Žurnalas knygos.lt Nr. 5. 2026 m.

TOP 10 sėkmės formulė

ŽURNALAS APIE KNYGAS, KURIAS SKAITO IR MĖGSTA VISI

2026 m.

Teodoro Biliūno ir Sigitos Grajauskės nuotraukos

Popierius: kai gamintojo atsakomybė tampa kasdienybe, knyga virsta ilgaamže laikmena.

Ar egzistuoja sėkmės formulė?

Knygos.lt, šiemet švenčiančios 15-ąjį veiklos jubiliejų, sėkmę lėmė drąsa išsikelti naujus iššūkius ir priimti nestandartinius novatoriškus sprendimus.

2025 metais perkamiausių knygos.lt lietuvių autorių keliai į sėkmę – visi skirtingi. Mes jų sėkmės formulę iššifravome taip: rašyti su aistra, pabarstyti atvirumo pipirų ir laikytis disciplinos, nes tik ji padeda senai svajonei ar naujai blykstelėjusiai idėjai galiausiai virsti knyga.

Šis knygos.lt žurnalo numeris, kurį kasmet rengiame Vilniaus knygų mugei, – jau penktasis. Jame rasite daug įdomių temų ir įkvepiančių interviu su lietuvių ir užsienio autoriais bei mugės svečiais. Malonaus skaitymo!

Leidėjas BALTO leidybos namai leidykla@balto.lt, www.balto.lt

Vilniaus g. 9, LT-01102 Vilnius

Tiražas – 20 000 egz.

Spausdino

UAB BALTO print

Utenos g. 41B, LT-08217 Vilnius

REDAKTORĖS: Irma Laužikaitė ir Ana Treščina

DIZAINERIS Tadas Šaučiulis

KALBOS REDAKTORĖS: Sigita Bertulienė ir Asta Demšienė

Viršelyje – Edita Mildažytė, Beata Nicholson, Ilona Madelaine, Austėja Landsbergienė, Linas Idzelis

Vaivos Abromaitytės ir Evelinos Dragūnienės („Mandala

photo & design studio”), Dovilės Jakštaitės, Mikos Savičiūtės, Ievos Budzeikaitės (LŠS archyvas) nuotraukos

1 2 3

Ką mes skaitome?

Televizijos žurnalistės Editos Mildažytės biografija „Pelynų medus“ į knygynų lentynas įsisuko lyg uraganas –pirmasis leidimas dingo akimirksniu, paskubomis teko jį kartoti. Į Vilniaus knygų mugę atkeliavo jau ketvirtas šio bestselerio leidimas. Kokios dar knygos praėjusiais metais rado kelią į skaitytojų širdis?

PPerkamiausių praėjusių metų knygos.lt lietuvių autorių dešimtuke – vienuolika asmenų, tik du jų – vyrai. Tarp bestselerių –trys romanai. Septynių negrožinių knygų žanrai – įvairiausi: nuo sveikos mitybos pradžiamokslio iki kariškio patarimų. Dvi knygos – Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“ ir

Deimantės Rudžinskaitės „Pasaulietė“ – puikavosi ir tarp 2024 metų bestselerių, tarp populiariausių autorių taip pat buvo Beata Nicholson – pernai skaitytojų palankumo sulaukė jos gyvenimiški receptai „21 taisyklė geram gyvenimui“, šįmet lyg karštos bandelės buvo graibstoma „Kalėdų knyga“.

5

7

8 9

6

2025 metais knygos.lt perkamiausios

Pasūdyta ir tikra

Sutikusieji Editą MILDAŽYTĘ patvirtins: ši žurnalistė –energijos bomba, gyvenimą semianti pilnomis rieškučiomis, drąsiai ir atvirai kalbanti. Tad nenuostabu, kad vos pasirodžiusi jos biografinė knyga „Pelynų medus“ pasiekė populiarumo rekordus ir tapo perkamiausia knygos.lt 2025-ųjų knyga.

Dalia MUSTEIKYTĖ

KKokius dešimt metų girdėjau kalbant, kad tuoj tuoj leisite savo biografinę knygą. Kodėl tai atsitiko tik dabar – taip ilgai brendote tam ar tiesiog sukrito palankios aplinkybės?

Gal greičiau, sakykim, aplinkybės, o viena jų – vardu Daina Žemaitytė, knygos redaktorė. Negaliu sakyti, kad ji mane labai tam kalbino, gal greičiau parungė gudrumu. Ir vis kartojo: „Reikia, reikia.“ Nuo to „reikia“ perėjom prie veiksmo, atėjo pas mane žurnalistė Jūratė Ražkovskytė, ir viskas kažkaip pasirašė. Paskui supratau, kad jau esu įsodinta į vežėčias ir greitai dardėdama riedu leidybiniu traukiniu. Galiausiai ėmiau viskuo abejoti: negerai, reikia taisyti ir tą, ir kitą, bet Daina, kaip patyręs redaktoriaujantis žmogus, pasakė, kad visada būna pabaiga. „Negalvok, kad čia tau vienai. Visiems taip atrodo, bet reikia sustoti, baigti redaguoti ir atiduoti į spaustuvę“, – pridūrė. Kaip ir su televizijos siužetu, kurį gali tobulint ir tobulint, tačiau ateina laikas jį paleisti į gyvenimą. Buvo pora nemigos naktų, o jau kai atidavė knygą į spaustuvę, ėmiau lengvai panikuoti: ne, nieko nedarom! Bet supratau, kad jau padarėm.

Bandėte stabdyti procesą?

Negaliu sakyti, kad bandžiau stabdyti, tiesiog pajutau, kad viskas man per sudėtinga, visko per daug, baisu, kas iš viso to išeis, nes juk knygos gyvenimas yra visiškai kitas, nei mes įpratę televizijoje. Tai kitoks socialinis reiškinys nei laida ar reportažas, kurio poveikį – trumpą ir skausmingą – galime numatyti. O čia veikia ilgiau ir gerokai asmeniškiau. Smagu, kad atvirumo lygis knygoje yra kitas nei interviu žurnalui, juolab televizijos laidai. Čia esi tête-à-tête su skaitytoju, tai tarsi pašnekesys.

Ar buvo sunku išspausti tą atvirumą? Buvo epizodų, kuriuose save cenzūravote?

Žinoma, cenzūros buvo. O atvirumas nėra savitikslis, jis skirtas perteikti, kaip, pavyzdžiui, ne ypač žavingai prasidėjusi situacija gali išsivystyti iki aukščiausios natos. Atvirumas tam, kad parodyčiau kažkokią viršukalnę, poelgio grožį arba kaip žemai pradėjus galima baigti labai aukštai.

Kaip jūs pati, daugybę metų laidose provokuojanti žmones atvirumui, jautėtės klausinėjama?

Gerai. Šiandien didžiausia problema – mokėti klausyti, o aš bendravau su žurnaliste, kuri tą moka. Dabartiniai televizijos laidų vedėjai dažnai klausia ir negirdi, ką pašnekovas atsako, arba paprasčiausiai ne klausia, o teigia ir galvoja, kaip atrodo ekrane. Televizijoje to kartais netgi reikia. O gebėjimas girdėti, viską kaip kempinei sugerti, pervirškinti ir paleisti į pasaulį geriausia forma yra meistrystė.

Ar tikėjotės tokios knygos sėkmės? Kaip manote, kodėl ją taip perka?

Neįsivaizduoju. Šiame melagystės amžiuje, kai socialiniuose tinkluose meluojama susirietus, slepiamasi, kai žmonės niekada nebebūna tikri net situacijose, kai jau labai reikėtų, matyt, paperka nuoširdumas. Man taip atrodo, bet gal labai klystu?..

Lietuviai, man regis, nėra dideli biografinių knygų mėgėjai. Kodėl?

Dažnai tos biografijos, ypač autobiografijos, būna parašytos taip, kaip herojus norėtų, o ne kaip buvo iš tikrųjų. Kai kurias biografijas žmonės mielai skaito, bet jos turi būti pakankamai pasūdytos ir tikros.

Todėl į knygą sudėjote daugiau savo nuodėmių nei pasiekimų? Žmonėms neįdomu, kiek pastatei paminklų, kokių pridarei laidų, kiek surinkai aukų ir kiek už tai kas davė apdovanojimų. Jiems daug įdomiau, į kokį šūdą buvai įkritęs ir kaip iš jo išlipai. Arba – jame likai. Manau, visiems svarbu toks atviras kalbėjimas, nes įvairių dalykų nutinka kiekvienam. Tik vienas ginasi, kad jam nenutiko, o kitas teigia, jog išvis ten buvo net ne jis.

Holivude nors kiek garsesnis žmogus leidžia ir leidžia biografijas – papildo, kažką naujo prisimena. Gal ir jūs ko nors pasilikote antrai knygai? (Juokiasi.) Tarp kitko, liko labai daug įdomių ir smagių istorijų, tik paprašė jų nebedėti: „Edita, nepildyk, užteks. Nebeįmanoma. Intensyvumas būtų per didelis, nes taip kiti

Kai atidavė knygą į spaustuvę, ėmiau lengvai panikuoti: ne, nieko nedarom! Bet supratau, kad jau padarėm.

Žmonėms neįdomu, kiek pastatei paminklų. Jiems daug įdomiau, į kokį šūdą buvai įkritęs ir kaip iš jo išlipai.

Tikra raganų istorija

Kristina PETRAUSKĖ juokiasi: sėkmei prisišaukti raganavimo nereikėjo pasitelkti, jos debiutinis romanas „Slanimo raganos“ tiesiog pasirodė laiku ir vietoje. Ką tik į knygynus iškeliavo jau aštuntas jo leidimas.

Skaitydama archyve raganavimo bylą mačiau kino filmą, bet išėjo romanas.

P„Prie knygos populiarumo prisidėjo ir mano platforma socialiniuose tinkluose, – pritaria instagrame ir tiktoke Chistorike prisistatanti istorikė. – Taip pat pataikiau į istorinių romanų bangą: Ilonos Skujaitės „Karo nuotaka“ ir Sonatos Dirsytės „Išdidumo kalinė“ sulaukė neką mažesnės sėkmės, net minėti nereikia Kristinos Sabaliauskaitės fenomeno.“ Pati Kristina istorija susidomėjo kadaise perskaičiusi Vinco Pietario romaną „Algimantas“ – tai nulėmė studijų pasirinkimą ir tolesnį kelią: ji puikiai išmano tai, ką pasakoja socialiniuose tinkluose, nes yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorės pavaduotoja.

Pabandyti kiek neįprastai skleisti žinias Kristiną paskatino koronavirusas – kai muziejai buvo priversti užsidaryti, ji ieškojo būdo sudominti istorija. Socialiniuose tinkluose išgarsėjusią kaunietę istorikę susirado leidykla. „Pasiūlė tiesiog rašyti, –pamena. – Sukdama galvą prisiminiau archyvuose rastą raganystės bylą, kuri tikrai mane buvo užbūrusi. Vertinant lietuviškų bylų kontekste labai išsami, su spalvingais asmenimis, įdomiomis remarkomis. Byloje justi ryškios moterys ir jų asmenybės, kasdienybės elementai. Skaitydama tą bylą mačiau kino filmą, bet išėjo romanas.“

Beveik pusmetį po darbo Kristina ne traukdavo namo, bet įsitaisydavo kurioje nors Laisvės alėjos kavinėje, užsidėdavo ausines, pasileisdavo kompiuterinių žaidimų „Raganius“, „Skyrim“ ar „Dark Souls“ muzikinį takelį ir persikeldavo į XVII amžių. Vos sėdusi rašyti stengėsi išlikti istorike, remtis šaltiniais ir neleisti pasakojimui nukrypti į fantazijas. Tačiau, šypteli autorė, įpusėjus knygai, raganos jau kovojo su vampyrais... Kita vertus, tokie liudijimai užfiksuoti ir archyvuose saugomuose dokumentuose!

Kaip reikia patraukliai pateikti kokią nors istorinę datą ar asmenybę, kad šiuos pasakojimus gaudytų galybė žmonių? „Paslapties čia, tiesą sakant, nėra. Yra tik vienas dalykas, kuris veikia beveik visada, – paprastas pasakojimas trumpais kąsneliais. Istorija tampa patraukli tada, kai nustoja būti faktais ir tampa pasakojimu apie žmogų. Ne apie datą, ne apie epochą, o apie konkretų momentą –pasirinkimą, baimę, klaidą.“ Visos šios taisyklės galiojo ir rašant romaną.

Dėmesio gerbėjams: Kristina baigia rašyti naują knygą: „Tai bus mokslo populiarinimo knyga apie Lietuvos istoriją – sakyčiau, į tekstą sudėta mano instagramo paskyra. Noriu papasakoti keletą istorijų apie praeitį, kurios nepelnytai nugulė mūsų didžiųjų šešėliuose.“

Kas čia?

Tokį nuostabos kupiną klausimą Živilė

POVILAITYTĖ-BUZAITĖ girdėjo ne kartą. Kodėl sveikos mitybos principus dėstančios knygos

viršelyje puikuojasi... silikoninis mėsainis?

B„Būtų nuobodu, jei matytumėte lašišos gabalėlį ir avokadą, – įsitikinusi knygos „Maistas be kainos“ autorė. – Norėjau, kad knyga išsiskirtų, atkreiptų dėmesį – kaip ir pirmoji „Viskas dėl angliavandenių!“: šios viršelyje – šuniukas ir jo paliktas pyragaitis. Gardus tik iš pirmo žvilgsnio! „Kas čia per nesąmonė?“ – tikrai daugeliui kyla tokia mintis pamačius knygą, tačiau ir paskatina paimti į rankas. Atsivertę nustemba – kaip paprastai ir aiškiai išdėstyti sveikos mitybos principai.“

Živilę – džiazo dainininkę ir verslininkę – susidomėti sveika mityba privertė sveikatos bėdos: „Jei eini į sceną, turi gerai atrodyti – aš nuolat kovojau su nepageidaujamais kilogramais, numesdavau, vėl sparčiai juos atgaudavau. Kaip sakau, lyg akordeono klavišai – tai balti, tai juodi. Dėl drastiškų dietų pradėjo trikti sveikata.“ Iš medikų ji išgirdo, kad turi polinkį į cukrinį diabetą,

3

širdies ir kraujagyslių ligas, o prieš penkiolika metų teko susigrumti ir su vėžiu. „Pasveikau, bet nenorėjau dar kartą išgirsti tokios diagnozės. Neturėjau kur dėtis, o ir esu iš tų, kurie niekada nenuleidžia rankų: pradėjau gilintis į mitybą, krūvomis pirkau knygas, ieškojau mokslinių straipsnių. Radau atsakymus, kurie man padėjo. Stebuklingai padėjo. Ir nebeturiu problemų – nei sveikatos, nei antsvorio – jau ne vienus metus.“

Būtų nuobodu, jei viršelyje matytumėte lašišos gabalėlį ir avokadą.

Prieš kelerius metus išleista knyga „Viskas dėl angliavandenių!“ tapo bestseleriu, ką tik atspausdintas jau aštuntas jos leidimas. Prisidėti prie antros knygos „Maistas be kainos“ sveikos mitybos entuziastė pakvietė maisto technologą Donatą Šapolą. „Aš mažai laiko praleidžiu prie puodų – valgau labai labai paprastai, man nereikia daug prieskonių ar padažų. Ir man neatsibosta. Tačiau jei knygoje būčiau pateikusi savo receptus, tikrai nebūtų patrauklu. Man reikėjo profesionalo, kuris pasiūlytų gaminti ne tik sveikai, bet ir skaniai – Donatas tai ir padarė.“ Kokia Živilės sėkmės formulė? „Mano knygos padeda žmonėms spręsti problemas. Jei būčiau išleidusi tik receptų knygą, esu įsitikinusi, ji nebūtų tapusi tokia populiari. Aš, galima sakyti, sukramčiau ir pateikiau viską, ko reikia žmogui, kuris nori keisti įpročius: sudariau mitybos planus, pasidalijau patarimais, kaip greičiau suktis virtuvėje. Pateikiau visą reikiamą informaciją, atsakiau į visus klausimus, kurie kyla žmogui, norinčiam keisti gyvenimo būdą. Žmonės nelinkę sau pripažinti, kad turi sveikatos bėdų, kurias pakeitus mitybą galima jei ne įveikti, tai sušvelninti. Jie sugalvoja aibę pasiteisinimų. Tarkim, negaliu sveikai maitintis, nes neturiu tam pinigų – juk produktai bus brangesni – ir laiko – juk viską teks gaminti pačiam. Tai mitas. Knygą pavadinau „Maistas be kainos“ norėdama pabrėžti, kad sveikas maistas neištuština piniginės ir neatima begalės laiko.“

Subalansuota moterims, bet...

Irma LAUŽIKAITĖ

Ko galima išmokti iš meilės romanų? „Visko“, –juoku prapliumpa Ilona MADELAINE . Praėjusių metų perkamiausių knygų dešimtuke – jos romanas „Viesulas“, jam ant kulnų lipa autorės debiutinis „Nuodas“, o ką tik pasaulį išvydo trečioji knyga „Vilkaširdis“.

RRomane „Vilkaširdis“ po labai karštos scenos pagrindinis veikėjas Agnius – maloniai nustebęs –klausia Mortos: „Iš kur to išmokai?“ Ji nė nesusimąsčiusi atsako: „Iš meilės romanų.“

Neišduosiu, kuo ten taip nustebino Morta...

Net ir įtampos kupinoje scenoje su trilerio elementais ji vėl pasidalina netikėtomis žiniomis, kurias perskaitė meilės romane!

Esu įsitikinusi, iš meilės romanų galima daug ko išmokti. Tarkim, kalbėti apie nerimą keliančius dalykus. Gal moteris nedrįsta atsiverti savo gyvenimo draugui? Neprasitaria draugėms, kas ją skaudina ir neleidžia nurimti? Visi turime tiek daug temų, kuriomis vengiame kalbėti – nedrąsu, nepadoru, sunku pradėti, o kaip

Naujo romano „Vilkaširdis“ viršelio iliustraciją autorė nutapė pati

reaguos kitas? Gal knygos herojės elgesys paskatins užduoti klausimą, kuris ilgai kirbėjo galvoje? O gal romanas privers pasigilinti į savo jausmus ir paskatins suprasti esantį šalia? Bet atsargiai: kai apankate nuo herojaus, prisiminkite, kad dažniausiai romanų autorės – moterys! Girdėjote tokį apibūdinimą „vyrai, parašyti moterų“?

Ne viskas gyvenime būtų priimtina, kas rašoma knygose! Merginos, būkime kritiškos ir skirkime realybę nuo fikcijos. Bet... jei labiausiai neįtikina veikėjo meilė, pagarba, įsiklausymas? Galbūt taip pat vertėtų susimąstyti? Knygose įsimylėjėliai pykstasi, skiriasi ir taikosi, bet jie išsikalba ir išsiaiškina. Tai reikia daryti ir gyvenime. Išsikalbėjimas – raktas į sėkmę. Prabilkite apie tai, kas neramina ir skaudina.

Aš kartais suvokiu, kaip knygų herojės, kurias pati sukūriau, mane įdrąsina. Suvokiu, kad pasielgiau kaip kokia Smiltė, Elzė ar Morta – niekada anksčiau nebūčiau taip pasakiusi. Tikiu, kad ir skaitytojos jaučia tokį poveikį.

Meilės romanai – moterims skirtas žanras... ... bet juos skaito ir vyrai. Kaip ten sakoma? Subalansuota moterims, bet tinka ir vyrams.

Kas yra meilės romanas?

Dažnai jie painiojami su meilės istorijomis. Meilės romanas privalo turėti emocionaliai pakilią, laimingą pabaigą. Pasakojimas gali būti visoks – skausmingas ar saldus, bet paskutiniai puslapiai privalo skaitytoją pakylėti. Aišku, šiuolaikiniame pasaulyje keičiasi žanro ribos, autorius gali nepaisyti šios klasikinės auksinės taisyklės. Tačiau apie tai turi įspėti knygos pradžioje, skaitytojas neturi jaustis apgautas. Meilės romanas – komforto literatūra.

Kartais suvokiu, kaip knygų herojės, kurias pati sukūriau, mane įdrąsina.

Neskamba viliojančiai – atsiverti knygą, perskaitai pirmame puslapyje išvardintus įspėjimus: prievartavimas, seksas be aiškaus sutikimo, nelaiminga pabaiga. Ar įdomu skaityti, kai žinai, kas nutiks?

Tokie įspėjimai prasidėjo su tiktoko karta – kai tokius romanus pradėjo skaityti jauni žmonės. Skaitytojos yra skirtingos: meilės romaną imi, kai nori atsipalaiduoti, jei nenori, kad tave išstumtų iš komforto zonos, būtinai pasižiūrėsi į šiuos įspėjimus. Jei nori aklai nerti į istoriją, jų neskaitysi. Aš paprastai neskaitau net anotacijų, neturiu jokių trigerių. Ant mano romanų tėra raidė S – knyga skirta suaugusiesiems. Manau, to pakanka.

Kokią istoriją pasakojate naujame romane „Vilkaširdis“?

Kai praėjusį pavasarį iškart po Vilniaus knygų mugės sėdau rašyti, žinojau viena – noriu pasilinksminti ir gerai praleisti laiką.

Taip ir nutiko?

Jei atvirai, rašymas yra darbas, iliuzijas, kad tik smagiai taukšėsi kompiuterio klavišais, reikia pamiršti. Tačiau tikrai buvo lengviau nei su „Viesulu“. Norėjau, kad skaitant „Vilkaširdį“ būtų jauku ir šilta, nustebintų keli tvistai, nebūtų taip saldu. Tai romanas poilsiui.

Jei ir buvo sunkių akimirkų, buvo ir džiugių – tikiuosi, skaitytojos juoksis ir balsu. Kai rašau, gyvenu tuo pasakojimu ir herojais. Taip įsigyvenu, kad kartais tampa sunku susigaudyti realiame gyvenime. Pamirštu, ko atvažiavau į parduotuvę. Ne ten išlipu iš autobuso. Atsiduriu autostradoje, nors važiavau pas draugę tame pačiame mieste. O kartą du sykius išsiploviau galvą dušo žele: juokingiausia, kad supratau pirmąsyk tai padariusi, pasijuokiau iš savęs ir vėl padariau tą patį.

Kaip jaučiasi rašytojas, kai jo sukurti herojai pradeda savo gyvenimą? Romanas „Nuodas“ įgarsintas, pagal jį sukurtas filmas...

Labai keistas jausmas, tarsi paralelinė tikrovė –tos istorijos iškeliavo iš manęs, atrodo, kad turėčiau jas lydėti, tačiau jos jau kitų rankose. Iki šiol atsimenu kaip nerealiausią man nutikusį dalyką, kai gavau žinutę iš kino kūrėjo Tado Vidmanto. Jis paklausė, ar nenorėčiau, kad mano romanas virstų filmu... Iki šiol negaliu patikėti, kad mano Elzė ir Nojus, jų istorija, atgijo.

Viskas bus gerai

„Man norisi tėvus apkabinti ir pasakyti: „Viskas bus gerai, jūs tikrai esate pakankami“, –sako Austėja LANDSBERGIENĖ . Šis troškimas edukologę ir skatina rašyti knygas: pernai topuose karaliavo „Sveiko proto motinystė“, neabejotinai šįmet į juos įsiverš nauja knyga „Iki mokyklos“. Mikos Savičiūtės nuotrauka

ŠNuolat girdžiu: „Bijau klysti, bijau traumuoti savo vaiką.“ Klaida vaiko netraumuoja.

„Šiuolaikiniai tėvai dažnai jaučiasi pasimetę ir išsigandę, – pastebi mokslų daktarė, trylikos sėkmingų ugdymo įstaigų steigėja ir keturių vaikų mama. – Dar niekada istorijoje tėvai tiek daug dėmesio ir laiko neskyrė vaikams, o iš visų kartų jaučia bene didžiausią kaltę. Nuolat girdžiu: „Bijau klysti, bijau traumuoti savo vaiką.“ Klaida vaiko netraumuoja, traumuoja fizinis ir emocinis smurtas. Klaida neišvengiama, o ir vaikas turi matyti mūsų žmogiškumą ir tai, kaip gebame po paklydimų atkurti santykį – tai didžiulė dovana ir tėvystės grožis. Rašiau knygą norėdama jaudulio apimtus tėvus nuraminti, kad užtenka būti pakankamai gerais tėvais, kad užaugintume pakankamai laimingą žmogų.“

Austėjai buvo smagu išgirsti draugės atsiliepimą, kad skaitydama knygą ši girdėjo autorės balsą, kai kur juoką, jautė graudulį, netgi regėjo vartomas akis: „Man tai pats didžiausias komplimentas, nes norėjau, kad knyga būtų it pokalbis su sritį išmanančiu žmogumi, kuriam rūpi. Gal tai žmonės ir pajuto?!“

Gyvename informacijos pertekliaus laikais, tereikia prisėsti prie kompiuterio ir bus rastas atsakymas į bet kokį klausimą. Ar vis dar patikimiau atsakymų ieškoti knygose? „Knyga, tikiu, veikia kaip filtras, žmogus daro prielaidą, kad turinys buvo apgalvotas, o autorius prisiima atsakomybę už tai, kas parašyta. Internete informacija fragmentuota: įvairios nuomonės, ištraukos be konteksto, vienas kitam prieštaraujantys patarimai, – tvirtina knygos autorė. – Tai sukuria informacijos triukšmą ir nesaugumo jausmą: o kas iš tiesų yra teisinga?! Knyga suteikia tą gylį, patikimumo jausmą ir emocinį saugumą, kurio ieškome. Kai paimi knygą į rankas, jautiesi tvirčiau. Ne todėl, kad internete nėra geros informacijos, o kad knyga suteikia tą struktūrą, kontekstą ir ramybę, kurios šiandien mums trūksta.“

Austėjai sunku patikėti, kad Vilniaus knygų mugėje bus pristatyta jau aštunta jos knyga: „Negalvoju apie save kaip apie rašytoją. Esu istorijų pasakotoja ir mokslo populiarintoja, kuri padeda tėvams ir mokytojams nepasiklysti informacijos gausoje, nebūti apkurtintiems to triukšmo.“

Užkariauti pasaulį

„Vis dar negaliu patikėti, kad visiškai

nepasiteisino mano įsitikinimas, jog knyga bus įdomi tik saujelei keistuolių. Pasirodo, keistuolių yra daug daugiau!“ – juokiasi romano „Mylimi kaulai“ autorė Kotryna ZYLĖ .

RIš spaustuvės ką tik iškeliavo jau penktas „kaulelių“ (kaip romaną švelniai vadina pati rašytoja) leidimas, į pasaulį paleista jau vienuolika tūkstančių egzempliorių. Ir tik lietuviškai! Nes knygą jau galima skaityti latviškai ir baltarusiškai, ji verčiama į estų, lenkų, danų, italų, nyderlandų ir anglų kalbas. „Labai džiaugiuosi vertimais į kaimyninių šalių kalbas, jų skaitytojai jaučia mūsų kultūrinį kontekstą, taigi skaitys maždaug tai, ką aš ir manausi parašiusi. Su kitomis šalimis turbūt bus kitaip – daugiau pasakiško žvilgsnio, mažiau atliepiančių patirčių. Nors kuo toliau, tuo labiau manau, kad žmogiš­

kieji išgyvenimai yra itin universalūs, nepavaldūs laikui ir erdvei. Bet tai tik dalis kūrinio.“

Didžiuliu laimėjimu Kotryna vadina sutartį su JAV leidykla: „Anglakalbė rinka labai uždara, vertimai iš kitų kalbų čia sudaro vos kelis procentus išleidžiamų knygų, tad sudominti yra tikra sėkmė. Taip pat tai atveria kelius pas dar tolimesnių kultūrų skaitytojus: kai galima kūrinį perskaityti anglų kalba, lengviau patraukti ir Korėjos, Japonijos leidėjus – jiems mūsų kultūra tokia pat egzotiška kaip ir mums jų. Taigi, pirmų kartų nusimato dar daug, dėl vertimų kūrinys gali išlikti šviežias ir visą dešimtmetį, nes kažkuriame pasaulio gale jis bus naujiena. Knygos gali gyventi labai ilgą gyvenimą.“

Ar po pasakos suaugusiesiems rašytoja sėdo rašyti knygų vaikams, kaip darė iki „Mylimų kaulų“? „Rašau knygą visai šeimai. Medžiagos rinkimas „kauleliams“ įkvėpė kurti pažintinę knygą apie lietuvių metų šventes ir žmogaus gyvenimo ritualus. Ne tik pasakosiu apie praeities papročius, bet ir bandysiu žaismingai juos atkraustyti į šių laikų miesto aplinką. Neabejoju, kad ateity bus ir knygų suaugusiesiems, bet tam turiu pribręsti. Idėjos, kam ir ką rašyti, mane susiranda pačios. Nemoku tam priešintis, „sužinau“, ir tiek.“

Kotryna jau įpratusi pristatyti knygas vaikams, o kaip sekasi apie „Mylimus kaulus“ pasakoti suaugusiųjų auditorijai? „Kalbamės, pasakoju, juokiamės ir graudinamės. Aišku, lietuvių veidų niūrumas, net kai jiems įdomu ir smagu, yra atskiro aptarimo vertas nacionalinis bruožas, bet su visa meile šiaurietiškam santūrumui jį priimu ir net mėgstu. Vaikai ir paaugliai – nuostabi, atvira ir gyva auditorija, bet susitikimai su jais – tikrai nemenkas iššūkis, reikalaujantis daug įdirbio ir visų „oratorystės“ sistemų įjungimo maksimaliu pajėgumu.“

Pirmų kartų nusimato dar daug, dėl vertimų knyga gali išlikti šviežia ir visą dešimtmetį.

KLINIŠKAI PATIKRINTAS BALINAMASIS DANTŲ KREMAS.

VEIKSMINGUMAS KLINIŠKAI PATIKRINTAS „SANT ANDREA ORAL CENTER IN STRADELLA“ - PAVIA(ITALIJA) ODONTOLOGIJOS CENTRUOSE.

VEIKLIOJI / BALINAMOJI MEDŽIAGA „BIOLYCON“, KURIĄ SUKŪRĖ DR.LODOLA, PAGAMINTA IŠ IŠSKIRTINIŲ NATŪRALIOS KILMĖS MEDŽIAGŲ, KURIOS

SUDĖTYJE YRA PAGRINDINĖ MEDŽIAGA - ISLANDIJOS KERPĖ.

SUDĖTYJE NĖRA PEROKSIDO, NĖRA SLS (SODIUMLAURYLSULFATO) IR KT.

VIRŠ 95% INGREDIENTŲ YRA NATŪRALIOS KILMĖS MEDŽIAGOS - ISO 16128

SUDĖTYJE NĖRA ĮPRASTINIO ABRAZYVO.

pH NEUTRALUS.

TINKA KASDIENEI DANTŲ PRIEŽIŪRAI.

SUDĖTYJE YRA NATRIO FLUORIDO IR NATRIO MONOFLUOROFOSFATO (1450ppm F) SKIRTAS SUAUGUSIEMS SUKURTAS IR PAGAMINTAS ITALIJOJE.

VELYM PARDUODA FIZINĖSE VAISTINĖSE IR VAISTINIŲ INTERNETE www.velym7.lt

Tai buvo sena Beatos NICHOLSON svajonė –pagaliau praėjusių metų pabaigoje pavyko ją įgyvendinti ir pristatyti ilgai brandintą „Kalėdų knygą“. Pasirodo, laukė ir skaitytojai! Lyg enciklopedija

NNuo pat pirmojo „Kalėdų pagalbininko“ – žurnalo, pasirodžiusio prieš vienuolika metų, –Beata ir jos komanda su milžinišku entuziazmu kasmet rengdavo kalėdinius „Beatos virtuvės“ leidinius. „Tai vienos svarbiausių metų švenčių, joms visi labai ruošiasi ir ta proga tikrai daug gamina, – pasakoja. – Ilgainiui susikaupė nemažai kalėdinių fotosesijų ir receptų, nenorėjau, kad visa tai liktų archyve, vis raginau išleisti knygą – kad viskas būtų vienoje vietoje ir nereikėtų blaškytis tarp daugybės receptų šaltinių. Visų pirma ji buvo reikalinga man kaip švenčių laukimo ir pasiruošimo knyga. Lyg enciklopedija.“

„Kalėdų knyga“ – jau vienuolikta kulinarinė Beatos knyga. „Mano skaitytojai žino, kad viską stengiuosi daryti maksimaliai gerai, receptai bus ne bet kaip užrašyti, o patikrinti. Stengiuosi nenuvilti ir neprarasti pasitikėjimo. Su komanda kurdama „Kalėdų knygą“ stengiausi, kad džiugintų akį, būtų smagu paimti į rankas ir užkrėstų švenčių laukimu. Tai knyga visam gyvenimui. Tikrai kitos kalėdinės kulinarinės neleisiu, nors kartais sukirba mintis, kad galėjo dar vienas ar kitas receptas ten patekti... Bet juk galima juo pasidalinti televizijos laidoje ar socialiniuose tinkluose, ar ne?“

Dovilės Jakštaitės nuotrauka

Nereikėjo sukti galvos, kokia nuotrauka turėtų atsidurti šventinės receptų knygos viršelyje, – be abejo, ta pati, kuri kadaise puošė žurnalą ir sulaukė gausybės susižavėjimo šūksnių. „Pamenu, kaip išvydau didžiulį iš ūkininko gautą žąsiną, –kvatoja Beata. – Jo sparnai labai stiprūs, gali tikrai neblogai padaužyti – pavojinga. Prieš ištiesdama rankas pasistengiau pati nurimti viduje ir paukščiui, kuris, be abejo, buvo dar labiau nei aš išsigandęs, skleisti geras bangas. Kad pajustų ramiai plakančią mano širdį. Pavyko – fotografė įamžino nuostabų kadrą.“

Už komandą!

Lietuvos šaulių vadas Linas IDZELIS neabejojo, kad jo „Užrašai apie vadovavimą ir lyderystę“ neliks nepastebėti. Taip ir nutiko – pirmas leidimas tiesiog išsprogo, greitai teko spausdinti naują.

Į knygą pulkininkas sudėjo, ką išmoko ir suprato per trisdešimt metų Lietuvos kariuomenėje, tačiau šios žinios gali praversti ne tik kariškiui, bet ir kiekvienam vadovui: „Jau kokių dvidešimt metų vedu vadybos kursus. Kai atėjo kovidas, aš, vilnietis, tarnavau Klaipėdoje. Vakarais atsirado daug laiko, nes negalėjau niekur išeiti. Paskaitų – tik viena kita, kad neprarasčiau įgūdžių, pradėjau pristatymų skaidres apžiūrinėti ir aprašinėti, puslapių tik daugėjo... Vadovavausi paprasta tiesa: plonos brošiūros net neims į rankas, jei bus labai stora – tarkim, kokių septynių šimtų puslapių, – bijos atsiversti. Tad sudėjau tokį koncentratą.“

Rašyti skatino paprastas faktas – stinga lietuvių autorių knygų apie vadovavimą, lentynose guli tik verstinės. „O juk įvairių šalių mokyklos skiriasi,

kiekviena turi savo braižą, o pas mus – tikras kratinys, – paaiškino knygos autorius. – Jei daniško stiliaus vadovą pakeis ragavęs studijų Amerikoje, pavaldiniams bus sunku suprasti, ko iš jų norima. Visokių cirkų gali nutikti. Lietuvoje galybė vadovų nėra baigę jokių specialių studijų, netgi seminaro neklausę. Anglų kalbos neišmoksi tik po pagalve pasidėjęs žodyną, reikia studijų ir praktikos. To reikia ir norint vadovauti.“

Kadangi knyga neskirta vien kariškiams, Linas stengėsi pateikti kuo daugiau pavyzdžių iš civilių gyvenimo. „Redaktorė mušė už slengą, turėjau perrašyti ir paaiškinti visiems suprantamai. Jei galvoji, kad gali viską padaryti vienas, tikrai ne, reikia pagalbos, įvertinimo iš šono ir komandos“, – pakartojo tiesą, kurią turi žinoti kiekvienas vadovas.

Jei galvoji, kad gali viską padaryti vienas, tikrai ne, reikia pagalbos, įvertinimo iš šono ir komandos.

Taškas dar nepadėtas

Deimantei RUDŽINSKAITEI vis dar keista, kad daugybė žmonių, kurių nėra net mačiusi, žino begalę jos gyvenimo detalių.

Atvirą pasakojimą, ką patyrė augdama

Jehovos liudytojų šeimoje, ji sudėjo į knygą „Pasaulietė“.

Keistoka suvokti, kad tūkstančiai nešiojasi mano išgyvenimus, nors niekada kartu negėrėme kavos.

PPirmąjį pusmetį po knygos išleidimo fotografė ir stilistė prisimena kaip didžiausią gyvenimo šventę – sukosi tarp nepamatuojamo streso ir euforijos lyg per kokias vestuves. „Bet šventės nebūtų ypatingos, jei tęstųsi amžinai, – šypteli. – Po to atėjo emocinės pagirios. Džiaugiausi, kad viskas atslūgo, ilsėjausi nuo dėmesio.“ Ir nuo šlovės? „Stiprokas pasakymas lietuviškos knygos autorei. Tačiau jeigu šlove vadinsime skaitytojų skaičių – pasirodė keturi leidimai –ir dėl knygos užmegztas pažintis, tada taip. Bet tai tikrai niekaip nepakenkė mano asmeniniam gyvenimui. Keistoka suvokti, kad tūkstančiai galvoje nešiojasi mano išgyvenimus ir iki detalių mane pažįsta, nors niekada kartu negėrėme kavos. Aišku, pasitaikė ir bjaurių komentarų, bet į juos žiūriu filosofiškai. Kiekvienas piktas žodis – ne drama, o priminimas, kiek daug darbo dar liko nuveikti treniruojant visuomenės empatijos raumenis. O šiaip gyvenu kaip anksčiau, tik su dideliu gyvenimo pasiekimu kišenėje.“ Kurį laiką Deimantė garsiai (ir tyliai sau) deklaravo, kad daugiau nerašys jokių knygų – norėjo tiesiog anonimiškai gerti kavą ir stebėti pasaulį, o ne jį analizuoti. „Bet šiandien jau galvoju kitaip. Sausį kompiuteryje atsirado naujas dokumentas. Kol kas tai tik idėjų kratinys, bet kryptis aiški: dar nebaigiau aiškintis santykių su dievais. Paprašiau atsiliepti patyrusių kažką panašaus ir pasiryžusių papasakoti savo istoriją. Gal net nebūtų kilusi tokia idėja, jei nejausčiau žmonių atvirumo, – dažnai pasakojasi ir nepaklausti. O neseniai gavau žinutę iš merginos, augusios sektoje. Parašyti man rekomendavo jos psichoterapeutė. Supratau, kad balsas, kurį man suteikė debiutinė knyga, nėra mano nuosavybė – tai įrankis. O palikti jį rūdyti nenaudojamą rūsyje būtų tiesiog neatsakinga.“

Pokštas

„Reikėtų vesti ekskursijas po Kauną, kad galėčiau dažniau čia lankytis“, – ne sykį pokštavo komunikacijos specialistė Viktorija VITKAUSKAITĖ, kol iš tiesų pradėjo su smalsuoliais dalintis tuo, ką įdomaus sužinojo. Pasivaikščiojimų rezultatas –knyga „Namai ir likimai. 10 tarpukario Kauno istorijų“.

Monikos Požerskytės nuotrauka

KKai sulaukė leidyklos paskatinimo parašyti knygą, Viktorija atsakė nuoširdžiai: „Kaip galiu atsisakyti, kai kalbama apie Kauną!“ „Vėliau nebuvo kada nei abejoti, nei stebėtis – reikėjo sėsti ir dirbti. Mano didžiausios įkvėpėjos yra disciplina ir atsakomybė. Juolab kad nenorėjau knygoje surašyti vien tų istorijų, apie kurias pasakoju per ekskursijas. Norėjau įtraukti ir tokių

pastatų, kurie man pačiai buvo mįslė. Taigi lau kė nelengvas, bet beprotiškai įdomus kelias.“ Viktorijai neužteko vien to, kad namas gražus ir archyvuose galima rasti jo statybos bylą. Ji ieškojo dar ir gyvo, autentiško balso, kuris galė tų bent šiek tiek papasakoti apie namą ir jo gy ventojus. To tikėdamasi ir pravėrė žalio medinio namo su bokštu, apie kurį žino kiekvienas kau nietis, duris: „Žinojau, kad tame name tebegyve na tarpukariu šį namą įsigijusios moters anūkas. Iš pradžių varžiausi skambinti: kaip galiu eiti kalbėtis, kai tiek mažai žinau apie šį pastatą ir jo gyventojus – informacijos radau labai mažai. Tai juk neprofesionalu. Bet paskui pagalvojau: todėl ir einu kalbėtis, kad sužinočiau daugiau. Nieka da nepamiršiu, kaip sutartu laiku pravėrusi duris ant stalo pamačiau kalną masyvių nuotraukų al bumų. Juose – daugybė ir šeimos, ir tarpukario Kauno kasdienio gyvenimo detalių. Taip pama žu atsivėrė žaliojo namo ir jį tarpukariu įsigiju sios Bronės Jurgutienės istorija. Viršelyje – jos dukra Aldona ir paslaptingasis namas.“ Viktorija džiaugiasi, kad prieš pat Kalėdas pa sirodžiusi knyga pradžiugino ne vieną, leidimą jau teko pakartoti: „Sėkmė labai keista ir su bjektyvi sąvoka, neišmatuojama vien tiražais. Man šios knygos sėkmę, jei taip galima saky ti, apibrėžia keletas faktorių. Rašydama labai norėjau, kad ši knyga nebūtų skaitoma vien Kaune. Juk tai – mūsų visų istorija. Atrodo, tai pavyko. Nudžiugino ir jautrūs skaitytojų atsi liepimai. Vyresni skaitytojai sako, kad pasakoji mai sugrąžino juos namo, jaunesnius paskatino atsiversti šeimos albumus, susidomėti giminės istorija, netgi kreiptis į archyvus. Rašydama knygą, kalbindama žmones, rinkdama me džiagą tiesiog dirbau geriausiai, kaip sugebu ir suprantu. Galėti visa galva panirti į tai, kas tau įdomu, kuo dega akys, ir yra sėkmė.“

Ar žinojote, kad knygos.lt istorijoje glūdi vienas retas reiškinys ir netgi žiupsnelis magijos? 2011 m. lapkričio 11-ąją, kai pradėjo veikti ši internetinės knygų prekybos platforma, pasaulis su didžiuliu nekantrumu laukė dienos, kurią žymi magiškas skaičius 11/11/11. Žmonės planavo vestuves ir kitus reikšmingus gyvenimo įvykius, tikėdamiesi, kad šeši vienetukai atneš sėkmę, laimę ir turtus. Nieko nuostabaus – toks skaičių sutapimas datoje nutinka kartą per šimtą metų. Beje, ar žinojote, kad itin retos skaičių ar raidžių sekos, kurias galima skaityti iš abiejų pusių, turi pavadinimą? Jos vadinamos superpalindromu.

Inovatyvūs sprendimai – viena iš veržlaus knygos.lt augimo, sparčios plėtros ir sėkmės paslapčių. Jie ryškiausiai matyti žvelgiant atgal – į 2017-ųjų pabaigą, kai Vilniuje atidarytas pirmasis knygos.lt fizinis knygynas, veikiantis pagal daugiakanalės prekybos modelį – sujungiant elektroninę komerciją su fizinių knygynų veikla. Tai buvo knygų prekybos naujovė Lietuvoje. Skaitytojus džiugino, kad galima naudotis internetinio apsipirkimo patogumu, neprarandant malonumo pabūti tarp knygų, jas liesti ir vartyti. Naujasis knygynas ėmė veikti ir kaip papildoma nemokamo atsiėmimo vieta perkantiems internetu – ši paslauga ne tik pasiteisino, bet ir tebėra labai mėgstama.

Kiekvienas jubiliejus – tai naujas kelionės etapas, naujos svajonės ir iššūkiai. Į penkioliktuosius veiklos metus knygos.lt įžengė kaip viena iš Lietuvos elektroninės komercijos lyderių, pasirengusi suteikti dar daugiau patogumo, skaitymo malonumo ir džiaugsmo, kuris atkeliauja į namus su kiekviena nauja knyga.

15 metų – su

Naujos koncepcijos knygynai maloniai stebino lankytojus švariu minimalistiniu dizainu ir pagarba estetiniam pasitenkinimui, kurį patiriame apžiūrinėdami knygų viršelius. Atsisakyta kainų lipdukų, kurie tuo metu buvo įprasti kituose knygynuose. Jų vietą užėmė stacionarūs skaitytuvai, suteikiantys galimybę pagauti geriausią kainą, kai paskelbiama akcija. „Knygyne mokėk tiek pat, kiek pirkdamas internetu!“ – skelbė šūkis, kurį girdime ir šiandien.

Daugiakanalės knygų prekybos modelis sulaukė didelio susidomėjimo, todėl, praėjus kiek mažiau nei metams nuo pirmojo knygyno atidarymo, 2018 m. spalio mėnesį, pačioje sostinės širdyje (Vilniaus g. 9) duris atvėrė antrasis – 110 kv. m, su jaukia salele, kurioje galima prisėsti ir patogiai pavartyti knygas.

Trečiasis (ir iki šiol populiariausias) knygynas pradėjo veikti 2019 m. Kauno „Akropolyje“. Šis plėtros žingsnis – tarsi simbolinis grįžimas į miestą, kuriame gimė knygos.lt, kur veikia centrinis paskirstymo punktas, o didžiuliame sandėlyje gyvena visos skaitytojų pamėgtos knygos.

Itin aktyviais knygos.lt investicijų ir plėtros metais tapo 2025-ieji, kai internetinė knygų prekyba buvo ne tik intensyviai vystoma Lietuvoje, bet ir išplėsta į kaimynines šalis – Latvijoje startavo „Bookbook.lv“, o Estijoje „Bookbook.ee“ platformos.

Šiuo metu Vilniuje ir Kaune veikia septynios šiuolaikiškos knygos.lt prekybos erdvės su knygomis lietuvių ir anglų kalbomis bei daugybe įvairių prekių – pradedant žvakėmis ir kava, baigiant kvepalais ir dovanomis. 2024 m. du nauji knygynai buvo atidaryti Vilniuje, prekybos centruose „Akropolis“ ir „Panorama“. 2025 m. pavasarį į prekybos centrą „Outlet Park“ persikėlė iki 150 kv. m išplėstas pirmasis knygynas, o vasarą duris atvėrė septintasis, įsikūręs Kauno prekybos centre „Mega“.

Knygos.lt vadovas ir BALTO įmonių grupės

įkūrėjas Artūras KAROSAS

Penkiolika knygos.lt gyvavimo metų – įdomus laikotarpis, ir man pasisekė, kad galiu į jį pažvelgti iš kelių perspektyvų: spaustuvės, knygų pardavimo ir leidybos.

Elektroninė knygų prekyba nuo pat pradžių buvo viena iš mano verslo vizijos dalių – norėjosi šioje srityje įdiegti inovacijų. Baigiamajame internetinio knygyno darbų etape sužinojau, kad yra galimybė įsigyti knygos.lt. Nelengva buvo apsispręsti, ar startuoti su mūsų kurtu projektu, ar perimti jau rinkoje žinomą elektroninės komercijos projektą. Deja, jį įsteigusi bendrovė buvo ant bankroto ribos... Didmenininko žlugimas tuo metu buvo didžiausias įtampos šaltinis leidybos pasaulyje. Leidėjai baiminosi blogiausio scenarijaus, kuris būtų nušlavęs jau lyg ir pagerėjusį gyvenimą. Vis dėlto ryžomės žengti į priekį su knygos.lt, ir vėliau teko girdėti, kad pirkimo sandorį sutvarkėme kaip įmanoma geriausiai, nes projektas buvo išsaugotas, o leidėjams grąžintos pradelstos skolos.

Į kraštutinumus mūsų įmonių grupę gerokai pasvaidė pandemija. Buvome ką tik atidarę fizinius knygynus, girdėjau net repliką, kad mums už tai paminklą reikėtų pastatyti. Atseit, tokie laikai, kad knygynų jau niekam nebereikia. Mes tam ryžomės net nežinodami, kokie laikai artinasi... Baimė buvo besukaustanti visą knygų leidybos sektorių. Pamenu, spaustuvės darbuotojai sakydavo: mes nebijome pandemijos, tik padarykite taip, kad turėtume darbo. Nusprendėme, kad negalime sustoti, turime judėti į priekį. Tokiais atsakingais momentais yra tik du keliai: arba kristi, arba skristi. Jeigu nieko nedarai, žlungi. Jeigu darai, tai irgi niekas negarantuoja, kad pasiseks, bet visuomet yra bent maža dalelytė vilties, kad tai tave išgelbės.

Nežinau kaip ir iš kur, nes atrodo tarsi magija, bet kritinėmis aplinkybėmis arba priėjus galimybių ribą įsijungia kūrybiškumas ir kyla įdomių minčių, kurios pasiteisina. Kiekvieną dieną važiuodavau į biurą ir spaustuvės cechą, kad būčiau su tais žmonėmis, kurie negali dirbti nuotoliu. Leidėjų paniką sušvelninome sprendimu pailginti atsiskaitymo terminą. Manėme, kad galbūt knygų niekas nepirks, bet vis tiek rizikavome. Įvyko atvirkščiai – paskelbus karantiną, žmonės puolė jas pirkti, kad įkalinti namuose turėtų ką veikti. Pandemija tapo knygų renesansu. Mūsų elektroninės prekybos infrastruktūra buvo gerai sutvarkyta, tad, papūtus palankiam vėjui, laivelis šovė milžinišku greičiu į priekį. 2021-aisiais džiaugėmės labai dideliu pardavimų augimu. Tačiau tuo metu spaudos sektoriuje prasidėjo chaosas. Dėl popieriaus krizės keliamos baimės leidėjai ėmė beatodairiškai ir dideliais kiekiais spausdinti knygas. Aišku, spaustuvininkai atsigavo, bet ir vėl naujas galvos skausmas, ką daryti, nes sandėliai lūžta nuo knygų, o knygų prekyba po pandemijos patyrė atoslūgį. Taip įvykiai klostėsi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje –per daug prisipirkę knygų per karantiną, pirkėjai tapo pasyvūs. Galiausiai, įdėjus daug pastangų, viskas susibalansavo, atsistojo į savo vietas. Tai, kad šiandien knygos.lt, kaip rodo TOP100 elektroninės komercijos projektų reitingas, atsidūrė lankomiausiųjų dešimtuke, pasako labai daug. Asortimente – daugiau nei 13,5 mln. knygų ir kitų prekių. Kiekvieną mėnesį – daugiau nei milijonas apsilankymų. Nebūtinai tai reiškia, kad lietuviai skaito daugiau knygų, bet neabejotinai tai reiškia, kad dirbame teisinga kryptimi.

Neskaitantis žmogus yra pavojingas

Pramogų verslo titanui

Arūnui VALINSKUI literatūra visuomet buvo prie širdies: skaityti išmokęs ketverių, paauglystėje jau mielai graužė klasikus, o suaugęs ir pats ėmėsi plunksnos. Niekada neatspėtumėte, kas guli ant spintelės prie jo lovos namuose Nidoje, – ogi Vaižgantas!

Gerda PELECKYTĖ

AArūnai, nuo mažumės buvote tas, kuris skaito, ar tas, kurį tėvai verčia skaityti?

Oi, ne, niekas manęs nevertė: buvau tas, kuris nuo visų pasislėpęs ramiai tūno kampe su knyga. Ketverių jau skaičiau elementorius, o nuo penkerių prasidėjo tikros knygos. Pirmąją prisimenu labai aiškiai: „Sala“ iš „Drąsiųjų kelių“ serijos, rimtas ir storas veikalas, kurį perskaitęs jautiesi jau ne vaikas, o beveik herojus.

Net mano santykis su mokykliniais vadovėliais buvo kitoks nei daugelio. Rugsėjį gavęs vadovėlius perskaitydavau per kokius du mėnesius. Aišku, buvo dalykų, kuriuos reikėdavo pastudijuoti giliau – chemija ar algebra, bet humanitarinius – istoriją, literatūrą – prarydavau dar mokslo metų pradžioje. Man tiesiog buvo įdomu.

Kaip visus berniukus, mane buvo užklupęs indėnų etapas: pasidaviau jiems be jokios kovos. „Harka“, „Kelias tremtin“, „Topas ir Haris“, „Anapus Misūrio“, „Sugrįžimas pas dakotus“ – visas prisimenu iki šiol. Laikraštis „Lietuvos pionierius“ šeštadieniais spausdino indėnų nuotykius: tie numeriai buvo medžiojami ir segami krūvon. Jei kažkuris iš mūsų kieme gaudavo naują knygą – tai būdavo tarsi valiuta, už kurią gali prašyti bet ko. Pamenu ir Gaidaro „Timūrą ir jo būrį“ su tarp eilučių įspraustu ideologiniu pamušalu, bet mes nebuvome išrankūs – griebėme tai, ką galėjome gauti. Jules’is Verne’as, Thomas Mayne’as Reidas, Alexandre’as Dumas mums tapo įkvėpėjais: „Raitelį be galvos“, „Kvarteronę“, „Tris muškietininkus“ beveik mokėjome atmintinai. Kai dabar „Auksiniame prote“ sutinku žmonių, kurie išvis nėra skaitę Dumas, nuoširdžiai nustembu.

Pabambate ant šiuolaikinių vaikų, kad visai nebeskaito knygų?

Jie neskaito mūsų knygų, bet turi didžiulį pasirinkimą, kurio mes neturėjome: Harį Poterį, vampyrų sagas, kompiuterinius žaidimus. Mes rijome tai, ką įstengėme gauti, o jiems tenka perteklius, todėl jie renkasi. Ir dažnai pasirenka neskaityti. Tai normalu: kai neturi ko valgyti –valgai tai, ką gauni, o kai sėdi prie pilnutėlio stalo – pradedi rinktis ir dažnai lieki ko nors neparagavęs. Bet knyga man vis tiek išlieka universaliu žmogaus vertinimo koeficientu: pagal tai, ką jis skaito, galima spręsti apie jo intelektą,

pasaulėžiūrą ir humoro jausmą. Knyga yra absoliutus žmogaus vardiklis.

Mokykloje daugelis suka nosis nuo lietuviškos literatūros. Jums taip nenutiko? Prievartinis brukimas kartais iš tiesų duoda atvirkščią rezultatą. Kai tau liepia skaityti „Altorių šešėly“, tyliai sau galvoji: ką aš čia veikiu?.. Vėliau, po dešimties ar penkiolikos metų, perskaitai – ir pasirodo besanti puiki knyga, bet mokykloje atrodė kankynė. Skaitai „Paskenduolę“ – suicidinę literatūrą apie merginą, kuri pastojo, ir buržuazinis kaimas ją už tai pasmerkė: atsiprašau, bet ar tikrai dvylikamečiui reikia analizuoti savižudybes? Nemanau. Ką padarysi: lietuviai turėjo agrarinę, valstietišką literatūrą, kur vien žemė, prakaitas ir kančia, nes buvome pirma karta nuo žagrės. Tik gerokai vėliau atsirado Ričardo Gavelio romanai, Jurgio Kunčino „Tūla“. Aišku, būta ir gerų dalykų. Mes turėjome puikią lietuvių literatūros mokytoją Meilutytę, kuri ne šiaip vertė zubrinti pagal programą, o tiesiog buvo gimusi tam darbui. Ji mus veždavosi į etnografines ekspedicijas, žygius po Aukštaitijos nacionalinį parką – nuo Palūšės iki Ginučių su valtimis, nakvynėmis, šalčiu ir uodais. Kai atsiduri Šuminų kaime, kur filmuotas „Tadas Blinda“, jau nebe tik skaitai apie senąją Lietuvą – tu joje esi. Tikiu, kad jei Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“ būtų parašyta kita kalba, tikrai būtų gavusi pasaulinių premijų, nepaisant visų ideologijų ir peripetijų. Petro Cvirkos „Frank Kruk“ – bene geriausia lietuviška komedija, o labiausiai nurovė keturvėjininkai Kazys Binkis, Juozas Tysliava: koks maištas, koks stilius!.. „Mėnuo, senas idiotas, elektros viela pažabotas...“ – man tai buvo literatūros rokenrolas. Klasėje mūsų buvo šešiolika – aštuoni vaikinai ir aštuonios merginos, tad sukūrėme judėjimą „Aštuoni vėjai ir aštuoni skersvėjai“. Jau tada supratau, kad knygas galima puikiai pritaikyti ir praktiškai. Paauglystėje išmokau daugybę lietuviškų eilėraščių – patikėkite, tai buvo nuostabus būdas kabinti merginas.

Nagi, nagi – kaip?

Labai paprastai. Aišku, nereikia atsistoti kaip stulpui ir pareikšti: „Dabar aš sakysiu eilėraštį“, ne – tai turi išeiti savaime. Pavyzdžiui, vaikštinėji su mergina ir lyg tarp kitko imi deklamuoti:

Mes rijome tai, ką įstengėme gauti, o šiuolaikiniams vaikams tenka perteklius, todėl jie renkasi. Ir dažnai pasirenka neskaityti.

Vienu metu skaitau po tris keturias knygas, kartais labai skirtingas –jas pasirenku pagal nuotaiką.

„Palaimos šviesią valandą ar juodu nesėkmės metu aš liksiu ištikimas žmogui ir sau pačiam…“

Jei apsimetinėsi – moteris iškart pajus. Bet jei padeklamuosi eiles iš širdies ir tinkamu momentu, suprasi: tai tikrai veikia.

Gal judu su žmona Inga būtent taip ir susipažinote?

Pamenu, antrąją pažinties dieną su Inga ėjome Gedimino prospektu – tada jis dar vadinosi Lenino – ir deklamavau jai Vincą Mykolaitį­Putiną. Prisiekiu, ne dėl efekto – tiesiog taip išėjo. Ir tai suveikė, nes buvo tikra.

Studijuojant teisę jūsų gyvenime dar liko vietos knygoms ar jas išstūmė įstatymai?

Be abejo, liko. Kai 1984­aisiais įstojau į Vilniaus universitetą, apie Sąjūdį dar tik svajojome, tad visa teisinė literatūra buvo rusiška: valstybės teisės pagrindai, S. S. Aleksejevo vadovėliai, kita sunkioji artilerija... Laimei, rusiškai skaičiau puikiai: net Dumas „Grafienę de Monsoro“ skaičiau rusiškai, nes lietuviškai dar nebuvo išleista. Grožinės literatūros niekada nebuvau atidėjęs į šalį: juk mano laikais knygų skaitymas buvo aksioma. Aišku, šį tą lėmė tai, kad turėjau labai gerus mokyklinius pamatus. Vėliau, kai pats ėmiau dėstyti studentams Socialinių mokslų kolegijoje, pamačiau, kas nutinka, kai tuose pamatuose yra spragų.

Ką pamatėte?

Studentams sudariau paprastą šimto klausimų testą iš visų sričių, kad patikrinčiau jų pasaulio suvokimą: kiek atomų yra vandens molekulėje, kokios poemos sudaro Justino Marcinkevičiaus draminę trilogiją ir taip toliau. Gavus atsakymus, paaiškėjo žiauri tiesa: teisingų buvo tik iki dvidešimt procentų. Iš šnabždesių supratau, kad skaityti knygas jauniems žmonėms yra „gaidys“. Pareiškiau jiems: „Gaidys yra tas, kuris jų neskaito.“ Nejuokauju: neskaitantis žmogus man atrodo pavojingas. Ir sudariau penkiasdešimties knygų sąrašą –nuo Astridos Lindgren „Brolių Liūtaširdžių“ iki Henry’io Kissingerio „Diplomatijos“. „Man nebūtinai reikia, kad jas visas perskaitytumėte, – pasakiau. – Man reikia, kad bent viena jus užkabintų ir iš jos ką nors pasiimtumėte. Tada jausiuosi atlikęs savo darbą.“

Ar planas pasiteisino?

Ne visiems, bet kai kuriems – tikrai taip. Vienas vaikinas prisipažino: „Aš tik čia, kolegijoje, pirmą kartą gyvenime perskaičiau knygą nuo pradžios iki galo.“ O neseniai Knygų mugėje prie manęs priėjo buvusi studentė su dviem didžiuliais krepšiais knygų ir ašaromis akyse: „Dėstytojau, jūs man atvėrėte pasaulį, kurio net neįtariau egzistuojant.“ Papasakojo, kad kraustosi į didesnį butą, nes gimė antras vaikas, ir viena siena bus skirta tik knygoms. Atsidusau: vien dėl vienos atverstos dūšelės galiu užsidėti pliusą, kad ne veltui vargau.

Jūsų paties namuose sienos irgi nukrautos knygomis? Ir spėju – tai ne tik dekoracijos?

Turiu bėdą: nemėgstu išmesti knygų, net ir pigių minkštais viršeliais, – man tai atrodo šventvagystė. Visa laimė, kad namai labai dideli, o juose knygų tiek, kad nebesuskaičiuosi: nuo mokslinių iki grožinių, nuo žinynų iki atsitiktinių romanų, kuriuos prigriebei, nes kelionėje nebuvo ko skaityti. Bibliotekoje viskas surūšiuota nuo A iki Ž. Turiu visas senąsias enciklopedijas – tiek raudonąją „Lietuvišką tarybinę“, tiek „Visuotinę lietuvių“. Nors dabar viskas yra internete, man vis tiek patinka faktas, kad galima atsiversti ir patikrinti tai popieriuje.

Galėtumėte įvardyti savo mylimiausią rašytoją?

Nedrįsčiau išskirti vieno, nes užgaučiau kitus. Bet tarp jų, be abejonės, būtų Ernestas Hemingway’us: ne visos jo knygos vienodai patinka, tačiau suprantu, už ką 1954­aisiais gavo Nobelio premiją. Labiausiai įstrigo „Kam skambina varpai“ ir „Atsisveikinimas su ginklais“, „Fiesta“ –kiek per daug ištempta. „Senis ir jūra“ – kaip geras kondensuotas pienas: mažai, bet stipru. Pastebiu, kad moterims ši apysaka nelabai patinka, nes kas jau ten tokio – žvejyba, vyrai, kova… Bet juk esmė – ne žuvis, o žmogus. Ilgametis ryšys mane sieja su Erichu Maria Remarque’u, ypač su jo „Trimis draugais“. „Juodasis obeliskas“ irgi labai stiprus: Remarque’as moka kalbėti apie prarastą laiką taip, kad net suskausta. Jameso Joyce’o „Ulisas“ labiau įsiminė dėl įdomios idėjos – į šiuolaikinį pasaulį perkelto Odisėjo, bet ne skaitymo malonumo. Victorą Hugo pamilau už „Žmogų, kuris juokiasi“, iš fantastikos labiausiai įstrigo Isaacas Asimovas ir Andrzejaus Sapkowskio „Raganius“. Iš lietuvių – Juozas Erlickas: jo „Pasaulio sutvė­

rimas“ yra kažkas neįtikėtino, jis paneigė mitą, kad lietuviai negali rašyti aštriai ir su humoru. Poezijoje neapsieičiau be Goethe’ės „Fausto“: jo pradžia nuostabi, įkūnija geriausias vokiečių poezijos eilėdaros tradicijas – ritmus, formas, metrus. Jos skaitymas – tarsi meistriškumo pamoka. Negaliu nepaminėti Boccaccio „Dekamerono“, kuris paauglystėje atrodė beveik pornografija. O George’o Orwello „1984­ieji“ kerta į paširdžius: šiandien jį perskaitęs supranti, kokioje pekloje mes gyvenome. „Karas yra taika. Melas yra tiesa.“ Tai ne fantastika, tai – mūsų praeitis.

Beje, ar žinote, kodėl Jules’io Verne’o „20 000 mylių po vandeniu“ sovietiniais laikais viena pirmųjų išversta į lietuvių kalbą? Nes ten priespaudos nuskriaustas žmogus kovoja už išlaisvinimą, o tai tiko tuometei ideologijai. Įdomi istorija: kai Verne’as pirmąsyk parašė tą knygą, kapitonas Nemas buvo visai ne indas, o Kosciuškos laikų lenkų ir lietuvių sukilimo herojus, pabėgęs povandeniniu laivu. Tačiau Verne’as turėjo didžiulę skaitytojų armiją Rusijoje, kad neerzintų skaitytojų ir cenzorių, pakeitė herojaus tautybę iš lenko­lietuvio į azijietį.

Ar pasitaiko knygų, kurias gailitės perskaitęs?

Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“: perskaičiau abu tomus iki galo, ieškodamas racionalaus grūdo, bet užvertęs antrąjį tomą pats pasijutau kaip idiotas. Gal kas nors ten randa genialumo, bet man nepavyko: nesuvokiau, apie ką ten tie begaliniai monologai, tikrai negalėčiau rekomenduoti. Priešingai nei Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ tetralogija ar „Petro imperatorė“ – ten veiksmo vystymas, istorijos dėliojimas, manieringumo nebuvimas yra žymiai vertingesni dalykai.

Ar skaitėte knygas savo vaikams? Ar spaudėte juos skaityti?

Skaičiau, bet nelabai daug – dažniausiai jiems skaitydavo mama, nes jos ir balsas gražesnis. Jie turbūt pasakytų, kad spaudžiau, bet efektyviausias spaudimas ne žodžiais, o darbais. Jei vaikas mato, kad tėvas ir mama vakarais sėdi su knygomis rankose, jis irgi ims knygą. Jei mato tėvą su alaus bambaliu – jis irgi ims bambalį. Štai ir visa pedagogika: patys vaikai nenueina šunkeliais. Jei namuose knyga yra norma, vaikui net nekils klausimo, kad galima jos neskaityti. Mes su Inga skaitome, tad ir vaikai užaugo

KĄ PATARIA

PERSKAITYTI?

Carlo Sagano „Demonų apsėstas pasaulis“. C. Saganas buvo mokslo populiarintojas, astrofizikas. Kai kuriems jo knyga „Demonų apsėstas pasaulis“ gal pasirodys per sunki, bet šiais laikais labai naudinga – apie įvairiausias sąmokslo teorijas, kurios lydėjo žmoniją nuo pat viduramžių. Daug ką galima nesunkiai pritaikyti ir šiandien, nes ir šiais laikais nestinga sąmokslo teorijų –nuo vakcinavimo iki chemtreilų ir taip toliau. Šią knygą rekomenduočiau kiekvienam išsilavinusiam žmogui: ji labai daug ką sudėlioja į lentynėles.

Henry’io Kissingerio „Diplomatija“. Ši knyga patiks tiems, kurie domisi istorija ir laikmečiu, kuriame gyvename. Joje vaizduojamas visas pasaulio virsmas: kodėl jis tapo būtent toks, koks yra, kokios buvo to reiškinio priežastys. Tai nėra lengva grožinė literatūra, bet labai rekomenduočiau.

Yuvalio Noah Harari „Sapiens“. Yra daug populiarių Harari knygų – „Sapiens“, „Homo deus“, „21 pamoka XXI amžiui“ ir taip toliau. Pasirinktinai galima perskaityti bent vieną. Kai kas įsivaizduoja, kad jeigu perskaitė visas tris, išverstas į lietuvių kalbą, tai jau, galima sakyti, perskaitė visą pasaulio biblioteką. Sveikinu ir su tuo, bet visiems tenka kada nors žengti pirmą žingsnį.

Victoro Hugo „Žmogus, kuris juokiasi“. Skaičiau visas Hugo knygas, bet ši įstrigo labiausiai – turbūt dėl Gvinpleno.

Nelabai mėgstu maginę fantastiką, bet Andrzejaus Sapkowskio „Raganiaus“ serija tikrai užkabino. Ne veltui atsirado ir filmas, ir „Netflix“ serialas, ir kompiuterinis žaidimas.

Lietuvius dažnai plaka, kad jiems nepavyksta parašyti ko nors aštresnio, su keiksmažodžiais, – Juozas Erlickas paneigė šį mitą. Kai daviau skaityti studentams jo poemą „Pasaulio sutvėrimas“, jie stebėjosi: „Negi šitaip galima?“ Pravartu kiekvienam paskaityti Erlicko poeziją, nebūtinai tą, kurią pažįstame iš Vytauto Kernagio dainų. Kiekvienam būtų paranku ne tik gerai praleisti laiką, bet ir šį tą įsiminti.

su knygomis – nuo Karlsono iki nuotykių romanų, nuo fantastikos iki klasikos, o suaugę jau patys labai daug skaito.

Tad tokie skirtingi patiekalai guli ant mano naktinio stalelio.

Neįsivaizduoju nė vienos vasaros dienos be skaitymo. Bet yra vienas juokingas niuansas: mes turime namus Nidoje, ir dažnai nutinka taip, kad vasarą ten važiuodamas pamirštu nusivežti naujų knygų. Ant stalelio prie lovos ten guli senas Vaižganto raštų tomas, tai aš kaskart ir skaitau iš naujo tuos „Dėdes ir dėdienes“ ar „Žemaičių Robinzoną“... Kiekvieną vasarą vėl tą patį ir tą patį. Drąsiai galite sakyti, kad Valinskas visas savo vasaras leidžia su Vaižgantu.

Esate išleidęs jau dvi savo knygas, tad ir jus patį galima vadinti rašytoju. Kokių lobių slypi jūsų stalčiuose?

Patys geriausi mano tekstai – tai Ingai rašyti laiškai. Rašyti ranka, popieriuje... Bet jie yra jos, ir jie niekada netaps knyga.

„Akiplėšą, arba Tas ir Kitas Arūnas Valinskas“, pirmąją knygą apie mane, parašė Laisvė Radzevičienė: manęs išklausė ir surašė. Antroji knyga – autobiografija „Valius. Tai buvo kažkas tokio“ – irgi turėjo redaktorę, bet nemažai jos skyrių parašiau pats. Rašydamas supranti, kad pasakoti savo istorijas bičiuliams yra viena, o jas surašyti – visai kas kita.

Kaip pats vertinate tą knygą? Į kurią lentyną ją dėtumėte?

Drąsiai galite sakyti, kad Valinskas visas savo vasaras leidžia su Vaižgantu.

Pats turite kokią nors skaitymo rutiną?

Skaitau vakarais, naktimis, kai neužmiegu. Vienu metu skaitau po tris keturias knygas, kartais labai skirtingas – jas pasirenku pagal nuotaiką. Pastaruoju metu iš lietuvių kūrybos labiausiai patiko Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“: tai kūrinys, kuris įtraukia ir nepaleidžia. Šiuo metu skaitau „Psichonautus“ – tai mokslinė monografija apie narkotikų įtaką kritiniam mąstymui. Ji pasakoja, kaip laikui bėgant keitėsi žmonijos požiūris į narkotines medžiagas.

Ne man spręsti – nei Balzacas, nei Dumas nedėliojo savo knygų į lentynas, tai padarė skaitytojai. Ta knyga – iš dalies pramoginis, iš dalies grožinis, bet nemaža dalimi istorinis kūrinys. Buvo smagu, kai Utenos bibliotekoje priėjusi moteris prisipažino: „Neskaičiau jūsų knygos, bet mano dukra perskaitė – būtinai liepė ir man.“ Vadinasi, ta knyga peržengia skirtingų kartų ribas. Džiaugiuosi, kad ji pasiteisino ne tik komerciškai – tapo bestseleriu, bet ir morališkai. Net audioknygą įrašiau pats: nors tai buvo vargo vakarienė, nes atėmė galybę laiko, rezultatu esu patenkintas.

Gal kada pasirodys ir antras tomas?

Knygų mugėje kone kiekvienas žmogus klausė: „O kada antras?“ Iš pradžių nuleisdavau juokais, o paskui susimąsčiau: bet kiek gerų istorijų dar liko už borto… Tikrai užtektų antrai knygai, ir ji būtų ne mažiau įdomi. Todėl nesakau „ne“.

Geri žmonės ir blogi dalykai

Ina ROSENAITĖ atvira: vienintelis rašytojas, kurio knygą sutiktų versti jos net neperskaičiusi, – amerikietis Peteris SWANSONAS . O jis ar nedvejodamas savo kūrinį patiki kitam žmogui? Apie tai – Vilniaus knygų mugės svečio ir jo romanų į lietuvių kalbą vertėjos pokalbis.

MMan dažnai kyla klausimas: ką autorius jaučia, kai jo knyga išleidžiama kita kalba, – juk jūs patikite savo kūdikį?

Girdėjau pasakojant, kad maždaug prieš penkiasdešimtmetį vertėjai į prancūzų kalbą tekstą keisdavo taip, kaip, jų nuomone, skaitytojams būtų priimtiniau. Žinoma, rašytojas nė nenutuokia, kas jo laukia, nebent mokėtų kalbą, į kurią verčiama jo knyga. Tačiau nepaisant visko autorius turi paleisti savo knygą į pasaulį. Juk ir skaitytojai ją gali suprasti kitaip, nei norėjo rašytojas. Gali kūrinys nepatikti, o gali ir labai patikti. Tai ypač aktualu kalbant apie filmus, sukurtus pagal knygas. Tiesa, pats to dar nepatyriau, bet ruošiamasi ekranizuoti kelis mano romanus. Visa, kas vyksta su mano knygomis, man jau nepavaldu. Negaliu švaistyti laiko tuščiai nerimaudamas. Bet jei Lietuvoje pasirodys prasta recenzija, iškart dėl to apkaltinsiu jus.

neišsiversi. Man kur kas įdomiau, kai paprasti žmonės nusprendžia padaryti blogų dalykų.

Su malonumu verčiau jūsų „Aštuonias tobulas žmogžudystes“, perskaičiau jose minimas visas aštuonias kitų autorių knygas, įkvepiančias romano siužetą. Neįtikėtinai gerai susuktas pasakojimas!

Bet buvo ir pasipiktinusiųjų, kad išdaviau šių knygų siužetus! Man labai patiko rašyti šį romaną, gal netgi labiausiai iš visų. Suprantama, nesu Malkolmas, jo praeitis gana tamsi, nieko bendro su manimi neturi. Tačiau pasakojimas, kaip jis pamėgo skaityti ir atrado knygas, kurias tiesiog dievina, – čia jau apie mane. Knygos, kurios patinka Malkolmui, patinka ir man.

Kokios?

Kurdamas

savo knygų veikėjus apie realius žmones negalvoju. Tarp mano draugų nėra žudikų. Kiek žinau.

Taip, visada kaltas vertėjas... Man be galo patinka jūsų knygos, išverčiau jau penkias. Kol kas esate vienintelis autorius, kurio knygą sutikčiau versti prieš tai jos neperskaičiusi. Taigi, Peteri, niekur nuo manęs nebepabėgsite, niekam jūsų neatiduosiu. O jei rimtai: kaip pristatytumėte savo romanus?

Tai niūrūs psichologiniai trileriai, ne klasikiniai detektyvai ar trileriai. Visada noriu kitu kampu pakreipti lūkesčius. Kartais juose ne taip greitai paaiškėja žudikas, tik į pasakojimo pabaigą suprantama, kad kuris nors veikėjas visai ne toks, koks dedasi.

Man patinka, kad jūsų knygose riba tarp balto ir juodo – gėrio ir blogio – išnykusi, o skaitytojas jaučia simpatiją veikėjams, kurie padaro labai blogų dalykų. Kaip jums tai pavyksta?

Svarbiausia, kad tie veikėjai žudytų nesimpatiškus žmones. Man taip pat patinka ta pilkoji zona, nemėgstu trilerių, kur aišku, kas geras, o kas blogas. Jau supratote, kad manęs nedomina tyrėjai ar policininkai. Aišku, be jų trileriuose

Žaviuosi, kaip Ruth Rendell sugebėjo keisti stilių: knygas apie inspektorių Veksfordą galima vadinti klasikiniais detektyvais, tačiau ji rašė ir niūrius psichologinius trilerius, o Barbaros Vine slapyvardžiu – dar gotiškesnius romanus. Patinka amerikiečių autorė Patricia Highsmith. Taip pat XX amžiaus vidurio amerikiečių kriminalinė literatūra. Ji, galima sakyti, popsinė, nes daugelis šių autorių parašydavo po dvi ar tris knygas per metus, jos buvo leidžiamos pigiu kišeniniu formatu. Bet jie – Johnas D. MacDonaldas, Jimas Thompsonas, Edas McBainas – tiesiog genialūs. Ir, žinoma, mėgstu britų aukso amžiaus romanus. Agatha Christie – mano pirmoji meilė. Jos knygas atradau dar vaikystėje. Christie gal nebuvo stipriausia tekstų kūrėja pasaulyje, bet jos siužetai neabejotinai geriausi. Jai kilo be galo daug puikių idėjų. Tai truputį erzina, nes norėtųsi ir pačiam taip sugebėti. Dar man patinka Josephine Tey, „Laiko dukros“ autorė. Ji rašė tikrai labai gerus detektyvus, o kokie jie skirtingi... Man smagu užsukti į skaitytų knygų knygyną, nes niekas taip nepradžiugina kaip rastas puikus senas romanas.

Iš kur semiatės įkvėpimo kurdamas savo knygų veikėjus? Tarkim, raudonplaukę gražuolę Lilę iš romanų „Neverti gyventi“, „Nusipelnę gyventi“, „Talentas žudyti“? Gal kartais herojaus paveikslą padiktuoja realus žmogus?

Lilė man pačiam yra paslaptis. Ji atsirado romane „Neverti gyventi“, bet nebuvo pagrindinė veikėja. Ji – žudikė. Pradėjau galvoti, kaip tokia tapo. Tada kilo mintis papasakoti, kaip paauglystėje į ją kėsintasi, tačiau ji negalėjo kreiptis pagalbos į tėvus. Kodėl? Tuomet atsirado tie bohemiški žmonės, neskiriantys dukrai daug dėmesio. O toliau jau paleidau vaizduotę. Su veikėjais susipažįstu apie juos rašydamas, kartais vieni atsiskleidžia kur kas gyviau nei kiti. Lilė tikrai neprilygstama, todėl ir leidžiu jai užvaldyti knygą. Tačiau kurdamas veikėjus apie realius žmones negalvoju. Tarp mano draugų nėra žudikų. Kiek žinau.

Rašydamas kreipiatės patarimų į profesionalus – policininkus, privačius detektyvus, o gal ir į žudikus?

Yra rašytojų, kurie pusmetį sekioja policininkus, bet aš kliaujuosi tik savo vaizduote. Manęs nedomina tyrėjų darbo smulkmenos. Negaliu pakęsti, kai mano knygoje koks nors policininkas turi pateikti, tarkim, orderį – tenka lįsti į internetą ir ieškoti, kaip tai daroma. Tai neįdomu.

Esate svarstęs, kaip pasijustumėte, jei kas nors įvykdytų nusikaltimą pagal jūsų knygą?

Tokių atvejų pasaulio istorijoje tikrai buvo ne vienas. Pagal Agathos Christie knygą nunuodytas žmogus. Filmas „Taksi vairuotojas“ paskati­

no vieną žmogų pasikėsinti į prezidentą Ronaldą Reaganą, o Stepheno Kingo „Įtūžis“ pakurstė šaudynes mokykloje. Nežinau, kaip jausčiausi, jei taip atsitiktų. Tokia grėsmė kyla visiems rašytojams, bet jie nėra už tai atsakingi.

Ką pasakytumėte žmonėms, kurie neskaito kriminalinių romanų ir teigia, kad jiems įdomesnės intelektualesnės knygos, duodančios daugiau darbo smegenims?

Daugiau darbo smegenims... Nesuku dėl to galvos – žinau, kad yra skirstančiųjų knygas į gerą literatūrą ir detektyvus. Man viskas yra literatūra. Yra puikių detektyvų ir blogų kito žanro knygų. Ir atvirkščiai. Tad išgirdęs tokią nuomonę neįsižeidžiu. Be to, dauguma žmonių, su kuriais susitinku, labai mėgsta detektyvus.

Tikiuosi, Vilniaus knygų mugėje sutiksite tik tokių. Mėgstate bendrauti su skaitytojais?

Sakyčiau, viena iš priežasčių, kodėl tapau rašytoju, – noras daug laiko praleisti vienam. Man patinka būti namie, skaityti ir rašyti. Reikėtų pridurti, kad niekada gyvenime nesvajojau turėti skaitytojų – visada rašiau, bet tik sulaukus keturiasdešimties labai pasisekė, mano kūrybą pastebėjo ir buvo išleista knyga. Tuomet ir nusprendžiau, kad darysiu viską, ko autoriaus prašoma: dalyvausiu susitikimuose bibliotekose, knygų klubuose ir mugėse. Nesu tas, kuris visada sako „taip“, bet... Man vis dar nuostabu, kad turiu skaitytojų, ir smagu išvykti iš namų su jais susitikti, ypač į kitas šalis. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra žmonių, skaitančių mano knygas lietuvių kalba.

Man smagu užsukti į skaitytų knygų knygyną, nes niekas taip nepradžiugina kaip rastas puikus senas romanas.

KAS BENDRO TARP POPIERIAUS IR KAVOS?

Popierius reikalauja laiko, dėmesio ir prisilietimo – iš jo gimsta knyga, kurią norisi išgyventi.

Panašiai ruošiama kava – ne skubėjimui, o patirčiai, kasdieniam ritualui, pokalbiui.

Jos abi atsiveria lėtai, puslapis po puslapio, palikdamos akimirkos skonį.

MultiArt® Volume. Popierius Jūsų leidiniams.

Raminta JONYKAITĖ

Į Paryžių?

O gal į Prahą?

Sodrūs skoniai, ryškios patirtys, unikali vietos dvasia ir intriguojančios santykių istorijos. Britų rašytoja Julie CAPLIN sukūrė įtraukiančią pabėgimo romanų seriją ir knygų puslapiais kviečia keliauti nuo Tokijo iki Bruklino, nuo saulėtos Kroatijos iki geizerių šalies Islandijos.

P„Pasaulio įvairovė mane įkvepia gyventi, noriu, kad įkvėptų ir skaitytojus“, – sako Vilniaus knygų mugės viešnia, kurios romanų visame pasaulyje parduota daugiau nei du milijonai egzempliorių.

Jūsų romanai leidžiami dvidešimtyje šalių – nuo Švedijos iki Brazilijos, o Italijoje, Vokietijoje ir Čekijoje tapo didžiulio pasisekimo sulaukusiais bestseleriais. Atskleiskite paslaptį – kaip renkatės vietas, kuriose suksis istorijų veiksmas?

Serijoje jau trylika knygų, tad neturiu paprasto atsakymo. Pirmose rašiau apie savo mėgstamas vietas ir miestus. Dabar renkuosi šalis, kur tikiuosi įkvepiančių vietelių ir gardaus maisto. Žinoma, galvoju apie skaitytoją. Romano veiksmo vieta turi būti patraukli ir atpažįstama daugeliui. Noriu, kad skaitydami mano knygas žmonės sakytų: „Kaip įdomu, noriu ten nuvykti“ arba „Aš ten buvau, atpažįstu šias vietas“. Labai džiaugiuosi, kai skaitytojai parašo, kad mano knyga įkvėpė keliauti. Kopenhagos turizmo centras jau turėtų man mokėti komisinius!

Nuo ko viskas prasidėjo?

Pirmos knygos idėja kilo leidyklos redaktorei. Prisiskaičiusi apie danų gyvenimo būdą hygge, ji pasiūlė parašyti romaną, kurio veiksmas vyktų Kopenhagoje. Taigi nusprendžiau nukeliauti į Danijos sostinę ir iki ausų įsimylėjau šį miestą.

Tiesa, kelionių aistra gimė dar anksčiau. Sulaukusi trisdešimties, leidausi į kelionę aplink pasaulį ir ilgai keliavau po Pietryčių Aziją. Keliaudama prirašiau daugybę laiškų tėvams ir seneliams, juose detaliai pasakojau apie maistą, kraštovaizdį, vietos gyventojus ir kultūrą. Taip mokiausi rašyti apie keliones. Rašydama „Kavinę Kopenhagoje“ norėjau atskleisti tą jaudulį ir entuziazmą, kurį jauti keliaudamas į naują vietą, atrasdamas mažiau žinomus dalykus ir ragaudamas vietinį maistą.

Kaip tyrinėjate naują vietą?

Atvykusi į nepažįstamą miestą, pirmiausia keliauju į gastronominę ekskursiją. Tai puikus būdas užmegzti ryšį su vieta, nes tokių ekskursijų gidai pripasakoja daugybę įdomių dalykų. Nors daug ką galima rasti internete, niekas neprilygsta tikroms istorijoms, mažytėms detalėms ir atsitiktinumams.

Prahoje gastronominę ekskursiją vedęs gidas mane įkvėpė net atskirai romano scenai. Jis atskleidė, kaip čekų virtuvę paveikė istorinės aplinkybės. Sovietmečiu viešojo maitinimo kultūra Prahoje buvo smarkiai apribota ir maisto pasirinkimas iš esmės visur vienodas, tad, sovietiniam blokui subyrėjus, čekai su dideliu užsidegimu puolė tyrinėti savo kulinarinį paveldą ir eksperimentuoti su skoniais. Be to,

Į atradimų kupinas

keliones Julie Caplin

lydi vyras Chrisas

Prahoje yra daug gerų vietnamietiško maisto vietų, nes sovietmečiu, kai žmonių judėjimas buvo smarkiai kontroliuojamas, į sovietinio bloko šalis lengviau atvykti galėjo tik kitų komunistinių šalių piliečiai.

Esate išmaišiusi visą Europą. Tikriausiai patyrėte daug nuotykių?

Dalis romano „Kavinė Kopenhagoje“ epizodų paremti tikrais įvykiais. Šią istoriją įkvėpė mano jaunystės darbas reklamos agentūroje. Organizuodavau specialias kulinarines keliones žurnalistams į įvairias šalis. Skamba žavingai, bet buvau labai jauna, vos dvidešimt vienų, o visi žurnalistai – gerokai vyresni, sukaupę daugiau patirties, protingesni, kai kurie ir labai užsispyrę! Didžiąją dalį laiko jausdavausi, tarsi ganyčiau kates, kad šios nepasimestų. Kartą iš tiesų pamečiau žurnalistą Londono Hitrou oro uoste. Visai kaip romane!

Yra kelionių, kurios įstringa ilgam. Tokia buvo į Airiją su drauge, tikra gyvūnų mylėtoja. Ji buvo girdėjusi istoriją apie Dinglio įlankoje gyvenantį vienišą delfiną vardu Fungie ir, aišku, užsimanė aplankyti. Dažniausiai laivuose jaučiuosi

nekaip, tačiau draugė nepaisė mano nuogąstavimų, tad išplaukėme. Ir mes jį pamatėme! Fungie išniro į paviršių ir net ėmė vytis mūsų laivą! Sunku nupasakoti tą patirtį, bet privalėjau šį nepaprastą susitikimą aprašyti knygoje. Deja, Fungie nebepasirodo žmonėms – manoma, kad delfinas mirė. Dinglio uoste net stovi skulptūra, skirta šiam gyvūnui, taip mylėjusiam žmones.

Prancūziški saldumynai, japoniška arbata ar čekiškas alus. Santykių istoriją atskleidžiate pasitelkdama vietos virtuvės tradicijas, skonius ir kvapus. O pati mėgstate gaminti?

Stengiuosi nukelti

skaitytoją į vietą, apie kurią pasakoju, bet knyga jokiu

būdu negali skambėti kaip kelionių vadovas.

Labai mėgstu gaminti. Taip išreiškiu meilę žmonėms, kurie man rūpi. Nėra nieko geriau, kaip sėdėti prie stalo apsuptam šeimos, draugų ir kartu mėgautis geru maistu. Man patinka Tailando, Vietnamo, Indijos virtuvės, nuolat išbandau naujus receptus. Rašydama romaną „Cukrainė Paryžiuje“ lankiau konditerijos kursus. Netikėta – juos vedė vienas iš žurnalistų, su kuriais vykau į pirmą romaną įkvėpusią kelionę. Deja, man vis dar sunkiai sekasi gaminti desertus. Vienoje mano receptų užrašinių šalia profitrolių recepto puikuojasi didelis mėlynas užrašas: DAUGIAU NEBANDYTI. Ir nė nepradėkime kalbėti apie makarunus – tragedija! Dėl to mano desertų repertuaras gana ribotas, vis grįžtu prie išbandytų ir patikimų receptų, kurie tapo mano firminiais patiekalais. Mano „Pavlova“ turi daugybę gerbėjų, tą patį pasakyčiau apie aviečių ir graikinių riešutų tartą.

Gal yra šalis, kuri nepasiduoda jūsų plunksnai?

Taip dar nenutiko! Kiekviena šalis turi išskirtinę kultūrą ir virtuvę – iš jų ir semiuosi įkvėpimo. Bet kad jau paklausėte, prisipažinsiu, su kuria šalimi turėjau nemažai iššūkių. Ką tik baigiau rašyti romaną apie Portugaliją – šalį, kurią labai myliu ir kurioje nuolat lankausi pastaruosius dvidešimt metų. Nežinau kodėl, bet rašyti apie ją buvo gana sunku. Galbūt per daug gerai pažįstu šį kraštą ir norėjau aprėpti per daug dalykų. Veiksmo vieta vos nenustelbė pačios istorijos, tad turėjau save stabdyti. Visada stengiuosi sukurti autentišką atmosferą ir nukelti skaitytoją į vietą, apie kurią pasakoju, bet knyga jokiu būdu negali skambėti kaip kelionių vadovas. Svarbiausia veikėjų santykiai ir įtraukianti istorija – juk kviečiu skaitytoją keliauti ne tik per miestus, bet ir jausmus.

Mentalinių iliuzijų meistras Henrikas

FEXEUSAS , išgarsėjęs knygomis apie

žmogaus minčių paslaptis, ėmėsi kito

žanro – detektyvų. Į Vilniaus knygų mugę

Akimirkos grožis

švedų rašytojas atvyksta pristatyti romano „Auka“. Laisvė RADZEVIČIENĖ

DDrauge su garsia detektyvų kūrėja Camilla Läckberg parašyta trilogija – „Dėžė“, „Kultas“ ir „Miražas“ – išleista ir lietuviškai. Vilniaus knygų mugėje pristatysite jau tik savo parašytą romaną „Auka“, pradedantį „Memento“ seriją. Ar tai, kad esate mentalistas, atsispindi detektyvuose?

Labai stipriai. Rašau apie tai, kas domina mane, mentalistą. Pavyzdžiui, „Aukoje“ kalbu apie atmintį. Rašydamas pasakojimą stengiuosi konstruoti taip, kaip tai daryčiau mentalistų šou, o tai reiškia, kad stengiuosi skaitytojų mąstymo procesus paveikti jiems to nežinant.

Kodėl jums įdomu tyrinėti atmintį?

Atmintis yra pamatas, formuojantis mūsų tapatybę. Paprastai teigiama, kad mus apibrėžia ne mintys, o veiksmai. Bet jei neprisimename savo veiksmų, tai kas tuomet nutinka mūsų tapatybei? Arba jei paaiškėja, kad prisiminimai yra klaidingi? Galbūt mane tai nepaprastai domina todėl, kad ir pats buvau užblokavęs didelę dalį savo vaikystės prisiminimų. Kad ir kaip stengiausi, kai ko visiškai negalėjau prisiminti.

Romane „Auka“ pasakojate apie įtakingų vyrų tinklą. Ar ši istorija paimta iš realybės?

Knygos personažą Dovydą išties įkvėpė keletas tikrų įvykių, tačiau mano tikslas – rašyti pramoginę, nuo realybės pabėgti padedančią istoriją. Realus pasaulis ir taip gana tamsus.

Kiek jūsų paties baimių, abejonių ir patirties slepia personažai?

Į savo personažus stengiuosi sudėti viską, ko pats bijau, taip pat ir savo trūkumus ar gėdą. Tik šitaip galiu juos gerai pažinti. Vincentas iš romano „Dėžė“, kad ir tamsesnis, mažiau prisitaikęs, iš esmės esu aš.

Šių dienų realybė jums atrodo gąsdinanti?

Kur slepiatės, kai pasaulis tampa per daug bauginantis?

Nuo vasaros nustojau sekti žinias. Ištryniau naujienų programėles, neseku naujienų paskyrų socialiniuose tinkluose, nutraukiau laikraščių prenumeratą ir nežiūriu televizijos. Elgiuosi kaip strutis, tačiau man to būtinai reikėjo, kad išsaugočiau psichologinę sveikatą.

Ko žmogus pirmiausia turėtų išmokti XXI amžiuje?

Jei žmogui tereikia išgyventi, užteks tik vandens, maisto ir pastogės. Bet jei norite prasmingai gyvuoti, sakyčiau, empatija yra būtina. Įgūdis suprasti žmonių emocijas ir psichologiją. Empatija, kuri skiriasi nuo simpatijos, yra prasmingos socialinės sąveikos pagrindas. Kadangi mūsų smegenys sukurtos bendrauti su kitais, manau, būtų itin protinga išmokti tai daryti.

Internetas neabejotinai pakeitė žmonių gebėjimą bendrauti. Ar gali būti, kad jis mus suskirstė į tam tikrus saugius ir patogius burbulus? Šališkų burbulų, kai mieliau bendraujame su bendraminčiais, kurie turi tokią pat nuomonę ir įsitikinimus, visada būta. Jie atsirado gerokai anksčiau nei internetas, per kurį burbulai tapo tokie didžiuliai, kad net nepastebime juose esantys. Todėl kyla pavojus ten sklindančią informaciją supainioti su objektyvia tiesa – juk socialinėje žiniasklaidoje atrodo, kad „visi taip galvoja“. Kitas pavojus – anksčiau šie burbulai formavosi tik per asmenų sukurtus socialinius ryšius. Šiandien juos kuria algoritmai, pateikdami burbulą, kuris, jų manymu, turėtų jums tikti. Tik to nežinote.

Knygoje „Nuostabus protas“ rašote, kad žmogaus smegenys yra nepaprastai elastingos. Jei taip, tai kodėl daugelis žmonių tiki, kad jie tokie, kokie yra, ir negali keistis?

Nes pokyčiai dažnai būna nemalonūs, netgi skausmingi. Be to, reikalauja intensyvaus darbo. Įsitikinimas, kad „esu toks, koks esu“, yra patogi išeitis. Jei tai tiesa, o daugeliu atvejų – visai ne, kokia prasmė keistis? Šiame gana egoistiškame įsitikinime glūdi ir dar viena mintis, kad kiti žmonės turėtų keistis ir prisitaikytų prie mūsų. Tik mes patys – tai jau tikrai ne.

Ką daryti su mintimis, kurios mūsų galvoje nėra pageidaujamos, – tos, kurios sukelia baimę, liūdesį, nusiminimą, abejingumą? Kodėl žmogaus protas taip lengvai stoja į kovą prieš save patį? Nes taip veikia mūsų DNR. Evoliucijos požiūriu prasminga daugiau dėmesio skirti dalykams, kurie mums gali pakenkti, o ne mums tinkamiems. Iš tiesų evoliucijai nerūpi mūsų jausmai, tik poreikis išlikti. Štai kodėl taip lengva įstrigti neigiamose mąstymo schemose. Kai man taip nutinka, stengiuosi, užuot stūmęs nuo savęs, jausmą ar emociją pripažinti. Jis, tas jausmas, yra, bet juk tai tik akimirka, nereikia jos sureikšminti. Dabar jaučiuosi blogai, tai normalu. Ir net jei man atrodo, kad prastos savijautos niekada neatsikratysiu, aiškiai suprantu, kad toks mano įsitikinimas yra neracionalus. Tiesiog tuo metu stengiuosi nepriimti sprendimų, kurie ateityje gali mane paveikti.

Taip dažnai save įtikinėjame: sustabdykime akimirką, pajuskime jos grožį. Kodėl kartais tai visai nepadeda?

Bent jau man atrodo, kad šis pasakymas pernelyg abstraktus. Ką reiškia tas „akimirkos grožis“?

Norėčiau išgirsti ką nors konkretesnio – akimirka mano galvoje turi konkuruoti su visomis tuo pat metu besisukančiomis mintimis. Tikrai veikia tik tai, ką aiškiai apibrėžiame. Kuo konkrečiai galėčiau mėgautis? Galbūt rankoje turiu puodelį kvapnios kavos? O gal girdžiu mėgstamą dainą?

Kaip tik tada sąmoningai nusprendžiu keletą sekundžių tuo mėgautis. Tik tuo ir niekuo kitu. Vadinu tai mikrolaime. Visiškas susitelkimas į konkrečią teigiamą patirtį atkuria ir psichologiškai, ir fiziškai.

Į savo personažus stengiuosi

sudėti viską, ko pats bijau.

Sandėlininkai, popieriaus rinkėjai, vairuotojai – šie žmonės paprastai lieka už kadro, bet būtent jie yra labai svarbūs gamybos proceso dalyviai, be kurių neįsivaizduojamas galutinis rezultatas.

Popieriaus tiekėjas – nematoma knygos pusė

Nuo autoriaus galvoje kilusios idėjos iki knygos – ilgas kelias. Kai kurios kelio atkarpos būna ryškios, o kitos –nepatraukiančios didelio dėmesio, tarsi savaime suprantamos.

Būtent toje nematomoje atkarpoje darbuojasi tylus, bet esminis knygos kelio dalyvis – popieriaus tiekėjas.

Didžiausias pasididžiavimas popieriaus

tiekėjus apima laikant rankose ilgo ir sudėtingo proceso rezultatą – knygą.

~ 1500 tonų

~ 2700 padėklų

~ 23 000 000 lapų

Įmonės „Papyrus Lietuva“ duomenimis, popieriaus poreikis spaudos darbams – didžiulis, todėl ir bendrovės sandėlio apimtis – įspūdinga.

SSpausdinimas neabejotinai yra vienas svarbiausių šiuolaikinio pasaulio pasiekimų, tačiau koks jis būtų be popieriaus? Kaip tekstas ir žodis, taip ir popierius turi savo egzistenciją: nublukęs ar sulankstytas, šviežias ar seniai užmirštas, jis saugo kažkieno istoriją. Vartyti knygos lapus, grožėtis jos dizainu ir galiausiai – pasinerti į pasakojimo erdvę, kurioje žodžiai lieka gyvi ir gali būti atrandami vis iš naujo, – su niekuo nepalyginamas malonumas, kuris be popieriaus būtų paprasčiausiai neįmanomas. Kiek sumanymų ir pokyčių nebūtų įvykę, jei žmonės nebūtų išradę šios medžiagos, kurioje išliko surašytos svarbios žinios?

Atkarpa nuo sandėlio su popieriaus padėklais iki spaudos mašinos reikalauja nuoseklaus kasdienio planavimo, valdymo ir analizės. Mes nepatariame, kokį įspūdį kurti, tačiau galime padėti pasirinkti popierių, kuris tą įspūdį išsaugo – laike, atstume, atmintyje.

Kai spaudos technologijos leido pradėti masinę knygų gamybą, leidyboje įvyko perversmas, suteikęs popieriui dar daugiau galimybių, o spausdintas žodis veikė tarsi magija – jį pasitelkus idėjos plito kur kas greičiau. Šiandien popieriaus turime užtektinai, laikome jį savaime suprantamu ir lengvai gaunamu dalyku. Tikrąją jo vertę turbūt geriausiai žino dizaineriai, nes neretai tik nuo popieriaus priklauso, ar pavyks įgyvendinti kūrybinius užmojus. Kai tokios patirties susikaupia daug, gimsta įspūdingi projektai. Vienas iš ryškesnių pavyzdžių –Portugalijos grafinio dizaino studija „0. Itemzero“. Ne vieną dizaino apdovanojimą pelniusi studija išleido gausiai iliustruotą knygą „Paper, Paper, Paper.“, kurioje sudėta kone viskas, ką kūrėjams reikia žinoti apie popierių: išsamiai ir detaliai nagrinėjami popieriaus, jo gamybos ir spausdinimo aspektai, pateikiama tūkstantmečius apimanti raida ir apžvelgiamos inovacijos. Ši knyga suteikia žinių, leidžiančių iš tiesų suprasti ir įvertinti šios svarbiausios medžiagos unikalias savybes, stabtelti ir apmąstyti, kokį didžiulį poveikį mūsų gyvenimui turi popierius įvairiomis formomis. Tačiau labai tikėtina, kad ši knyga nė nebūtų gimusi, jeigu studijos komanda nebūtų pabendravusi su vienu iš iškiliausių nematomos knygos kelio atkarpos atstovų – popieriaus inžinieriumi Manueliu Delgado. Jis ne tik įkvėpė ir konsultavo tarpdisciplininę kūrėjų komandą, bet ir pats tapo knygos bendraautoriumi.

Popieriaus tiekėjas taip pat žino popieriaus vertę. Jis tampa nematomu tarpininku tarp idėjos ir jos formos, nes išmano popieriaus savybes, supranta jo elgseną ir geba atliepti leidėjo, knygos dizainerio ar pakuotės kūrėjo sumanymus. Jis rūpinasi, kad spaustuves laiku pasiektų kokybiškas, patikimas ir tvariai pagamintas produktas. Tai – atsakinga ir prasminga misija.

Netrukus šimtmetį minėsiantis Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“ nedulka lentynose. Ne tik todėl, kad įtrauktas į mokyklinę programą – jį iš naujo atranda ir tie, kurie kadaise knygą perskaityti buvo priversti.

Vincas MykolaitisPutinas 1933-iaisiais. Tais metais pasirodė romanas „Altorių šešėly”: Profesorių namuose saugomas pirmasis leidimas –knyga išėjo trimis tomais

A„Altorių šešėly“ ir pernai buvo viena perkamiausių knygos.lt lietuvių autorių knygų, liko iškart už geidžiamiausiųjų dešimtuko ribos. Aktoriaus Giedriaus Arbačiausko įskaitytas romanas buvo itin populiarus ir „Audiotekoje“, vienvaldis lyderis pagal išklausytą laiką – net 108 678 valandos.

Stebuklingas puslapis. „Kaskart skaitant „Altorių šešėly“ vis kažkas kitaip suskamba, –tvirtina Miglė Baltrukevičienė, Profesorių namo Vilniuje muziejininkė, vedanti ekskursijas po Vinco Mykolaičio­Putino butą. – Kai moksleivių paklausiu, kokius kūrinius skaito be kančios, visuomet minimi du – Balio Sruogos „Dievų miškas“ ir Vinco Mykolaičio­Putino „Altorių šešėly“. Ne iš vieno moksleivio girdėjau, kad sunku pastarąjį romaną prisiversti skaityti iki septyniasdešimto puslapio, bet toliau pasidaro labai įdomu. Net ir tiems, kurie prisipažįsta knygų neskaitantys. Kiek radau „Altorių šešėly“ leidimų, atsiverčiau minimą puslapį ir įdėmiai perskaičiau, tačiau taip ir neįminiau paslapties, kas ten taip sudomina.“

Sensacija. Pirmoji „Altorių šešėly“ dalis atsirado toli nuo Lietuvos – kaip ir nurodo autoriaus įrašas jos pabaigoje: „Ženeva–Nica, 1931­ųjų rugsėjis–gruodis“. Ką Putinas ten veikė? Sėmėsi kūrybinio įkvėpimo! 1924­aisias jis, filosofijos mokslų daktaras, po studijų Vokietijoje grįžo į Kauną. Stačia galva pasinėrė į veiklas: universitete dėstė lietuvių literatūrą, estetikos įvadą, įsteigė „Šatrijos“ draugiją ir aktyviai dalyvavo jos veikloje, buvo dviejų žurnalų redaktorius, o ir neapleido kūrybos – išleido poezijos rinktinę „Tarp dviejų aušrų“. Nenuostabu, kad toks krūvis atsiliepė sveikatai. Tuometis jo vadovas katedros vedėjas Vincas Mickevičius­Krėvė suteikė kūrybinių atostogų – Putinas išvyko pasižvalgyti po Europą. Nicoje ir baigė savo debiutinio romano pirmą dalį „Bandymų dienos“. Rankraštį nusiuntė Krėvei, iš jo sulaukė paskatinimo rašyti toliau. „Altorių šešėly“ išleistas 1933­iaisiais trimis atskiromis dalimis: jau minėta pirmoji, antroji „Eina gyvenimas“ ir romaną užbaigianti trečioji „Išsivadavimas“.

Jau vėliau sesuo Magdalena dalijosi prisiminimais, kaip išėjus pirmosioms dalims negalėjo mieste vaikščioti, nes praeiviai stabdė ir teira­

Vincas MykolaitisPutinas Nicoje – čia jis pabaigė „Altorių šešėly“ pirmąją dalį

vosi, koks likimas laukia Liudo Vasario – niekas neabejojo, kad autorius aprašė savo gyvenimą.

Emilijos Grekaitės nuotrauka

Į namus atėjo ne vienas laiškas apie tai, kad skaitytojos save atpažino kaip Katedros nepažįstamąją. Kaunas tiesiog kunkuliuote kunkuliavo – kaip kunigas galėjo parašyti tokį atvirą romaną?

Po trečios dalies pasirodymo rašytojas sunkiai susirgo vidurių šiltine, kelis mėnesius praleido neišeidamas iš namų. Muziejuje saugoma jam atsiųsta kaip tik tuo pat metu pasirodžiusi bičiulio Juozo Tumo­Vaižganto knyga „Gyvulėliai“ su iškalbinga dedikacija: „Putinėli! Į Tavo sensacijas atsakau gyvulėliais – jie irgi duoda temų ir pinas į žmogaus gyvenimą. Rasi čia ką ne ką ir naują. Tebesu „neišeinamas“ – pasirodyk pirmas, jei jau pajėgi oro gerti.“

Dar vienas skandalas. Romano sukeltą šaršalą už poros metų nustelbė kitas. Po Kauną sklandė gandai, kad dvasininko namuose gyvena mergina. Iš tiesų, išsinuomojęs didžiulį keturių kambarių butą Putinas priėmė gyventi savo buvusią studentę Emiliją Kvedaraitę, kurį laiką pas jį glaudėsi ir poetė Salomėja Nėris. Piktus lie­

žuvius apmaldydavo faktas, kad kartu gyvena ir Putino jaunesnioji sesuo Magdalena. Jos su Emilija pasirodydavo viešumoje kaip draugės. Todėl lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia, kad Putinas vedė. Tarpukariu Lietuvoje nebuvo civilinės santuokos, todėl rašytojas ir jo mylimoji Emilija susituokti nuvyko į Rygą. Matyt, nenumanė, kad besituokiančių užsieniečių sąrašai spausdinami latvių spaudoje, tad netrukus žinią paskelbė ir dienraštis „Lietuvos žinios“. Bažnyčia Putiną ekskomunikavo.

Širdyje rašytojui teko nešiotis gėlą dėl tėvų. „Putinas nesilankydavo tėviškėje, nenorėjo skaudinti tėvų, šiems teko atremti gandus, kad „jūsų kunigėlis jau ne kunigėlis“, tačiau niekas nieko tikro nežinojo, – pasakoja Miglė. –1935­ųjų Kūčias Magdalena praleido gimtinėje, pirmą Kalėdų dieną tėvas ją vežė į autobusų stotį Marijampolėje. Kamantinėjama dukra tėvui prasitarė, kad vasarą brolis vedė. Kitą dieną, kai tradiciškai antrą Kalėdų dieną pas Putiną namuose susirinko didžiulė kompanija, pasibeldė paštininkas – telegrama pranešė apie tėvo mirtį. Iš Marijampolės arklys į namus vežime šeimininką partempė be sąmonės, tą pačią naktį šis mirė.

Kai po trejų metų buvo laidojama mama, prie kapo duobės Putinas buvo atvirai apkaltintas dėl tėvų mirties – tai buvo ir paskutinis jo apsilankymas gimtinėje. Siųsdamas pinigų paminklui, broliams užsiminė neprasitarti, kad jis prisidėjo prie išlaidų – baiminosi kapo išniekinimo. Jau po karo išeivijos spaudoje buvo išspausdinti dviejų buvusių studentų laiškai Putinui, kuriuose jis kaltinamas, kad vedė būdamas kunigu, ir priekaištaujama niekada neturėjus tvirto stuburo.“

Trys NE. Rašytojas, be abejo, numatė, kokią audrą sukels „Altorių šešėly“. Nenorėdamas, kad bangos sklistų dar labiau, griežtai uždraudė romaną iliustruoti, versti į kitas kalbas ir perdirbti į kito žanro meno kūrinį. Griežtu „ne“ atremdavo prašymus išleisti knygą svetur – buvo sumanymų versti į latvių, prancūzų kalbas. Tiesa, sovietmečiu, kai rašytojo balso jau nebuvo klausiama, romanas išverstas į rusų, kitų sovietinių respublikų kalbas. Tekstas kupiūruotas, kai kurios dalys išimtos, o vienas iš leidimų papuoštas iliustracijomis. Sėkmingiau sekėsi kovoti, kad „Altorių šešėly“ nepasirodytų teatro scenoje, vėliau – kino ekrane. Iš pradžių tai darė pats rašytojas, po jo mirties – našlė. Putinas buvo pradėjęs rašyti ketvirtą „Altorių šešėly“ dalį, kuri turėjo išeiti tik po jo mirties. Rankraščio originalas nerastas, išlikusi per kalkę rašyta kopija.

Svarbiausia diena. Iki mirties likus metams, Putinas dienoraščiui patikėjo: „Šiandien viena svarbiausių dienų mano gyvenime.“ Daugiau minties neplėtoja, tačiau žinoma, kad jį tądien iš Vatikano pasiekė dispensa – jis grąžintas į pasauliečių luomą. Bažnyčia įvertino aplinkybes, kaip buvo suteikti kunigo šventimai, ir juos panaikino. Į Seinų kunigų seminariją Vincas įstojo šešiolikos, mokslus nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Artėjant frontui seminarijos rektorius auklėtiniams pasiūlė paskubomis priimti šventimus arba palikti seminariją, o tada grėsė tiesus kelias į kariuomenę. Būsimas rašytojas pasirinko pirmąjį kelią, apsivilko kunigo sutaną. Kaip gabus studentas buvo išsiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją, po karo studijavo Fribūre. Kunigo darbo ragavo epizodiškai, išvykęs į Vokietiją nusimetė ir sutaną, daugiau jos neapsivilko.

Gyva istorija. „Dirbdama tarp šių sienų negaliu pamiršti, kiek čia vyko tragedijų, kiek skausmo patyrė šio buto gyventojai“, – pastebi Profesorių name dirbanti muziejininkė. Vilniečiai

palengva atranda šią unikalią vietą, kur galima pajusti gyvą istoriją. Profesorių namas – tai prieš pat Antrąjį pasaulinį karą inžinieriaus Dawido Strugaczo užsakymu nuomai pastatytas daugiabutis. Kai Lietuva atgavo Vilnių, universitetas šiuos butus išnuomojo iš Kauno persikėlusiems dėstytojams. „Šiame bute gyveno Balys Sruoga: čia jį suėmė naciai, čia grįžo iš koncentracijos stovyklos, čia pabaigė rašyti „Dievų mišką“, čia netgi buvo pašarvotas, kol, kilus pasipiktinimui, karstas pervežtas į Rašytojų sąjungą. Mykolaičiai po karo iš pradžių įsikūrė į Vakarus pasitraukusio Krėvės bute pirmame aukšte, tačiau šis buvo tamsus, drėgnas. Mykolaitienė prisiminė, kaip greitai lagaminai apsitraukė pelėsiu. Po Sruogos mirties Putinas persikraustė į jo butą ir čia gyveno dvidešimt metų. Muziejuje trys kambariai –svetainė, darbo kambarys ir miegamasis – išliko tokie, kokie buvo čia gyvenant Mykolaičiams.“ Kai Miglė pasakoja apie šio buto šeimininkus, atrodo, kambariai atgyja ir prisipildo šurmulio –sutuoktiniai užaugino porą savo giminaičių vaikų, pagelbėjo ne vienam artimajam. Norintiems pajusti šio buto dvasią rengiami patirtiniai vakarai, kai klausomasi garsiojo šeimininko muzikos įrašų kolekcijos ir geriama arbata.

Ne iš vieno moksleivio

girdėjau, kad sunku prisiversti skaityti iki

70 puslapio, bet toliau pasidaro labai įdomu.

Netektys, ligos, trauminės patirtys ar gyvenimo prasmės paieškos –kiekvienam yra tekę ką nors patirti, bet ne visada lengva atsiverti. Algirdas KAUŠPĖDAS, Vaiva SIKORSKIENĖ ir Paula ČEPINSKAITĖ savo patirtis sudėjo į knygas, kurios dažnu atveju suteikia paguodą skaitytojams, atveria naujus sąmonės horizontus. O kaip atsivėrimas veikia pačius tų knygų autorius?

Išrašyti savo skausmą

Algirdas Kaušpėdas:

Romaną visų pirma parašiau sau pačiam

„Koplyčia“ – tikrais autoriaus išgyvenimais dėl dukros netekties pagrįstas romanas.

AAr pasitvirtino teiginys, kad skausmą galima išrašyti?

Pasitvirtino. Įsitikinau, kad ignoruojamas skausmas, atidėtas gedėjimas niekur nedingsta. Maža to, posakis, kad laikas viską išgydo, ne visada tinkamas. Negatyvios, nemalonios patirtys yra mūsų gyvenimo dalis ir reikia ne tik jas priimti, bet ir suprasti, ką jos mums sako, ko moko ir kur veda. Mano galva, gyvenimas be sukrėtimo, be streso, be pokyčio veda į sąstingį. Vadovaujuosi nuostata: geriau sudilti, negu surūdyti.

Ką atradote savyje per tuos penkerius metus, kai rašėte?

Rašydamas „Koplyčią“ tarsi baigiau dar vieną aukštąją mokyklą: nepaliaujamai mokiausi gyvenimo, studijavau dvasinius tekstus, bendravau su minties autoritetais. Tai man davė daugiau, nei tikėjausi – tapau atlaidesniu, ramesniu, o kartu labiau savimi ir kitais pasitikinčiu žmogumi. Aplankė keistas išsipildymo jausmas. Net nejauku... nes tai veda į naujus pokyčius.

Jūsų romano žanras – autofikcija. Ar atsisiejus nuo savęs rašyti lengviau? Ši meninė forma leidžia laisvai kalbėti, paliekant skaitytoją spėlioti, kas tikra, o kas išgalvota. Stengiausi rašyti taip, kad viskas atrodytų labai tikroviška. Ypač buvau tikslus topografijos klausimais: ar veiksmas vyktų Vilniuje, ar Paryžiuje – detalės, iš kurių viskas surinkta, yra tikslios ir derančios. Traumines patirtis deformavau į detektyvinį tyrimą: kas nutiko ir kodėl? Vengiau verkiančio tėvo įvaizdžio – siekiau ieškančio žmogaus paveikslo.

Teko patirti, kad kito žmogaus atvirumas (knygoje ar tiesiog pokalbyje) veikia gydančiai?

„Koplyčią“ visų pirma parašiau sau pačiam, tačiau jau įsitikinau, kad temos aktualios ir kitiems. Susitikimuose su skaitytojais sulaukiu labai įdomių klausimų ir komentarų. Šis romanas

tarsi atvertos durys kviečia pasikalbėti apie nuoširdumą. Pasirodo, atvirai kalbėti nėra taip lengva. Dažnai atrodome uždari ir paniurę, bet širdyje esame geri žmonės. Taigi, ne visada mokame tai parodyti, nes bijome pasirodyti nekuklūs ar juokingi. Čia iškyla emocinio intelekto problemos, nepasitikėjimas savimi, viešumos baimė. Tačiau dažno susitikimo su skaitytojais pabaigoje matau stebuklingą pokytį: žmonės pradeda ne tik šypsotis, bet ir juoktis. Pats susitikimas veikia gydančiai. O kas atsitinka, kai žmogus perskaito „Koplyčią“? Tikiu, kad įgauna vilties, kad jis yra ne vienišas fragmentas, o dieviškos visumos integrali dalis.

Kokiomis proporcijomis mums reikia tikėjimo ir saviironijos?

Be tikėjimo nebus žinojimo – tai nepaprastai susiję dalykai. Visa prasideda nuo tikėjimo ir palaipsniui tampa žinojimu. Netgi mokslas, teorijos, hipotezės pradžioje remiasi prielaidomis, spėjimais ir tikėjimu, kol sulaukia įrodymų ir tampa žinojimu. Todėl neverta tikėjimo supriešinti su žinojimu – tai vulgaru.

Su ironija reikia elgtis atsargiai – kaip su vaistais. Saviironija yra sveikas dalykas, bet neverta jos padauginti – pradės veikti kaip savinaika. Juoktis iš savęs reikia žaismingai, paliekant vietos asmeninei laisvei ir orumui.

Posakis, kad laikas viską išgydo, ne visada tinkamas.

Vaiva Sikorskienė:

Sutvarkiau tai, ką privalėjau

„Papasakok apie gražų mūsų gyvenimą“ – šviesi ir tyra istorija apie

vaikų globą, kurioje kaip skaudi gija įsipina autorės vyro mirtis.

GGrįžimas prie skaudžios netekties knygoje –kuo tai skiriasi nuo žaizdos krapštymo, kai mintys bergždžiai sukasi aplink tai, ko negalime pakeisti?

Parašius knygą man palengvėjo.

Rašydama apie skaudžias globojamų vaikų patirtis supratau, kad būtų sąžininga parašyti ir apie savąsias, kad nepalikčiau jiems minčių chaoso, vertybinių šiukšlių, neišjaustų ar neiškalbėtų emocijų. Pasakyti ne visada pavyksta, kartais lengviau rašyti. Knygos rašymas man buvo būdas sutvarkyti tai, ką privalu susitvarkyti. Po vyro netekties likusi viena atradau, kad gyvenimas labai efemeriškas. Kilo noras jį įprasminti, surinkti mintis ir pasidaryti išvadas. Nekrapščiau savo žaizdų prisiminimais, tai veikiau buvo išsilaisvinimas iš sunkių emocijų jungo. Turbūt įvyko tai, apie ką rašytoja Viktorija Daujotytė sako: „Gyvenimas sueina į tekstą. Dvasia rimsta kūrinyje.“ Manau, kad reflektuodami savo neišsprendžiamas problemas tarsi bandome „uždaryti geštaltą“: atitraukti dėmesį nuo įstrigimo praeityje, kad galėtume sutelkti jėgas dabarčiai. Parašius knygą man palengvėjo. Apėmė išbaigtumo jausmas – lyg atsisveikinus su tam tikru gyvenimo etapu. Ir dar daugiau –vaikams sukūriau tam tikrą mūsų šeimos ir net savo kartos supratimo įrankį, nes kai kurios trauminės patirtys keliauja iš kartos į kartą. Esu tvirtai įsitikinusi, kad jas įmanoma ir būtina sustabdyti. Mūsų asmeninės istorijos formuoja kolektyvinę atmintį, todėl jų viešinimas yra esminė visuomenės išlikimo prielaida.

Kiek žmogų gelbėja tikėjimas (nebūtinai religine prasme)?

Tikėjimas yra žmogaus vidinio pasaulio pamatas. Tikiu, kad vis tiek viskas bus gerai, ir dėkoju likimui už visas savo gyvenimo spalvas. Tvirtas tikėjimas – tai moralinių vertybių ir elgesio taisyklių rinkinys, kuriuo žmogus gali vadovautis bet kurioje situacijoje. Lyg pagalvė jis sušvelnina kritimo skausmą ir padeda neprarasti vilties.

Ar asmeniškas atsivėrimas padėjo pažvelgti į save tarsi iš šono?

Man nebuvo sunku būti atvirai, bet gebėjimas pažvelgti į save ir įvykius iš šono labiau priklauso ne nuo atsivėrimo, o nuo laiko – ne veltui sakoma, kad laikas gydo. Tai įdomus procesas, kurio niekaip nepagreitinsi. Mirus artimam žmogui kartu su juo neišvengiamai miršta ir tam tikra mūsų pačių asmenybės dalis – šito nepakeisi. Gedulas iškreipia pojūčius – pykstame ant likimo dėl to, ką jis atėmė, nepavyksta pajusti dėkingumo už tai, kas buvo duota, bet laikui bėgant atsiranda gebėjimas atsiriboti nuo patirto skausmo, nevilties, pasimetimo ar liūdesio. Pamatome, kad galime – ir privalome – gyventi toliau. Ne visi geba skausmą išgyventi iki galo. Ne visi gali išrašyti ar kitaip jį įveikti, tačiau žvilgsnis į praeitį iš dabartinės patirties perspektyvos padeda į save ir įvykius pažvelgti kitaip. Prisimindami, ką patyrėme, galime geriau suprasti, kas suformavo dabartinį mūsų identitetą. Įvardydami patirtus jausmus mokomės geriau valdyti, o kartu ir ugdome savo emocinį intelektą. Jei prisiminimai susiję su įveiktais sunkumais, jie gali suteikti ir malonų pasitikėjimo savimi jausmą, padeda susikurti naujas savo istorijos versijas, kuriomis pasirinksime tikėti. Aš pati prisiminimus apie įveiktus iššūkius naudoju tam, kad pasimokyčiau iš klaidų ir įtvirtinčiau naujas elgesio strategijas santykiuose su aplinkiniais. Savirefleksija padeda išsigryninti, kas mums iš tikrųjų svarbu, kur link keliaujame ir kiek džiaugsmo patiriame kasdienybėje. Kiekvienas mąstantis žmogus nuolat tą daro. Tai būtina, kad neužstrigtume kasdienos rutinoje. Ankstesnių pasirinkimų vertinimas padeda koreguoti savo gyvenimo kryptį ir priimti naujus sprendimus. Kartais tereikia pakeisti požiūrį, bet visuomet prasminga mokytis atpažinti įtampą keliančius dalykus ir nuolat pamatuoti savo savijautos temperatūrą.

Paula Čepinskaitė: Atvirumas padeda pagydyti sužeistą sielą

„Alkana“ – atviras jaunos moters pasakojimas apie kančias, skausmą ir akistatą su mirtimi turint valgymo sutrikimą.

SSusidurti su mirtimi jums teko dukart – mylimos močiutės netektis išprovokavo valgymo sutrikimą, o pastarasis sukėlė rimtą grėsmę gyvybei. Ką pakeitė tokie stiprūs išgyvenimai?

Privertė labiau vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką. Daryti tai, apie ką svajojau, bet kam pritrūkdavo drąsos. Mažiau planuoti ateitį ir daugiau būti tiesiog čia ir dabar.

Ką patartumėte artimo žmogaus netektį išgyvenančiam labai jaunam žmogui, kad būtų išvengta tokios įtakos sveikatai, kokią jums teko patirti?

Neužsidaryti su savo skausmu vienam. Nebijoti kreiptis pagalbos. Ir pasvarstyti dėl psichoterapijos. Kartais tiesiog reikia gerai išsikalbėti. Mes visi esame čia tik laikinos būtybės. Bent jau mūsų kūnai. Tikiu, kad visi ateiname į šį pasaulį su sava misija. Viskas turi priežastį, pradžią ir pabaigą. Ir tuo pat metu niekas niekuomet nesibaigia.

Sutiktumėte su teiginiu, kad jūsų knyga – terapinė?

Manau, kai išgirstame, kad kitas žmogus išgyveno panašią patirtį, tai suteikia mums vilties. Padeda pasijusti ne tokiems izoliuotiems, kaip manėme esą iki tol. Man pačiai teko daug kartų patirti, kaip kito žmogaus atvirumas padeda pagydyti sužeistą sielą. Kartais užtenka vieno sakinio iš kito žmogaus lūpų, kad tavo pasaulis apsiverstų aukštyn kojomis.

Ką teko persvarstyti rašant knygą?

Savianalizė – ilgas procesas. Pagrindinis anoreksija sergančių žmonių tikslas – atgauti svorį, todėl gilintis į psichologines ligos priežastis pradedama po fizinio atsigavimo laikotarpio. Kad ir kokia būtų istorija, kiekvienas turime savo filtrą, pro kurį matome pasaulį. Laikui bėgant tas filtras keičiasi, todėl į savo praeitį dabar žiūriu jau kitaip. Kai sveikdama lankiau psichoterapiją, man atrodė, kad jau viską suprantu, tačiau, sėdusi rašyti knygos, mintimis grįždavau į pokalbius su savo psichiatru, ir atsivėrė dar gilesnis suvokimas. Tapo visiškai aišku, kodėl bijojau būti vidutinybe ir kad siekiau būti tobula, nes bijojau būti atstumta – toks scenarijus atrodė įmanomas. Dėl to kildavo noras atstumti artimus žmones anksčiau, nei tai padarys jie. Rašymas padėjo ne tik iš šalies pažvelgti į savo ligą, bet ir geriau suprasti, kaip jautėsi mano artimieji. Daug kalbėdavomės su mama ir kitais žmonėmis, kurie iš arti matė mano ligą. Pasakodami apie savo jausmus, visi dažniausiai įvardydavo, kad „tuo metu buvo baisu tau tai pasakyti“. Tai padėjo suprasti tokias sąvokas kaip „auka“ ir „tironas“ – sirgdama save mačiau kaip auką, o jų akimis dažnai buvau tironė.

Ką manote apie posakį, kad nereikia krapštyti senų žaizdų?

Jeigu gebame grįždami mintimis į praeitį aplankyti prisiminimą ir paskui paleisti, mums nieko blogo nenutinka. Žinoma, gana dažnas ir toks atvejis, kai mintys apie patirtus išgyvenimus trukdo visavertiškai gyventi dabartyje, nes jos skamba galvoje kaip nuolatinis triukšmas. Išeitis tik viena – praeities skausmą priimti kaip savo identiteto dalį. Tai nereiškia, kad susitapatiname su neigiamais išgyvenimais, atvirkščiai – kuriame naują identitetą, integruodami skaudžią patirtį kaip vertingą savasties dalį.

Ar jums vis dar aktualu dienoraštyje fiksuoti tam tikrus išgyvenimus ir patirtis?

Viskas turi priežastį, pradžią ir pabaigą.

Kiek save atsimenu, dienoraštis visada buvo šalia. Turiu didelę jų kolekciją. Be cenzūros išrašiusi visas baimes, pyktį ar nerimą, pasijuntu lengvesnė, išsivaliusi pernelyg stipriai užgulusias emocijas. Kartais gal tik to ir reikia, kad viską paleisčiau. Rašyti dienoraštį kur kas geriau, nei, emocijoms paėmus viršų, skaudžiais žodžiais sužeisti mylimus žmones. Išrašai, pakvėpuoji ir gali viską spręsti toliau su švaresnėmis mintimis.

Geriausios dovanos pasaulyje

Ką gali vertėjas

Viena iš priežasčių, paskatinusių amerikietę Jennifer CROFT parašyti romaną „Irenos Rei išnykimas“, – parodyti, kokią galią turi vertėjas: „Juk jis pasirenka kiekvieną žodį.“

ŠILOBRITAITĖ

NNenuostabu, juk Jennifer Croft – viena ryškiausių šiuolaikinių literatūros vertėjų, į anglų kalbą išvertusi Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk kūrinius „Bėgūnai“ ir „Jokūbo knygos“. Debiutinis jos romanas „Irenos Rei išnykimas“ (į lietuvių kalbą vertė Rima Bertašavičiūtė) prasideda nuo intrigos: į pasaulinio garso rašytojos Irenos Rei namus pirmykštės Belovežo girios pakraštyje susirenka aštuoni vertėjai. Jie pasiruošę versti ką tik užbaigtą šedevrą – romaną „Pilkasis kardinolas“. Tačiau vos po kelių dienų Irena ima ir išgaruoja...

Jūs – pasaulyje pripažinta vertėja. Kaip gimė mintis parašyti romaną – tai vertėjos darbo pasekmė ar noras nuo jo atsitraukti?

Manau, abu dalykai. Norėjau pasakyti viską, ką tuo metu galėjau apie vertimą, ir tada trumpam atidėti šią temą į šalį. Knygos idėja gimė tuomet, kai bendravau su Olgos Tokarczuk kūrybos vertėjais ir dalyvavau menininkų rezidencijose JAV. Kontrastas buvo labai ryškus: vertėjai – švelnūs, empatiški žmonės, o rašytojai, dailininkai ir muzikantai – kupini ego, dramų, naktinių ginčų. Norėjau šį ego perkelti vertėjams.

Į romaną pateko ir tikrų istorijų?

Su Olgos vertėjais esu susitikusi tris kartus. Vieną iš jų susirinkome pasikalbėti apie ką tik išleistas „Jokūbo knygas“. Tas susitikimas nė trupučio neprilygo tam, ką mano veikėjai patiria romane.

Tačiau tai nebuvo pačios Olgos organizuoti susitikimai. Tik prieš kelerius metus ji pradėjo kviesti vertėjus į trijų dienų konferencijas savo namuose, man nepavyko jose dalyvauti dėl vaikų, bet iš draugų girdėjau, kad ten vyksta įdomūs ir keisti dalykai: kažkas pradingo, kažkas atsidūrė vietos kalėjime. Tarp vertėjų atsirado dramatiškesnių personažų. Labai laukiu, kada galėsiu su jais visais susipažinti. Tačiau rašydama romaną apie tai nežinojau – daug kas atsirado iš vaizduotės.

Kodėl romano veiksmą nukėlėte į Belovežo girią?

2017 metais lankiausi Belovežo girioje, kai joje buvo kertami medžiai, ir pagalvojau, kad tai ideali vieta, kur vertėjai galėtų pasileisti plaukus. Be to, labai norėjau rašyti apie šią girią.

Tai ypatinga vieta, kur tiesiog pulsuoja gyvybė. Galbūt Lietuvoje taip pat yra panašių miškų, bet nesu buvusi niekur, kur taip aiškiai jaustųsi tokia galia. Ten gyvuoja augalų ir gyvūnų rūšys, kurios kitur pasaulyje jau išnykusios. Man atrodė, kad tik tokioje vietoje ši istorija galėjo nutikti – kad tik ten vertėjai galėjo „išprotėti“. Kartu tai buvo ir mano apmąstymų apie vertimo etiką, atsakomybę bei vertėjų matomumą kulminacija. Šias mintis suteikiau amerikietei vertėjai Aleksis – žinoma, ji yra kraštutinė tam tikrų mano profesinių polinkių versija, vertėja, itin mėgstanti redaguoti savo verčiamus autorius.

Esate minėjusi, kad Aleksis personažą įkvėpė serialo „Šitsvilis“ (Schitt’s Creek) veikėja tuo pačiu vardu.

Taip. Iš pradžių maniau, kad ji bus savotiška blogiukė, bet rašydama ją labai pamilau. Romano pabaigoje jai jaučiau tikrą šilumą.

Kaip skiriasi jūsų rašymo ir vertimo procesai?

Neturiu griežtos sistemos. Niekada nemokėjau laikytis vienodos rutinos. Mano vyras, taip pat vertėjas, kasdien išverčia tam tikrą skaičių žodžių, bet man tai neveikia. Auginame trimečius dvynius, todėl mano darbas vyksta bangomis: kai turiu laiko, dirbu labai įtemptai. Kalbant apie skirtumus tarp vertimo ir rašymo, stengiuosi šiuos procesus kaitalioti, nes idėjų semiuosi tiek iš vertimo, tiek iš skaitymo. Abu procesai man atrodo itin intensyvūs ir reikalaujantys didelio susikaupimo. Skirtumas tas, kad versdama kito autoriaus kūrinį jaučiuosi esanti geroje draugijoje, ir tai tam tikra prasme ramina.

Ar vertimas jus padarė savikritiškesnę kaip rašytoją?

Manau, kad ir taip, ir ne. Vertimas tikrai padėjo man būti atviresnei. JAV redagavimo kultūra gana griežta ir standartizuota – redaktoriai siūlo tekstus trumpinti, lyginti, laikytis tam tikrų normų. O knygos, kurias verčiu iš ispanų ar lenkų kalbų, dažnai yra kur kas laisvesnės, ne tokios nugludintos. Man tai labai patinka, bandžiau tą laisvę atkartoti ir savo romane. Rašydama apie Irinos kūrybą knygoje pabrėžiau jos šiurkštumą ir netobulumą. Vertimas išmokė mane priimti netobulumą kaip vertę.

Girdėjau, kad ten vyksta įdomūs ir keisti dalykai: kažkas pradingo, kažkas atsidūrė vietos kalėjime. Tačiau rašydama romaną apie tai nežinojau – daug kas atsirado iš vaizduotės.

Olgos Tokarczuk romanas „Bėgūnai“ pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker". Šia premija autoriai dalijasi su vertėjais. Nuotraukoje –rašytoja su knygą į anglų kalbą išvertusia Jennifer Croft

Kur skaitytojai dažniausiai klysta galvodami apie vertimą?

Daugelis apie vertimą visai negalvoja. Jiems atrodo, tarsi tekstas tiesiog atsiranda kita kalba. Romane „Irenos Rei išnykimas“ labiausiai norėjau parodyti, kokią galią turi vertėjas. Juk jis pasirenka kiekvieną romano žodį. Svarbu pripažinti, kad vertimas kardinaliai keičia skaitymo patirtį; mano pagrindinis tikslas rašant romaną ir buvo atkreipti į tai dėmesį.

Ar amerikiečiai autoriai noriai bendradarbiauja su savo kūrybos vertėjais? Lietuvoje tai vis dar nėra dažna.

Tai gana įprasta. Aš palaikau ryšį su visais vertėjais, kurie verčia mano romaną. Prieš daugybę metų Vroclave susipažinau ir su romano vertėja į lietuvių kalbą Rima Bertašavičiūte. Lenkų ir ispanų vertėjoms teko ypatinga užduotis rasti kūrybiškų sprendimų – jos net pačios parašė prologus, ir man tai labai patiko. Ispanų vertėja taip pat pridėjo savo išnašų. Kai kurie vertėjai pastebėjo ir klaidų originale, o tai labai vertinu –jas galėjome ištaisyti leisdami knygą minkštais viršeliais. Vis dėlto manau, kad vertėjai į anglų kalbą turi daugiau galimybių tiesiogiai bendradarbiauti su autoriais nei tie, kurie verčia iš anglų, nes pastaruoju atveju dažnai atsiranda daug

papildomų tarpininkų – agentų, leidėjų – ir autorių pasiekti tampa sunkiau.

Man patiko, kad romane „Irenos Rei išnykimas“ išnašas naudojate kitaip – paprastai jos pasitelkiamos tuomet, kai norima ką nors svarbaus paaiškinti.

Iš esmės norėjau parodyti vertėjų ego – ne tik dramatizuodama jų tarpusavio santykius, bet ir leisdama patį tekstą perimti kitam balsui. Man atrodė, kad, leisdama vertėjai įterpti savo nuomonę atvirai reiškiančias išnašas, geriausiai priminsiu skaitytojui, jog negalima aklai pasitikėti nei pasakotoju, nei vertėja. Iš tiesų iki galo nežinome, ar tai, ką skaitome kūrinyje, yra tiesa. Išnašos tapo būdu tą nepatikimumą padaryti matomą ir struktūrinį.

Kokia jūs pati vertėja – ta, kuri palieka daug išnašų, ar ta, kuri tikisi, kad skaitytojai pagūglins?

Versdama šiuolaikinę literatūrą daug išnašų nepalieku. Manau, skaitytojai dažnai gali patys susirasti reikiamą informaciją. Jei matau, kad tam tikrą kontekstą galima paaiškinti keliais žodžiais, stengiuosi tą paaiškinimą įterpti į patį tekstą. Tačiau apskritai išnašų vengiu. Galbūt romane taip aktyviai jas naudojau, nes norėjau savotiškai atsigriebti už visas tas išnašas, kurių vertimuose nepalikau.

Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygos“ ir jūsų knygos herojės Irinos rašomas „Pilkasis kardinolas“ yra istoriniai romanai. Gal ir pati norėtumėte parašyti istorinį romaną?

Labai įdomu, kad paklausėte – būtent toks ir bus mano kitas projektas. Tai puikus klausimas, kurį, matyt, galėjo užduoti tik vertėja. Kartais man atrodo, kad autoriai įtaria, jog versdama jų kūrinius atlieku psichoanalizę. Kitos mano knygos veiksmas vyks XIX amžiaus Prancūzijoje arba Belgijoje – dar nesu galutinai apsisprendusi. Kalbant apie Olgą, kaip autorė ji yra visiška Irinos priešingybė, tačiau manau, kad tuo metu, kai visi kalbėjo apie „Jokūbo knygas“, pasisėmiau įkvėpimo kultūrinės įžymybės satyrai. Šis romanas iš esmės taip pat kalba apie charizmatišką, paslaptingą lyderį. Pamenu, tuo metu, kai beveik baigiau versti, Olga kaip tik gavo Nobelio premiją. Ji rašo apie kulto lyderį, o staiga pati tampa savotišku intelektinės aistros objektu. Manau, iš to jausmo ir tų aplinkybių kažką perėmiau ir į savo kūrybą.

Pradėjote kampaniją #TranslatorsOnTheCover, kad knygų viršeliuose dažniau būtų rašomos vertėjų pavardės. Ar pastebite pokyčių?

Manau, situacija tikrai keičiasi, ypač pastaruosius penkerius metus. Verstines knygas JAV dažnai leidžia mažesnės leidyklos, kurios labiau orientuojasi į literatūriškumą, todėl vertėjų pavardės vis dažniau atsiranda viršeliuose. Vis dėlto dar pasitaiko užsispyrimo – kai kurie leidėjai laikosi nuomonės, kad vertėjo pavardė gadina viršelio estetiką. Taip pat ilgą laiką egzistavo pasenusi idėja, jog amerikiečiai nenori skaityti verstinių knygų, todėl vertėją reikia paslėpti. Manau, šiandien niekas rimtai taip nebegalvoja.

Kaip nusprendėte mokytis lenkų kalbos?

Tai nutiko visai netyčia. Studijuodama literatūros vertimą Ajovos universitete žinojau, kad noriu dirbti su Rytų ir Vidurio Europos autoriais, ypač su šiuolaikinėmis rašytojomis, kurios tuo metu buvo menkai žinomos anglakalbiam pasauliui. Tais metais universitetas siūlė

mokytis lenkų kalbos – kitais metais, rodos, buvo čekų. Taigi viską lėmė atsitiktinumas: jei būčiau stojusi metais vėliau, šiandien galbūt versčiau čekų literatūrą.

Kuri kalba – lenkų ar ispanų – jums artimesnė?

Septynerius metus gyvenau Argentinoje ir ten tikrai jaučiausi kaip namuose. Ispanų kalba man labai artima emociškai – tas miestas, kultūra, žmonės tapo mano gyvenimo dalimi. Lenkų kalba man akademiškesnė. Nors su ja susiję labai svarbūs profesiniai dalykai, grįžti gyventi į Varšuvą man būtų gerokai sunkiau, nei, pavyzdžiui, kuriam laikui su vaikais išvykti į Buenos Aires.

Kai porą metų studijavote ir gyvenote Varšuvoje, gal apsilankėte ir kaimyninėje Lietuvoje?

Deja, ne, bet labai noriu apsilankyti. Mano vyras (Odesoje gimęs ukrainiečių­amerikiečių poetas ir vertėjas Borisas Dralyukas – aut. past.) turi lietuviškų šaknų – jo močiutė buvo lietuvė, todėl nekantraujame su vaikais atvykti į jūsų šalį.

Daugelis apie vertimą visai negalvoja. Jiems atrodo, tarsi tekstas tiesiog atsiranda kita kalba.

KAUNO KNYGŲ MUGĖ – trijų dienų šventė visiems, kurie myli knygas, istorijas ir gyvą bendravimą.

JŪSŲ LAUKS:

• Lietuvos leidyklų naujienos

• Susitikimai su knygų autoriais

• Kultūrinė programa visai šeimai

• Knygynų pasiūlymai

• Bibliotekų atstovų edukacinės programos

• Teatrų ir muziejų atstovai

• Švietimo ir neformaliojo ugdymo įstaigos

• Kūrybingas laisvalaikis: stalo žaidimai, edukaciniai žaidimai, plokštelės ir kita.

RUGSĖJO

Organizatoriai

Daugiau informacijos:

Vos Andrius ČYGAS išgirdo apie sumanymą rašyti

knygą, skirtą jo amžinatilsį žmonai Gražinai

Balandytei, puolė tvarkyti didžiulio legendinės aktorės archyvo!

Mylėk mane

Andriui Čygui kiekviena smulkmena namuose mena

Gražiną

R„Sutrikau, – prisipažino Andrius, sulaukęs knygų autorės Jurgitos Lieponės skambučio ir be dvejonių pasakęs „taip“. – Pirmiausia dėl to, kad Gražinos archyvas toks netvarkingas... Jaunystėje rašė dienoraštį, jis neišliko. Daugybė nuotraukų nežinia kur pradingo. Teko man pulti į darbą: iš pradžių surinkau ir pagal adresatus sudėliojau laiškus – net nustebau, kad tiek jų išlikę. Radau nemažai straipsnių iš žurnalų ir laikraščių, giminaičiai turėjo išsaugoję, dar ir kaimynė atnešė krūvą leidinių, pasirodo, rinko.“

„Kiekvienas vokas – kaip nedidelė uždanga, po kuria slepiasi paslaptys", – intriguoja biografinės knygos autorė

Jurgita Lieponė

Andrius rado įvairiausių įdomybių. Tarkim, šypsnį keliančią rašytojo Juozo Baltušio telegramą: „Trokšdamas būti pirmuoju jau gimimo dienos išvakarėse stipriai apkabinu trenkiu visus Anykščių bijūnus po Jūsų kojom tvirtai laikausi likusių penkių procentų vilties ateičiai traukiu tūkstantį ilgiausių metų.“ Ar įvairiausių raštelių: nuo jausmingo „Mylėk mane!“ iki kasdienio „Silkė šaldytuve, sloike“! Kur visa tai aptiko? „Kažkur namuose, – pečiais tik patrauko. – Gražina nedėjo jų tvarkingai, o imdavo ir įkišdavo laišką į kokią knygą ar užrašų knygelę. Kartais – į stalčių. Virtuvėje jų daugybė. Nemažai įvairiausių laiškų ir užrašų, įdomių raštelių radau tarp kulinarinių receptų: užsirašo, kaip gaminti vieną ar kitą patiekalą, greta – jau ir kažkokios paskubomis užrašytos mintys. Gražina turėjo įdomią savybę – išlieti emocijas raštu ant popieriaus. Nesvarbu, koks lapelis pasitaiko, sėda ir užrašo, kas neramina. Tarytum terapija, emocijų paleidimas. Tiesa, po kiek laiko dažniausiai tokius užrašus sunaikindavo.“ Andrius atviras – per penkiasdešimt šešerius draugystės ir bendro gyvenimo metus buvo visko: „Knygoje prisipažįstu, kaip kartą taip susikivirčijome, jog Gražina net trinktelėjo į grindis lėkštę. Aš nutariau nenusileisti, taip pat parodyti, kad moku daužyti. Apsižvalgiau, po ranka pasitaikė laikrodis. Kur jį paleisti, kad būtų geresnis efektas? Sviedžiau į langą, dar ir stiklas išdužo. Daugiau nei jai, nei man nekilo noro ką nors daužyti. Bet tai išimtis – mes neskaudinome vienas kito, bet ir nesišvaistėme sentimentaliais, jausmingais žodžiais. Jautėme vienas kitam didžiulę pagarbą. Tobula žmona – kažkada esu pasakęs. Knygos autorė rado šią mano frazę kažkokiame straipsnyje ir man priminė. Nors nuo Gražinos mirties prabėgo penkeri metai, kiekvieną dieną mintyse su ja gyvenu. Kiekvienas kampelis mūsų namuose ją primena, už kiekvieno daikto slypi kokia nors istorija.“

DOVANŲ KUPONAI

Padovanok laisvę išsirinkti pačiam

50€

Galiojaiki:

Kodas: A012345678901236

25€

Kodas: A012345678901236

Galioja iki:

Svarbii

Svarbi informacija:

• Dovanų kuponas nėra keičiamas į pinigus. Kuponas galioja tik vienam apsipirkimui. Pinigai už nepanaudotą dovanų kuponą (dalį ar visą jo vertę) nėra grąžinami.

Kodas: A01234567890123

Galioja iki:

Visos taisyklės:

Dovanų kuponas nėr eičiamas į pinigus. Kuponas galioja tik vienam apsipirkimui.

Pinigai už nepanaudotą dovanų kuponą (dalį ar visą jo vertę) nėra grąžinami.

Apsaugoti ir papuošti

Kodėl vis daugiau knygų puikuojasi margaspalviais krašteliais: ar tai naujas mados klyksmas?

TTik tie, kurie nežino knygos istorijos, stebisi dažytais krašteliais ir vadina naujove, tačiau taip knygos buvo puošiamos ir anksčiau. „Viskas jau sugalvota, mes tik pasitelkiame šiuolaikines technologijas ir pateikiame kur kas moderniau“, – pastebi istorikė Milda Kvizikevičiūtė. Ji buvo priblokšta, kai pirmąsyk pamatė XVI amžiaus knygą, kurios krašteliai ne tik švytėjo auksu, bet ir buvo išraižyti ornamentais: „Nieko gražesnio nebuvau mačiusi. Tačiau žinau, kad yra ir kitokių stebuklų, – turiu svajonę pamatyti dar įmantresnę puošybą: paslėptą iliustraciją, kai piešinys pasirodo tik tuomet, kai perbrauki pirštu per knygos kraštelį ir pakreipi puslapius reikiamu kampu.“

Tik renka dulkes! Kadaise spaustuvininkai ištraukdavo iš spausdinimo įrenginių šūsnį popieriaus lakštų, sudėdavo raidėmis išmargintus puslapius į blokus ir tokius „pusgaminius“ (dabartiniu požiūriu) siūlydavo pirkėjams. O šie jau ieškodavo knygrišių, kurie brangųjį pirkinį įrištų ir uždėtų viršelį. Kad jis būtų tvirtas ir saugotų trapius puslapius, knygrišiai sukosi kaip išmanydami: supresuodavo atlikusias popieriaus atraižas, nereikalingus dokumentus, iš jų pagamindavo tvirtą pagrindą viršeliui. „Kartais viršelyje slepiasi daug įdomių dalykų. Tad ir tvarumas nėra šių dienų išradimas, – šypteli Milda. – Taip pat mes pamirštame, kad viskas kadaise turėjo praktinę reikšmę: baltų knygos kraštelių nepalikdavo, nes norėjo kuo labiau knygą apsaugoti. Dažymas šiek tiek uždaro popieriaus poras, dėl to kur kas sunkiau prasibrauti įvairiems kenkėjams, bet lengviau nuvalyti dulkes. Auksuoti krašteliai slidūs, dulkės nuo jų tiesiog atšoka, tereikia jas nubraukti. Knygos tada ne tik švaresnės ir ilgaamžiškesnės, bet ir kur kas gražesnės.“

Kadaise spaustuvininkai laikydavo dirbtuvėse kates, kad jos išgaudytų peles – šias viliojo popieriaus lakštai. Augintinės nebuvo drausmingos, netyčia įkišdavo letenėles ir į dažus, o tuomet jau sprukdavo ir per išspausdintus lakštus. Popierius buvo brangus, kiekvieną puslapį saugojo, todėl įrišdavo ir taip „papuoštus“ puslapius – istorikai tokių yra aptikę. Tiesa, maisto dėmių senose knygose nėra tiek daug, kiek rastume šiuolaikinėse: knygos buvo brangios, jų valgydami neskaitydavo.

Iš XV amžiaus mus pasiekė iliustracija – bibliotekos prižiūrėtojas šepečiu nuo knygų braukia

dulkes. Pasirodo, juokiasi istorikė, ne nauja ir dar viena aktuali tema. „Vos knygos pradėtos spausdinti, o amžininkai ėmė dejuoti, kad jų leidžiama per daug, jos spausdinamos nekokybiškai, niekas nespėja skaityti, tad šios tik renka dulkes lentynose, jas bibliotekų prižiūrėtojai tik ir valo.“ Neprimena dabartinių atodūsių?

Biblioteka – vizitinė kortelė. Populiariausias knygų kraštelių dengimo būdas – auksavimas – buvo ir pats brangiausias. Bet knygos anuomet irgi buvo prabangos prekė. XVI–XVII amžiais krašteliai taip pat dažyti raudonai ar mėlynai. Jei senos knygos krašteliai kitokios spalvos, tarkim, violetiniai, galima spėti, kad ilgainiui dažai nubluko arba ne taip jau ir seniai knyga perdažyta. „Knygos gyveno savo gyvenimą, jos buvo remontuojamos ir rekonstruojamos – ne tik norėta panaikinti laiko žymes, bet ir pagražinti pagal to laiko madą, – paaiškina Milda. – Perėjo knygos į kito savininko rankas, reikia sutvarkyti biblioteką – juk ji reprezentuoja šeimininką.“

Istorikė rankose laikė ir tyrinėjo ne vieną seną knygą, kurios dešimtmečiais, gal netgi ir šimtmetį, lentynoje stovėjo atsuktos ne nugarėle, o krašteliu. Didžiulių bibliotekų savininkai siekė, kad visos jų knygos būtų įrištos vienodai, tuomet svečiams išdidžiai galėdavo mostelėti ranka į stilingas lentynas. Tačiau kaip tarp dau­

Maisto dėmių senose knygose nėra tiek daug, kiek rastume šiuolaikinėse: knygos buvo brangios, jų valgydami neskaitydavo.

gybės knygų rasti norimą? Juk anuomet knygų nugarėlėse, netgi viršelyje dažnai nebūdavo jokių užrašų – nei autoriaus pavardės, nei pavadinimo. Sprendimą neretai rinkosi paprastą: užrašydavo pavadinimą kraštelyje.

Tyrinėtojai randa daugybę užrašų knygų puslapiuose, dažniausiai paraštėse. „Ne kartą esu mačiusi nupieštą mažą rankutę – dėmesiui atkreipti, – atradimais dalijasi Milda. – Dažnai sulaukiu klausimo: ar galiu knygoje žymėti ir rašyti, juk taip nepagarbu... Į bibliotekos knygas – šiukštu, netgi negalima klijuoti lapelių, dažnas net nesusimąsto, kad klijai pažeidžia popierių. Tačiau kas gali uždrausti daryti pastabas savo knygoje? Po kelių šimtų metų tyrėjui pastabos paraštėse bus labai įdomios.“ Kaip ir viskas, ką aptinka atvertęs knygą. „Randame visko, net musių, – juokiasi istorikė. –Vienoje Lietuvos bibliotekoje saugomoje knygoje gulėjo auksinė moneta.“ Dažniausiai tarp puslapių kaip skirtukus skaitytojai paliko receptus, lapelius su maldelėmis, užrašais, sudžiovintus augalus.

Kaip dėti į lentyną? „Visos knygos dalys vertos būti ne tik kokybiškos, bet ir gražios. Kai kurių detalių funkcijos neišliko, bet iki šiol tai tėra knygos dalis: tarkim, pirmasis puslapis tik su autoriaus pavarde ir pavadinimu – kadaise jo reikėjo, kad knygrišiai nesusipainiotų tarp knygų blokų. Dažnai tik dėl grožio dabar naudojamas kaptalas –juostelė iš medvilninio ar šilkinio audinio, klijuojama prie storesnių knygų bloko nugarėlės galų.“

Ko tik nedarė dėl grožio: knygų kraštelius auksuodavo ar dažydavo, viršelyje įtaisydavo puošnius segiklius. Jei jau kraštelis bus matomas, gal galima pasirūpinti, kad dar labiau trauktų akį? O kur dar šilkinės juostelės, skirtos pasižymėti svarbiems puslapiams, ar jų kraštuose priklijuoti odiniai spurgeliai, žymintys svarbias knygos vietas, – dažniausiai religiniuose tekstuose.

XVIII amžiuje knygų nugarėlėse imta dėti kitos spalvos odos intarpus – plaketes, kuriose įspausdavo autoriaus pavardę ir jos pavadinimą.

XIX šimtmetyje išpopuliarėjo marmuriniu vadinamas popieriaus dažymo būdas – taip puošdavo ir kraštus. „Specifinė iš Osmanų imperijos atkeliavusi technika: ant vandens paviršiaus išpilami dažai, jie sumaišomi, sukuriamas norimas raštas, tuomet įmerkiamas smarkiai suspaustos knygos kraštas“, – pasakoja istorikė.

Gal knygą lentynoje reikėtų atsukti ne nugarėle?

Tikriausiai ne vienas taip pagalvojo, rankose vartydamas knygą, kurios krašteliai puošti piešiniais. „Kodėl ne? Jei taip gražiau, – ragina Milda. – Su savo knygomis galime elgtis taip, kaip tik norime.“

SKANAUS!

BALTO įmonių grupės įkūrėjas Artūras Karosas neabejoja, kad knyga yra ir meno objektas: „Knyga turi būti graži, tada kils no ras ją paimti į rankas ir, reikia tikėtis, ne tik pavartyti. Gražūs gali būti ne tik įvairūs albumai, dažnai pavadi nami stalo knygomis. Leidėjui, be abejo, svarbu, kad prekė – šiuo atveju knyga – būtų kuo patraukliau įpakuo ta. Tai padeda ją parduoti: juk ranka nejučia tiesiasi prie dailesnių daiktų. Kurį riešutų pakelį – akį traukiančio dizai no ar neskoningą – paimtumėte? Esu įsitikinęs, kad dėmesį reikia patraukti ne tik turiniu, todėl knygos ir transformuojasi, vis daugiau dėmesio skiriama jų išvaizdai. Antra vertus, technologijos tobulėja, galima padaryti daug gražių dalykų už prieinamą kainą. Jau ir anksčiau iš „BALTO print“ spaustuvės užsakovams iškeliaudavo knygos, kurių krašteliai buvo išskirtiniai – auksuoti ar su piešiniais. Tačiau taip papuošti knygą buvo brangu, į pagalbą reikėjo pasitelkti šilkografiją. Šios technologijos imlios laikui, naudojamos brangios medžiagos, tad tokie užsakymai buvo itin reti.“

BALTO leidybos namai prieš porą metų ėmė leisti išskirtinę trilerių ir detektyvų seriją – šių knygų krašteliai dažomi juodai. „Vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjome dažyti kraštelius, dabar vis daugiau leidėjų pageidauja taip gražinti knygas. Ypač tai madinga Vokietijoje ir Skandinavijoje. Modernūs rašaliniai spausdintuvai gali krašteliuose išspausdinti bet kokį piešinį, smulkiausias detales. Spaustuvei atsirado progų pademonstruoti savo galimybes, bet noriu atkreipti dėmesį: kaip ir verdant sriubą, per daug prieskonių nereikia berti. Viršelio, nugarėlės, kraštelių dizainas turi susijungti ir skambėti“, – įsitikinęs BALTO įmonių grupės įkūrėjas.

Pabėgimo kambarys

Smegenų poilsiui galima rinktis ką tik nori: vienam padeda jausminga poezija, kitam – giliamintiškų įžvalgų prifarširuota istorija, trečiam – lengvas meilės romanas ar tamsia atmosfera užburiantis detektyvas. Gydytojas psichoterapeutas Dainius JAKUČIONIS sako, kad gerai parašyta knyga – tarsi gurmaniškas aukštosios virtuvės patiekalas, kuriuo gali lėtai mėgautis.

KKokias knygas renkatės jūs ir kokios paliko nenusitrinantį įspūdį?

Mėgstu itin įvairias knygas – nuo detektyvų iki, pavyzdžiui, psichologinio lietuviško romano – Vinco Mykolaičio­Putino „Altorių šešėly“. O pastarojo meto topų topas man yra dvi knygos: Johno Williamso „Stouneris“ ir Taros Westover „Apšviestoji“. Labai patinka Johno Steinbecko rašymo stilius, sužavėjo Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“. Matote – toks tikras mėgstamos literatūros kratinys!

Skaitote popierines knygas ar, taupydamas laiką, renkatės audioknygas?

Būna skaitymo laikas, būna klausymo. Kai turiu daug darbų, o skaityti vis vien norisi, nes skaitymas visada mane atpalaiduoja, dažniau renkuosi audioknygas. Romanus lietuviškai galiu ir skaityti, ir klausyti – abiem atvejais atsiskleidžia kalbos grožis, na, o anglų kalba man vis dėlto patogiau matyti tekstą. Tačiau būtent skaitomos knygos, bent man, daro didesnę įtaką, tada jas gali giliau išjausti. Popierines renkuosi tuomet, kai žinau, kad norėsiu prie jų grįžti: kartais informacija, ypač mokslo populiarinimo, perklausoma tiesiog pabėga, tad verčiau jau turėti knygą, kurią bet kada galėsi atsiversti.

Ar knyga gali būti savotiška tabletė nuo nerimo, liūdesio, blogų emocijų? Ir kaip skirtingų literatūrinių skonių žmonėms pasirinkti jiems ypatingas knygas?

Tokią funkciją turi biblioterapija, dabar ji gana plačiai taikoma. O kokią knygą rinktis, priklauso nuo to, ko žmogus siekia: ar jam reikia optimizmo dozės, ar ramybės. Be abejo, optimizmu trykštanti knyga tikrai gali pakelti ūpą ir padėti pasijusti truputėlį geriau. Tačiau jei žmogus išgyvena depresiją, tokia literatūra vargiai padės, gali net sukelti neigiamų jausmų: kažkas krykštauja iš laimės, o man juk taip negera.

Kaip vertinate pagalbos sau literatūrą, kurios tikrai išleista labai daug ir įvairios? Juk dažnai joje gausu patarimų, kurių tikrai nežarsto psichoterapeutai savo klientams, o padeda žmogui jam svarbias tiesas atrasti pačiam. Priklauso nuo to, kas tą knygą rašė ir kaip ji parašyta. Remiantis moksliniais tyrimais, buvo išskirta, kas gi padeda gerinti psichologinę savijautą, – skaitymas, kaip vienas iš hobių, prie

jos tikrai prisideda. Tad gal bendro pobūdžio patarimai problemos ir neišspręs, bet gali padėti žmogui keisti įpročius. Kai kurios psichoterapinės knygos neduoda sugromuliuotų atsakymų, bet kelia klausimų, į kuriuos atsakydami galime po truputėlį pradėti kapstytis savo gyvenimiškose situacijose. Be to, geros savipagalbos knygos pateikia pavyzdžių, kaip kiti išgyvena panašias situacijas ir kaip elgiasi. O gyvenimiški pavyzdžiai visada geriau rezonuoja su realia žmogaus situacija nei tiesiog teoriniai pasvarstymai.

Tačiau yra tokių tikrai užknisančių pagalbos sau knygų, kurias vadinu amerikietiškojo tipo – jose sukoncentruota tik viena mintis, ir ji iš visų pusių sukiojama visoje knygoje, nors iš esmės verta vos vieno puslapio. Taigi, yra autorių, kurie geba parašyti knygą su naudingomis įžvalgomis, bet yra ir tokių, kurie tenori uždirbti. Be abejo, visada geriausiai veikia asmeninė psichoterapija, nes žmogus su psichoterapeuto pagalba gali pats rasti atsakymus į gyvenimiškus klausimus.

Ar teisingas, jūsų nuomone, būtų perfrazuotas posakis: „Pasakyk, ką skaitai, pasakysiu, kas esi“? Galbūt žmonės knygas renkasi iš stokos –tie, kuriems trūksta romantikos ir šiltų jausmų, skaito meilės romanus, o kuriems trūksta adrenalino – aštresnius detektyvus?

Galbūt yra dalis tiesos, bet tik dalis. Žmonės juk įvairūs: galima išskirti, pavyzdžiui, profesionalius knygų skaitytojus – jie išsilavinę, intelektualūs, turi išlavintą literatūrinį skonį, kuris kitiems gali būti visiškai svetimas.

KĄ PATARIA PERSKAITYTI?

Meilės romanai skaitomi nebūtinai dėl to, kad trūksta romantikos, o detektyvai –nes norisi aštresnių pojūčių.

NE TIK SKAITYTI, BET IR RAŠYTI

Žurnalistė, rašytoja Dovilė Štuikienė pristato savo antrą detektyvinį romaną „Klasiokai“. Iš išleisto prieš penkerius metus detektyvo „Antrininkė“ į šį persikėlė tyrėja Ina, tuomet antraeilė veikėja, dabar – policijos pareigūnė, apie kurią sukasi siužetas. Ar knygų autorė griebiasi detektyvų – ne tik jų skaitymo, bet ir rašymo, – kai nori pabėgti nuo kasdienybės?

„Manau, kiekviena mėgstama veikla yra savotiškas pabėgimo kambarys. Tik laikui bėgant atrandame, kur ir kaip geriausia bėgti. Man, jei reikia čia ir dabar perkrauti smegenis, geriausiai veikia roko muzika ausinėse. Jei yra daugiau laiko – ilgi pasivaikščiojimai su šunimi miškais. Arba detektyviniai serialai. Tik reikia atsirinkti –prikurta tiek neblogų, tiek prastų. Tačiau yra ir tobulų, tokių kaip „Lėti arkliai“ („Slow Horses“) – kur aktorių vaidyba, nenuspėjamas veiksmas ir atmosfera įtraukia taip, kad beveik gali užuosti kvapus. Knygos taip pat turi įtraukti – pageidautina iškart, nuo pirmo puslapio. Jei tampa nuobodu, nemėgstu kankintis ir tikėtis, kad bus geriau. Esu visiškai proceso žmogus, daugybę metų žiniasklaidoje rašymas yra mano darbas, bet man jis dar ir laisvalaikio hobis, leidžiantis mėgautis. Rašydama „Antrininkę“ šiek tiek variau save su bizūnėliu, nes buvau nusimačiusi finišo liniją, todėl artėjant prie jos jau norėjosi viską mesti. Net išėjus knygai, į pažįstamų, kurie sakėsi prariję ją per naktį, klausimus, ar bus tęsinys, o gal naujas detektyvas, atsakydavau tokiu riebiu NE. Bet gyvenimas nenuspėjamas... Rašydama „Klasiokus“ tiesiog mėgavausi ir, nors užtrukau trimis mėnesiais ilgiau – metus (o man, kuriai visko reikia greitai, tai didelis iššūkis!), leisdavau sau stabtelėti, nerašyti, išvalyti galvą, kad vėl grįžčiau su aistra. Susikūriau serialą popieriuje ir viliuosi, kad jis įtrauks ir tuos, kurie skaitys.“

Bent man svarbu, kad bet kokio žanro knyga būtų tiesiog GERAI parašyta. Mano mėgstamas Steinbeckas moka puikiai sudėlioti istorijas, turi originalų mąstymo kampą, bet skaitau ir Jo Nesbø detektyvus, jie man irgi patrauklūs. Visada žavi ne tiek pati istorija, o tai, KAIP rašytojas ją sugeba pateikti.

Ir turbūt meilės romanai skaitomi nebūtinai dėl to, kad trūksta romantikos, o detektyvai –nes norisi aštresnių pojūčių. Galbūt geriausių šių žanrų knygų patrauklumas – lengvas rašymo stilius, kuris tarsi plaukia ir nuneša tave toliau nuo kasdienybės.

Tai savotiškas pabėgimo kambarys?

Ko gero. Dauguma tokias knygas renkasi poilsiui ir atsipalaidavimui. Juk gerą knygą skaitai tarsi valgydamas aukštosios virtuvės patiekalą –pasimėgaudamas ir trokšdamas, kad ji greitai nesibaigtų.

Esu patyrusi, kad, itin patikusią knygą pasiūliusi kitam žmogui, sulaukiu reakcijos: „Na, nieko... Bet ką tu joje radai?“, taip pat esu nusivylusi ir visuotinai pripažintomis. O jūs?

Na, pamenu, studentiškais laikais paėmiau skaityti kultinę ir daugelio mėgstamą Jacko Kerouaco „Kelyje“ ir nusivyliau. Dabar tų nusivylimų mažai, nes, skirtingai nei ankstesniais laikais, nemanau, kad būtina iki galo perskaityti knygą, kuri tau tampa nuobodi, – taigi ne visas jas ir baigiu.

Puikūs detektyvų autoriai yra skandinavai. Sakoma, kad stabiliose, pasiturinčiose visuomenėse kuriama daugiau aštresnio pobūdžio siužetų, nes esą sočiai ir nuobodžiai gyvenantiems žmonėms norisi daugiau „druskos ir pipirų“. Sutiktumėte?

Yra tiesos, kita vertus, pas mus ir verčiama daug Šiaurės šalių literatūros, gal ji kiek artimesnė lietuvių skoniui nei happyendiška amerikietiška.

Na, taip – vien skandinaviškų detektyvų atmosfera primena mūsiškę žiemą: tamsu, drėgna, niekas nebeatsimena, kada ne kelias minutes saulė švietė.

O ir lietuvių charakteriui juk artima: net jei viskas gerai, paieškoma, kas gali būti blogiau. Štai Jo Nesbø detektyvai – net jei santykinai neblogai baigiasi, vis vien nepalieka jausmas, kad kažkas čia nevisiškai taip jau į gera...

Salono atidarymas

Nauja jaukumo erdvė Vilniuje!

Lietuvoje gaminamos skandinaviško dizaino sofos – komfortiškam gyvenimui.

VILNIUS Žirmūnų g. 70 „Klasikos namai“

KAUNAS Drobės g. 62, „Materija - interjero fabrikas“

KLAIPĖDA Dubysos g. 19 „Deco“ - „Somėja“

Bestselerių karalienės

Filme „Tarnaitė” herojes įkūnijo

aktorės Sydney

Sweeney ir Amanda Seyfried

Milijonai skaitytojų visame pasaulyje pasirengę gaudyti kiekvieną Colleen HOOVER ir Freidos McFADDEN romaną. Kokia šių rašytojų paslaptis?

Karolina MASAITYTĖ

BBeveik bendraamžės (vienai – 46­eri, kitai – 45­eri) amerikietės – vienos iš geriausiai parduodamų rašytojų. McFadden trileriai ir Hoover meilės romanai nedingsta iš perkamiausių knygų dešimtukų visame pasaulyje. Per keliolika metų kiekviena jų parašė apie trisdešimt knygų – serijų ir pavienių istorijų. Abiejų šių autorių romanai karaliauja ir knygos.lt perkamiausių knygų sąrašuose.

Meilė ir grėsmė

Literatūros žinovai kalba apie greitai skaitomą pasakojimą, paremtą nuolatiniu stimulu, kai istorija svarbiau už stilių, o tekstas – veikiau patirtis nei įprasta literatūra. Abi autorės rašo ne apie pasaulį, o apie būseną, į ją įtraukia ir skaitytoją. O šis laimingas seka paskui masalą. Pridėkite ekranizacijas ir jas lydinčias istorijas (kino ir te­

levizijos veikėjai moka pakaitinti aistras) – ir štai jums sėkmės receptas, pavertęs autores multimilijonierėmis: Hoover turtas vertinamas bent dešimčia milijonų, McFadden – apie šešis milijonus dolerių.

Kuo šių autorių knygos vilioja skaitytoją? Kiekvienas skyrius baigiasi taip, kad norisi skaityti toliau. Abi išsamiai pristato pirmą veikėjų susidūrimą, kuris iškart paskatina siužetą – istoriją, kai skaitytojas tampa ne pašaliniu stebėtoju, o dalyviu. Jam pakanka jausti, gilintis – nebūtina. Hoover arkliukas – jausminė priklausomybė, trauma, meilė ir skausmas. McFadden – įtarimas, grėsmė, paranoja. Žinoma, yra ir skirtumų: Hoover domina emocijų dramaturgija, santykiai. Skaitytojas kviečiamas atjausti ir jausti kartu su veikėju. McFadden – manipuliacijų deivė, jos raktiniai žodžiai: paslaptis, melas, grėsmė. Skaitytojas kviečiamas spėlioti, kas iš tikrųjų vyksta – atverstas naujas puslapis pakeičia ankstesnes žinias, ir taip keletą kartų iki pat paskutinio taško. Hoover virkdo skaitytoją. McFadden neleidžia jam atsitraukti. Jokio lėto įsibėgėjimo, jokių ilgų aprašymų iki šimtas penkiasdešimto puslapio. Tik ženk – ir atsidursi knygos pasaulyje, kuriame gyvena veikėjai, kaip ir mes.

Intrigos meistrė

Įžymybes medžiojantys fotografai galėjo atsipūsti – praėjusį gruodį Freida McFadden pagaliau ramiai stovėjo prieš objektyvus, iki šiol viešas jos nuotraukas galima suskaičiuoti pirštais. Rašytoja negalėjo nepasirodyti filmo „Tarnaitė“, sukurto pagal garsiausią to paties pavadinimo jos romaną, premjeroje. Tačiau iš esmės McFadden paslaptis neatskleista. Šis vardas ir pavardė – praktikuojančios gydytojos, kuri slepia tikrąją tapatybę, slapyvardis. Motyvas – atskirti medicinos karjerą ir bestselerių, kurių tiražai siekia 17 milijonų, rašymą. Kalbama, kad į interviu rašytoja rengiasi kaip agentė, stengiasi kaip įmanydama nuslėpti savo tapatybę ir išlaikyti anonimiškumą kasdienybėje.

Gerbėjai ir žurnalistai dalijasi kukliomis McFadden gyvenimo smulkmenomis, kurios bent kiek atskleidžia jos paslaptį. Ji pati išsitarė gimusi Niujorke, šiuo metu su šeima gyvenanti netoli Bostono. Specializuojasi smegenų traumų srityje. Apie dvilypį gyvenimą ilgą laiką nutuokė tik abu vaikai ir artimiausi draugai. „Manęs neslepia

įmanydama vengia viešo dėmesio

liudytojų apsaugos programa“, – juokavo ji „The Times“. Prieš kelerius metus asmeninėje svetainėje rašė nenorinti, kad pacientai žinotų apie jos pomėgį: „Daugumai tai, ko gero, netrukdytų. Tačiau pati nežinau, kaip jausčiausi sužinojusi, kad mano gydytoja parašė romaną apie vieną po kito žudomus chirurgo pacientus. Tikriausiai nesaugiai. Todėl paprasčiausia apie tai nekalbėti. Atsiverti galima visada. Bet žodis ne žvirblis.“

Pastaruoju metu McFadden dirba tik dalį dienos, kad galėtų daugiau laiko skirti rašymui. Ir didžiuojasi kiekviena savo knyga – ne tik visų apkalbama „Tarnaitės“ trilogija, bet ir 2013 metais pasirodžiusia debiutine „Velnias dėvi gydytojo chalatą“ („The Devil Wears Scrubs“). Ji rėmėsi asmeniniu tinklaraščiu – per vaikų pietų miegą, vėlai naktį ir anksti ryte rašytas pirmasis pasakojimas apie gydytojų darbo kasdienybę sulaukė sėkmės.

Freidos knygos išverstos į bent 40 kalbų ir mėgstamos visame pasaulyje. Apžvalgininkai svarsto, kad jos sėkmė – ne tik talentingas rašymo stilius, bet ir gebėjimas sujungti skirtingas patirtis bei pasitelkti vaizduotę. Ir tikras rinkodaros talentas. „Man visada patiko rašyti – mokykloje lankiau rašymo pamokas, bet apie rašytojos karjerą rimtai negalvojau. Tik kiek save prisimenu, svajojau išleisti romaną. Deja, visi bandymai pristatyti knygą buvo nesėkmingi. Tad iškart pasinaudojau savilaida. Nesiverčiau per galvą – jau buvau sėkmės lydima gydytoja, bet džiaugiausi įgyvendinusi svajonę. Nesu tikra, kaip nutiko visa kita“, – sakė leidiniui „She Reads“.

Filmo „Mes dedame tašką” žvaigždės

Blake Lively ir Justinas Baldoni santykius aiškinasi teismuose

Praėjusį gruodį

Colleen Hoover atskleidė, kad susidūrė su sveikatos problemomis –diagnozuotas vėžys, prireikė operacijos ir radioterapijos

Jausmų karalienė

Buvusios socialinės darbuotojos Colleen Hoover biografija paprasta: augo ūkyje, myli gamtą, nuo vaikystės įpratusi rūpintis gyvūnais. Dar studijuodama Teksaso universitete ištekėjo už mokyklos laikų meilės – tolimųjų reisų vairuotojo. Dvidešimties jau turėjo dvynius, vėliau susilaukė dar vieno sūnaus. Dirbo vaikų apsaugos tarnyboje už devynis dolerius per valandą, baigė mokytojų kursus, bet mokykloje taip ir nedirbo. Su šeima glaudėsi patėvio paskolintame priekabiniame namelyje. Ieškodama atokvėpio moteris ėmėsi visai kitokios veiklos – pradėjo rašyti. Pirmą romaną „Slemas“ 2012 metų sausį paskelbė vienoje interneto platformoje, nes norėjo, kad perskaitytų mama, kuri ką tik buvo gavusi elektroninę skaityklę. Po mėnesio įkėlė ir tęsinį. Žinoma kanadiečių knygų

tinklaraštininkė Maryse Black aptiko šias istorijas ir perskaičiusi įvertino penkiomis žvaigždutėmis. Skaitytojų meilė pasirodė užkrečiama. Per kelis mėnesius Colleen pastebėjo „The New York Times“ ir leidykla, pastaroji pasiūlė kontraktą išleisti popierines knygas. Po metų pasirodžiusi trečioji „Slemo“ serijos knyga taip pat patiko ir vieniems, ir kitiems. Per pirmus metus uždirbtas 50 tūkstančių dolerių honoraras padėjo Hoover išmokėti skolą patėviui. Tik tada ji ryžosi atsidėti rašymui –dideliam mamos, tikėjusios dukters talentu, džiaugsmui. Per keliolika metų visame pasaulyje parduota virš 20 milijonų Hoover romanų egzempliorių. „Vien pasakyti, kad ji šiuo metu yra perkamiausia romanų autorė Jungtinėse Valstijose, neužtenka. Net lyginimas su kitais sėkmės lydimais rašytojais neatskleidžia nei jos auditorijos masto, nei skaitytojų ištikimybės“, – rašo „The New York Times“ knygų apžvalgininkė Alexandra Alter. Prie Hoover priprantama – kaip prie šokolado. Bene garsiausia Colleen Hoover knyga „Mes dedame tašką“ tapo rašytojos košmaru. Tiek daug žadėjusios šio romano ekranizacijos žvaigždės Blake Lively ir Justinas Baldoni pradėjo ilgą teismų karą, į konfliktą įtraukta ir Hoover. Po filmo premjeros Lively apkaltino ekrano partnerį ir juostos režisierių Justiną Baldoni priekabiavimu ir bandymu sugadinti jos gerą vardą. Šis atsakė ieškiniu – apkaltino Lively ir jos vyrą Ryaną Reynoldsą karjeros žlugdymu. Interviu žurnalui „Elle“ Hoover prisipažino nusivylusi: „Viskas primena cirką...“ Autorė pabrėžė, kad knyga įkvėpta jos motinos, patyrusios smurtą šeimoje, istorijos. Ir karas filmavimo aikštelėje vėl priminė skausmingus išgyvenimus. Jei tikėtume Hoover, tai įskaudino motiną dar labiau nei kadaise sukrėtę tikri įvykiai: „Man gėda prisipažinti, kad aš parašiau šį romaną.“

Bėdos mėgsta draugiją – paaiškėjo, kad Hoover (tiksliau, jos šeima) taip pat siejama su bjauriais kaltinimais! Jai dažnai prikišama, esą knygose šlo vinanti ir romantizuojanti smurtą. Ir romanas –o dabar ir filmas – „Mes dedame tašką“ minimas kaip ryškiausias pavyzdys. Ta proga prisiminta miglota trejų metų senumo istorija, kai Hoover sūnus Levi apkaltintas priekabiavimu prie nepil nametės: prieš kelerius metus viena mergina vie šai pareiškė, kad šis parašė jai žinutę, kuri privertė pasijusti nejaukiai, ir paprašė atsiųsti nuotrauką. Jokio gyvo susitikimo nebuvo, teisinių veiksmų nesiimta, kaltinimas liko nepatikslintas ir neįro dytas. Hoover viešai užstojo sūnų.

aistros prieskoniai Meilė, fantastika ir

Širšė / GRYBOTEKA

Klasikinių romanų gerbėjai į šias knygas numoja ranka. Tikri fantastai rauko nosis. O romantasy mėgėjai virpa iš nekantrumo, laukdami naujų aistringos meilės istorijų, nutinkančių fantastiniame pasaulyje, kur nepalenkiama karžygė susitinka su stuomeningu fėjūnu ar baisiai patraukliu tamsiųjų jėgų valdytoju.

Š

Šios knygos užburia įspūdingais viršeliais, vilioja aistringomis scenomis ir – svarbiausia –pasaldina realybę. Ne tik skaitytojų, bet ir leidėjų, nes bendrosios įvairių literatūros žanrų pajamos 2023–2024 metais mažėjo, o fantastikos pardavimai, „The Guardian“ duomenimis, 2024­aisiais šovė aukštyn net 41 procentu. Priežastis – populiarėjantis naujas žanras, kurio pardavimus labiausiai augina tai, kad tūkstančiai knygų apžvalgininkų iš viso pasaulio „BookTok“, „Bookstagram“ ir kituose trumpesnio turinio socialiniuose tinkluose nepaliaujamai kalba ir dalijasi įspūdžiais būtent apie romantasy. Net konservatyviosios lietuviškos leidyklos, kurios pagal įsigalėjusią paradigmą „fantastikos neleidžia“, šias knygas spausdina. Tik dažnai padaro savotišką ir ne itin teisingą manevrą – priskiria jas prie jaunimo literatūros. Tad panagrinėkime, kas iš tikrųjų yra tas romantasy, pradėdami nuo labai rimto įvado į vis labiau populiarėjantį žanrą.

Meilės ir fantastikos sąjunga

Šiuo atveju žodis „sąjunga“ išties svarbus, nes romantasy knygose meilė (romance) ir fantastika (fantasy) yra lygiavertės partnerės. Kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, iš fantastikos išėmę romantinę liniją labai nepaveiktume siužeto, o štai romantasy knygos negalėtų egzistuoti, jei jose nebūtų meilės istorijos. Romantasy žanro meilė būna įvairi. Kokio pikantiškumo tikėtis, padeda susigaudyti socialiniuose tinkluose paplitusios aitriųjų paprikų piktogramos prie knygų aprašymų: jei matote žalią (taip, taip, būtent žalią), galite ramia sąžine tokią knygą pirkti savo paaugliui, nes greičiausiai tai bus būtent jiems skirtas romanas. Norisi aštresnių prieskonių? Dairykitės raudonų piktogramų: kuo daugiau čiliukų bus pabėręs nuomonės formuotojas, tuo daugiau ir tuo atviresnių sekso scenų galite tikėtis. Penkios raudonos paprikos signalizuoja, kad sekso scenų bus išties daug ir jos bus perteikiamos itin atvirai.

Aptardami meilės reikalus, susidursime ir su dar vienu socialinių tinklų fenomenu – romantasy knygų skirstymu pagal vyraujantį motyvą (angl. trope). Tai toks įdomus gyvenimo supaprastinimas, kiek primenantis saitažodį ir gerokai palengvinantis pasirinkimą, nes daugu­

Tolimiausios romantasy ištakos siekia XX amžiaus pradžią

Legendinio personažo

Tarzano kūrėjas

Edgaras Rice‘as Burroughsas pastūmėjo fantastinę literatūrą link susijungimo su romantika

Niekas nenuneša taip toli nuo realybės kaip drakonas savo sparnais.

ma knygų skirstomos būtent taip. Pagrindiniai romantasy motyvai: iš priešo į meilužį (enemies to lovers), lėtas suartėjimas (slow burn), likimo nulemta pora (fated mates / soulmates), priverstinis artumas (forced proximity), meilės trikampis (love triangle), uždrausta meilė (forbidden love), suplanuota santuoka (arranged / forced mariage) ir kt.

Na, o kalbant apie žanro pavadinime vartojamą žodį fantasy arba „fantastiką“, reikia patikslinti, kad omenyje turimas ne tiesioginis šio žodžio vertimas „maginė fantastika“, o anglakalbės literatūros terminas fantasy, kuris apima visus fantastikos žanrus, išskyrus mokslinę fantastiką bei fantastikos knygas su siaubo elementais. Tad romantasy pasaulyje galime aptikti ne tik stebuklingais kardais ginkluotų kariūnų, burtininkų, drakonų, raganų ar elfų, bet ir kitokių fantastinės literatūros apraiškų:

• magiškų dalykų, vykstančių įprastoje miesto aplinkoje (miesto fantastika – urban fantasy);

• vaiduoklių, vampyrų, angelų ir demonų iš paranormalios fantastikos (paranormal fantasy) žanro;

• pavidalų keitėjų (shifters) – nuo įprastų vilkolakių iki egzotinių pavidalą keičiančių zuikučių ar feniksų;

• skaitytojo negąsdinančią, ramunėlių arbata kvepiančią ir streso nekeliančią jaukiąją fantastiką (cozy fantasy);

• žaibais besisvaidančius, Perkūną primenančius dievus ar dangumi lekiojančias valkirijas iš mitologinės fantastikos;

• smurto, prievartos, psichologinės įtampos kupiną tamsiąją fantastiką (vartoti atsargiai ir atsakingai!);

• ir kitų.

Klausiate, ką reiškia tie „kiti“? Ogi tai, kad socialinių tinklų turinį kuriantys nuomonės formuotojai ir visa virtuali skaitytojų bendruomenė šio žanro gyvavimą itin palaiko: kuria terminologiją, priskiria dominuojančius motyvus, skirsto knygas į kategorijas ir formuoja lūkesčius rinkai, taip nuolat keisdami ir augindami romantasy žanrą.

Nuo Džono Karterio iki ACOTAR

Tolimiausios romantasy ištakos siekia XX amžiaus pradžią, kai pasirodė pirmieji pulp žurnalai, kuriuose buvo galima paskaityti dviejų legendinių personažų – Tarzano ir Džono Karterio – autoriaus Edgaro Rice’o Burroughso kūrybos. Šis rašytojas pastūmėjo fantastinę literatūrą link vėliau susiformuosiančios stiprios romantikos ir fantastikos sąjungos, nes pavaizdavo meilę ne kaip didvyrio atlygį, o kaip veiksmų motyvą, kai savo knygoje „Marso princesė“ („A Princess of Mars“, 1912 m.) išsiuntė Amerikos pilietinio karo veteraną Džoną Karterį į Marsą, kur jam teko grumtis su marsiečiais, kad išvaduotų pagrobtą princesę.

1965­aisiais jau galima aptikti tai, kas yra beveik taisyklė šiuolaikinėse romantasy knygose, – stiprią moterį, kuri yra pagrindinė veikėja, ne vien tik romantinės meilės objektas (pagaliau!). Tokį perversmą įgyvendino amerikiečių autorė Andre Norton – jos knygoje „Year of the Unicorn“ („Vienaragio metai“) pasakojimas atsiveria iš stiprios veikėjos perspektyvos, o meilė formuoja siužetą ir lemia veikėjų sprendimus. (Beje, serija „Witch World“ („Raganų pasaulis“), kuriai priklauso minėta knyga, romantasy nepriskiriama.)

Kaip vienas iš žanro pradininkų kartais minimas ir 1978­aisiais pasirodęs amerikietės Robin McKinley romanas „Beauty: A Retelling of the Story of Beauty and the Beast“ („Gražuolė:

Septyniolikmetės Belos ir vampyro Edvardo paslaptingos ir be galo pavojingos meilės istorija sukėlė masinio susižavėjimo bangą „Saulėlydžio“ sagos knygomis visame pasaulyje

ROMANTASY TOLERANCIJOS TESTAS

Po „rimtųjų“ žinių apie žanrą – ne tokia rimta, bet gana iškalbinga ir praktiškai patikrinta romantasy disekcija (būkite įspėti dėl neformalaus tono, nelabai formalaus turinio ir gal dar kelių slystelėjimų ironijos pusėn).

Taigi, jei norite atpažinti (arba sukurti) tikrą romantasy, jums reikia:

 Pagrindinės veikėjos, kuri 90 proc. atvejų bus žudikė arba vagilė. Na, nes kas nori skaityti knygas apie siuvėjas ar kokias nieko gero neveikiančias medikes? O štai žudyti ir vagiliauti – tai juk tokia maištinga veikla! Ji leidžia atskleisti pačias geriausias veikėjos savybes, nes 70 proc. atvejų ji nieko nepavogs ir nieko nenužudys.

 Visgi yra bent 80 proc. tikimybė, kad mūsų veikėja bus šeimą išlaikanti, savo suaugusį, bet nesubrendusį brolį prižiūrinti arba jaunesne nekalta sesute besirūpinanti, visas kančias iškentėjusi ir dėl to nagelius užsiauginusi maištininkė. Tai žinant tampa aiškesnis pirmas punktas apie jos karjeros kelią...

 Kaip jau galėjote suprasti, tikro romantasy veikėja tiesiog neišvengiamai turi būti pati tikriausia badass. Na, tokia labiau ne darbais, o žodžiais. Kad galėtų kaip nors nei į tvorą nei į mietą užsipulti kokią niekuo dėtą damutę arba dar geriau – savo būsimą meilės objektą. Mat čia įsigalėjęs toks ritualas: pirma parodai aštrius nagus, o paskui jau linksminiesi.

Rašytojos Dianos Gabaldon „Svetimšalės“ knygų serija įkvėpė sukurti televizijos serialą

 Pagrindinės veikėjos aistros objektas 90 proc. atvejų turi būti pats tikriausias sosto įpėdinis arba magiškos galios paveldėtojas.

 Ir visais 99 proc. atvejų mylimasis turi būti irzlus juodaplaukis, nenugalimas karo dievas, vien savo puikybe priverčiantis spazmuoti apatinius pagrindinės veikėjos pilvo raumenis.

 Ir atvirkščiai, jei jis malonus, neurzgia ir nešiepia dantų, juolab jeigu jis blondinas, o jei jo (herbo, šeimos, galios...) spalva auksinė, tai garantuotai bus fake lover Žinot, toks trumpalaikis susižavėjimo objektas, kuris parodys, kodėl juodi raumeningi pusnuogiai pikti vyrukai (gal ir su sparnais) yra melejoną kartų geriau už supratingus auksinius gražuolius.

 Kaip ir pagrindinės veikėjos atveju, pasigilinę į juodojo gražuolio (ne arklio, o vyriško personažo) praeitį, greičiausiai pastebėsite, kad jis augo šiltai ir saugiai, bet be tėvo meilės ir su abejinga motina ar pamote arba buvo išvis šeimos atstumtas. Kas po tokių išmėginimų netaptų užgrūdintu, bet ant pasaulio piktu juodaplaukiu gražuoliu?

 Kadangi aistros objektas – raumeningas pusnuogis piktas vyrukas, tai 99 proc. romantasy knygų bus scena, kur viduryje kovos arba žūtbūtinio mūšio mergina pradės alpėti, kaip gražiai blizga jo bicepsai.

„Gražuolės ir pabaisos“ perpasakojimas“) – ši knyga pasuko fantastikos žanrą nuo epinių mūšių už viso pasaulio išgelbėjimą link vieno žmogaus jausmų ir pasirinkimų, nes rašytoja sutelkė dėmesį į veikėjų emocinius ryšius, o meilę pasirinko siužeto varikliu. Pirmuoju romantasy žanro pavyzdžiu, turinčiu stiprią tiek romantinę, tiek maginę liniją, dažniausiai laikoma 1987­aisiais išleista amerikiečių fantastikos autorės Emmos Bull knyga „War for the Oaks“ („Ąžuolų karas“) – tai pasakojimas apie roko dainininkę, atsiduriančią fėjų karo sūkuryje kaip tik tuo metu, kai gyvenimas vargiai galėtų būti blogesnis: ne tik grupė iširo, bet ir santykiai nutrūko. Žinoma, galiausiai įsimyli tą patį žmogų, kuris ją įstūmė į pavojų!

Viena ryškiausių žanro raidos žvaigždžių –Stephenie Meyer „Saulėlydis“ („Twilight“).

Pirmoji serijos knyga išleista 2005­aisiais ir tais pat metais atsidūrė „Goodreads“ populiariausių knygų sąrašo pirmojoje vietoje. Nors

kritikai apie „Saulėlydį“ atsiliepė su lengva ironija ir šiokia tokia pašaipa, serijos pardavimai 2020 metais viršijo 160 mln. ir tapo stipriu postūmiu romantasy rinkai.

Paminėtina ir Nalini Singh kūryba, kuri pas mus žinoma mažiau, bet jos išleistos knygų serijos „Psy­Changeling“ (nuo 2006 m.) ir „Guild Hunter“ (nuo 2009 m.) patenka tarp „New York Times“ bestselerių. Prie žanro stiprinimo šios serijos prisidėjo veiksmo kupinais fantastiniais siužetais ir į juos sėkmingai įpintomis dažnai atviromis meilės istorijomis. Ir štai 2008­ieji, kai, nelabai aišku, iš kur ir kaip atsiradęs internetiniame neformalios kalbos žodyne „Urban Dictionary“, pagaliau pasirodo romantasy terminas! Tačiau prireiks dar ne vienų metų, kad ši sąvoka virstų literatūros reiškiniu. Tai išryškėjo 2022­aisiais, besibaigiant kovido pandemijai, kai namuose (ir socialiniuose tinkluose) įkalintas trisdešimties trisdešimt penkerių sulaukęs „Saulėlydžio“

 O kad jau užsiminėme apie tuos blizgančius raumenukus, tai nepamirškite pritaikyti ir 95 proc. tikimybės, kad veikėjus sujungs akimirksniu ištinkanti, bet amžiams išliekanti meilė, kuri didžiąją knygos dalį pasireikš niekuo nenumaldomu noru sukryžminti XX ir XY chromosomas nepatiriant (va jums ir tikroji magija!) to kryžminimo padarinių po greitai praskriejančių devynių mėnesių.

 Ar jau minėjau, kad 80 proc. atvejų veiksmo vieta bus dvaras arba mokykla?

 O 90 proc. dvare sutinkamų moterų bus tokios paikos tuštukės, intelektu ir grožiu prilygstančios Jorkšyro terjerams, o vyrukai 50 / 50 proporcija pasiskirstys į slapta ar nelabai rodančius mūsų veikėjai neabejotiną palankumą ir į tuos, kurie bandys ją nudėti.

 Kai badass gražuolei tenka trintis dvare ar mokykloje, tai, žinokit, garantuotai 100 proc. tikimybė, kad ji mėgsta skaityti meilės romanus arba labai rimtus istorinius veikalus, nes... na, kokia gi žudikė ar vagilė be knygos?

 O su vyrukų hobiais dar liūdniau, nes atrodo, kad jie daugių daugiausia gali turėti savo darbą, kuriame atseit yra baisiai didūs profai, bet kažkaip taip ima ir nutinka, kad kaip žudikės nežudo, taip valdovai nuvaldo savo karalystes tiesiai į sukilimą. Arba kitas nuostabus (bet retas) pasirinkimas – veikėjui duoti kokį mielą

Viena ryškiausių romantasy žanro raidos žvaigždžių – „Saulėlydžio“ serijos autorė Stephenie Meyer

hobį, kaip antai, medžiaginių gėlių siuvimą arba kojinių būrio draugams mezgimą.

 Ar jau įspėjau, kad rasti romantasy be žūtbūtinės kovos tarp engiamųjų ir valdančiųjų yra praktiškai nerealizuojamas iššūkis? Nebent patektų kova už pasaulio išgelbėjimą, nes kam apsiriboti viena tautele?

 Tad visa laimė, kad yra 100 proc. tikimybė, jog mūsų veikėja toje nelygioje kovoje atras savo prarastas arba atskleis slaptas galias ar (mažų mažiausiai) taps karūnos paveldėtoja.

 Na ir, žinokite, veikiausiai mūsų žudikės arba vagilės (damn, kaip atsibodo kartoti!) ir princo meilė bus tokia didelė, kad niekaip netilps mažiau kaip į tris knygas.

Sąrašas išsamus, tačiau turbūt dar ne baigtinis – gali būti, kad pamiršau paminėti kokią nereikšmingą smulkmeną, kaip antai, kad happy ending beveik neišvengiama Dar labai tikėtina, kad realizuosis bent 80 proc. tikimybė, jog pagrindinis veikėjas bus net ne princas, o visas shadow daddy su kelių šimtų metų nebrandos bagažu ir visiškai dark power

Na ir palikime menkutę, bet vis dėlto viltį, kad bent keliose knygose jis nebus alfa patinas, o ji – rujojanti maištininkė. Tikėkite, ieškokite, o radę tyliai džiaukitės, nes jums į rankas pateko retas, dėl to labai brangus bei sėkmės formulėmis nenušlifuotas romantasy deimantas!

2025 M. KNYGOS.LT TOP 10 ROMANTASY

Romantasy knygos

užburia

įspūdingais viršeliais ir pasaldina kasdienybę.

skaitytojas suprato, kad oldskūlinė romantika gerai, bet niekas nenuneša taip toli nuo realy bės kaip drakonas savo sparnais. Tad kodėl bė gant nuo subjurusios realybės nepasiimti visko, kas geriausia iš abiejų žanrų? Reikšmingą įtaką tam padarė „BookTok“ įrašai apie ACOTAR –„A Court of Thorns and Roses“. Ši Sarah’os J. Maas knygų serija, Lietuvos skaitytojams ži noma „Dyglių ir rožių dvaro“ pavadinimu, taip išpopuliarino romantasy terminą, kad dažnai žanro atsiradimas tapatinamas būtent su šia autore ir knygų serija.

Milijoniniai tiražai

Kodėl būtent ACOTAR padarė didžiausią postūmį? Populiarumo sprogimą, mano subjek tyvia nuomone, nulėmė tai, kad nuostabiuose dvaruose vykstantį veiksmą Sarah J. Maas pa pildė į akis nekrentančia, tačiau pasąmonėje atpažinimo jausmą sukeliančia įvairių tautų mitologija, o veikėjus privertė grumtis ne tik su magiškais padarais, bet ir su šiuolaikinio žmo gaus baubais, tokiais kaip toksiški santykiai, emocinės traumos ar savivertės problemos.

tinklų hitas – Caroline’os Peckham „Zodiac Academy“.

Skaitymo vakarėliai atrodo tarsi ritualas ar performansas, vykstantis netikėtose ir įkvepiančiose vietose

Kaip tekantis vanduo

Ar jums jau teko dalyvauti vakarėlyje, kur vietoj taurės rankoje laikoma knyga? Apie tyliųjų skaitymo vakarėlių iniciatyvą „Pasiskaitymai“ pasakoja jos organizatorės Ieva REKŠTYTĖMATULIAUSKĖ ir Monika SKARŽAUSKAITĖ. Ana TREŠČINA

IIš Niujorko atskriejusi idėja jau įsitvirtino Vilniuje ir plečiasi į kitus Lietuvos miestus. Pirmasis „Pasiskaitymų“ vakarėlis įvyko 2024­aisiais prieš pat Jonines. Kaip ir tikrame vakarėlyje, skambėjo muzika – didžėjė Sibilë parinko grojaraštį, padedantį sutelkti dėmesį. Dalyviai, nusispyrę batus, tiesėsi pledus ant žalios Bernardinų sodo žolytės ir taisėsi ramiai paskaityti, susirangę patogiausiomis pozomis.

Vakarėlių vietos – netikėtos ir įkvepiančios. Žmones su knygomis rankose buvo galima pamatyti susėdusius MO muziejaus laiptuotoje terasoje, Sapiegų rūmų parke, jie rinkosi „Betono fabrike“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė ir Beatričės namuose. Romantiškas traukinio ratų dundėjimas akompanavo vakarėliui su išvyka į Rykantų istorinį paštą, o legendinė Palangos vasaros skaitykla vakarotojams dovanojo nepamirštamą lėto laiko patirtį tarp knygų lentynų, bendraminčių ir šimtamečių medžių. Galiausiai, tarsi įsidrąsinus, buvo suorganizuotas visos dienos tyliojo skaitymo renginys idiliškame gamtos patirčių centre „Sanctum“. Kolektyvinio skaitymo galia kartu su joga, augaliniu maistu, minčių išrašymu ir sąlyčiu su gamta veikė tarsi jėgų atkūrimo kokteilis sanatorijoje. Plepėti su kaimynais, kaip ir naudotis telefonais, „Pasiskaitymuose“ būtų blogas tonas. Tiesa, jei labai norisi, galima tai daryti tarp skaitymo sesijų, kurios paprastai trunka apie pusvalandį. O štai gurkšnoti ar triaukšti ką nors skanaus sulindus į knygos puslapius – visada prašom, juk vakarėlyje turi būti smagu!

Kuo skaitymo vakarėliai skiriasi nuo susitikimų knygų klubuose?

Monika: Knygų klubai dažniausiai buria bendraminčius, draugus, panašias knygas mėgstan­

čius skaitovus. „Pasiskaitymų“ pokalbių ratuose atsiskleidžia tai, ko nepatirtum būdamas tik savo burbule. Tarkime, mane nustebina, kiek daug jaunimo skaito fantastikos knygas. Kartu išgirsti, kodėl žmogus pasirinko knygą, kas jį ar ją sujaudino. Tai daug maloniau, negu spręsti apie knygą iš viršelio ar atsiliepimų internete.

Ieva: Abi su Monika lankome knygų klubą, kurio kontekste tyliųjų skaitymo vakarėlių formatas atrodo labai natūrali tąsa. „Pasiskaitymai“ gimė iš labai žmogiško jausmo – ilgesio leisti laiką su knyga lėtai, nes tai suteikia gilesnę skaitymo patirtį. Vakarėliuose nėra spaudimo būti iškalbingam ar išmanyti literatūrą.

Ar lietuviški „Pasiskaitymai“ vyksta taip pat, kaip gimtajame Niujorke?

Monika: Niujorkietiškus skaitymo vakarėlius mačiau tik instagrame, kur įspūdžiais savo profilyje dalijosi mudviejų bendra pažįstama Ilma. Išsiaiškinome, kad juos organizuoja „Reading Rhythms“. Susisiekėme, tačiau mums atrašė, kad laiko ir resursų tarptautinei plėtrai kol kas nėra. Taigi, nusprendėme, kad padarysime pačios. Juk abi, galima sakyti, gyvename su knygomis – labai mėgstame tiek skaityti, tiek diskutuoti apie knygas su draugais. Be to, abi turime organizavimo patirties. Ir, kas labai svarbu – mudviem buvo ir tebėra lengva bei paprasta įgyvendinti savo iniciatyvą.

Ieva: Pirmasis įspūdis pamačius nuotraukas iš Niujorko buvo labai stiprus: žmonės paprasčiausiai sėdi ir skaito, bet tai atrodo tarytum performansas ar ritualas. Dabar jau turime vaizdų iš lietuviškų skaitymo vakarėlių, kuriuose atsispindi ta pati begalinė ramybė ir bendrystė. Mums buvo svarbiausia sukurti priimančią erdvę, parinkti skaitymui tinkamą grojaraštį ar pasikviesti muzikos atlikėją, švelniai lydėti per procesą ir stebėti laiko ribas, o visa kita įvyko savaime.

Ne vienam gali kilti klausimas: kodėl turėčiau kažkur eiti, kai knygą galiu paskaityti ir namie?

Monika: Skaitančių žmonių Lietuvoje daug, bet nuolatos girdime, kaip visiems sunku rasti laiko, ypač tuo skundžiasi turintys mažų vaikų. O kai žinai, kad bus renginys, kuriame norėtum dalyvauti, mobilizuojiesi. „Pasiskaitytojus“ vienija tai, kad visi nori sugrįžti ir vėl skaityti kartu. Po renginio visada būna užduodamas klausimas – tai kada ir kur kitas kartas? O mes turime daug idėjų, nes kiekviena vieta ir kiekvienas formatas pritraukia vis naujų žmonių.

Ieva RekštytėMatuliauskė (kairėje) ir Monika Skaržauskaitė

Ieva: Kadangi mūsų dėmesys tapo ypač fragmentuotas, norint panirti į gilaus skaitymo būseną, reikia pastangų. Pastebėjome, ir ne vienas dalyvis liudijo, kad skaitymo vakarėliuose dėmesys susitelkia tarsi savaime. Skaitydami knygą tam tinkamoje erdvėje, neblaškomi pašalinių dirgiklių, aktyvuojame smegenų tinklus, atsakingus už vaizduotę, introspekciją, empatiją. Iš pradžių šiek tiek dvejojau, ar žmonės išdrįs pasitikėti formatu, kur nėra jokios programos, ar jie norės sugrįžti. Tačiau paaiškėjo, kad daugeliui smalsu patirti skaitymą vis kitose vietose. Be to, vakarėlių programos skiriasi.

Ką jums pačioms suteikia kolektyvinis skaitymas?

Kolektyvinio skaitymo tyla yra labai šilta, gyva ir maloni būti. Fiziniu lygmeniu pajunti, kad įteikei sau kokybišką dovaną.

Monika: Jausti bendrystę, kai keliasdešimt žmonių be jokio ypatingo raginimo susirenka pabūti kartu ir tiesiog skaito, – tai tikra magija! Niekada nenurodome, kokio žanro knygą skaityti, bet pastebime, kad dažniausiai atsinešamos tos, kurių vis nebuvo progos atsiversti, nors labai norėjosi. Yra žmonių, kuriuos „Pasiskaitymuose“ jau esu sutikusi bent penkis kartus, bet nežinau, nei ką dirba, nei koks vardas. Tik žinau, ką skaito. Tai netgi labai romantiška. Kai renginius darome atvirose vietose, tarkime, parkuose, tai tikrai daug žmonių stovi, žiūri ir bando suprasti, ką veikiame. Kartais tokius žmones pakalbiname. Iš jų buvo ne vienas, spontaniškai prisijungęs paskaityti drauge. Ieva: O taip! Žiūrėti į skaitantį žmogų – tai tarsi stebėti tekantį vandenį ar degančią ugnį. Tai ramina ir niekada nenusibosta. Kolektyvinis skaitymas performatyvus, bet ne dirbtinai – jis tiesiog yra gražus. Kai pirmąkart kartu su dalyviais įkritau į gilų skaitymą, apėmė visiškai naujas, netikėtai kūniškas pojūtis. Tiesiog fiziniu lygmeniu pajutau, kad įteikiau sau labai kokybišką dovaną. Kolektyvinio skaitymo tyla yra labai šilta, gyva, maloni būti. Tas jausmas kartojasi kiekviename vakarėlyje. Ne kartą mačiau, kaip pasireiškia empatiškoji skaitymo funkcija, apie kurią kalba gilųjį skaitymą tyrinėjanti mokslininkė Maryanne Wolf. Mūsų renginiuose žmogų pažįsti per jo pasirinktą knygą, o išgirdus įžvalgas pokalbių ratuose, empatija tik dar labiau sustiprėja. Man atrodo, esame pasiilgę tokio buvimo kartu, kai nereikia formuoti įvaizdžio ar dalyvauti tinklaveikoje. Kartais tiesiog norisi pajusti paprastą, neįpareigojančią ir nevarginančią žmogišką bendrystę.

Ana TREŠČINA

Nuo stebuklingos piliulės iki Achilo kulno

Kur slypi mūsų smegenų

Achilo kulnas, kas veikia mūsų smegenis tarsi stebuklinga piliulė ir kodėl verta skaityti knygas – atsakymų į šiuos

ir daugelį kitų klausimų ieškojome kartu su pasaulinių bestselerių

autoriumi, žymiu švedų psichiatru Andersu HANSENU.

KKalbant apie smegenų sveikatą, dažnai nuskamba: daugiau judėk, gerai miegok, mažiau stresuok, ir tavo galva veiks gerai. Ar tikrai užtenka tokių paprastų dalykų?

Puikiai prisimenu vieną akimirką prieš 25 metus, kai sėdėdamas Karolio instituto autopsijos kabinete rankose laikiau 84­erių vyro smegenis. Visi jo prisiminimai, visos emocijos, galiausiai – visas to žmogaus gyvenimas vyko organe, kuris atsidūrė mano delnuose. Vaizdas atmintyje toks ryškus, lyg tai būtų įvykę tik vakar. Tą akimirką labai aiškiai suvokiau, kad ir mano visas gyvenimas vyksta smegenyse. Ir kad smegenys, lygiai kaip mūsų širdis, inkstai, kepenys bei visi kiti organai, turi paskirtį. Svarbiausia galvos smegenų funkcija – saugoti mus, kad išgyventume. Todėl smegenys nerodo pasaulio tokio, koks jis yra. Taip pat nerodo mūsų pačių tokių, kokie esame. Jos rodo mus ir pasaulį taip, kad mus apsaugotų. Žinoma, kaip sakote, galima apibendrinti: „Norint rūpintis savo smegenimis, reikia mankštintis, nepamiršti miegoti, per daug nesijaudinti, riboti laiką prie ekranų ir nevartoti per daug alkoholio.“ Visi žmonės tai žino, aš apie tai rašau savo knygose, tai ne naujiena. Tačiau ar aiškiai suvokiame, kad smegenys – kartu ir organas, kuriantis mūsų egzistenciją?

Tik gerai suprasdamas šį faktą, į labai paprastus dalykus imi žiūrėti visai kitaip. Tai patyriau aš pats ir daugelis mano pacientų.

Kita vertus, smegenys neretai kelia jaudulį tada, kai iš tikrųjų nėra jokios grėsmės. Kodėl jos mūsų neklauso, kai liepiame nurimti?

Teisingai sakote, kad mes negalime visiškai kontroliuoti smegenų. Tai beveik tas pats, kaip plaukti laivu, kurį irkluoja po deniu susėdusi įgula, – mes nematome paties darbo, tik jo rezultatą. Tačiau tai niekaip nepaneigia žinių svarbos. Tarkime, įvairūs psichikos negalavimai, tokie kaip depresija, ne­

rimo sindromas, bipolinis sutrikimas ar šizofrenija, linkę atsinaujinti, todėl pacientai vėl ir vėl sugrįžta į gydytojo kabinetą. Visi gydytojai psichiatrai su tuo susitaiko, aš irgi taip dariau, kol pastebėjau dėsningumą – sportuojantieji į mano kabinetą sugrįždavo kur kas rečiau, o kartais ir niekada nebepasirodydavo. Tai galėjo būti sutapimas, tačiau mano prielaidą patvirtino ne vienas mokslinis tyrimas. Tai ir buvo priežastis, paskatinusi mane parašyti knygą „Treniruokite smegenis“. Buvau visiškai tikras, kad, laikydamiesi mankštos režimo, žmonės sau daro didžiulę paslaugą.

Visos jūsų knygos įsitvirtina bestselerių pozicijose. Atradote sėkmės formulę?

Kai pasirodė „Treniruokite smegenis“, žmonės pradėjo stabdyti mane gatvėje ir pasakoti, kad ją perskaitę ėmė sportuoti. Tokius atsiliepimus girdėti buvo fantastiška! Mano didelei nuostabai, knygą nusipirko beprotiškai daug – net septyni procentai Švedijos gyventojų. Jaučiausi taip, lyg būčiau tapęs gydytoju tūkstančiams žmonių, kurių daugumos niekada nesutiksiu. Pajutau, koks galingas gali būti mokslas, jeigu sugebi perteikti žinias taip, kad jas visi galėtų suprasti. Žinios gali paveikti mūsų elgesį, motyvuoti imtis sveikatai naudingų pokyčių, kad gyventume ilgiau ir būtume sveikesni. Ir vis dėlto iki šiol nepaliauju stebėtis, kiek daug žmonių domisi tuo, ką aš kalbu ir rašau.

Visiems smalsu, kaip gyvena tie, iš kurių knygų mokomės gyventi mes. Kokia jūsų kasdienybė, savaitgaliai ir šventės?

Man svarbiausia gerai išsimiegoti. Alkoholio vartoju labai retai, galima sakyti, beveik nevartoju. Kiekvieną dieną sportuoju. Tik jokiu būdu nesakau, kad visi turėtų taip daryti. Nenoriu niekam aiškinti, kaip turėtų gyventi, ir kai apie tai mąstau,

prisimenu legendinį Hansą Roslingą, visuomenės sveikatos profesorių Karolio institute, kuris sakė: jeigu tavęs klausosi labai daug žmonių, kalbėdamas turi būti itin atsargus. Nemanau, kad anuomet iš tikrųjų supratau, ką jis turėjo omenyje, bet dabar suprantu ir visada jaučiu didžiulę atsakomybę, kalbėdamas apie mediciną ir sveikatą, todėl neprimetu skaitytojams sprendimų. Žinios motyvuoja imtis pokyčių ir leidžia apsispręsti, kam savo gyvenime teiksi pirmenybę – eisi į darbą pėsčiomis ar bėgsi maratoną, o galbūt tau svarbiausias dalykas bus miegas. Ne visi gali mankštintis kiekvieną dieną. Bet galbūt jie gali eiti į darbą pėsčiomis?

Išjungsi ekraną valanda prieš miegą ar ne – tai tik tavo reikalas, nes viskas individualu. Tačiau turi suprasti savo veiksmų logiką. Dėl to visada pabrėžiu, kad svarbu suprasti save neurobiologiniu požiūriu.

Akcentuojate žmonijos evoliucijos įtaką mūsų smegenims. Kodėl ji tokia svarbi?

Mūsų protėviai gyveno pasaulyje, kuris buvo labai pavojingas. Jiems niekada neužteko maisto ir kitų resursų, trūko saugios užuovėjos ir panašiai. Jausdami nuolatinę stoką žmonės buvo priversti siekti vis daugiau ir daugiau. Tai padėjo išgyventi visai homo sapiens rūšiai. Mus iki šiol valdo tie patys išgyvenimo instinktai. Iki šiol juos turime, nors aplinka, kuriai jie buvo pritaikyti, labai pasikeitė. Dabar tai – pertekliaus pasaulis, kuriame išgyvenimo instinktai nebūtinai daro mus laimingus. Smegenys mums krečia pokštus, reikalaudamos to, ko iš tikrųjų nereikia, tarkime, persivalgyti. Mes per daug lepinamės. Ženkime žingsnį atgal ir paklauskime savęs: ar tai, ko noriu, tikrai nuves mane tinkama linkme? Gerai apmąstytas ir žiniomis pagrįstas atsakymas gali padėti išsivaduoti iš instinktų valdžios.

Atrodė, kad priprasime skaityti ekrane, bet taip nėra. Popierinė knyga vis dažniau nugali ekraną.

Ką pasakytumėte apie padidintą kitų dėmesį kaip žmogus, kurio pečius užgriuvo populiarumo našta?

Buvo malonu gauti dėmesio, bet nepajutau priklausomybės nuo jo. Galbūt viskas būtų susiklostę kitaip, jei būčiau išgarsėjęs dvidešimtmetis, bet man tuo metu buvo keturiasdešimt. Mano iššūkiai buvo kitokie. Iš pradžių atrodė, kad niekas pernelyg nesikeičia, nes rašymą derinau su įprastu psichiatro darbu, o mokslo populiarinimu niekada neplanavau užsiimti tokiu dideliu mastu, kaip yra dabar, kai rašau knygas ir straipsnius, kuriu autorines televizijos laidas apie smegenų veiklą, kuriose daugiausia dėmesio skiriama evoliucinei psichologijai ir praktiniams psichikos sveikatos gerinimo būdams. Teko apriboti darbą su pacientais, nes ėmė trūkti laiko. Į visus prašymus norėjosi atsakyti „taip“, bet teko išmokti daug kam sakyti „ne“ ir pirmiausia pasirūpinti savimi, antraip būtų nukentėjusi mano psichikos sveikata. Pajutau ir tai, kad rašytojo darbas – labai uždara veikla, nes tiesiog sėdi ir rašai. Nebuvau įpratęs tiek daug laiko leisti vienas, nes dirbdamas gydytoju nuolat bendrauji su pacientais ir kolegomis. Kad nevirsčiau visišku atsiskyrėliu, dienotvarkėje numatydavau susitikimus su draugais: šiandien eisiu pasivaikščioti su tuo draugu, rytoj pietausiu su šituo ir panašiai.

Vienas iš jūsų pomėgių – skaityti knygas ir kaupti namų biblioteką.

O taip, ji didžiulė. Kiek tiksliai knygų turiu, dar nesuskaičiavau, bet tikrai gerokai daugiau nei tūkstantį. Neseniai savo bute pasistačiau naujas lentynas, į jas knygas dedu skyriais: grožinės literatūros skyrius, fizikos skyrius, Antrojo pasaulinio karo istorijos skyrius ir taip toliau. Nuo pat vaikystės man atrodė labai natūralu leisti laiką su knyga rankose, nes visada buvau smalsus, stengiausi sužinoti daugiau. Galbūt todėl, kad mano tėtis labai mėgo skaityti ir nagrinėti sudėtingus klausimus. Jis turėjo sukaupęs didelę biblioteką, po jo mirties ji liko pas mamą. Kai ją aplankau, visada pasiimu iš ten porą knygų. Neprisimenu nė vieno savo gyvenimo laikotarpio, kai nebūčiau skaitęs, bet tapęs rašytoju skaitau dar daugiau. Savo knygose man patinka kelti ir nagrinėti sudėtingus klausimus. Tikrai žinau, kad atsakymų į juos neįmanoma rasti skaitant vien psichiatrijos literatūrą, todėl tyrinėju ir kitas mokslo sritis,

tarkime, chemiją, fiziką, istoriją ir kitas. Aš taip mėgstu tai daryti, kad net nesijaučiu dirbantis. Man tiesiog malonu ir naudinga.

Kokio principo laikotės rinkdamasis, ką skaitysite?

Manau, verčiau atidžiai perskaityti kelias tikrai geras knygas, nei stengtis perskaityti kuo daugiau. Jei knyga nėra gera, nesistengiu perskaityti iki galo. O geras skaitau ir po keletą kartų. Yra tokių fantastiškų, kurias galima vis skaityti ir atrasti naujų dalykų.

Kaip manote, kuo baigsis knygų evoliucija? Dabar turime garsines, elektronines ir popierines knygas – ar pastarosios išgyvens?

Nesu tikras, kaip viskas klostysis. Dar neseniai atrodė, kad priprasime skaityti ekrane, bet taip nėra. Popierinė knyga vis dažniau nugali ekraną, ir priežastis tikriausiai ta, kad mūsų telefonuose tiek daug skaitmeninių trikdžių, kad mums sunkiau susikaupti, įsigilinti į tekstą. Jeigu tekstas labai paprastas, skirtumo nėra, tačiau jeigu nagrinėjamas sudėtingas dalykas, iš fizinės knygos išmokstama daugiau, nes geriau suprantamas kontekstas ir įsidėmima daugiau detalių. Be to, skaityti fizinę knygą – tai beveik kaip meditacija. Tad tikiuosi, kad fizinė knyga išliks ir kad žmonės pirks daugiau fizinių knygų. Bet nesu tikras, ar taip atsitiks. Galbūt bus vis daugiau ir daugiau garsinių knygų.

Garsinė knyga – patogi, ir galėtume sakyti, kad su jos atsiradimu grįžtame į savo evoliucijos pradžią, nes pirmieji pasakojimai žmonijos istorijoje buvo ne užrašyti, o papasakoti vieno žmogaus kitam. Kai kas mėgsta garsines knygas dėl to, kad klausydamasis įrašo gali užsiimti kokia nors kita veikla, tarkime, bėgioti ar išeiti pasivaikščioti, tvarkytis namuose. Judėjimas iš tikrųjų yra stebuklinga piliulė mūsų smegenims. Tačiau jeigu kalbame apie teksto suvokimą, tai skaitydami fizinę knygą lengviau sutelksime dėmesį dėl vienos paprastos priežasties – kai rankoje laikai knygą, nieko daugiau nuveikti negali. Žinoma, nėra blogai, kad klausydamiesi garso įrašo galime užsiimti įvairia veikla, bet kai tekstas sudėtingesnis, verčiau pabūti ramiai, nes tai padės giliau pasinerti į temą.

Aš pats mėgstu ir garsines knygas, ir tinklalaides. Pamatęs įdomią knygą, pirmiausia bandau suprasti, ar man reikėtų ją skaityti, todėl inter­

nete susirandu ir pasiklausau interviu su jos autoriumi. Jei autoriaus nagrinėjama pagrindinė mintis mane tikrai sudomina, skaitau fizinę knygą. Tad, mano atveju, laimi įvairių formų derinys.

Kokios knygos jūsų namų bibliotekoje užima garbingiausias vietas?

Be dalykinės literatūros, skaitau ir daug klasikinių grožinių kūrinių. Šiuo metu – Mary Shelley „Frankenšteiną“, jis yra nuostabus. Visi turėtų jį perskaityti dabar, kai tiek vyksmo dirbtinio intelekto srityje. Toje knygoje užduodami keli labai rimti, gilūs filosofiniai klausimai. Taip pat esu didelis Johno Steinbecko gerbėjas, jo knygas skaičiau iš naujo daug kartų.

Taip pat skaitau viską, ką išleidžia amerikiečių mokslininkai Robertas Sapolsky ir Jaredas Diamondas. Kelios pastarojo knygos apie žmogaus evoliuciją ir prigimtį išties fantastiškos. Viena jų vadinasi „Ginklai, mikrobai ir plienas“. Už ją 1998­aisiais autorius gavo Pulitzerio premiją. Knygoje keliamas milžiniškos svarbos klausimas, kodėl vienos šalys yra turtingos, o kitos skursta. Skaičiau ir galvojau: „Velnias, ir kaipgi jis išdrįso parašyti tokią knygą?“ Juk tam, kad išsikeltum tokį sudėtingą klausimą ir bandytum rasti atsakymą, reikia būti detaliai išnagrinėjus ekonomiką, istoriją ir daugelį kitų sričių. Be galo juo žavėjausi, bet tuomet pasakiau sau: ką gi, jei jis gali tai padaryti, galbūt galiu ir aš? Buvo smagu, kai į laidą pasikviečiau žymųjį istorijos profesorių Yuvalį Harari, ir jis prisipažino, kad jam skaitant Jaredą Diamondą nutiko lygiai tas pats. Jis taip pat manė, kad nagrinėti didžius klausimus yra nuostabu, nes akademinėje bendruomenėje to daryti neskatinama. Paprastai mokslininkai susitelkia į labai labai siaurus klausimus. Ir, žinoma, taip turi būti, kad mokslas progresuotų. Vis dėlto labai svarbu turėti ir tokių žmonių, kurie iš tikrųjų pasistengtų suprasti bendrą vaizdą.

Jau turite išsikėlęs dar vieną klausimą, kurį ketinate nagrinėti savo būsimoje knygoje?

Vienas iš dalykų, apie kurį nuolat susimąstau: kodėl tiek daug noriu, bet nejaučiu tikro pasitenkinimo, kai tai gaunu? Kodėl mano norai begaliniai? Kodėl niekada nejaučiu pilnatvės? Neuromokslas tai aiškina dopamino sistemos aktyvumu. Dėl šios sistemos veiklos mūsų norai yra tarsi traukinys, kuris niekada nesustoja. Mes galime norėti net ir nelabai patinkančių dalykų vien

TRENIRUOKITE SMEGENIS

Viskas, ką jums reikia žinoti apie fizinio aktyvumo įtaką mūsų smegenų veiklai, dėmesiui, kūrybiškumui ir atminčiai.

ADHD – DIAGNOZĖ AR SUPERGALIA?

Už negebėjimo susikaupti slypi daug gerų dalykų – kodėl taip yra, suprasite skaitydami šią knygą.

LIŪDNOS SMEGENYS

Mokslininko žvilgsnis į depresiją ir nerimą per žmogaus smegenų evoliucijos prizmę.

todėl, kad jiems veikiant išsiskiriantys endorfinai suteikia trumpalaikį pasitenkinimą. Smegenys yra fantastiškos, bet kodėl taip dažnai mus klaidina? Kodėl mūsų norams nėra galo, o džiaugsmas išsisklaido it dūmas? Kodėl atmintis iškraipo mūsų prisiminimus? Kodėl dažnai reaguojame pernelyg emocingai? Kodėl nuolat skirstome pasaulį į „mus“ ir „juos“? Būtent apie tai mąstau ir jau dvejus metus rašau knygą, kuri tikriausiai vadinsis „Smegenų Achilo kulnas“. Man regis, visais laikais žmogus mėgino įminti savo prigimties mįslę ir ją nagrinėjo pasitelkdamas meną, kurdamas knygas, o vėliau ir filmus. Dabar, kai mums padeda ir neuromokslas, žmonija turbūt pirmą kartą per visą savo istoriją gali pažvelgti po gaubtu. Anksčiau turėjome galimybę nagrinėti tik save ir savo pažįstamus, o dabar galime pažiūrėti kur kas plačiau ir apžvelgti visą sielos mechanizmą – stebėti, kaip jis veikia, ir suprasti, kad veikia kitaip, nei manėme. Tai nepaprastai įdomu. Klausinėjau kolegų, draugų, tyrėjų ir gydytojų, kodėl, jų nuomone, mums reikalingos smegenys. Atsakymų buvo įvairiausių: kad būtume kūrybingi, kad galėtume įgyti patirties ir ją prisiminti, kad galėtume išgyventi emocijas ir panašiai. Iš tikrųjų visi šie atsakymai – neteisingi. Smegenims nerūpi mūsų laimė ar gebėjimas mąstyti. Pagrindinis šio organo uždavinys – nuvesti mus gyvus į rytojų. Šiuolaikinis pasaulis išryškino mūsų galvoje įtaisytos išgyvenimo mašinos silpnąsias vietas ir parodė, kur jos Achilo kulnas.

NARŠYMO METAS

Knyga apie tai, kaip pažaboti technologijų įtaką smegenims.

Neaprėpiama knygų įvairovė – ką skaitysite jūs?

Nepriekaištingai sukurti fantastiniai pasauliai, intriguojantys trileriai ir tikros istorijos – sau įdomią knygą ras kiekvienas. Didžiausia šalies leidykla „Alma littera“

Vilniaus knygų mugėje pristato platų įvairiausių žanrų kūrinių asortimentą – nuo populiariosios istorijos iki gyvenimą keičiančios saviugdos.

Nuo LDK iki šių dienų

VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS 2026 SVEČIAS

Lucyna Olejniczak „Karalienės Lelijos. Seserys“

Į Vilniaus knygų mugę atvykstanti

Lucyna Olejniczak meistriškai pasakoja apie dviejų jaunų merginų Mildos ir Amalijos gyvenimą Vavelio pilyje, kur verda intrigos. Romanas, kuriame susipina XIV a. Lietuvos ir Lenkijos istorija, – pirmasis viduramžių sagos tomas. Vertė Kazys Uscila.

Eimandas Gudas, Žilvinė Petrauskaitė „Kilmės viršūnėse“

Skaitytojų pamiltas istoriko Eimanto Gudo ir žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės duetas pristato ketvirtąją knygą. Ankstesni darbai – „Gedimino kraujas“, „Mėlynas kraujas“ ir „Ambicingos ir įtakingos“ – sulaukė didžiulio populiariosios istorijos mėgėjų dėmesio. „Kilmės viršūnėse“ pasakojama apie žymių giminių – Oginskių, Kęsgailų, Goštautų ir kitų – kopimą į diduomenės viršūnes, apie laikus, kai mažai skyrėmės nuo Vakarų Europos aristokratijos.

Simonas Jazavita „Didieji Lietuvos istorijos mitai“

Kiek žmonių – tiek nuomonių. Taip pat ir su istorija – prie švenčių stalo prasidėjusi diskusija neretai pasibaigia ginču, o kaipgi buvo iš tikrųjų? Jaunosios kartos istorikas Simonas Jazavita siekia atskleisti tiesą ir paneigti mitus.

Kur iš tikrųjų dingo Vytauto Didžiojo karūna? Ar Kaunas tikrai buvo lietuviškiausias tarpukario miestas? Kiek to, ką žinome, yra išgalvota, o kurie neįtikėtini faktai – gryna tiesa?

Ingrida Jakubavičienė „Namai“

Kaunas tarpukariu: žmonių likimai, namai ir užrašyti prisiminimai dažnai atskleidžia kur kas daugiau nei sausi faktai. Žymi istorikė, muziejininkė ir begalės istorinių knygų autorė Ingrida Jakubavičienė kviečia pažinti laikinosios sostinės kasdienybę – įsisukusią butų krizę, medinius šaligatvius ir net virėjų, tarnaičių bei kambarinių „nematomą“ darbą. Knygoje gausu asmeninių prisiminimų, papildytų architektūros istorikų tyrimais ir to meto spaudos fragmentais.

Algis Bitautas „Atminties karai“

Istorikas, mokytojas ir bestselerio „Mokytojo išpažintis“ autorius dr. Algis Bitautas kviečia nagrinėti nepagražintą praeitį, pažvelgti į vis dar neužgijusias XX a. Lietuvos istorijos žaizdas. Ką daryti su tarybiniais rašytojais, kurių kūryba užaugino ištisas kartas? Su komunistais, vėliau tapusiais nepriklausomos Lietuvos kūrėjais? Brėžti ribą tarp išlikimo ir išdavystės sunku, tačiau nuo sudėtingos, kartais žiaurios, bet tikros istorijos nusisukti negalime.

Alice Winn

„In memoriam“

Užsienio autorių bestseleriai

Šis istorinis romanas, apdovanotas

„Waterstones Debut Fiction“ prizu, nukelia į 1914-uosius – Pirmojo pasaulinio karo metus. Tarp saugių mokyklos sienų Gontui ir Elvudui karas tėra herojiški bendraamžių žygdarbiai laikraščių „In memoriam“ skiltyse. Šiuo metu jų kova – vienas kitam auganti simpatija, kurią renkasi nuslėpti. Atsidūrus karo fronte, idealizuoti didvyriškumo vaizdiniai subyra, o laiko žodžiams, kurių iki šiol nedrįso ištarti, lieka vis mažiau. Vertė Gabrielė Šilobritaitė.

Kaliane Bradley

„Laiko ministerija“

Asako Yuzuki „Sviestas“

Istorija apie tai, kaip kulinarė viliojo vienišus verslininkus namuose gamintais patiekalais, – neišgalvota. Šis romanas tapo kultinis Japonijoje ir laimėjo „British Book Awards 2025“. Užsispyrusi žurnalistė Mačida tikisi, kad pokalbiai apie gastronomiją atvers užsispyrusios žudikės širdį, tačiau tyrimo metu atranda svarbių tiesų ir apie save pačią. Vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas.

VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS 2026 SVEČIAS

„Goodreads“ skaitytojų išrinktas geriausias mokslinės fantastikos romanas, kupinas romantinės komedijos elementų. Eksperimentinis projektas kelia klausimą – kaip atvykėliams iš praeities seksis gyventi XXI amžiuje? Kaip Viktorijos laikų Arkties tyrinėtojui sekasi mokytis politinio korektiškumo? Istorijos tėkmė netikėtai pasikeičia, kai tarp keliautojo laiku ir eksperimento pagalbininkės Adelės užsimezga sudėtingi jausmai. Vertė Bronislovas Bružas.

Carissa Broadbent „Gyvatė ir nakties sparnai“

Pavojingi vampyrai, negailestingos išlikimo žaidynės, juodoji magija ir nesibaigiančios intrigos – „New York Times“ bestselerių autorės dovana romantinės fantastikos mėgėjams. Mirtingajai vampyrų karaliaus įdukrai Orajai įprasta gyventi pasaulyje, kuriame trokštama jos mirties. Tačiau ji pasiryžusi būti daugiau nei auka – ji nori laimėti mirties deivės rengiamas legendines žaidynes. Tai – pirmoji serijos „Najaksijos istorijos“ knyga. Vertė Viktorija Uzėlaitė.

Brandon Sanderson „Jumė ir košmarų tapytojas“

Tai istorija, kuri patiks tiek ištikimiems rašytojo gerbėjams, tiek pirmą kartą atrandantiems jo kūrybą. Fantastinėje visatoje gyvenantys Jumė ir Tapytojas, kilę iš skirtingų pasaulių, netikėtai susitinka. Iki tol vieniši, jie atranda ryšį ir bando atitaisyti patirtą neteisybę. Tačiau ar pavyks išsaugoti trapią jų pasaulių pusiausvyrą ir išgelbėti savo bendruomenes nuo katastrofų? Vertė Kristina Lukoševičė.

Henrik Fexeus „Auka“

Skandinaviškų trilerių gerbėjų dėmesį patrauks mugėje besisvečiuojančio garsaus švedų mentalisto Henriko Fexeuso naujos serijos knyga, kurioje pasakojama apie Davidą – vieną dieną sulaukusį laiško iš merginos, kuri teigia žinanti tiesą apie jo vaikystę. Smalsumas priverčia jį susisiekti su mergina, tačiau, jai dingus, Davidas tampa pagrindiniu įtariamuoju, o pavojus ima grėsti ne tik jam, bet ir jo artimiesiems. Vertė Virginija Jurgaitytė.

Lisa Ridzén „Kai gervės skrenda į pietus“

Ieškantiems jautrios, susimąstyti verčiančios istorijos – metų knyga Švedijoje tapęs romanas apie garbaus amžiaus poną Bo, ramiai leidžiantį dienas namuose, kur lankosi tik slaugos komanda. Bo norėtų atkurti šiltą ryšį su sūnumi, tačiau šis vieną dieną pareikalauja atiduoti šunį – bene vienintelį senuko džiaugsmą. Ar jis tikrai toks kietaširdis? Vertė Virginija Jurgaitytė.

Roxie Nafousi „Pasitikėjimas savimi. 8 žingsniai, padėsiantys suprasti savo vertę“

„Manifestavimo karaliene“ tituluojama saviugdos trenerė moko pasitikėjimo savimi – pagrindo, suteikiančio drąsos svajoti, bandyti ir kurti trokštamą gyvenimą, kuris daugeliui mūsų atrodo visai nepasiekiamas. Bet ar tai tiesa? Pasitikėjimas savimi nėra įgimtas, veikiau tai mūsų santykis su pačiu savimi, kurį galime ugdyti – tam autorė suteikia 8 kertinius patarimus. Vertė Ieva Sakalinskaitė.

ISTORIJA,

TIKROJI LAISVĖS KAINA: ARVYDO

JUOZAIČIO

ŽVILGSNIS Į SĄJŪDĮ IR LIETUVĄ ŠIANDIEN.

KNYGA, KURIĄ BANDO KLASTOTI. KURIĄ BANDO UŽDRAUSTI

Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Sąjūdis daugeliui tapo istorijos vadovėlių skyriumi, simboliu ar miglotu prisiminimu. Filosofas, rašytojas ir vienas iš Sąjūdžio ideologų Arvydas Juozaitis siūlo kitą perspektyvą – nemitologizuotą, nepatogią ir, jo paties žodžiais, tikrą istoriją.

Šis pokalbis – ne knygos pristatymas, o bandymas susitikti su istorija tokia, kokia ji buvo: su pasirinkimais, klaidomis, rizika ir atsakomybe. Nors šių metų Knygų mugės programoje knygos pristatymui salė nebuvo skirta, autorius visas mugės dienas bus leidyklos „Obuolys“ stende, pasirengęs pokalbiui su skaitytojais.

Ant knygos viršelio pavaizduotas Jūs Nepriklausomybės aušroje ir dabar –žiūrintis į save jauną. Ką vyresnis Juozaitis patartų jaunam Juozaičiui?

Patarti? Neįmanoma nieko patarti – geriau patylėti. Gyvenimo upė yra tokia nenuspėjama, tokia srauni, kupina sietuvų ir slenksčių, kad už kiekvieno posūkio laukia vis kiti krantai. Tačiau upė – ta pati.

Susiformavus charakteriui ties dvidešimties metų riba, žmogus mažai ką begali pakeisti. Gyvenimas – tai charakterio indo pripildymas. Ne planų, ne deklaracijų, o būtent charakterio.

Knyga pavadinta „Tikra Sąjūdžio istorija“. Ko turėtų tikėtis skaitytojas?

Politika man niekada nebuvo karjeros ar valdžios klausimas. Politika – tai piliečio moralės balsas. Kiekvienas savo tėvynės žmogus

yra politikas, nes politika – tai mano miestas, ne svetimųjų.

Mano kartai teko įveikti prievartą, inerciją ir baimę. Tai ir buvo politika. Sistemos keitimas – politika. Tačiau žmonių valdymas savo naudai, pasisotinimas valdžia – ne man. Sąjūdžio idėjų nešimas buvo kitas dalykas. Jei tai vadinama politika – tebūnie.

Svarbiausia, kad kuo daugiau žmonių suprastų: Lietuva egzistuoja tik tol, kol ji yra čia. Priešingu atveju liks tik „globali Lietuva“ –o tai reiškia, kad Lietuvos nebeliks.

Knygos pradžioje rašote, kad ilgai vengėte imtis Sąjūdžio istorijos. Kodėl dabar atėjo tam laikas?

Viską padaro laiko jėga. Ateina laikas –ir reikia rašyti. Mes ne amžini, o aprašytas gyvenimas pereina į aukštesnį būties aukštą –į išlikimą.

Svarbiausia, kad kuo daugiau žmonių suprastų: Lietuva egzistuoja tik tol, kol ji yra čia. Priešingu atveju liks tik „globali Lietuva“ – o tai reiškia, kad Lietuvos nebeliks.

Tas išlikimas yra būtinas Lietuvai, jei ji nori gyventi. Ne kaip teritorija, ne kaip administracinis vienetas, o kaip istorinis subjektas.

Jūs rašote, kad 1988–1991 metais „Sąjūdis sugiedojo laisvės giesmę“. Ar ši energija dar gyva šiandienos Lietuvoje?

Deja, ji išsekusi – argi neaišku? Gyvenimo lygis aukščiausias, koks kada nors buvo, bet katastrofiškai nykstame. Gimsta kelis kartus mažiau, nei miršta. Jaunų žmonių mažėja, užsidaro bažnyčios.

Kalbama apie viską – tik ne apie šeimą, vaikus, tęstinumą. Gyvenimo pilnatvė yra gyvybės tąsa. Kai dingsta gyvybės instinktas, kai nutraukiamas tėvų ir senelių siūlas, kyla klausimas: kas suteikė tokią teisę?

Sąjūdžio laikais nuolat kartojome: laisvės siekiame savo vaikams. Pasiekėme. O dabar –ar jie bus?

Tiek skaitytojų įsigijo knygą per pirmą mėnesį

5000

„Tikra Sąjūdžio istorija“ –tai asmeninis, intelektualiai aštrus ir nepatogus pasakojimas apie laiką, kuris suformavo dabartinę Lietuvą.

Arvydas Juozaitis visas Knygų mugės dienas bus leidyklos „Obuolys“ stende.

Ką Jums reiškia žodis „tikra“ knygos pavadinime? Ar istorijoje apskritai įmanoma objektyvi tiesa?

Tai ne „tikroji“, o būtent tikra – nesumeluota istorija. Be patogaus nutylėjimo. Be vėlesnių korekcijų. Istorijoje galima ne turėti tiesą, o jos siekti. Aš siekiau pasakyti tai, ką mačiau, patyriau ir už ką esu atsakingas.

Atviras kalbėjimas apie klaidas – taip pat patriotizmo dalis.

Ar ši knyga – užbaigtas pasakojimas?

Ne. Mažiausiai dar dvejus metus reikės arti ir akėti. Į vieną knygą tas darbas netilps. Tai tik pirmoji dalis.

KITAS GYVENIMAS

Ilgametis televizijos žurnalistas ir Lietuvos krepšinio metraštininkas Vidas Mačiulis pirmą kartą ryžtasi atviram pasakojimui apie tai, kas liko už viešo įvaizdžio. Tai knyga apie gyvenimą tarp principų ir spaudimo, tarp pašaukimo ir kainos, kurią tenka už jį mokėti. Autorius pasakoja apie sovietmečio pinkles, nutylėtus biografijos faktus, profesinius konfliktus, teismus ir reputacijos ribas.

Su Vidu Mačiuliu galėsite susitikti leidyklos stende Knygų mugėje.

Knygos pristatymas kovo 1 d., 14.00 val., konferencijų salėje 5.2

TARPUKARIO LIETUVA. KAIP KAUNAS SKENDO 100 KARTŲ

Laikinoji sostinė be nostalgijos ir be legendų. Ši knyga apie Kauną, kuris gyveno tarp politinių ambicijų, socialinių įtampų ir... dažnų stichinių nelaimių. Tai ir jaunos valstybės istorija – apie miestą, kuriame valstybė buvo kuriame ne šūkiais, o sprendimais; miestą, patyrusį ne vieną išbandymą.

Su knygos autoriumi Pranu ŠarPnickiu galėsite susitikti leidyklos stende Knygų mugėje.

Knygos pristatymas vasario 27 d., 12.00 val., konferencijų salėje 1.2

POSTHUMANIZMO AMŽIUS

Knyga, kuri kviečia ne pasyviai stebėti, o mąstyti, abejoti ir atsakingai vertinti tai, kas pateikiama kaip neišvengiama pažanga, ir kelia klausimą, ar technologinė galia iš tiesų daro žmogų laisvesnį, ar pamažu atima jo savarankiškumą ir atsakomybę?

„Posthumanizmo amžius“ ne tik informuoja, bet ir pažadina vidinį dialogą – apie laisvę, atsakomybę, dvasią ir žmogaus vietą sparčiai kintančiame pasaulyje.

Su knygos autore daiVa TaMoŠaiTyTe galėsite susitikti leidyklos stende Knygų mugėje. Knygos pristatymas kovo 1d. 13 val., konferencijų salėje 1.3

Įsivaizduokite, kad pakylate nuo darbo stalo, pasidarote kavos ir patraukiate į... biblioteką. Net iš pastato niekur išeiti nereikia. Ten jauku kaip namie, stovi patogūs krėslai, o lentynos pilnutėlės

knygų. Ir tai ne svajonių vizija, o išsipildžiusi realybė – knygoms skirta poilsio erdvė veikia SEB grupės paslaugų centre. Apie tai, kaip sėkmingai komplektuoti

įmonės biblioteką, pasakoja darbdavio įvaizdžio komandos specialistė Eglė ANDREIKĖNĖ.

Biblioteka darbe

„Mūsų biblioteka – didelė ir erdvi. Ji buvo įsteigta prieš penkerius metus, kai SEB grupės paslaugų centras persikėlė į naujas patalpas. Įrengėme tylos zoną ir jaukią biblioteką, kurioje kolegos galėtų atsipalaiduoti pertraukėlių metu. Turime ir Knygų klubą. Jį inicijavo mano buvusi kolegė Simona, ir aš iškart prisijungiau, nes ir pati labai mėgstu skaityti. Neseniai nusprendėme, kad kiekvienam klubo susirinkimui vadovaus vis kitas žmogus – taip įdomiau, be to, visi galės parodyti iniciatyvą. Klubo narius neretai galima pamatyti mūsų bibliotekoje, bet tai nereiškia, kad per susirinkimus aptarinėjamos būtent ten esančios knygos. Kitą savaitę aptarsime Ray’aus Bradbury’io „451° Farenheito“.

Dalykinės, specialistams skirtos literatūros mūsų bibliotekoje mažiau, nes norime, kad darbuotojai su knyga rankoje pailsėtų, atitrūktų nuo sprendžiamų uždavinių. Ne veltui skaitymo erdvė įrengta mūsų poilsio ir tylos zonoje. Čia galima jaukiai nugrimzti patogiame krėsle ir keletą minučių panirti į knygą. Kartais to visiškai pakanka, kad galva pailsėtų. Klausiate, ar nebūna, kad eini pro biblioteką ir vėl ten matai tą patį kolegą? Na, taip dar nepasitaikė, kad kas knyga mėgintų pridengti tinginiavimą. Be abejo, geras pasakojimas gali įtraukti taip, kad, regis, laikas ištirpsta, bet knygą visuomet galima pasiimti namo. Kas kokią knygą pasiskolino, mes neregistruojame, tik diskretiškas antspaudas puslapiuose primena, iš kurios ji bibliotekos, jeigu kam nors

pasimirštų. Visi žino, kad į lentyną knygą būtų gerai grąžinti, kai tik perskaitai arba po mėnesio. Galiu patvirtinti, kad kolegų atsakomybe ir sąžiningumu pagrįsta sistema visiškai pasiteisina, nes nepastebėjome, kad lentynos ištuštėtų. Netgi atvirkščiai – darbuotojai nuolat papildo biblioteką ir nuosavomis knygomis, kuriomis nori pasidalyti ar apsikeisti su kolegomis. Nepasitaiko, kad kas nors iš namų neštų į darbą senas, nebeskaitomas knygas, kuriomis nori tik atsikratyti.

Bibliotekos lentynoms paskyrėme visą didžiulę sieną, būtų net sunku tiksliai pasakyti, kiek egzempliorių turime, bet keli šimtai tikrai yra. Rinkdami naujas knygas atsižvelgiame ir į literatūros naujienas, renkamės tiek užsienio, tiek lietuvių autorių kūrinius. Mūsų kolegų yra apie 1700, turime nemažai užsieniečių, todėl biblioteką nuolat pildome ir literatūra anglų kalba. Kai ateina laikas naujam užsakymui, paprastai darau apklausą ir pasitikrinu, kokių žanrų knygų trūksta bei ką kolegos labiausiai norėtų paskaityti. Pastarasis balsavimas mane pačią šiek tiek nustebino, nes pirmoje vietoje atsidūrė grožinės literatūros kūriniai. Antroje ir trečioje vietoje – biografijos ir autobiografijos, saviugdos knygos, savirealizacijai ir asmenybės augimui skirta psichologinė literatūra. Neseniai sulaukėme prašymų į biblioteką įtraukti ir mangos komiksų. O man pačiai patinka įvairi literatūra – neturiu vieno mėgstamo žanro, įdomu skaityti ne tik knygų naujienas, bet ir grįžti prie klasikos.“

Knygos.lt padeda įmonėms ir organizacijoms formuoti vidines bibliotekas ir skaitymo erdves.

Kriminalas, į kurį įsivėlė garsūs lietuvių aktoriai

Du lietuviams puikiai pažįstami aktoriai – Giedrius Savickas ir Vaidotas Martinaitis jau ne pirmą kartą veliasi į nusikaltimus: trečiame ir daugiausia populiarumo sulaukusiame kriminalinio-komedinio audioserialo „Seržantas Kafas“ sezone jie vėl tampa legendiniais komisaru ir seržantu, kurie spręs lietuviams kažkuo artimos, bet kartu ir egzotiškos Jungtinės Karalystės provincijos bylą. Geroji naujiena ta, kad šią bylą kartu spręsti kviečiami ir jūs – jau pasirodė visos 12 serijų, kurių kiekviena trunka apie 20 minučių ir kurias patogu klausytis kelyje į / iš darbo ar tvarkantis po namus. Apie Lenkijoje ir Čekijoje itin daug širdžių ir ausų pelniusio audioserialo atsiradimą pasakoja „Audioteka.lt“ leidybos projektų vadovė, serialo prodiuserė ir Lietuvos leidėjų asociacijos nominacijos „Metų leidybos žmogus“ nominantė Rita DRONSEIKAITĖ.

KKlausytojas turbūt pirmiausia atkreips dėmesį į mūsų rinkai gana naują žanro pavadinimą – audioserialas – kuo jis skiriasi nuo radijo teatro ar kitų formatų?

Taip, šis formatas Lietuvos rinkoje tikrai gana naujas, nors svetur jau kurį laiką įgauna vis didesnį populiarumą. Nuo radijo teatro jis labiausiai skiriasi savo tempu, o ypač – scenų, veikėjų, garso efektų gausa. Kaip ir televiziniame serialo formate, veikėjai čia keliauja per daug daugiau erdvių nei teatre, jos realistiškesnės, susitinka kur kas daugiau veikėjų (šiame „Seržanto Kafo“ sezone jų – net 18!).  Be to, kažkuria prasme, galimybių čia yra ne tik daugiau nei lyginant su radijo teatru, bet ir daugiau nei  lyginant su įprastais serialais ar filmais, kur daug ko atsisakoma

dėl brangios scenografijos ar kitų filmavimų kaštų. Čia priešingai – galimybės beribės, tiek, kiek leidžia scenarijaus autoriaus, garso režisieriaus ir klausančiojo fantazija, nes ir egzotiškos salos, ir vietos policijos komisariatas vienodai lengvai telpa įrašų studijoje.

Turbūt tai keičia ir aktorių, ir visos komandos darbo specifiką?

Teisingas pastebėjimas.  Iš vienos pusės atrodo, kad viskas lengviau, tačiau iš kitos pusės... galimybė susikviesti daugiau aktorių kartu tampa ir nelengva užduotimi,  kai reikia „susirinkti“  tas keliolika ar net keliasdešimt tikrai užsiėmusių asmenybių. Rasti visiems tinkamą laiką darbui įrašų studijoje – lyg atskira detek­

tyvinė misija (juokiasi). Kita vertus, kovoje dėl brangaus aktorių laiko kartais galime išlošti daugiau nei kiti: štai vienam iš pagrindinių aktorių susilaužius koją ir dėl to sustojus darbams vizualiuosiuose menuose, mes galėjome šį laisvą laiką puikiai išnaudoti – teliko išspręsti klausimą, kaip jį užgabenti į trečiame aukšte esančią studiją pastate, kuriame nėra lifto. Gerai, kad sėdint įrašų studijoje koja visai nepavargo!

Kuo išskirtinis yra audioserialas „Seržantas Kafas“?

Kaip jau minėjau – savo nauju, intensyvesniu įprastiniam audioturiniui formatu ir galimybe į mėgstamą turinį įsitraukti ne kartą, o visą sezoną. Taip pat tai – detektyvas su humoro prieskoniu. Nors veiksmas vyksta gana klasikinėje aplinkoje (Jungtinėje Karalystėje), audioserialo autoriai yra lenkai, taigi lietuviams scenarijaus maniera turėtų būti gana artima. (Kaip ir Škotijos sala, kurioje vyksta didelė dalis serialo veiksmo: čia nusikaltimų tiek mažai, kad byla iš karto sujaukia įprastą salos gyvenimą.)

Audioserialo galimybės beribės, nes ir egzotiškos salos, ir vietos policijos

komisariatas

vienodai lengvai telpa įrašų studijoje.

O romantikos bus?

Oi, tikrai pažadame! Jos įpūs salos pareigūnę įbalsinusi aktorė Ineta Stasiulytė.

Ar serialo klausymui reikia kažkokio ypatingo nusiteikimo?

Kaip ir prieš kiekvieną detektyvą, pirma serija pareikalaus šiek tiek susikaupimo, tačiau vėliau viskas įsivažiuoja ir sustoti nebeįmanoma. Tai jau parodė išaugęs „Seržanto Kafo“ perklausų skaičius ir klausytojų atsiliepimai. Tiesa, jaudulio ir klausimų prieš tęsiant šį projektą tikrai buvo, bet ačiū ištikimiems „Audiotekos“ draugams, kurie praeitoje Vilniaus knygų mugėje tiesiog užplūdo mūsų stendą reikalaudami dar vieno „Seržanto Kafo“ sezono ir taip padrąsino. Mums be proto svarbi jūsų nuomonė! Kviečiu klausytis audioserialo „Seržantas Kafas“ ir pasidalyti savo nuomone atsiliepimuose, arba susimojuoti „Audiotekos“ stende!

Kalbino Rūta Vyžintaitė-Lajienė

Virtuvės knygos pagal Saugirdą

Y„Yra toks posakis: „Venk žmonių, kurių namuose nėra kny gų.“ Užsukęs pas ką nors į svečius atkreipiu į tai dėmesį, bet dar akies krašteliu dirsteliu, ar virtuvės lentynoje yra re ceptų knygų. Pats jų turiu labai daug. Tarp jų yra ir lietuvių, ir užsienio autorių, labai garsių ir visai nežinomų.

Knygų galia ta, kad jos mus įkvepia. Grožinė literatūra gali būti įkvėpimo šaltinis labai įvairiose srityse, o kulinarinės kny gos labai konkrečiai kviečia kūrybos džiaugsmą patirti virtu vėje. Kai kurios kulinarinės knygos būna taip gražiai išleistos, kad gali pretenduoti į meno albumus. Man, estetui, tai labai svarbu. Be to, esu senamadiškas – mėgstu liesti knygas, var tyti puslapius, žiūrėti nuotraukas. Man patinka knygų kvapas. Kita vertus, svarbu, kad receptų knyga būtų praktiška. 2024-aisiais, kai dalyvavau Knygų mugėje kaip debiutuo jantis autorius su knyga „Skaniai gaminti gali visi“, šalimais įsikūrusiame stende pastebėjau įdomiai įrištą kulinarinę knygą. Tai buvo Running Vitos knyga „Kaip per sviestą“. Lei dėjai pasakojo, kad skaitytojai dažnai teiraujasi, ar ji nėra su plyšusi, mat atvertę viršelį mato, kaip susiųti puslapiai. O iš tiesų būtent toks įrišimo būdas – labai praktiškas, nes mais tą gaminantį žmogų išvaduoja nuo amžinos problemos, kuo prispausti puslapį, kad receptas neužsiverstų.

Yra knygų, kurioms atsiradus namuose, prasideda akivaizdūs pokyčiai. Net jei ne viskas puikiai pasiseka, virtuvėje pasireiškusi kūrybinė energija išjudina ir kitas gyvenimo sritis. Prie stalo mezgasi atviresni pokalbiai ir gimsta naujos idėjos –pradedant pomėgiais ir baigiant gyvenimo būdo pokyčiais. Kaip neapsirikti renkantis kulinarines knygas savo namų bibliotekai, pasakoja maisto gaminimo entuziastas ir dviejų kulinarinių knygų autorius Saugirdas VAITULIONIS.

Mano kulinarinių knygų favoritas – charizmatiškasis bri tų kulinaras Jamie’is Oliveris, užkrečiantis žmones aistra gaminti maistą namuose. Turiu visas jo knygas. Žvelgiant, su kokia aistra jis darbuojasi virtuvėje, apima nenugalimas noras išbandyti kurį nors iš jo sukurtų receptų. Oliverio kulinarinė filosofija šlovina paprastumą, ir aš pats ne kartą įsitikinau, kad patiekalas neturi būti labai sudėtingas, kad būtų skanus. Kai kūriau antrąją knygą „Sveikiau gaminti gali visi“, kurioje – daugybė sveikesnių ir lengvesnių recep tų, ne kartą prisiminiau Jamie’io Oliverio požiūrį į sveiką maistą ir jo aktyvią kova už sveikesnę mitybą mokyklose. Į knygą sudėjau beveik šimtą receptų ir asmeninių bei gar senybių patarimų, kaip mėgautis vienu didžiausių gyveni mo malonumų be didesnių priekaištų sau.

Niekaip negalėčiau išsiversti ir be amerikietės Marthos Stewart knygų. Ji man yra absoliuti virtuvės deivė, ir kokia ji charizmatiška! Net sunku patikėti, kad šiai fantastiškai jaunatviškai virtuvės chuliganei jau 84-eri. Stebėdamas jos veiklą suprantu, kad sukurti tokią didžiulę verslo imperiją gali tik žmogus, turintis išskirtinį talentą įkvėpti kitus.

Kai namuose yra ne viena kulinarinė knyga, atsiveria ne menkos galimybės puoduose sukurti tikrus burtus: galime jungti kelis receptus į vieną, adaptuoti, papildyti juos savo kūryba, improvizuoti. Tai nepaprastai įtraukiantis proce sas. Esu ne kartą užsikabinęs už kokio nors recepto vaiz do įrašo instagrame ir pats kuriu panašų turinį, tačiau tai greito vartojimo produktas. Jeigu patiekalas sudėtingesnis, tenka dažnai spaudinėti pauzės mygtuką, užsirašinėti arba atsukinėti vaizdą. Knyga nuo tokių nepatogumų išvaduo ja. Atsivertei puslapį su receptu – ir tau visa informacija prieš akis. Tik mokykis, eksperimentuok ir patirk kūrybos džiaugsmą. Nes skaniai gaminti gali visi!“

Birutė MEDELYTĖ

Antklodė sielai

Per Antrąjį pasaulinį karą, kai viešpatavo alkis, šaltis ir vienatvė, atėjo laikas pasakoms, tik be princų ir princesių. Taip prieš aštuoniasdešimt metų atsirado ypatingas TROLIŲ MUMIŲ pasaulis.

MMagiškas, šiltas ir jaukus, šiek tiek nerūpestingas ir netvarkingas. Ten nuostabūs padarai valgo blynus miško proskynose ir verda kavą oloje, iš kurios atsiveria vaizdas į šėlstančią jūrą, gražiai dėlioja kriaukles aplink gėlių klombas ir rašo memuarus, stebi, kaip maži laiveliai plaukia upės paviršiumi, ir šoka naktiniame miške pagal lūpinės armonikėlės melodiją... Šią stebuklingą visatą sukūrė suomių dailininkė ir rašytoja Tove Jansson (1914–2001). Apvalaini, į begemotukus panašūs gyvūnėliai geromis akimis ir smailiomis ausimis Mumio vardą gavo dėl Tove pomėgio užkandžiauti naktimis. Būdama paauglė ji išvyko studijuoti tapybos į Stokholmą, apsigyveno mamos brolio šeimoje. Kartą naktį dėdė užklupo dukterėčią virtuvėje ir išrėžė pamokslą apie valgymo žalą prieš miegą. Moralas nepaveikė ir kitą kartą pričiupęs papasakojo mergaitei apie gyvenančius už viryklės trolius Mumius – senovės trolių palikuonis. Anksčiau šie glaudėsi pas žmones už krosnių kaip namų dvasios, bet atsiradus gariniam šildymui teko ieškoti naujų namų. Dabar jie naktimis išlenda iš savo slėptuvės ir pučia ledinį orą apsirijėliams į pakaušį. Įdomu, kad išvaizdą padarėliai paveldėjo iš vokiečių filosofo Immanuelio Kanto karikatūros. Karšto filosofinio ginčo su broliu metu Tove ant tualeto sienos nupiešė „baisiausią būtybę, kokią tik galėjo sugalvoti“. Laikui bėgant ji virto mielu Muminuku, šis užkariavo visą pasaulį.

Tik nebijok...

Iš pradžių Mumiai buvo juodi ir turėjo raudonas akis. Jie dažnai pasirodydavo Jansson jaunystės piešiniuose, ypač sunkiais laikotarpiais. Karo siaubų metu ji grįžo prie savo vaikystės baimių, palaipsniui jas prisijaukino, o vėliau ir nuoširdžiai pamilo.

1939 metų pabaigoje, kai Suomija su siaubu laukė sovietų invazijos ir vis labiau simpatiza­

Kai jaučiausi prislėgta, išsigandusi dėl bombardavimų ir troškau pabėgti nuo tamsių minčių, pasinerdavau į neįtikėtiną pasaulį, kuriame viskas buvo natūralu, palaiminga ir įmanoma.

vo nacistinei Vokietijai, Jansson gyvenime buvo tiek daug nerimo ir vienatvės, kad atsitiktinių piešinių nebepakako. Ji pradėjo rašyti knygą. Kūryba tapo išsigelbėjimu nuo tamsios realybės, kur „visas pasaulis virto kančių krešuliu... Kai jaučiausi prislėgta, išsigandusi dėl bombardavimų ir troškau pabėgti nuo tamsių minčių, pasinerdavau į neįtikėtiną pasaulį, kuriame viskas buvo natūralu, palaiminga ir įmanoma.“ 1944 metais Tove Jansson pagaliau pasirengė pristatyti savo herojus. Tuo metu ji buvo sėkminga ir paklausi iliustratorė, bendradarbiavo su įvairiais leidiniais, tarp jų – politinės satyros antifašistiniu Švedijos ir Suomijos žurnalu „Garm“. Jos piešta karikatūra, vaizduojanti Hitlerį kaip verkiantį kūdikį, kuriam Europos lyderiai ant padėkliukų neša vis naujas teritorijas, savo laiku buvo labai populiari. Tų pačių metų spalį žurnalo, skirto vokiečių kariuomenės išvedimui iš Suomijos, viršelyje dailininkė pavaizdavo išsigandusį Muminuką, besislepiantį nuo hitlerių minios.

Pirmoji knygelė švedų kalba (Tove kilusi iš Suomijoje gyvenusios švediškai kalbančios bendruomenės) su pačios pieštomis iliustracijomis „Mažieji troliai ir didysis potvynis“ pasirodė 1945 metais, paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais. Tačiau ką tik karą išgyvenusi šalis ją sutiko santūriai. Dingęs Muminuko tėtis ir ilgesio apimta mama priminė iš

Troliai Mumiai išlieka populiarūs, nes jie – tarsi šilta antklodė sielai, mieli padarėliai primena apie svarbiausius dalykus: namus, draugus ir taiką.

fronto negrįžusius karius, o potvynio nuneštas namas – karo sunaikintą ir suniokotą būstą. Net laiminga pabaiga neišgelbėjo knygos.

Nepaisant šalto priėmimo, Tove Jansson parašė tęsinį – „Trolį Mumį ir kometą“ (vėliau perdirbtą į „Kometa artėja!“), knygą, kuri ir šiandien primena apie bet kokio pasaulio trapumą neišvengiamos pražūties akivaizdoje. Tik Muminukai ne panikuoja, o sako: „Nebijok... Ji (kometa) pasieks mus tik po trijų dienų. Iki to laiko mes pasislėpsime grotoje, ir mama uždegs naktinę lemputę.“ Jie žino išeitį, kad yra pasaulis, į kurį galima ilgam pabėgti nuo bet kokios baimės.

Nerimą keliantis siužetas gimė iš pranešimų apie Hirošimos ir Nagasakio bombardavimus, o gamtos, reagavusios į kometos artėjimą išdžiūvusiais vandens telkiniais, raudonu dangumi ir karštu oru, aprašymas buvo įkvėptas liudininkų pasakojimų ir specialistų samprotavimų apie tai, kas nutiks planetai, jei prasidės atominis karas. 1946­aisiais pasirodžiusi apysaka sulaukė didžiulio populiarumo Skandinavijoje, o po poros metų išleista „Burtininko skrybėlė“ atnešė Jansson pasaulinį pripažinimą. Nuo tada ir prasidėjo...

Auksinis narvelis

Troliai Mumiai labai greitai pavergė vaikus ir suaugusiuosius. Tove Jansson nesistengė atsikratyti užgriuvusio populiarumo, nors suprato, kad Mumiai tapo „auksiniu narveliu“ – personažai užgožė jos rimtesnius meno kūrinius (viešosiose erdvėse yra išlikusių dailininkės sukurtų freskų). Žinoma, knygos apie Mumius atnešė ne tik pasaulinę šlovę, bet ir solidų uždarbį. Ypač pelningą užsakymą pateikė naujienų agentūra „Associated Press“, pasiūlydama išleisti komiksus apie Mumius. Iš pradžių Tove pati juos piešė, bet greit nusibodo, ir projekto dailininku tapo jos jaunesnysis brolis Larsas, jis dvidešimt metų be pertraukos juos ir kūrė. Muminukų istorijos aprašytos devyniose apysakose ir trumpame pasakų rinkinyje, saga išversta į daugiau nei 60 kalbų, tarp jų – ir lietuvių. Pagal knygas sukurti animaciniai filmai ir serialai, pastatyti spektakliai, o Suomijoje ir Japonijoje yra teminiai parkai. Oro linijų bendrovė „Finnair“ jų atvaizdus perkėlė ant lėktuvų fiuzeliažų ir savo keleiviams siūlo skristi

kartu su mėgstamais herojais, o įmonė „Posti“ jubiliejaus proga išleido pašto ženklą.

Kaip dienraščiui „The New York Times“ pasakojo kompanijos „Moomin Characters“ atstovas, personažai – vėl populiarumo viršūnėje, juos pamilo ir nauja karta. Tam didelę įtaką turi socialiniai tinklai: vaizdo įrašai su mielais padarėliais surenka milijonus peržiūrų, o Z kartos Jansson gerbėjai senas jos iliustracijas paverčia animacija ir memais.

Atrodo, viskas kartojasi. Po karo žmonės skaitydavo apie Muminukus ieškodami paguodos, savo vietos po saule. Šiandieniame neramiame pasaulyje paprastumas, gerumas ir harmonija su gamta vėl tampa svarbūs kaip niekada. Trolių Mumių pasakojimai išlieka populiarūs, nes jie – tarsi šilta antklodė sielai, mieli padarėliai primena apie svarbiausius dalykus: namus, draugus ir taiką. Tai paprasta ir amžina tiesa, kuri nesensta.

Vasaromis Tove Jansson pabėgdavo į savo ramybės oazę – atšiaurią salelę

YPATINGA VIETA

Praėjusią vasarą biblioterapijos specialistė Rasa Derenčienė įgyvendino savo svajonę: apsilankė

Tove Jansson ramybės oazėje – Klovharun salelėje. „Tove Jansson susidomėjau perskaičiusi jos autobiografinį romaną suaugusiesiems „Vasaros knyga“. Mane jis sužavėjo savo nuotaika, aprašytais vaizdais, vaikystės patirtimis, ypatingu mergaitės ir močiutės ryšiu. O tada jau taip sutapo, kad kažkas iš mano feisbuko draugų pasidalijo įspūdžiais iš apsilankymo Klovharun salelėje Suomijos Pellinge salyne, kur namelį turėjo ir vasaromis gyveno Tove Jansson su gyvenimo partnere Tuulikki Pietilä. Salos vaizdai pakerėjo – mažulytis namelis vėjų gairinamoje akmeninėje saloje atviroje jūroje. Atrodė neįtikėtinai.

Dar gyva būdama Jansson savo prieglobstį padovanojo vietos bendruomenei, dabar ji šiltuoju metų laiku čia rengia menininkų rezidencijas ir ekskursijas. Į pastarąsias kviečia tik kartą per metus – paskutinę liepos savaitę. Registracija vyksta elektroniniu paštu gegužės mėnesį iš anksto paskelbtą dieną ir valandą pagal „gyvą eilę“, tai yra patenka pirmieji. Pernai ji prasidėjo gegužės 26 dieną 8 valandą ryto. Išsiunčiau laišką 8.02 valandą ir po poros dienų gavau atsakymą, kad vietų, deja, nebėra, neregėtas antplūdis. Bet sėkmė šypsosi atkakliems! Parašiau, kad atsiradus vietų mes visada pasiruošusios. Likus porai savaičių iki ekskursijų pradžios, gavau laišką, kad kažkas turo anglų kalba atsisakė, ar norėtume aplankyti salą. Aišku, čiupome fortūną už uodegos galiuko.

Ekskursija trunka porą valandų, įskaitant ir plaukimą jūra. Jeigu ji banguota, išlaipinimas į salą negarantuojamas, laivelis tik apiplaukia aplink ją, sumokėti pinigai negrąžinami. Jei jūra audringa, kelionė atšaukiama. Mums pasisekė dusyk: kad atsirado vieta ir kad patekome į ją saulėtą gražią dieną.

Saloje apėmė bežodė, nenusakoma nuostaba. Vienintelis rąstų namelis akimi apžvelgiamoje akmenuotoje saloje. Jokio medžio, jokio krūmo. Norisi fotografuoti kiekvieną liniją, augalėlį, namelį visais rakursais. Išvaikščioti salą skersai išilgai. Sykiu ir įsižeminti, patirti vietos dvasią be jokių kamerų. Antras nuostabos pliūpsnis apima įžengus į trobelę – šviesi, maždaug 25 kvadratinių metrų ploto erdvė, po langą kiekvienoje sienoje. Daiktų nedaug: metalinė krosnelė, rašomasis ir valgomasis stalai, dvi lovos sustumtos kampu, lentynos su knygomis, supamasis krėslas, skuduriniai kilimėliai. Čia tarsi sąmoningai atsisakyta pertekliaus: yra viskas,

ko reikia, ir nieko per daug. Po namuku – mažulytė sauna (na, kaipgi Suomijoje be jos) ir išėjimas į lauką tarp dviejų akmenų luitų.

Saloje supranti, kad atskirtis gali būti labai kūrybiška, o žmogaus galimybės – neįtikėtinos. Kad kūryba gimsta iš gebėjimo matyti ir klausytis – savęs, vėjo, vandens, akmenų. Kad tyla turi savo svorį, o paprastumas gali būti labai drąsus. Atsisėdusi ant akmenyno dėkojau visiems pasaulio dievams už galimybę čia apsilankyti. Ypatingi žmonės sukuria ypatingas vietas.

Iki kelionės buvau tik skaičiusi jau minėtą „Vasaros knygą“, grįžusi kibau į knygas apie trolius Mumius, ir jų pasaulis mane traukte įtraukė.“

Visa informacija, kaip patekti į Klovharun, – čia https://www.pellingehembygdsforening.fi/en/

Fotoknygos – nauja šeimos tradicija

Kasmet susikurti šeimos įvykių ir patirčių fotoknygą ZOOMBOOK platformoje – tokią tradiciją puoselėja fotografė Agnė KAIRIENĖ. Į jas sugula pačios šilčiausios ir gražiausios kasdienio gyvenimo akimirkos, emocijos, patirtys ir kelionių įspūdžiai –viskas, kas tikra, ir ką norisi dažnai prisiminti.

KKaip fotoknyga tapo jūsų šeimos tradicija?

Turbūt nenustebinsiu, kad pirmoji mūsų šeimos knyga – vestuvių. Mūsų šventė buvo jautri ir jauki, pačių artimiausių ir mylimiausių žmonių apsuptyje. Džiaugiuosi, kad įamžindama šventę fotografė susitelkė į šypsenas, ašaras, nuostabą, apsikabinimus, kitaip tariant, į tai, kas bent jau mums buvo ir tebėra svarbiausia. Šeimos fotoknygų dabar turime jau dvidešimt dvi.

Jau daugiau nei penkerius metus kuriate fotoknygas, dar ilgiau fotografuojate. Kokias tendencijas pastebite?

Anksčiau, užsakydami fotografą savo ypatingiausioms gyvenimo šventėms, klientai teiraudavosi, ar nuotraukos bus pateikiamos USB laikmenose. Dabar jas kone visiškai išstūmė virtualios galerijos. Nemažai žmonių teiraujasi apie galimybę sukurti fotoknygą. Spėju, kad tai lemia poreikis atsitraukti nuo technologijų ir didelio informacijos srauto, įsižeminti vartant realius, o ne virtualius puslapius. Kita ryški tendencija – jaunų šeimų fotosesijos su tėvais ir seneliais. Tai būna labai jautrios ir ryšį stiprinančios akimirkos, kurios gana dažnai nugula į fotoknygas, kad visų kartų atstovai galėtų kartu pavartyti puslapius ir pasidžiaugti prisiminimais.

Patarkite, kaip susikurti tobulą fotoknygą?

Tobulumas slypi netobulume. Į fotoknygas įtraukite ne tik akimirkas iš profesionalių fotosesijų, bet ir pačių darytas nuotraukas. Net jei jūsiškės nėra tobulos kokybės, tai galima nesunkiai išspręsti sumažinant formatą. Nepalikite jų gulėti telefono galerijoje – nesigailėsite, pažadu.

Smagūs herojai ir vertingos pamokos mažiesiems

Leidykla „Alma littera“ kviečia drąsiai svajoti, mokytis, žaisti, išdykauti ir patirti daugybę nepamirštamų nuotykių kartu su žaviais magiško knygų pasaulio personažais, kurie ilgainiui taps tikrais vaikų draugais.

Indrė Pavilonytė, Martynas Pavilonis „Šikšnosparniuko gimtadienis“

Autorių duetas, mažiesiems skaitytojams puikiai pažįstamas iš didžiulės sėkmės sulaukusios knygų serijos „Marmiai“, gali didžiuotis ir Šikšnosparniuku – knyga „Šikšnosparniuko Kalėdos“ tapo bestseleriu ir buvo įtraukta į kinematografiškiausių Lietuvos knygų sąrašą. Skaitydami antrąją serijos knygelę, vaikai pateks į jo gimtadienį. Geriausi Šikšnosparniuko draugai atvyksta į šventę nešini dovanomis. Tačiau kodėl mažasis sukaktuvininkas jų neišpakuoja?

Tomas Dirgėla „Emilis ir magiškas raktų pakabutis“

Tikriausiai nereikia klausti, ar esate girdėję apie vaikų literatūros rašytoją Tomą Dirgėlą, kuris savo istorijomis gali sudominti bene kiekvieną. O ar esate girdėję apie Emilį – tikrą išradėją, kuris visas problemas sprendžia kūrybiškai, bet nuolatos įsivelia į juokingus nuotykius? Naujausias jo išradimas pasirodo toks galingas, kad tenka jį saugoti nuo blogiukų. Knyga kupina smagių iliustracijų ir situacijų, kurios privers garsiai kvatoti.

Evelina Daciūtė „Debesų karpytojai“

Kas ten danguje žirklėmis karpo debesis? Jei ieškote būdo supažindinti mažuosius su poezija, ši knyga kupina žaismingumo, jaukumo ir netikėtumų. Evelina Daciūtė – viena garsiausių šiuolaikinių lietuvių vaikų rašytojų, kurios darbai sulaukia pripažinimo ir užsienyje. Knygoje kuriamas spalvingas fantazijų kupinas pasaulis, kuriame vaikai jaučiasi saugūs ir gali drąsiai žaisti, išdykauti ir mokytis.

„Smurfai. Smagios istorijos ir nuotykiai!“

Trys ypač smagios istorijos mažiesiems, užrašytos didžiosiomis raidėmis, kurios puikiai tiks pradedantiems skaityti. Smurfų kaimelyje kasdienybė tikrai nenuobodi – čia pasitaiko ne tik nuotykių ir linksmybių, bet ir įvairiausių išdaigų bei problemų. Kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną Gargamelis pagrobs Tėtį Smurfą?

Bijoti nėra ko – kad ir kas nutiktų, smurfai randa išeitį! Išvertė Vita Šileikienė.

David Lewman „Kempiniukas Plačiakelnis. Detektyvas. Dingusios Žvaigždės beieškant“

Kempiniukui tenka trumpam apleisti kepėjo darbą ir tapti detektyvu, kad galėtų surasti savo geriausią draugą Patriką Žvaigždę. Pėdsakai nuveda į netikėtus nuotykius – susidūrimą su piratais, robotais ir netgi senu priešu... Tikras draugas nepasiduoda – Kempiniukas pasiryžęs viską išsiaiškinti. Išvertė Dangirutė Giedraitytė.

Eloy Moreno, David Sierra „Naujoji Mažojo princo kelionė“

Nuostabi naujiena „Mažojo princo“ gerbėjams! Ne vieną kartą užauginusi knyga sulaukė oficialaus tęsinio, kuris suteiks reikšmingų gyvenimiškų pamokų tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Mažasis princas sugrįžta pas savo gerą draugą lakūną, kadaise padėjusį išspręsti jo planetą kankinusią problemą. Šįkart jis patyrė dar daugiau įsimintinų nuotykių, išmoko svarbių pamokų ir jam vėl reikalinga lakūno pagalba. Išvertė Aurelija Lieponytė.

Dar neatrastos paslaptys

Apie ką svajoja paslaptys? Turbūt apie akimirką, kai kas nors jas išaiškina. Juk koks virpuliukas apima pagalvojus, kad galėtum rasti piratų lobį, slėpiningose gelmėse ieškoti neregėtų gyvūnų, išdrįsti atrakinti seniai surūdijusią palėpės spyną ar išspręsti galvosūkį, kurį narpliojai kelias dienas. Atradimai ir pasaulio paslaptys – kasdienybės prieskoniai, kurie pagardina linksmus popietės žaidimus ir ramius vakarus prieš miegą. Naujausios Kakės Makės knygos kviečia skaninti savo dienas smalsumu ir nuoširdžiu buvimu drauge.

Ieškodami lobio, dažnai įsivaizduojame brangakmenių skrynias, bet ryškiausiai spindi ne deimantai, o bendrystė. Naujoji Linos Žutautės knyga „Kakė Makė ir didžiausias lobis“ kviečia keliauti į paplūdimį, kuriame tarp smėlio smilčių pasislėpę nuotykiai kutena padus bei tyliai gurgžda apie draugystę ir laimę būti vieniems šalia kitų. Kartais ieškodami vieno, surandame visai ką kita, bet gali būti, kad naujasis radinys kur kas geresnis.

Skaitydami atrakiname slapčiausias spynas, už kurių laukia besišypsantys nuotykiai. Kakės Makės knygų serija „Mokausi skaityti“ – tai trumpos, paprastais žodžiais parašytos istorijos, kurias lengva įveikti visiems skaitymo pradinukams. Naujoji pirmo žingsnio knyga „Palėpės paslaptis“ kviečia praverti duris į netikėtą pamirštų daiktų pasaulį. Vieni turi sandėliuką, kiti – rūsį, o Kakė Makė –palėpę. Skiemenuota, teksto suvokimo klausimais papildyta knyga sukurta konsultuojantis su pedagogais ir pritaikyta žengiantiems pirmuosius skaitymo žingsnius.

Vanduo – tai ir juokas taškantis bangose, ir kelionės pakeltomis burėmis gaudant vėją, ir iššūkiai audringuose vandenynuose. Kai išdrįsti nerti giliau, ten – pačiose gelmėse gali surasti ne tik daugybę paslaptingų gyvūnų, bet ir tikrą tylą. Naujausia Kakės Makės enciklopedija „Neatrastas vandens pasaulis“ pasakoja apie vandens paslaptis ir moko girdėti save. Gamtininkės Saulės Paltanavičiūtės žvilgsnį į pasaulio vandenis ir įdomiausias jų vietas bei gyvūnus papildo 7 garsinės meditacijos, tad enciklopedija virsta ne tik žinių, bet ir emocijų ugdymo priemone.

Ar ir jums išradėjai panašūs į burtininkus? Juk tikra magija nematomą idėją paversti matomu daiktu! Antro žingsnio „Mokausi skaityti“ serijos knygos –tai pažintys su šauniausiais pasaulio išradėjais. Pasakojimas „Magiškas galvosūkis. Rubiko kubo išradimo istorija“ primena, kad kiekviena idėja gali tapti realybe. Būtent taip nutiko su Rubiko kubu. Šios serijos knygos žadina smalsumą, kviečia tyrinėti bei suprasti, kaip atsiranda daiktai, ir galbūt vieną dieną patiems ką nors išrasti. Jas su malonumu perskaitys jau šiek tiek pramokę jungti skiemenis ir ilgesnius žodžius, bet vis dar norintys skaityti didžiosiomis raidėmis. Taip, kaip mėgsta Kakė Makė.

Knygos

+ žaidimai

= laimingi vaikai

Knygos padeda vaikams lavinti vaizduotę, mokytis empatijos ir pažinti pasaulį. Tačiau tam, kad skaitymas taptų ne pareiga, o malonia kasdienybės dalimi, ugdymo aplinkoje yra svarbios ir kitos priemonės – žaislai ir žaidimai.

„Ugdymo įstaigų kasdienybė apima daug skirtingų veiklų – skaitymą, žaidimą, kūrybą ir sensorines veiklas, tad reikia ir knygų, ir lavinamųjų žaislų, ir stalo žaidimų. Visa tai svarbu nuolat atnaujinti, atsižvelgiant į vaikų amžių ir ugdymo etapą. Didelis galvos skausmas viską susirinkti iš skirtingų tiekėjų, – sako knygos.lt pardavimų skyriaus vadovė Jolita Gudžė. – Todėl norėjome, kad žmonės, kurie kasdien rūpinasi vaikų ateitimi, šių papildomų rūpesčių patirtų kuo mažiau.“

Knygos.lt tampa kasdieniu ugdymo įstaigų pagalbininku – čia vienoje vietoje galima suplanuoti ir užsisakyti viską, ko reikia vaikų veikloms: nuo knygų iki žaislų ir kitų ugdymo priemonių. Kai viskas atkeliauja vienu metu, lieka daugiau laiko svarbiausiems dalykams – vaikų smalsumui, žaidimui ir mokymuisi.

Unikalios personalizuotos knygos su vaiko vardu ir avataru

• 10 skirtingų žaidimų vienoje knygoje

• Personalizuotas viršelis su šeimos pavarde ir iliustracija

• Įtraukianti legenda

• Dėžutė su kortelėmis ir figūrėlėmis

Į Magnetinės salos paplūdimius knygos herojus atvilioja paslaptys

Sala, kuri traukia

Nejaugi iš tiesų šalia Australijos krantų galima rasti salą tokiu patraukliu pavadinimu –

Magnetinė? Ar tai tik lakios kūrėjos fantazijos vaisius?

RRašytoja Viktorija Butautis, pristatanti fantastinį nuotykių romaną paaugliukams „Magnetinė sala“, tik purto galvą – ji nieko neišgalvojo!

Magnetinė sala yra Australijos šiaurės rytuose, visai netoli žemyno, tad į ją nėra sudėtinga patekti. Salą Viktorija atrado prieš daugiau kaip dvidešimt metų – vos su vyru nusikėlę gyventi į kitą pasaulio kraštą, nuo tada šeima ne kartą čia leido atostogas: „Per tą laiką sala pasikeitė, tapo mažiau laukinė, bet neprarado magnetiško žavesio.“

Salą taip viliojančiai pakrikštijo garsus britų atradėjas Jamesas Cookas. Jam plaukiant pro šalį, nei iš šio, nei iš to sutriko laivo kompaso darbas. Keliautojas padarė išvadą, kad kompaso rodyklę išderino stiprūs magnetiniai laukai, todėl salą taip ir pavadino. Ar tai tiesa, ir nori išsiaiškinti nutrūktgalvė „Magnetinės salos“ veikėja Ema.

Tai antroji Emos ir Marso nuotykių knyga. Pirmąjį romaną „Kanarų paslaptis“ (Metų knygos rinkimuose 2023-iaisiais pripažinta geriausia knyga paaugliams) Viktorija pradėjo rašyti, kai karantinas uždarė tarp keturių sienų: „Kadangi negalėjome niekur keliauti, namuose ėmė daugėti žaidimų, kurie atstotų tai, ką mėgome daryti visi, pavyzdžiui, lankytis pabėgimo kambariuose. EXIT žaidimai – tai pabėgimo kambarių versija stalo žaidime su mįslėmis, galvosūkiais, užduotimis. Taip pat daugėjo dėlionių, galvosūkių knygų ir panašių dalykų. Pastebėjau, kad dukroms daug kas per sudėtinga arba pateikta per sausai. Kilo mintis sukurti pažintinę nuotykių istoriją, kurios variklis –galvosūkiai ir iššūkiai.“

Viktorija Butautis įsitikinusi: paaugliukai neatsispirs galvosūkiams

Knygynai Vilniuje

PLC „Panorama“

PC „Akropolis“ „Ogmios miestas“

Vilniaus g. 9

Knygynai Kaune

PLC „Mega“

PC „Akropolis“ Laisvės al. 69

Knygynuose kainos kaip internete

Nepramintais takais

Ar tikrai saulėtoji Turkija yra tokia visiems gerai pažįstama, kaip atrodo? Turizmo industrijos žinovai ir knygos „Virš abiejų pasaulių“ bendraautoriai

Aušrinė ŠĖMIENĖ ir Justinas SIMANAVIČIUS kviečia

paklaidžioti po Turkiją nepramintais takais, kurie

vingiuoja jų debiutiniame romane, ir pasirankioti įdomių faktų.

JJokių gidų, jokios skubos... Tik žuvėdros virš Bosforo sąsiaurio, arbatos stiklinaitė rankose, ir miestas, pasakojantis savo legendas nuo Osmanų imperijos laikų iki šių dienų. Tokia svajonė gali lengvai išsipildyti, jeigu lankydamiesi Stambule nusipirksite bilietą į vapurą – paprastą, bet ilgą istoriją turintį keleivinį laivelį. Iki pirmojo Bosforo tilto atidarymo 1973­iaisiais laivai buvo vienintelė transporto priemonė, jungianti europinę ir azijinę Stambulo puses. Iš pradžių tai buvo tik medinės irklinės valtys, vėliau jas pakeitė metaliniai laivai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje miesto valdžia nacionalizavo privatų laivyną ir paleido dešimtis baltų, juodų ir žalių garu varomų laivų raižyti Bosforo penkiomis reguliariomis linijomis. Vapurai tapo tokia pat miesto legenda, kaip ir Raudonasis tramvajus, Galatos bokštas, tilto žvejai ar Šventoji Sofija. Jie buvo mylimi, gerbiami, turėjo vardus ir netgi „vaidino“ kine.

Laikui bėgant garu alsuojantys vapurai seno ir vienas po kito iškeliavo užtarnauto poilsio. 2003­iaisiais, kai paskutinis laivelis išleido garą, o Bosforo krantus pradėjo jungti vienas po kito dygstantys tiltai, keleiviniams laivams galėjo grėsti išnykimas, tačiau stambuliečiai neįsivaizdavo savo gyvenimo be kasdienės ir tokios romantiškos kelionės vandeniu. Vapurus dažniausiai lydi gaujos klykaujančių, įkyrių žuvėdrų – jos žino, kad turistams patinka gabalais plėšyti ką tik nusipirktą turkišką riestainį simitą ir mėtyti joms per bortą. Simitų ieškoti nereikės – jie parduodami ant kiekvieno kampo, bet dėl to nepraranda žavesio. Stambule iškart pastebėsite du raudonus objektus – Istiklalio tramvajų ir raudoną riestainių vežimėlį. Devyniolikto amžiaus pabaigoje Istiklalio tramvajų traukė arkliukai, vieną mylią nucaksintys per keliasdešimt minučių. Įsisiautėjus pramonės revoliucijai, arklio galias pakeitė elektros energija. O dar po pusės amžiaus miesto valdžia senuosius Istiklalio tramvajus išleido į pensiją ir vietoj jų paleido autobusus. Tačiau vos tik Istiklalis buvo pertvarkytas į pėsčiųjų zoną, raudonasis visų numylėtinis tramvajus sugrįžo ir kasdien veža šešis tūkstančius keleivių.

Raudonieji riestainių vežimėliai, priešingai, nors atrodo senoviški, nėra labai seni: Stambulo gatvėse jie pasirodė tik 2000­ųjų pradžioje. Šie vežimėliai pakeitė tradicinius, daugiau nei 500 metų senumo gatvės prekybos metodus, kai pardavėjai nešiodavo riestainių padėklus ant galvos. XVI amžiuje sezamų sėklomis pabarstytas riestainis traškia plutele buvo pagrindinis Osmanų imperijos jūreivių ir kareivių maistas. Nors tai nėra išimtinai turkiška duona – panašius ries­

tainius kepa ir mėgsta valgyti armėnai, graikai bei įvairių kitų Artimųjų Rytų kultūrų atstovai. Simitų nebūtina graužti sausų ar sulesinti Bosforo sąsiaurio žuvėdroms – jie labai tinka prie menemeno – plaktos turkiškos kiaušinienės su pomidorais. Net jei trūksta laiko ar kelionė įsprausta į griežtus biudžeto rėmus, tradiciniai turkiški pusryčiai kur nors nedideliame kaimelyje – privalomi, nes tik prie gausiai įvairiaspalvėmis lėkštelėmis su sūriu, alyvuogėmis, padažais nukloto stalo, mėgaudamiesi stipria juodąja arbata tulpės formos stiklinaitėse arba turkiška kava pajusite tikrąją Turkijos maisto kultūrą, kur svarbu bendrauti, dalytis ir džiaugtis maistu. Dar viena spalva, kuri asocijuojasi su Turkija, – mėlyna. Gražiausiai ji atsiskleidžia rankų darbo Izniko keramikos plytelėse, kurių raštai ir spalvos kuria nepaprastą vizualinę harmoniją. Norintiems jomis pasigrožėti geriausia užsukti į Rustemo Pašos mečetę Stambule – ji nedidukė, bet nuostabi. Ir, žinoma, Turkijoje niekur nepasislėpsite nuo mėlynos stiklinės akies – amuleto, kuris vadinamas nazar boncuğu. Pranašo Mahometo dukra Fatima tokį amuletą padovanojo savo sužadėtiniui ir tas padėjo jam iš tolimos, pavojingos kelionės sugrįžti sveikam, todėl ir kiekviena turkų tautų moteris laikėsi nazaro tradicijos. Panašius amuletus daugiau kaip du su puse tūkstančio metų gaminosi ir senovės slavai, Sirijos, Libano gyventojai, persai, egiptiečiai. Dabar nazaro tradicija Anatolijoje sunykusi, jaunimas vis rečiau paiso motinų raginimų nešioti įsisegus amuletą, bet už paprasto stiklinio karoliuko vis dar slypi labai sena turkų baimė būti nužiūrėtiems blogos akies. Žydros akys – pačios pavojingiausios. Kaip tyčia, jos traukia turkų vyrų žvilgsnius tarsi magnetas, todėl turistės dažnai neatsigina dėmesio.

Turkijoje niekur nepasislėpsite nuo mėlynos stiklinės akies –amuleto.

patarimai, humoro, praversianti

žurnalistas Henrikas gydytojo pagalbininko –stiliumi ir visiems parašytoje knygoje rasite ne vieną

pagrįstus paaiškinimus, ar kurioje kūno vietoje ir vengti „viskas gali nutikti

kryžiažodžiais ar dalyvauti

Vaitiekūnas kviečia į savo paties

skaitant teks ir paspėlioti, mirmekologija, skruzdėlės ir kodėl

O kiek kalorijų sudeginsite, kilometrus? Jei nežinote, ir dar daugybę kitų

gilesniais pamąstymais –ne tik sulaukusiems jaunesniems

Henrikas Vaitiekūnas

užrašaiFelčerio

Henrikas Vaitiekūnas

Sveikatos patarimai, proto mankšta ir gyvenimiški pamąstymai

užrašai

873980

lybės, atsakymas buvo ironiškas: „Čia, namuose, laikau knygas, kurias reikia perskaityti šiandien iki pietų. O likusios – ne mažiau reikalingos – biure.“ Kad žodis „tsundoku“ yra japoniškos kilmės – supratote. Hieroglifas tsunde-oku reiškia „sukrauti, sudėti į krūvą“, o hieroglifas dokusho – „skaityti“. Tačiau... tikroji žodžio reikšmė ta, kad knygos sukraunamos į stirtą (ar lentynas) ir NIEKADA neskaitomos. Šis įprotis įsišaknijęs ne tik Japonijoje, todėl tsundoku žinomas visame pasaulyje. Dabar ir mes šiek tiek prisidėsime prie žinomumo sklaidos.

Pastaba knygų kolekcininkams: tai, kas čia prirašyta, netaikoma jūsų kaupiamoms namų bibliotekoms, nes kiekvienas tikras knygų kolekcininkas puikiai žino, kodėl perka tam tikros tematikos, žanro ar autoriaus knygas.

cijų reguliavimą – retas pagalvotų, nors yra nemažai žmonių, perkančių knygas, kai jaučiasi pavargę, sutrikę ar vieniši. Įsigijus naują knygą, pasijuntama geriau, nes aplanko pojūtis, kad galime kontroliuoti savo gyvenimą. Knyga, kaip ir bet kuris kitas pirkinys, suteikia dozę dopamino. Tiesa, malonumo hormono poveikis – trumpalaikis, o rizika, kad kompulsyvus elgesys įsitvirtins, yra gana didelė. Noras pirkti bet ką ir bet kada, kad tik nesijaustume blogai, – nepageidaujamas efektas. Trečias punktas skamba kaip pasiteisinimas: „Kai turėsiu daugiau laiko, tada ir skaitysiu...“ Daugelio nuomone, skaitymo procesas – tai ganėtinai intymus aktas. Todėl turėtų būti patogus, praktiškas, atpalaiduojantis. Veik tobulas. Todėl čia gali slypėti perfekcionizmo nulemtas sąmoningas veiksmo atidėlio­

jimas (prokrastinacija). Pasitaiko ir tokių atvejų, kai, vengdami tikro skaitymo ar mokymosi, renkamės imituoti šią veiklą kaupdami knygas. Ir dar: retsykiais mus užvaldo jausmas, kad TĄ knygą reikia turėti, nes visi aplinkiniai jau turi.

Nors ir turi neigiamų aspektų, tsundoku nėra laikomas psichologiniu sutrikimu. Tai ne diagnozė, o kultūrinis ir elgesio fenomenas, kuris Japonijos kultūroje traktuojamas be jokios kritikos. Mokslinėje literatūroje aptikau, kad nepradėtos skaityti knygos yra (galbūt) vertingesnės už perskaitytas, nes suteikia malonumą laukti to, kas atsiskleis skaitant. Tai tarsi pyragaitis poniutei prie popiečio kavos – vien apie jį svajodama jau mėgaujasi.

Vokiečių filosofas Walteris Benjaminas yra aprašęs dar vieną malonumą, kurį patiria ir visi tikrieji knygų skaitytojai, ir tsundoku „specialistai“ – knygomis puošti butą, rikiuoti jas lentynose prisimenant aplinkybes, kurios lėmė vienos ar kitos jų pirkimą. Beje, nederėtų manyti, kad kalbame tik apie spausdintas knygas. Metų metais neatverčiamos ir elektroninės – pastarąsias kaupti dar lengviau, nes sudėtos į laikmenas neužima vietos namuose.

O dabar klausimėlis: kaip tsundoku atskirti nuo bibliomanijos? Ogi paprastai: bibliomanija – tai nekontroliuojama, į maniją panaši aistra rinkti knygas vien dėl paties proceso. O tsundoku susijęs tik su tomis knygomis, kurias įsigijimo akimirką TIKRAI planavote perskaityti. Bet nepavyko iki šiol. Nežinia, ar Umberto Eco perskaitė visas savo bibliotekos knygas, bet dar kartą jį pacituosiu: „Kvaila manyti, kad reikia perskaityti visas knygas, kurias nusiperki, lygiai taip pat kvaila kritikuoti tuos, kurie perka daugiau knygų, nei kada nors galės perskaityti.“

Birželio 5 –25

Modestas PITRĖNAS

Martynas LEVICKIS Andrius ŽLABYS

Aryeh NUSSBAUM COHEN Hossein PISHKAR

Olivier LATRY Dmytro CHONI

Oksana LYNIV Mūza RUBACKYTĖ

Robertas ŠERVENIKAS Ian BOSTRIDGE

Ben GOLDSCHNEIDER Sergej KRYLOV

Lucas ir Arthur JUSSEN Andrzej BOREYKO

Gediminas GELGOTAS Francesco TRISTANO

Bilietus platina

filharmonija.lt