Ilgą laikotarpį vykusią kovą dėl okupuotų Vidurio ir Rytų Europos tautų laisvės ir teisėtos tų šalių vietos Europoje įkūnija vos keli žmonės. Vienas jų – Valdas Adamkus. JAV politologas ir Lietuvos bičiulis Zbigniewas Brzezińskis
2026 m. birželis. Vaidoto Grigo nuotr.
Ši knyga – tai kelionė per Prezidento Valdo Adamkaus išskirtinį, dramatiškų istorijos įvykių paženklintą gyvenimą ir kartu per Lietuvos šimtmetį. Retos ir iškalbingos fotografijos pasakoja apie jo vaikystę nepriklausomoje Lietuvoje, karo ir emigracijos išbandymus, gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur sėkmingą profesinę karjerą lydėjo nuoseklus darbas dėl Lietuvos laisvės. Ir, svarbiausia – apie sugrįžimą į Lietuvą ir dvi Prezidento kadencijas, tapusias reikšminga mūsų atkurtos valstybės istorijos dalimi.
ISBN 978-609-466-960-6
9 786094 669606
Š I M TA S P R E Z I D E NTO V A LD O A DA M K A U S M ETŲ
VILNIUS 2026
Leidykla už neįkainojamą pagalbą dėkoja Prezidento ilgametei padėjėjai Boženai Bagonaitienei ir Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus archyvarei Rimonai Matulienei.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Priekiniame viršelyje – Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka Galiniame viršelyje – Vaidoto Grigo nuotrauka © Raminta Jonykaitė, sudarymas, 2026 © „Tyto alba“, 2026 ISBN 978-609-466-960-6
Egidijus Aleksandravičius Istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius
Ilas kelias į istoriją Prezidento šimtmečio albumas labai gerai atskleidžia tai, ką nesyk įvairiomis progomis yra ištaręs jo herojus: mano gyvenimo pradžia beveik sutampa su šiuolaikinės Lietuvos užgimimu. Pradžių pradžios iš tiesų sutampa. Fotografijų vaizdai pirmiausia nukelia į Valdo Adamkaus vaikystę, kuri, viena vertus, psichologiškai galėjo lemti svarbiausius pasirinkimus gyvenimo kryžkelėse, kita vertus, nebuvo koks nors ypatingas būsimojo prezidento nuopelnas. Pati artimiausia aplinka turėjo švelniomis rankomis supti, saugoti ir ugdyti gerąsias jo savybes. Savo neišdildomą įrašą istorijos lapuose pradeda kurti jaunas žmogus, tampantis sąmoninga asmenybe. Valdo Adamkaus – kaip ir visos jo kartos – brandą stipriai paankstino Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos tragedija. Jis suprantančiomis akimis galėjo žvelgti į pirmosios sovietų okupacijos ir stiprėjančio teroro scenas. Nacių vieš-
5
patavimo metais dar pilnametystės nesulaukęs jaunuolis neria į Lietuvos laisvės kovotojų pogrindį, mokosi veikti ir išlikti gyvas. Su jaunatviška Lietuvos patrioto aistra veržiasi į apkasus prie Sedos, beviltiškame mūšyje su sovietų tankais prarasdamas kritusius bendražygius. Išvietintųjų asmenų, arba DP (angl. displaced persons), stovyklose nepalaužiamos žmonių valios pastangomis prikeltas visuomeninis veikimas buvo kažkas unikalaus ne tik Lietuvos istorijoje, bet ir šiuolaikinio pasaulio migracijos srovėje. DP stovyklų gimnazijas baigusių, Vokietijos universitetuose studijuoti pradėjusių jaunuolių dvasinis akiratis, gebėjimas organizuotis ir kurti tolimas veiklos programas prasmingai ataidėjo poetų ir karių emigracijos priesaikas. Kai skrydžiui į Lietuvą, atskirtą geležine uždanga, sparnus pakėlusio Valdo Adamkaus pasiryžimą atvėsina griežti tuometės Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos generalinio sekretoriaus Algirdo Juliaus Greimo žodžiai (...tu mums reikalingas gyvas čia, o ne miręs ten...), mūsų herojus tarsi atsveria praktiško ir fizinio veiksmo stygių, įsibėgėdamas sporto rungtyse ir prisidėdamas prie sporto sąjūdžio politinio organizavimo. Daugybę dešimtmečių Valdas Adamkus čia buvo vienas svarbiausių vedlių. Europos pavergtųjų tautų olimpiada buvo vienareikšmiška protesto prieš sovietus akcija. Politinio veiksmo scenoje taikli fotografija tikrai gali virsti tūkstantį žodžių atstojančia metafora. Kiek kitaip
6
Lietuvių išeivijos instituto trisdešimtmetis. Prezidentas Valdas Adamkus ir ilgametis instituto vadovas, istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius apžiūri per tą laiką išleistas knygas. 2024 m. lapkričio 8 d.
7
klostosi ten, kur veiksmą keičia kantri mintis. Dar DP stovyklų Vokietijoje laikotarpiu būsimasis Lietuvos prezidentas imasi plunksnos, svajoja apie žurnalistikos studijas ir žurnalisto kelią. Rašo sporto ir politikos temomis, skaito ir diskutuoja su tais bendražygiais, kurie jau įsikūrę JAV ir žengia į nepriklausomų lietuvių studentų vieškelį, atvedusį prie intelektualinio „Santaros-Šviesos“ federacijos užgimimo. Šeštojo dešimtmečio viduryje, kaip rašo Valdas Adamkus, svariausia buvo tai, kas skatino ir išeivijos lietuvius sutelkti savas mintis ir svajones apie mūsų tautos praeitį, apie tai, kas mažiausiai pasiduoda laikui, kas ištveria ne tik dešimtmečius, bet ir ištisus amžius, ilgesnius negu vieno žmogaus arba visos kartos gyvenimas.* Valdas Adamkus buvo tas didelių žygių vedlys, kuris aiškiai suprato, kad be gilios minties politinis veiksmas greitai praranda vertybinę orientaciją. Bendrojo gėrio nei jis, nei bendro veikimo draugai negalėjo įsivaizduoti be Lietuvos laisvės vėliavų. Kova už savo tautos laisvę skatino solidarizuotis su visų pavergtųjų vargais ir siekiais. Pirmas ir bene geriausias būsimojo prezidento gebėjimų bei pasišventusios lyderystės proveržis įvyksta 1956 metais, kai jo vedamas santariečių būrys * Valdas Adamkus, „Bandyti tai, kas neįmanoma?“, in: Santara-Šviesa (straipsnių rinkinys; antroji pataisyta ir papildyta laida), atsakingasis redaktorius Valdas Adamkus, Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 5.
8
pradeda plataus masto akciją – paskelbia peticiją dėl Lietuvos laisvės, kurią per kelis mėnesius pasirašo 40 tūkstančių jaunuomenės atstovų. Valdas Adamkus, lydimas lietuvių tautiniais drabužiais apsitaisiusių merginų, įteikė prezidentui Dwightui Eisenhoweriui adresuotą kreipimąsi (priėmė viceprezidentas Richardas Nixonas), kuriame prašoma neužmiršti Lietuvos, pavergtųjų lietuvių ir Sibiro tremtinių. Tai buvo pirmas žingsnis į didžiąją JAV politiką. Tačiau lietuvių diasporos akyse organizatorius buvo atpažintas kaip tas, kuris įstengė sutelkti besiriejančių politinių ir ideologinių srovių atstovus bendram reikalui. Jaunimui pavyko, nors netiesiogiai, sujungti visus lietuvių stambesnius politinius junginius, – santūriai pasidžiaugė „Dirvos“ laikraščio puslapiuose santariečių aktyvistų būrio vedlys. Žvelgiant iš tolimos laiko perspektyvos, svarbus regisi Valdo Adamkaus gebėjimas jungti skirtingų bangų lietuvių išeivių telkinius. Juk visa pokario DP stovyklas perėjusiųjų banga JAV nedaug viršijo pusšimtį tūkstančių. Tad pritraukti senosios emigrantų bangos jaunuomenę tais laikais, kai senieji ir naujieji Amerikos išeiviai nelengvai tarp savęs susikalbėdavo, buvo didžiulis dalykas. Po šio proveržio į viešąją politiką jau ir Amerikos lietuvių jaunimo laisvalaikio leidiniuose buvo galima pamatyti linkėjimų Valdui Adamkui grįžti į gimtąją šalį ir tapti nepriklausomos Lietuvos prezidentu. Tačiau anuomet
9
niekas negalėjo numatyti, kad šis kelias namo truks daugiau nei tris ilgus dešimtmečius, o mūsų herojaus politinė branda pareikalaus nuolatinių pastangų veikti lietuvių visuomenėje, mokantis ir mokant pilietinio laisvanoriško darbo, ir tuo pat metu gilintis į Amerikos politikos bei administravimo papročius. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis pradeda dirbti bene didžiausio ką tik užgimusios JAV Aplinkos apsaugos agentūros (EPA) 5-ojo regiono padalinyje, vėliau tampa jo vadovu. Industrinio kapitalizmo lopšyje kovos dėl Didžiųjų ežerų skaidrumo tapo jaunosios, žaliuojančios Amerikos simboliu. Valdas Adamkus – tas užsispyręs lietuvis – pelnė nonkonformistiškai nusiteikusios hipių kartos pripažinimą. Rachel Carson premija, kurią įsteigė pilietiniai aktyvistai iš gausėjančio aplinkos gynėjų sąjūdžio, gal tik vienintelį kartą per visą ilgą istoriją buvo įteikta nepriekaištingos reputacijos biurokratui – Valdui Adamkui. Pusantro tūkstančio (iš kurių bent pusė – teisininkai) atsidavusių specialistų būriui vadovavęs administratorius anuomet per savo patirtį į bendrą lydinį sujungė laisvanoriškos visuomeninės veiklos ir valstybinio darbo įgūdžius. Vėliau paaiškės, kad tai buvo nepriklausomos Lietuvos prezidento unikalios stiprybės ir efektyvumo pamatiniai bruožai. Ši knyga nėra vien visuomeninės ir valstybinės karjeros iliustracija. Privatus gyvenimas, šeimos ir giminės
10
ratas, vieša ir intymi draugystė – tai trečioji iškiliausio Lietuvos prezidento stiprybės versmė. Galbūt reikėtų stabtelėti ir pasvarstyti, kurion mūsų herojaus biografijos vieton tas privatybės pasakojimas turėtų pakliūti. Neabejotina, kad ankstyvaisiais vaikystės metais tai buvo esminis, pirmapradis dalykas. Bet ir vėlesnė savarankiško įsikūrimo, draugystės ir santuokos su Alma Nutautaite istorija leistų manyti, kad asmeninis, privatus, pats nuoširdžiausias kilnaus žmogaus gyvenimo baras buvo tokia svarbi jo įspūdingos veiklos atrama, kad nebelieka aiškumo, kas galų gale – visuomeninė-pilietinė, politinė-administracinė ar individuali, šeimos pareigų ir patirčių visuma – Lietuvai parengė iškilų valstybės vyrą? Adamkų šeimos verslas – Tabor Farmos poilsiavietės priežiūra, vadyba ir kasdienis darbas petys petin, nepozuojant ir pranašumo nerodant prieš samdytus darbuotojus, valant restorano stalus arba pilstant gėrimus prie baro, tarnaujant kitiems be nusižeminimo ir be patoso – išugdė autentišką laisvo žmogaus etosą. Pasitelkę šiuolaikinės katalikiškos amerikiečių minties meistrą Samuelį Greggą sakytume, kad prieš tapdamas politiniu lyderiu Valdas Adamkus ne vieną dešimtmetį rūpinosi savimi, kad kitiems – ypač kitiems mokesčių mokėtojams – netektų rūpintis jo šeima. O, padoriu triūsu pakilęs nuo kasdienio pragyvenimo dugno, buvo nuolat pasiruošęs aukoti bendriems reikalams savo pinigus ir asmeninę energiją.
11
Ši knyga gali priminti Abrahamo Maslow istorinių asmenybių stebėjimo išvadas: didis veikėjas beveik visada gebėjo būti vienas prieš srovę ir niekad nenutraukė ryšių su bendruomene, kuriai aukojo savo laiką, energiją ir pinigus. Valdo Adamkaus veiklos atspindžiai gali priminti fundamentalaus sociologijos tyrimo, kartais net vadinamo Harvardo eksperimentu, išvadas. Profesoriaus Roberto Waldingerio šio universiteto absolventų gyvenimo kelio tyrimas, 1938 metais pradėtas jo kolegų ir aprėpęs kone tris generacijas, leido įsitikinti, kad tie, kurie neužsidarė vien egoistinėje privatybėje, gebėjo derinti savo interesus su bendruomenės ir empatijos neiškeitė į asmeninę naudą, buvo sveikesni, jų karjeros sėkmingesnės, būties džiaugsmo patirta daugiau ir išgyventi ilgesni prasmingos veiklos metai. Valdo Adamkaus šimtmetis geriausiai papildo šį esmingą žmogiškosios būties moralą. Akivaizdu, kad daugiausia fotoatspindžių išliko iš Valdo Adamkaus šeimininkavimo Daukanto aikštės rūmuose. Dešimtmetis dominavimo vaizdo kamerų objektyvuose ir TV ekranuose paliko dešimtis tūkstančių atspaudų. Jie jau dabar išsidriekę daugelyje leidinių, pažirę virtualiuose debesyse. Tačiau nemažėja pagunda kartoti jo biografijoje atspausdintus žodžius: Valdas Adamkus būtų nusipelnęs publikuotų albumų net tuomet, jei nebūtų išrinktas į Lietuvos prezidento postą. Ir šis leidinys padeda tokį teiginį suprasti.
12
Prezidento Valdo Adamkaus amžius yra visų mūsų – lietuvių ir kitų europiečių – dvasios kalendoriaus skirsnis, iliustracija tokio kilnaus gyvenimo kelio, kuris vis dar turi prasmę mūsų vertybinės navigacijos įrenginiuose. Iškalbingos fotografijos įspūdis neleidžia užmiršti žodžių, kadais parašytų žymaus politiko ir įžvalgaus politikos mokslininko Zbigniewo Brzezińskio: Ilgą laikotarpį vykusią kovą dėl okupuotų Vidurio ir Rytų Europos tautų laisvės ir teisėtos tų šalių vietos Europoje įkūnija vos keli žmonės. Vienas jų – Valdas Adamkus.* Šį įvadą norėtųsi užbaigti Valdo Adamkaus santarietiškos jaunystės mintimi: tiktai šis noras užsitikrinti savo vidinio pasaulio prasmingumą humanistą verčia būti ir efektyviu politiku, nes kitaip jis bus sutriuškintas efektyvių politikų, kurie nėra humanistai.** 2026 m. vasaris
* Zbigniewas Brzezińskis, „Garbinga tarnystė savo šaliai“, in: Prezidento Valdo Adamkaus misija, 2004–2009, sudarytojai Rita Grumadaitė, Antanas Martusevičius, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 6. ** Valdas Adamkus, „Bandyti tai, kas neįmanoma?“, in: Santara-Šviesa (straipsnių rinkinys; antroji pataisyta ir papildyta laida), atsakingasis redaktorius Valdas Adamkus, Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 8.
13
29
77
Didelę Valdo Adamkaus gyvenimo dalį užėmė „Santara-Šviesa“ – judėjimas, sutelkęs išeivijoje gyvenančius lietuvių intelektualus. Valdas Adamkus buvo vienas šios organizacijos steigėjų ir laikėsi pozicijos „Veidu į Lietuvą“ – nenusigręžti nuo okupuotos Lietuvos ir palaikyti ryšį su tėvynėje likusiais tautiečiais. Daugelį metų „Santaros-Šviesos“ suvažiavimai vyko Tabor Farmos poilsiavietėje. Nuotraukoje – šeštajame dešimtmetyje vykusio suvažiavimo akimirka
100
158
Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II ir Edinburgo kunigaikščio Philipo vizitas Lietuvoje. 2006 m. spalio 17 d.
247
Ilgą laikotarpį vykusią kovą dėl okupuotų Vidurio ir Rytų Europos tautų laisvės ir teisėtos tų šalių vietos Europoje įkūnija vos keli žmonės. Vienas jų – Valdas Adamkus. JAV politologas ir Lietuvos bičiulis Zbigniewas Brzezińskis
2026 m. birželis. Vaidoto Grigo nuotr.
Ši knyga – tai kelionė per Prezidento Valdo Adamkaus išskirtinį, dramatiškų istorijos įvykių paženklintą gyvenimą ir kartu per Lietuvos šimtmetį. Retos ir iškalbingos fotografijos pasakoja apie jo vaikystę nepriklausomoje Lietuvoje, karo ir emigracijos išbandymus, gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur sėkmingą profesinę karjerą lydėjo nuoseklus darbas dėl Lietuvos laisvės. Ir, svarbiausia – apie sugrįžimą į Lietuvą ir dvi Prezidento kadencijas, tapusias reikšminga mūsų atkurtos valstybės istorijos dalimi.
ISBN 978-609-466-960-6
9 786094 669606