – Niekas neturi. Bent kol kas. Prašau tavęs, Lile, meldžiu.
– Bet tu juk mūsų karalienė, – sukuždėjo ji, o akyse sušmė
žavo skausmas.
Suspaudžiau ją dar stipriau.
– Jeigu aš tavo karalienė, privalai man paklusti, tiesa? Priva lai daryti, ką tau liepsiu.
Ji prikando lūpą ir linktelėjo.
– Tad aš, tavo karalienė, įsakau tau štai ką: niekam apie tai neprasitark. Ypač princui Liuteriui.
Suvokusi, kad įkliuvo, Lilė sukūkčiojo.
– Užteks mesti žvilgsnį į tave ir visi iškart viską supras, – pri‑ minė Teleris ir pirštu pa rodė į Karūną.
– Juk turi būti koks nors būdas ją paslėpti arba nusiimti. –Viltingai pažvelgiau į Lilę. – Ar ne?
– Karalius Ulteris ja pasipuošdavo tik ypatingomis progo mis, – atsakė ji ir truputį padvejojo. – Bet tikėtina, kad jos ne įma noma pašalinti, kol nebus atliktos apeigos.
– Ji kalba apie Karūnavimo apeigas. Tai ritua las, atliekamas Kourilyje, – paaiškino Teleris, mostelėjęs į Šventąją jūrą ir už‑ draustąją salą jos viduryje.
Dar niekada nesijaučiau tokia dėkinga, kad mano brolis tapo mirtinguoju, pakviestu mokytis prestižinėje Lumnoso akademijo je, nes tai padėjo jam pasisemti žinių apie magiškas ainių tradicijas.
– O kada jis vyks? – paklausiau.
– Po Iššūkių tarpsnio. Trisdešimt dienų bet kuris karalystės ainis turi teisę mesti Iššūkį naujajai Karūnai, jeigu laiko tą as menį… – nu žvelgė mane užjaučiamu žvilgsniu, – …nevertu jos dėvėti.
– Šaunu. – Trumpai nusijuokiau, nes šiek tiek atlėgo kaulus kausčiusi įtampa. – Netgi tobula. Liuteris galės mesti man Iššū‑ kį. Dievai paliudys, aš pati jam tą Karūną atiduosiu. Tegul jie visi laiko mane neverta, koks man skirtumas?
Teleris su Lile niūriai susižvalgė.
– Viskas ne taip paprasta, – prabilo jis lėtai. – Jei kas nors nusprendžia mesti Iššūkį, jie privalo susiremti ir kovoti, kol gy vas liks tik vienas – Karūna arba jos varžovas. – Teleris atrodė visiškai sugniuždytas. – Tai kova iki mirties, Di.
– Neabejoju, kad yra ir koks nors kitas būdas…
Pamačius košmarišką baimę brolio veide, mano balsas nutilo.
Visas pa sau lis aplink mane ėmė byrėti į šipulius. Jei visa tai tiesa, gyvenimas jau niekada nebus, koks buvęs. Mirtingieji, pelnytai nepasitikintys ainiais ir atvirai nekenčiantys kilmin‑ gųjų, išspirs mane iš miestelio. Ar apskritai išgyvensiu tiek, kad spėčiau susitaikyti su tėvu? Ar spėsiu rasti dingusią motiną?
Ir dar Henris. O dievai, Henris. Mano vaikystės simpatija. Žmogus, į kurio pasiūlymą tuok‑ tis vis dar neatsakiau. Žmogus, įtraukęs mane į kruvinas Am‑ žinosios Liepsnos sergėtojų, mirtingųjų sukilėlių, gretas. Sergė‑ tojai jau spėjo įrodyti, kad nėra ribų, kurių nedrįstų peržengti, siekdami sutriuškinti ainius. O jeigu jie patikės, kad ir aš esu ainė arba dar baisiau – kad esu Karūna…
Pajutau, jog pasiduodu šios baisios naštos spaudimui. Vos prieš dieną buvau nereikšminga mirtingoji mergina, gyvenanti niekuo neišskirtinį gyvenimėlį, o dabar aš… Kas aš?
– Pasakykit man, kad tai tėra haliucinacija, – sušnabždėjau. –
Pasakykit, kad visiškai pamišau ir niekaip neįstengiu pabusti iš košmaro.
Teleris rankomis apglėbė mane per pečius.
– Kad ir kas nutiks, tu neliksi viena. Mes kartu rasime kokią nors išeitį.
Gergždus jo balso virpesys kone perskėlė man širdį. Jis mo ‑ kėsi su ainių visuomenės grietinėle, todėl gerokai daugiau už mane žinojo apie padarinius, kurių sulauksiu dėl Karūnos. O jei net jam baisu…
Mane užliejusi gėdos banga atvėsino svilinančią panikos ugnį. Aš juk vyresnėlė jo sesuo – čia aš privalau būti stiprybės šaltinis jam. Pažadėti, kad viskas bus gerai. Tyli jo tvirtybė mūsų šeimoje buvo tik ras ramstis nuo pat tos dienos, kai din‑ go motina. Negalėjau jam leisti ant pečių užsikrauti dar ir šios naštos.
Giliai įkvėpusi užgniaužiau savo baimes, vis spaudžiau, spau džiau ir spaudžiau, kol jos tapo sunkiu it švinas kamuoliu, kurį galėjau nuridenti į tamsiausią širdies užkaborį. Kiek atsitrau kiau nuo Telerio ir priglaudžiau delną jam prie skruosto. Nuo spindinčios Karūnos jo akyse žėrėjo paslaptinga šviesa, apšvietė nerimą, kurį jis taip narsiai stengėsi nuslėpti.
– Rytoj pasikalbėk su tėvu ir Henriu. Pasakyk jiems, kad iš‑ vykau iš miesto aplankyti draugų ir kad tiksliai nežinai, kada sugrįšiu.
Jis dirstelėjo į mūsų šeimos namelį.
– Ar tu įsitikinusi, kad nereikėtų visko papasakoti tėvui? Kas, jeigu mama ką nors jam pasakė prieš…
Brolis nutilo.
– Kol kas nereikia. Pirmiausia privalau pati viską susidėlioti į vietas.
Teleris susiraukė, bet linktelėjo. Aš tyliai pasimeldžiau, dėko ‑ dama, kad gavau tokią neįkainoja mą likimo dovaną – ištikimą brolį. Bet jau nežinojau, kam meldžiuosi – ainių Gentainiams ar seniesiems žmonių dievams.
– O kur eisi šiąnakt? – pasiteiravo jis.
– Liksiu čia. Noriu, kad peržvelgtum savo vadovėlius ir paieš kotum informacijos apie Karūną, Karūnavimo apeigas, Iššū kius – bet ką, kas galėtų padėti man išsigelbėti.
– O ką darysi tu?
Atsakymo į tai nežinojau. Negalėjau rizikuoti, kad mane kas nors pamatytų, kol neišsiaiškinsiu, kaip paslėpti tą liepsnojantį daiktą, plevenantį man virš galvos.
– Galiu padėti, – įsiterpė Lilė. – Karališkojoje medžiok lės te‑ ritorijoje, netoli rūmų, yra namelis. Niekas nedrįstų ten eiti, ne‑ gavęs Karūnos leidimo, tad galėtum ramiai jame pasislėpti. Be to, dabar pati esi tikroji jo savininkė. – Gūžtelėjo. – Dabar tau priklauso visos karališkosios valdos.
Man net širdis stabtelėjo nuo minties, kad visa ta prabanga ir perteklius, dėl kurio kadaise taip nekenčiau kilmingųjų, dabar atiteko man. Susimąsčiau, ką galėčiau padaryti su šitiek turto: kiek bėdų išspręsčiau, kiek žmonių išgelbėčiau…
Vydama šalin šias mintis, papurčiau galvą. Nė neketinau pa silikti sosto ir juo labiau kautis dėl jo iki mirties. Visa tai tebuvo didžiulė, nesuvokiama klaida.
Man tiesiog prireiks šiek tiek laiko, kad tai įrodyčiau.
