Tēp jau būn, ka patuogus gyvenėms tiesiuog atsibuost ir šėrdis pati prašuos nuotykių, kokėi būn aprašyti nuotykėnis literatūras knyguosi, katras vaikystie esi perskaitis puorą ar daugiau sykių. Mona nuotykių knyga, katron skaitydavau nu dvylikas kuožną pavasarį, vadinuos „On The Road“. Tuoks keturakis Džekis bova parašis anon ir, būdams vaks, pradiedams versti pirmūsius puslapius aš neturiejau nė mažiausi supratėma, kon ana padarys su monimi ir mona gyvenimu.
Grįžiniejau iš darba ton vakarą ir kažkāp labā aiškē supratau, ka gyvenėms jau gal puorą mienesių niekou monis nestebėn – vėsks nuspiejama, kāp ontruos mikruškis Palunga–Užkanavi tvarkaraštie. Tada gyvenau gan tuoli nu Užkanavis, kokiami tai niekam negirdietami Čikagas priemiestie, ir pakeliou į numus užsokau į vietinį liquor store, kor dažnuokā pėrkdavau alaus ar vyna, bet, nustebyndams pats savi, pajiemiau tekilas butelį. Rytuojaus darbs kāp ir negosdina, bo dėrbau tou muomentu tarptautinie „Thomas Window Cleaning“ kompanijuo, kor buvau ontras žmuogus pagal svarbomą, o karts ir pėrms (nu mes tėn dvijou valdiem akcijų buketą). Če priklausi nu savijautas tas svarboms. Trobikie, kor tou muomentu glaudžiaus, bova ir daugiau bendramynčių. Tik daugelis bova susirūpinėn rytdėinas darbās, tudiel į tekilą kibuom su lėngviausē į ateitį žiūrončiu
draugeliu. Sunku pasakyti dab tėkslų laiką, bet, manau, ka mažumieli po vidornakti mona myntis, ka mes če tēp ir nugyvensma iki omžiaus gala nieka nepamatėn, pradieji veikti. Nu ir tekila baiginiejuos, kas bova da vėins žėnklas, ka reik judieti. Su kou judieti kāp ir bova, bo draugielis nesenā bova parliekis iš dyleriaus (tuoks pierikūpų keists pavadinėms) su galynga „Toyuota“, katra dar turieji kūzavą ir vadinuos „Four Runneriu“. Tėisa, galia po pirkėma eufuorijas biški apmažieji: vėituo dyleriaus žadietų šešių katilų parvažiavus į kėimą belėka tik keturi. Nu bet ar če esmie?
Buostuons – tuokį galutinį keliuonis tėkslą mes tada užfiksavuom sava nušvitusiuos nu tekilas galvuosi ir tylē, ka nepažadynti kėtų chėbrantų (nes galieji ir raktelius atymti nu dvijų pijuokų), pouliem krautėis keliuoninių kuprinių. Kāp vieliau paaiškieji, aš per skubiejimą prisišlaviau pėlną kuprėnį šiltų kuojinių ir apatini trikotaža, kolega irgi panašiu gardiruobu apsiginklava. Bet kam svarbu, kas tava kuprinie, ka pas tavi galvuo puoliekis ir dar nepatėrti būsimuos keliuonis nuotykē? Jau kažkor kertont Čikagą (bo mes variem iš šiauris žemyn) užgimi nauja myntis, ka Buostuons yr gerā, bet Niu Orleans yr kor kas kėičiau ir pėičiau, tudiel naus maršruts bova patvėrtynts vienbalsē. Kam yr tekėn važiouti nu Čikagas į pėitus, nedous mon sumelouti, kuoks tai yr nubuodus, kukurūzas persmelkts 57 numeriu užvadynts kels. Tų kukurūzų apsuptie esunčiuo degalinie, nuvairavus gal pėnkis valondas, mūsa vidinis kurs nusibaigi ir mes, nuleidėn galvas į panelį, sumiguom giliu tikrų keliautuojų mėigu. Pabodis pėrms nu „džiūn borna“ liguos symptuomų supratau padėtėis kvailoma. O aplynkou tvyrontis kukurūzų laukā optimizma neprydavi. Bet daugybį kartų mona skaitytas knygas heruojē bova papoulėn dar ne į tuokis situacijas, ir
nieka – kažkāp išsisokdava. Pouliau ton unkstyvą rytą į bėnza kolonelis vėdų ėiškuoti kuoki tai sprendėma ir pamačiau sixpacką alaus šaldytovi (užvadinėms tou muomentu nebebova svarbus). Parliekis į mašiną greit nusukau puorā buteliukų galvas, pažadinau draugielį ir įteikis anam pusrytoką lėipiau gerti ir nieka neklausinieti. Papusryčiavus puopierē kāp ir pasitaisi – grįža keliuonini dvasia ir po trumpų diskusijų, išmetus toštį tarą, keliuoni į Niu Orleansą bova tęsiama. Nepasakyčiau, ka tai bova tėkra keliuonini nuotaika, nuors kas iš tėkra žėna, kuoki tor būti ta nuotaika. Pagirynga ir apniokusi, kāp pas mumis, ar saulieta ir pakylieta, kāp ruoda per „Travel“ kanalą? Bet mes myžinuom greitkeliu į pėitus. Mūsa galyngas „Toyuotas“ keturi kubilā darnē šniuokšti po kapuotu, o aš dar sykį skaičiau sava vaikystis knygą, tik šį sykį iš vėdaus.
Don’t Drink and Drive
Kai išmoningasis Don Kichuots iš La Mančas išsiruoši į sava legendinį keliuonį, anuo krūtinie degi dar nepatirtų nuotykių lėipsna. Nepasakyčiau, ka mes kopijavuom idalgą, bet kažkas degi ir pas mumis, ir tas kažkas vari mumis į priekį. Ja supaprastinus tus pompastiškus teiginius, tai degi vėdaus degėma variklis „Toyuotuo“ po kapuotu, o labiausē tai degi mūsa šachtas. Tik įliekus į Tenesiaus valstėjį organizmas davi suprasti, ka reik melduonijaus. Pirmami pasitaikiusemi prekybcėntrie dėl vėsiškā nesuprontamų priežasčių bova įsigyts butelis kriaušių lykeriaus. Pirkinys bova neprasts, bo tas žvieris tēp pakieli tuonusą, ka jau ir Niu Orleans mūms nebebova rėba. Jau sūnku atmynti, kas vairava, o kas šturmaną vaidėna, bet žmuogou, nagriniejunčiam
žemielapį, pasiruodi Kalifuornija tik per pėnkis cuomus toliaus už Luizianą. Reagouti reikieji staigē (kāp būtų padaris vėins iš mona knygas heruojų, Dean Moriarty), bo exits link Arkanzasa į 40 greitkelį jau bova akiratie. Sucypi padongas, girdiejuos daug garsinių signalų (fakų, katrās, garantija, mumis apšieri, mūms girdieti neteka). „Toyuota“ kėrta iš trečiuos joustas link exita ir darnē įsijungi į tvarkyngų amerikienų gretas, katrėi važioun iš
po darba numėi ar trauk atostogauti į LA .
Tas žuodis „atuostuogas“ mon po šē dėinā yr nesuprontams, bo planavėms į priekį, kada to nežinā, ar ryt tau užgėiduos gaidys, ar to jau pats Tibeta apylinkies moši sparnās ir žadinsi žmogienus naujā dėinā, neleid mon planouti jokių atuostuogų. Tai mes ir neplanavuom. Tiesiuog pjuoviem greitkeliu į vakarus, klausydami per radiją bičų su vengierkuom (1998-ās Amerikas vidurie bova mission impossible pagauti radijo stuotį, ka negruotų Virgis Stakiens). Nashvile, Memphis ir Little Rocks yr savuotišks Bermudų trikampiaus atitikmou, kor prapol vėsas radija stuotis ir Virgis praded bėndrauti su tavim tiesiuogē. Pas kuožną savi tikslā. Virgis bor per radiją, mes, pagėrdėn „Toyuotą“ ir, aišku, nepamėršėn palepinti savis, traukam į vakarus link Oklahuomas City. Kažkuokiu tai muomėntu įjungam autopiluotą, katruo mūsa mašina netor, ir nepastebimā palėikam Bermudus, kor kartu su radijo stotymis pasikeit gamta su vėsu reljefu. Teksasa rėbą kertam kāp sapni. Mašinuo daug tuščiuos taruos nu alaus ir vyna pagryndi. Kriaušių likeriaus nebsinuor.
Prasilenkam su meksikų trokiuku. Vėsi trys su skrybeliem, du šuoninē palėnkėn galvas, bo neišsitenk skrybelių kraštā. Pradedam įtarinieti, ka če miražas, bo mes mažā geram skysčių. Nusprėndam ištuštynti da vėiną sixpaką. Jiegas sėlpst, sauli leidas, kertam į šuoną tiesiuog nu greitkeliaus į dykumą ir nešamies
smėlynās, patis nesuprasdami, kon daruom. Ir nuvažiavėn neaiškų atstomą krentam negyvų keliautuojų mėigu kas kabinuo, kas kūzavi.
Rytmetē dykumuo yr šūdiniausi, bo nier šėlta, tavi žiaurē troškėn, nes to esi dykumuo ir to nepamėni mažiausē puoras valundų iki apapa. Ka matau draugielį per longą drybsontį kūzavi, monis visā neramėn, bo aš nežinau, ar anam dar užgėiduos gaidys Teksasa dykumuo. Sukaupis dronsą lėpu iš kabynas ir žadinu kolegą. O Santa Gvadelupe, sūjud! Ir panašu, ka anon irgi kunkėn dykumuos troškulys kāp ir muni. Aš dar tēp atsargē apžiūru anuo akis: nu ar karts grifā neiškapuoji, gi ne kuožną naktį dykumuo po atviru dongumi mėigt. Banduom suprasti, kudiel mes če. Viel prisimėnam tus tris meksikus su skrybeliem. Savijauta jau netuoli užraša „The End“. Reik kažkon daryti ar bent jau apsiprėnsti, kor link mes judam. Mon prasyded chaliunikā: matau, kāp lynk mūsa iš rytų velnišku greičiu atlek mašina. Nesižnegnuoju – būs, kas būs. Ton patį vaizdinį pamata ir mona kolega. O fuck! Mes tiesiuog nulūžom gal už puoras šimtų metrų nu greitkeliaus ir sauli mūms aiškē ruoda kryptį, kor rondās West Coast. Tik ka, blet, galva žiaurē skaust.
Šuokam viel į greitkelį, kertam į vakarus, bo kažkāp gieda būtom dabā pasokti link Čikagas tēp ir nepamačius West Coast. Privažiounam kažkuokį kaimielį, maždaug Grūšlaukis dydžiaus, su bėnza koloneli. Gan keistā atruoda arklys, pryrišts šalimās. Kolonelis vėdou pamatau kuokį tai Clint Eastwood su revuolveriu ir Stakiena skrybeli. Sūvedu, kinuo tas arklys lauki. Stuovu pri kasuos vėsas peršikis, muoku už bėnzą ir gatoradę. Aiškē suprontu, ka Eastwoods viskon api mumis žėna ir gal areštouti už jau ontrą dėiną driving under the influence. Ištrūkuom. Greičiausē mes anam per mėnkas žuvys. Uns turbūt medžiuo tus tris
meksikus, kor mes prasilinkiem, o gal net tres mujeres, kas jau tėn dabā ir bežėna. Leidam toliau į vakarus, kor žėnklā saka, ka tujaus atsidorsma legendiniami 66 kelie, katrou pirmyn ir atgal laksti Keruaks su Kesedi, gal net su panaši savijauta.
Grand Canyon
Ka tēp rimčiau pagalvuoji, tai Route 66 – tiesiuog prastā asfaltouta keli likutē, išsimietėn šalia dabarčiaus nauduojamų kelių. Ja kas esat važiavėn nu Saluntų link Platelių, galit skaityti, ka esat liekėn legendiniu Route 66. Bet gal če tik mūms tas kels nepasiruodi tuoks svarbus, bo mes nedieviejuom uodinių kelnių ir neturiejuom elniaus kaula sagtėis. Tiesiuog buvuom do pachmielingi bičā nu Telšių, katryms tas literatūras veikalūs aprašyts reikals pasiruodi šūda verts.
Nuostuolį su 66 vėiškeliu turieji kompensouti mūsa sekontis tėkslas pavadėnimu Grand Canyon. Palyginus su keliuonis pradžia, svaigalų kiekis bova sumažiejis gal per posį, bet nu tuo bova tik baisiau. Bijuojuom viskuo: pradedont šerifu, katras gal tykuoti mūsa kožnuo bėnza kolonkie, iki skūnsa, katras galieji palįsti po ratās ir suteikti pretekstą tam pačiam šerifou aka Clint Eastwood mumis areštouti. Teka sukaupti dronsą ir kažkāp praslįsti pro vėsas pynklis, ir pamatyti užrašą, ka didysis karjiers jau če pat. Privažiouti tēp artėi kāp pri Palunguos karjiera šlaita tėn neleida, ta palikėn sava runnerį atpiedinuom pasižvalgyti pri skardžiaus. Nežinau, ar tas karjiers tuoks didyngs, ar mes atliekiem su mėlžinišku pachmielu, bet aš negaliejau žiūrieti į bepruočius japuonus, katrėi dari fuotkis iškišėn vėiną kuoją ir ronką į prarają. Ir tai aš, katras kāp ir netor aukščiaus baimis, vėins iš
„Thomas Window Cleaning“ fundatuorių, tiesiuog joukinga. Nemanau, ka kas paklausys mona patarėma, bet ja nuorit išvysti tikrojį didžiuoji karjiera didybį, torit atliekti tėn su panašiu pachmielu (kāp ton pasėikti, yr aprašyta pirmuo ir ontruo keliautuojų dalėis skyriou), ne melounu, ne kon. Kažkāp supratau sava mizeriją pažvelgis į tus tuolius su besifuotkinuntēs japuonās. Nu tuo kanjuona tēp greit nepabiegsi kāp Palunguo. Tėn varā, varā ir vis tėik tau siūla pasižvalgyti į vis naujus ir gan panašius vaizdinius. Kokiuo pėnktuo aikštelie mūsa kuntrybi baigies. Ačiū, matiem. Reik judieti.
Kor judieti? Apsisprėnsti bova gan lėngva. Lėmpučių miests, ar Las Vegas, kāp anon dar vadėn, mūsa vėsiškā netrauki, o miestoks pavadinėmu San Diego skumbieji iškilē. Tai mes tėn ir pasukuom ėinas. Kažkāp blogā paskaičiavuom sava sustojimus karjieri. Nepavyka grįžti į civilizaciją, kāp totalē užtema. Nežinau, kāp dabā, bet prabiegusiami šymtmetie dar būdava tuokių kalnų keliukų, kor to galiedavā užliekti niekam nesukeldams stresa ir sustuoti. Ar bent jau mūms tēp ruodi, kāp mes, pakilėn į kalną, sustuojuom kuoki tai fermeriaus valduosi.
Patuogē įsitaisėn patuštinuom kuokį tai vyna butelį ir krituom unt panelis giliu tikrų keliautuojų, smėrdončių pažastimis, mėigu. Keltėis teka su sauli, bo bova nerealē šalta tuo kalna papiedie. Teka gerā prakaukynti variklį, kol galiejuom pradieti lunkstyti pėrštus. Įtūžėn diejuom į pėitus link San Diego, kami ta šiluma. Šėlumuos sulaukiem jau už pusdėiniaus. Dar bova gers gals iki San Diego, kai temperatūra pradieji lėpti virš šymta Faringėita. Mūsa žvieris „Toyota Four Runner“ kondiškis neturieji, šalta nebebova. Kažkuokiu stebuklyngu būdu per meksų radiją išgėrduom, ka būs pasauli putbala čempionata finals, net supratuom ka luoš prancūzā su brazilās. Tai bova svarbi žėni. Maždaug kāp
sužinuoti, ka Dalia Kutkaiti su Inga Borhingaginieni žais tenisą priš Gandi su Kalenbachu. Stuojuom klausyti.
Kaimielis, į katron papouliem nusokėn iš greitkeliaus kuoki tai kalna papiedie, iš pėrma žvylgsniaus atruodi kor kas galingiesnis už Saluntus, nuors ir nesimati bažnyčias buokšta. Puorą sykių praskruodus ton miestielį ir nesutėkus tėn ni gyvuos dvasias teka keisti nuomuonį ir atidouti pirmoma teisį Saluntams. Bet tada sutikuom gatvie apspangusį meksiką ir paklausiem, kor če vietinis kabuoks, kor ruoda putbalą. Ir mygom gavuom direkšiuonus į vietinį „Pakalnotį“, katra vadinuos tiesiuog „Sport Bar“.
Geriausis vėitas arčiau labā dėdeli televizoriaus jau bova užjymtas gal kokių aštounių vietinių smogikų. Mes įsitaisiem kėik atuokiau, pri tuoki mažioka, subtilaus-apvalaus stalioka. Barmena veids ruodi kuokį tai pagarbą mūms ir plius nustebėmą, kas davi mūms suprasti, ka če yr totalē turistų lonkuoma vėita. Jiesti noriejuom kāp meškas iš po žėimuos mėiga. Aš užsisakiau „Chicken Burrito“ ir „Negra Modela“ atsigerti, a mona kolega papraši „Giant Burrito“ ir atiatia. Barmens kažkāp susimieti, bet dar sykį pasitikslėnis dėl užsakymų atneši mūms dar vėiną subtilų-apvalų stalioką.
Pašnairavės į kaimynus supratau, ka nier blogā, ka mes ne prancūzā. Aišku, anėi irgi ne brazilā, bet savisaugas instinkts davi žinuoti, ka reik būti neutralyms tami sudėtyngami mači. Kol atneši maistą, aš jau spiejau patuštynti keletą „Modelų“, kolega irgi panašē. Ir tada mūms pryneši padieklus. Pradiejau suprasti, kam tas ontras stalioks, bo „Giant Burrito“ bova do kartus didiesnis už Karmielavas „Tigrasas“ cepeliną (katron aš esu matis tik fuotkie). Tai bova tėkras giant, katruo posės tēp ir nesujiedi mona pakeleivis. Aš sava regular vos vos, bet sukirtau. Po maista ir alaus atkutuom ir kuo tai nusprėndiem aktyviau reagouti į įvykius aikštelie.
Dar po keletas alaus smogikams pirmuo eilie tapa aišku, ka mes prancūzų pakalikā ir gal net kokėi Zinajida Zidana giminaitē. Scenarijaus, ka laimies Zidans, 1998-ās mes neplanavuom. Ir pasibaigus varžybuoms stuoji tuoki nejauki tyla. Gauti į galvą mon nebova labā baisē, tiesiuog nenuoriejau duntų prarasti. Bet, kāp nebūtų keista, vėins iš meksų (gal ne pats Hienka) prieji ir paspaudis ronką pasveikėna su pergali. Vo če yr pagarba, če aš suprontu, kai kažkuoki nežinuoma meksų kaimeliaus ganga pasveikėn žemaičių suostėnis čiuvakus su pergali ir palynk laimynga keliaus judont link West Coast. Šuokuom į greitkelį. Vundenyns jau bova ronka pasėikams, mes – kontini ir laimyngi, plius mūsa nepaleida jausmas, ka Zinajids Zidans sied šalia arba tarp mūsa. West Coast Švėntuoji
Blogiausia, kas gal nutėkti keliautojou, – žinuoti, ka žemi yr apvali. Tada tava keliuoni višiškā prarond tėkslą, to pasidarā kāp
Džiungalijas žiurkiens tami ratuki. Nežiūront į ton, ka mažumieli pažįstu Koperniką su Galiliejumi, aš širdie slaptā tėku, ka mūsa žemi yr tiesiuog papluotielis unt trijų banginių nugaruos. Kai vaikystie šuokdavau už kuoki tai samochuoda vaira ir pasileisdavau iš Telšių skruosti į vakarus, visad būdava keli gals – ar tai Švėntuojuo, ar tai pasauli krašts. Vėsor atsimušdavau į vondinį, katras jau kāp ir paaiškindava, ka tėkslas pasėikts, tik banginių nesimata, mėigt, matyt, dabā. Lygē tas pats tėkslas yr išvažiavus iš Čikagas į Buostuoną, Niu Orleaną ar į ton Los Angelą – vundou, nu ir tėi banginē dar biški.
Tas pėrms susitikėms su dydeliu vondiniu gal ir nuvėlti, kāp mūms ir nutėka. O ruošimies juk: sustuojėn kolonelie išmetiem vėsą toštį tarą, kitāp sakont, pravaliem dūšią ir pirmyn link bangų. Nenuoru sumelouti, bo prabiega biški laika, bet mūsa pėrms pamatyts dydelis prūds nebova North Pacific Ocean. Mes pamatiem kuokį tai Sant Diego įlanką, katron gan ėlgā laikiem okeanu, pakol geruokā pastudijavėn senuobinius Magelana žemielapius supratuom, ka mūms įkėša lielį. Įžeidėmą prijiemiem ramē – nu nepamatiem. Bet unkščiau minieta keliautuoji ronkraštē ruodi, ka mes jau beveik unt bunguos.
Dar tėi ronkroštē ruodi, ka Meksika – tai kāp Latvija nu Mažeikių. Mai šunis tus vondinius, bet tėn juk margaritas, chikitas ir burritas. Per vėsus mona matytus fylmus bičā, apvuogėn banką, vara būtent tėn. Ir šēp frazi „dyngstam iš če“ mon asocijounās su Meksika. Nebuvuom mes banka apvuogėn (tou metu), bet šuokuom į pėnktą greitkelį ir kažkudiel pasileiduom dar žemyn, nuors poikē žinuojuom, ka grįžti iš kaimyninis šalėis be žalių kortų kaladis gal būti komplikoutā. Jau leidontėis į pakalnį keli žėnklā su bieguntēs meksikās per greitkelį padari įspūdį mūsa pachmielinguoms galvuoms. Bet kai pamatiem užrašą, ka
„Last Exit“, o tėn jau konkistaduorā, kažkāp supratuom, ka knygas ir fylmā yr vėina, o realus gyvenėms yr kėtkas. Žuodž, Keruaks nuvažiava tėisē, o mes kėrtuom į ton paskutinį exitą ir patraukiem vielek ėiškuoti tuo West Coast. Žmuonis, gyvenontis pajūrie, nedous sumelouti, ka nier tēp svarbu kuožną dėiną nueiti iki tuos jūras, kāp jausti, ka ta jūra yr per žyngsnį nu tavis. Mes irgi jautiem, ka vundenyns su tās banginēs yr če pat, ir tudiel labā nesidraskiem prakėrtėn Sant Diego ir nepamatėn tuo išgėrta ir aprašyta vundenyna. Aš nepamėnu, katruo vėituo mes pagaliau dasimušuom iki tuo didžiuoji
vundens, bet kou puikiausē prisymėnu kolonelį, kor mes pėrkuom kefyrinį butelką „Californian Cabernet Sauvignon“. Matyt, ka myntis patis susdieliuo svarbiausius prioritetus. Mon net pasiruodi, ka kasininki, pardavusi mon ton kefyrinį, yr ragana ir viskon api moni žėna, ir netgi žėna, ka aš toru nesutarimų su Galileo Galiliejumi.
„Cabernet“ bova tai, kuo reikieji mūsa išdžiūvusiuom gerkliem. Normalizavuos psichika ir mes viel pasijutuom keliautuojēs. Kryptis bova aiški: reik pažieti, kas tas Los Angels. Aš tou muomentu nepažinuojau dar daugybis miestų, tuokių kāp Molietā, Ignalina, Visagėns, bet tas Angels bova arčiausē. Kadangi su kolega api ton miestą žinuojuom tik iš fylmų ir TV, tai nusprėndiem nepasišūdynti ir prisistatyti anam kāp priklausa. Žuodž, jiemiem kuokį tai pakelies motelį, bo jau smirdiejuom kāp šeškā po trijų dėinų epopiejas mašinuo. Karšts dušas ir dar „Sauvignon“ kažkāp viel mumis atverti į tus bebaimius keliautuojus, katrėi ryt tor pajymti Holivudą. Krituom švarė į nelabā skalbtą moteliaus patalynį ir užmiguom rymtų keliautuojų mėigu, keliautuojų, katrėi ryt bandys laimi Santa Monicas pliaži.
Šūds, arba Big Depression
Vėsas kaifs yr kelie link kažkuo tai. Vėsi ton yr girdiejėn iš kuoki tai gyvenima prasmies guru, bet ta žėni kažkāp nesenst. Tas kažkas, tas tėkslas, gal būti kuoks tai karjieras siekis arba kuoks tai fizinių jėgų išbandims, kāp untā Švarca bica apimtėis pasiekėms ir pagerinėms (mona vaikystis miesti tai bova gan įprasts troškėms). Nu a kon daryti, kai tėkslas beveik pasėikts, ir to siedi su sava svajuoni, plius dar su trijų dėinų žvierišku pachmielu
pigiami pakelies motelie? Bele kuoks psichuoluogs tau pasiūlys kompleksinį problemas sprindėma būdą, bet mūsa motelie nebova ne tik kad Biblijas, bet ir yellow pages žurnala. Maties, ka šeiminyks neblabā besirūpėna sava įstaigas reikalās, bo kėtu atveju būtų pasiūlis pištalietą po pagalvi ar moilina virvies šmuota ir nestabiliuos kėdutis rinkinoką, o gal ir dujų baliuoną gurmanams. Kas belėikt, kai nier pasirinkėma? Butelis vyna ir ramus mėigs iki manjanas, ir tikiejėms, ka ryt tas dydelis miests tau atneš naujų, švarių emuocijų.
Bova rytmetys (pamėnu), kai do bičā iš pėitėnis posis su galynga „Toyuota“ įsilėiji į Angelų miesta mašinų srautą. Kadangi bova šiuoks tuoks trafiks, turiejuom laika apžiūrieti pawn shop (ale lombards) vitrinas, katrų bova geruokā rėibiau nei batų krautuvių Laisvie. Pagrindėnis prekis kāp ir aiškis: muzikas instrumėntā, smuokingā (matyt, bičā „Oskara“ atsijėmimou bova apsirūpinėn iš onksta), foto, video pribumbasā ir vėins kėts dvėratis (matyt, jau persieda į „Kadilakus“, nebreik).
Nesliepsu, mumis sliegi velniška keliuonie išgerta alkohuoliaus našta, bet, nežiūron į ton, tas miests ir tēp mūms pasiruodi šūdėns. Kažkāp vėskas bova porvina ir netėkra. Palunguos Basanki po renovacijas mon nebsižiūr, tai kon če bešnekieti api ton Žvaigždžių alieji. Pliaži tami buobų plikās būbsās nebova. Nu buobų iš vėsa nebova, nebova net ir bičų – šaltuoka biški papouli. Nu če kāp ir biški pasiteisinėms diel tuo išgerta buza: atvažiouk švarus – vis tėik nieka nerasi. Paliekiem paskou tų raidžių pažiūrieti. Jo, tuos bova. Hollywood, beruods, bova parašyta ton dėiną. Kāp bebūtom, tuos raidis monis neįtikėna. Čiupinieti neteka, bet širdimi jaučiau, ka čysts pulistiruolis arba makrofleksas. Pasivažiniejuom da biški po brungiausių trobų rajonielį. Nieka iš pažįstamų nesutikuom, tai nutariem spausti, kor geriau.