Issuu

Lewis Carroll

Dailininkė Evgeniya Chistotina

Iš anglų kalbos vertė LIUDA PETKEVIČIŪTĖ

Turinys I skyrius

GILYN Į TRIUŠIO OLĄ

II skyrius

AŠARŲ LIŪGAS

III skyrius

LENKTYNĖS PAPARTINĖS IR BE GALO ILGAS GALAS

IV skyrius

TRIUŠIS BALTUŠIS IR MAŽOJO BILO SKRYDIS

V skyrius

VIKŠRO IŠTARMĖ

VI skyrius

PARŠELIS, PIPIRAI IR ČEŠYRO KATINAS

VII skyrius

PRIEKVANKŲ ARBATĖLĖ

VIII skyrius

BEŠIRDĖS ŠIRDŽIŲ KARALIENĖS KROKETAS

IX skyrius

VĖŽLIŪGAS PRAMANIŪGAS IR JO PRAMANAI X skyrius

STAMBUOLIŲ JŪRVĖŽIŲ KADRILIS

XI skyrius

KAS NUKNIAUKĖ PYRAGIUKUS?

108

XII skyrius

IR KITI TEISMO SMAGUMĖLIAI

117

I skyrius

GILYN Į TRIUŠIO OLĄ P

amažu Alisą apėmė neapsakomas nuobodulys štai taip kiūtoti pakrantėje šalia sesers* ir ničnieko neveikti. Kartą kitą ji dirstelėjo į knygą, kurią sesuo įsigilinusi skaitė, tačiau joje nebuvo nei piešinių, nei pasikalbėjimų. „Kas iš tokios knygos, kurioje nėra paveikslėlių ir niekas net nesišneka?“ – karčiai pamanė Alisa. Ji vis dvejojo, teisingiau pasakius, mėgino dvejoti, nes nuo šutros buvo apsnūdusi ir vargiai bedėliojo mintis: viena vertus, jai lyg ir norėjosi nupinti saulučių vainiką, o kita vertus, atgrasu rodėsi vien tai, kad reikės keltis, tupinėti po pievą ir skainioti saulutes. Kaip tik tuo metu visai šalia praliuoksėjo baltutėlis triušis raudonomis akimis. Kažkodėl Alisai nepasirodė keista, nei iš kur jis čia radosi, nei kur skuodžia, nei kodėl bamba po nosimi: – Oi pasivėlinsiu, dievaži, pasivėlinsiu! Labai tingiai ir labai pamažu galiausiai ji sumąstė, kad toks dalykas šiaip jau turėtų stebinti, tačiau kažkodėl nestebino. Tik tuomet, kai triušis iš liemenės kišenės be niekur nieko išsitraukė laikrodį ir žvilgtelėjęs į jį vėl nudyžė tolyn, Alisa pagaliau pakilo iš vietos: šįkart ją žaibu nutvilkė mintis, jog tikrai niekad anksčiau neteko matyti triušio, vilkinčio liemene ir dar su laikrodžiu kišenėje! Genama smalsumo ji leidosi per pievą jam pavymui. Ir reikia pasakyti, leidosi pačiu laiku. Mat visai netrukus triušis šmurkštelėjo plačion olon ties gyvatvorės pakraščiu. Alisa nedvejodama smuko jam iš paskos, nespėjusi net pagalvoti, kaip reikės išsmukti atgal. * Alisos paveikslas nutapytas nusižiūrėjus į tikrai gyvenusią mergaitę Alisą Plezans Lidel (Alice Pleasance Liddell, 1852–1934), o jos sesers – į tikrai gyvenusią vyresniąją Alisos seserį Loriną Lidel, gimusią 1849 metais. – Čia ir toliau – paaiškinimai vertėjos.

Iš pradžių ola ėjo gana tiesiai, bet vėliau smigo stačiai gilyn. Ji smigo taip staiga ir taip stačiai, kad nespėjusi nė susivokti Alisa pajuto garmanti tartum į kokį šulinį. Viena iš dviejų: arba šulinio būta labai gilaus, arba ji krito labai pamaži, nes krisdama turėjo apsčiai laiko pasidairyti ir nuogaliai pakrutinti smegenis, kas gi dabar bus. Pirmiausia pamėgino įžvelgti, kur linkui krenta, bet apačioje, po kojomis, juodavo neperžvelgiama tamsa. Tuomet ėmė dairinėtis į šonus ir pamatė juos esant nustatytus indaujomis ir knygų lentynomis. Šen bei ten ant gembių kabojo žemėlapiai ir paveikslai. Krisdama pro šalį ji netgi spėjo nuo vienos lentynėlės pačiupti stiklainį su užrašu „Apelsinų uogienė“, bet labai nusivylė patyrusi jį esant tuščią. Nenorėdama mesti stiklainio žemyn, kad nepraskeltų kam galvos, tiesiog pastatė jį žemėliau ant kitos lentynos. „Nieko sau! – pamanė Alisa. – Po šitokio kryčio tikriausiai bus vieni niekai nusiristi nuo laiptų. „Tai bent narsuolė!“ – neteks žado namiškiai. Ką ten nuo laiptų! Patikėkit, nepyptelsiu netgi nudardėjusi nuo namo stogo, nuo pat aukščiausio kraigo!“

Ką gi, belieka šituo patikėti. O ji vis smigo ir smigo, žemyn ir žemyn. Ir atrodė, kad nuo šiol reikės šitaip smigt visada. – Na, ir kiekgi spėjau nusmigti? – tarė ji garsiai. – Gal jau esu netoli žemės vidurio? Pala, pala... Iki jo, regis, bus geri keturi tūkstančiai mylių... Kaip matyti, Alisa vis dėlto sugebėjo šio bei to pramokti mokykloje. Nors puikuotis įgytomis žiniomis ir nebuvo prieš ką (juk niekas nesiklausė), tačiau pasikartoti balsu visada ne pro šalį. – Na taip, greičiausiai tiek ir bus, – šnekėjo ji toliau. – Bet kaip sužinot, kurių laipsnių ilgumoj ir kurių platumoj atsidūriau? Alisa nė iš tolo nenutuokė, nei kas tie laipsniai, nei kas ilguma, o juo labiau platuma, bet tardama tuos paslaptingus žodžius pati sau atrodė itin reikšminga. – O kas, jei prasmegsiu kiaurai visą žemę? – nerimo ji. – Tai bent smagumėlis atsidurti tarp keistuolių, kurie vaikšto aukštyn kojomis, o galva žemyn! Ir kaip jaustis, kaip gyvent tokiems atvirkščiams? Alisa apsidžiaugė, kad jos niekas negirdi, nes ir pačiai pastarasis žodis pasirodė nei šioks, nei toks – bent jau nelabai tinkamas. – Hm, anksčiau ar vėliau reikės jų paklausti, kokion šalin pataikiau, – kiek patylėjusi toliau samprotavo ji. – Ak, atleiskite, ponia, ar čia Australija, ar Naujoji Zelandija? Tai sakydama Alisa mandagiai linktelėjo ir, pamėginusi sumesti grakštų tūpsnį, nustebo, kaip

keista tūpčioti, kuomet skrieji ore. Tai jau tikrai nedaug kas šitaip gebėtų. – „Kokia tamsuolė ta mergaitė!“ – dar pagalvos toji ponia, jeigu paklausiu. Ne, geriau jau nieku gyvu to nedaryti. Žiūrėsim – gal bus kur parašyta... Alisa vis krito ir krito, žemyn ir žemyn, o kad nebuvo kas veikia, tai ir vėl įniko pati su savimi kalbėtis: – Reik manyt, Dina vakare manęs labai pasiges! Dina buvo katė*. – Tikiuosi, namiškiai nepamirš pavakariams įpilti jos dubenėlin pieno. Ak, Dina, mieloji, taip norėčiau, kad būtum dabar čionai su manim. Kas, kad ore pelės nešmirinėja, bet užtat gali pasigauti šikšnosparnių, o jie, pati žinai, bemaž tokie pat, kaip ir pelės. Bet ar katės šikšnosparnius ėda? Šitoj vietoj Alisą taip surakino miegas, kad ji nieko daugiau nepajėgė galvoti, tik snūdžiu balsu tartum užsukta kužduliavo: – Ar šikšnosparnius jos ėda? Ar šikšnosparnius jos ėda? – beje, buvo tokia apsnūdusi, jog kartais išeidavo: – Ar šikšnosparniai jas ėda? Bet kai negali dorai atsakyt nei į vieną, nei į kitą klausimą, tai koks skirtumas, kurio paklausi? Ji pajuto, kad minga ir net pradeda sapnuoti vaikštinėjanti su Dina. Sapne juodvi laikėsi susikibusios rankomis ir Alisa labai rimtai jos teiravosi: – O dabar, Dina, pasakyk man atvirai, tik nemeluok: ar esi kada sutriauškinusi šikšnosparnį? Bet čia staiga šlumšt! – ji kiek ilga šlumštelėjo žagarų ir sausų lapų krūvon, ir taip ilgai trukęs krytis pagaliau baigėsi. Alisa nė kiek neužsigavo, taigi bemat pašoko ant kojų ir apsidairė. Dabar juodut juodutėlė tamsa tvyrojo viršuj, o prieš akis dūlavo ilgas urvas, kuriuo toli priekyje liuoksėjo tas pats baltasis triušis. Nedelsdama nė akimirkos Alisa galvotrūkčiais leidosi jam iš paskos ir dar spėjo išgirsti, kaip pasukdamas už kampo jis sudejavo: * Iš tikro toks ir buvo pasakos įkvėpėjos, Alisos Lidel, katės vardas.

– Oi, jūs mano auselės, mano brangieji ūseliai! Kaip aš vėluoju, kaip vėluoju, vėluoju... Alisa pasuko už kampo kone lipdama triušiui ant kulnų, tačiau jis tartum skradžiai žemę prasmego. O ji atsidūrė pailgoje menėje žemomis lubomis, apšviestoje ilgomis eilėmis sukabintų žibintų. Menės sienose buvo daugybė durų, tik bėda, užrakintos. Alisa paklebeno jas visas mėgindama atidaryti, bet veltui. Taigi nusiminusi grįžo menės vidurin svarstydama, pro kur reikės iš čia išsigauti. Kaip tik tada jai į akis krito mažas trikojis staliukas iš storo stiklo ir ant jo gulintis mažuliukas auksinis raktelis. Iš pradžių Alisa spėjo jį būsiant nuo kurių nors durų. Bet kur tau! Spynos pasirodė per didelės, o raktelis per mažas joms atrakinti. Tačiau antrąsyk apeidama pasienius Alisa aptiko nedidelę užuolaidėlę, kurios anksčiau nebuvo pastebėjusi, o už jos – žemutes, gal kokių penkiolikos colių* aukščio dureles. Ji pamėgino atrakinti jas mažuoju rakteliu ir net pašoko iš džiaugsmo: rakteliukas tiko! Pravėrusi dureles Alisa rado mažutę olą, ne didesnę, nei žiurkės urvelis. Parklupusi ji pažvelgė gilyn ir kitame jos gale išvydo nepaprasto gražumo sodą. Ak, kaip jai panūdo kuo greičiau ištrūkti iš šios niūrios menės ir atsidurti tenai – tarp dailiomis lysvaitėmis susodintų puikiausių gėlių ir vėsiomis tryškėmis almančių tvenkinėlių! Tik, deja, net galvos nevaliojo prakišti. – O jei ir prakiščiau, – liūdnai mąstė Alisa, – ne ką telaimėčiau likusi be pečių... Et, būtų neblogai susistumti, kaip kad susistumia žiūronai. Manau, tikrai pajėgčiau, jei tik kas parodytų, kaip. Mat Alisai, ką tik savo kailiu patyrusiai tokių įstabių ir tokių neįtikėtinų dalykų, tapo daug lengviau manyti, jog iš tiesų labai nedaug kas tėra neįmanoma. Stoviniuoti prie mažųjų durelių nebebuvo jokios prasmės, taigi ji grįžo prie mažojo stalelio, širdies gilumoje vildamasi aptikti kur užkritusį kitą raktą ar bent jau knygelę su nurodymais norintiems susi stumti tartum žiūronai. * Colis (anglų inch) – 2,5 cm. Vadinasi, durelių būta 37,5 cm aukščio.

rk ge e Iš a n m

Ir tikrai: šįkart ant stalelio stovėjo buteliukas. – Pirmiau čia jo tikrai nebuvo! – nustebusi sumurmėjo Alisa. Pririštas prie butelio kaklelio bolavo popierėlis, o jame išspausdintas didelėmis dailiomis raidėmis puikavosi vyliaus kupinas užrašas: „Išgerk mane“. „Išgerk“ tai „išgerk“, tačiau Alisa nebuvo kokia kvailutė ir neketino skubėti. – Na jau ne, – tarė ji tvirtai. – Pirma pažiūrėsiu, ar nėra kur parašyta „Nuodai“. Mat ji buvo skaičiusi keletą smagių apsakymų apie vaikus, kurie supleškėjo liepsnose, buvo sudraskyti žvėrių ar ištikti kitokių nemalonumų vien dėl to, kad praleido pro ausis kai kurias paprastutes, bet labai naudingas tiesas, kaip antai: jei per ilgai laikysi rankoje raudonai įkaitusį žarsteklį, nudegsi; jeigu peiliu itin giliai įsipjausi pirštą, bėgs kraujas ir panašiai. Kai dėl Alisos, tai ji visiems laikams įsiminė: sriūbtelėjęs iš buteliuko su užrašu „Nuodai“, anksčiau ar vėliau sulauksi bėdos. Niekur neaptikusi žodžio „Nuodai“ Alisa galiausiai ryžosi kiek paragauti. O patyrusi skystimą esant nepaprastai gardų, be to, skaniai kvepiantį pyragėliais su vyšniomis, plakta grietinėle, ananasais, keptu kalakutu, ką tik išvirtais tąsiukais ir karštais skrebučiais su sviestu, bemat iškliukino jį ligi paskutinio lašo. – Kaip keista! – jau po akimirkos sušuko Alisa. – Aš traukiuosi it sustumiami žiūronai! Iš tikro taip ir buvo. Galiausiai ji liko vos dešimties colių ir visa švytėjo iš džiaugsmo nuo minties, kad dabar tai jau tikrai be jokio vargo prasprūs pro mažąsias dureles į aną gražųjį sodą. Teisybė, pirma ji palaukė dar keletą akimirkų, norėdama įsitikinti, ar daugiau nemažėja. Mat bemažėdama vienu metu ne juokais sunerimo: – Taip visą laiką traukdamasi galiu nežinia kiek susitraukti ar net visai sutirpti kaip kokia žvakė. Įdomu, kas tada iš manęs beliktų? Ir ji pamėgino įsivaizduoti, kas lieka iš žvakės liepsnos ją užpūtus, mat savo akimis to liekio niekada nebuvo regėjusi. Įsitikinusi, kad daugiau nemažėja, Alisa nutarė tučtuojau dumti į sodą. Bet... o varge! Pribėgusi prie durelių susigriebė užmiršusi auksinį raktelį, o kai grįžo jo pasiimt prie staliuko, suprato, kad tikrai nepasieks. Alisa aiškiai 12