Pirmas skyrius
va. Tu negyvas. – NaVaikis kitapus stalo spokso į mane net išsižiojęs, spindi
dantų kabės. – Ne, gyvas. – Vienas pats užsipuolei krakeną. Po velnių, žmogau, tu negyvas. Stenas spiria man į blauzdą. – Gal atsikabink nuo jo, ką? Jis gi devintokas. – Jis žaidžia jau beveik metus. Ei, devintoke... – Aš Garetas, – iš po garbanotų plaukų debesies sumurma vaikinukas. – Kiek turi ištvermės taškų? Jis kažką suniurzga, aiškiai nenugirstu, bet, rodos, rimuojasi su žodžiu mėnulį. – Taip ir maniau. Taigi paaiškinsiu, kas nutinka. – Pasilenkiu arčiau, sudedu rankas abipus pasakotojo širmos. – Pabaisa pas kutinį kartą mosteli čiuptuvais, smogia lemtingą smūgį. Tavo