Agnieszka MIELECH
EMI I TAJNY KLUB SUPERDZIEWCZYN
Kółko hiszpańskiego Wydawnictwo Wilga, Warszawa, 2014
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Text and illustrations © Agnieszka Mielech
Edition © Grupa Wydawnicza Foksal
Cover, title pages and illustrations © Magdalena Babińska © Kazimiera Kazijevaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2025
© „Tyto alba“, 2025
ISBN 978-609-466-860-9
Agnieszka Mielech
VILNIUS 2025
Iliustravo
Magdalena Babińska
Konstancija Anelė
Svarbiausioms mano gyvenimo mergaitėms: seserims Justinai ir Ulei, taip pat Agatai ir Polei, Olei, Olei ir Basiai.
SCENOJE. DREBĖKIT, PIRMAKLASIAI!
Atėjo vėlyvas pavasaris, o ir mes baigėme nulinę klasę. Iškilmingos metų pabaigtuvės turėjo vykti teatre. Taip. Pačiame tikriausiame. Programoje buvo ir baletas, o man teko pagrindinis Baltosios gulbės vaidmuo!
Dar turėjome dainuoti anglų grupės, kurios jau seniai nebėra, dainas. Tėtis man pasakė, kad tai – „Bitlai“*.
– „Bitlų“ dainos yra amžinos! – vos išgirdęs apie juos tėtis suplojo rankomis iš džiaugsmo ir pradėjo... koncertuoti.
* „Bitlai“ (The Beatles) – Anglijos muzikos grupė, 1960–1970 metais grojusi rokenrolą. Grupės nariai – Džonas Lenonas, Polas Makartnis, Džordžas Harisonas ir Ringas Staras – veikiausiai mylimiausi visų laikų muzikantai.
Kai traukė jau dešimtą dainą ir vaikščiojo po namus dainuodamas: Michelle, ma belle*, mama nebeištvėrė:
– Kiek žinau, „Bitlai“ buvo keturi. O tavęs grupėje nebuvo. Be to, mačiau mieste plakatų – vienas iš muzikantų koncertuos pas mus.
– Eisim? – sušukau.
– Ką? Tikrai? Ne! Nežinau! Bet... gal? Pamatysim, –visai susipainiojo tėtis ir galiausiai nutilo.
O mes su įkarščiu ruošėmės savam koncertui. Salėje turėjo sėdėti tėvai, broliai ir seserys, seneliai ir draugai. Taigi metams baigiantis mūsų laukė daug darbo, bet ne visi iš mūsų grupės tuo džiaugėsi.
O štai mama buvo labai patenkinta.
– Mėgstu teatrą „Pasaka“! Būtinai ateisiu, – pasakė. Nusprendžiau pakviesti ir ponią Ryškuvienę su Flora. Tai bent mintis! Tegul Flora pagaliau pamato, ką gali nulinukai. Drebėkit, pirmaklasiai!
– Pasirodymas „Pasakos“ teatre? Sumanymas mažvaikiams! – prunkštelėjo Flora, kai įteikiau jai kvietimą.
‒ Flora, Emės grupė dainuos „Bitlų“ dainas! Tai nuostabus sumanymas, – susižavėjo ponia Ryškuvienė.
* Michelle, ma belle – „ Bitlų“ daina iš albumo Rubber Soul.
Ir ta proga užtraukė mano mėgstamiausią dainą –Yellow Submarine.
Flora prisimerkė tartum katė ir užsikimšo ausis.
Aišku, kad netikėjo, jog nulinukai gali surengti šaunų pasirodymą. Irgi mat! Spektaklio repeticijos vyko jau antrą mėnesį per ritmikos ir pianino pamokas. Galiausiai Alanas ir jo grupė pakėlė maištą ir išsikaulijo savaitės pertrauką.
Kuo labiau artėjo koncertas, tuo tvirčiau tikėjome, kad viskas vyks sklandžiai. Planavome ir staigmeną –pabaigoje ketinome uždainuoti populiarią dainą Hey! Teachers! Leave us, kids, alone. Kitaip tariant: „Ei, mokytojai, palikite mus, vaikus, ramybėje!“ Florai tikrai patiks! Buvau visai rami, kad spektaklis bus sėkmingas.
Kai atėjo pasirodymo diena, autobusu nuvažiavome į „Pasakos“ teatrą. Važiavome visi: mes, vaikai iš nulinukų grupės, auklėtoja ir daugybė kostiumų. Svečiai turėjo atvažiuoti patys.
Teatras buvo didžiulis ir pilnas užkaborių. Pirmą kartą patekome į užkulisius, paprastai tariant – už scenos.
Mums buvo paskirtas specialus kambarys, kur galėjome persirengti visiškai nematomi žiūrovams. Toks kambarys vadinamas grimo kambariu. Jame daug veidrodžių – ne šiaip kokių paprastų, o iš visų pusių apšviestų lemputėmis. Prieš kiekvieną veidrodį stovėjo krėslas, kaip kirpykloje. Visi paeiliui sėdomės į krėslą, o ritmikos mokytoja mums darė tikrą teatrinį makiažą. Jėga! Kietai! Galų gale atrodėme visai kaip aktoriai. Kiekvienas stipriai parausvintais skruostais, ilgomis riestomis blakstienomis ir nuo lako net kietais plaukais. Iki spektaklio liko vos kelios minutės. Visi susirinkome prie scenos uždangos.
– Sėkmės, šaunuoliai! – auklėtoja mus visus iš eilės tvirtai apkabino ir leido atsargiai žvilgtelėti pro uždangos plyšį.
– Matau savo tėvus! – linksmai šūktelėjo Anelė.
– O, ten mano tėtis! Vis dėlto ištrūko iš darbo! –apsidžiaugė Bruknė.
– Ir mano! Ir mano! – pasigirdo ir daugiau balsų.
Aš taip pat kyštelėjau nosį prie plyšio ir įdėmiai apsidairiau. Tačiau nepamačiau nei mamos, nei tėčio, užtat pastebėjau pirmoje eilėje sėdinčias ponią Laurą ir Florą. Ponia Ryškuvienė labai išsiskyrė iš kitų žiūrovų.
Buvo apsivilkusi rožinį švarkelį, kuris tiesiog švietė iš tolo. Plaukai viršugalvyje buvo sukelti į didelį kuodą, todėl ji atrodė visa galva aukštesnė už kitus. O Flora atrodė lyg bezė pyragaitis. Vilkėjo ta pačia tiuline suknia kaip ir tada, kai žiūrėjome baletą „Pelenė“ ir sekėme profesorių Žiburkų.
Sena byla. Atsidusau ir toliau akylai žvalgiausi tėvų.
Ir vis dar svarsčiau, kaip poniai Laurai pavyko įtikinti Florą taip apsirengti. Matyt, turėjo savų būdų.
– Pradedame po dviejų minučių! – paskelbė auklėtoja, ir visi sustojo poromis priešais įėjimą į sceną.
– Eme, tu būsi pati pirmoji. Susikaupk, – auklėtoja paėmė mane už pečių ir atitraukė nuo uždangos, prie kurios buvau prilipusi.
– Mano tėvai dar neatėjo, – pasiskundžiau.
Auklėtoja mane apkabino, o Bruknė suraukė kaktą ir pareiškė:
– Show Must Go On! Jei kartais nežinai, tai reiškia, kad pasirodymas vis tiek turi vykti. Taip sako mano tėtis.
Nužvelgiau ją lediniu žvilgsniu. Anelė taip pat.
Bet kurią akimirką turėjau pradėti pasirodymą. Staiga pajutau, kad man labai karšta ir pila prakaitas.
Auklėtoja padavė mikrofoną. Prispaudžiau jį prie savęs drebančiomis rankomis. Uždanga prasiskleidė, o aš lėtai išėjau į scenos vidurį.
Priešais mačiau daugybę veidų ir mirgančių šviesų. Viskas atrodė milžiniška. Net išdžiūvo burna! Pamaniau, neišspausiu nė žodžio.
Vis dėlto atsistojau viduryje scenos, o didžiuliai prožektoriai apšvietė mane iš visų pusių. Kažkur šone
– 12 –
pasigirdo šnabždesys ir murmėjimas. Apsidairiau. Tai ritmikos mokytoja nervingai man rodė ženklus, kad ką nors sakyčiau į mikrofoną. Bet mano balsas buvo kažkur dingęs. Parodžiau sau į gerklę ir papurčiau galvą.
„Jėga. Bus visiška nesėkmė, o ne pasirodymas“, –dingtelėjo man.
Staiga kažkas pirmoje eilėje pašoko ir ėmė ploti. Tuomet prisijungė ir kiti ir netrukus plojo visa salė.
„Oi, – pamaniau susigėdusi. – Dar net nieko nepasakiau, o jie jau ploja.“
Įdėmiai pažvelgiau į pirmąją eilę – pamačiau ponią
Laurą rožiniu švarkeliu, o šalia ir Florą tiuline suknele. Jos stovėjo ir plojo.
„Susiimk, Eme, – pasakiau sau ir įsignybau į ausį, visai kaip prieš pirmą egzaminą. – Nagi, pirmyn! Negali padaryti gėdos Slaptam Klubui!“
Mano balsas veikiausiai sugrįžo, nes staiga išgirdau, kaip deklamuoju į mikrofoną – garsiai ir aiškiai:
Mieli žiūrovai! Sveiki atvykę!
Tėvai, seneliai ir visi likę!
Mes, nulinukai, baigiam metus, O jūsų laukia spektaklis smagus.
– 13 –
Puikus karatė pasirodymas,
Tai mūsų drąsos įrodymas.
Šokėjos atliks piruetus grakščius,
O šokiai indėnų nustebins visus!
Kai hitus garsiausius užtrauksime,
Gal netgi jūsų plojimų sulauksime.
O dabar palinkėkit didžiausios sėkmės,
Ir spektaklis tuojau prasidės.
Baigiau ir su palengvėjimu atsidusau. Susidorojau!
Aš, Slapto Supermergaičių Klubo vadovė, pirmą kartą gyvenime nugalėjau scenos baimę!
Į sceną viena po kitos išbėgo artistų grupės. Pirma berniukai juoda apranga su spalvotomis plunksnomis ant galvų. Paskui mergaitės su žaliomis palaidinėmis ir spalvotais sijonais. Joms aplink klubus vilnijo džiovintos žolės sijonai. Visos su kasytėmis ir jose įpintomis geltonomis juostelėmis. Atrodė visai kaip Pokahontos.
Vaikai sustojo dviem eilėmis. Po kurio laiko prie jų prisidėjo karatė mokytojas. Vilkėjo balta apranga ir buvo susijuosęs juodu diržu. Tai rodė, kad jau yra tikras meistras. Alanas tvirtina, kad jis turi jau trečią daną!
– 14 –
Visi kilstelėjo kairę ranką ir dešinę koją, trumpai riktelėjo ir pajudėjo publikos link. Meistras davė dar kelias komandas, paskui nusilenkė ir dingo. Artistai liko scenoje, stojo tyla. Pasigirdo pirmi muzikos akordai. Mergaičių eilė ėmė lėtai siūbuoti klubais, o paskui pradėjo suktis vis greičiau ir greičiau. Netrukus prie jų prisijungė ir berniukai. Tada aš išbėgau į sceną ir atsistojau per vidurį, tarp abiejų eilių. Buvau apsirengusi panašiai kaip šokėjos iš baleto „Gulbių ežeras“– balta prigludusia glaustinuke ir baltu tiulio sijonu, kuris juokingai vadinasi tutu (arba baleto sijonėliu). Pradėjau savo numerį nuo pirmos baleto pozicijos, paskui perėjau prie antros ir trečios, o tada atlikau piruetą.
Ir staiga – paukšt! Nutrūko kairiojo baleto batelio gumelė ir batelis nusmuko! Tai bent! Kas dabar bus? Balerina vienu bateliu! Daug negalvodama nusiaviau
Bet nuo išvykos į Meduolių Namelį laikų jis labai pasikeitė! Jam atiteko Juodosios gulbės vaidmuo, tad vilkėjo prigludusį kostiumą ir sukosi aplink mane, atlikdamas šuolius ir sukinius. Parodėme dar kelias šokio figūras ir pasislėpėme už uždangos. Sceną paliko ir indėnai bei mergaitės spalvingais džiovintų žolių sijonais. Žiūrovai mus apdovanojo plojimais.
Užkulisiuose visi grumdėsi ir triukšmavo. Auklėtoja čiupo mane į glėbį ir išbučiavo. Bruknei nepatiko. Bet aš supratau, kodėl. Juk manė, kad tai ji gaus Baltosios gulbės vaidmenį.
– Show Must Go On! – sušnypštė man į ausį.
Nekreipiau dėmesio. Atsigėriau vandens ir ėmiau rengtis kostiumą kitam pasirodymui. Dar tris kartus išėjau į sceną, o tada pagaliau galėjau apsivilkti kasdieniškai.
Uff... Artėjo mūsų svarbiausias numeris – daina apie mokytojus. Scenoje ir vėl pasirodė karatė meistras. Alanas išbėgo išsyk po jo ir įteikė jam tikrą elektrinę gitarą. Vyriškis kelis kartus užgavo stygas ir ėmė groti. Berniukai taip pat stvėrė gitaras. Scenoje gulėjo
– 16 –ir kitą batelį. Šoksiu basa! Po kelių minučių prie manęs prisijungė Alanas. Sunku patikėti, kad šį įspūdingą šokį turėjau šokti kaip tik su juo!
pučiamieji instrumentai, bet buvau tikra, kad niekas nesuprato, kad jie netikri. Po kurio laiko prisidėjo ir mergaitės, netrukus jau visa salė dainavo: Hey! Teachers! Live us, kids, alone. Akies krašteliu pastebėjau, kad žiūrovai tiesiog šėlsta. Ponia Laura suko sau ir kitiems žiūrovams virš galvų rožinį švarkelį. Jėga, ir ne kitaip.
Pasibaigus spektakliui visi susirinkome koridoriuje prie durų į teatro salę – ta vieta vadinasi fojė. Ponia
Laura ir Flora tuojau pat pasigavo mane minioje.
– Emilija! Sveikinu! Puikus pasirodymas! – uždususi sušuko ponia Ryškuvienė ir puolė mane glėbesčiuoti.
Nekreipiau dėmesio, kad mane pavadino Emilija, nes dar nebuvau atgavusi amo po pašėlusio pasirodymo scenoje.
– Buvai... na, nepakartojama! – pareiškė Flora ir smarkiai plojo man per nugarą. Taip smarkiai, kad praradau pusiausvyrą ir atsitrenkiau į... karatė meistrą.
Jis atsisuko ir kreipėsi į ponią Laurą:
– Ponia, jūsų visiškai sceninis temperamentas. Lenkiu galvą.
– Laura Ryškuvienė, – Floros mama jam ištiesė ranką.
Karatė meistras ją galantiškai suėmė, pabučiavo ir žiūrėdamas jai tiesiai į akis pasakė:
– 18 –
– Samboras Karpis.
– Negaliu patikėti! – šnipštelėjo man į ausį Flora. –Karpis?
Bet jos mama vylingai nusijuokė ir prisipažino:
– Buvau studentų grupės solistė. Senais laikais.
– Kaip gaila, kad apleidote sceną, ponia. Scena –jūsų pašaukimas, – pareiškė karatė meistras.
– O kokia jūsų profesija? – paklausė ponia Laura.
– Mokau vaikus kovos menų, – atsakė jis. – O laisvu laiku vadovauju jaunimo grupei „Vieniši vilkai“– grojame sunkųjį roką.
JĖGA! Šito apie karatė meistrą nežinojau! Pagarbiai spoksojau į jį.
– Tikrai? „Vieniši vilkai“? Savo grupę vadinome „Kiklados“, – karštai pasakė Floros mama. Ir jie įsitraukė į pokalbį.
– Varom iš čia! – pašnabždėjo man Flora, nutaisiusi nuobodžiaujančią išraišką.
Bet, dar nespėjusios toli nueiti, už nugarų išgirdome susijaudinimo kupinus šūksnius.
– Eme! Ieškojome tavęs po visą teatrą! – Tai buvo mama ir tėtis, jie brovėsi prie mūsų per minią močiučių, tetų bei besipainiojančių po kojomis mažųjų broliukų ir sesučių. Pagaliau jiems pavyko mus pasiekti.
– Pavėlavote, – pasakiau.
– Viską matėme beveik nuo pat pradžių, – uždususi išbėrė mama.
Tėtis man įteikė puokštę pakalnučių ir atsiprašydamas pasakė:
– Per klaidą nuvažiavome į kitą teatrą. Irgi vadinasi „Pasaka“. Kitoje miesto pusėje. Bet sakau tiesą: vis tiek suspėjome! Matėme visą spektaklį.
– Irgi mat, – vyptelėjau. – Show Must Go On.
– O juk nulinukų klasę baigei, – įsiterpė mama. –Eisi į mokyklą!
– Ne taip greitai. Šiuotarpiu – atostogos, – patikslino tėtis.
Flora, stovinti šalimais, mandagiai pataisė:
– Atsiprašau, bet nėra tokio dalyko kaip „šiuotarpis“.
– 20 –
Tėtis iš nuostabos išplėtė akis ir nutilo. O Flora, nutaisiusi svajingą miną, pridūrė:
– Taip sako Frankas.
Prie mūsų pripuolė ponia Ryškuvienė.
– Mielieji! Jūsų dukra tiesiog apsigimusi artistė! –džiugiai sušuko ji, pamačiusi mamą.
– Nesu apsigimusi! – užprotestavau.
– Betgi ponia Laura nori pasakyti, mieloji, kad tau puikiai sekėsi scenoje, – ramiai paaiškino mama.
– O tau, Ryti, ar patiko Emės pasirodymas? – kreipėsi ponia Laura į tėtį.
Tėtis susiraukė ir atsakė:
– Laura, mes taip seniai pažįstami, o tu niekaip neprisimeni mano vardo.
Nusprendžiau įkišti trigrašį:
– Mano tėtis vardu Jokūbas. Visi tai žino! – garsiai pareiškiau ir suskiemenavau: – Jo-kū-bas.
– Taip, mūsų Rytis turi puikų biblinį vardą, – ponia Ryškuvienė žaismingai sukikeno. – O dabar visus kviečiu į kavinę „Cinamonas“. Turime atšvęsti mokslo metų pabaigą!
Taigi nuėjome į „Cinamoną“ šokoladinių ledų su vyšnių užpilu ir saldžių bezė pyragaičių. Mudvi su Flora kalbėjomės apie tai, ką Slaptas Klubas veiks per
– 21 –
atostogas. Flora ir Anelė turi mobiliuosius telefonus. Tai mūsų šansas, galėsime palaikyti ryšį. Na, jei tik man pavyks pasiskolinti tėčio telefoną. Juk aš, Slapto Supermergaičių Klubo vadovė, nuosavo mobiliojo vis dar neturėjau!
Slaptas Supermergaičių Klubas imasi antrosios bylos. Iš mokyklos žvėrynėlio staiga dingsta papūga.
Ne bet kokia, o kalbanti! Emė ir jos komanda privalo išsiaiškinti, kur prapuolė visų mylima Šnekutė.
Kaip su tuo susijusi ispanų kalbos mokytoja
ponia Flamenko ir jos augintinis Pūkutis?
Daug veiksmo, smagių mokyklinių nuotykių ir netikėta atomazga. NUOBODU TIKRAI NEBUS!
Lenkijoje tikra sensacija tapusi serija
„Emė ir Slaptas Supermergaičių Klubas“, kurios knygos jau daugiau nei 10 metų išlieka skaitomiausios vaikų literatūros sąrašuose, atkeliauja ir pas Lietuvos vaikus.
– Bet mes tik vaikai, – įspėjo Anelė. – Ponia Flamenko mūsų nesiklausys.
– Jūs – Slaptas Supermergaičių Klubas, – atsakė Konstancija. – Susitvarkysite.