Magnolija Parks. Tarp meilės ir melo

BookTok sensacija ROMANAS

TARP MEILE . S IR MELO

ROMANAS

VILNIUS 2026

Iš anglų kalbos vertė

Vilma Sakalauskytė

Jessa HASTINGS

MAGNOLIA PARKS

Orion, London, 2023

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Knygoje minimi keli žinomi asmenys, organizacijos ir vietovės, bet visi su jais susiję duomenys ir įvykiai pramanyti. Visi kiti knygoje minimi veikėjai ir verslai yra išgalvoti, taip pat ir jų veiksmai ir darbai, tad bet koks panašumas į tikrus asmenis, organizacijas ar įvykius yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 978-609-466-918-7

Kiek meilių galima patirti per gyvenimą?

Kiek žmonių gali pavadinti savais? Pasaulyje yra daugybė

meilės rūšių ir nors ne visos, tačiau dauguma – gražios. Kai kurios yra senos, kai kurios – didingos, kai kurios – drąsios. Kitos yra gėdingos ir silpnos ir kartu tave padaro tokį pat.

Kai kurios yra kaip tylus šnabždesys tamsią naktį, kitos yra

vedančios iš proto. Kai kurių tu negali ignoruoti – jos tyliai, niekada visiškai neužgesdamos, rusena tavyje, bet tu per daug bijai, kad išdrįstum tą ugnį įpūsti. Gali apsimesti, kad kai kurių meilių tu nejauti, nors gali jausti, ir net jei žinai, kad jauti, net jei jis yra pirmasis, apie kurį pagalvoji pabudusi

ryte, jei jis yra degtuko liepsna tavo tamsioje širdyje –nes mylėti taip, kaip tu myli jį, yra skausminga, tai meilė, prikraunanti į kišenes akmenų ir užtraukianti liūdesį tau

ant akių, ir viskas, ko laikas tave išmokė, – kad tai nesvarbu. Tu vis tiek mylėsi jį amžinai.

PIRMAS SKYRIUS

Magnolija

– Man ji patinka. – Priėjęs iš už nugaros timpteli mano suknelę. Juodi „Amiri Thrasher“ džinsai (aišku, nudriskusiais keliais), juodi „Vans“ sportbačiai ir balti „Givenchy“ marškinėliai reglano rankovėmis.

Stebiu savo atvaizdą jo miegamojo veidrodyje. Pakreipiu galvą, primerkiu akis ir apsimetu, kad esu vienintelė pastaruoju metu čia buvusi mergina. Įsitikinu, kad grandinėlė su jo žiedu saugiai paslėpta, kur niekas, išskyrus mane ir turbūt vėliau jį, nepamatys, ir pasitaisau raudonai, mėlynai ir baltai gėlėtos satininio žakardo suknelės Piterio Peno stiliaus apykaklę.

– „Miu Miu“, – tariu jam, pagavusi jo žvilgsnį veidrodyje.

Myliu jo akis.

Jis šaltai linkteli.

– Praėjusią savaitę permiegojau su „Miu Miu“ modeliu.

Nekenčiu jo akių. Dėbsau į jį sekundėlę ir, prieš nerūpestingai nusišypsodama, stengdamasi susiimti sunkiai nuryju seiles.

– Man nerūpi.

Mūsų žvilgsniai susitinka ir nepaleidžia vienas kito. Ir sekundę nekenčiu ne tik jo akių, bet ir jo viso – už tai, kad mane pažįsta taip, kaip pažįsta, už tai, kad kiaurai permato visus mano žodžius, už tai, kad daro tai su visomis, bet tik ne su manimi. Jis abejingai gūžteli.

Jis – tai BDž Balentainas, mano pirmasis... viskas, iš tikrųjų. Meilė, laikas, sudaužyta širdis. Jis – vaikinas auksiniais plaukais ir auksinėmis akimis, nors jo plaukai rudi, o akys žalios, kalbama, gražiausias

vaikinas Londone – ir aš veikiausiai tam pritariu. Geromis dienomis. Bet kam aš jums tai pasakoju? Jūs puikiai žinote, kas jis.

– Žinau, kad tau nerūpi. – Negalvodamas liežuviu perbraukia dantis. Jis taip elgiasi, kai susierzina, o aš matau, kad jis susierzinęs, tačiau vos sekundėlę, nes, kaip visada, pažvelgus į mane, jo žvilgsnis sušvelnėja.

– Tuo metu tu turėjai vaikiną, Parks... – Jis ieško mano akių, tačiau aš neleidžiu jam pagauti mano žvilgsnio, nes man patinka versti jį manyti, kad dėl mano dėmesio jis turi pasistengti.

– Žinoma. – Sumirksiu ir vėl pakartoju: – Man vis vien.

– Aha, – atsidūsta jis, apsimestinai nuobodžiaudamas. – Apsitvėrei siena, ką? – murma. Vaikinai visada vienas kitam taip sako pamatę, kad mano širdyje keičiasi pavaros.

Jis dar kartą į mane pažvelgia, nes žino, kad meluoju, o mūsų širdys ir akys kovoja kovą, kurioje nebus laimėtojo.

Pasiilgau tavęs, sumirksiu Morzės kodu.

Tebemyliu tave, sako nusvirę jo tobulų lūpų kampučiai.

Viršutinė lūpa putlesnė, tarsi nuolat sugelta bičių. Kadaise dėl tos lūpos visa mano širdis priklausė jam.

– Tai kada? – klausiu apsisukdama ant kulniuko ir čiumpu jį už riešo, kad be jo sutikimo užsegčiau antsiuvais apsiūto juodo džinsinio „Amiri“ švarko rankogalius. Jaučiu jo žvilgsnį, jaučiu, kad stebi ir laukia, kol pakelsiu akis, ir vos taip man padarius kažkur viduje suskausta, kaip visada, kai susitinka mūsų akys. Žuvis vėl vandenyje. Skausmingas palengvėjimas.

– Kas? – suraukęs antakius ir atidžiai mane stebėdamas paklausia Bidžas.

Bandydama suprasti – geriau atrodo užsegtas ar ne, suglaudžiu jo švarkelio skvernus. Užsegu. Jis, vis dar ieškodamas mano žvilgsnio, pakreipia galvą ir, kai vis tiek nepažvelgiu į jį, suėmęs nykščiu ir smiliumi pakelia mano smakrą.

Fiziškai esame labai arti vienas kito, bet atrodo, kad tarp mūsų plyti visas miškas. Klaidų pušynas toks tankus, kad per jį negalime

matyti, o neišsakytų žodžių upės – tokios plačios, kad negalime jų apeiti. Mes nesame ten, kur manėme, kad būsime, mes visiškai pametę kelią. Minutėlę pasijuntu vieniša ir pasimetusi, tačiau esu vieniša ir pasimetusi ir būdama su juo.

– Tiesiog smalsu kada, tik tiek. – Tankiai mirksiu. Tai padeda neprisileisti prisiminimų. Atsegu švarką. – Beveik visą praėjusią savaitę buvai su manimi, todėl nesuprantu, kada turėjai laiko paleistuvauti su kažkokia labai labai balta mergina, kurios akys yra garantuotai per toli viena nuo kitos.

Jis patenkintas šypteli man iš viršaus. Tas BDž Balentainas tikrai aukštas. 1,88 metro.

– Kas? – Nekaltai gūžteliu. – Išblyškusi kaip vampyrė, didžiulėmis lyg ateivės akimis mergina nepaneigiamai yra Fabijo Zambernardžio grožio etalonas.

BDž išspaudžia šypseną.

– Tu turėjai vaikiną, Parks, – pakartoja, o aš vėl nekreipiu dėmesio, nes juk tai nesusiję.

Vėl susiaučiu jo švarką, užsegu.

– Bet juk beveik visą laiką aš buvau su tavimi, todėl tiesiog nesuprantu, kada...

– Nori, kad su tavimi pasidalinčiau savo kalendoriumi?

– Savo sekso kalendoriumi? – staigiai paklausiu, nors svarstau, kad bet kuriuo atveju turėčiau sakyti „taip“, nes juk tikriausiai patogu žinoti, kuriomis savaitės dienomis turėčiau trinkti galvą, ir išvis žinoti, kur jis būna, – tai aš norėčiau žinoti visuomet, tačiau jokiomis aplinkybėmis to nepripažinsiu, todėl tik dėbteliu į jį.

Jis prisimerkia.

– Aš neturiu sekso kalendoriaus.

Dar kartą dėbteliu į jį:

– Na, darbo kalendoriaus tu tikrai neturi...

– Aš turiu darbą. – Varto akis.

– Kokį? Nusivilkti marškinėlius prieš savo instagramo fanų klubą?

Jis pasikaso sprandą ir droviai nusišypso.

– Tik stengiuosi apmokėti sąskaitas. – Žaismingai gūžteli. – Ne visi mes turime kietus aštuonis šimtus milijonų, Parks.

– Tiesa, tiesa, – pripažįstu. – Sakyk, kaip laikosi ta nedidelė salelė prie Grenados krantų, priklausanti tavo šeimai?..

Jis išsišiepdamas apsilaižo apatinę lūpą.

– Būtinai turėjai pasakyti, kad maža...

– Mažesnė už maniškę, – nutraukiu, o jis juokiasi.

Jis nužvelgia mane nuo galvos iki kojų, glostydamas akimis taip, kaip glostydavo rankomis, – staigiai įkvepia ir iškvepia su meile –pažvelgia pro mane į save veidrodyje. Delnais perbraukia plaukus.

– Kur mes ten baigėme su sagomis?

Vėl jas atsegu, jis stebeilija į mane, o jo lūpose žaidžia šypsena.

– Visada bandai mane nurengti...

Pavartau akis, bet mano skruostai nurausta.

– Norėtum.

Nuo ketvirtos rankinių lentynos nusiimu dangaus mėlynumo nubuko „Jacquemus Le Chiquito Noeud“ rankinę.

– Tikrai norėčiau, – sutinka jis ir nužvelgia mano kūną. – Turi sagų, kurias galėčiau atsegti?

Juokais pliaukšteliu jam:

– Atsiknisk.

– Eime. – Jis apkabina mane per pečius ir stumteli link durų. –Pavėluosime.

– Sakyk, Parks, – klausia prisimerkęs ir nežymiai šypsodamasis

BDž, – kas tave labiausiai suerzino šią savaitę?

– Šią savaitę? – Susiraukiu. Mes sėdime prie stalo kartu su visais savo artimiausiais draugais, tačiau kartais kažkas nutinka, pasaulis išnyksta ir mes matome tik vienas kitą.

– Na... – gūžteli jis, – kas labiausiai erzina visada, aš žinau.

Kilsteliu antakius:

– Nejaugi?

Jis linkteli, o aš pabarbenu į stalą pirštais:

– Apšviesk mane.

Mes vakarieniaujame „Annabel’s“, ir kai kitą kartą čia būsite, rekomenduoju paragauti 1995-ųjų „Dom Pérignon Rosé“.

Nors BDž geria ne jį. Geria „Negroni“. Visada „Negroni“, nebent naktis visiškai nevykusi. Tada geria 1942-ųjų „Don Julio“ tekilą.

– Labiausiai tave erzinantis dalykas visais laikais... kai kitos merginos rodo man dėmesį. Akivaizdu, – jis trukteli lūpomis, lyg sakytų „tai va“.

Aš pašaipiai nusijuokiu ir įnirtingai papurtau galvą.

– Ne. Tai... nė iš tolo nepanašu į tiesą.

Nors tai neabejotinai yra tiesa, visiška, šimtaprocentinė tiesa.

Jis, ignoruodamas melą, pavarto akis.

– Tada grįžtam prie šios savaitės... pasakok...

– Merginos, kurios instagrame teigia, kad yra nepasidažiusios, kai akivaizdu, kad jos nepasidažiusios...

– Oi, – įsiterpia mano geriausia draugė Pailė Blait. – Nekenčiu šito! – Ji užsikiša už ausies platininių plaukų sruogą, o jos maža riesta nosytė susiraukia iš susierzinimo. – Ko jos nori iš mūsų? „Purpurinės širdies“ medalio?

Prieš tęsdama gestais jai padėkoju.

– Nesuprantu, kodėl reikia girtis tuo, kad esi apsileidusi.

– Gal nors šiek tiek pudros? – pasiūlo Pailė. – Ar skaistalų?

– Ei, Šarlote, negi tu šiandien nepasidažiusi? – kreipiuosi į nieką. – Taip, žinau – tai siaubingai akivaizdu, kai turi akis.

BDž šypsodamasis perbraukia liežuviu krūminius dantis.

Prunkšteli ir papurto galvą.

– Ne kiekvienas iš lovos išlipa atrodydamas kaip stirniukas iš animacinio filmuko, Parks.

– Aš... – Mano veidas sutrūkčioja. – Ar tai... ar tai skamba kaip komplimentas?

– Visiškai. – Jis linkteli.

– Na jau, – taria mano seniausias draugas pasaulyje Henris Balentainas. Jis labai panašus į savo vyresnįjį brolį – tokiais pat rudais

plaukais ir šypsena, nuo kurios galėtum pastoti, tačiau mėlynomis, o ne žaliomis kaip BDž akimis, ir retkarčiais nešioja akinius, kurie neaišku ar jam išvis reikalingi. Jis įsikiša į pokalbį.

– Mes visi žinome, kad BDž seksualumą pažadino Bembis.

– Ei, Bembis buvo berniukas, – pareiškia Kristianas Hemsas Mančesterio tartimi, visada išlendančia, kai jis jaučiasi patenkintas. Kadaise mes susitikinėjome, Kristianas ir aš. Lyg ir. Dabar taip nesakytume, bet susitikinėjome, manau. Ir buvo blogai. Blogai man, blogai jam (labai blogai jam), blogai Bidžui (labai blogai Bidžui) – iš tikrųjų blogai visiems.

Bet Kristianas tikrai gražus. Auksiniai plaukai, šviesiai rudos akys, putlios lūpos. Beveik angeliškas – žinoma, ne elgesiu, o išvaizda. Iš tikro jo veikla gąsdina. Stengiuosi negalvoti apie tai, ką jis ir jo brolis veikia... Jie mano, kad aš nežinau. Bet aš žinau. Apie savo vaikinus aš žinau viską.

Po šių Kristiano žodžių Henris ir BDž atrodo kiek sutrikę ir sunerimę.

Aš probėgšmais į jį žvilgteliu ir atsigręžiu į BDž.

– Taigi, jei aš esu stirna, tai kas esi tu?

– Vilkas, – nepraėjus nė sekundei atsako jis. Pavartau akis.

– Vienišas?

Jis papurto galvą, jo žvilgsnis sušvelnėja, o to neturėtų nutikti prie mus gerai pažįstančių draugų stalo, patalpoje, pilnoje nepažįstamųjų.

– Tos rūšies vilkas, kuris randa miške stirnaitę, negalinčią pasiekti viršutinės vaistų spintelės lentynos ar nemokančią pasikeisti variklio tepalo, arba...

– Atrodo labai pažangi stirnaitė, – Henris sušnibžda broliui.

– Na, ji tikrai sudėtinga stirnaitė, – atsako jam BDž, o aš susiraukiu. Jis išsišiepia.

– Be vilko pagalbos stirnaitė turbūt nesugebėtų užsitraukti suknelės užtrauktuko. – BDž linkteli mano pusėn. – Būtų alkana nuo 2004-ųjų, todėl geraširdis vilkas vis stengiasi būti greta.

– Man atrodo, vilkai ėda stirnas, – be ceremonijų įsiterpia Henris.

BDž varto akis, bet man atrodo, kad Henris teisus.

Peris Lorkanas – atgal sulaižytais rudais plaukais, didelėmis rudomis akimis, plačia šypsena, išsišovusiais skruostikauliais ir visiškai nuostabus, absoliučiai pasakiškas – kitoje stalo pusėje papurto galvą.

– Henris susipainiojo. Bembis buvo mano seksualinio pabudimo priežastis. Bidžo priežastis buvo Arielė... – Jis parodo į savo krūtinę. – Liemenėlė iš kriauklių. Jis negali atsispirti krūtims.

Aš nevalingai žvilgteliu į savo krūtinę, o pakėlusi akis pamatau, kad BDž mane stebi. Jis man subtiliai mirkteli ir kvailai nusišypso.

Aš iš visų jėgų stengiuosi nesudegti liepsnose.

– Taigi, – Bidžas palinksta link manęs, nuvalo išdykusią blakstieną, kurios ant mano veido net nėra... tiesiog senas pretekstas mane paliesti. – Mes abu žinome, kas iš tikro tave erzina labiausiai. – Aš stengiuosi jam nesišypsoti. – Bet dėl ko tu apsimeti, kad labiausiai susierzini?

Stengiuosi jam nesišypsoti.

– Tu ir šitą žinai.

– Tikrai? – Jis švyti, o aš vartau akis. Sekundėlę pagalvoja. – Rožės ir vėdrynai vienoje puokštėje?

Linkteliu.

– Tiesiog šlykštu. Visiška beskonybė.

Jis balsu nusikvatoja – aš dievinu, kai jis juokiasi iš to, ką sakau. Norėčiau jį juokinti amžinai, bet negaliu, nes jis sugriovė tą „amžinai“, o aš vis dar tebekovoju su noru jį pabučiuoti. Kitoje stalo pusėje pasirąžo Džonas Hemsas, vyresnysis Kristiano brolis – jis visada apsirengęs juodai. Juodas džinsinis švarkas, juodi marškinėliai, juodi džinsai, juodi konversai, tačiau jis švyti iš vidaus – nors jo darbas toks pavojingas. Jo plaukai gal ir šviesūs, tačiau manau, kad jie rudi, o akys galėtų būti žalios, bet jos turbūt rudos ar šviesiai rudos? Visi jo bruožai aštrūs: aštrus žandikaulis, aštri nosis, aštrus liežuvis. Bet tik ne su manimi, nes aš – jo numylėtinė.

Džo mosteli galva mano pusėn.

– Ji vėl kalba apie „Monty Python“ komikus?

BDž atsakydamas savo geriausiam draugui papurto galvą, o aš pasipiktinusi užriečiu nosį.

– Tai randas ant britų kino veido, nebenoriu apie juos girdėti nė žodžio.

– Tuomet žinau, ką žiūrėsime šįvakar, – pamerkia akį Bidžas.

– Aha. – Pažvelgiu į jį. – Ir aš. Vakar Džeką Bauerį palikome labai rizikingoje situacijoje.

Džonas staigiai ištiesia ranką ir paima mano gėrimą.

– Tas niekšelis visada patenka į rizikingas situacijas...

Jis paragauja mano kokteilio ir atrodo pasišlykštėjęs. Per saldu.

Henris trinkteli alkūne broliui.

– Praeitą naktį? – teiraujasi tyliai. Jie mano, kad aš jų negirdžiu. –

Tai kiek naktų šią savaitę?

– Visas. – BDž prisimerkia. – Koks tau skirtumas?

Henris kilsteli antakį:

– Matau, ji išsiskyrimą priima ramiai...

BDž žandikaulis įsitempia:

– Taip.

Henris pažvelgia į jį:

– Nes šią savaitę visas naktis leidi su ja?

BDž rėžia įžūliai:

– Aš su ja leidau visas naktis ir praėjusią savaitę, kai jie dar nebuvo išsiskyrę, taigi...

– Ne visas, – įsikišu. – Tik tris iš septynių.

Jie abu atsisuka į mane, kiek nustebę, lyg pamiršę, kad aš esu šalia.

– Keturias, – sušnabžda BDž taip, kad girdėčiau tik aš. Mūsų veidai taip arti, kad man ima svaigti galva, o kvėpavimą trikdo sudaužytos širdies šukės.

Keturias? Nieko keisto, kad Bruksas Kolovėjus mane metė.

Nežinau, kodėl mane tai skaudina. Skausmas perveria kaip strėlė.

Keturių naktų reikalas?

Jis vienintelis vyras, kurį gailėjausi praradusi, vienintelis mylimasis, kurį tikrai mylėjau.

Dar prieš suprasdama, ką darau, pakylu nuo stalo, jaučiuosi apsvaigusi – sukasi galva ir kyla panika, – bet tai ne panikos priepuolis, nes man jų nebūna. Jie užklumpa tuos, kurie nekontroliuoja savo gyvenimo, o aš kontroliuoju viską, visiškai viską, ypač savo širdį. Sielvartas dėl jo praradimo kyla ir nuslūgsta bangomis. Primena apie save keistu laiku, keistose vietose.

Pavyzdžiui, dabar, praėjus trejiems metams nuo praradimo fakto, „Annabel’s“ klube, kai jis sėdi šalia su savo „Amiri“ švarku, kurį prieš valandą jam išrinkau, atlapu kaip mano smegenys visada jam esant netoliese.

Manote, kad kalbėjau apie vaikiną, su kuriuo išsiskyriau praėjusią savaitę?

Kaip kvaila. Optimistiška manyti, kad įmanoma paleisti skęstantį laivą, prie kurio prirakinta mano širdis.

– Ar čia Magnolija Parks?

– Kur jos vaikinas?

– Ar ji čia su BDž Balentainu?

– Ar jie vėl kartu?

– Jie niekada nebuvo ne kartu.

– Ar ji neturi vaikino?

– Kokia graži jos suknelė.

– Kokia baisi jos suknelė.

– Ar jie vėl dulkinasi?

Tai tik kelios frazės, kurias išgirstu vingiuodama link tualeto ir stengdamasi nenualpti jo dar nepasiekusi.

Beje, keturių naktų reikalas nėra priežastis, dėl kurios mes su Bruksu Kolovėjumi išsiskyrėme. Bruksas apie tai nežino. Nors tikriausiai žino, nes atrodo, kad visi apie mane žino daugiau, nei manau. Bruksui nerūpi, jam niekada nerūpėjo. Mūsų su Kolovėjumi santykiai – grubiausia forma ir slapčiausiomis, nenusakomomis sąlygomis – buvo abipusiškai naudingi.

Aš buvau jo bilietas į gyvenimą, kuriame jis negimė, o jis – paskutinė mano gynybinė linija. Fenomenalus nuokrypis ir nevykęs pasiteisinimas, kodėl BDž ir aš nesame, kas iš tikro esame. Kažkas, už ko galima pasislėpti ir kuo galima pasiteisinti, kai buvimas tik geriausiais draugais su geriausiu draugu nebegali užpildyti tuštumos, atsiradusios pirmiausia dėl meilės jam.

Stebeiliju į save veidrodyje, užsikišu plaukų sruogą už ausų ir nervingai timpteliu auksinius „Mizuki“ auskarus su perlais. Sušlapinu popierinį rankšluostį. Prispaudžiu jį prie skruostų, kurie yra tamsesni nei įprastai, nes su Bidžu kelias dienas praleidome Pentl Bėjaus paplūdimiuose, o mano mintys nenustoja suktis: jis praėjusią savaitę ne tik praleido tris iš septynių naktų su manimi, bet ir sugebėjo kažkur įterpti „Miu Miu“ modelį? Kur jie susipažino? Ar aš buvau šalia, kai jie susitiko? Klausiu savęs – kiek kartų? Ir kur jie tai darė? Viešbutyje? Jo namuose? Kuriuose namuose? Tikrai ne jo tėvų namuose, nes mama jį užmuštų. Jo ir Džono namuose? Ar ji ten buvo po manęs? Ar jis pakeitė patalynę? Mintis apie miegojimą BDž sekso pataluose priverčia mano akis sudrėkti nuo ašarų. Nesuprantu šito, bet šis jausmas tapo gana pažįstamas, nes pastaruoju metu taip nutinka gana dažnai. Jis tai daro. Su kitomis moterimis.

Beje, mes kartu nemiegame – nesvarbu, ką skaitėte spaudoje. Neturėtumėte tikėti viskuo, ką skaitote internete, bet tiesa yra tokia: kadaise BDž Balentainas buvo mano gyvenimo meilė.

Bet nebėra. Ir šiuo metu tai yra viskas, ką turite žinoti.

– Tau viskas gerai? – Veidrodyje už manęs pasirodo Pailė.

– M? – Atsigręžiu. – Taip. Viskas puiku.

Ji susiraukia, netiki manimi.

– Žinai, viskas gerai, net jei tau ne viskas gerai, – ramina.

– Žinau. – Nerūpestingai gūžteliu. – Mes tiesiog ką tik išsiskyrėme, reikia laiko priprasti...

– Turėjau omenyje „Miu Miu“ modelį.

Susiraukiu.

– Iš kur žinai apie „Miu Miu“ modelį?

Ji nusišypso beviltiška, apgailestaujančia šypsena.

– Peris?

Susiraukiu dar labiau.

– Iš kur jis žino?

Pailė atrodo bejėgė.

– Kad ir kas ji būtų, ji neverta nė tavo plaukelio... Nukreipiu žvilgsnį nuo jos atgal į savo atvaizdą.

– Akivaizdu, – patempiu lūpą. – Man vietoj akių deimantai.

Pailė užgniaužia šypseną.

– Bet kuriuo atveju man tas pats, – tariu papurtydama galvą.

Matau, kad ji manimi netiki. Šūdas.

Iš odinės kaukolėmis puoštos „Alexander McQueen“ rankinės išsitraukiu tobulos koralų spalvos lūpdažį; tobulos koralinės lūpos paverčia mano rudą odą dar rudesne ir išryškina akis.

– Šitas įvaizdis, – BDž Balentainas myli mano akis, kai jam leidžiu, – yra iš septyniolikto amžiaus, žinojai? Kai menininko pameistriui buvo leidžiama tik pašviesti jam žvake.

Mano geriausia draugė žvelgia į mane supratingu žvilgsniu; jos veidas sušvelnėja ir ji atrodo nusiminusi dėl manęs. Nekenčiu, kai žmonės dėl manęs liūdi, bet ji viena iš tų žmonių, kurių liūdesys erzina mažiausiai.

Ji paima mane už rankos, išveda iš tualeto ir mes iškart susiduriame su BDž.

– Labas. – Nusišypso plačia, keista šypsena.

Klausiamai pažvelgiu.

– Labas?

Jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir atsainiai užstoja man kelią.

– Ką veiki?

Sutrikusi žvilgčioju į jį ir Pailę.

– Grįžtu prie staliuko.

Jis suspaudžia lūpas.

– Ne. – Papurto galvą, lyg būčiau kokia kvailutė. – Nea. Geriau grįžkime į tualetą. – Pradeda stumti mane atgal.

– Ką tu... – Prasižioja Pailė. – O... – Nutyla. Ji mato kažką, ko aš nematau. – Aha, tualetai.

BDž man linkteli.

– Ar... tu... matei... tuos naujus... „Dyson“ rankų džiovintuvus, naudojamus šiuose tualetuose? – BDž švilpteli. Pailė entuziastingai linksi. – Oho.

– Taip. – Linkteliu jam lyg pamišėliui. – Mačiau. Tiesą sakant, ką tik. – Pažvelgiu į jį. – Lygiai tokius pat turi savo namuose.

– Aha. – Linkteli. – Truputį keista, ką? Ar turėčiau jų atsikratyti?

– Na, tiesą sakant, manau, kad taip, jei tik neprieštarauji, nes jie gana triukšmingi, o Džono tokia silpna šlapimo pūslė – jis keliasi keturis kartus per naktį, o per sienas viskas girdisi. Be to, aš labiau mėgstu vienkartinius rankšluosčius, tik ne popierinius, o medžiaginius, bet gal galime apie tai pakalbėti grįžę prie stalelio, nes jei jau apie tai kalbame – tavo vonioje yra ir daugiau dalykų, kuriuos norėčiau pakeisti...

Tą akimirką už kelių stalelių nuo mūsiškio pamatau savo praeitos savaitės buvusįjį, susikibusį rankomis su mergina, kurios nesu anksčiau mačiusi.

– Kas per velnias? – pasakau garsiau nei norėčiau.

Iš tiesų žingsniuoju link jo dar prieš suprasdama, kad tai darau. Kaip mažas mazochistiškas drugys link idiotiškos liepsnos. Bruksas

Kolovėjus žvelgia į mane nustebęs ir išpūtęs savo dideles, kvailas, apsnūdusias rudas akis.

– Ką tu čia veiki? – klausiu, įrėmusi rankas į klubus.

– Hm... – Jis žvilgčioja į mane ir merginą, su kuria atėjo. – Vakarieniauju?

Greitosiomis nužvelgiu merginą, su kuria jis atėjo.

– Sveika, labai atsiprašau, aš Magnolija... – Tada vėl pažvelgiu į Bruksą. – Ir kas čia per velnias? – klausiu, rankos ant klubų. – Tu čia su kita mergina?

Aukštuomenės skiltyse dar net nebuvo paskelbta, kad mes išsiskyrėme, o jis jau susitikinėja su kita moterimi?

– Taip. – Linkteli išsitiesdamas.

– Kas per velnias? – Protestuodama trepteliu. – Tai nepadoru.

Jis žvilgteli į stovintį tiesiai už manęs BDž. Vertinamai jį nužvelgia, tada įsistebeilija į mane.

– Ar tikrai? – Šnairuoja. – Labas, BDž.

BDž kartą linkteli, nervingai šypsosi. Iš tiesų niekada jo nemėgo. – Kolovėjau.

– Am... – Negalėdama patikėti, atlošiu galvą. – Atsiprašau, bet, pala, žmonės vis dar mano, kad mes kartu. O tu čia su kita mergina.

– Teisingai. O tu čia su kitu vyru?

– Aš čia su keliais vyrais, – patikslinu.

– Daug geriau. – Jis linksi, bet nemanau, kad kalba nuoširdžiai.

– Aš čia su draugais.

– Tu čia su Balentainu, – taria jis taip, kad priverčia susimąstyti, jog mūsų susitarimas jam nebuvo toks malonus, kaip maniau anksčiau. Atsikrenkščia. – Šiaip ar taip, čia Heilė...

– Žinai, jis darosi manikiūrą, – perspėju ją. Heilė neužtikrintai į jį žvilgteli.

– Vyrišką manikiūrą, – patikslina Kolovėjus.

– Tai tas pats... – pradedu.

– Ne, ne tas pats! – pertraukia. – Ne tas pats! Papurtau galvą.

– Poliravimas, formos suteikimas...

– Ir skaidrus lakas, – nekaltai gūžteli Bruksas.

– Kam tau išvis reikalingas lakas? – šnairuoju į jį.

– Trapūs nagai.

– Ooo, – apsimetu maloni. – Seksualu. Jis varto akis.

– Mes su Heile susitikinėjame pastaruosius tris keturis mėnesius. Dėbsau į jį kelias sekundes.

– Mes susitikinėjome tik penkis. Kolovėjus linksmai linkteli.

– Nagi, žmogau, – rūsčiai taria BDž.

Ir tada Kolovėjus pašoka, lyg to būtų ir laukęs.

– Tai kas tu šiąnakt? Jos sarginis šuo ar jos vaikinas?

BDž žengteli priekin ir pro sukąstus dantis jam nusišypso.

– Aš esu bet kas, ko jai reikia.

– O! – Bruksas šaltai linkteli. – Vadinasi, tu – jos kalė.

BDž nustebęs atsilošia.

– Nori išeiti į lauką?

Bidžas žengia žingsnį link jo ir per Bruksą kaip banga nusirita nervų kamuolys. Apskritai, jūs nenorėtumėte būti BDž priešininku muštynėse, juo labiau jei aš esu jų priežastis. Džonas sako, kad jis aiškiai negalvoja, kai situacija susijusi su manimi. Uždedu ranką

BDž ant krūtinės, bandydama jį švelniai nustumti, bet jis rikteli man virš galvos:

– Tik pabandyk, tu, šūdo gabale.

– Vaje. – Žiūrėdama į juos abu purtau galvą, skenuoju kambarį ir matau, kaip traukiami telefonai.

Tiesą sakant, nesu tikra, koks Kolovėjaus planas – gal tiesiog erzina jį kaip šunį.

– Pasakyk tai man tiesiai į akis! – šūkteli Bidžui ir jo laikysena man kažkuo primena Bailųjį Liūtą iš „Ozo šalies burtininko“.

Bruksas yra kiek dabita, ir nors jis nepradeda muštynių tiesiog iškeldamas kumščius į orą, bet tikrai galėtų. O Baksteris Džeimsas

Balentainas gali būti bet kuo – nuo regbio žaidėjo iki Keršytojo, –todėl nesuprantu, kodėl Bruksas bando jį pulti, ir, bet kokiu atveju, tai man kelia nerimą. Kelia nerimą ir tai, kad BDž dėl manęs gali kam nors trenkti. Vėl. Neramu ir dėl antraščių ryte. Vėl. Neramu, ką jos sakys apie mus, apie mane. Kartais jos man nėra labai malonios.

– Aš ir pasakiau tau tiesiai į šūdinas akis, pimpale tu, – sušunka BDž, o telefonų kameros mirksi ir aptarnaujantis personalas nervingai šmėžuoja netoliese.

– Juokinga, kad paminėjai, žinai, kam patiko mano pimpalas? –patenkintas savimi pradeda Kolovėjus, o man atvimpa žandikaulis. Primerkiu akis ir smeigiu į jį pirštu.

Jis dar kartą į mane pažvelgia, nes žino, kad meluoju, o mūsų širdys ir akys kovoja kovą, kurioje nebus laimėtojo.

Pasiilgau tavęs, sumirksiu Morzės kodu.

Tebemyliu tave, sako nusvirę jo tobulų lūpų kampučiai.

JESSA HASTINGS (Džesa Heistings) –australų rašytoja, su šeima gyvenanti Tenesyje ir daug laiko leidžianti Londone, savo mėgstamiausiame mieste, kuris ir įkvėpė didžiulio populiarumo sulaukusią romanų seriją „Magnolijos Parks pasaulis“. Londono aukštuomenės gyvenimas, meilės trikampiai ir pavojingos paslaptys – naujos kartos „Liežuvautoja“ praminta romanų serija pelnė autorei pasaulinį pripažinimą ir jau išversta į 18 kalbų, šiuo metu pagal ją kuriamas serialas. „Magnolija Parks. Tarp meilės ir melo“ –pirmoji šios serijos knyga.

Magnolija Parks – žavi, savimi pasitikinti, užsispyrusi Londono įžymybių dukra. Baksteris Džeimsas Balentainas – įtakingas ir garsus modelis, kurio veidą pažįsta visa Britanija. Niekas neabejoja, kad jiems lemta būti kartu. Tačiau viena klaida negrįžtamai aptemdė jų santykius.

Dabar Magnolija ir Baksteris įstrigę pavojingame rate. Ji susitikinėja su kitais vyrais, kad jis laikytųsi nuošaliau. Jis miega su kitomis moterimis, kad jai atkeršytų. Po kiekvieno bandymo judėti toliau jie ir vėl atsiduria vienas kito glėbyje. Tačiau reikia būti atsargiems – kiekvieną jų žingsnį seka kameros ir kandžios žurnalų antraštės.

Audringi vakarėliai, prabanga alsuojantis gyvenimas ir akinanti meilė – Magnolijai ir Baksteriui sunku palikti savo susikurtą pasaulį. Tačiau ką daryti, kai abipusis geismas virsta toksišku ryšiu? Ir kaip žinoti, ar santykiai verti antro šanso?

Vienas ryškiausių metų romanų. – Culturess

Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook